Charakteris

_______Į v a d a s_____________________

enas valdyti žmones visuomet yra gyvybiškai svarbus vadovams bet kurioje veiklos srityje. Praeityje, kai buvo darbo jėgos perteklius ir mažas nusiskundimų skaičius, vadovas galėdavo “laikyti po padu” daugiau darbininkų ir atleisti nepatikusius. Šiais laikais prityrę specialistai tapo retenybė. Be to, labai padaugėjo skundų bei reikalavimų, kuriems tenkinti firmos išleidžia daugiau pinigų, nei kitiems veiklos objektams. Dėl visų šių faktorių valdymo menas yra vienas pagrindinių momentų vertinant firmos konkurentabilumą ir vadovybės darbo efektyvumą.

Nors žmogus yra sudėtingesnis iir mąslingesnis už bet kurį gamybinį procesį, teorinis supratimas apie jį labai menkas. Žmogaus atsakomųjų reakcijų gama žymiai platesnė nei įrengimų. Vienodi mechanizmai vienodomis sąlygomis vienodai reaguoja į konkrečius poveikius, tačiau nėra dviejų žmonių, kurie, atsidūrę vienodose sąlygose, elgtūsi vienodai ( nors jų patirtis ir būtų identiška).

Be to, žmogus reaguoja į tokius faktorius, kurie mums nežinomi, todėl jo negalima tiksliai apibūdinti. Lengva patikrinti, kaip dirba mašina, žmogus gi gali nusišypsoti, nors viduje tiesiog “verda” iš pykčio.

Nors psichologija- jauna disciplina, tačiau aapie individualų mąstymą ir elgesį spėjo sukaupti nemaža žinių. Ji gali būti naudinga vadovui, kuriam būtina suprasti žmones, su kuriais dirba. Pirmos ir antros šio darbo dalies tikslas- supažindinti su kai kuriomis psichologijos mokyklomis, teorijomis, koncepcijomis, labiausiai tinkančiomis šiuolaikiniam vadovui. ŽŽmogaus elgesio samprata leis vadovui būti atidesniu žmonėms, padėti darbuotojams patenkinti savo poreikius ir pasitarnauti organizacij

A S M E N Y B Ė S S Ą V O K A _______________

ažnai tarp savęs kalbėdami pokalbiuose vartojame žodį “asmenybė”. Kas – tai asmenybė? Dažniausiai asmenybę vadiname tiesiog atskirą konkretų žmogų. Vis dėlto svarbiausia asmenybės savybė charakteris. Kad ir kuo vėliau gyvenime būtų jaunuolis, jis pirmiausia privalo tapti vertu pagarbos žmogumi. Tai individualus derinys asmenybės savybių, išreiškiančių žmogaus požiūrį į tikrovę, kurios atspindi jo elgesys, jo atskiri poelgiai. Charakteris – visuma pagrindinių žmogaus psichinių savybių, pasireiškiančių jo elgesiu ir požiūriu į pasaulį bei patį save. Pažindamas žmogaus charakterį, galių numatyti, kaip jis pasielgs priklauso ne tiek nuo savo vidinių savybių, kiek nnuo išorinių sąlygų, sakom, kad jis silpno charakterio ir atvirkščiai. Charakterio savybės žmogaus veikloje reiškiasi įvairiai. Jos rodo asmenybės požiūrį į:

1. pasaulį, tikrovės reiškinius, visuomenę. Tai žmogaus principingumas arba jo stoka, optimizmas arba pesimizmas ir kt.;

2. kitus žmones ir visuomėnę: kolektyviškumas ir individualizmas, egoizmas ir humaniškumas, jautrumas ir abejingumas, žiaurumas ir gerumas, švelnumas ir šiurkštumas, teisingumas ir netaisingumas, pasitikėjimas ir įtarumas, atvirumas ir uždarumas ir t.t.;

3. darbą: darbštumas ir tingumas, kruopštumas ir aplaidumas, iniciatyvumas ir nerangumas, novatoriškumas ir konservatizmas, taupumas ir šykštumas ir kkt.;

4. patį save: reikalumas sau ir abejingumas, kuklumas ir išpuikimas, išdidumas, savikritiškumas ir jo stoka, savigarbos jausmas ir kt.

__________________________A S M E N Y B Ė S S Ą V O K A________________________

iekviena charakterio savybė tam tikromis sąlygomis lemia tam tikrus poelgius. Drąsus tas, kuriam tokia elgesio forma yra nuolatinė, tipiška. Kad pažintum žmogaus charakterį reikia laiko ir nuolatos bendrauti. Pažindami žmogaus charakterį, galime numatyti, kaip jis elgsis tam tikromis sąlygomis ir ko verta iš jo tikėtis. Jei žmogaus individualybė neturi vidinio apsisprendimo, jeigu jo poelgiai priklauso ne tiek nuo jo paties, kiek nuo aplynkybių, sakome – “žmogus be charakterio”. Charakterio bruožai reiškiasi įprastomis elgesio formomis. Visus charakterio bruožus galime suskirstyti į dvi grupes.

Pirmoji – charakterio bruožai, rodantys asmenybės kriptingumą, pvz: egoizmą (žmogus pirmiausiai rupinasi savo gerove, jam egzistuoja tik jo poreikiai ar norai); jautrumą ar šiurkštumą; polinkį bendrauti ar uždarumą; darbštumą; ar tingumą; sąžiningumą ir tvarkingumą; neatsakingumą ir aplaidumą; taupumą ar išlaidumą, pagalbą kitiems ar grubų požiūrį į žmones; kuklumą, savikritiškumą ar išpuikimą; savigarbą ar išdidumą. Kuo labiau žmogus rūpinasi kitais žmonėmis, jų interesais, tuo didesnių laimėjimų pasiekia savo veikloje, vadinasi darosi vertingesnis kaip asmenybė. Tik padėdamas kitiems žmonėms ir bendraudamas tikslui, žmogus ras kelią į save patį. Antroji grupė –– valingi charakterio bruožai, kurie išreiškia mokėjimą ir įprotį samoningai reguliuoti savo elgesį, savo veiklą pagal tam tikrus principus, nugalėti kliūtis į tikslą.

Tai tokie bruožai, kaip tikslo siekimas, susivaldymas, drausmingumas, drąsa. Bet, šie charakterio bruožai vertingi tik tada, kai juos turi doroviškai išlavintas žmogus. Rašydamas apie charakterio ugdymo būdus reikėtų

A S M E N Y B Ė S S Ą V O K A

pabrėžti, jog visus charakterio bruožus atspindi veiksmai, poelgiai, santykiai ir juos ugdo. Sakykime, viriškumą ugdo tik viriški poelgiai, o charakterio bruožu jie tampa tada, kai tie poelgiai nebėra vien atsitiktiniai epizodai žmogaus gyvenime ir virsta įpročių. Charakteris formuojasi, veikiamas visuomenės aplinkos ir asmeninės patirties, didelės įtakos jam turi veikla, darbas. Todėl jis ugdomas racionaliu žmogaus veiklos organizmu, nuolatine kontrole, pagrįstais reikalavimais. Svarbią reikšmę darbininkų ypač jaunų, drasmingumui ugdyti turi vadovo, meistro, globotojo pažiūra į darbą ir žmones.

C H A R A K T E R I O S T R U K T Ū R A

pibūdindami charakterį, paprastai išskaičiuojame jo bruožus. Pavyzdžiui, Kristina yra rami, pastovi, principinga, pastabi, atkakli, sentimentali, teisinga, o Janė – inpulsivi, paviršutiniška, nesusivaldanti aistringa, nemandagi, nedraugiška. Bruožų galima priskaičiuoti daugybę. Vieni jų, matome, susiję su temperamentu –– dinamiškumas, impulsivumas, pusiausvyra ir t.t. Kiti – su mūsų emocijomis – draugiškumas, emocionalumas, nuotaikingumas, sentimentalumas, šaltumas, nejautrumas, švelnumas ir pan. Tai emociniai charakterio bruožai.

Empatiškumą galima ugdyti. Žymus anglų rašytojas Dž. Oldridžas skatindavo savo sūnus žaisti tokį žaidimą – pažiūrėti pro langą į praeivį ir pamėginti pajausti, įsivaizduoti, ką tasai galvoja, kokios jis nuotaikos, kur eina, kas jis toks ir pan. Tai padeda “ įlisti į kito kailį “, moko galvoti apie kitą būti jam jautresniam ir, draugui užsigavus, nesakyti: “ Tu amžinai užsigauni “, o atjausti, padėti.

Empatiškumui įtakos turi auklėjimo pobūdis vaikystėje, temparamentas. Tačiau galima ir ugdyti savo empatiškumą, sąmoningai stengtis atkreipti dėmesi į kito būsenas, įsijaučiant į kito padėtį, į kito žmogaus išgyvenimus. Geriausia empatiškumo mokykla – šeima. Vaikinas ar mergina turėtų dažnai pasijusti mamos ir tėčio pozicijoje, kad suprastų jų rūpesčius, jaudinimąsi dėl vaikų elgesio. Jaunystėje empatiškumas jau gana aukštas, tačiau gyvenimo patirties stoka, noras save įtvirtinti gyvenime, aktyviai, įdomiai gyventi dažną jaunuolį daro nejautrų, emociškai bukoką, egocentrišką.

T E M P E R A M E N T A S I R C H A R A K T E R I S ______

harakteriu dažnai vadiname ir temperamentą, ir valios savybes, ir jausmus. Toks neapibrėžtumas

nėra geras dalykas. Be abėjo, tarp charakterio ir temperamento yra artimas ryšys. Nuo temperamento priklauso charakterio savybių išorinis reškimasis. Pavyzdžiui, dviem vaikinams būdingas charakterio savybių bruožas yra visuomeniškumas, noras bendrauti. Tačiau šio charakterio bruožo reiškimasis pirmojo ir antrojo studento elgesyje žymiai skirsis. Sangvinikai paprastai greit pradeda pokalbį, gali užkalbinti netgi nepąžįstamą žmogų, lengvai su juo susipažįsta ir netrukus jau gali kreiptis žodeliu “tu”. Tuo tarpu flegmatikas, pats pokalbio nepradeda, jis pasyvesnis, sunkiai užmezga naujas pažintis, bet nelengvai jas ir nutraukia. ŠŠie skirtumai rodo, kokią įtaką temperamentas daro žmogaus charakteriui.

Labai įdomūs duomenys gauti tiriant monozigotinius dvynukus. Jie turi tas pačias biologines, nervų sistemos, temperamento savybes ir, atrodo, augdami vienoje šiemoje, turėtu įgyti ir tas pačias charakterio savybes. Tačiau visai panašus charakteriai formuojasi tada, kai dvynukai auga skirtingose šeimose. Tai paaiškinama taip. Augdami vienoje šeimoje, jie priversti skirtingai veikti: vienas judresnis, iniciatyvesnis, o kitas vis juo seka; vienas dažniau pargriūva, verkia, o kitas jam padeda, t.y. jie atlieka skirtingus veiksmus, todėl fformuojasi ir skirtingi jų įpročiai, charakterio savybės. Dvynukams augant skirtingose šeimose, jų vienodos įgimtos užuomazgos sudaro prielaidą atlikti tuos pačius veiksmus ir formuoti panašiems charakterio bruožams. Tačiau minėti skirtumai dvynukų charakteriuose nebūna dideli, nes jie turi bendras įgimtas savybes. Todėl, sstebėdami jų elgesį, galime nustatyti, atskirti

T E M P E R A M E N T A S I R C H A R A K T E R I S

charakterio bruožus. Jie skirtingi, nes susuformavo nepriklausomai nuo temperamento savybių, ir bendri, nes įgimti. Vadinasi, temperamentas sąlygoja charakterio formavimąsi ne tiesiogiai, o per veiklą. Galvodami apie savo charakterio formavimąsi, turėtume atidžiai, ilgesnį laiką stebėti, kaip elgiamės su žmonėmis, mokomės, dirbame. Stebėdami savo veiksmus, poelgius, galime įžvelgti, kurie charakterio bruožai jau susiformavę, kurie tik pradeda formuotis, o kuriuos reikėtų atkakliai formuoti, t.y. sąmoningai save versti atitinkamai elgtis.

C H A R A K T E R I S I R J A U S M A I

harakterį ssunku pažinti nesiorentuojant savo emocijų, jausmų pasaulyje, nes daug charakterio bruožų susiformuoja jausmų pagrindu. Žmogaus emocijų sritis nepaprastai įvairi, turininga ir charakteriui turi didele reikšmę. Ar jaunuolis dažnai įžgyvena džiaugsmą, pakilimą, optimizmą, draugiškumą ar rūpestį, liūdesį, nerimą, piktį – visa tai be pėdsako jo charakteriui nedingsta. O jei kam nors būdingas nustebimas, smalsumas, abejojimas, svajingumas ar naujovių troškimas, tai šie intelektualiniai jausmai irgi gali tapti pastovūs.

Ilgiau ar trumpiau trunkančios, intensyvios, nepilnai išreikštos emocinės būsenos vadinamos nuotaikomis. Kai nuotaika džiugi, žmogus llinkęs suvokti viską gražiau, geriau. Draugo nuotaikos žmogus tuos pačius reikalavimus jau priima nemaloniai, irzliai. Taigi nuotaika nėra pastovios, jos svyruoja, kinta. Vienos trunka trumpai, o kitos mėnesius ir daugiau. Jas sukelia įvairūs stimulai, įvykiai. Fizinė savijauta gali būti ir blogos, ir geros nuotaikos priežastis. Kartais nuotaikų priežastys nesuvokiamos, bet jos visada yra.

Bet kuris jausmas ar emocinė būsena, kurią pastoviai žmogus pergyvena, sudaro prielaidas formuotis emociniams charakterio bruožams.

E P I L O G A S

š tikrųjų mes nežinome daugybės savo pačių ir kitų žmonių vidinio pasaulio paslapčių. Ne be reikalo senovės graikai ant vienos šventyklos užrašė puikius žodžius: “PAŽINK SAVE”. Ir štai remdamasis humanitariniais mokslais žmogus ir pažįsta save. Žmogus, bendraudamas su kitais žmonėmis, pažista juos, pastebi jų charakterio skirtumų reikšmę darbe. Pažindamas kitus, jis gali įvertinti ir savo charakterį. Tai sudaro pagrindą saviauklai. Žmogus pats kuria savo charakterį ir visada pats turi būti už jį atsakingas.

N A U D O T A L I T E R A T Ū R A

1. A. Poškienė “Charakteris / Lietuvos etinės kultūros d-ja”, 1991 Vilnius.

2. Laima Vasiūlytė “Asmenybė ir charakteris”, 1997 Vilnius.

3. Vladislavas Taraškėvičius “Charakteris ir laimė”, 1997 Vilnius.