Atminties ypatybės ir lavinimo galimybės
ĮVADAS
Šią tema pasirinkau, nes manau, kad ji man labai svarbi. Kadangi
mokausi, tenka daug informacijos patalpinti smegenyse, informacijos
atgaminimas priklauso nuo atminties kokybės. Tad informacija apie atminti
padės ją geriau lavinti, bei saugoti jos resursus.
Žinoma, kad žmogus turi didelius ne tik fizinių, bet ir protinių
sugebėjimų rezervus. Ypač dideli smegenų resursai: žmogus vidutiniškai
naudoja tik 4 % bendro nervų ląstelių skaičiaus (jų smegenyse apie 15
milijardų), o 96 % jų ilsisi. Tik nedaugelis žmonių efektyviai išnaudoja
savo smegenis. Manoma, kad jas pakankamai efektyviai naudoja tik 11 % Žemės
gyventojų. Todėl labai norėčiau priklausyti tam vienam procentui žmonių.
Taigi šiame darbe ir analizuosiu atminties ypatybes bei jos lavinimą.
Slapti atmintie rezervai
Kaip bus atskleidžiami slapti atminties rezervai? Pirmiausiai
žmogui reikia sudaryti tokias išorines ir vidines sąlygas, kurios padėtų
geriau įsiminti. Čia padeda mokslas apie atmintį – atminties psichologija.
Šis mokslas tiria dėsnius, kaip žmogaus smegenyse išlieka pėdsakai to, ką
jis matė, girdėjo, įsisąmonino, suprato.
Procesai, kurie vyksta smegenyse, įsiminimo metu, yra ne
izoliuoti, o susiję su kitais reiškiniais. Įsiminimas priklauso nuo įvairių
aplinkybių: nuo to aar žmogus sotus ar alkanas, sveikas ar ligonis, budrus
ar mieguistas, susikaupęs ar išsiblaškęs ir t. t. Tokiu būdu aplinkybės,
veikiančios žmogaus funkcinę būseną, turi įtakos įsiminimo jautrumui ir
imlumui.
Funkcines žmogaus būsenas galima reguliuoti kibernetikos
metodais. Jie padeda sudaryti smegenims tokias darbo sąlygas, kkuriems esant
panaudojami slapti atminties rezervai. Miegas, snaudulys, hipnozė, pasąmonė
yra slapti atminties pagerinimo šaltiniai. Keista, bet ir miegant galima
įsiminti. Šį reiškinį tyrinėja mokslas, vadinamas hipnopedija. Kibernetikos
uždavinys – sudaryti geriausias sąlygas mokytis miegant.
Galima mokytis ir hipnozės metu, nes tada žmogus įsimena kur kas
daugiau, negu normalioje būsenoje. Čia taip pat padeda aparatūra, kuri ją
sukuria ir reguliuoja.
ATMINTIS IR JOS SAVYBĖS
Atmintis – nuostabi ir nepaprastai įdomi žmogaus proto savybė.
Žmonės visada stichiškai naudojosi šia puikia smegenų ypatybe. Tačiau
sąmoningai ir tikslingai žmogus išmoko panaudoti savo atmintį palyginti
neseniai, kai prasiskverbė į slaptąsias atminties “ mechanizmo “ gelmes.
Atmintį žmogus turi nuo pat gimimo iki mirties. Visa sąmoninga
žmogaus veikla, jo protinis išsivystymas ir įgytos žinios iš dalies
priklauso nuo atminties. Kuo geresnė žmogaus atmintis, tuo greičiau jis
įsimena ir įįsisavina daugiau žinių.
Duomenys apie atmintį labai praverčia, kuriant kibernetinius
prietaisus, kurie veikia galvos smegenų darbo principais.
Žmogaus atmintis yra individuali ir priklauso nuo amžiaus,
sveikatos būklės, suinteresuotumo, treniruotumo bei kitų sąlygų. Yra
žmonių, kurie lengvai įsimena ir ilgai prisimena faktus, įvykius, asmenis,
pavardes, adresus, telefonų numerius ir pan. Šiuo atveju sakoma, kad žmogus
turi mechaninę atmintį. Tokia atmintis turi didelę reikšmę mokantis
užsienio kalbų, įsimenant formules, chronologines datas ir t. t. Šie žmonės
priklauso tai kategorijai asmenų, kuriems labiau išsivysčiusi pirmoji
signalinė sistema ir konkretus vaizdinis suvokimas. Kiti žmonės geriau
prisimena reiškinių ir įvykių vidinius ryšius, nuoseklumą, logišką raidą,
argumentus, įrodymus. Kuo geriau tokie žmonės supranta knygos esmę, kuo
daugiau joje randa prasminių ryšių, tuo lengviau ir tvirčiau jie įsimena
jos turinį. Vadinasi tokių žmonių yra labiau išsivysčiusi antroji signalinė
sistema. Jie turi abstrakčią loginę atmintį, kuri pasireiškia žodžiais,
išreikštos minties įsiminimu ir išlaikymu. Nustatyta, kad kiekvienam žmogui
abstrakti loginė atmintis turi didžiausią reikšmę.
Žmonių, kurių harmoningai išsivysčiusios signalinės sistemos,
abi atminties rūšys apytikriai yra vienodos. Mokantis, abi atminties rūšys
gali vystytis ir tobulėti.
Pastebėta, kad iki 20-25 metų žmogaus atmintis gerėja, iki 40-45
metų išlieka tokia pat, o po to palaipsniui silpnėja.20-25 metų žmogaus,
dirbančio protinį darbą, atmintis yra konkreti ir aiški. Šiame amžiuje
įgytos žinios yra labai tvirtos. Kai kurie specialistai tvirtina, kad
žmonės, turintys konkrečią vaizdinę atmintį, 70 % per visą gyvenimą
naudojamų žinių įgyja iki 25 metų.Tuo tarpu abstrakti loginė, kuri yra mūsų
pažinimo aukščiausia forma ir pagrindinis ramstis, nepriklauso nuo žmogaus
amžiaus.
Žmogaus atmintis yra galvos smegenų veiklos rezultatas. Kad
galvos smegenys galėtų funkcionuoti, jas turi veikti išoriniai veiksniai.
Jiems priklauso informacijos patekimas ir apdorojimas, tam tikros jos
dalies išlaikymas. Visa tai, ką mes sukaupiame atmintyje, pirmiausia turime
būti kada nors suvokę juslėmis.
1.Regėjimu. Mūsų akys aprėpia tik mažą viso šviesos spektro dalį,
t. y. bangų diapazoną tarp 380 ir 780 nanometrų.
2.Klausa. AAusimis mes juntame oro vibraciją, daugiausia 16000
hercų dažnio diapazono.
3.Uoslė. Nosimi mes juntame chemines substancijas, kurios yra
pasklidusios ore; mes jas uodžiame.
4.Skoniu. Liežuviu mes paprastai skiriame valgomąsias medžiagas
pagal aromatą, konsistenciją ir kitus kriterijus; mes jas skanaujame.
5.Lytėjimu. Mūsų oda fiksuoja spaudimo, šilumos ir šalčio
dirgiklius ir šiaip supažindina mus su išorine situacija.
Priklausomai nuo jutimo organo, kuriuo žmogus suvokia, atmintis
skirstoma į regimąją, girdimąją, skonio, lytėjimo ir judėjimo ( motorinę ).
Atmintis įgyjama per įvairius jutimo organus, apibendrintai vadinama
vaizdine atmintimi. Kuris nors grynas atminties tipas pasitaiko retai.
Dažniausiai būna mišrus atminties tipas, kai vyrauja vienas iš anksčiau
minėtų atminties tipų.
Jei yra regimoji atmintis, įsimenamoji medžiaga lengviau
suvokiama skaitant, sekant akimis tekstą; gerai įsimenamas jos išdėstymas
knygoje. Jeigu žmogus, pabuvojęs nežinomoje vietoje, po to nepaklysta,
randa ten kelią, gerai įsimena asmenis, sakoma, kad jo atmintis yra
regimoji.Žmogaus, turinčio nepaprastą regimąją atmintį, pavyzdžiu gali būti
žinomas dailininkas I. Levitanas. Keliaudamas vasarą, jis savo albume
pieštuku nusibraižydavo patikusių gamtos vaizdų eskizus. Žiemą, savo
dirbtuvėje, I.Levitanas iš šių eskizų kurdavo nuostabius meno kūrinius,
atspindinčius Rusijos gamtos grožį ir didybę. Tokia regimoji vaizdinė
atmintis vadinama eidetizmu (graikiškai “eidos”-vaizdas). Žmonės, kurie
turi nepaprastai ryškią regimąją atmintį, vadinami eidetikais. Eidetikas
taip aiškiai įsivaizduoja kartą matytą daiktą, kad dar ilgai jį mato su
visom detalėmis, kurios tik vėliau po truputį pradeda blankti. Eidetizmas
daugiausiai pasireiškia vvaikystėje ir susijęs su vidinės sekrecijos liaukų-
skydinės ir prieskydinės – pakitimais. Iš suaugusių žmonių eidetikais būna
kai kurie dailininkai. Pavyzdžiui eidetikai buvo rusų dailininkas N.Ge ir
prancūzų dailininkas G.Dorė.
Jeigu žmogus lengviau įsimena, kai garsiai tekstą skaito draugas
arba klausydamasis paskaitos ar pranešimo, sakoma, kad jis turi girdimąją
atmintį. Fenomenalią girdimąją atmintį turėjo kompozitorius Mocartas.
Būdamas 14 metų, jis pateko į Romą, kur Šv. Petro katedroje išgirdo
bažnytinės muzikos kūrinį. Šio kūrinio natas popiežiaus rūmai laikė
didelėje paslaptyje. Tačiau jaunasis Mocartas šią paslaptį iš Romos
popiežiaus labai paprastai išgavo: grįžęs į namus, jis iš atminties užrašė
visą muziką. Kai po daugelio metų pavyko palyginti Mocarto užrašus su
originalu, pasirodė, kad juose nebuvo nei vienos klaidos.
Gerą lytėjimo atmintį paprastai turi aklieji. Ji pakeičia jiems
regimąją atmintį. Atkakliai treniruojantis, galima išvystyti ir normaliai
matančių lytėjimo pojūtį ir tuo pačiu pagerinti lytėjimo atmintį.
Judėjimo (motorinė) atmintis leidžia greitai ir lengvai
įsisavinti judėjimo įgūdžius. Žmonės, kurie turi gerą judėjimo atmintį,
lengvai įsisavina įvairius sporto pratimus, greitai išmoksta šokti ir
pasiekia didelio meistriškumo. Turėdamas judėjimo atmintį, žmogus greičiau
įsimena perskaitytą dalyką, kai skaitydamas juda, pavyzdžiui, rašo,
gestikuliuoja, vaikšto, šnabžda.
Be abstrakčiosios loginės ir vaizdinės, yra ir emocinė atmintis,
pasireiškianti pergyventų jausmų, įkvėpimo, džiaugsmo, liūdesio, siaubo ir
kitų panašių būsenų įsiminimu. Žinoma, kad įsiminimui didelę reikšmę turi
emocijos. Jausmų atmintis stipresnė už loginę, abstrakčią atmintį.
Emocinės
būsenos padeda įsiminti. Kiekvienam iš mūsų pabunda emocinė atmintis, kai
reikia įsiminti tokius įvykius arba dalykus, kurie susiję su kokiais nors
jausmais.
Nerviniais kanalais juslės perduoda smegenims gausybę
informacijos, kurios nemaža dalis yra mums nesvarbi, todėl turėtume vengti
apsunkinti atmintį tokiu balastu.
ATMINTIES RŪŠYS
Žmogaus nervų sistema saugo dviejų rūšių informaciją:
1) informaciją, sukauptą evoliucijos procese per daugelį
tūkstantmečių ir pasireiškiančią besąlyginiais refleksais bei instinktais.
2) informaciją, kurią įgyja kiekvienas žmogus per savo gyvenimą,
pasireiškiančią sąlyginiais refleksais.
Todėl egzistuoja dvi išorinių ir vidinių įvykių fiksavimo nervų
sistemoje, aarba atminties rūšys: rūšinė atmintis, kuri yra paveldima, ir
individualioji atmintis, kuri yra įgyjama gyvenant.
Mūsų atmintis-tai tikrai nepaprasta saugykla. Ji funkcionuoja trijuose
lygmenyse.
1.Visiškai trumpalaikė atmintis.
Juslinius įspūdžius ji paverčia energijos lauku, panašiu į
elektromagnetinį lauką, ir išlaiko juos nuo trisdešimties sekundžių
daugiausia iki penkių minučių. Jeigu įspūdis neranda asociatyviosios
grandies, prie kurios jis galėtų prisijungti, tai energijos laukas
išsisklaido ir įspūdis užgęsta, nepatekęs į atminties saugyklą. Taip gali
atsitikti dėl interesų stokos,dėl nepakankamų asociatyvių galimybių arba
dėl svarbesnės informacijos, užgožiančios silpnesnį įspūdį. Tada tiesiog
nelieka laiko sukaupti menkesnę informaciją, ir, ją palaikantis
elektromagnetinis laukas išsisklaido.
Prieš perduodant bet kokią informaciją toliau, į didžiąsias
smegenis, pertikrinamas jos emocionalusis turinys. Jeigu informacija
įvertinama kaip nemaloni, tai ji gali būti sulaikyta ir toliau
neperduodama. Tada ji nepatenka į mūsų sąmonę. Taip pat patikrinant
informacija gali būti įįvertinta kaip pavojinga, ir prieš jai pasiekiant
didžiąsias smegenis kyla emocinė reakcija. Taip, pavyzdžiui, yra tuo
atveju, kai mes reaguojame neapgalvotai. Tada mes elgiamės spontaniškai, iš
anksto neapgalvoję apie savo elgesio pasekmes. Taigi jau suvokiant
informaciją pradeda veikti tam tikri mechanizmai, kurie lemia tai, ar kokia
nors informacija pasieks mūsų trumpalaikę atmintį ir kaip ją pasieks.
2. Trumpalaikė atmintis.
Ji kaupia visą informaciją, kuri yra būtina prasminiam ryšiui
suvokti. Tam reikia, kad ši informacija būtų pasiekusi tinkamas
asociatyviąsias grandis ir būtų suprasta. Trumpalaikė atmintis leidžia
mums, pavyzdžiui , skaityti, nes ji iš rašto simbolių suvokimo laike sekos
sukuria abstrakčią loginę koegzistenciją. Atskirose raidėse, skiemenyse ir
žodžiuose savaime nėra jokios prasmės. Be šios funkcijos nebūtų galimas net
paprasčiausias pokalbis, nes mes suprastume tik ryšio neturinčius skiemenis
ir žodžius.
Tiesa, ir trumpalaikės atminties kaupimo ppajėgumas yra
palyginti menkas, ir geriausiu atveju ji tegali išsaugoti, pavyzdžiui,
septynženklį skaičių. Septynženklį telefono numerį dar galima prisiminti,
kol eini iš vieno kambario į kitą. Tačiau jei tai būtų aštuonženklis
skaičius, tai jį jau reikėtų užsirašyti, nebent sąmoningai arba
nesąmoningai būtų naudojama tam tikra įsiminimo technika. Pavyzdžiui,
ilgesnius skaičius galima padalinti į dvi grupes; tada, jei tai aštuonių
skaičių grupė, tereikės įsidėmėti tik keturias informacijas.
3. Ilgalaikė atmintis.
Ji kaupia tą informaciją, kuri sėkmingai įveikė visas pradines
grandis. Nors jos sugebėjimas suvokti yra neribotas, tačiau kiekis
informacijos, kuri ggali būti sukaupta per tam tikrą laiką iš karto, nėra
labai didelis. Užtat niekada nepradingsta niekas, ką kada nors buvo
sukaupusi ilgalaikė atmintis. Vis dėlto kiekvieno sugebėjimas vėl atkurti
tokią informaciją yra labai skirtingas ir individualus. Bet jį galima
lavinti.
Norint iš tiesų ką nors įsiminti, reikia apie tai galvoti
pirmąsias dešimt minučių, kad tai sukauptų. Šis kaupimas vyksta dėl tam
tikro cheminio kodo, tikriausiai keičiantis tam tikroms molekulinėms
struktūroms. Mes netgi žinome, kad informacijos kaupimo atveju kalbama apie
dezoksiribonukleino ar ribonukleino rūgštis, kurių molekulinė struktūra
atitinka chromosomų struktūrą, o jose, kaip žinoma, yra sukaupta mūsų
paveldėta informacija. Šias molekules galima įsivaizduoti, kaip labai ilgas
grandines, kurių grandžių galai visada yra laisvi, ir prie jų gali būti
“prikabinama “ tolesnė informacija. Eilės tvarką, pagal kurią tai vyksta,
lemia informacijos struktūrą.
Taip, bendrais bruožais, funkcionuoja mūsų ilgalaikė atmintis.
Informacija pasiekia mūsų ilgalaikę atmintį tik tada, jeigu ji prieš tai
netrukdoma perėjo per visiškai trumpalaikės atminties lygmenis; mat
trukdymai kituose lygmenyse apskritai užkerta kelią informacijai patekti į
ilgalaikę atmintį.
Vienokios ar kitokios atminties ypatybės geriausiai pastebimos,
sutrikus atminčiai, todėl pagrindinėms jos savybėms tirti naudojami ne tik
sveiki žmonės, bet ir ligoniai, kuriems sutrikusi atmintis. Šimtmečiais
trukę stebėjimai ir pastarųjų metų tyrimai padėjo nustatyti, kad atmintis
yra galvos smegenų sugebėjimas išlaikyti suvoktų objektyvaus pasaulio
reiškinių ir daiktų pėdsakus. Atmintį sudaro trys glaudžiai tarpusavyje
susiję procesai: informacijos įįsiminimas, jos išlaikymas ir atgaminimas.
Tarpinę padėtį užima atpažinimas, artimai susijęs su atgaminimu.
KAIP PAGERINTI ATMINTĮ
Įsiminimas – išorinis ir vidinis organizmo aplinkos poveikio,
taip pat to poveikio apgalvojimo arba kito kurio nors šių poveikių
perdavimo rezultatų “įsidėmėjimo“ procesas, galvos smegenų žievėje.
Įsiminimas yra valingas, arba sąmoningas, ir nevalingas arba savaiminis.
Sąmoningai įsimindamas žmogus turi tikslą – įsidėmėti duotąją medžiagą.
Valingas nusistatymas padeda įsisavinti medžiagą. Jis keičiasi priklausomai
nuo to, kuriam laikui reikia įsiminti.
Taigi svarbios gero įsiminimo sąlygos yra sąmoningas požiūris į
įsiminimą, supratimas, kad įsisavinti būtina norint pakelti kvalifikaciją
bei įgyti bendrą išsilavinimą, ir atminties įtempimas mokantis.
Informacijos išsaugojimas žmogaus smegenyse yra savotiškas visos
arba dalies informacijos išlaikymas nuo jos suvokimo momento įsimenant iki
atgaminimo arba, kitaip tariant, iki kokio nors daikto arba reiškinio
prisiminimo momento. Su informacijos išlaikymo procesu tiesiogiai susijęs
žmogaus mąstymas, jo gyvenimiška patirtis ir interesų platumas. Įsimintos
informacijos išlaikymą galima gerinti ir tobulinti. Tai daugiausiai
priklauso nuo žmogaus atminties individualių ypatybių.
Atgaminant atmintyje yra aktyviausias ir kūrybiškiausias
atminties procesas. Dar Aristotelis manė, kad atmintį turi visi gyvūnai, o
prisiminti sugeba tik žmogus. Prisiminimą Aristotelis aiškino “ieškojimu“,
t. y. vaizdinio suvokimu sąryšyje su laiku.
Buvusių įspūdžių, pergyvenimų arba žinių pėdsakai, atgiję atmintyje,
derinami su naujais įspūdžiais. Atgaminant tai, kas užfiksuota atmintyje,
dažnai palyginama su tuo, kas suvokiama tuo momentu. Jei yra panašumo,
atpažįstama. Atpažinimas- žemiausia suvokimo forma, kuri ppadeda įsiminti.
Priklausomai nuo to, kaip žmogus atgamina įsimintus įvykius,
daiktus arba reiškinius, galima nustatyti atminties lygį, arba stiprumą.
Yra trys atminties lygiai:
1. Atgaminančioji atmintis. Žmogus turintis gerą atgaminančiąją
atmintį, gali neužsikirsdamas pažodžiui atgaminti visą tekstą, užrašyti
ištisą formulę arba detaliai nupiešti anksčiau matytą paveikslą.
2. Atpažįstančioji atmintis. Jeigu ji gerai veikia, tai žmogus
gali nesuklysdamas atpažinti tekstą, formulę arba paveikslą, kurį matė
vieną kartą.
3. Palengvinančioji atmintis. Tai žemiausias atminties lygis.
Šiuo atveju žmogus negali pats prisiminti arba atpažinti teksto, formulės,
paveikslo. Jis atrodo viską užmiršo, bet pasiūlius išmokti tai, kas
užmiršta, jis išmoksta greičiau, negu pirmą kartą.
Atmintis į tris lygius skirstoma sąlygiškai, nes yra tarpinių
lygių. Pavyzdžiui, atgaminančioji atmintis gali būti greita arba lėta.
Mokantis užsienio kalbų, aktyvi žodžių atsarga leidžia lengvai atkurti dalį
jau pamirštų, ir žmogus gali jais naudotis kalbėdamas. Šie žodžiai
atgaminami greitai. Dalis žodžių atgaminama sunkiai, ne iš karto. Šiuos
žodžius galima panaudoti tik rašant. Vartojant juos šnekamojoje kalboje, ji
tampa nerišli ir nenuosekli.
Absoliutaus atpažinimo metu žmogus tik atpažįsta žodžius, bet jų
aktyviai neatgamina. Kontekste juos gali atpažinti tik sakinyje su kitais
žodžiais.
Pažįstamumo jausmas yra dar žemesnis atminties lygis. Šiuo
atveju žodis suvokiamas, kaip visiškai nežinomas. Tik suradęs šio žodžio
reikšmę žodyne, žmogus prisimena, kad jį jau kažkada sutiko.
Visų žemiausias atminties lygis, kai žodis suvokiamas kaip pirmą
kartą sutiktas, bet,
norint įsiminti, jį reikia mažiau kartų kartoti, negu
naują žodį.
Užmiršimas yra įsiminimui atvirkščias procesas. Žmogus visiškai
arba iš dalies užmiršta tai, ką buvo įsiminęs per savo gyvenimą. Žmogus
neužmiršta tik tų išmoktų ir įsimintų dalykų, kuriuos laikas nuo laiko
atgamina arba panaudoja praktikoje.
IŠVADA
Atmintis nėra savarankiška funkcija, kurią galima gydyti ir
treniruoti izoliuotai nuo viso organizmo. Norėdamas pagerinti atmintį,
sveikas žmogus turėtų laikytis tokios sistemos: mokėti tinkamai pasiruošti
įsiminimui ir, logiškai apdorojęs medžiagą, teisingai jį organizuoti.
Kai reikia įsiminti daug ir ilgesniam laikui, įprasti įsiminimo
metodai neatskleidžia vvisų atminties galimybių. Reikia pasitelkti mažai
naudojamus atminties rezervus. Vienas iš tokių rezervų yra pasąmonė.
Atmintis pasąmonėje dirba nesąmoningai, ir žmogus, pats to nepastebėdamas,
geriau įsimena arba išsprendžia sudėtingą problemą net tada, kai apie tai
specialiai negalvoja. Pasąmonė vienu metu apdoroja kelis lygiagrečius
informacijos srautus. Ši savybė labai svarbi, nes susidaro daug daugiau
asociacijų ir analogijų, kurios gali būti naujų nelauktų prisiminimų bei
sprendimų stimulas ir šaltinis. Be to, atminties veiklai pasąmonėje didesnę
įtaką turi emocijos ir jausmai.
Į visas šias pasąmonės savybes reikia atsižvelgti, panaudojant
jas kaip papildomą aatminties rezervą.
LITERATŪRA:
1. Tupperwein Kurt. Menas mokytis nepavargstant. – Vaga, 2000 m.- p.13
2. Kuprijanovičius L. Kaip pagerinti atmintį. – Vilnius, 1973 m. – p.15
3.David G. Myers .Psichologija. – Šviesa, 2000 m.-p. 75
4.Sergejevas . Atminties paslaptys . -Kaunas:Šviesa, 1983 m. – p.65
5. GGučas A. Kaip lavinti atmintį.-Kaunas Šviesa, 1958 m. – p.98
6. Jacikevičius A., Gučas A, Rimkutė E. ir kt. Bendroji psichologija. –
Vilnius:Šviesa, 1986 m.-p.125
