DAIKTINĖS APLINKOS ĮTAKA UGDYMO PROCESUI

Įvadas

1. Mokymosi aplinka ………………………… 4

2. Mokyklinė aplinka ………………………… 5

3. Daiktinė aplinka ………………………… 8

3.1. Daiktinė aplinka filosofiniu požiūriu …………………. 10

4. Gamybos aplinka ………………………… 11

5. Mokinių adaptacija mokykloje ir mokymosi aplinkoje …………… 13

6. Veiksniai, turintys įtakos mokinių dėmesingumui ………………. 15

7. Išvados ………………………… 18

8. Naudota literatūra

ĮVADAS

Mus supanti erdvė, kitaip tariant daiktinė aplinka, daro labai didelę įtaką mūsų kasdieniniam gyvenimui, ji veikia mūsų psichologinę būseną, mes esame jautrūs erdvei, kuri mus supa net pačiose elementariausiose gyvenimiškose situacijose.

Daiktinė aplinka supa žmogų visą jo gyvenimą kaip kūrybinio proceso sudėtinė dalis. Daiktai ir reiškiniai, kkurie supa mus kiekvieną dieną, atspindinti kiekvieno mūsų estetinį skonį ir savitumą bei kultūrą, yra artima, gerai pažįstama, bei suvokiama mokinio aplinkos dalis.

Mokymosi aplinka – tai mokyklos gyvenimo proceso visuma;

Tai aplinka, kurioje:

 organizuojamas mokymas(is),

 kuriami mokytojų ir mokinių tarpusavio santykiai,

 tinkamai parenkamas mokymo turinys, formos, būdai ir metodai.

Darbo tikslas:

 išsiaiškinti mokyklinės, daiktinės, mokymosi bei gamybos aplinkos sąvokas, apžvelgti jų raiškos būdus ir esmę;

 išsiaiškinti kokią įtaką mokiniui daro mokykla ir jį supanti aplinka;

 išanalizuoti vaikų adaptacijos mokykloje ir mokymosi aplinkoje veiksnius;

 atskleisti mokinių dėmesingumo yypatumus.

Darbo uždaviniai:

 apibrėžti daiktinę aplinką formuojančius veiksnius;

 atskleisti mokymosi aplinkos funkcijų sampratą.

Tyrimo objektas:

 daiktinė aplinka ir visuma, kuri įtakoja vaikų ugdymosi procesą.

Tyrimo metodai:

 psichologinės ir pedagoginės literatūros analizė.

1. MOKYMOSI APLINKA

Pasak D.M.Kowalczyk, aplinka – tai faktorių, veikiančių asmenybę ir sukeliančių tam ttikrų psichinių reakcijų, visuma[6, p. 6].

Mokymosi aplinka yra mokyklos vidaus sąlygų, nuostatų, požiūrių, santykių ir veiklos būdų bei priemonių visuma, kuri lemia ugdymo procesą ir jo rezultatus. Mokyklos vidaus aplinka tiesiogiai sąveikauja su natūraliąja ir išorine aplinkomis. [9, p. 115].

Dabartinis lietuvių kalbos žodynas aplinką apibrėžia kaip fizinės ir socialinės buitinės sąlygos. Tuo tarpu V. Kučinskas savo knygoje “Pedagoginė ergonomika” (1997m.) aplinką supranta kaip mokymosi sąlygų visumą, kurią sudaro mokymosi priemonės, jų kiekis; efektyvaus darbo aplinka, kurioje būtų patogu kontaktuoti su įvairiausiais informacijos šaltiniais, lengva ir saugu judėti; patogi darbo vieta (geras apšvietimas, leistinas triukšmo fonas, normalus bei jaukus mikroklimatas); saugumas nuo įvairiausių nelaimingų atsitikimų, įskaičiuojant ir fizinių, cheminių, biologinių ir kitų dirgiklių poveikį žmogaus organizmui; sveika gyvensena – tai aaktyvus poilsis, mokymosi režimas, sveika mityba, higiena bei kita.

Vadinasi galime sakyti, kad iš pateiktų apibrėžimų išryškėja mokymosi aplinkos kaip erdvės, kurioje išdėstyti daiktai (baldai, techninės mokymo priemonės, informacijos šaltiniai ir pan.), ir ugdymo proceso dalyvių (susodinti darbo vietose) visuma. Kučinsko ir Arends pateikti moksliniai tyrimai parodė, kad sukurta optimali erdvė klasėje veikia mokymosi atmosferą, įtakoja mokymosi proceso dalyvių sąveiką bei bendravimą, stiprina pažintinį ir emocinį poveikį, mokinių nuostatas ir elgseną. Net tam tikras suolų išdėstymas klasėje keičia ne tik erdvės sstruktūrą, bet ir mokymosi funkcijas. Mokiniai, kurie sėdi centre, t.y. priešais mokytoją, paprastai sulaukia dėmesio daugiau negu sėdintieji kitur. Tuo tarpu ratu sustatyti suolai skatina mokinių aktyvumą, tačiau tai gali tapti ir pašalinės veiklos priežastimi. Na, o suolai išdėstyti zonomis skatina mokytis mažomis grupelėmis ir sukoncentruoti dėmesį, bet taip pat gali paskatinti mokinius netinkamai elgtis [8, p.16].

2. MOKYKLINĖ APLINKA

Mokyklos aplinka apibrėžtina kaip sociokultūrinė ugdymo institucijos erdvė, kurioje vyksta nuolatinis, įvairiapusis vaiko ugdymo ir jo saviugdos procesas. Mokyklos aplinka, jos įtaką vaiko asmenybės brendimui bei tiesioginiams mokymo rezultatams tyrinėjo nemažai lietuvių ir užsienio mokslininkų [10, p. 95].

Mokyklinė aplinka – tai aplinka, kurioje vaikas praleidžia bene didžiausią dalį savo dienos. Gal būtent todėl dauguma vaikų mokyklą vadina savo “antraisiais namais”.

Mokslininkai savo mokslo darbuose aplinką pavaizduoja ir kaip racionaliąją daiktinę erdvę, ir kaip tam tikroje ugdymo institucijos erdvėje susirinkusių ugdytojų ir ugdytinių tarpusavio santykių išraiškos visumą.

Sociokultūriniu požiūriu mokyklos aplinka gali būti traktuojama dvejopai:

 išorinė (ekstern) aplinka

 vidinė (intern) aplinka

Išorinė mokyklinė aplinka – tai racionali daiktinė ugdymo institucijos erdvė, kurioje vyksta nuolatinis vaiko ugdymo ir ugdymosi procesas. Išorinė mokyklinė erdvė leidžia mums apibrėžti tam tikrą baigtinę ugdymo institucijos erdvę, kurioje gali būti kuriama ir puoselėjama vidinės aplinkos kultūra, kurioje susidaro tam tikras mikroklimatas, vystosi žmonių ttarpusavio santykiai ir pan. Išorinė mokyklinė aplinka gali būti suprantama kaip mokyklos vidinė ir išorinė erdvė t.y. pastatas, jo interjeras ir eksterjeras, pritaikymas mokymui ir mokymuisi, mokyklos aplinkinė teritorija ir pan. Taip pat išorinė mokyklinė aplinka gali būti suprantama kaip klasės vidinė ir išorinė erdvė t.y. mokinio darbo vieta, ją supantys daiktai, mokymosi priemonės bei kita [9, p. 96].

Vidinė mokyklinė aplinka – tai ugdymo institucijoje vykstančio ugdymo(si) proceso dalyvių tarpusavio santykių išraiškos visuma. Vidinės aplinkos išraišką galime laikyti mokinių ir mokytojų tarpusavio santykius, institucijos valdymo stilių, mokyklos tradicijas, vidaus tvarkos taisykles, psichologinę atmosferą mokykloje, bendrąjį mokyklos mikroklimatą, kiekvieno vaiko emocinę savijautą ir t.t. Vidinė mokyklinė aplinka yra vienas svarbiausių veiksnių, užtikrinančių sėkmingą ugdytinio asmenybės formavimąsi, jo savimonės bei saviraiškos galimybes.

Sociokultūrinė mokyklinė aplinka – (lot. Socialis – visuomeninis + lot. Cultura – ugdymas, auklėjimas, lavinimas, tobulinimas, vystymas) – tai ugdymo institucijos erdvė, kurioje vyksta nuolatinis, įvairiapusis vaiko ugdymo ir saviugdos procesas. Sociokultūrinę aplinka gali būti nagrinėjama kaip vidinė ir išorinė aplinka[9, p. 96].

Panagrinėjus šias tris mokyklines aplinkas, galima būtų padaryti kelias išvadas, kurios padėtų mums geriau susivokti aplinkos sampratoje.

Manau kiekvienas iš mūsų sutiktų, kad sociokultūrinė mokyklinė aplinka yra daugiausiai apimanti aplinka, iš visų trijų mano čia paminėtų. Nes vien jjau žodis “sociokultūra” turi labai didelę prasmę ir reikšmę, kuri į savo reikšmę įtraukia tokius žodžius kaip “visuomeninis”, “ugdymas”, “auklėjimas”, “lavinimas”, “tobulinimas”, “vystymas” ir dar galima būtų daugiau žodžių įtraukti į tą sąvoką. Tuo tarpu vidinės ir išorinės aplinkos sąvokos turi kur kas griežtesnius sąvokinius rėmus. Tačiau turime pastebėti, kad išorinė ir vidinė mokyklinė aplinka įeina į sociokultūrinės mokyklinės aplinkos sąvoką, kas ir yra pavaizduota mano 1 pav.

Kadangi išorinė mokyklinė aplinka daro reikšmingą įtaką ugdytinio dvasinei brandai – jo emocinei savijautai, mokymuisi, bendravimo ir bendradarbiavimo poreikių realizavimui, kas ir yra pagrindas vaiko ugdymesi, o vidinė mokyklinė aplinka turtina mokinių ir mokytojų tarpusavio santykius, tobulina bendravimo įgūdžius, tai, mano manymu, galima drąsiai teigti, kad vidiniai ugdymosi aplinkos požymiai kyla iš palankios išorinės erdvės, kas ir yra iliustruota 2pav.

Svarbiausia ugdymo proceso grandis yra maksimalus vaiko intelektinių galių išlavinimas, parengimas sėkmingai vaiko adaptavimuisi visuomenėje. Ir būtent todėl turėtų būti pritaikyta visa ugdymo institucijos aplinka – tiek vidinė, tiek ir išorinė.

Tinkamai organizuota mokyklinė aplinka – tai stimuliuojanti aplinka. Pirmiausia reikia, kad mokymosi aplinkoje vaikas gerai adaptuotųsi emocine prasme, kad neigiamas išorinės aplinkos poveikis nebūtų papildoma kliūtis siekiant geriausių ugdymo(si) rezultatų.

3. DAIKTINĖ APLINKA

Daiktinė aplinka supa žmogų visą jo gyvenimą kaip kūrybinio proceso sudėtinė

dalis. Jos kūrėjai, atsižvelgdami į visuomeninius ir asmeninius žmonių poreikius, sprendžia optimalias ir harmoningas daiktinės aplinkos formavimo problemas, remiasi mokslo ir technikos pažanga, ekonomikos ir gamybos technologijos sąlygomis. Daiktinei aplinkai keliami šie reikalavimai: socialinis naudingumas, konstrukcijos tobulumas, gamybos technologiškumas, ekonominis efektyvumas, ergonominis ir estetinis meninis tobulumas. Mokinys refleksuoja šį procesą. Ugdymui keliami estetiniai, kūrybiniai kriterijai, padedantys geriau suvokti aplinką ir patį save šiame kontekste, įsisamoninti sistemą gamta-žmogus-aplinka, suformuoti ir derinti racionalius ir iracionalius problemų sprendimo aspektus [1, p. 54].

Mus supanti eerdvė, kitaip tariant daiktinė aplinka, daro labai didelę įtaką mūsų kasdieniniam gyvenimui, ji veikia mūsų psichologinę būseną, mes esame jautrūs erdvei, kuri mus supa net pačiose elementariausiose gyvenimiškose situacijose.

Daiktinė aplinka daugiausia atspindi praktiškąsias žmogaus ypatybes. Žmogus yra neatsiejamas nuo aplinkos, nes mes patys aplinką kuriame tokią, kokią ir norime matyti, turėti ją sukurtą. Bene dauguma mūsų aplinkinių daiktų yra išdėstyti taip, kaip mums yra patogiau jais naudotis, kad būtų jie lengvai pasiekiami, kad patenkintų mūsų individualius poreikius bei norus.

Augdamas vvaikas pats pradeda gilintis į aplinką, kartais tai daro to net nesuvokdamas: pamėgdžioja draugus, tėvelius, aplinkinius, gyvenimiškas situacijas. Taip mokinys įgauna naujų žinių, įvairesnių sugebėjimų bei įgūdžių, kurie yra labai svarbūs jo, kaip asmenybės, vystymesi.

Labai svarbu yra sistemos gamta-žmogus-aplinka ffunkcionavimo esmė bei sąlygos [1, p.56] tai bene pagrindiniai žmogaus egzistencijos aspektai, nes tik glaudus ryšys su gamta, visa mus supanti aplinka sudaro palankiausias sąlygas žmogaus vidinei raidai bei egzistencijai.

Daiktai ir reiškiniai, supantys mus kasdienybėje, atspindintys estetinį skonį ir savitumą bei kultūrą, yra artima, gerai pažįstama, bei suvokiama mokinio aplinkos dalis. Gebėjimas suvokti, įvertinti, atsirinkti, bei kartu ir kurti supančią daiktinę aplinką yra labai sudėtingas procesas. Norint suvokti ir kurti daiktinę aplinką, reikia, kad vaikas įvairiapusiškai stengtųsi pažinti ugdymą plačiąja prasme. Toks požiūris pagrindžia L.M.Cholmianskio teiginį, jog “Norėdamas pasiekti savo tikslą – sukurti gražų daiktą, projektuojantis daiktinę aplinką žmogus turi pirmiausia žinoti, kas lemia jo estetinę vertę”.

3.1. DAIKTINĖ APLINKA FILOSOFINIU ASPEKTU

Daiktinė aplinka apima labai didelę egzistencijos dalį, veikia mus įvairiausiais bbūdais, įtakoja sėkmingą vystymąsi ir kt. Įvertindami daiktinės aplinkos svarbą, įvairiausių filosofinių koncepcijų atstovai stengiasi atkreipti dėmesį į esamą visumą. Štai idealistinės krypties atstovai, aukščiausiu mąstymo filosofiniu lygmeniu laikė mąstymą kaip abstrakčią formą ir pabrėžė, kad daiktinės aplinkos raiškoje egzistuoja labai daug interpretacijų, asociacijų į turtingą žmonijos palikimą bei tam tikras simbolines, stereotipines abstrakčias formas, kuriomis bandoma išreikšti norimą koncepciją, idėją. Platono dialektika iš esmės atskleidžia daiktinės aplinkos suvokimo principus, nes, anot Platono, dialektika yra priemonė, padedanti žmogui iš materialiojo ppasaulio pereiti į idėjų pasaulį. Panašus procesas vyksta pagrindžiant daiktinę aplinką [1, p.58]. Idealizmo atstovai laikėsi kultūros tradicijų išsaugojimo bei perdavimo ugdymo procese tikslo, kas trukdė laisvam ieškojimui, nesuvaržytai saviraiškai [1, p. 59], kas trukdo daiktinės aplinkos suvokimui. Realizmo filosofija atspindi taip pat tam tikrą daiktinės aplinkos aspektą, nes, pasak Aristotelio, kiekvienas materialus daiktas turi universalių bei individualių savybių.

Taigi, drąsiai galime teigti, kad įvairūs istorijos laikotarpiai ir koncepcijos kaip tik parodo daiktinės aplinkos gyvybiškumą, ryšį su istorine bei kultūrine aplinka, įvairias raidos tendencijas, savo aplinką bei šiuolaikines aliuzijas į tam tikrus praeities reiškinius, jų sąsajas.

4. GAMYBOS APLINKA

Labai svarbią vietą tarp žmogaus darbą lemiančių veiksnių yra gamybos aplinka. “Tai gamtinių, geografinių, klimatinių, socialinių, pedagoginių, psichologinių, kultūrinių ir kt. sąlygų visuma. Palanki darbo aplinka sąlygoja optimalų žmogaus funkcionavimą, gerą darbingumą, minimalius nuovargį bei monotoniją, kokybinius darbo rezultatus, pasitenkinimą darbu ir santykiais jame” [7, p. 20].

Taigi, galima būtų išskirti labai daug fizinių veiksnių, kurie įtakoja žmogaus darbą, jo našumą bei efektyvumą, tačiau vieni labiausiai išskirtinų, galėtų būti šie:

o triukšmas;

o vibracijos;

o apšvietimas;

o mikroklimatas;

o spinduliavimas;

o oro užterštumas ir kt.

Triukšmas – tai nepageidaujamas pašalinis žmogaus veiklos ir mechanizmų, mašinų darbo efektas [7, p. 20].

Svarbu pažymėti tai, kad triukšmas ir jo poveikis žmogaus organizmui yra visada neigiamas ir tai gali ppatvirtinti šie galimi efektai: pirmiausia tai klausos sutrikimai (kurtumo pradžia), garsinės informacijos priėmimo – perdavimo sutrikimai, poveikis regimosios informacijos suvokimui, triukšmo poveikis darbingumo produktyviam efektingumui, taip pat įtaka savijautai, sveikatai ir profesinėms ligoms.

Kučinskas savo knygoje “Ergonomika” vibraciją apibudina kaip mechaninės sistemos ar pavienio kūno judėjimo arba padėties skaitmeninio dydžio kitimas per laiką, kai tas dydis yra didesnis arba mažesnis už vidutinį arba pradinį dydį.

Vibracijos poveikis žmogui yra dažniausiai tyrinėjamas dviem aspektais: pirmasis – bendrosios vibracijos, kai vibracija yra perduodama visam žmogaus kūnui per atraminę plokštumą (patalpos grindys, skalbimo pašina ir kt.)ir antra – lokalinės atskirų kūno dalių vibracijos (rankos – riešo nuo rankinio darbo įrankio).

Bendrosios vibracijos poveikis žmogaus organizmui yra streso veiksnys, kuris neigiamai veikia viso organizmo ir jo atskiru dalių funkcijas: atsiranda skeleto kaulų ir raumenų skausmai, silpėja regėjimas, mažėja kūno svoris, kankina nemiga, prasideda įvairių organų spazmai.

Apšvietimas taip pat yra labai svarbus veiksnys, nes “akies dirgiklis yra šviesa, dėl kurios žmogus gauna daugiausia (apie 80 %) informacijos iš aplinkinio pasaulio” [7, p. 26].

Mikroklimatas – tai atviros ar uždaros darbo aplinkos oro temperatūros, drėgmės, cirkuliacijos, užterštumo ir spinduliavimo būklė [7, p. 39]. Dirbdamas ar ilsėdamasis žmogus turi visą laiką palaikyti pastovią savo kūno temperatūrą, nepriklausomai nuo to, ar jjo supanti aplinkos temperatūra kinta, nes tai gali įtakoti pačio žmogaus sveikatą: svorio kitimas, pulso ir kvėpavimo dažnis, prakaitavimo intensyvumas, kūno temperatūra it t.t.

Štai šie keturi veiksniai yra, mano manymu, patys svarbiausi žmogui, jo organizmui, nes kaip tik šie veiksniai pagrinde ir supa didžiąją mūsų laiko dalį. Taip pat negalima pamiršti spinduliavimo, oro užterštumo bei kitų veiksnių, kurie taip pat yra labai svarbūs įtakojant mūsų egzistavimą.

5. MOKINIŲ ADAPTACIJA MOKYKLOJE IR MOKYMOSI APLINKOJE.

Gyvendami patenkame į įvairias sąlygas, susiduriame su įvairiais fiziniais ir socialiniais veiksniais, ir nuolatiniais ir vienkartiniais. Vieni organizmą veikia silpniau, kiti – stipriau.

Augdamas vaikas susiduria ne tik su naujais fiziniais aplinkos veiksniais. Jį ypač veikia socialinė aplinka, kuri įvairiais amžiaus laikotarpiais būna kitokia.

Dauguma vaikų prieš mokyklą yra lankę darželį ir būna įpratę bendrauti su grupės vaikais, auklėtoja, jų režimas gana aktyvus. Mokykloje jau kita aplinka ir kitokia veikla. Vaikai turi priprasti prie naujo kolektyvo, išmokti bendrauti su kitais vaikais, išsikovoti tarp jų tam tikrą vietą. Per 45 minučių pamoką reikia ne tik išsėdėti, bet ir daryti tai, ką liepia mokytojas. Vaiko veikla mokykloje labiau reglamentuota, nuolat kontroliuojama, reikalaujama susikaupimo, dėmesio, vis tobulesnių judesių, sudėtingesnės jų koordinacijos. Mokslininkai yra apskaičiavę, kad pradėjusio lankyti mokyklą vaiko motorinis aktyvumas

sumažėja 50 procentų [3, p. 11]. Dar sunkiau vaikui, kuris į mokyklą atėjo nelankęs darželio, jo aplinkos ir veiklos sąlygos dar labiau pasikeičia. Vaikas, įpratęs būti artimųjų žmonių globojamas, turi staigiai išmokti visai kitaip bendrauti su bendraamžiais ir suaugusiais. Visi tie ir dar daug kitų veiksnių, susijusių su klasės mikroklimatu ir mokymosi procesu, veikia vaiko organizmą. Na, o įtempta organizmo veikla pirmaisiais mokslo metais atsiliepia ir vaiko sveikatai (3 pav.).

(3 pav.).

Pasaulinės sveikatos apsaugos organizacijos nuomone, mokykla privalo keisti ppožiūrį į mokinius: dabar vaikas prisitaiko prie mokyklos, o tūrėtų būti atvirkščiai [3, p. 10].

Labai svarbu, kad į mokyklą ateitų sveiki, gerai fiziškai besivystantys vaikai. Patikrinus sveikatą ir išsiaiškinus vaikų negalavimus penktaisiais ir šeštaisiais amžiaus metais, galima imtis sveikatą gerinančių priemonių: išgydyti infekcijos židinius, sutvarkyti dantis, pataisyti tartį, paspartinti psichinį vystymąsi ir pan. Nuo septynerių iki vienuolikos metų sparčiai vystosi vaiko fizinis pajėgumas. Be to, motorinis aktyvumas palengvina pergyventi prisitaikymo laikotarpį. Nustatyta, kad vaikai, kurie daro rytinę mankštą, kasdien nne mažiau kaip 1,5 valandos praleidžia gryname ore, per savaitę 6-8 valandas užsiima fizine kultūra ir sportu, fiziškai vystosi harmoningiau, ne taip greitai pavargsta, yra stipresni, atsparesni, darbingesni ir geriau mokosi. Jeigu per pertraukas vaikai žaidžia gryname ore, jų motorinis aaktyvumas padidėja 80 proc., o jei patalpoje – tik 49 proc.[3, p. 11]. Lauke žaisdami vaikai dvigubai daugiau juda. Šiandien ir mokykloje, ir namuose pradinių klasių mokiniai per mažai juda. Svarbu suformuoti ir išugdyti vaiko norą daugiau aktyviai ilsėtis, kasdien daryti rytinę mankštą, lankyti sporto būrelius, daugiau žaisti gryname ore.

Sunkiau prie mokyklos prisitaiko ir sveiki, bet neparuošti mokyklai vaikai, vaikai iš socialiai apleistų šeimų. Tokiems vaikams galima padėti prisitaikyti, kiek kitaip organizavus mokymosi procesą, apribojus darbo krūvį, patikrinus individualias užduotis ar sulėtinus darbo tempą, prie mokymo proceso pritaikius žaidimo elementus ar kitokiomis pedagoginėmis priemonėmis.

6. VEIKSNIAI TURINTYS ĮTAKOS MOKINIŲ DĖMESINGUMUI

Mokymasis ir visa jo sėkmė yra glaudžiai susiję su mokymosi motyvacija.

Dėmesys, kaip neatskiriama mokymosi proceso dalis, taip pat priklauso nuo mokymosi mmotyvacijos.

N.L. Gage, D.C. Berliner nuomone, motyvacija – numatomi psichiniai procesai, suteikiantys žmogui energijos, noro veikti, nukreipiantys jo veiksmus ir elgesį viena ar kita linkme. Pasak šių autorių, motyvacija apima žmogaus poreikius, polinkius, troškimus, pažiūras, vertybes, netgi jausmus ir charakterio bruožus.

Mokslininkų nuomone, mokymosi motyvacija – tai mokymosi aplinkos veiksniai, skatinantys mokinio aktyvumą, o taip pat ir dėmesingumą ugdymosi procese.

Mokymosi aplinka – tai daugybės iš pirmo žvilgsnio neproduktyvi bruožų visuma, kuriama mokyklos gyvenimo procese.

Tai aplinka, kurioje:

 organizuojamas mokymas(is),

 kuriami mokytojų ir mokinių ttarpusavio santykiai,

 tinkamai parenkamas mokymo turinys, formos, būdai ir metodai.

Pirma – aplinka, kurioje organizuojamas mokymas. Mokiniai daugiausia laiko praleidžia klasėje, todėl aplinka jiems daro didelę įtaką.

Turėtų būti laikomasi higienos reikalavimų. Jų paisymas gali padėti vaikams mokytis, o nepaisymas sukelia nuovargį, dėmesio trūkumą ir nenorą mokytis. Įėjęs į patalpą žmogus pirmiausia pajunta oro temperatūrą; užuolaidos, žaliuzės, klasių vėdinimas. Šiuos veiksnius, kurie turi įtakos mokantis, mokytojai dažnai pamiršta.

Taip pat svarbus mokymosi aplinkos apipavidalinimas. Ji turi būti pilna vaizdų, garsų, užsiėmimų. Malonūs kvapai, patogios sėdimos vietos, natūralus apšvietimas, didelės, vaizdžios ir spalvingos mokymo priemonės. Sensoriškai turtinga aplinka stimuliuoja smegenis ir skatina mokinį žengti į “kitokį pasaulį”.

Tinkamai suprojektuota aplinka gali labai daug: skatinti teigiamą vaiko požiūrį į dalyką, užmegzti ryšį tarp mokytojo ir mokinio, stimuliuoti dėmesį, mąstymą, išradingumą, smalsumą, informuoti, daryti įtaką, įtikinti ir sujaudinti, padėti klasei tapti šaunia vieta.

Klasės aplinka būtinai turi atspindėti mokytojo siekiamą tikslą, mokomą dalyką, mokinių amžių, mokytojo asmenybę ir tikslus. Paprasti klasės pakeitimai gali labai paveikti mokinių elgesį ir mokymosi rezultatus.

Neproduktyviausias klasės sutvarkymas yra standartinis, griežtai reikalaujantis ramiai sėdėti ir dėl to verčiantis mokinius – taigi ir mokytojus kraustytis iš proto.

E. Jensen teigia, kad net klasės spalvos gali padėti mokytis. Vienos spalvos veikia teigiamai, kitos sukelia nneigiamą sąmoningą arba nesąmoningą mokinių reakciją.

Antras svarbus dalykas – mokytojas. Pagal E. Jensen, mokytojo tikslas – parodyti save kuo geriausiai, nes mokiniai labiau mokosi iš mokytojo kaip asmens, nei iš gerai suplanuotos pamokos.

Labai daug pasako mokytojo laikysena. Tai, kaip jis juda ar stovi nuolat teikia informacijos apie mokytojo nuotaiką, pasitikėjimą savimi ir energingumą.

Mokytojo drabužiai – labai matomas mokytojo nuostatų ir jausmų atspindys. Knygos “Apsirenkime sėkmei” autorius ir įvaizdžio konsultantas John Malloy savo metu buvo mokytojas. Jo atlikto tyrimo rezultatai aiškiai rodo, kad mokytojo apranga turi didelę įtaką mokinių elgesiui, drausmei ir darbo įpročiams.

Labai svarbu tvarkingumas, o neigiamą įtaką daro ryškios detalės. Jos nukreipia auditorijos dėmesį. Taip pat svarbu vengti braškančių, skambančių ar kitokiais garsais trikdančių aprangos detalių.

Visi dalykai turintys įtakos mokytojo įvaizdžiui(tvarkingumas, kvapas, švara) padeda kurti mokytojo santykius su mokiniais arba juos sugadinti.

Kaip ir laikysena, drabužiai, taip ir kalba yra svarbi išraiškos priemonė. Kaip siektinam pavyzdžiui, mokytojui netgi provokuojamam nedera vartoti netaisyklingos kalbos ar keiksmažodžių. Neprofesionalu(ir nenaudinga) kritikuoti ar priimti kritiškus sprendimus mokinių ar kitų žmonių atžvilgiu.

Mokiniams paprastai priimtinesnė tokia kalbos maniera, kuri panaši į jų šeimos manierą. Vienas šiurkštesnis mokytojo pasakytas žodis gali daryti mokiniui neigiamą įtaką visą gyvenimą. Jei mokytojas vadina mokinį lėtu, nemandagiu, nepagarbiu, kkvailu, tingiu ar įkyriu, šie žodžiai lieka neišdildomi.

Svarbu ką mokytojas sako ir kaip sako. Čia įtakos turi mokėjimas užmegzti santykius, pabrėžti to, ko mokomasi svarbą, sukurti motyvaciją. Taip pat svarbu akių kontaktas, išraiška, gestai, balso savybės: tonas, garsumas, tembras, tempas, ritmas. Kai mokytojo kalba yra neaiški, neįdomi, joje vyrauja monologai, vaikai išsiblaško ir praranda susidomėjimą dalyku.

Mokytojui turėtų būti būdingi bendravimo, organizavimo, kūrybiškumo, ekspresijos(išraiškos), sugestijos(sugebėjimo patarti) gebėjimai.

Mokytojo profesionalumas turėtų atsispindėti gebėjime kurti darnius, humaniškus partneriškus santykius su mokiniais, teigiamą, paremtą pasitikėjimu klasės atmosferą.

Trečias svarbus dalykas – mokymo proceso planavimas ir organizavimas.

E. Jensen teigia, kad mokytojai vis dar per dažnai naudoja senąjį mokymo modelį “stovėti-dėstyti” – mokytojas kalba, o mokiniai stengiasi įsiminti. Mokantis turi dalyvauti regėjimo, klausos, kinesteziniai pojūčiai, įsisąmoninti ar neįsisąmoninti. Daugiausia išmokstama, kai besimokančiuosius veikia daugybė multisensorinių, būdingų realiam gyvenimui stimulų. Taip yra tada, kai pamokos įdomios, gyvos, kai mokiniai pakankamai užsiėmę ir gali rinktis. Geriausiai išmokstama tada, kai dėmesys sutelkiamas į patį mokymąsi, o ne į instrukcijas ar mokymo būdus.

Svarbu patraukti mokinių dėmesį, užmegzti ryšį ir įgauti pasitikėjimo, nuteikti pamokai, baigiant pamokai sudominti tolesniu mokymusi.

Taip pat reikėtų tinkamai organizuoti pamokų tvarkaraštį, nes pasak, E. Grinienės, tai turi įtakos mokinių protiniam darbingumui ir dėmesingumui.

Pastaruoju metu sveikatos

specialistai vis dažniau pastebi, kad vaikai mokykloje fiziškai pervargsta, praranda darbingumą, sumažėja jų dėmesingumas.

Mokymasis turėtų būti organizuojamas atsižvelgiant į vaiko gebėjimus, dienos, savaitės ir mokslo metų protinio darbingumo stereotipus.

Taigi mokinių dėmesingumui, įtakos turi daugelis dalykų: aplinka, kurioje organizuojamas mokymas(is), mokytojo išvaizda ir elgesys, mokytojo ir mokinių tarpusavio santykiai, mokymo būdai ir metodai, tinkamai sudaryta dienotvarkė ir tvarkaraštis.

IŠVADOS:

1. Tinkamai organizuota mokyklinė aplinka – tai stimuliuojanti aplinka. Pirmiausia reikia, kad mokymosi aplinkoje vaikas gerai adaptuotųsi emocine prasme, kad neigiamas išorinės aplinkos ppoveikis nebūtų papildoma kliūtis siekiant geriausių ugdymo(si) rezultatų.

2. Optimali erdvė, kurią sukuria mokytojas, klasėje veikia mokymosi atmosferą, įtakoja mokymosi proceso dalyvių sąveiką bei bendravimą, stiprina pažintinį ir emocinį poveikį, mokinių nuostatas ir elgseną.

3. Daiktinė aplinka supa žmogų visą jo gyvenimą kaip kūrybinio proceso sudėtinė dalis. Mokinys refleksuoja šį procesą.

4. Triukšmas, vibracija, apšvietimas, mikroklimatas, spinduliavimas, oro užterštumas – tai veiksniai, kurie labai stipriai įtakoja mokinio ugdymosi procesą.

5. Svarbu patraukti mokinių dėmesį, užmegzti ryšį ir įgauti pasitikėjimo, nuteikti pamokai, baigiant pamokai sudominti tolesniu mokymusi.

6. Mokymosi motyvacija – ttai mokymosi aplinkos veiksniai, skatinantys mokinio aktyvumą, o taip pat ir dėmesingumą ugdymosi procese, todėl mokytojas turi sugebėti nuteikti mokinį sėkmingam darbui, ugdymosi procesui.

NAUDOTA LITERATŪRA:

1. Grigaliūnaitė Gedutė (2000). Daiktinės aplinkos refleksija ugdymo procese. Pedagogika. Mokslo darbas. Tiltai 45. Vilnius: VPU leidykla.

2. Grigaliūnaitė GGedutė(2002). Daiktinė aplinka kaip kasdieninio estetinės refleksijos ugdymo faktorius. Pedagogika. Tiltai 61.

3. Grinienė E. Lietuvos TSR “Žinijos” draugijos žurnalas “Mokslas ir gyvenimas”, 1981 m. Gegužės mėn. Nr. 5.

4. Grinienė E. Vaiko adaptacija mokykloje. – K.: Šviesa, 1984.

5. Jakavičius V. Žmogaus ugdymas. Įvadas į edukologijos studijas. – Klp.: KU leidykla, 1998.

6. Kowalsky Danuta. Aplinka kaip moksleivio asmenybės kryptingos raidos veiksnys. Socialiniai mokslai ir edukologija, VPU, 2000 m. Habilitacinio darbo santrauka.

7. Kučinskas V. Ergonomika – V., 2001.

8. Poderienė Giedrė (2002). Mokymosi aplinka kaip mokinių adaptacijos veiksnys. Edukologija: raida, aktualijos, perspektyvos. Klp.: KU leidykla.

9. Poderienė Giedrė (2003). Mokymo/mokymosi aplinkos tobulinimo metodologiniai pagrindai. Tiltai 4. Klp.: KU leidykla.

10. Zulumskytė A. (2004). Mokyklinės aplinkos samprata ir raiškos aspektai. Tiltai: Priedas. Mokslo darbas 18. Klp.: KU leidykla.