Atmintis

TURINYS:

Bendrasis apibūdinimas 3

Asociacijos ir jų rūšys 3

Biologiniai atminties mechanizmai 4Bendrasis apibūdinimas

Pažinimu gauti įspūdžiai nepradingsta nustojus veikti juos sukėlusiems dirgikliams. Vieni jų išlieka trumpesnį, kiti – ilgesnį laiką ir sieja asmenybės praeitį su dabartimi ir ateitimi. Atmintis yra ankstesnio patyrimo atspindys, kurį sudaro įsiminimas, išlaikymas ir atsiminimas to, kas anksčiau buvo pažinta, išgyventa ir veikta. Atminties reiškiniai būdingi visai gyvajai gamtai. Žmogaus atminties modeliavimas kompiuteriuose atskleidė ste¬binančią jos apimtį (ji lygi maždaug 1016 informacijos vienetų-baitų). Psichologijoje įvairūs atminties ypatumai yra tyrinėti daugiau, negu kitų ppsichinių procesų. Šiuolaikinės kognityvinės psichologijos duomenimis, atmintis nėra statinis įspūdžių kopijavimo mechanizmas, o sudėtingos struktūros veikimas, pertvarkant jutimo organais gautą informaciją. Šį veikimą galima pavaizduoti tokia schema:

Dėmesys Kartojimas

Sensorinį atspaudą galima palyginu su fotografija. Jis trumpam laikui fiksuoja jutimo organų perduotą medžiagą ir kitaip yra vadinamas fonine, arba tiesiogine, atmintimi. Si atmintis aprėpia apie 4 simbolius ir klaiko juos mažiau negu sekundę. Pirminė, arba kitaip vadinama trumpalaikė, atmintis skiriasi nuo sensorinės atminties ilgesniu informacijos išlaikymu (be kartojimų iš laikome iki 220 – 30 sek.) ir didesne įsimenamos medžiagos apimtimi, kuri lygi 7+2 simboliams. Medžiagos perkėlimas iš sensorinės atminties į trumpalaikę vyksta tada, kai į tą medžiagą nukrypę dėmesys kai įsimenančiam ji kuo nors reikalingą. Dažniausiai ji reikalinga sudėtingoje veikloje atliekant aatskiras jos operacijas (mašininkė keletą sekundžių prisimena kiekvieną spausdinamos frazės žodį, telefonistą prisimena numerį, kol sujungia su abonementu, ir pan.). Į ilgalaikę atmintį medžiaga pereina dėka pakartojimų, kurių metu trumpalaikėje atmintyje esanti medžiaga įtraukiama į asociacinių ryšiu sistemą. Ilgalaikėje atmintyje medžiaga saugoma valandas, metus, dešimtmečius, o kai kuri (pvz., gimto, šios kalbos žodžiai) ir visą žmogaus gyvenimą.

Atmintis užima ypatingą padėtį asmenybės psichinių reiškinių siste¬moje. Be atminties kiekvienas pojūtis ir suvokimas būtų naujas, žmogus negalėtų orientuotis tikrovėje. Mąstant be atminties negalima būtų operuoti sąvokomis, vaizduotė neturėtų iš ko kurti naujų vaizdinių, nebūtų ir asmenybės „aš“ su pastoviais motyvais, nuostatomis ir išgyvenimų. Atminties netekimo atvejai kokių nors traumų metu rodo, kad žmogus be atminties nustoja būti asmenybe ir tampa panašus į mechaniškai rreaguojantį automatą. Didžiai vertindami atminties reikšmę, senovės graikai jai paskyrė vieną iš savo dievybių – Mnemoziną.Asociacijos ir jų rūšys

Žmogaus ilgalaikė atmintis veikia ryšių pagrindu. Tai reiškia, kad medžiaga įsimenama (ir atgaminama) ne pavieniais elementais (kaip tai daroma kompiuterių atminties blokuose), o siejant įsimenamus dalykus su jau atmintyje turimais ir susidarant sudėtingas ryšių sistemas tarp atmintyje saugomos medžiagos elementų. Ryšiai tarp įsimintos medžiagos elementų yra vadinami asociacijomis.

Jau nuo Aristotelio laikų yra žinomos gretimumo, panašumo ir kontrasto asociacijų rūšys.

Gretimumo asociacijos susidaro tarp oobjektų, kurie įsiminimo metu yra vienas šalia kito arba seka vienas paskui kitą. Pvz., jūros vaizdinys susietas su laivu, švyturiu ir kitais kartu suvoktais vaizdiniais. Supažindinant stebime žmogų ir išgirstame jo vardą ir pavardę. Vėliau to žmogaus suvokimas ar vaizdinys primins jo vardą, o vardo prisiminimas – to žmogaus vaizdinį. Gretimumo asociacijos užima daugiausia vietos atminties procesuose.

Panašumo asociacijos susidaro tarp kokiais nors požymiais panašių dalykų. Pvz., indų šokiuose specifiniai moters galvos ir rankų judesiai primena gyvatės judesius, fotografija siejasi su originalo vaizdu ir pan. Panašumo asociacijų pagrindu sudaroma daug puošmenų meno kūryboje pvz., jauna mergina lyginama su pavasariu, gėle, bernelis – su dobilėliu ir pan.

Kontrasto asociacijos susidaro tarp priešingos reikšmės objektų. Mūsų atmintyje susiję tiesa ir melas, vasara ir žiema, aukštas ir žemas ir panašios priešingybes, kurių vienos prisiminimas sukelia ir su ja asocijuotos kitos prisiminimą.

Be šių pagrindinių asociacijų rūšių, kai kurie psichologai siūlo skirti sudėtingesnes prasmių asociacijas. Jos jungia atmintyje tikrovėje esančius ryšius tarp visumos ir dalies (namas – langas ir pan.), tarp gimininės ir rūšinės sąvokos (lietuvis – žemaitis ir pan.), tarp priežasties ir pasekmės (moksleivis nesimoko – bus nepažangus ir pan.).

Asociaciniai ryšiai kai kada susidaro ir po vienkartinio suvokimo (kai įspūdžiai labai stiprūs), bet dažniau jiems reikalingi ppakartojimai. Asociacijos ir jų sistemos yra ne tik medžiagos fiksavimo, bet ir jos „suradimo“: ir „išvedimo“ iš žmogaus atminties pagrindinis kelias. Yra daug tyrimo metodikų, vadinamų asociacijų eksperimentais, kuriais išryškinami asociacijų susidarymo ir jų atkūrimo dėsningumai (su jais susipažinti reikia pratybų metu).Biologiniai atminties mechanizmai

Yra keletas hipotezių apie atminties mechanizmo esmę. Jau V a. prieš Kristų Platonas aiškino, kad deivė Mnemoziną į kiekvieno žmogaus sielą įdeda kažką panašaus į vaško lenteles, kuriose įsispaudžia matyti, girdėti ar paties sugalvoti įspūdžiai. Panašų aiškinimą po daugelio metų davė R. Semonas, manęs, kad išorinis pasaulis smegenų žievės ląstelėse užsifiksuoja specialiais atspaudaisengramomis.

XX amžiaus pradžioje buvo paplitusi nuomonė, kad atminties procesų metu vyksta mechaniniai nervinių ląstelių dydžio ir formos pasikeitimai, nervinių skaidulų skaičiaus padidėjimai. 1920 metais, kai Bergeris atrado smegenų elektrinio aktyvumo reiškinius, atsirado elektrinė įsiminimo teorija. Pagal šią teoriją, atėjusi į smegenis informacija patenka į elektrinių grandinių sistemą, kurioje elektros srovės forma gali ilgiau ar trumpiau egzistuoti. Maždaug tuo pačiu metu I. Pavlovas atminties fiziologinius pagrindus mėgino aiškinti laikinų ryšių teorija, sukurta tyrinėjant šunų sąlyginių refleksų susidarymą. Šios teorijos požiūriu, įsimenant susidaro laikini nerviniai ryšiai tarp atskirų smegenų žievės sričių, o atminties mechanizmą imta vaizduotis kaip sudėtingą tokių ryšių sistemą. I. Pavlovas neaiškino, koks šio ryšio mmaterialus mechanizmas – elektrinis ar cheminis, tačiau jis manė, kad asociacijų ir kartu visos atminties mechanizmas fiziologiniu požiūriu yra laikini nerviniai ryšiai. Tiek elektrinė, tiek I. Pavlovo laikinų ryšių hipotezės pasirodė klaidingos po 1940 metais anglų fiziologo K. Lešlio atliktų kačių smegenų operacijų. Jis pašalindavo dalį smegenų, o likusios smegenų žievės plotą išraižydavo pjūviais, kurie turėjo suardyti įsiminimo grandines ar laikinų ryšių sistemas. Po tokių operacijų atminties funkcijos mažai tepasikeisdavo – vadinasi, ryšių sistemos smegenų žievėje nėra atminties mechanizmas.

Šiuolaikinė atminties biologinė teorija, kurios pradininkas buvo H. Hydenas, laiko, kad ilgalaikės atminties mechanizmas yra cheminiai pasikeitimai nervinių ląstelių ribonukleinėse rūgštyse. Trumpalaikė atmintis remiasi elektriniais pakitimais nervinėse ląstelėse, o kai tie elektriniai pakitimai sukelia cheminius pakitimus – medžiaga užfiksuojama ilgesniam laikui, kai kada ir visam gyvenimui. Fiziologams dar nepavyko tiksliau išsiaiškinti, kur yra atminties buveinė – visose galvos smegenyse, smegenų žievėje ar kurioje nors jos dalyje. Vokiečių psichologas E. Šeferis spėja, kad biologiniame informacijos fiksavime gal dalyvauja ir visos žmogaus organizmo ląste¬lės, nes tik smegenyse tiek daug informacijos negalėtų sutilpti.

Atminties rūšys

Aiškinantis atminties esmę, jau buvo išskirtos trumpalaikės ir ilgalai¬kės atminties rūšys. Atmintis dar klasifikuojama pagal turinio, jutimo organų, kuriais gauna informaciją, ir kitus požymius. Pagal turinį, kuriuo operuoja atmintis, yra skiriamos

vaizdinės, motorinės, žodinės – loginės ir emocinės atminties rūšys.

Vaizdinė atmintis, kaip sako ir pats jos pavadinimas, operuoja iš tikrovės gauta ar susikurta vaizdine medžiaga – vaizdiniais. Vaizdinys yra vaizdas objekto, kuris šiuo metu nesuvokiamas. Žmogaus atmintyje daugybė regėjimo (tėviškės landšafto, laisvės paminklo ir t. t.), girdėjimo (žinomos melodijos, miško ošimo ir t.t.), uodimo (vyšnių sodo, šviežio pieno ir t.t.) ir kitų vaizdinių. Vaizdiniai yra panašūs į suvokimų metu gaunamus objektų vaizdus. Jie skiriasi nuo suvokimų tuo, kad yra ne ttokie ryškūs (kartais neperduoda spalvų ir kt.), fragmentiški ir nepastovūs. Vaizdiniai skirstomi į rūšis pagal jutimo organus. Be to, skiriami individualūs ir bendri vaizdiniai. Individualiais laikomi tam tikro vieno objekto vaizdiniai. Bendri vaizdiniai fiksuoja didesnės ar mažesnės objektų grupės bendras ypatybes (raitelio, namo, medžio. vaizdiniai).

Motorinė (judėjimo) atmintis yra judesių ir jų sistemų įsiminimas, išlaikymas ir atgaminimas. Ji dalyvauja formuojantis įvairiems judėjimo mokėjimams ir įgūdžiams (vaikščiojimo, rašymo, grojimo muzikos instrumentais, šokių.). Be judėj.imo atminties mes kiekvieną kartą turėtume iš naujo mokytis vvairuoti automobilį ar dviratį ir kitų darbo operacijų. Turėdami geresnę motorinę atmintį, žmonės yra fiziškai vikresni, greičiau išmoksta sportinių žaidimų ir kitos judėjimo veiklos.

Žodinė-loginė atmintis pasireiškia žodžių, sąvokų, teiginių ir jų grupių įsiminimu, išlaikymu ir atgaminimu. Būdinga šios atminties savybė yyra tai, kad įvairios mintys gali būti atgamintos ta pačia žodine forma, kokia jos buvo įsimintos, tačiau gali būti išreikštos ir kita žodine forma (pvz., įsiminus kokią nors informaciją lietuvių kalba, galima ją atgaminti kita žinoma kalba).

Emocinė atmintis išlaiko patirtus jausmus ir emocines būsenas. Dėl to tam tikromis sąlygomis žmogus vėl džiaugiasi, prisimindamas laimingus įvykius, rausta prisiminęs nevykusį poelgį, sukanda dantis prisiminęs pyktį ir. Emocinė atmintis siejasi su žmogaus dorovine kultūra, dalyvauja formuojantis įgūdžiams ir įpročiams, išlaikant stabilius santykius su artimais žmonėmis.

Pagal valios reguliavimo lygius atmintis skirstoma į valingos ir nevalingos atminties rūšis.

Nevalinga atmintis pasireiškia tuo, kad žmogus ką nors įsimena ar atgamina nesistengdamas, o kai kada net nenorėdamas. Taip įsimenami kokie nors ryškūs, asmenybei reikšmingi įspūdžiai. Nevalingai atminčiai padeda sstiprios emocijos (džiaugsmas, baimė, pasibjaurėjimas ir kt.). Turi reikšmės ir interesai įsimenamiems objektams ir su jais atliekama veikla (pvz., eksperimentuojant geriau buvo įsiminti tie skaičiai, kurie įėjo į Pačių tiriamųjų sugalvotus uždavinius). Nevalingas įsiminimas ir atgaminimas yra ankstyvesnė atminties forma asmenybės tapsme. Nevalingai sukaupiama nemaža gyvenimiška patirtis be jokių varginančių pastangų ne tik vaikystėje, bet ir visą asmenybės egzistavimo metą. Tačiau pagrindinį vaidmenį žmogaus psichikoje turi valinga atmintis. Ji pasireiškia tada, kai žmogus sąmoningai užsibrėžia tikslą ką nors įsiminti ar aatgaminti ir tai daryti labai stengiasi. Būdingas valingos atminties požymis yra tam tikrų motyvų, kurie skatina įsiminimą ir atgaminimą, dalyvavimas. Čia apžvelgtos atminties rūšys nėra atsiskyrusios viena nuo kitos. Pvz., vaizdinė atmintis gali būti valinga ir nevalinga, judesių įsiminimas ir atgaminimas gali sietis su žodinėmis instrukcijomis, įsimintais stebėtų judesių vaizdiniais ir pan.

Pagrindiniai atminties procesai

Pagrindiniai atminties procesai yra įsiminimas, laikymas atmintyje, atsiminimas ir užmiršimas.

Įsiminimas priklausomai nuo tikslo ir pastangų dalyvavimo gali būti valingas ir nevalingas. Jų pagrindiniai skirtumai buvo aptarti kalbant apie atminties rūšis. Čia kiek plačiau paliesime valingo įsiminimo, arba mokymosi, psichologines ypatybes.

Mokymasis yra skirstomas į mechaninį ir prasminį.

 Mechaninis mokymasis vyksta tada, kai medžiaga nesuprantama arba įsimenantysis nenori jos suprasti. Mechaniškai mokantis yra kartojama tol, kol susidaro gretimumo asociacijos (telefono numeris, lotyniškas vaistų pavadinimas ir kt.). Mechaninis įsiminimas yra neekonomiškas, nes reikalauja daugiau pastangų ir laiko. Dėl to kartais ir neprasmingoje medžiagoje ieškoma prasminės atramos.

 Prasminis įsiminimas vyksta tada, kai įsimenama medžiaga yra suprasta, kai ji susiejama su atmintyje turimu patyrimu. Psichologijoje yra nustatyta daug sąlygų, kurios padeda sėkmingai įsiminti (mokytis).

Pirmoji sėkmingo mokymosi sąlyga yra palanki motyvacija. Yra žinoma, kad vieni mokymosi motyvai kyla iš asmenybės poreikių (poreikis įgyti žinių, susidaryti profesijos mokėjimus, neatsilikti nuo bendraamžių ir kt.), kiti ddėl išorinės prievartos (bausmių baimės, tėvų raginimu). Greičiau ir tvirčiau įsimenama esant asmenybinei motyvacijai. Juo labiau žmogus nori ko nors išmokti, juo jam lengviau sekasi tai padaryti. Yra eksperimentinių tyrimų, kurie rodo, kad ir išlaikymo trukmė priklauso nuo išankstinių nuostatų: ilgiau išlaikoma ta medžiaga, kuri buvo galinga ilgesniam laikui (ir priešingai).

Antra svarbi įsiminimo sąlyga. yra medžiagos kartojimas. Iš tikrųjų, esant kitoms lygioms sąlygoms, geriau įsimenama ta medžiaga, kuri buvo daugiau kartų pakartota. Tačiau kartojimai mažai produktyvūs, jei nėra palankių motyvų, siekių medžiagą įsiminti. Be to, tik racionaliai taikomas kartojimas yra efektyvus. Nurodysime pagrindinius tokio kartojimo dėsningumus.

• Kartojimai turį būti atskirti tam tikrais laiko intervalais. Amerikiečių psichologas Jostas nustatė dėsnį – kartojimų paskirstymas tam tikrais laiko intervalais padidina įsiminimo produktyvumą. Eksperimentai rodo kad, radus optimalias pertraukas tarp kartojimų, jų kiekį, reikalingą tokiai pat medžiagai įsiminti, galima sumažinti per pusę.

• Jei medžiaga platesnės apimties, tai kartojimai turi būti atliekam pagal schemą: ištisai – dalimis – ištisai. Pradžioje medžiaga peržiūrima ištisai, kad galima būtų ją suprasti, suskirstyti dalimis, sudaryti planą ir atlikti kitus parengiamuosius darbus. Po to medžiaga kartojama dalimis (per didelės informacijos dozės yra sunkiai įsimenamos). Mokymosi pabaigoje vėl reikalingas ištisinis kartojimas, kad atskirai kartotos medžiagos dalys būtų susietos į vieningą visumą.

• Kartojant įsitvirtina asociaciniai rryšiai, tačiau pats žmogus negali vielinėmis pastangomis išmatuoti jų tvirtumo. Apie išmokimo lygius tiksliau galima spręsti tik dedant pastangas atsiminti kartotą medžiagą. Dėl to išmokimo sėkmei yra būtina kartojimų tarpuose pamėginti atgaminti medžiagą ir taip kontroliuoti, kas įsiminta ir ką dar reikia kartoti.

• Monotoniškų kartojimų rezultatai yra menkesni, dėl to juos būtina įvairinti keičiant kartojimų būdus (naudojant audio-video priemones ir“ kt.), kartojimų aplinką (namuose, bibliotekoje ir pan.).

• Įsiminimo sėkmei yra būtini teigiami pastiprinimai, kai įsiminimo faktus lydi kokia nors maloni emocinė būsena. Gyvūnams teigiamas pastiprinimas yra maistas, išsilaisvinimas iš labirinto ar kiti materialių poreikių patenkinimo faktai, o žmogui mokantis, teigiamas pastiprinimas – pedagogo pagyrimas ar geras įvertinimas, paties besimokančiojo savos sėkmės supratimas ir kt.

Laikymas atmintyje yra informacijos, užkoduotos nervinėse ląstelėse elektrinių impulsų ar cheminių medžiagų pakitimų signalais, saugojimas. Žmogus atminties saugyklos neįsisąmonina; apie laikymą atmintyje ar užmiršimą galima spręsti tik iš atsiminimo. Yra hipotezė, spėjanti, kad žmogaus atmintyje lieka visi buvę įspūdžiai, tik ne visiems lieka „takas“ kuriuo galima tuos įspūdžius atmintyje surasti. Tačiau ši hipotezė dar nėra visai patikrinta. Didesnė tikimybė, kad atmintyje išlaikoma ne viskas ir ne vienodu lygiu. Jau prancūzų psichologas Ribo pastebėjo, kad individualūs pavadinimai (numeriai, vardai pavardės ir kt.) daug blogiau išlaikomi atmintyje negu bendrieji vardai į

sąvokas žymintys terminai. Tai suprantama, nes, įsimenant individualiu pavadinimus, dalyvauja daugiau tik mechaniniai ryšiai, o įsimenant bendruosius vardus, daugiau dalyvauja tvirtesni prasminiai ryšiai. Medžiaga geriau išlaikoma atmintyje, kai aktyvus prasminis įsiminimas remiasi palankia motyvacija ir yra lydimas emocinių išgyvenimų. Ilgiau ir tvirčiau medžiagą išlaikyti padeda kartojimas ar specialios pratybos. Medžiagos išlaikymas nėra mechaniškas jos buvimas atmintyje kaip nesikeičiantis atspaudas. Dėl žmogaus veiklos, naujų įsiminimų, išgyvenimų, interesų ir kitų dinamiškų asmenybės reiškinių įtakos vyksta nuolatinė atmintyje esančios medžiagos rekonstrukcija. Gyvendamas žmogus nnuolatos kaupia didelius kiekius daugiau ar mažiau organizuoto patyrimo, kurio atskiros dalys veikia ir keičia vienos kitas.

Išlaikymui priešingas, tačiau su juo susijęs reiškinys yra ūžmiršimas. Vienas pirmųjų tyręs užmiršimo reiškinius H. Ebinhauzas nustatė, kad užmiršimas nevyksta tolygiai – tuoj pat po išmokimo jis didesnis, o vėliau lėtėja. Vėlesni tyrimai parodė, kad Ebinhauzo dėsningumai labiau tinka tik specialiai išmoktos, beprasmės medžiagos užmiršimui. Prasmingos ir reikšmingos medžiagos išlaikymas yra tvirtesnis ir i.lgesnis, o užmiršimas vyksta pagal kitus dėsningumus. Užmiršimas, kaip ir įsiminimas, yyra atrenkamojo pobūdžio reiškinys: užmirštama pirmiausia tai, kas asmenybei lieka nereikšminga. Užmirštant nereikalingą informaciją (koks buvo pietų meniu prieš metus ir pan.), lieka atmintyje vietos reikalingai informacijai įsiminti ir laikyti. Taigi užmiršimas yra būtinas reiškinys.

Skiriamas visiškas ir dalinis užmiršimas.

 Visiškai uužmiršta medžiaga bus tais atvejais, kai nepavyksta ne tik jos atgaminti, bet ir atpažinti. Pasakojama, kad švedų botanikas Linėjus, senatvėje skaitydamas savo raštus, gėrėjosi jais, bet atpažinti jų negalėjo.

 Dalinis užmiršimas būna tais atvejais, kai žmogus atgamina ne visiškai tiksliai, visai negali medžiagos atgaminti, o tik atpažįsta pakartotinai suvokdamas.

Kai kurie tyrimai rodo, kad žmogus atmintyje išlaiko daugiau medžiagos, negu jis sugeba sąmoningai atgaminti (hipnozės metu kai kada prisimenama informacija, kurios normalios būsenos žmogus „neranda“; kai kurių smegenų operacijų metu, palietus tam tikras smegenų sritis, ligoniui iškyla seniai pamiršti vaizdai). Tyrinėjant užmiršimą ir išlaikymą, buvo aptikti reminiscencijos reisiniai. Jie pasireiškia tuo, kad išsamesnis medžiagos atkūrimas vyksta ne tuojau po įsiminimo, kaip teigė Ebinhauzas, o prabėgus tam tikram laiko tarpui (2 – 33 dienos). Reminiscencijos reiškinių dažniau pasitaiko mokantis platesnės apimties medžiagą. Spėjamos reminiscencijos priežastys:

1) tuojau po išmokimo mažiau teatkuriama dėl nervų sistemos nuovargio,

2) po išmokimo vyksta neįsisąmoninti medžiagos pakartojimai, kurių dėka informacija pereina į ilgalaikę atmintį.

Pagrindinės užmiršimo priežastys yra netvirtasįsiminimas, medžiagos interferencija ir nuostatų pasikeitimai. Interferenciją sukelia anksčiau įsiminta ir vėliau įsimenama medžiaga, veikianti šiuo momentu vykstanį įsiminimą. Nuostatų pasikeitimas gali nuvertinti ir padaryti įsimintą medžiagą nereikalingą, dėl to arba jos pėdsakai pranyksta, arba „nusitrina“ jos grąžinimo į sąmonę kkelio pėdsakai.

Atsiminimas yra medžiagos išvedimas iš atminties atsargų į sąmonės lauką. Atsiminimo reiškiniai psichologijai kelia ne mažiau problemų, negu įsiminimas. Kaip žmogui pavyksta iš milžiniškų informacijos kiekių saugyklos surasti tuos elementus, kurie atitinka situacijos poreikius? Manoma, kad „suradimas“ (didele dalimi vykstantis už sąmonės ribų) remiasi asociacijomis, kurių latentinė sistema ir sudaro atminties laikyklą. Asociacinio eksperimento pavyzdžiai, kai reikia į duotą žodį greitai atsakyti kitu žodžiu ar keliais žodžiais, rodo, kaip prie pradinio žodžio-stimulo tuojau pat iš atminties „prilimpa“ tas žodis, kuris yra glaudžiausiais ryšiais su juo susijęs. Esant kryptingam atsiminimui, aktualizuojami reikalingi asociaciniai ryšiai, o ne tik glaudžiausi. Kai kada tokiam aktualizavimui dedamos įvairios pastangos – vadinamos mnemoninės priemonės. Pvz., jei nepavyksta prisiminti kieno nors pavardės, tai bandoma ieškoti, kokia raide ji prasideda, kuo baigiasi, koks pavardės skiemenų skaičius, mėginama užrašinėti panašias pavardes, stengiamasi prisiminti visas aplinkybes, kuriomis ta pavardė buvo išgirsta.

Atsiminimų įvairovėje išsiskiria trys pagrindinės jų rūšys: atpažinimas, atgaminimas ir prisiminimas.

 Atpažinimas yra medžiagos atsiminimas tik pakartotinai ją suvokiant. Atpažįstama arba netvirtai įsiminta medžiaga, kurios savarankią kai atsiminti dar nepajėgiama (šis žmogus man kažkur matytas), arba medžiaga dėl kartojimų trūkumo buvo pamiršta tiek, kad savarankiškai prisiminti jau nepavyksta, o pakartotinai suvokiant – atpažįstama (seniai skaitytos knygos turinys, pamirštas filmas ir ppan.). Mokantis atpažinimas kartais gali sudaryti klaidingų įsitikinimų, kad medžiaga jau pakankamai išmokta. Patikrinimui yra būtinos pastangos savarankiškai prisiminti.

 Atgaminimu yra vadinamas medžiagos atsiminimas be pakartotinio jos suvokimo. Atgaminimas gali vykti be sąmoningų pastangų, kai viena ar kita atsitikt.inė asociacija patraukia visą ryšių tinklą. Pvz., sutiktas jaunystės draugas sukelia mokyklos, mokytojų, įvairių nuotykių atsiminimus. Tai nevalingas atgaminimas. Kai keliamas tikslas ir dedamos pastangos ką nors atgaminti, tai toks atgaminimas yra vadinamas valingu.

 Prisiminimas yra valingo atsiminimo rūšis. Jis pasireiškia tada, kai tiesiogiai atgaminti nesiseka, o reikia panaudoti įvairias mnemonines priemones.

Būdingas prisiminimo pavyzdys jau buvo nurodytas apie pavardės ieškojimus. Prisimenant fizikos dėsnius, pvz., stengiamasi pasinaudoti iliustracijomis, atliktais eksperimentais, uždavinių sprendimais, pritaikymais technikai ir pan.Atsiminimų lengvumas, greitumas ir tikslumas priklauso nuo įsiminimo ir išlaikymo ypatybių. Idealios sąlygos atsiminimui susidaro tais atvejais, kai: įsiminta įdomi medžiaga, ji buvo įsimenama planingai panaudojant sėkmingo įsiminimo metodus, medžiaga buvo sistemingai kartojama, atsiminimas remiasi asmenybės palankia motyvacija ir palydimas malonių emocinių išgyvenimų.

Individualūs atminties skirtumai

Įsimena ir atsimena žmogus, kaip sistema, kaip asmenybė su savo individualiomis temperamento, charakterio, gebėjimų, dėmesio, mąstymo, bendro patyrimo ir kitomis ypatybėmis. Dėl to ir kiekvieno žmogaus atmintis turi savų skirtumų. Atminties skirtumai yra ryškesni, negu kitų pažinimo procesų.

Pirmiausia žmonės skiriasi atminties produktyvumu. Atminties produktyvumą sudaro šios ssavybės: atminties apimtis, įsiminimo tempai atminties tikslumas, išlaikymo ilgumas ir atminties pasirengimas (laiku panaudoti įsimintą medžiagą). Psichologija turi įvairių testų, kuriais galima išmatuoti šias ypatybes ir taip nustatyti atminties produktyvuma randama daugybė variacijų, nes, pvz., gali būti labai didelė atminties apimtis ir menkas atminties pasirengimas ją panaudoti. Dažnai greitas įsiminimas siejasi su ilgu išlaikymu, tačiau būna ir kitokių atvejų greitas įsiminimas ir greitas užmiršimas. Žmonių atmintis skiriasi atskirų jos rūšių dominavimu. Vienų atmintis yra daugiau vaizdinė, o kitų žodinė-loginė. Pirmieji, įsimindami kokį nors turinį, vaizduojasi aprašomus vaizdus, kiti – įsimena mintis ir jų žodinius formulavimus ar kitokias logines schemas. Aprašant šiuos žmonių grupių skirtumus, jie yra vadinami atminties tipais: vaizdinės, žodinės-loginės, mišrios atminties tipai.

Atminties tipai skiriasi ir pagal tai, kokiais jutimo organais medžiaga įsimenama. Skiriami regimojo, girdimojo, motorinio ir mišraus atminties tipo žmonės. Gana dažnai pasitaiko individų, turinčių gerai ištobulintą profesinę atmintį. Rečiau yra fenomenalios atminties žmonių. Pasak istorinių duomenų, persų karalius Kyras žinojęs visų savo karių vardus, senovės Graikijos žymus politikas Temistoklis atmintinai mokėjęs 20 000 eilučių Homero „Odisėjos“. Stebina savo atminties pajėgumu kai kurie poliglotai, mokantys 20 – 40 kalbų. Psichologijoje aprašytas Šereševskis, turėjęs neribotos apimties atmintį. Jis iš karto įsimindavo daug medžiagos (100 skaičių, puslapį laikraščio teksto)

ir išlaikydavo atmintyje net 10 -15 metų. Jam buvo problemų ne tiek dėl įsiminimo, kiek dėl užmiršimo (neužmirštama medžiaga interferuodavo naujai įsimenamą). Savo fenomenaliais atminties sugebėjimais Šereševskis stebino ne tik psichologus, bet ir cirko publiką. Nors ir neįprasto įsiminimo produktyvumo, Šereševskio atmintis turėjo loginio medžiagos grupavimo bei prasminio atsiminimo trūkumų, todėl platesnio pritaikymo praktinėje veikloje neturėjo.

Dažnai pasitaikantys atminties patologiniai bruožai yra amnezija – visiškas nesugebėjimas atsiminti ir hipermnezija – pasireiškianti kai kurių reiškinių padidintu (vienas ligonis nemokėjo nei rašyti, nei ttaisyklingai kalbėti, tačiau, išgirdęs žmogaus amžių, iš karto apskaičiuodavo, kiek jis pragyvendavo sekundžių. Atminčiai funkcionuoti ir jai tobulėti yra būtinas normalus nuolatinis krūvis (įsiminimas ir atsiminimas), savo atminties ypatybių pažinimas, įgūdžiai logiškai struktūrinti medžiagą įsimenant ir. atsimenant.