Budizmas

BUDISTINĖS ŠVENTĖS

Priminsime, kad budizmas išskyrus jo tantriškąsias atmainas, nereikalauja, kad tikintieji atlikinėtų kokias nors apeigas ar ceremonijas, ir tik pamaldumas ir tradicija, paskatina švęsti kai kurias šventes ar garbinti relikvijas ir šventąsias vietas. Tačiau budizmui labai būdinga kultinių praktikų įvairovė. Skirtingose valstybėse budistinių švenčių ritualus įtakojo vietos gyventojų tradicijos, papročiai, kultūra, kalba, gyvenimo būdas. Nepaisant to, budizmas išlaikė esminę idėją, kuri vienija visus įvairiausių budistinių mokyklų ar judėjimų pasekėjus, kurios dėka jis išliko vientisa vertybių, filosofijos ir tradicijų visuma. Tai, vvisų pirma, paties Budos Šakjamunio asmenybė, jo mokymas – Dharma, organizuota vienuolija – Sangha. Su “Trijų Brangenybių” – Budos, Dharmos ir Sanghos – garbinimu susijusios visos budistinės reikšmingos datos. Įvairiose šalyse skiriasi tik šventimo eiga, išorinis apipavidalinimas, kalendoriniai apskaičiavimai (kadangi visos budistinės šventės švenčiamos pagal mėnulio kalendorių, o daugelis – pilnaties metu, tai gali atsirasti vieno ar pusantro mėnesio skirtumas tarp įvairių datų) .

SAUSIS – VASARIS

Sanghos diena – ši diena labiau reikšminga Theravados pasekėjams. Švenčiama vienuoliktą mėnesį, per pilnatį, ppagal indišką mėnulio kalendorių. Simbolizuoja, Sanghos, budistinės vienuolijos, įkūrimą. Šios šventės metu šventyklose vyksta iškilmingos pamaldos, rengiamos žvakių procesijos, skaitomos Jatakos, pamokantys pasakojimai apie 550 nuostabius Budos gyvenimus. Iškilmių metu pasauliečiai lanko vienuolynus, atnašauja aukas, pagerbdami “Trys Brangenybes”.

KOVAS

Bodhisattvos AAvalokitešvaros gimimo diena – ši diena labiau reikšminga Mahayana pasekėjams. Švenčiama antrąjį mėnesį, per pilnatį, pagal mėnulio kalendorių. Bodhisattva, tai būtybė pakeliui į Nubudimą, būsimasis Buda. Bet būdamas taip arti Galutinės Realybės suvokimo, nirvanos, jis pasilieka samsaros rate ,kupinas begalinės užuojautos ir padėdamas visiems gyviems sutvėrimams siekti išsigelbėjimo ir tobulėjimo. Atjautos Bodhisattva Avalokitešvara laikomas Budos Amitabhos emanacija ir yra vienas labiausiai garbinamų Mahayanos tradicijoje. Kai kuriose valstybėse šis Bodhisattva žinomas moterišku pavidalu, pvz. Japonijoje – kaip dievybė Kannon. Lamų Gelugpa pakraipos tradicijoje, Tibeto dvasinis lyderis, Jo Šventenybė XIV Dalai Lama, laikomas mitologinio Bodhisattvos Avalokitešvaros įsikūnijimu, gyvuoju Buda. Iškilmių metu šventyklose vyksta iškilmingos pamaldos Bodhisattvos Avalokitešvaros garbei, rengiamos procesijos.

BALANDIS

Naujieji Metai – ši diena labiau reikšminga Theravados pasekėjams. Pietryčių Azijos valstybėse, kkur daugiau paplitęs Theravada pakraipos budizmas ir naudojamas indiškas mėnulio kalendorius, naujieji metai prasideda balandžio 13 dieną (tik Mianmare, buv. Birma, tai balandžio 16 d.). Šventė vyksta tris dienas, kurių metu vienuolynuose supilamos nedidelės kalvos, Visatos centro – kalno Meru – simbolis, Mianmare ir Laose tomis dienomis perkama gyva žuvis ir paleidžiama į laisvę, Tailande žmonės laistosi vandeniu, tokiu būdu simboliškai apsivalydami nuo viso blogio.

BALANDIS – GEGUŽĖ

Kalačakra-tantros diena – ši diena labiau reikšminga lamų budizmo pasekėjams. Švenčiama 14 &– 16 dienomis, trečiąjį mėnulio kalendoriaus mėnesį. Kalačakra – “Laiko ratas”, tantrinių mokslų sistema. Indijoje Kalačakra-tantros tradicija atsirado apie X a. po Kr., tradiciškai manoma, kad 965 metais šį mokymą iš legendinės Šambalos šalies atnešė vienuolis Cilupa. Iškilmių metu vienuolynuose vyksta iškilmingos pamaldos, skaitomos mantros.

Daugiau apie Kalačakrą rasite čia

GEGUŽĖ

Arimo diena – šią dieną švenčia Tailando budistai. Švenčiama antrojo mėnesio viduryje, pagal indišką mėnulio kalendorių, prasidedant pavasariniams lauko darbams. Pasak tradicijos, Buda pasiekė Nušvitimą, būdamas septynerių metukų, keliaudamas su tėvu ir pirmą kartą pamatęs kaip ariami laukai. Iškilmių metu šventyklose vyksta iškilmingos pamaldos, rengiamos eisenos, kurių metu puošiami balti jaučiai, o jaunos merginos baltais drabužiais barsto ryžius iš ausinių ir sidabrinių indų.

GEGUŽĖ – BIRŽELIS

Vesak (Budos gimimo, jo Nušvitimo bei Parinirvanos diena) – Theravados bei kitose pagrindinėse budistinėse tradicijose manoma, kad visi šie įvykiai atsitiko tą pačią metų dieną, todėl jie ir švenčiami vienu metu. Pagal indiškąjį kalendorių Vesak švenčiamas antrojo mėnesio pirmąją mėnulio pilnaties dieną (Vakarų kalendoriuje tai atitinka gegužės mėnesio pilnatį, o kelintiniais metais – birželio). Indiškas šio mėnesio pavadinimas yra Vešak, o singalų kalba jis skamba kaip Vesak, tuo pavadinimu jis yra žinomas ir mūsų dienomis.

Vesak šventę galima pavadinti pagrindine budistų švente. Budos Nušvitimas yra labai rreikšmingas įvykis žmonijos istorijoje, todėl Vesak metu budistai naktį uždega daugybę įvairiaspalvių žiburėlių, kurie simbolizuoja Nušvitimą. Jie yra gaminami iš lengvo medinio karkaso, kuris aptraukiamas spalvotu popieriumi. Pasauliečiai siunčia sveikinimo atvirukus savo artimiesiems ir draugams, lankosi šventyklose ir vienuolynuose, medituoja, klausosi vienuolių pamokslų. Tajų tradicijos pasekėjai šios šventės metu tris kartus apeina vienuolyną, taip pagerbdami Tris Brangenybes: Budą, Dharmą, Sanghą. Šventės dieną nevykdomi jokie lauko darbai, tokiu būdu stengiantis nepakenkti nors ir mažiausioms gyvoms būtybėms. Vesak metu įprasta apiplauti pasaldintu vandeniu ar silpnu arbatžolių tirpalu Budos statulas, vėliau apiberiant jas gėlių žiedais. Lamų budizmo pasekėjai šią dieną stengiasi nevalgyti mėsos, pasninkauja arba laikosi tylėjimo įžadų, tuo išreikšdami griežto susilaikymo tradiciją.

Tai taikos ir neprievartos šventė, 2002 m. spaudai sakė Šri Lankos ministerijos sekretorius Nimalas Weralupitiya. „Mes paskelbėme kreipimąsi į visus mūsų šalies atvirukų gamintojus, kad jie leistų atvirukus, atitinkančius budizmo principus, – sakė sekretorius. – Blogi atvirukai gali sukelti sumaištį vaikų dvasioje“. Anot jo, ypač įžeidžiantys yra ginkluotų kareivių atvaizdai, nes vienas pagrindinių budizmo principų yra ahimsa arba neprievarta. Tuo tarpu švelnūs mylimųjų atvaizdai tinka Valentino dienai, bet ne Vesak šventei, kuri skatina budizmo pasekėjus nuraminti savo protą ir dvasią, teigė sekretorius. Dauguma 19-os milijonų Šri Lankos gyventojų yra budistai. PPagal tradiciją dvi dienas vykstančios Vesak šventės metu uždegami popieriniai žibintai ir aliejinės lempelės, ir ši atogrąžų sala trumpam virsta mirgančia pasakų šalimi.

VERTA ŽINOTI, KAD .

. 1999 m. gruodžio 15 d. vykusiame Jungtinių Tautų Organizacijos Generalinės Asamblėjos 54 sesijos 79-jame plenariniame posėdyje 174-joju dienotvarkės punktu buvo įtrauktas klausimas apie tarptautinį Vesak dienos pripažinimą.

JTO , atsižvelgdama į 1998 lapkričio mėn. Šri Lankoje vykusios tarptautinės budistinės konferencijos pasiūlymą, tuo klausimu priėmė rezoliuciją Nr. A 54/115, kuri skelbia, kad nuo šiol kiekvienų metų gegužės mėnesio pirmoji pilnaties diena bus oficialiai paskelbta visiems budistams reikšminga Vesak diena – Budos gimimo, Nušvitimo ir Parinirvanos paminėjimo švente. Tokiu būdu JTO pripažino vienos seniausių pasaulio religijų, budizmo, įtaką žmonijos dvasiniam tobulėjimui ir kultūros vystymuisi.

BIRŽELIS

Dzamling Čisangas (“Viso pasaulio apvalymas”) – šią dieną švenčia Tibeto budistai, penktojo mėnesio viduryje, per pilnatį, pagal mėnulio kalendorių. Iškilmių metu atnašaujamos aukos tautinėms tibetiečių dievybėms, saugančioms žmogų, jo šeimą bei šventas budistams vietas.

BIRŽELIS – LIEPA

Poson – šią dieną švenčia Šri Lankos budistai. Švenčiama trečiąjį mėnesį, per pilnatį, pagal indišką mėnulio kalendorių. Tradiciškai manoma, kad Maurijų imperijos valdovo Ashoka (?-232 m. pr. Kr.) sūnus, budistų vienuolis Mahinda, pirmasis pradėjo skleisti budizmą Šri Lankoje, kuri ilgainiui tapo senojo

budizmo antrąją tėvyne, atkeliavęs čia su Budos palaikų relikvija ir Bodhi medžio, po kurio Buda pasiekė Nušvitimą, ataugėle. Šiam įvykiui paminėti ir skirta Poson šventė. Įdomi Šri Lankos Theravados budizmo specifika, paremta žiniomis iš Mahavamsa, senųjų istorinių metraščių bei legendų rinkinio. Didžioji dauguma Šri Lankos budistų tiki, kad Mokymo tėvynė yra būtent jų šalis. Ir šiais laikais tūkstančiai piligrimų lanko 16 šventų salos vietų, susijusių su Buda, jo pamokslais, Nušvitimu, garbina šventąsias relikvijas: Budos dantį, Budos antakių plaukus, Budos pelenus, BBudos pėdos antspaudą. Iškilmių metu šventyklose vyksta iškilmingos pamaldos, rengiamos eitynės, ugnies fejerverkai, gatvėmis nešiojamos vienuolio Mahinda statulos.

LIEPA

Budos Maitrėja diena – ši diena labiau reikšminga lamų budizmo pasekėjams, ji skirta pagerbti Budą Maitrėja – Ateities Budą. Mahayanos pasekėjų manymu, Buda Maitrėja laukia, kada galės atgimti žmonių pasaulyje. Šios dievybės kultas ypač paplitęs Centrinės Azijos valstybėse, kur jį vaizduojančios gigantiškos statulos įrengtos daugelyje vienuolynų. (Apsilankykite Šiaurės Indijoje pradėto gigantiškojo 150 metrų aukščio Ateities Budos Maitrėja statulos statybos projekto organizatorių ttinklapyje: http://www.maitreyaproject.org). Šios šventės metu į vienuolynus suvažiuoja daug žmonių, vyksta iškilmingos pamaldos, aplink vienuolyną vežiojama Budos Maitrėja statula.

LIEPA – RUGPJŪTIS

Dharmos diena – ši diena švenčiama šeštąjį mėnesį, per pilnatį, pagal mėnulio kalendorių, kada tradiciškai prasideda vienuoliško atsiskyrimo laikotarpis, ssutampantis su liūčių sezono pradžia. Dharmos diena skirta paminėti pirmąjį pamokslą, dar vadinamą “Mokymo rato įsukimu”, kurį Buda paskelbė savo buvusiems penkiems bendražygiams Mrigadavoje (“gazelių giraitėje”) netoli Benareso, ir kuriame nurodė savo doktrinos pagrindą, – keturias Tauriasias Tiesas. Iškilmių metu šventyklose vyksta iškilmingos pamaldos, skaitomi šventieji tekstai, medituojama. Tibete vyksta linksmos, karnavalą primenančios eitynės, kurių dalyviai neša Budų statulas, medinėse lentose iškaltus kanoninių tekstų fragmentus.

LIEPA – RUGPJŪTIS

Mirusiųjų minėjimas – tai sena budistinė šventė (pradėta švęsti dar VI a. po Kr.), ypač populiari Mahayana pasekėjų tarpe. Švenčiama penkiolika dienų septintą mėnesį pagal mėnulio kalendorių. Tradiciškai manoma, kad šios šventės laikotarpyje žmones lanko mirusiųjų giminaičių sielos, tad patys ritualai suskirstyti į tris dalis: mirusiųjų sielų sutikimą, pagerbimą ir išlydėjimą. Įprasta grįžti į ggimtąsias vietas, tvarkyti giminaičių kapus, šventyklose vyksta pamaldos, aukojamos aukos, iškabinami dideli žibintai, kurie “pritraukia” alkanas sielas prie išdėlioto joms maisto, po pamaldų atitenkančio elgetoms ir beturčiams. Pačios iškilmės vyksta pakankamai linksmai, ką galima paaiškinti sielų “atsidėkojimu” Budai už sėkmingą “atvykimą”. Paskutinę šventės dieną žmonės į upes ir ežerus paleidžia daugybę popierinių žibintų, ant kurių užrašyti mirusiųjų giminaičių vardai. Tai simbolizuoja sielų sugrįžimą Anapilin.

BIRŽELIS – RUGSĖJIS

Vienuoliškas atsiskyrimas, lietaus sezono (Varsha) metu – po Nušvitimo ir pirmojo pamokslo, Buda, lydimas mmokinių, visą likusį gyvenimą keliauja po vidurio Gango baseiną, visiems be išimties dėstydamas savo Mokymą. Tik liūčių sezonas (birželis – rugsėjis) nutraukdavo tas piligrimystes, nes jo metu keliauti būdavo labai sunku. Tuomet vienuoliai ir pasauliečiai klausydavosi Budos pamokslų kokioje pasirinktoje vietoje. Kaip tik dėl nepalankaus klimato priversti sėsliai gyventi vienuoliai kūrė vienuolynus. Ilgainiui ši, laikino atsiskyrimo, meditavimo ir maldų laikotarpio, tradicija paplito visose budizmo pakraipose. Pietryčių Azijos valstybėse, ypač Tharavada budizmą išpažįstančiose, pasauliečiai net privalo nors vieną kartą gyvenime trims mėnesiams, liūčių sezono metu, pasitraukti į vienuolyną.

Budos danties pagerbimo šventė – Šri Lankos valdovo Sirimeghavanos (apie IV a. po Kr.) valdymo laikais į šalį buvo atvežta labai svarbi relikvija – Budos dantis, saugomas Dalada Maligava šventykloje ir suteikiantis valdovui antgamtinių galių. Todėl valdovas įsakė atstatyti Mahavihara vienuolyną. Tolimesnė Budos danties istorija gana prieštaringa. Singalų metraščiai tikina, kad relikvija niekada nebuvo palikusi salos ir tik singalų-portugalų karo metu 1560 m. ją teko slėpti, kad nepakliūtų į priešo rankas. Birmiečių kronikos pasakoja apie tai, kaip IX a., iškilus Pagano karalystei, Budos dantis ilgam laikui buvo išvežtas į Birmą. Indijos istoriniai šaltiniai įsitikinę, kad XIII a. suirutės metais relikvija atgabenta į Indiją ir tik vėliau išpirkta ir grąžinta į Šri Lanką. Portugalų aanaluose galima rasti duomenų apie tai, kaip 1560 m. Budos dantis atiteko europiečiams ir katalikų Bažnyčios reikalavimu buvo suskaldytas ar sudegintas. Kaip ten bebūtų, po eilinio tamilų nugalėjimo V a. Šri Lankos valdovai ėmė remti Mahavihara vienuolyną ir visą Theravada budizmą, kaip vienijančią valstybę ideologiją, o Budos dantis, ar koks jo atitikmuo, saugomas Dalada Maligava šventykloje ir jo garbei iki šiol rengiamos didelės šventės.

Ši šventė visada buvo labiau pasaulietinė, nei religinė. Jos metu miestuose vyksta iškilmingos puošniai ir prabangiai padabintų dramblių eitynės. Vienas dramblių neša skrynelėje saugomą relikviją – Budos dantį. Pačios iškilmės tęsiasi penkiolika dienų ketvirtą mėnesį, per pilnatį, pagal indišką mėnulio kalendorių.

Padmasanghava (tibetiečiai jį vadina Guru Rinpoche) gimimo diena – ši diena labiau reikšminga lamų budizmo pasekėjams, ji švenčiama dešimtąją šeštojo mėnesio, pagal mėnulio kalendorių, dieną. Padmasanghava, Indijos tantrų meistras, atvykęs į Tibetą dar Trisong Detseno (742-798) valdymo metu, išpaltino budizmą tarp jo gyventojų bei įkūrė Nyingma – (“senoji mokykla”) Tibeto budizmo mokyklą. Tradiciškai manoma, kad magijos ir savo antgamtiškų sugebėjimų dėka, šis mokytojas privertė senuosius Tibeto dievus pripažinti budizmo viršenybę. Taip pat su jo vardu siejamas Vajrayana budizmo išplitimas Tibete. Šią dieną šventyklos papuošiamos tankomis (šventais paveikslais), vyksta tetralizuoti vaidinimai, meditacijos.

RUGPJŪTIS – RUGSĖJIS

Arhantų ppagerbimo dienos – ši diena labiau reikšminga lamų budizmo pasekėjams. Arhantai – asmenys, pasiekę Nušvitimo (Bodhi) būseną šiame gyvenime. Hinayanoje ši būsena laikoma esmine, kadangi tokie asmenys jau sugebėjo nutraukti kančių ratą ir gali pereiti į Nirvaną. Mahayana tradicijoje arhantas, tai tik pirmas žingsnis Bodhisattvos (likusio samsaros rate ir kupino begalinės užuojautos, padėdant visiems gyviems sutvėrimams siekti išsigelbėjimo ir tobulėjimo) kelyje. Budistinė tradicija arhantais vadina artimiausius Budos mokinius ir pasekėjus (hinayanoje jų priskaičiuojama 16, o Mahayanoje – 18 asmenų). Iškilmės tesiasi net 45 dienas, kurių metu vienuolynuose pasakojama apie arhantų gyvenimą, vyksta pamaldos.

SPALIS – LAPKRITIS

Ugnies šventė (Pavarana) – devintąjį mėnesį, per pilnatį, pagal mėnulio kalendorių pradedama švęsti Ugnies šventė. Theravada tradicijos šalyse ši šventė reiškia vienuoliško atsiskyrimo, liūčių sezono, pabaigą. Pilnaties naktį visos aikštės, gatvės, gyvenamieji namai apšviečiami daugybe žvakių, žibintų, lempučių. Šventę pabaigia drabužių ir aprangos elementų dovanojimo vienuoliams ceremonija. Lamų budizmo pasekėjai Ugnies šventę sieja su Budos nužengimu žemėn bei tolimesniu jo atgimimu ir švenčią ją 22 – ąją devinto mėnesio pagal mėnulio kalendorių dieną.

LAPKRITIS

Dramblių eitynės – ši dieną švenčią Tailando budistai. Tradiciškai, ši diena skirta atminti vieną Budos pamokslą, skirtą gilesniam Dharmos supratimui, kuriame Buda nepatyrusį žmogų, besimokantį Dharmos iš Mokytojo, palygina su laukiniu drambliu,

kurį įkinko su jau prijaukintu gyvūnu ir tokiu būdu sutramdo. Žinoma, kad tokią dieną vyksta puošnios dramblių procesijos.

LAPKRITIS – GRUODIS

Tsong-khapos įšėjimo į Nirvaną diena – ši diena labiau reikšminga lamų budizmo pasekėjams.Tibeto budizmo spartus plitimas šiaurės Azijos šalyse prasidėjo XIV a. atsiradus Gelugpa ,“Dorybingųjų mokymui”, įsteigtam Tsong-khapos (1357-1419), kuris rėmėsi itin griežtu ir asketišku tradicijos mokymu, atsisakymu mėsos ir alkoholio vartojimo, pastoviu sąmonės lavinimu. Gelugpa mokymo pasekėjai vadovaujasi lamrim (kelio etapų) šventais tekstais ir savo Lamos autoritetu. Jų Lamos dėvi aaukštas geltonas kepures, todėl ši pakraipa dar vadinama “geltonkepurių”. Jai priklausė ir priklauso beveik visi Tibeto Dalai Lamos. Tsong-khapos 1409 m. pastatytą vienuolyną galima pamatyti ir mūsų laikais, jis yra Tibete, netoli Lhasos, ir vadinasi Gaden. Gelugpa praktikuoja tantrų ir sutrų mokymą, jos tradicija yra itin griežta. Iki XVII a. Gelugpa , su Mongolijos chanų pagalba gauna politinę valdžią, įsigali visoje šalyje ir ši religinio valdymo forma, nežymiai varijuodama, išlieka iki dabartinio, keturioliktojo Dalai Lamos. Gelugpa pakraipos budizmas paplinta ne ttik visame Tibete, bet ir Mongolijoje, Buriatijoje, Kinijoje.