Biheiviorizmas

NAUJASIS SENASIS BIHEIVIORIZMAS

„Biheivioristų manifestas“

1912m. Kolumbijos universitete John Broadus Watson (1878-1958) skaitė paskaitų ciklą, skirtą objektyviajai psichologijai. Jose amerikiečių psichologas ryžtingai pasisakė prieš tuo metu vyravusią šios disciplinos, kaip mokslo apie sąmonę, sampratą. Watson kaltino psichologiją dėl nesekmės „išsilaisvinant iš religijos ir filosofijos įtakos ir tampant gamtos mokslu“, dėl ezoterinio introspekcijos metodo pobūdžio. Psichologija – objektyvus gamtos mokslas – neturėjo griežtai skirti žmogaus ir gyvūno elgesio. Watson pristatė eksperimentinį metodą, kuris buvo naudojamas atliekant tyrimus su gyvūnais, tvirtino, jog žmogaus psichikos ttyrinėjimams jis bus ne tik naudingas, bet ir galbūt net naudingiausias.

Nors 1913-1920m. psichologinėje literatūroje literatūroje yra nemažai nuorodų i Watsono darbus, vos keli, jeigu tokių buvo apskritai, amžininkai atsivertė i biheivioristus.

Tačiau netrukus JAV psichologijos padetis ėmė keistis. Pirmasis pasaulinis karas lėmė dalies psichologų atsitraukimą nuo sąmonės tyrimų ir susidomėjimą objektyviais metodais, vertinančiais žmonių tinkamumą konkrečiai veiklai ir numatančiais jų elgesį tiek kariuomenėje, tiek darbe. Kaip tuo metu rašė Robert M. Yerkes (1876-1956), „prieš dvejus metus psichikos inžinerija tebuvo kelių svajotojų vviltis, šiandien tai yra technologijos šaka, kuri, nors ir pagimdyta karo, neabejotinai bus pedagogikos ir pramonės įamžinta bei puoselėjama“. Tu svajotojų priešakyje buvo, žinoma, John Broadus Watson.

Kita kritinė žymė, keitusi tuometinės psichologijos nuostatas i biheivioristines, buvo Watsono knygos, pavadintos taip ppast kaip ir programinis straipsnis, – „Psichologija biheivioristo požiūriu“ (1919), – pasirodymas. Tai pirmasis sistemingas tyrinėjimas, pritaikęs biheivioristinę analizę žmogaus psichiniams reiškiniams aiškinti. Tyrinėtojui ne tik pavyko pateikti pagrįstą, išplėtotą schemą S > R besiriamentį plačiausios grupės reiškinių – nuo kūdikio instinktyvių reakcijų ir pagrindinių emocijų iki psichopatalogijos – aiškinimą. Jis sukūrė teorinę sistemą, kuri tapo daugelio vėlesnių biheivioristinių aiškinimų prototipu.

Biheiviorizmo ištakos

Kai Watson gavo tribūną kolumbijos universitete, psichologijoje buvo nemaža sumaištis. Pagrindinė sunkumų priežastis – nesutarimas dėl sąmonės esmės.

Tarp sąvokų painiavos, greta pagarbos „sąmonei“, buvo kažkas, dėl ko beveik visi sutiko: teisė egzistuoti psichologijai kaip mokslui, nepriklausomam nuo biologijos ir fiziologijos, buvo paremta tuo, jog psichologija traktuota kaip mokslas apie sąmonę. Psichologija visuomet galėjo užimti akademinę ir intelektinę nišą, pabrėždama ssąmonės tyrimus kaip jos ir tik jos objektą. Tačiau kaip gali sąmonės mokslas egzistuoti kaip nepriklausomas, jeigu beveik visiškai nesutariama dėl objekto esmės.

Psichologija tarsi galėjo atitrūkti nuo dilemos, susidūrę su išsiskiriančiomis nuomonėmis, veikdami kaip tikimasi iš mokslininkų: jie galėjo leisti tyrimų duomenims lemti lemti ginčo rezultatą. Deja, nesutarimas dėl sąmonės prigimties buvo ne tik nesutarimas dėl turinio, bet ir konfliktas dėl metodo. Daugeliui introspekcija atrodė vienintelis metodas sąmonės tyrimui. Tačiau tai buvo sąmonės naudojimas tirti sąmonę.

Iš straipsnio į staripsnį įįvairių pažiūrų filosofai ir psichologai mėgino kelti esminius klausimus: kokia psichologijos kaip mokslo esmė ir kaip jis susijęs su biologija bei fiziologija? Kas yra sąmonė, kam derėtų taikyti „sąmonės“ kategoriją? Kokias kriterijais sąmonė gali būti priskirta gyvūnams? Kaip ji susijusi su elgesiu ir, antra vertus, su nervine veikla? Kokia introspekcijos esmė, kokie jos ribotumai ir kaip introspekcijos duomenys dera su gautais stebint elgesį?

Toks buvo 1912m. Watsono paskaitos kontekstas. Psichologijai būtinai reikėjo žmogaus, kuris mėgintų pažymėti tiesų kelią per chaotišką prieštaravimų, kuriame jie atsidūrė, labirintą. Watson, vienu esminiu postulatu pašalindamas prieštaravimus, tai ir padarė. Jis atsisakė sąmonės, kartu ir introspekcijos. Tai, kas liko, – objektyvioji elgesio psichologija, arba biheiviorizmas.

Nėra abejonės, jog Watsono kvietimas į objektyvų elgesio mokslą suvaidino didžiulį vaidmenį objektyviosios psichologijos įsigalėjimui.

Praėjusiame šimtmečio pradžioje buvo gauta papildomų laboratorinių duomenų apie gyvūnų elgesį, taip pat kelti tyrimo planavimo, eksperimentinės kontrolės, elgesio registravimo bei kiekybinių vertinimų klausimai. Psichologija tuo metu buvo jeigu ir nevisiškai pasirengusi priimti biheiviorizmą, tai bent jau pasirengusi Watsoną išklausyti.

*********

Daugelis jaunesnių psichologų puikiai supranta, jog tik tokia apibrėža kaip biheiviorizmas yra vienintėlis kelias į mokslą. Funkcinė psichologija čia nepadės. Ji mirė dėl savo neryžtingumo dar prieš atsirandant biheiviorizmui. Froidizmas irgi nepadės. Ten, kur jis yra daugiau nei ttechnika, froidizmas yra emocinė herojaus gynyba. Jis niekada netarnaus mokslinėms apibrėžoms. Vadinasi, į biheiviorizmą turi būti žvelgiama kaip į neišminkytą mokslinį molį, kuriam reikės suteikti formą, antraip jis gali virsti deistiniu stabu, kuris struktūrinės psichologijos jau sukurtas ir garbinamas.

Biheiviorizmas pagrįstas gamtos mokslu; struktūrinė psichologija remiasi paprastu dualizmu, kurio ištakos siekia net teologinį misticizmą. Puiki profesoriaus K.S.Lashley teiginių analizė rodo, jog kiekvienas tyrinėtojas, nedrįstantis atsisakyti „sąmonės“ ir visos ankstesnės su ja susijusios painiavos, turi ieškotis tinkamesnių rogių.

Psichologijos objektas nėra objektyvus. Psichologija apribojo savo objektą vadinamosiomis sąmonės būsenomis – jų analize bei sinteze. „Sąmonės būsenų“ kaip ir vadinamųjų spiritizmo reiškinių negalima objektyviai patikrinti ir dėl to jos negali tapti mokslo medžiaga.

Vis dėl to tarp gamtos mokslų yra darbo ir poreikių pasidalijimas. O psichologija, kaip „sąmonės mokslas“, tokių bendrų duomenų neturi. Nei jis gali pasidalyti duomenimis, nei kitas mokslas negali jais pasinaudoti.

Psichologijai reikia peržiūrėti savo prielaidas. Daugelio nūdienos mokslininkų nuomone, psichologija net tik tam, kad galėtų ilgiau egzistuoti, jau nekalbant apie tai, kad taptų gamtos mokslu, turi užmaršinti subjektyvųjį objektą, introspekcijos metodą ir dabartinę terminiją. Sąmonė ir jos dėmesys, nesuprantami pojūčiai (bei jų pėdsakai, vaizdiniai), emociniai tonai, procesai – dėmesys, suvokimas, supratimas – tėra tušti žodžiai.

Biheiviorizmas – gamtamokslinis požiūris į psichologiją. Matant, kad ššie argumentai prieš paplitusias ir įsivyravusias psichologijos prielaidas yra teisingi, biheiviorizmas, pirmiausia pasireiškęs 1912m., pamėgino psichologijoje padaryti naują, pamatuotą pradžią, atsiribodamas tiek nuo dabartinių teorijų, tiek nuo tradicinių sąvokų bei terminų. Biheivioristui psichologija yra tas gamtos mokslų skyrius, kuris paverčia žmogaus elgesį – žmonių poelgius, bei posakius, ir išmoktus, ir paveldimus, – savo objektu. Tai yra tirinėjimas to, ką žmonės daro dar net prieš gimdami ir ligi mirties.

Kiekvienas žmogus yra veiklus visą gyvenimą. Veikla prasideda embrioninės raidos pradžioje ir nenutrūksta iki mirties. Per šį laiką ji patiria ir pakilimų, ir nuosmukių. Miego, komos ar paralyžiaus metu ji tiek apimtimi, tiek kokybe atrodo sumažėjusi iki visiško minimumo. Be to, ir veiklos apimtis, ir kokybė kinta nuo kūdikystės – vaikystėje, paauglystėje, brandos ir senyvame amžiuje.

Nenutrūkstamas elgesio parengimas ir pertvarkymas. Pirmaisiais žmogaus gyvenimo metais aptinkame keletą, bet palyginti nedaug labai gerai parengtų nesimokytų veiksmų („inkstinktų“). Randame gausią menkai integruotų refleksų grupę, kurią sudaro spyrimas, mosavimas ranka ir koja, rangymasis ir balso stygų judesiai. Po dvejų ar trejų metų pastebime, jog kai kurie paveldėti veiksmai liko nepakitę, kiti pasireiškia pakitusiu pavidalu, o treti buvo prarasti. Taip pat aptinkame pavienių menkai tarppusavyję susijusių veiksmų dermės ar eilės tapsmą tuo, ką vadiname „mokėjimais“, arba įgūdžiais.

Biheiviorizmas mėgina

rasti dėsnius, grindžiančius elgesio pokyčius. Naudodama sistemingą stebėjimą ir eksperimentavimą, elgesio psichologija mėgina išsakyti apibendrinimus, taisykles ir dėsnius, grindžiančius žmogaus elgesį. Kai žmogus veikia, – ką nors daro rankomis, kojomis ar balso stygomis, turi būti nekintama grupė pirmtakų, kurie tampa šio veiksmo „priežastimi“. Šiai pirmtakų grupei pavadinti paprastai vartojamos sąvokos „situacija“ arba „dirgiklis“. Kai asmuo tiesiogiai susiduria su kokia nors situacija, – ugnimi, grėsmingu gyvūnu ar žmogumi, likimo posūkiu, – jis ką nors daro, net jeigu stovi sustingęs arba nualpsta. TTaigi psichologijai iškyla du uždaviniai: pirmas, nusakyti tikėtina atsaką sukėlusius priežastinę situaciją ar dirgiklį; antra, remiantis tam tikra situacija nusakyti tikėtiną atsaką.

1. Stebint atsaką nusakyti tikėtiną situaciją. Pirmasis uždavinys – tyrinėti veikiantį žmogų nuo gimimo iki senatvės tokiu būdu, kad biheivioristas, stebėdamas individo elgesį, gana tvirtai galėtų pasakyti, kokia situacija ar dirgiklis sukelia šį veiksmą, t.y. galėtų moksliškai apibūdinti dirgiklį.

Norint tai padaryti teisingai, reikia tikslių atkuriamų duomenų, susijusiu su paveldimu žmogaus elgesiu; kokių dalykų jis mokėsi, kokie tradiciniai veiksniai daro įtakąjo ggrupei; kokių nūdienos papročių jis laikosi; kokią įtaką jo raidai padarė mokykla ir bažnyčia.

2. Remiantis situacija nusakyti tikėtiną atsaką. Kitas toks pat svarbus psichologijos uždavinys – eksperimentiškai tyrinėti žmogaus elgesį nuo kūdikystės iki senyvo amžiaus, kad, remdamiesi situacija, arba dirgikliu, ggalėtume nusakyti tikėtiną atsaką.

Tačiau kol psichologija netaps mokslu ir nepradės kaupti iš eksperimentinių situacijų gautų duomenų apie elgesį, kasdienėmis situacijomis paremtas elgesio spėjinys tebebus toks pat niekam tikęs, koks jis buvo nuo žmonijos atsiradimo.

Žmogaus elgesio valdymas. Kiekvienas mokslininkas supranta, kad savo tiriamoje srityje pasiekia pažangą tik tuo atveju, jeigu gali kontroliuoti medžiagą, su kuria dirba. Psichologas, pavertęs žmogaus elgesį savo medžiaga, mano, jog pasiekia pažangą tik tuo atveju, jeigu gali juo manipuliuoti ir jį valdyti.

Atsiranda tikra ir teisėta eksperimentinio žmogiškosios medžiagos tyrimo sritis. Ji turi būti eksperimentinė, ir kutį laiką tenka atlikti laboratorinius tyrimus. Kol sužinosime daugiau apie elgesio valdymą trapiais kūdikystės metais, vaiko auklėjimas atrodo it pavojingas eksperimentas.

Biheivioristai tiki, jog tik nuoseklūs, ilgalaikiai žmogaus genetiniai tyrimai nuo kkūdikystės iki jaunystės leis kada nors eksperimentiškai kontroliuoti žmogaus elgseną. To labai reikia tiek bendram visuomeniniam valdymui bei augimui, tiek asmeniniai laimei.

Kiekvienam žmogui dera išmanyti biheiviorizmą, kad galėtų tvarkyti savo kasdieninį gyvenimą bei elgseną. Visuomenė, remdamasi vien viduramžių tradicijomis arba geriausiu atveju aklu mėginimo ir klaidos pagrindu, taip lėtai mokosi suprasti ir valdyti žmogaus elgesio reiškinius, žmogaus elgesys turi tapti nuodugnių mokslinių tyrimų objektu.

Biheiviorizmo iškilimas paprastai vertinamas kaip mokslinės disciplinos revoliucija. 1912m. psichologija buvo sąmonės mokslas, pagrindinis jo metodas – iintrospekcija. Praėjus 25 metams psichologija tapo pirmiausia elgesio mokslu. Pagrindinės tyrimų kryptys – mokymasis ir atmintis, apimančios objektyvius elgesio faktų, kintančių kaip eksperimentinių sąlygų manipuliacijos padarinys, stebėjimus.

Neigdamas sąmonę ir psichiką, Watson grąžino užmirštą nuo senovės graikų ieškojimų psichologijos objektyvizmą. Tyrinėtojo alternatyva introspekcijai buvo tiesioginis elgesio stebėjimas įprastomis sąlygomis ir laboratorijose, siekian rasti ryšius tarp elgesio ir jį grindžiančios fiziologijos. Watson plėtojo discipliną ant tvirto pagrindo ir nurodė gaires ekspeimentinės psichologijos atstovams: plėsti empirinių tyrimų, skatinančių kruopščiai kontroluojamus eksperimentus ir vedančių į naujus atradimus, kryptis.

Bertran Russel rašė, jog Watson padarė psichologijai daugiau nei kas kitas nuo Aristotelio, o jo straipsnis žurnale „Psichological Review“ pastato jį greta S. Freudo. Watsono indėlis į objektyviosios psichologijos tapsmą tęsė pirmtakų darbus, tačiau mokslininko būdas, aplinkybės, taip pat tuometinė amerikiečių visuomenės laiko dvasia išskyrė jį savitai įtakai. Watsono tyrinėjimai tapo jungiamąja grandimi tarp bundančio XX a. Psichologijos objektyvizmo ir retai ginčijamo nūdienos psichologijos empirizmo.

Literatūra:

John B. Watson. Psichologija biheivioristo požiūriu, 2004.