Atmintis,trumpalaikes atminties ypatybes ir rysys su ilgalaike. Atminties gerinimo budai

Turinys

Įvadas…………………………3

Atmintis…………………………4

Jutiminė atmintis…………………………4

Trumpalaikė atmintis…………………………5

Ilgalaikė atmintis…………………………6

Biologiniai ilgalaikės atminties

pagrindai………………………6

Atsiminimas…………………………7

Atminties konstruktyvumas…………………………8

Užmiršimas…………………………9

Išvados…………………………10

Naudota literatūra…………………………11Įvadas

Atmintis – bene svarbiausias žmogaus egzistavimo aspektas. Įsimindami

mes mokomės, planuojame ateitį, stengiamės pasiekti užsibrėžtus tikslus.

Šiame referate stengsiuos paaiškinti, kas yra atmintis, kaip ji veikia, kuo

skiriasi trumpalaikė atmintis nuo ilgalaikės ir kaip pagerinti atmintį

naudojant tam tikrus būdus.Atmintis

Atmintis yra individo gebėjimas įsiminti, sisteminti, išlaikyti tai,

kas patirta ir prireikus vėl grąžinti šią informaciją į sąmonę, ja remtis

mąstant ir elgiantis. Pagrindiniai atminties procesai (lygiai) yra:

įsiminimas, saugojimas atmintyje ir atsiminimas. Kai kurie autoriai prideda

dar ir užmiršimą.

Įsiminimo metu ppatyrimo medžiaga yra transformuojama į tokią formą,

kurioje galėtų būti saugoma atmintyje ir jau transformuota padedama į

atmintį. Įsiminimas gali būti valingas, kai asmuo stengiasi įsiminti

pasitelkęs mąstymą, dėmesį, valios pastangas, ir nevalingą, kai neturime

tikslo įsiminti kažkokią medžiagą, tačiau ji vis tiek užfiksuojama mūsų

atmintyje (Pvz.: kvapai, draugo apranga).

Saugojimas – tai suvoktos informacijos ilgai trunkantis laikymas.

Atsiminimas – atmintyje saugomos informacijos paieška ir atgaminimas.

Prireikus, o kartais ir spontaniškai mes paimame medžiagą iš mūsų atminties

saugyklos, ji vėl patenka į mūsų sąmonės lauką.

Užmiršimas – tai negalėjimas atsiminti to, kas buvo išmokta ar

įsiminta. Dažnai užmirštama tik konkreti informacijos dalis, bet

informacijos turinys, kuris yra reikšmingas žmogui, gali išlikti ir būti

įtrauktas į žmogaus patirtį. Pvz.: Po pokalbio su žmogumi greičiausiai

atsiminsite pokalbio turinį, bet neatsiminsite, kaip žmogus buvo

apsirengęs.

Atmintis skirstoma į tris komponentes (trikomponentė atminties

teorija):

• Jutiminė (sensorinė) atmintis

• Trumpalaikė (darbinė) atmintis

• Ilgalaikė atmintis Jutiminė atmintis

Ji lemia pirminį jutimais gaunamos informacijos užrašymą atminties

sistemoje. Dirgiklis, t.y. informacija iš aplinkos, trumpai yra laikoma

sensorinėje (jutiminėje) saugykloje (apie sekundę). Jutiminės atminties

funkcija – išlaikyti informaciją tokį laiko tarpą, kurio pakaktų, kad

aukštesnieji smegenų centrai “nuspręstų”, ar šis stimulas vertas dėmesio,

ar ne. Jutiminės atminties galimybės yra neribotos, čia gali būti

užfiksuotas kiekvienas pojūtis. Tai, kas vyksta toliau, priklauso nuo

dėmesio. Jei į ateinančia naują informaciją mes nekreipiame dėmesio, ji

užmirštama, jei mes dėmesį atkreipiame, iš jutiminės atminties informacija

patenka į trumpalaikę atmintį.

George Sperling (1960) atliko eksperimentą, kurio metu tiriamiesiems

rodydavo tris eilutes, kurių kiekvienoje buvo po tris raides. Raidės buvo

rodomos tik 1/20 sekundės dalį. Kai šios devynios raidės išnykdavo iš

ekrano, tiriamieji galėdavo atsiminti tik maždaug pusę jų. Tačiau kai po

raidžių parodymo iš karto pasigirsdavo aukštas vidutinis arba žemas garsas,

kuris pranešdavo, kurią eilutę reikia prisiminti, tiriamieji retai kada

suklysdavo arba negalėdavo atgaminti visų raidžių. Remdamasis šiuo

eksperimentu Sperling įrodė, kad labai trumpą laiką yra prisimenamos viso

devynios raidės. Taigi mūsų akys akimirkai fiksuoja labai tikslią

informaciją, tačiau ji išlieka labai trumpai – iki 1s. Jos apimtis – 9-10

objektų. Tokia regimoji atmintis vadinama atvaizdžio atmintimi. Garsinis

vaizdas, vadinamas atgarsio atmintimi, taip pat išlieka labai ttrumpai (apie

2 sekundes), tačiau nyksta šiek tiek lėčiau. Paskutiniai ištarti žodžiai

išlieka 3-4 sekundes. Apimtis – 5 objektai. Trumpalaikė atmintis.

Iš jutiminės atminties informacija patenka į trumpalaikę atmintį,

tačiau dėl dėmesio ją pasiekia tik dalis informacijos. Trumpalaikė atmintis

yra informacijos laikymas sąmonės lauke. Ši atmintis nuo jutiminės skiriasi

ilgesniu informacijos išlaikymu (20-30 s be pakartojimų). Tačiau

trumpalaikės atminties galimybės ribotos – 7±2 informacijos vienetai. Jei

darbinėje atmintyje esanti informacija kartojama, ji išlieka dėmesio lauke,

jei informacija koduojama, ji gali būti perduota į ilgalaikę atmintį. Į

trumpalaikę atmintį gali patekti informacija tiek iš jutiminės, tiek iš

ilgalaikės atmintis. Ilgalaikė atmintis grąžina informaciją į trumpalaikę,

kai mums ji reikalinga atlikti mąstymo operacijoms, o vėliau informacija

vėl talpinama į ilgalaikę atmintį, tik jau naujame kontekste. Trumpalaikėje

atmintyje dominuoja garsinis kodavimas, t.y. daugiausiai informacijos

saugoma kaip garsų rinkinys, tačiau dalis informacijos įsimenama kaip

vaizdas arba pagal prasmę. Informacija trumpalaikėje atmintyje saugoma ne

išskaidyta į mažiausius vienetus, o prasminiu pagrindu organizuota į

didesnius. Ilgalaikė atmintis.

Ilgalaikės atminties talpa yra beribė, čia sukaupta informacija gali

būti saugoma ilgą laiką. Ilgalaikėje atmintyje informacija saugoma

sąmoningoje (kai atsimenamas informacijos vienetas pasirodo sąmonės lauke)

ir nesąmoningoje (kai kažkas atsimenama, tačiau žmogus sąmoningai

nesuvokia, kad jis kažką atsiminė). Sąmoninga atmintis skirstoma į 2 tipus.

Epizodinėje atmintyje mes saugome įvykių, kurie susiję su mūsų gyvenimu,

biografija, atsiminimus. Semantinėje atmintyje saugome bendrąsias,

abstrakčias teorines žinias. Nesąmoninga atmintis sskirstoma į tris rūšis.

Veiksminėje (procedūrinėje, įgūdžių) atmintyje saugoma informacija apie

mūsų įpročius, įgūdžių formavimąsi. Paruošiančioji atmintis padeda greičiau

įsiminti jau matytą objektą. Nepaisant to, kad žmogus sąmoningai

neatsimena, kad tą objektą jau kažkada matė, jis tokį objektą įsimena

greičiau nei žmogus, kuris niekada to objekto nematė. Taip pat nesąmoningas

yra ir sąlygotų ryšių (klasikinio ar veiksmo sąlygojimo būdu) atsiminimas.

Žmogus ryšius atsimena, tačiau sąmonėje toks atsiminimas nepasirodo.

Manoma, jog informacija ilgalaikėje atmintyje saugoma ne atskirais

vienetais, o ryšių pagrindu. Mes siejame įsimenamus dalykus su jau

atmintyje turimais vaizdais, taip sudarydami informacijos vienetų

(asociacijų) tinklą. Kuo didesnė mūsų patirtis, tuo, tuo lengviau galime

susieti informaciją su jau turima ir taip ją sutvarkyti, taigi tuo lengviau

galime mokytis ir prisiminti.

Biologiniai ilgalaikės atminties pagrindai.

Ilgą laiką buvo manoma, kad smegenų dirginimas operuojant įrodo, kad

mūsų praeitis glūdi viduje, tereikia ją kažkaip atgaivinti. Kelis

dešimtmečius buvo ieškoma fiziologinių atminties įrodymų. Lashley (1950)

bandė atrasti atminties ryšius su smegenų žievės sritimis. Jis išmokydavo

žiurkes bėgti labirintu, o vėliau pašalindavo tam tikrą smegenų žievės

dalį. Bet kad ir kokią žievės dalį jis pašalindavo, žiurkės dalinai

atsimindavo, kaip išeiti iš labirinto. Dėl to Lashley padarė išvadą, kad

atsiminimai nėra priklausomi nuo konkrečių žievės vietų.

Gerard (1953) iškėlė mintį, kad gal atmintis priklausoma nuo bendro

smegenų elektrinio aktyvumo. Jis taip pat išdresiravo žiurkėnus, o paskui

pažemino jų kūno temperatūrą tiek, kad kažkuriam laikui jų smegenų

aktyvumas buvo nutrūkęs. Tačiau kai žiurkėnai buvo atgaivinti, jie

atsiminė, kur reikia sukti, kad rastų maisto. Taigi, laikinai nutrūkus

elektriniams procesams, ilgalaikė atmintis išlieka.

Manoma, kad neuronų pokyčiai lemiantys ilgalaikę atmintį vyksta

neuronų sinapsėse. Patirtis keičia smegenų neuronų tinklus. Susidarę ar

sustiprėję neuronų ryšiai yra atsakas į padidėjusį tam tikrų nervinių takų

aktyvumą. Tyrimais įrodyta, kad perkirtus per gyvūnų smegenėles einančius

sąlyginių refleksų takus, išmoktas atsakas išnyksta. Tiriant sraiges

pastebėta, kad išmokytų sraigių tam tikrose sinapsėse išsiskiria daugiau

neuromediatoriaus seratonino ir šios sinapsės veiksmingiau perduoda

signalus. Jei vaistais neuromediatorių poveikis sustabdomas, suardomas

informacijos išlaikymas. Panašiai sutrinka atmintis sergant Alzheimerio

liga, nes sunyksta smegenų audinys, išskiriantis svarbų neuromediatorių.

Tiriant galvos pažeidimų turinčius žmones, dėl ko sutrinka naujos

informacijos įsiminimas, pastebėta, kad greičiausiai yra dvi atminties

rūšys. Nors sergant amnezija neįmanoma sąmoningai prisiminti, išlieka

nepažeistas nesąmoningas gebėjimas mokytis. Sergantieji amnezija gali

išmokti kaip ką nors padaryti – tai neišreikštoji atmintis. Išreikštoji

atmintis – tai sąmoningas dalykų, kuriuos žmogus žino, atsiminimas.

Sergant amnezija dažniausiai būna pažeista limbinės sistemos dalis –

Amono ragas – kuris vaidina svarbų vaidmenį laipsniškai a.pdorojant vaizdų,

pavadinimų, įvykių atsiminimus ilgam laikymui. Sergančiųjų amnezija senieji

prisiminimai dažniausiai lieka nepakitę, todėl greičiausiai Amonio ragas

nėra nuolatinė saugykla, tačiau per ją informacija nukreipiama į kitas

smegenų dalis, kur ji saugoma ilgai.

Išreikštosios ir neišreikštosios atminties sistema

padeda paaiškinti,

kodėl daugelis iš mūsų neatsimena ankstyvosios vaikystės prisiminimų. Mes

sąmoningai neprisimename ne tik dėl to kad išreikštojoje atmintyje daug ką

žymime žodžiais, kurių mažas vaikas nemoka, bet ir dėl to, kad šiuo

laikotarpiu Amono ragas dar nėra galutinai susiformavęs.

Vis dėlto kaip tiksliai smegenyse laikomi prisiminimai, kol kas nėra

žinoma. Greičiausiai atminties procese dalyvauja keletas smegenų darinių, o

konkrečios vietos, kurioje būtų lokalizuota atmintis, nėra. Atsiminimas

Išskiriamos 3 atsiminimo rūšys – atpažinimas (objekto, įvykio

atsiminimas su juo pakartotinai susidūrus), atgaminimas (tikslus objekto

(informacijos) atsiminimas, kai tas objektas (informacija) nėra iš naujo

pojūčiais suvokiamas) ir atkūrimas (netikslus, papildytas, apibendrintas

informacijos atsiminimas).

Atsimenant informacija ištraukiama iš ilgalaikės atminties ir patenka

į trumpalaikę atmintį. Šiam ištraukimui padeda asociacijos, užuominos,

nuorodos. Tai vaizdžiai atsispindi pavyzdžiuose, kai pamačius kokį nors

daiktą, mus užplūsta prisiminimai apie su tuo daiktu susijusius įvykius

arba „liežuvio galo“ fenomeno atveju, kai žinom koks tai daiktas, tik

niekaip negalim atsiminti jo pavadinimo.

Atsiminimą įtakoja informacijos įsiminimo ir jos atsiminimo kontekstų

panašumas. Daugiau informacijos atsimenama ir ji atsimenama tiksliau, kai

kontekstas, kuriame reikia atsiminti informaciją, yra panašus į kontekstą,

kuriame informacija buvo įsiminta. Šis kontekstas gali būti fizinis,

emocinis ir fiziologinis. Fizinis kontekstas apima fizinę įsiminimo ir

atsiminimo aplinką. Emocinis – emocinės būsenos, nuotaika įsiminimo ir

atsiminimo metu. Geriau atsimenama, kai emocinės būsenos įsiminimo ir

atsiminimo metu sutampa. Fiziologinis kontekstas – tai fiziologinės

organizmo bbūsenos įsiminimo ir atgaminimo metu.

Kartais patekę į aplinkybes, kurios labai primena anksčiau buvusias,

galime patirti deja vu – jausmą, kad tokia situacija jau buvo. Tai kelia

nuostabą, nes kaip įmanoma būti buvus situacijoje, kuri yra pirmą kartą.

Tačiau, jei paklaustumėm savęs, kodėl aš jaučiuosi taip, lyg atpažinčiau

situaciją, galima suprasti, kaip mūsų atminties sistema galėjo sukelti deja

vu jausmą. Jei anksčiau buvome patekę į panašias aplinkybes, nors to ir

neprisimename, tai dabartinės situacijos signalai, mums to neįsisąmoninant

sugrąžina ankstesnę patirtį.

Kaip mokslininkai apie dinozauro gyvenimą spėja iš jo liekanų, taip

mes išvadas apie savo praeitį darome iš laikomos informacijos ir to, ką mes

dabar manome. Tai sudaro sąlygas atsirasti atminties klaidoms. Visame

pasaulyje buvo atlikti eksperimentai, kurių metu žmonės būdavo kokio nors

įvykio liudininkai, o vėliau jiems buvo pateikiamos nedidelės klaidinančios

užuominos, kurios stipriai paveikdavo jų prisiminimus. Kartais poveikis

būdavo toks stiprus, kad žmonių buvo neįmanoma įtikinti, kad jų

prisiminimas klaidingas. Pvz.: psichologas Piaget suaugęs apstulbo

sužinojęs, kad jo prisiminimas, kad vaikystėje jį bandė pagrobti, buvo tik

jo vaikiška fantazija, paskatinta auklės pasakojimų. Todėl, kad ir koks

tikroviškas būtų prisiminimas, niekada negali žinoti, kiek jis atitinka

realybę. Atminties konstruktyvumas

Atmintis nėra pasyvus informacijos saugojimo ir atgaminimo procesas.

Atmintis aktyviai organizuoja gautą informaciją. Dėl dalinės informacijos

įsiminimo ir užmiršimo, atsiminimai yra nepilni, informacijoje yra spragų.

Tačiau atmintis turi polinkį užpildyti nepilnus prisiminimus. Į atmintį

patekusi informacija yra įjungiama į jau turimos informacijos visumą. Tad

atsimenant tam tikrą informaciją, ji iš atminties ištraukiama pakeista

(prie jos kažkas pridėta, kas atitinka turėtą pasaulio vaizdą, bet ko

informacijos gabaliuke nebuvo, arba kažkas atimta, kas buvo informacijos

gabaliuke, bet neatitinka pasaulio vaizdo).

Atsiminimo tikslumą veikia schemos – tai apibendrinti dažnai sutinkamų

daiktų, situaciją, žmonių ar jų grupių apibūdinimai. Schemų pagalba mes

galime efektyviai archyvuoti ir saugoti didelius informacijos kiekius.

Pvz.: sakydami žodį “lėktuvas”, mums aišku, kas už jo slypi, tačiau jei

mums reiktų paaiškinti žmogui, niekada nemačiusiam lėktuvo, kas tai per

daiktas, mes sugaištume daug laiko, mums reikėtų griebtis kitokių

vaizdinių. Mąstydami schemomis mes sutaupome daug laiko.

Tačiau nepaisant naudos, schemos (ar stereotipai – schemos apie žmonių

grupes) dažnai mažina mūsų atminties tikslumą. Atsiminimai praranda su

schemomis nesuderinamas detales, ir įgyja naujų, schemoms būtinų, detalių.

Atsiminimų tikslumą veikia ir post faktum (po įvykio) gauta

informacija, kuri įjungiama į įvykio atsiminimą, tartum būtų paties žmogaus

suvokta. Užmiršimas

Daugelis norėtų turėti fenomenalią atmintį. Pvz.: žymus rusų atminties

tyrinėtojas A.Lurija, aprašo tiriamąjį Šereševskį (1968). Šis žmogus

galėdavo pakartoti daugiau kaip 70 skaičių arba žodžių, jei juos

perskaitydavo po vieną kas tris sekundes, tyliame kambaryje. Be to jis taip

pat gerai galėjo juos atsiminti atbuline tvarka. Ir net po penkiolikos

metų, jis galėdavo atsiminti konkretų žodžių sąrašą, nors buvo išmokęs

šimtus tokių ssąrašų.

William James (1890) yra pasakęs, kad atsimindami viską jaustumėmės

taip pat nepatogiai, kaip ir nieko neprisimindami. Ruso Šereševskio atveju,

dėl fenomenalios atminties, jo nuolat neapleisdavo galybė nereikalingų

atsiminimų, jam buvo sunku abstrakčiai mąstyti, apibendrinti, tvarkyti

informaciją, vertinti, spręsti.

Užmiršdama dėl to, kad mes neužkodavome informacijos ir ji nepateko į

atmintį. Tačiau ir ta informacija kuri pateko į ilgalaikę atmintį yra gana

greitai užmirštama. Stebėdamas neprasmingų skiemenų mokymąsi, Ebbinghaus

sudarė užmiršimo kreivę. Jis stebėjo, kaip informacija užmirštama praėjus

nuo 20 min iki 30 dienų. Jis nustatė, kad iš pradžių naujos informacijos

pamirštama daug, o vėliau lygis nusistovi. Pvz.: Buvo tiriama, kaip

užmirštama mokykloje mokyta ispanų kalba. Buvo pastebėta, kad per trejus

metus buvo užmiršta beveik viskas, ko buvo mokytasi. Tačiau po trijų metų

užmiršimo lygis beveik nebekito, tai, ką žmogus atsiminė tuo metu, atsiminė

ir po 25 metų, net jei ispanų kalbos visiškai nevartojo.

Kalbant apie atsiminimui trukdančius veiksnius, galima būtų paminėti

interferencijos reiškinį (kuomet informacijos atsiminimui trukdo kita

atmintyje saugoma informacija. Taip nutinka dėl to, kad atmintyje saugoma

informacija yra dažnai susijusi prasminiais ryšiais ir vieni informacijos

vienetai yra kitų užuominomis. Kai su konkrečia nuoroda siejasi keletas

atmintyje saugomų objektų, tai naudojant nuorodą, iš atminties yra

ištraukiamas nebūtinai tas reikiamas objektas. Vienu iš tokių trukdymų gali

būti proaktyvioji (veikianti į priekį) interferencija, kuri reiškia, kad

tai, kas buvo išmokta anksčiau, ttrukdo atsiminti naują informaciją. Pvz.:

pasikeitus užrakto kodui senojo žinojimas gali trukdyti.

Kita interferencijos rūšis – retroaktyvioji interferencija (veikianti

atgal) – tai trukdantis naujos informacijos poveikis ankstesnei

informacijai prisiminti. Retroaktyviąją interferenciją galima sumažinti

mažinant trukdančių įvykių skaičių. Pvz.: pasimokius eiti miegoti.

Nors interferencija yra svarbi užmiršimo priežastis, nereikia jos

pervertinti, nes dažnai ankstesnė patirtis padeda naujos įsiminimui. Pvz.:

kuo daugiau kalbų mokaisi, tuo lengviau išmokti sekančią.

Kartais užmiršimas mums yra asmeniškai naudingas (motyvuotas

užmiršimas). S.Freud tai vadino išstūmimu. Jo nuomone, mūsų atminties

sistemos pačios save cenzūruoja. Išvados

Taigi, atmintis mums padeda visose gyvenimo sferose, taip pat ir

psichologinėje: stengiamės išstumti tai, ko nenorime prisiminti ir

nekankinti savęs baisiais nutikimais, kurie užsilieka giliai pasąmonėje,

juos pakeičiame kitais. Kad išsaugotume savo įvaizdį ir sumažintume nerimą,

skausmingus prisiminimus galime tiesiog išstumti. Tačiau šie prisiminimai

nedingsta, o tiesiog nustumiami į pasąmonę, iš kurios vėliau, per tam

tikras užuominas gali būti sugrąžinti. Žmonės, patys to nenumanydami,

pastoviai peržiūri savo gyvenimo istoriją. Prisimindami įvykius taip, kaip

mes pageidaujame, mes saugome ir stipriname savęs vaizdą.

Naudota literatūra:

1. Legkauskas V. Psichologijos įvadas. – Kaunas: VDU, 2001

2. Myers G. Psichologija. – Kaunas: Poligrafija ir informatika, 2000

———————–

Jutiminė atmintis

Trumpalaikė atmintis

Ilgalaikė atmintis

dirgikliai

Dėmesys