Bendravimo psichologija

Žmogaus ryšys su žmogumi – viena iš didžiausių socialinių vertybių. Be jo neįmanoma jokia visuomenė nei praeityje, nei dabar, nei ateityje. Žmonių tarpusavio bendravimo pobūdis priklauso nuo gyvenimo būdo, atitinkamos orientacijos, charakterių, skonio, interesų. Šiuolaikinėje industrinėje visuomenėje natūralus žmonių bendravimas tapo probleminiu reiškiniu. Pirmiausia tai pasakytina apie Vakarų kraštų visuomenę, kurioje daug kalbama ir rašoma apie žmogaus vienišumą, pamestumą, nekomunikabilumą.

Industrinė visuomenė sukūrusi žmogui daug patogumų, tuo atskyrė žmones vieną nuo kito. Lieka labai daug svarbių kultūrinių bei dvasinių žžmogaus problemų; psichologinių, etinių, estetinių, komunikacinių ir kitų.

Žmonių daugėja, sugebėjimas bendrauti mažėja. O atrodo turėtų būti atvirkščiai – kuo daugiau žmonių, tuo ir kontaktai turėtų būti dažnesni. Iš tikrųjų mūsų gausėjimas ir to gausėjimo padariniai kaip tik labiausiai ir didina vis labiau pastebimą nūdienos žmonių vienišumą. Vienišumas ir masiškumas – du teiginiai, kurie, ir dažniausiai kartojami, nepraranda savo reikšmės.

Visi žinome pavyzdžių, kaip aplinka gali teigiamai ar neigiamai paveikti mūsų vidinį gyvenimą. Aplinkinis pasaulis kuria pasaulį mumyse, ir nuo jų aabiejų mes esame priklausomi.

Kiekvienas žmogus patiria vis kitokius poveikius. Ir žmonės labai skirtingai reaguoja į tai, kas juos veikia iš šalies. Todėl kiekvienas turi savų, tik jam vienam būdingų problemų. Priežastys, kodėl daugeliui žmonių sunkiai sekasi užmegzti kontaktus, kyla dėl ppasąmonės struktūros, susidariusios po žmogaus gimimo.

visai kitokio pobūdžio yra žmogaus instinktai. vieniems jie pasireiškia stipriau, kitiems silpniau, tačiau visada galime būti tikri, kad į tuos pačius dirgiklius visi reaguosime vienodai. Daugelis elgsenos būdų žmonėms yra lygiai taip pat įgimti kaip ir gyvuliams. Elgsenos tyrinėjimas – etologija – neginčytinai įrodė, jog mes tebeturime daugybę “gyvuliškų” instinktų, kuriuos nors ir suvokiame bei tramdome intelekto pagalba, tačiau visai, ar bent ilgesniam laikui nuslopinti neįstengiame. Šie instinktai veikia visas mūsų gyvenimo sritis. Įgimtos elgsenos normos ypač didelę reikšmę turi žmonių tarpusavio santykiams.

Žvėrys, o taip pat ir žmonės turi savo teritoriją – tam tikrą plotą, kuriame nepakenčia jokių konkurentų. Svarbiausios žmogaus valdos yra jo butas, automobilis, darbo vieta. Yra ir laikinų valdų. tai namelis kurorte, ppalapinė ar smėlio pilis paplūdimyje. šis valdos jausmas kliudo žmonėms bendrauti tarpusavyje. Paprastai visi žmonės, jeigu tik jie nėra ypač susierzinę – išsigandę ar įtūžę – automatiškai nesiryžta įžengti ten, kur žymu svetimos valdos.

Šiais instinktais yra ginama sava sritis, teritorija, tačiau yra ir kitokio, nors ir nematomo “turto”, kurį kiekvienas gina taip pat įnirtingai, kaip ir savus namus. Tai – padėtis, vieta visuomenėje. Gyvuliams būdinga tik viena tam tikra hierarchija – genties arba bandos hierarchija. O žmogus gali priklausyti tuo ppat metu daugeliui hierarchijų ir užimti jose skirtingą padėtį. Tai instinktyvus siekimas išsikovoti vietą grupėse, susibūrimuose ilgesniam ar trumpesniam laikui. Orientacija į vadus jokiu būdu nereiškia, kad proto pagimdytos demokratijos, lygiateisiškumo ir sprendimo teisės siekimas beprasmiškas arba net prieštarauja žmogaus prigimčiai.

Paveldėti bendravimo sunkumai sudaro tik dalį reiškinių trukdančių bendrauti. Nė kiek ne mažesnę dalį apima ir mūsų aplinkos veiksniai, turėję mūsų gyvenime įtakos ir prisidėję prie mūsų elgsenos, charakterio formavimosi. Tai iširusios šeimos, silpna mokykla, brutualumo, seksualinio išnaudojimo įtaka. Žmogaus charakteris iš dalies susideda iš poveikių, kuriuos jis patyrė vaikystėje. Tarp jų visada būna ir neigiamų.

Prisirišimas prie savojo aš – visiems žinomas dalykas. Dauguma laiko tai visai normaliu reiškiniu. Nepaisant to, jis kartais būna toks stiprus, jog sudaro rimtų sunkumų užmezgant, o ypač gilinant pažintis. Visi pažįstame žmonių, laikančių save pasaulio išrinktaisiais ir besimėgaujančių savo geranorišku palankumu aplinkiniams. Tokie žmonės, pamanę, jog kažkas kėsinasi į jų išskirtinę padėtį, neretai tampa agresyvūs. Nesvarbu, kokią visuomeninę padėtį jie beužimtų, save jie laiko svarbiausiu asmeniu, o savo nuomonę – vienintele teisinga. Jei ir neįmanoma su jais užmegzti artimesnių ryšių, reikia su jais elgtis kiek galint atlaidžiau ir kantriau, nes jie kenčia dėl pačių savęs. Ir jie nieko negali padaryti, nes tokie jie pasidarė ddėl blogos įtakos, dažniausiai vaikystėje.

Įvairūs žmonių charakteriai, nevienodas ir jų poreikis bendrauti. daugelis tik tada būna laimingi, kai yra tarp žmonių, kiti laikas nuo laiko turi pabūti vieni, kad galėtų jaustis laimingi. Tačiau nė vienas žmogus negali ilgam atsisakyti žmonių draugijos. Kiekvienas žmogus nori kontaktų, kiekvienam jie reikalingi.

Norėdami užmegzti kontaktą su svetimais žmonėmis, privalome laikytis tam tikrų, nerašytų, bendravimo taisyklių. Pirmiausia svarbu nepamiršti, kad mokėti klausyti yra daug svarbiau, negu mokėti pasakoti. Dėmesingai ir atidžiai klausyti yra toks menas, kurio turime nepaliaujamai mokytis. Taip pat mokykimės tolerancijos ir pagarbos kitų nuomonei. Šios taisyklės ypač svarbu nepamiršti darbe, kur visada “priverstinai” bendrauja daug žmonių. Nesvarbu, apie ką būtų kalbama, – apie darbą ar apie privačius dalykus, – esant skirtingoms nuomonėms, tik tada galima prieiti vieningos išvados, kai stengiamasi suprasti kito požiūrį ir jo argumentus. Be abejo, siekiant gerų tarpusavio santykių, labai svarbi yra paprastutė taisyklė: būkime su visais žmonėmis draugiški. Nedraugiškumas dar niekada nesukėlė palankios reakcijos. Svarbu ir dar kai kas, jei tenka susidurti su daugeliu žmonių. Sava pavardė daugumai žmonių yra pats svarbiausias žodis. Kai jus kas nors prakalbina pavarde, tai tuo automatiškai įrodo jums, kad jį sudominot, kad jis jau turėjo su jumis reikalų, o svarbiausia, kad jis nnelaiko jūsų svetimu, pašaliniu.

Užmegzti kontaktus su svetimais žmonėmis, nugalėti instinktų barjerus, kuriais kiekvienas apsitvėrė save, pavyks tik tada, jeigu elgsimės, kaip reikalauja pagrindinis dėsnis: būsime draugiški ir mokėsime tą draugiškumą parodyti. Tik tada galima nuslopinti agresyvumą, kuris automatiškai atsiranda tarp svetimų žmonių. Lengviausiai ir paprasčiausiai tas draugiškumas parodomas šypsena.

Taigi, šypsokimės ir draugaukime. Nesipriešinkim ir nesivaržykim, jei jaučiame, kad gali užsimegzti draugystė. Jei kurią dieną ji ir iširs, liks malonus prisiminimas ją buvus, liks didelė žmogiška nauda.

Naudota literatūra: J.Ebneris “Ar mokame bendrauti?”,

Vilnius Mintis 1979m.

______________________________________

Knygutę nurašė mew