Bendravimas

Bendraujant gerai būtų prisiminti tris principus. Pirmiausia – empatija – gebėjimas įsijausti į kito vidinį pasaulį, “pagyventi” jo emocijomis, pažvelgti jo akimis į aplinką ir į save. Reikia prisiminti, kad svarbiausia empatijoje – kito supratimas, jį gerbiant noras jam pagelbėti. Tam tinkamai pasitarnauja autentiškumo principas: nuostata kiekviename bendravimo akte likti savimi, tikruoju “aš”, nesidangstančiu jokiomis kaukėmis. Bendravimas tampa lygiavertis, kai neužmirštame ir trečio, labai svarbaus akceptacijos principo: turimas galvoje visuminis kito žmogaus priėmimas, stengiantis pokalbyje jį pasitikti kaip vertą visokeriopos ppagarbos subjektą, be išankstinių nuostatų ir prietarų, kad galėtume pašnekovą girdėti ir pokalbio metu mumyse formuotųsi tapatus kito vaizdas. Taigi, bendravimas atskleidžia savo prasmę ne tik kaip malonumo siekimas, bet ir kaip vertybė, praturtinanti abi bendraujančias puses. 1. Bendravimo būdai Bene svarbiausia bendraujant yra nepamiršti, jog bendravimas yra abipusis procesas. Jame privalo dalyvauti abi pusės. Turi būti informacijos pateikėjas ir gavėjas, kalbėtojas ir klausytojas. Jei bent viena iš pusių blogai funkcionuos – bendravimas sutriks. Pastebėta, jog dauguma žmonių, kuriems nesiseka bbendrauti, pirmiausia yra prasti klausytojai.Jie mėgsta kalbėti, tačiau nemėgsta klausytis. kai nesiklausoma, nesugebama suteikti būtino pašnekovui atgalinio ryšio. Šias bendravimo problemas patiriantys žmonės nemoka savo kūnui suteikti besiklausančiojo išvaizdos (tai yra nemoka naudoti kūno kalbos), nepakankamai žiūri pašnekovui į akis, pper mažai linksi galva, per retai šypsosi, nepakankamai išreiškia savo susidomėjimą žodeliais “taip”, “suprantu” ir panašiai. Akių kontaktas. Beveik kiekvienoje bendravimo situacijoje tenka susidurti su vadinamuoju moraliu žvilgsnio laiku. Tai laiko tarpas, per kurį mes galime žvelgti žmogui į akis, nepasirodydami nemandagiais, agresyviais ar familiariais. Pavyzdžiui, lifte moralus žvilgsnio laikas siekia kelias milisekundes. Maždaug tiek laiko mes leidžiame sau pažiūrėti lifto pakeleiviui į akis. Visą likusį laiką, jeigu kylame ar leidžiamės liftu kartu su nepažįstamu žmogumi, į grindis, į lubas, į lifto valdymo mygtukus, bet ne į šalia stovinčiojo akis. Šiek tiek ilgesnis moralus žvilgsnio laikas bus perpildytame autobuse, dar ilgesnis – gatvėje. Gatvėje neretai galime “pagauti” priešais einančių žmonių žvilgsnį. Tačiau žmonės ima jaustis nejaukiai, jei į juos žiūrime iilgiau negu tris sekundes. Kodėl taip yra? Kodėl ilgesnis akių kontaktas tarp mūsų ir kitų žmonių, ypač tarp mūsų ir žmonių, kuriuos pažįstame menkai ar visai nepažįstame, sukelia nepatogumo jausmą? Taip atsitinka todėl, kad akių kontaktas yra labai aiškus mūsų ketinimo bendrauti su kitu žmogumi požymis. Mūsų akys tarsi pačios sako: “Esu pasirengęs su tavimi bendrauti”. Pastebėta, jog su mums patinkančiu žmogumi esame linkę palaikyti ilgesnį akių kontaktą, su nepatinkančiu – trumpesnį. Įsimylėjėliai ilgiausiai žvelgia vienas kitam į akis, O ssusipykę žmonės, priešingai, vengia vienas į kitą žiūrėti. Taigi, kodėl mus verčia pasijusti nejaukiai įdėmesnis nepažįstamo žmogaus akių žvilgsnis? Visų pirma todėl, kad akių kontaktu parodomas ketinimas užmegzti ryšį, tačiau mes nežinome ką jis reiškia. Mes nežinome ar žiūrintysis vertina mus palankiai, ar ne. Galbūt mes jį sužavėjome, tačiau gal jis, priešingai, pamatė mumyse ką nors neįprasto ar nemalonaus. Galime tikėtis, kad jis pasakys mums komplimentą, tačiau lygiai taip pat galime laukti, jog mus išbars ar įžeis. Akių žvilgsnis gali būti panaudotas ir grasinimui. Agresyvūs ir linkę dominuoti žmonės taip pat linkę žvelgti atkakliu ir veriančiu žvilgsniu, kurio neištvėrę mes galų gale nuleidžiame akis. Tokiu žvilgsniu tėvai žvelgia į vaikus, o viršininkai – į pavaldinius, kai šie kuo nors prasikalsta. Priešingai, drovūs ir nuolankūs žmonės paprastai vengia akių kontakto ir dažnai žvelgia ne į pašnekovą, bet pro šalį arba žemyn. Tai kartais gali mus suklaidinti. Nuleistas akių žvilgsnis nebūtinai reiškia, jog pašnekovas mūsų nemėgsta ar sako netiesą: galbūt mes tik bendraujame su droviu, linkusiu užsisklęsti savyje žmogumi. Akių kontakto taip pat vengiama pranešant blogą žinią arba sakant ką nors skaudaus. Akių kontakto nebuvimas gali reikšti, jog pašnekovas gėdijasi arba yra išsigandęs. Žvilgsnio nuleidimas gali būti ir pagarbos ženklas. Veido išraiška. JJau seniai žinoma, jog mokėjimas “skaityti” aplinkinių veidus leidžia geriau suprasti ar nuspėti, kokie jausmai juos tuo metu valdo. Kiekvienas veidas mums neišvengiamai ką nors sako. Vieni veidai gali būti mažiau išraiškingi, kiti – labiau, tačiau visi jie yra tarsi savita žmogaus jausmų skelbimų lenta. Ta pati veido išraiška atspindi vienodas žmonių emocines būsenas. Nereikėtų pamiršti, jog veidas ne visada rodo tai, ką žmogus iš tiesų jaučia. Tam gali būti keletas priežasčių: 1. Žmogus gali būti išmokęs rodyti ne tas emocijas, kurias išgyvena. Pavyzdžiui aktorius gali būti labai gerai nusiteikęs, tačiau pagal scenarijų jam reikia atlikti tragišką vaidmenį tos dienos spektaklyje. Geras aktorius tą padarys meistriškai. 2. Žmogus gali būti suinteresuotas nerodyti savo jausmų. Pavyzdžiui, profesionalus lošėjas stengiasi, kad jo veidas neišduotų priešininkams, ar jo šansai laimėti dideli, ar beveik lygūs nuliui. Patyręs derybininkas taip pat nenori, kad jo veidas rodytų tikruosius jausmus sudėtinguose derybų etapuose. 3. Mes galime neteisingai suprasti vieną ar kitą žmogaus veido išraišką. Pavyzdžiui, jei žmogus labai susimąstęs, mums gali pasirodyti, jog jis liūdnas arba piktas. Nustebusią veido išraišką galime suprasti kaip išgąstį ir panašiai. Kaip atskirti tikras veide atsispindinčias emocijas nuo netikrų? Paprastai tikros emocijos pasižymi tuo, Jog pasireiškia iš karto, nedelsiant. Ne veltui sakoma, jjog pirmoji žmogaus reakcija yra pati tikriausia. Emocijoms nuslopinti arba joms pakeisti visada reikia šiek tiek laiko. Pavyzdžiui, jei pasakojant juokingą istoriją, klausytojų juokas pasigirsta tik po tam tikros pauzės, tai gali reikšti, kad klausytojai jos nesuprato arba jūsų anekdotas buvo nevykęs. Daugelyje šiuolaikinių kultūrų nėra priimta atvirai rodyti savo jausmus, ypač neigiamus: pyktį, susierzinimą ir kitus. Tai dar nėra priežastis dėl kurios žmonės stengiasi valdyti savo veido išraišką. Bendraudami su aplinkiniais, ypač su mažiau pažįstamais žmonėmis, paprastai stengiamės išlaikyti neutralią veido išraišką arba šypsomės vadinamąja socialine šypsena. Šiuo atveju šypsomės ne todėl, kad pašnekovas mums labai patinka, bet todėl, kad to reikalauja mandagumas. Socialinės šypsenos nereikėtų painioti su tikraisiais jausmais, Tačiau, antra vertus, be jos sunku įsivaizduoti mandagų bendravimą, ypač ten, kur tenka susidurti su įvairiais klientais: paslaugų, aptarnavimo, informacijos teikimo sferose ir kitur. Bendravimui reikalingus signalus mums siunčia ne tik veido išraiška, bet ir galvos judesiai: linkčiojimas, kraipymas, purtymas. Šie signalai taip pat mums gerai pažįstami ir leidžia suprasti pritaria mums pašnekovas ar abejoja, simpatizuoja ar ne. Gestai. Gestai, kaip ir veido išraiška, gali parodyti ar žmogus pyksta, ar yra apimtas nerimo, ar džiaugiasi, ar liūdi. Dažnai gestai palydi mūsų šnekamąją kalbą; gestais ją papildome ir paįvairiname. Yra

žmonių, kuriems gestai ir šnekamoji kalba tiesiog neatsiejami. Apie juos sakoma, jog surištomis rankomis jie paprasčiausiai negalėtų šnekėti. Gestų kalba ypač svarbi kurtiems žmonėms: jie šnekasi rankomis tiesiogine prasme. Mūsų naudojami gestai ne tik paįvairina pokalbį, bet ir nurodo jo kryptį bei tempą. Gestu galime nutraukti pašnekovą, paraginti jį kalbėti, perduoti žodį kitam, parodyti, jog patys norime kažką pasakyti, ir panašiai. Gestų prasmė dažnai priklauso nuo konkrečios situacijos bei kultūros, kurioje bendraujama. Yra gestų, kuriuos vartojame nevalingai ir kurie nėra sskirti žodžiams pakeisti. Kaip tik šie gestai laikomi tikraisiais signalais, pasakančiais ką žmogus galvoja. Tai tam tikras “emocijų nutekėjimas”, vykstantis ir tuomet, kai žmogus nori ką nors nuslėpti. Pavyzdžiui, studentas gali tikinti savo draugus, jog nebijo egzamino, tačiau jį išduos rankų drebulys, nervingas pieštuko vartymas tarp pirštų ir kiti nevalingi judesiai. Žmogus dalyvaudamas svarbiame pokalbyje gali stengtis atrodyti ramus, tačiau pagal dažną kaklaraiščio taisymąsi, švarko sagos sukiojimą ar šukuosenos taisymą įžvalgesnis pašnekovas bematant supras, jog žmogus nervinasi. Kita vertus, gerai ssusivaldantis žmogus gali naudoti gestus tikriesiems jausmams nuslėpti. Jeigu smarkiai gestikuliuosime, pašnekovui atrodys, kad esame smarkiai susijaudinę, kai iš tiesų galime būti visiškai abejingi tam, kas sakoma. Priešingai, jeigu žinodami nevalingų gestų reikšmę, sugebėsime juos suvaldyti, mus gali palaikyti labai ssantūriu žmogumi, nors tokiu galime ir nebūti.Todėl požiūris, kad gestai, skirtingai nuo žodžių, visada atskleidžia tiesą, yra gerokai suprastintas. Abiem šiais bendravimo būdais galima pateikti ir teisingą, ir klaidingą informaciją. 1 lentelė Kai kuriuos gestus atitinkančios reikšmės Gestai Reikšmės Grasiname kumščiu Pykstame Triname rankas Kažko tikimės Plojame delnais Pritariame Pakeliame ranką Prašome dėmesio Mojame į save Kviečiame Ištiesiame ranką Sveikinamės Pakeliame nykštį Giriame Patapšnojame per nugarą Padrąsiname Parodome pirštu Nurodome kryptį Iškeliame du pirštus Pergalė! Patriname delnu pilvą Esame sotūs arba ruošiamės valgyti Mojame nuo savęs Vejame Sudedame delnus Meldžiamės arba maldaujame Pridedame ranką prie širdies Tikiname savo nuoširdumu Kūno kalba. Garsusis amerikiečių psichologas V. Džeimsas (W. James) dar šio amžiaus pradžioje pastebėjo, kokį svarbų vaidmenį, parodant savo požiūrį į bbendravimą, atlieka mūsų kūno užimama padėtis. Jis surinko trisdešimt nuotraukų, kuriose buvo nufotografuoti žmonės skirtingomis kūno pozomis, ir paprašė tiriamųjų pasakyti, kokį bendravimo ketinimą šios pozos galėtų reikšti. Gauti atsakymai parodė keturias pagrindines kūno padėtimi reiškiamas tendencijas, kurias V. Džeimsas apibūdino taip: 1. Artėjimas – dėmesinga poza, pasireiškianti kūno palinkimu į priekį. 2. Pasitraukimas – negatyvi poza, pasireiškianti pasitraukimu atgal arba nusisukimu. 3. Išsiplėtimas – išdidi, arogantiška poza, pasireiškianti išpūsta krūtine, stačia laikysena, aukštai pakeltais pečiais bei galva. 4. Susitraukimas &– depresiška, prislėgta poza, pasireiškianti į priekį pasvirusiu liemeniu, nuleistais pečiais ir galva bei įdubusia krūtine. Kūno kalba dažniausiai būna nepavaldi sąmoningai mūsų proto kontrolei, todėl daugelis mūsų intuityviai jaučiame, jog būtent kūno padėtis gali atskleisti mums gilesnius žmogaus jausmus. Jei pašnekovas jus mėgsta, jis nevalingai orientuos savo kūną taip, kad šis būtų pasisukęs link jūsų ir kiek pasviręs į priekį. Jei šią kūno pozą lydės dar ir intensyvesnis akių kontaktas, tai bus rimtas signalas, jog pašnekovas yra palankiai nusiteikęs jūsų atžvilgiu ir bendravimas su jumis jam tikrai svarbus. Priimta manyti, jog į pašnekovą palinkęs kūnas simbolizuoja teigiamus jausmus, o nuo pašnekovo atšlijęs – labiau neigiamus. Dažnai teigiamą požiūrį rodo ir galvos linkčiojimas. Priešingai, nuleista žemys, ar aukštyn užversta galva, jos purtymas ar kraipymas demonstruoja abejojantį ar neigiamą požiūrį. Neretai manoma, jog jeigu žmogus bendrauja įsitempęs, tai pašnekovas jam nepatinka, jei atsipalaidavęs – tai patinka. Iš tikrųjų yra ne visai taip. Atlikti tyrimai parodė, kad su nemėgstamu asmeniu bendraujama arba stipriai įsitempus, arba visiškai atsipalaidavus. Su mėgstamu – tik saikingai atsipalaidavus. juk jeigu pašnekovas mūsų nedomina ir netgi “varo nuobodulį”, nematome reikalo savo kūno kalba reikšti jam bet kokį dėmesį. Tuo tarpu mėgstamam žmogui stengiamės pasirodyti palankiai, todėl ir kontroliuojame ssavo kūną tam, kad nebūtume pernelyg atsainūs. Taip pat pastebėta, kad žmonės, kurie stengiasi būti su mumis atviri, sėdi laisvai, rankas pasidėję ant kelių arba jas nuleidę. Uždaresni, nenorintys mums atsiverti žmonės sėdi susidėję rankas ant krūtinės ir sukryžiavę kojas. Kūno ženklai gali mums ir padėti, ir trukdyti. Padeda tuomet, kai pabrėžia ir sustiprina tai, ką norime perduoti žodžiais. Trukdo tais atvejais, kai nesiderina arba net tiesiogiai prieštarauja tam, ką sakome. Nesėkmes, naudojant kūno ženklus galima išskirti į kelias pagrindines grupes: 1. Nesiseka naudoti kūno kalbą apskritai: ji neišvaizdi, neišraiškinga, statiška. 2. Kūno kalba pateikiamos ne tos žinios. Pavyzdžiui, stengiantis nuslėpti drovumą, kūnas įgauna agresyvią pozą. Pirmuoju atveju sakoma, jog žmogus nori bendrauti, tačiau nesugeba. Antruoju – jam atrodo, jog bendrauja tinkamai, tačiau jis nepastebi, jog jo kūnas klysta perteikdamas žinias. Toks žmogus nesuvokia arba per menkai suvokia, kokį poveikį jo kūno pateikiama informacija daro aplinkiniams. Moterims kūno kalba yra artimesnė negu vyrams. Moterys ne tik sugeba geriau perprasti be žodžių, vien kūno pozomis siunčiamas žinias: jos ir pačios sėkmingiau negu vyrai naudoja kūno signalus savo vidiniams jausmams išreikšti. Manoma, kad moterų kūno kalba labiau išlavėjusi todėl, kad joms tenka didžiausias vaidmuo auginant vaikus, ypač pirmaisiais jų gyvenimo metais. Kol kkūdikiai nemoka šnekėti, tenka bendrauti su jais vien kūno kalba. Apranga bei išvaizda. Drabužiai skirti ne vien tik šilumai palaikyti, kūnui apsaugoti ar slėpti. Jie beveik visada skirti ir informacijai perteikti. Šią informaciją mums suteikia drabužių spalva, sukirpimas, nešiojimo stilius, jų buvimas ar nebuvimas. Drabužiai nusako žmogaus socialinę padėtį, grupinę priklausomybę, agresyvumo laipsnį, lytinę orientaciją ir panašiai. Vien iš aprangos atskirsime futbolo sirgalių, valstybės tarnautoją arba roko gerbėją ir pagal tai spręsime, bendrauti su juo ar ne bei koks bus šis bendravimas. Ypač daug ir labai aiškios informacijos apie bendravimo pobūdį mums suteikia uniforma. Puikiai suprantame, kokio bendravimo stiliaus galime laukti susitikę uniformuotą policininką, lėktuvo stiuardesę ar sporto komandos narį. Be abejo, apranga kartais apgauna. Didžiulį aprangos poveikį žino ir patyrę sukčiai bei aferistai, visada daug dėmesio skiriantys nepriekaištingai pasiūtiems, prabangiems drabužiams. Apie tai, kiek galima pasiekti pasinaudojus svetima uniforma, liudija filmai apie žvalgus bei bankų plėšikus. Minėtieji pavyzdžiai rodo apie apranga perduodamos informacijos svarbą bei jos daromą įtaką. Mus puošia ne tik drabužiai. Moterys pasidabina auskarais, užsimauna žiedus, dažosi veidą ar lakuoja nagus. Kartkartėmis apsikerpame; vyrai gali užsiauginti arba nusiskusti barzdą. Visi šie grožio atributai taip pat yra saviti informacijos šaltiniai. Dauguma minėtų išvaizdos elementų yra laikino pobūdžio: auskarus

galima išsisegti, žiedus nusimauti, plaukus ar barzdą nusikirpti ar vėl užsiauginti. Tačiau kai kurie papuošimai yra nuolatiniai. Pavyzdžiui, labai įvairiose kultūrose yra paplitusi tatuiruotė. Tai nuolatinė kūno papuošimo forma. Tatuiruotės paprastai būna labai informatyvios. Jos gali pasakyti apie žmogaus profesinę priklausomybę (pavyzdžiui, jūrininko tatuiruotė – inkaras), ideologinę orientaciją, kalinio tatuiruotė – apie padaryto nusikaltimo rūšį. Mūsų turimi daiktai. Dažnai romane apie žvalgus aprašoma, jog kaip sutartą atpažinimo priemonę susitikimo metu ryšininkas laiko rankoje kokį nors ženklą, pavyzdžiui, tam tikros dienos llaikraščio numerį arba septynių baltų chrizantemų puokštę. Tai puiki iliustracija, rodanti, kokią svarbią informacinę reikšmę gali įgyti su savimi turimi daiktai. Jie gali atstoti simbolius, pavyzdžiui, karaliaus laikomas skeptras yra valdžios simbolis, o autoinspektoriaus laikoma lazdelė simbolizuoja jo galią tvarkyti eismą. Daiktai gali rodyti žmogaus ketinimus: sunkus lagaminas praeivio rankoje byloja apie tai, jog šis žmogus kažkur išvyksta, o ginklas nusikaltėlio rankoje – jog jis turi agresyvių ketinimų mūsų ar kitų aplinkinių atžvilgiu. Daiktai gali suteikti informaciją apie mūsų fizinę bbūseną, sakysim, akiniai rodo silpną regėjimą, o lazda – su vaikščiojimu susijusius sunkumus. Jie taip pat atskleidžia ir dvasinę būseną: rankoje laikoma gėlių puokštė, simbolizuoja džiaugsmingą susitikimo laukimą, kumštyje sugniaužta nosinė – sielvarto ašaras, ir panašiai. neretai daiktai rodo asmens pprofesinę priklausomybę, pavyzdžiui, laiškanešio krepšys ar kiemsargio šluota. Pagal turimus daiktus, bei jų kokybę galima spręsti ir apie žmogaus užimamą padėtį visuomenėje; neatsitiktinai jiems tiek daug dėmesio skiria tie asmenys, kuriems itin svarbu pabrėžti turimą socialinį statusą. Geros odos rankinukas, brangus skėtis, įmantri pypkė ar meniškai drožinėta lazda – visa tai yra savotiški socialinės padėties simboliai. Prisilietimai. Tai vienas ankstyviausių ir paprasčiausių noro bendrauti reiškimo būdų. Kai kuriose šiuolaikinėse kultūrose prisilietimų vengiama. Jie yra savotiški tabu, kadangi neišvengiamai pažeidžia mūsų asmeninę erdvę. Vieni prisilietimai yra suprantami kaip artimumo arba agresijos pasireiškimas, kiti laikomi priimtinais net ir tarp nepažįstamų žmonių. Pavyzdžiui, prisilietimai, kuriuos patiriame perpildytame autobuse, stovėdami eilėje ar patekę į spūstį, dažniausiai nėra malonūs, tačiau jie toleruojami ir priimami kaip nneišvengiama būtinybė.Prisilietimo teisę pripažįstame tam tikrų profesijų žmonėms: gydytojams, kirpėjams, siuvėjams, masažuotojams ir panašiai. Prisilietimas laikomas normaliu reiškiniu daugumoje judrių žaidimų: krepšinyje, futbole, rankinyje, imtynėse ir panašiai. Be to, kiekvienos visuomenės socialiniame gyvenime egzistuoja tam tikros ceremonijos – vedybų, įšventinimo, sveikinimosi ir panašiai – kurioms būdingi prisilietimai. Atsižvelgdamas į šią įvairovę, psichologas R. Heslin skiria penkis pagrindinius situacijų, kuriose naudojami prisilietimai, tipus: 1. Funkcinis / profesinis. Tai, pavyzdžiui, gydytojo prisilietimas prie ligonio per medicinos apžiūrą. 2. Socialinis / mandagumo – rrankos paspaudimas pasisveikinant. 3. Dargiškas / šiltas – patapšnojimas per petį, apkabinimas. 4. Meilės / intymumo – pabučiavimas. 5. Seksualinis. Kaip matyti, prisilietimai dažnai reiškiami teigiami jausmai. Prisilietimas neretai naudojamas prašant pagalbos arba ją suteikiant, atsidėkojant, maldaujant malonės ar panašiai. Psichologiniai stebėjimai rodo, jog į pagalbos prašymą reaguojama labiau, kai prašantysis prisiliečia prie prašomojo. Egzistuoja ir tam tikros lyčių bei socialinio statuso ypatybės, sąlygojančios prisilietimus. Pastebėta, kad vyrai dažniau linkę liesti moteris negu moterys – vyrus. Aukštesnio statuso žmonės dažniau liečia žemesnio statuso žmones negu šie juos. Garsiniai būdai. Garsams skleisti geriausiai pritaikytas žmogaus gerklinis aparats, nors galime garsus išgauti ir kitais būdais, pavyzdžiui plodami rankomis ar trypdami kojomis. Gerklinis aparatas gali sukelti galybę įvairiausių garsų. Bendravimas su kalba nesusijusiais garsais vadinamas paralingvistiniu bendravimu. Tai juokas, verksmas, kosėjimas, žiovavimas ir panašiai. Pire paralingvistinio bendravimo priskiriamos ir pauzės, tačiau ne pauzės tarp žodžių ar sakinių, bet apskritai kalbos pauzės, tai yra tylėjimas. Paralingvistinis bendravimas itin svarbus užmezgant ir palaikant kontaktą su kūdikiais, dar nemokančiais kalbėti. Motina neretai gali pasakyti, kada kūdikis alkanas, piktas ar tiesiog pasiilgęs mamos, vien pagal jo verksmo toną. Aptariant ligvistinio arba su kalba susijusio bendravimo ypatybes, pirmiausia reikia pabrėžti, jog mūsų kalba turi būti suprantama. Kalbėti reikia ppakankamai garsiai, kad pašnekovas girdėtų, ir pakankamai aiškiai, kad suprastų, ką mes sakome, kalbame, šnekame. Labai svarbu pauzės tarp žodžių ir sakinių, kurios dažnai pasako ne mažiau negu patys žodžiai. Daugelis pauzių nėra vienprasmės. Pavyzdžiui, vieniems žmonėms pauzė esti kaip priemonė savo žodžių reikšmingumui pabrėžti, kitiems, priešingai, rodo abejonę tuo, kas sakoma. Daug ką sako kalbėjimo garsumas. Paprastai garsiau šneka drąsesni, labiau savimi pasitikintys žmonės. Garsiau taip pat kalbama norint išreikšti stiprius jausmus – baimę, pyktį ir panašiai. Tyliau kalba ramesni, drovesni žmonės. Tylesniu balsu reiškiamos ir subtilesnės emocijos. Pagarsiname arba patyliname savo šneką ir tuomet, kai norime ką nors pabrėžti. Kalbant skiriasi ir vartojamų garsų aukštumas. Esame pripratę, kad vyrai kalba žemesniu balsu, o moterys – aukštesniu. Žemesnis balsas taip pat dažniau suvokiamas kaip dominuojantis, aukštesnis – kaip paklustantis. Tačiau beveik kiekvienas žmogus kalbėdamas gali daugiau ar mažiau keisti savo balso aukštį. Kada balso variacijų negirdime, tai yra kai žmogus viską sako vienodu, monotoniški balsu, galime manyti, kad jis jaučiasi prislėgtas, apimtas depresiškos nuotaikos. Ir atvirkščiai, kai pašnekovas vartoja labai intensyvią ir variacijų gausią šneką, galime spėti, jog tai – aktyvaus ir dominuojančio žmogaus tipas. Tačiau tai anaiptol ne griežta taisyklė. Būna, kai sutrikęs ir susijaudinęs žmogus pradeda šnekėti ggreitai ir impulsyviai. Gali būti, jog panašia kalbėjimo maniera stengiamasi paslėpti savo drovumą. 2. Kalbėjimas Taigi, matome, jog pasitaiko ir prastų kalbėtojų. Jie kalba pernelyg trumpai, lakoniškai, renkasi nuobodžias temas, šneka apie netinkamus arba aplinkinius erzinančius dalykus. Jų kalba gali stokoti įvairumo, būna pernelyg monotoniška, vienodo tembro. Prasti kalbėtojai nemoka informacijos, kurią jie nori pateikti, priderinti prie klausytojo intersų. Bendravimui gali trukdyti bet kokie kraštutinumai. Pavyzdžiui, pokalbio tema gali būti tokia bendra, kad neįmanoma išsiaiškinti nieko konkretaus, arba atvirkščiai, pokalbis nuolat nuslysta į smulkias detales ir aplinkiniams sekti pokalbio giją gali tapti varginančiu užsiėmimu. Vieni prasti kalbėtojai niekada neišsako savo nuomonės ir tarsi slepiasi už nematomo barjero, visaip vengia parodyti save. Kiti – priešingai, kalba tik apie save ir savo problemas, jomis užimdami visą pokalbiui skirtą laiką ir visiškai nerodydami susidomėjimo kitais. Kartais nesiseka naudoti nežodinius signalus, reguliuojančius pokalbio laiką ir trukmę. Pavyzdžiui, nesugebama perduoti pokalbio gijos, pašnekovas neinformuojamas apie tai pasikeitusiu balso tonu, kūno judesiais ar akimis. Tuomet mes nežinome, ar pašnekovas jau baigė kalbėti, ar ne. Bendravimo partneris taip pat gali nesiųsti signalų apie pokalbio pradžią, todėl mes nesuprantame, kad jis nori pradėti šnekėti. Kartais nepaisoma pokalbio tvarkos. Tokiu atveju dažnas kalbančiojo partraukinėjimas kaitaliojasi su nejaukios tylos pauzėmis.

Būna, kad žmonės šneka taip tyliai, jog jų sunku klausytis. Jei šnekama vienodu, monotonišku balsu, darosi sunku suprasti, kurias kalbos vietas norima pabrėžti, kokia tikroji pašnekovo išsakomų žodžių svarba. Nesėkmingas bendravimas išsiskiria ir tuo, kad neduoda pašnekovui tinkamo atlygio. Bendravimo partneris nieko iš mūsų negauna. Jis nesusilaukia tų mažų, tačiau malonių pokalbio detalių, rodančių, kad į suprantame, jam pritariame, juo domimės. Nesulaukiama padėkos, komplimentų, simpatijos, paramos išreiškimo ir panašiai. Nemokantys tinkamai bendrauti žmonės nepaaiškina ir neatsiprašo už savo įsiterpimus į kkito šneką, ar už pokalbio metu padarytas klaidas. Jie nereaguoja į kito žmogaus palankumo pasireiškimus, ar į pagalbos siūlymą, palikdami siūlytoją sutrikusį arba įžeistą. Blogas bendravimas yra ir nepasitikėjimo savimi bei savikontrolės įgūdžių neturėjimo pasekmė. Žmonės gali nedrįsti pradėti pokalbio arba laiku jį užbaigti. Kartais nesugebama pakeisti pokalbio temos, išakyti kitokią nuomonę, paprieštarauti arba patarti. Nepajėgiama ko nors paprašyti arba pareikalauti, pasiskųsti, sukritikuoti, perkalbėti kitus arba pateikti savus pasiūlymus. Bendravimo nesėkmės gali kilti ir dėl nemokėjimo deramai pasirodyti, tinkamai pateikti ssave. Kartais žmonės rengiasi ne taip, kaip jiems derėtų, arba apsimeta ne tais, kuo yra iš tikrųjų, šneka apie tai, apie ką nenusimano ir panašiai. Visa tai erzina aplinkinius ir trukdo bendrauti. Žmonių bendravimas, remiantis kalbos ženklų sistema, vadinamas kalbėjimu. NNorint, kad kalbėjimas būtų prasmingas, reikia, visų pirma, mokėti kalbą. Bendraujantys žmonės turi šnekėti abiem suprantama kalba. Bendraujantiems reikia žinoti, kokiais žodžiais viena ar kita kalba yra įvardinami žmonės, daiktai ir reiškiniai, taip pat šių žodžių derinimo bei jungimo taisyklės. Kalbėjimas gali būti ne tik išorinis, bet ir vidinis. Vadinasi, kalba skirta ne tik bendrauti su kitais žmonėmis: galima kalbėti ir su pačiu savimi. Kadangi kalbėjimas mus domina pirmiausia kaip bendravimo su kitais žmonėmis priemonė, apsiribosime aptardami pagrindines išorinio kalbėjimo formas. Tai – sakytinis ir rašytinis kalbėjimas. Lygindami tai, kas pasakyta, su tuo, kas parašyta, aptinkame ne vieną reikšmingą skirtumą. Visų pirma, rašytinis kalbėjimas atsirado vėliau už sakytinį. Todėl rašytinis kalbėjimas yra sudėtingesnis. Rašto kalbos sakiniai paprastai esti ilgesni ir ggramatiškai sudėtingesni, negu sakytinės kalbos. Joje daugiau nekasdieniškų, abstrakčių žodžių, mažiau pasitaiko pataisymų, pasikartojimų ir panašiai. Rašto kalba būdingos geresnės laiko panaudojimo galimybės. Jo nevaržo tempas, kurio reikia laikytis kalbant, todėl galima geriau parinkti žodžius, sakinių konstrukcijas, pildyti bei taisyti tekstą. Kita vertus, sakytinis kalbėjimas yra kur kas išraiškingesnis. Sakytinė kalba atspindi įvairius pokalbio niuansus, parodo kalbančiojo jausmus, nurodo potekstės galimybę. Visa tai nėra būdinga rašytinei kalbai. Sakytinis kalbėjimas gali būti monologinis ir dialoginis. Monologinis kalbėjimas esti tada, kai šneka vvienas žmogus, o kiti, būdami klausytojais, tik priima žodinę informaciją. Pavyzdžiui, dėstytojo paskaita studentams, viršininko instruktažas pavaldiniams, šalies vadovo kalba valstybės šventės proga, ir panašiai. Visais šiais atvejais kalbantysis sulaukia vien nežodinio atgalinio ryšio, todėl, norėdamas bendrauti sėkmingai, jis turi suprasti klausytojų siunčiamus nežodinius signalus, tai yra, kaip paprastai sakome – jausti auditoriją. Dialoginio kalbėjimo metu bendravimo partneriai vienas kitam perdavinėja pokalbio giją – ir patys kalba, ir kitų klausosi. Dialogas sudėtingesnis už monologą: pašnekovams reikia labiau taikytis vieniems prie kitų. Šis prisitaikymas yra įvairialypis – pašnekovams tenka suderinti savo pokalbį taip, kad abu nenutiltų arba nepradėtų šnekėti vienu metu. Jų pasisakymo neturėtų skirti ilgos pauzės. Pašnekovo pasisakymo pradžia neturėtų “užlipti” ant jo bendravimo partnerio pasisakymo pabaigos. Situacijos, kai pašnekovai pertraukinėja vienas kitą, arba ilgos pauzės gali sukelti konfliktą arba bent jau palikti nepasitenkinimo pokalbiu jausmą. Paprastai laikoma, jog 1-2 sekundžių pauzė yra normali. Kai kurie įsiterpimai į pašnekovo kalbą taip pat yra leistini, ypač jei jie trumpi. Dažnai taip mes skatiname kalbantįjį: “Prašome kalbėti toliau” arba jam pritariame: “Taip, iš tiesų.”. Kadangi šių įsiterpimų tikslas nėra nutraukti pašnekovą, tai jie kalbančiųjų neerzina. Pokalbio gija pašnekovui perduodama parodant akimis, judesiu arba tiesiog pasakant: ”Aš baigiau”, “Prašom, dabar kalbėkite jūs” ir ppanašiai. Pokalbi stilius labai priklauso nuo pašnekovų asmeninių savybių: charakterio, pasaulėžiūros, temperamento ypatybių. Vieni žmonės mėgsta lėtą, neskubią šneką su ilgomis pauzėmis, kiti greitai beria žodžius, vos suspėję užbaigti sakinį, tuoj pradeda kitą ir nekreipia dėmesio į pertraukinėjimus. Jei šnekasi du skirtingo temperamento žmonės, jiems gali būti sunku suderinti tokius nevienodus pokalbio stilius. Tačiau dažniausiai sugebama prisiderinti vienas prie kito, ypač jei tenka bendrauti ilgiau. Bendraujant derinamasi ne tik prie pokalbio stiliaus. Palaikomas ir jo turinys: mes linkčiojame galva, parodydami, kad suprantame pašnekovą, juokiamės iš komiškosios pasakos dalies, nutaisome susirūpinusį veidą, girdėdami liūdnas naujienas. Pokalbį dažnai lydi gestai, apie kuriuos jau kalbėjome. Bendravimo partneriai kalbėdami pritaiko ir savo gestų kalbą. Pagal pasirengimo laipsnį pokalbiai skirstomi į 3 grupes: 1. Pokalbis vyksta spontaniškai, tai yra nei vienas iš pašnekovų jam iš anksto nesirengia; 2. Vienas iš pašnekovų yra iš anksto apgalvojęs pokalbį, o kitas – ne; 3. Abu pašnekovai yra iš anksto pasirengę pokalbiui. Spontaniškas pokalbis arba paprastas pasišnekėjimas pasižymi tuo, kad jo metu pašnekovai vienas kitam iš anksto neketina nieko įsiūlyti, pamokyti ar apklausti, nors, žinoma, pašnekesio metu galimi ir tokie posūkiai. Tačiau ir tiesiog šnekučiuojantis turi būti tam tikras sutarimas apie tai, kas ir kaip bus kalbama. Vienas iš ppašnekovų pradeda kokią nors temą, pavyzdžiui, ima pasakoti apie tai, kaip jis praleido atostogas, o antrasis pašnekovas šią temą palaiko ir pratęsia. Jeigu bendravimo partneris tyli, nepalaiko pokalbio arba pakeičia temą, jis tarsi parodo, jog ši tema jam nepriimtina. Kai vienas iš pašnekovų yra iš anksto suplanavęs pokalbį, o kitas – ne, įvykiai klostosi kiek kitaip. Tokio pobūdžio pokalbį gali palaikyti psichologas su pas jį atėjusiu pacientu, darbdavys, priimdamas į darbą naują darbuotoją, arba prekybos agentas, norėdamas įsiūlyti mums firmos parduodamą prekę. Spontaniškame pokalbyje viena tema veja kitą, netikėtai pasakyta frazė gali pasukti pokalbį visai kita kryptimi. Toks pokalbis – tarsi laisva muzikinė improvizacija. Jei viena žmogus pokalbį buvo suplanavęs iš anksto, tai toks pokalbis primena ne tiek improvizaciją, kiek šachmatų žaidimą, Kur bent keletas ėjimų numatyta į priekį. Pašnekovas, kuris neturi išankstinio pokalbio plano, tiesiog reaguoja į partnerio ėjimus. Tokiu būdu patyręs prekiautojas pagaliau įtikina pirkėją, kad siūloma prekė jam yra tiesiog būtina, o psichologas priverčia savo pacientą visai kitomis akimis pažvelgti į jo gyvenime susiklosčiusią situaciją. Esant tokioms pokalbio formoms kai derybos arba disputas, planą turi numačiusios abi pokalbyje dalyvaujančios pusės. Jei pokalbio planai labai skiriasi, bendravimas gali nutrūkti, tačiau dažniausiai pokalbio metu randamas abi puses tenkinantis kompromisas.

Dauguma pokalbių, net ir spontaniškų, tai tarsi žvalgyba, nežinomų faktų paieška. Pradedantys draugauti vaikinas ir mergina, naujas bendradarbis ir įstaigos senbuviai tarsi tyrinėja vieni kitus, šen bei ten “užmesdami meškerę” ir sužinodami apie pašnekovą vieną ar kitą naują faktą. Ši žvalgyba taip pat vyksta atsargiai, įdėmiai sekant žodinius ir nežodinius signalus ir pagal juos surandant temas, į kurias pašnekovas būtų linkęs gilintis, ir į kurias, priešingai, jis leistis nenorėtų. 3. Klausymas Visiems pokalbiams būdingas atgalinis ryšys. Jei nes matome, kad ppašnekovas ko nors nesuprato, grįžtame prie tos pačios temos ir stengiamės akivaizdžiai ir nuosekliai išaiškinti iš naujo. Jei pašnekovas ima nuobodžiauti arba mes matome, kad jis nepatenkintas, stengiamės susidariusią padėtį pataisyti. Jei, pavyzdžiui, priimant naują darbuotoją, įstaigos vadovas pastebi, jog iš kandidato atsakymų pavyksta sužinoti tik labai mažai, jis gali nuo uždarojo tipo klausimų ( į tokius klausimus pakanka atsakyti “taip” arba”ne”) pereiti prie atvirojo tipo klausimų, prasidedančių žodžiais “Kaip.”, “Kodėl.” ir panašiai. Į atvirojo tipo klausimus nori nenori tenka aatsakyti kur kas išsamiau. Išaiškinimo klausimai gali būti tiek atviri, tiek ir uždari savo forma, tačiau jie pateikiami, kai pašnekovas ne pilnai atsako į klausimą ir reikia patikslinimo. Dažniausiai atgalinis ryšys gaunamas stebint pašnekovo veido išraišką, gestus bei tokius paprastus žžodinius intarpus kaip “aha”, “tikrai”, “mat kaip” ir panašiai. Šie intarpai patys savaime mažai ką reiškia, tačiau neblogai atskleidžia pašnekovo požiūrį į vykstantį pokalbį. Pritardamas mums galvos linkčiojimu arba žodeliais “taip”, “teisingai”, pašnekovas bendravimo su juo būdą, psichologiškai jį pastiprina. Suprantama, be teigiamo pastiprinimo egzistuoja ir neigiamas. Jautresnis kalbėtojas iš savo pašnekovo reakcijos bematant suvoks, kad jo pokalbis nėra palaikomas ar kad jam nepritariama. Taigi sąmoningai ir nesąmoningai taisydami pašnekovo elgesį norima kryptimi ir siekdami geriau jį pritaikyti prie mūsų bendravimo stiliaus, mes ir patys turime stengtis prisitaikyti prie pašnekovo. Tarpusavio prisitaikymas sėkmingesnis tada, kai pritarimo arba nepritarimo signalai yra aiškūs ir nedviprasmiški. Pastebėta, jog populiarūs ir aplinkinių mėgstami žmonės pasižymi tuo, kad labai aiškiai parodo, kada mūsų elgesys jiems ppatinka. Tuo tarpu nepopuliarūs žmonės nemėgstami visų pirma todėl, kad nerodo pritarimo net ir tais atvejais, kai yra patenkinti mūsų elgesiu. Taigi, jei norime kad mus mėgtų, turime visada aiškiai parodyti, kas mus džiugina, kas mums patinka. Ir, be abejo, pritarimą reikėtų rodyti daug dažniau nei nepritarimą. Prie pašnekovo prisitaikoma ne tik žodžiais. Dažnai žmonės, stengdamiesi prisitaikyti vienas prie kito nesąmoningai atsistoja ta pačia poza, ima naudoti tuos pačius judesius bei gestus. Žinoma, dažnai galima pastebėti ir tai, kad ilgiau ttarpusavyje bendraujantys žmonės pradeda vartoti tuos pačius žodžius ir posakius. Kontakto užmezgimas. Kontakto užmezgimui pokalbio pradžioje ir pačiam pokalbiui padeda žodinis ir nežodinis elgesys. Žodinis elgesys – tai pokalbio dalyvio sugebėjimas tiksliai ir teisingai perteikti informaciją, naudojant kalbą. Nežodinis elgesys – arba neverbalinis bendravimas – tai bendravimas nevartojant kalbinių išraiškos priemonių. Stebėdami žmogų pokalbyje, iš jo judesių, kūno pozos, veido išraiškos, aprangos galime gana daug apie jį pasakyti: kokia jo ekonominė padėtis, emocinė būsena, kartais netgi profesija. Pokalbyje nežodinis elgesys taip pat gali išreikšti pašnekovo požiūrį į kitą pašnekovą. Žodinio bendravimo būdai. Galima išskirti penkis pagrindinius bendravimo būdus, apimančius 80 proc. viso mūsų žodinio bendravimo laiko. Bendravimas gali būti: 1. Įvertinamasis; 2. Aiškinamasis; 3. Palaikomasis; 4. Tyrinėjamasis; 5. Suprantamasis. Taip pat pastebėta, jog tuomet, kai apie 40 proc. viso žmogaus bendravimo vyksta kuriuo nors iš šių būdų, aplinkiniams pradeda atrodyti, jog tai vienintelis būdas, kuriuo žmogus sugeba bendrauti. Tai svarbu žinoti, , nes dėl šio bendravimo dėsningumo aplinkiniai gali susikurti apie mus ne visiškai teisingą nuomonę. Antra vertus, ir mes tuo pačiu vertindami pašnekovą, galime būti ne visiškai objektyvūs. Įvertinamasis bendravimas reiškia, jog kalbėdami mes įvertiname kokį nors daiktą ar reiškinį: išsakome geras jis ar blogas, teisingas ar neteisingas, tinkamas aar netinkamas. Dažnai mes išsakome pašnekovui, kaip jam, mūsų nuomone, derėtų ar nederėtų elgtis. Pavyzdžiui, įvertinamasis bendravimas dažnai būdingas tėvų ir vaikų santykiams, kai tėvai įvertina vaiko elgesį: “Meluoti negražu”, “Tavo elgesys svečiuose man nepatiko” ir panašiai. Aiškinamasis bendravimas. Šiuo atveju mes pasakome pašnekovui, ką, mūsų manymu, reiškia vienas ar kitas reiškinys, viena ar kita situacija. Skirtinga nuo įvertinamojo bendravimo čia mes nieko negiriame ir nepeikiame, nieko nenurodinėjame, tik aiškiname: “Klasėje toks triukšmas, matyt todėl, kad dar neatėjo mokytoja”, “Mažylis darosi irzlus – greičiausiai pavargo” ir panašiai. Palaikomojo bendravimo atveju siekiame parodyti aplinkiniams, kad norime jiems gero, stengiamės padėti. Mes tarsi patvirtiname, jog neketiname palikti jų vienų, paskendusių rūpesčiuose: “Nesirūpink, mes tau padėsime pasiruošti egzaminui” ir panašiai. Tyrinėjamasis bendravimas – tai siekimas gauti daugiau informacijos. Neretai, norėdami daugiau sužinoti, mes skatiname diskusiją mums rūpimu klausimu: “Ką to manai apie šio stiliaus muziką?”, “Koks laisvalaikio užsiėmimas šioje šalyje populiariausias?” ir panašiai. Suprantamasis bendravimas – tai toks bendravimo būdas, kai stengiamės geriau suprasti ką kitas žmogus sako ar jaučia. Neretai tai gali būti tiesiog atkartojimas to, ką pasakė mūsų pašnekovas – galbūt kiek kitais žodžiais, tačiau nekeičiant esmės: “Man susidarė įspūdis, jog ši nesėkmė tave labai slegia”, “Iš tavo žodžių supratau, jog nnorėtum išmokti dar vieną užsienio kalbą” ir panašiai. Panagrinėkime konkretų pavyzdį. Draugas nusipirko naujos ir dar niekam negirdėtos grupės kasetę. Grupės muzikavimas nė vienam iš draugų nepatiko, tačiau į tai jie reaguoja skirtingai. Štai įvairių bendravimo būdų iliustracija:  įvertinamasis bendravimas – “Aš tau sakiau, kad ši grupė niekam tikusi”.  aiškinamasis bendravimas – “Manau, jog tu paskubėjai – juk pirkai kasetę tarsi katę maiše”.  palaikomasis bendravimas – “Nenusimink, aš tau padovanosiu ką nors iš savo kolekcijos”.  tyrinėjamasis bendravimas – “O kokios grupės tau patinka?”.  suprantamasis bendravimas – “Matau, šis nenusisekęs pirkinys tave gerokai nuliūdino”. Patys savaime šie bendravimo būdai nėra nei geri, nei blogi. Netinkamais juos gali paversti pernelyg dažnas ar tiesiog nevykęs kurių nors iš jų vartojimas. Jei mes vien tik aiškinsime ir vertinsime, greičiausiai tuo atstumsime nuo savęs kitus žmones. Priešingai, nuolat palaikydami kitus ir bandydami juos suprasti, pelnysime jų palankumą. Tyrinėjamasis bendravimas taip pat dažniausiai sutinkamas palankiai – daugumai žmonių malonu suvokti, jog kažkam rūpi jų nuomonė vienu ar kitu klausimu. Išimtį sudarytų tokios situacijos, kai tyrinėjimas darosi pernelyg įkyrus. Kita vertus, visi bendravimo būdai tarpasmeniniuose santykiuose pasitaiko pakankamai dažnai – vadinasi, visi jie reikalingi. Vertinamasis ir aiškinamasis bendravimo būdai labiausiai tiks tuomet,

kai tarp pašnekovų vyraus abipusis pasitikėjimas. Jeigu tikrai žinosime, jog mūsų bendravimo partneris nori mums tik gero, tai daug palankiau žiūrėsime į jo išsakomus aiškinimus ir vertinimus. Tuomet ir kritines pastabas suvoksime ne kaip asmeninius išpuolius prieš mus, bet kaip norą mums padėti. Bendraujant visuomet reikalingas lankstumas, taigi geriausia naudoti įvairius bendravimo būdus. Tai patvirtina ir psichologiniai tyrimai, kurie parodė, jog daug sėkmingiau bendrauja tie žmonės, kurie, užuot naudoję tik vieną ar du jiems įprastus bendravimo būdus, lanksčiau taiko visus žžinomus būdus. Dominuoti ar nusileisti bendraujant? Psichologai pastebėjo, kad, kalbėdamiesi su kitais žmonėmis, paprastai naudojame vieną iš kelių galimų bendravimo strategijų: 1. Esame linkę nusileisti; 2. Esame linkę dominuoti; 3. Siekiame nutraukti bendravimą; 4. Ieškome informacijos. Trumpai aptarkime kiekvieną iš šių strategijų. 1. Šią bendravimo strategiją išmokstame ankstyvoje vaikystėje, kai mus mokė elgtis taip, kaip nori suaugusieji. Tokio bendravimo turime išmokti, kadangi gyvenime tenka susidurti su situacijomis, kur ne viskas klostosi taip kaip norime. Vadinasi, reikia pratintis prie to, kad kkartais esame priversti atsisakyti savo siekių, dažniausiai kito žmogaus naudai. Jeigu dalykai, kuriuos aptariame, nėra mums labai svarbūs, nusileidžiame lengviau. Sunkiau būna tuomet, kai kalbama apie abiems pašnekovams svarbias ir reikšmingas temas. Kai tokiais atvejais tenka nusileisti, dažniausiai jaučiame pyktį iir apmaudą. 2. Siekimas dominuoti taip pat mums pažįstamas nuo ankstyvos vaikystės. Pirmiausia noro dominuoti pasireiškimus pastebime suaugusiųjų elgesyje ir pradedame juos mėgdžioti. Būdingiausias tokio elgesio pavyzdys galėtų būti reikalavimai keliami kitam žmogui, pernelyg nesigilinant į tai, ką jis jaučia ar į kokią padėtį yra patekęs. Dažnai dominavimo strategiją stebime santykiuose tarp tėvų ir vaikų, mokytojų ir mokinių, viršininkų ir pavaldinių. Tokiais atvejais vienas iš bendravimo partnerių išsako, ko jis nori, nepalikdamas antrajam nei derybų, nei jokio kito pasirinkimo galimybės. Kai reikalavimus kelia abi pusės, įvyksta ginčas, apsikeičiama piktais žodžiais, kol galų gale viena pusė nusileidžia. 3. Ši strategija taip pat gerai žinoma nuo seno. Būdingas tokio bendravimo rezultatas būna toks, kad vaikas verkdamas išeina į savo kambarį, tėvas supykęs ttrenkia durimis arba visa šeima lieka viename kambaryje, tačiau ją apgaubia slegianti tyla. Bendravimas nutrūksta. Jeigu pašnekovai pasirenka tokią elgesio strategiją, nė vieno iš bendraujančiųjų tikslai nebegali būti įgyvendinti. Kiekviena iš trijų aptartų bendravimo strategijų gali kliudyti normaliems, atviriems tarpusavio santykiams. Visais trim atvejais turime pralaimėtojus: pralaimi arba vienas iš bendraujančiųjų arba abu bendravimo partneriai. Kaip alternatyvą minėtosioms bendravimo strategijoms galima patekti tokią strategiją kaip informacijos rinkimas. Tai reiškia, jog pašnekovai neskuba nei sutikti su kito nuomone, nei primesti savo vvalią, nei juo labiau atsukti vienas kitam nugaras. Jie tiesiog informuoja vienas kitą, kaip jie mato situaciją, ir ko iš jos tikisi. Pavyzdžiui: tėvas nori žiūrėti televizijos žinių laidą, o vaikai – tuo pat metu kitu kanalu rodomus animacinius filmus. Jei tėvas bus linkęs nusileisti, jis leis vaikams žiūrėti animacinius filmus., atsisakęs savo ketinimo išklausyti žinių. Jei jis bus linkęs dominuoti, tai įsijungs žinių kanalą, o vaikams teks apsieiti be filmukų. Nutrūkus bendravimui, televizorius greičiausiai bus išjungtas. Ketvirtasis kelias būtų toks: abi pusės aiškiai išsakytų savo norus, ir po to pasistengtų surasti visus tenkinantį kompromisą. Pavyzdžiui, tėvas išklausytų žinių pradžią, o vaikai pažiūrėtų antrajį iš kelių rodomų animacinių filmų. Tada nė viena pusė nenukentėtų. Ši strategija nėra koks nors stebuklingas būdas tinkamai ir sėkminga bendrauti, tačiau ji paaiškina mūsų santykius su kitais žmonėmis. Ji taip pat nėra vienintelė ir nepakeičiama. Gyvenime susiklosto tokių situacijų, kai tenka arba nusileisti, arba žūtbūt apginti savo poziciją, arba net nutraukti bendravimą. Tačiau, kita vertus, dažnai bendrauti nesiseka kaip tik dėl to, kad nepakankamai gerai žinome kitų žmonių ketinimus arba nepakankamai aiškiai atskleidžiame savus. Kokius jausmus sunkiausia išreikšti bendraujant? Kalbantis daug lengviau išsakyti savo nuomonę ar požiūrį, negu prisipažinti, ką jaučiame ar kaip jaučiamės. Tačiau iir jausmus reikšti nėra vienoda lengva ar sunku. Lengviau išsakyti teigiamus jausmus: nesunku prisipažinti pašnekovui, jog esame linksmi, laimingi, gerai nusiteikę. Sunkiausia išreikšti tuos jausmus, kurie, mūsų manymu, atskleidžia mums būdingas silpnybes. Paprastai didžiausius raiškos sunkumus kelia šie jausmai:  įžeidimo bei atmetimo jausmas – “Aš pasijutau pažemintas ir nereikalingas, kai visi praėjo pro šalį su manimi nepasisveikinę”;  nepilnavertiškumo jausmas – “Jaučiuosi toks kvailas, kai nesuprantu šio uždavinio sąlygos”;  priklausomybės jausmas – “Man taip sunku, kai lieku vienas ir niekas man nepadeda”;  baimė atsiskleisti – “Taip norėčiau su kuo nors išsikalbėti, tačiau negaliu pasiryžti”;  kaltės jausmas – “Sutinku, kad negerai pasielgiau”;  gėdos jausmas – “Man taip nesmagu, kad šneku neaiškiai”;  bejėgiškumo jausmas – “Ką bedaryčiau, viskas perniek”;  pasyvumo jausmas – “Sėdžiu rankas sudėjęs, nors tiek darbų laukia”;  pykčio jausmas – “Mane taip erzina tas jų begalinis pasipūtimas”. Nesunku suprasti, kodėl šiuos jausmus sunkiausia išsakyti kitiems: čia visada slypi tam tikra rizika. Juk atskleisti save, o ypač parodyti savo silpnybes gali pasirodyti pavojinga. Žmogus, kuriuo pasitikėjome, kuris yra buvęs mums emociškai artimesnis, gali mus įžeisti arba nuvilti kur kas stipriau negu ne tokie artimi mums žmonės. Per daug atskleisti save gali būti taip ppat netinkama, kaip ir atskleisti per mažai. Labai svarbu pajusti, kiek tinka ir kiek netinka atsiskleisti kiekvienoje konkrečioje situacijoje. Jei norite geriau pažinti pašnekovą ir užmegzti su juo nuoširdesnius bei pastovesnius santykius, atsiskleisti verta. Jei bendravimas oficialus arba bendraujama su atsitiktiniais pašnekovais, visiškai normalu būtų nerodyti gilesnių asmeninių jausmų. Priešingai, tokius jausmus rodyti gali būti net nepageidautina. Išvada būtų tokia: kuo reikšmingesni jums jūsų santykiai su pašnekovu, ir kuo daugiau jūs iš jo tikitės, tuo svarbiau yra atvirai ir nuoširdžiai pasidalinti su juo savo jausmais. Bendravimas ir žodelis “aš”. “Aš” – tai tarsi daiktavardis, nurodantis asmenį, dalyvaujantį bendraujant: “Aš manau.”, “Aš suprantu.” ir panašiai. Neretai vartojamas ir žodelis “mes”: “Mes nusprendėme.”, “Mūsų manymu.” ir kiti. Kai kalbame savo vardu, prisiimame visišką atsakomybę už pateikiamą idėją, pasiūlymą ar įvertinimą. Juk nėra dviejų žmonių, visiškai vienodai suvokiančių tą ar kitą įvykį ar reiškinį. Sakydami “mes” lyg ir nusiimame dalį atsakomybės už savo pareiškimą. Kokie bendravimo privalumai pasireiškia vartojant žodelį “aš”? Šis žodelis:  sustiprina tarpusavio pasitikėjimą ir suartina žmones  parodo, jog kalbama apie pašnekovui, o ne pasipuikavimo prieš patį save dėlei arba norint tiesiog padaryti pareiškimą (oficialiose kalbose ir pareiškimuose paprastai sakome “mes”);  leidžia geriau atskleisti savo vidinius jausmus; 

leidžia išvengti tuščio ar pernelyg dažno kitų smerkimo bei kritikavimo (juk daug paprasčiau pasakyti “Mums tai nepatinka” arba “Mes smerkiame” negu “Man nepatinka”, “Aš smerkiu”. Žinoma, žodelis “aš” tinka ne visada. Kaip jau minėjime, jis nevartotinas oficialiose kalbose arba pateikiant apibendrintas mintis. Pavyzdžiui, politikai paprastai kalba ne savo, o savo partijos vardu, deputatai išsako ne savo, bet rinkėjų nuomonę ir panašiai. Tačiau visais tais atvejais, kai pokalbis yra labiau asmeninio pobūdžio, sėkmingai bendrauti padeda žodelis “aš”. Priimant ir perduodant informaciją ssvarbu sugebėti ne tik kalbėti, bet ir klausyti. Aktyvus klausimas. Pokalbio dalyvis GIRDI žodžius, STEBI pašnekovą ir jo elgseną, INTERPRETUOJA tai, ką išgirdo ir pamatė, ATSAKO pašnekovui. Efektyviai, aktyviai klausantis reikalinga koncentruoti mąstymą bei dėmesį, išlaikyti vidinį fizinį aktyvumą, neatsipalaiduoti. Žmonės kalba lėčiau negu mąsto, todėl kol vienas žmogus kalba, kitas pašnekovas gali pradėti galvoti apie dalykus, nesusijusius su pokalbio tema. Jeigu pokalbio dalyvis klauso aktyviai, jis išnaudos šį laisvą laiką apmąstymui apie tai, ką išgirdo, ar viskas jam yra aaišku, ar nereikia paklausti papildomų klausimų. Aktyvus klausymas turi užtikrinti grįžtamąjį ryšį, paskatinti pašnekovą taip pat aktyviai dalyvauti pokalbyje. Ar išgirdo pašnekovas klausimą, ar teisingai jį suprato, o galbūt jį reikia plačiau paaiškinti? Aktyviai klausyti dažniausiai trukdo išankstinė nuostata arba įįsijautimas į savo paties kalbą ir nesugebėjimas “persijungti” į pašneką, arba girdėti tik tai, ką norima išgirsti, tai yra tik tai, kas patvirtina išankstinę pokalbio vedėjo nuomonę. Klausymas susijęs ir su fiziniu susikaupimu. Atsipalaidavęs fiziškai žmogus yra tuo pat metų atsipalaidavęs ir mąstyme. Jis negali įtemptai klausyti. Labai patogi ,komfortabili kūno padėtis kartais, ypač dalykiniame pokalbyje, tik trukdo, mažina ne tik klausymo, bet ir mąstymo aktyvumą. Aktyvų klausymą sudaro keletas komponentų: 1. Girdėjimas – tai fiziologinis išklausymo pagrindas; 2. Dėmesingumas 3. Supratimas – kaip pašnekovai sugeba teisingai suprasti vienas kitą; 4. Atmintis – sugebėjimas kaupti ir atgaminti informaciją. Atmintis gali būti trumpalaikė ir ilgalaikė. Svarbu pažymėti, kad dalykiniame pokalbyje patariama nepasitikėti vien gera atmintimi ir patikrinti informaciją, ypač, jeigu klostosi kkonfliktinė situacija. Gero klausymo įgūdžiai: 1. Dėmesingai išklausyti pašnekovą pokalbio pradžioje; 2. Minties pakartojimas; 3. Minties tikslinimas; 4. Apibendrinimas; 5. Emocinė parama. Blogo klausymo įgūdžiai: 1. Ignoravimas – tai neparodomas dėmesys pašnekovui. Gali būti žodinis ir nežodinis ignoravimas; 2. Įkyrus klausinėjimas; 3. Hipotezių kėlimas. Tai bandymas pačiam paaiškinti pašnekovo elgesio ar nuomonės priežastis, ieškoti galimų prielaidų, neklausiant apie tai paties pašnekovo: “Jums nepasisekė darbas, tikriausiai todėl, kad per mažai turėjote informacijos?” ir panašiai; 4. Vertinimai. Vertindami pašnekovo nuomonę, išsakytas mintis, ttuo pačiu parodome savo požiūrį į jo asmenybę ar poelgį. Jeigu tas požiūris yra neigiamas, galima paskatinti konfliktą, nes pašnekovas sieks išaiškinti, kad mūsų nuomonė yra neteisinga. Kada pasitelkti aktyvų klausymą? Aktyvus klausymas gali padėti žmogui, tačiau gali jį paveikti ir nekonstruktyviai. Toliau pateiktos aplinkybės, kuriose patartina ir kuriose nepatartina naudoti aktyvų klausymą. Pasitelkite aktyvų klausymą, kai:  pastebite žodines ir nežodines užuominas, kad kitam žmogui tikrai sunku;  nuoširdžiai norite padėti, o laikas ir vieta yra tinkami;  jūs tikrai palaikote kitą, o jo problemos jūsų neerzina;  nenorite primesti savo sprendimo būdo kito žmogaus problemai;  pajėgiate ir turite laiko kitą išklausyti, o jūsų problemos ir atsakomybė tam netrukdo ir leidžia pilnai susikaupti. Aktyvus klausymas nereikalingas, kai:  nepastebite jokių užuominų;  jūs nenorite šiuo atveju padėti – jums nesvarbu, skubate ar esate užsiėmęs;  kito elgesys jums nepriimtinas, esate įskaudintas ar įsižeidęs (ypač, jei apie tą poelgį norima diskutuoti);  stengiatės, kad kitas priimtų “teisingą” sprendimą (jūsų aktyvus klausymas kreips pašnekovą jūsų primetama”teisinga” linkme);  manote, kad jūsų asmeninės problemos per daug rimtos, jog galvotumėte apie kitų problemas;  kitam asmeniui paprasčiausiai reikalinga informacija, kurios jis neturi;  norite nuslėpti savo jausmus nuo kito asmens arba nuo ssavęs. Taigi norint, kad bendravimas vyktų sklandžiai, tiek klausantis, tiek kalbantis, žmonėms bendra turi būti tai, apie ką jie nori kalbėtis ir ką jie nori išgirsti. Nesvarbu, kad skiriasi pašnekovų požiūriai, kad skirtingi jų motyvai ar net skiriasi jų charakteriai. Orientuojantis į bendrą tikslą, prieinama prie to, kad bendraujančių žmonių asmeniniai santykiai “nueina į antrąjį planą”. 4. Bendravimas grupėse Būnant kolektyve ar grupėje, žmonės dalyvaujantys, aptariant vieną ar kitą situaciją, į ją reaguoja skirtingai. Tai pasireiškia dėl emocinės būsenos: vienose situacijose emocijas išreiškiame aiškiai, be jokių pauzių, kitose – susilaikydami, darydami ilgus tarpus tarp žodžių bei sakinių. Taigi, toks bendravimas grupėse dažniausiai pasireiškia ne vieną, ne du, bet daugiau kartų. Taip gali būti dėl to, kad į grupes susirenka ne vienodos padėties bei išsilavinimo žmonės. Kiekvienas grupės narys susikuria savo bendravimo stilių, prisiima sau tam tikras užduotis, atlieka tam skirtus vaidmenis ir panašiai. Grupėse renkamas lyderis, vadovas, kuriuo dažniausiai tampa tos grupės narys, turintis daugiausia įtakos kitų grupės narių veiklai. Galimybė kontroliuoti kitus ir daryti jiems įtaką yra vienas žmonių tarpusavio santykių svarbiausių aspektų. Lyderis skatina veikti, duoda nurodymus, išaiškina nesutarimus tarp kitų grupės narių ir priima sprendimus. Kis išreiškia pritarimą arba nepritarimą grupės narių veiksmams, įkvepia, padrąsina, žodžiu yra bbet kurios grupės veiklos priešakyje. 5. Bendravimo menas Vienas griežtas etiketo reikalavimas yra toks – iš viso nekreipti dėmesio į gerų manierų nesilaikymą, taigi ir toliau elgtis taip, lyg nieko nebūtų atsitikę. Tačiau būna situacijų, kai blogų manierų neįmanoma nepastebėti. Ką daryti, jei susiduriama su provokuojančiu, tiesiog begėdiškai nemandagiu žmogumi? Tada etiketas ir savigarba reikalauja situaciją bematant sušvelninti: arba paprasčiausiai palikti akiplėšą, arba paprašyti jį išeiti. Geros manieros nenumato kitos išeities: tik jokiu būdu negalima į grubumą atsakyti grubumu. Tačiau kaip elgtis, kai kas nors darbe ar visuomenėje pasirodo nederamai apsirengęs, įeina be švarko, nors yra damų ar viršininkų; arba mėgsta įeiti į patalpą atsegtu švarku, arba susikišęs abi rankas į kelnių kišenes. Ar tokiam žmogui atsargiai pasakyti, ar palikti jį likimo valiai priklauso nuo situacijos ir asmens. Visiems atvejams nėra visuotinai galiojančių griežtų taisyklių. Tačiau prieš pradedant kritikuoti aplinkinius, matant jų nusižengimus elgesio normoms, mums patiems reikėtų pradėti stebėti tai, kaip mes elgiamės. Mums beveik visada svarbu save aplinkiniams parodyti tokiu, kokiu norime. Norime sulaukti teigiamos kitų žmonių reakcijos savo atžvilgiu. Taigi, jei mes nusižengiame, viskas priklauso nuo pražangos dydžio. Dažnai galime atsiprašyti už padarytus nusižengimus, ir viskas bus pamiršta. Tačiau dėl to dažnai jaučiamės nepatogiai, o dažnai ir

susigėstame. Ką tokiu atveju daryti? Jeigu tikrai sukėlėte kieno nors nepasitenkinimą, tai geriausia iš viso nieko nesakyti, nes, puolus atsiprašinėti, nepatogumas bus dar didesnis. Pabaiga Bendraudami mes galime perduoti kitiems žmonėms tai, ką galvojame ar jaučiame, perteikti savo susiformavusius vertinimus bei požiūrį į aplinkinius. Taip pat iš kitų žmonių sužinome ir apie tai, kaip mes atrodome iš šalies. Taigi, bendravimas nėra lengvas dalykas. Kiekvienas žmogus mokosi bendrauti taip, kad būtų suprastas, įvertintas, kad galėtų išsakyti savo mintis, savo žodžius taip, kkad neįžeistų, neatstumtų kitų žmonių. Tik bendraudami mes ugdome save ir kitus, mokome ir patys mokomės, galime padėti arba ieškome pagalbos sau.