Darbo pokalbis
VILNIAUS GEDIMINO TECHNIKOS UNIVERSITETAS
VERSLO VADYBOS FAKULTETAS
REFERATAS
POKALBIS PRIIMANT Į DARBĄ
Vlinius, 2003
ĮVADAS
Šiuo metu, vyraujant dideliam nedarbui, ypač paaštrėjusi konkurencija dėl
laisvų darbo vietų, tad norint gauti darbą, reikia būti ne tik geru
specialistu, bet ir mokėti save parduoti, t.y. nepriekaištingai pateikti
savo sugebėjimus potencialiam darbdaviui, subtiliai išsisukti iš keblių
kalusimų bei situacijų. Sudarius puikų įspūdį pokalbio metu, padidėja
šansas užimti norimą darbo vietą. Garsiose firmose į vieną vietą
pretenduoja daug kandidatų. Rizikuoti verta tiems, kurie mano esantys
geriausi, kurie moka pateikti savo privalumus.
Šiame referate ppateikiami patarimai, kaip pasiruošti darbo pokalbiui, kaip
elgtis jo metu bei ką daryti po pokalbio. Žinoma, darbdavys taip pat
renkasi darbuotoją savo firmai, todėl čia nepamirštama ir jo situacija,
t.y. pasirengimas pokalbiui su kandidatu į laisvą darbo vietą, į ką
atkreipti dėmesį, kokius klausimus užduoti.
.
Turinys
Turinys 3
DARBO POKALBIS IŠ POTENCIALAUS DARBUOTOJO PUSĖS 4
PRIEŠ POKALBĮ SU DARBDAVIU 4
Įvaizdžio galia sėkmingai karjerai bei pasitikėjimas 4
Ką svarbu žinoti apie aprangą ir išvaizdą 4
Punktualumas ir kvepalai 5
Patarimai moterims 5
Nevalia pamiršti šypsenos bei geros nnuotaikos 6
Neverbalinė kalba 6
Pasiruošimas pokalbiui su darbdaviu 6
Dažniausiai pateikiami klausimai 7
POKALBIS SU DARBDAVIU 8
Svarbiausi patarimai, kaip elgtis pokalbio metu 8
Nenumatytos aplinkybės 9
Ar reikia užsipulti darbdavį 9
Nuo ko pradėti 9
Ką būtina žinoti aapie darbą 9
Keblus atlyginimo klausimas 9
Baimę klausti lydintys kuriozai 10
Pokalbiui pasibaigus 10
Kandidato elgesys po interviu su darbdaviu 10
DARBO POKALBIS IŠ POTENCIALAUS DARBDAVIO PUSĖS 12
Kad pokalbis su kandidatais būtų efektyvus 12
Išvados 14
Naudoti šaltiniai 16
DARBO POKALBIS IŠ POTENCIALAUS DARBUOTOJO PUSĖS
PRIEŠ POKALBĮ SU DARBDAVIU
Įvaizdžio galia sėkmingai karjerai bei pasitikėjimas
Geras kandidatas yra ne tas, kurio išsilavinimas labiausiai atitinka
siūlomas pareigas, bet tas, kuris padarys geriausią įspūdį. Didelės įmonės
paprastai apmoko naujus darbuotojus, todėl priimant į darbą ne visada
vadovaujamasi jų kvalifikacija. Svarbiausia, ar kandidatas yra dinamiškas,
ar sugeba greitai išmokti naujų dalykų. Nepraranda galimybės tie, kurie
atvirai prisipažįsta, kad ko nors nemoka, bet parodo norą išmokti.
Kreipiamas dėmesys ir į kandidato sugebėjimą dirbti kolektyve.
Individualistai, mėgstantys ir norintys dirbti vieni, atkrinta per pirmąją
atranką. Vertinami aktyvūs, kkūrybingi, netradiciškai žiūrintys į problemas
ir jas sprendžiantys žmonės.
Norint įveikti savo neigiamus įsitikinimus, sukurti teigiamą įvaizdį,
reikia išmokti nereaguoti į kitų žmonių kritiką apie kandidatą, nepamiršti,
kad nors jie ir yra mūsų veidrodžiai, tačiau atspindi iškreiptą, neteisingą
vaizdą. Reikia pažinti ir kurti save tokį, kokiu norite būti.
Savęs vertinimas (kai atrodo gerai, labiau savimi pasitiki, didžiuojasi) ir
tai, kaip kandidatas yra suvokiamas aplinkos (jaučia kitų pritarimą),
priklauso nuo jo įvaizdžio. Kai potencialus darbuotojas nepaiso savo
išorės, jam geriau vengti rodytis žmonėms, viešai kalbėti. Kai kandidatas
atrodo gerai, susilaukia didesnio aaplinkinių pripažinimo, nes daro jiems
malonų įspūdį. Tai pakelia nuotaiką, mažina stresą. Nuo nuotaikos, jausmų,
nuo viso psichinio gyvenimo priklauso darbingumas.
Ką svarbu žinoti apie aprangą ir išvaizdą
Būtina kreipti dėmesį į savo išorinę išvaizdą, ypač į drabužius. Ši sukuria
pirmą įspūdį ir todėl turi didelės reikšmės. Išvaizda, kūno kalba ir
atsakymai turi sukelti darbdavio pasitikėjimą, sukurti pasitikinčio savimi
žmogaus įvaizdį, tokio žmogaus, kuris gali gerai dirbti.
Labai svarbu, kaip kandidatas prisistatome ir kaip kalbame. Bendravimas –
tai ne vien kalbėjimas. Atrankos metu darbdavys nori kuo tiksliau įvertinti
kandidatus. Todėl neverbalinių žinučių svarba labai padidėja. Taigi
kandidatai turi bandyti kontroliuoti informaciją, suteikiamą neverbaliniu
būdu.
Darbdaviai turi per mažai informacijos, kuria galėtų pagrįsti galutinį
sprendimą. Todėl potencialaus darbuotojo išvaizda sėkmei turi didelę įtaką.
Fizinis patrauklumas turi įtakos atrankai. Šis reiškinys taip gerai
žinomas, kad net buvo pavadintas „įspūdžio vadyba“.
Kuo vyresnis kandidatas, tuo svarbesnė tampa išvaizda. Darbdaviai nori
energingų žmonių, nusiteikusių sunkiam darbui ir galinčių atlaikyti
stresus. Iš kandidato gyvenimo aprašymo darbdavys sužinos kandidato amžių.
Taigi metai nėra didelė problema (priešingu atveju nebūtų jis gavęs
kvietimo). Svarbu, kokio amžiaus kandidatas atrodo ir kokios fizinės formos
yra.
Jei visos kitos kandidatų savybės yra vienodos, darbą gaus tas, kuris
atrodo energingiausias ar turi geriausią sveikatą.
Apranga yra labai svarbi „įspūdžio vadybos“ strategijos dalis. Be abejo,
atrinkėjai labai domisi tuo, ką sugeba dirbti, kokius gabumus turi
kandidatas. Bet dėmesys drabužiams gali būti, o dažnai ir yra,
sprendžiamasis faktorius. Patrauklūs ir rūpestingai apsirengę kandidatai
paprastai geriau vertinami nei tie, kurie į savo išvaizdą nekreipia
dėmesio. Reikia priminti, kad patrauklesni darbuotojai pasiekia didesnių
laimėjimų.
Štai keletas pagrindinių aprangos taisyklių, kurių vertėtų laikytis:
· Pirmenybę teikiama žmogui tinkančiam stiliui ir spalvai, o ne
aukštajai madai.
· Tradiciškumui.
· Tamsesnės spalvos turi didesnę įtaką nei šviesios, be to, jos turi
būti derinamos.
· Plaukai turi būti tvarkingai apsikirpti, sušukuoti.
· Vertėtų nusipirkti gerus batus ir kruopščiai juos nuvalyti.
· Jei rūbai nauji, prieš pokalbį reikia panešioti, kad žmogus
apsiprastų.
· Kuo mažiau papuošalų.
· Apranga turi atitikti organizacijos tipą.
Kaip yra mada rūbams, taip organizacijoje yra mada stiliui ir spalvai.
Kiekvienoje organizacijoje yra priimtas savas aprangos stilius. Todėl
kandidato atitikimas įstaigos stiliui turi didelę įtaką. Apie įstaigos
stilių gauti informacijos visai nesunku. Kelias dienas prieš pokalbį reikia
aplankyti pretendentą dominančią įstaigą pietų metu. Šio vizito metu reikia
atidžiai stebėti, kokio stiliaus ir spalvų rūbus bei aksesuarus dėvi
darbuotojai. Kad sektųsi darbe, kandidatui nereikia būti tokiu pat kaip
visi, bet tai gali jam padėti pokalbio metu.
Punktualumas ir kvepalai
Neverta ir sakyti, kad į pokalbį dėl darbo kandidatas turi atvykti laiku.
Reikia paskaičiuoti, kiek laiko sugaištama kelyje ir pridėti mažiausiai
ketvirtį valandos nenumatytiems trukdžiams. Jei dėl kokių nors priežasčių
negali laiku atvykti pasikalbėti dėl darbo, būtina paskambinti ir perspėti.
Jeigu kandidatas atvyko į didelį pastatą, reikia ppasistenkti kuo geriausiai
atrodyti jau lifte. Jo bendrakeleivis gali būti būsimasis pašnekovas.
Kvėpintis vertėtų saikingai. Pernelyg intensyvus kvapas atbaido, tuo labiau
jei darbdavys yra moteris, nes ji junta kvapus tris kartus geriau negu
vyrai. O jei kandidatui dar „pasisekė“ pasirinkti kvepalus, kurių būsima
viršininkė nepakenčia, jis bus prapuolęs. Pirmiausia reikia „kvepėti
profesionalumu“.
Patarimai moterims
Viskas, kas per daug krinta į akis, padeda atmesti tavo kandidatūrą. Taip
pat ir užsienio kalbų nemokėjimas. Nė viena drabužių detalė neturi pernelyg
kristi į akis. Makiažas turi būti beveik nematomas. Ryškiai raudonos lūpos,
ryškiai apvedžiotos akys, per daug pudros ir skaistalų liudija, kad moteris
neturi saiko bei skonio. Tą patį rodo neprižiūrėtos rankos, tamsiai
nulakuoti nagai (geriau juos nulakuoti bespalviu arba šviesiai rausvu
laku).
Nepalankų įspūdį palieka ir bižuterija apsikarsčiusi moteris. Leistinas
brangenybių skaičius neturi viršyti trijų papuošalų (tarp jų – ir
vestuvinis žiedas). Kandidatės geriausias sąjungininkas šiuo atveju bus
perlai: subtilūs auskariukai, nedidelis vėrinys ir žiedelis. Šie klasikinės
elegancijos simboliai suteiks dar daugiau moteriškumo ir įtikins būsimą
viršininką, kad ji turi gerą skonį.
Kandidatei vertėtų apsivilkti suknelę ilgomis rankovėmis, geriau be didelės
iškirptės – puikaus kūno demonstravimas nėra gerai vertinamas. Net ir
pačiame vidurvasaryje nevalia būti be kojinių.
Klasikinė ir patikrinta drabužių derinimo taisyklė: marškinių tipo
palaidinukė arba pusiau golfas, sijonas iki kelių, švarkas. Arba kostiumo
kelnės (jokiu būdu ne džinsai) ir marškinių tipo palaidinukė. Arba jau
anksčiau minėta suknelė.
Elegantiškos ir
keliančios pasitikėjimą – balta, granato, pelenų spalvos.
Niekada nereikia rengtis vien juodais drabužiais. Bet kokiu metų laiku
tinka švara tviskantys bateliai. Labiausiai tinka elegantiškas portfelis
arba aplankas negu mažas rankinukas.
Nevalia pamiršti šypsenos bei geros nuotaikos
Kas trečias darbdavys prisipažįsta, kad nesimpatiška išvaizda jam yra
neprielankumo kriterijus. Reikalingi pozityvūs, kupini entuziazmo žmonės.
Veide atsispindi viskas: gyvenimo džiaugsmas arba jo nebuvimas. Darbdavio
sprendimui įtakos gali turėti šypsena ir atvira laikysena. Didesnę
simpatiją kelia žavi baidyklė negu gražuolė, besirūpinanti tik savo
išvaizda.
Viršininkas taip pat žmogus, todėl nori, kad jį suptų besišypsantys ir
kupini eenergijos, o ne ant viso pasaulio pykstantys žmonės.
Be to, negalima pamiršti, jog darbovietės personalas taip pat gali turėti
įtakos darbdavio sprendimui priimti kandidatą į siūlomą darbo vietą ar ne,
tad vertėtų nusišypsoti sekretorei. Ji gali tapti kandidato pirmąja
sąjungininke, kuri padrąsins.
Neverbalinė kalba
Daugelis darbdavių kreipia dėmesį į rankos paspaudimą. Kadangi informacijos
apie kandidatą yra mažai, tikėtina, kad kiekviena smulkmena bus pastebėta
ir panaudota, ypač pokalbio pradžioje, kada sukuriamas pirmas įspūdis.
Taigi privalu išmokti ranką paspausti tvirtai. Jei kandidatas labai
susijaudinęsi ir prakaituoja rankos, prieš paduodant ranką reikėtų
diskretiškai ją nnusišluostyti. Baimę ir balso drebulį geriausia iškart
pateisinti pasisveikinus:“Labai atsiprašau, prieš pokalbį visada būnu
susijaudinęs, bet tai man tuoj praeis“. Toks „nuginkluojantis“ nuoširdumas
bus geriau suprastas, negu kandidatas bus įtartas, jog turi kalbos defektą
ar yra isterikas.
Niekas neduos darbo, remdamasis vien rankos paspaudimu. Bet tvirtas ir
draugiškas spustelėjimas gali prisidėti prie bendro įspūdžio, kurį norima
sudaryti.
Kūno kalba labai galinga, todėl duodamas tinkamus neverbalinius ženklus,
galite laimėti sėkmę.
Pagrindiniai neverbaliniai ženklai gali būti:
· Darbdaviui kalbant vis linktelėti galvą.
· Truputį pasilenkti į priekį klausantis ir atsakant.
· Akių kontaktas.
Naudojant neverbalinius ženklus, labiau tikėtina gauti aukštesnį įvertinimą
už tuos kandidatus, kurie nieko nedaro arba daro tik keletą išvardintų
dalykų.
Svarbu, ar žmogus patogiai sėdi. Patartina atsisėsti kaip galima giliau,
patogiau. Jei susijaudinęs kandidatas atsisėsti ant kėdės krašto, tai
kalbėdamas nepatogiai atsiloš, jei gaus sunkų ir netikėtą klausimą, atšoks
atgal, lyg būtų gavęs smūgį. Sėdint teisingai, pavyks paslėpti
susijaudinimą ir į klausimus galės atsakyti lengvai ir pasitikėdamas
savimi.
Pokalbio metu reikia žiūrėti pašnekovui į akis – taip kandidatas atrodys
labiau pasitikintis. Kai kuriems žmonėms sunku žiūrėti kitam į akis.
Pasiruošimas pokalbiui su darbdaviu
Bet kokio, net pirmo pokalbio metu kandidatas privalo išmanyti apie
organizacijos veiklą, pasidomėti apie organizaciją internete, įmonių,
paslaugų kataloguose ir žinynuose, sužinoti apie jos finansinę padėtį,
produkciją, paslaugas ir veiklos kryptis.
Reikia įsigilinkite į organizacijos ar pramonės šakos perspektyvas ir
problemas. Pabandyti išsiaiškinti, ar konkrečiai organizacijai negresia
susijungimas arba pardavimas. Vertėtų žinoti šios organizacijos ar įmonės
ir konkurentų pelningiausius gaminius ir paslaugas. Daug ką galima sužinoti
iš laikraščių ir žurnalų verslo skilčių. Praverstų išmanyti organizacijos
hierarchiją ir skyriaus, kuriame pretenduojate dirbti, sudėtį.
Neverta apsiriboti vien spaudiniais. Galima paklausti žmonių, kurie dirba
dominančioje srityje.
Kuo ddaugiau per pokalbį kandidatas papasakos apie organizaciją, tuo didesnį
įspūdį padarys pašnekovui. Kuo įdomesnis ir sėkmingesnis bus pirmasis
pokalbis, tuo daugiau galimybių, kad darbas bus pasiūlytas. Iš anksto
paruošti atsakymai į labiausiai tikėtinus klausimus padės atskleisti
kandidato sugebėjimus, kvalifikaciją ir patirtį.
Dažniausiai pateikiami klausimai
Nors kiekvienas darbas ir darbdavio stilius skiriasi, pokalbio klausimai
būna neįtikėtinai panašūs.
“Papasakokit apie save” arba “Kaip jūs save apibūdintumėt?” Privalu
atminti, kad darbdaviui neįdomu, ar kandidatas save laiko linksmu žmogumi,
ar mėgsta sportuoti (nebent darbas susijęs su sportu). Jam terūpi, ar jis
tinkamas kandidatas tam tikram darbui. Reikia pasinaudoti proga ir
apibendrinti savo sugebėjimus ir ankstesnio darbo patirtį.
“Kokias darote klaidas? Ar turite silpnybių?” Į šį klausimą atsakymas gali
būti truputį linksmesnis, išryškinant paskutinę silpnybę, kuri jau įveikta.
“Kodėl norite šio darbo?” Pašnekovas nori sužinoti, ar kandidatas rimtai
nusprendė ir ar organizacija turės naudos, jį pasamdžiusi. Kandidatui
pravers surinkta informacija apie organizaciją. Atsakymą reikia kuo
išsamiau pagrįsti skaičiais, faktais. Šiuo atveju kandidato kvalifikaciją
vertėtų susieti su konkrečia organizacija ir konkrečiu darbu. Niekuomet
negalima sakyti, kad domimasi dideliu atlyginimu arba galima mažiau mokėti.
Vertėtų užsiminti, kad paliko didelį įspūdį tai, kas buvo skaityta ir
girdėta apie organizaciją: jos vystymasis, darbo aplinka, vadovų savybės,
įdarbinimo politika, moderni produkcija ar darbo stilius.
“Kodėl turėčiau jus samdyti?” Darbdaviai dažnai taip paklausia, tikrindami
kandidato reakciją į užduodamą klausimą. Čia reikėtų kalbėti apie įgūdžius
pasitikint savimi. Tokioje situacijoje nedera save nuvertinti, bet ir
girtis nebūtina. Pavyzdžiui, galima paminėti, kad kandidatas yra laikomas
patikimu darbuotoju, puikiai sugeba parduoti produkciją, kitų darbuotojų
įvertinimą sugebant vadovauti. Tai palanki proga įterpti tokią informaciją,
kuri nebuvo paminėta kandidato gyvenimo aprašyme (CV).
“Kodėl jūs išėjote (kodėl jūs norite išeiti) iš dabartinio darbo?” arba “Už
ką jus atleido?” Šiuo atveju reikėtų sakyti tiesą ir nekritikuoti buvusio
ar dabartinio darbdavio. Jei kandidatas buvo atleistas, nereikia teisintis.
Jei tebedirba, vertėtų prisipažinti pašnekovui, kad jo dabartinis vadovas
ar darbdavys nieko nežino apie ieškomą darbą ir būtų neblogai, jei
paprašytų, kad neprasitartų kandidato darbovietei anksčiau už jį patį.
Jei kandidatas buvo atleistas ekonominiais sumetimais, vertėtų užsiminti,
ką dar atleido ir kodėl, jei tai bus jam naudinga. Pavyzdžiui, kai kurios
organizacijos pirmiausia atleidžia vėliausiai priimtus darbuotojus arba dėl
biudžeto apribojimų mažina etatus.
”Kiek jūs uždirbdavote?” Į šį klausimą taip pat reikėtų atsakyti atvirai.
Kandidatas turėtų pripažinti, kad tikisi didesnio atlyginimo.
“Kokio pageidautumėte atlyginimo?” Pokalbį apie užmokestį patariama
atidėti, kol pasiūlys darbą.
Derybos dėl atlyginimo – paskutinė ir bene sunkiausia užduotis, ieškant
naujo darbo, tačiau yra būdų ją palengvinti. Įsidėmėtina pagrindinė derybų
taisyklė: tegul darbdavys pirmas pasiūlo atlyginimą. Taip jis parodys, kad
nori kandidatą įdarbinti. Taip pat kandidatas sužinos, ką organizacija
galvoja apie pareigas, į kurias jis pretenduoja. Niekada nediskutuojama
apie pinigus, kol organizacija neįvardijo pirminės sumos. Jei pokalbis apie
pinigus užsimegs prieš tai, vertėtų ppasakyti, kad kandidatas vis dar bando
išsiaiškinti, ką tiksliai jam reikės daryti, ir neapsisprendė, kiek jo
paslaugos galėtų būti vertos. Jeigu jie paklaus: ”O kiek jūs norėtumėte
uždirbti?”, reikia atsakyti klausimu: “Ar jūs man siūlote darbą?” Jeigu jie
atsakys “Taip”, tada paklauskite, kiek sutiktų kandidatui mokėti. Jeigu jie
mėgintų išsisukinėti sakydami: “Jeigu mes pasiūlytume jums darbą, už kokį
atlyginimą jūs sutinkate dirbti?, kandidatas turėtų atsakyti: “Jeigu jūs
siūlote man darbą, mes diskutuosime dėl atlyginimo”. Tuomet geriausia
paklausti, kokį atlyginimą kandidatui galėtų pasiūlyti. Išgirdęs apytikslį
dydį, kandidatas turėtų pasiprašyti didžiausios siūlomos sumos.
POKALBIS SU DARBDAVIU
Svarbiausi patarimai, kaip elgtis pokalbio metu
· Prieš įeinant į kabinetą verta stabtelėti, šiek tiek palaukti, kol
kandidatas bus pakviestas praeiti toliau.
· Sveikinantis su pašnekovu galima tvirtai paspausti oponentui ranką
ir pasakyti: “Malonu susipažinti” arba “Ačiū, kad skyrėte man laiko”.
· Negalima sėstis, kol nepasiūlys. Sėdėti tiesiai, bet ne per daug
įsitempus
· Pokalbį prada pašnekovas. Tikriausiai jis pasistengs, kad
kandidatas jaustųsi laisvai. Atsakius į pirmąjį pašnekovo klausimą arba
pačiam jį uždavus, kandidatas turėtų pasijusti labiau pasitikintis savimi.
· Apsikeitus mandagumo frazėmis, reikėtų papasakoti apie save ir
kodėl būtent šis kandidatas yra tinkamas šiam darbui. Kalbant reikia
žiūrėti pašnekovui į akis. Balso intonacija išlaikoma vienoda, be to,
nekalbama nei per lėtai, nei per greitai. Vertėtų pasistenkti, kad
bendraujant nebūtų naudojami netinkami įpročiai , pavyzdžiui, nereikia
taršyti plaukų.
· Pokalbis yra dialogas, bet
ne monologas. Sėkmingiausiai jis
pavyksta tuomet, kai pašnekovai po lygiai kalba ir klauso. Tačiau jeigu
pašnekovas nukrypsta nuo temos, negalima jo nutraukti.
· Reikia atidžiai įsiklausyti į pašnekovo klausimus. Susijaudinus ir
išsigandus lengva pamiršti pokalbio pagrindinę mintį. Svarbu atminti, kad
pašnekovo intonacija, loginiai kirčiai ir pauzės gali daryti įtaką
kandidato atsakymams.
· Pradėjus kalbą apie dabartinį ar buvusį darbą, jokiu būdu nereikia
pareikšti neigiamų minčių ir atsiliepimų apie buvusį (vis dar esamą)
darbdavį arba organizaciją, verčiau pasakyti, kad išeita iš ankstesnio
darbo, nes nebuvo perspektyvų tobulėti.
· Nederėtų užduoti savanaudiškų klausimų: ar reikės dirbti
viršvalandžius, kiek dienų truks kandidato pirmosios atostogos. To bus
galima paklausti tik įsidarbinus.
· Negalima rūkyti. Jei kandidatui siūloma cigaretė, vertėtų mandagiai
atsisakyti, net jeigu pašnekovas rūko.
· Pokalbiui pasibaigus svarbu nedelsti ir išeiti. Pašnekovas pats
duos ženklą, kada pokalbis baigtas. Jis padėkos kandidatui už vizitą ir gal
būt pasakys, kad jam buvo malonu susitikti. Pašnekovas gali pažvelgti į
laikrodį arba tiesiog atsistoti. Kandidatui gali pasakyti: “Pranešiu
maždaug per savaitę” arba “Paskambinkite po savaitės”. Jeigu pašnekovas
tylės, tuomet jam vertėtų paklausti: “Ar galima paskambinti po savaitės ir
sužinoti galutinį sprendimą?”
Išeinant pažvelgiama pašnekovui į akis, paspaudžiama ranka ir padėkojama už
susitikimą.
Atsakinėjant į klausimus, svarbu stenktis parodyti savo gerąsias puses,
tačiau reikia turėti saiką. Pokalbio metu gali būti patikrinti kiti
kandidato sugebėjimai – darbas kompiuteriu, užsienio kalbų mokėjimas.
Dažnai tokie pokalbiai vyksta užsienio kkalba.
Antroje pokalbio dalyje įstaigos konsultantas arba viršininkas tau trumpai
papasakos apie įstaigą ir konkrečiai apie kandidato būsimą darbą. Tai
geriausias laikas paklausti, tačiau nereikia pabrėžti, kad kandidatui
labiausiai rūpi atlyginimo dydis, vertėtų pasidomėti būsimomis pareigomis
ir atsakomybe. Taip galima įgyti simpatijos parodant susikaupimą ir
mokėjimą klausytis.
Nenumatytos aplinkybės
Toks pokalbis yra savotiškas žaidimas, ir net kandidato rankose visi
koziriai, ne visada yra galimybė laimėti. Tai šiek tiek panašu į
suviliojimą. Kandidatas yra protingas, inteligentiškas, atrodaopuikiai, iš
jo trykšta jumoras, ir vis tiek nesiseka nieko suvilioti.
Atėjus į pokalbį gali atsitikti taip, kad sutinkamas žmogus, kuris
neapkenčia blondinių, o kandidatė kaip tik ir yra šviesiaplaukė. Arba
priimant į darbą pataikoma ant švaros maniako, todėl galima prarasti visas
galimybes dėl mažiausios dėmelės ant palaidinukės apykaklės.
Kiti atmeta kandidatus dėl to, kad ant jų veidų yra raukšlių arba
strazdanų, kkad nešioja auskarus arba yra kairiarankiai. Tokios aplinkybės
nuo kandidato nepriklauso. Tereikia nenusiminti, bus dar kitų kartų.
Ar reikia užsipulti darbdavį
Pirmasis darbdavio ir kandidato pokalbis paprastai būna labiau
„žvalgybinis“. „Žvalgosi“ tiek viena pusė, tiek kita. Vis dėlto pirmenybė
klausti priklauso darbdaviui – būtent jis jaučiasi padėties šeimininkas ir
užduoda rūpimus klausimus. Todėl pirmojo pokalbio metu tikrai nevertėtų
imti iniciatyvos į savo rankas, užsipulti būsimą darbdavį: „Pirmiausia
noriu jūsų paklausti“. Nebent jis pats tai pasiūlytų. Tačiau dažniausiai
darbdavys pirmasis viską išsišniukštinėja, išsiklausinėja ir tik pokalbio
pabaigoje duoda laiko kandidatui šiam svarbiam klausimui užduoti. O kad
klausimų būtų ir jie pasirodytų įdomūs darbdaviui, kandidatas turi tuo
pasirūpinti iš anksto. Mat, jeigu atėjęs į pokalbį žmogus visiškai neturi
jų darbdaviui, tai irgi nėra gerai.
Nuo ko pradėti
Aišku, nereikėtų pradėti klausinėti nuo to, kokį atlyginimą kandidatui bus
mokamas. Žinoma, tai labai svarbus klausimas, galbūt net lemiantis jo
apsisprendimą. Šį klausimą vertėtų pasilaikyti ateičiai. Bus rimtesnis
įspūdis, jei į pokalbį kandidatas ateis šiek tiek pasidomėję apie firmą ir
rinką, kurioje ji dirba. Galima paklausti darbdavio, ar daug turi
konkurentų, ar rinka smarkiai užkimšta, su kokiais klientais dirba, kokiems
gamintojams atstovauja, iš kur vežasi produkciją ir pan. Darbdavys turi
pajusti, kad nuoširdžiai siekiate sudaryti įspūdį apie verslą, kuriame
kandidatui teks dirbti. Galima pasidomėti, kokio dydžio kompanija, ar ji
sena, kaip sekėsi iš pradžių ir kaip dabar, kokio dydžio kolektyvas. Kuo
daugiau kandidatas išpeša informacijos apie kompaniją, tuo geriau sužino,
ar iš tiesų nori joje dirbti. Be to, taip jis geriau suvoks, ar ši
kompanija verta pasitikėjimo. Šie klausimai darbdavio atžvilgiu nėra
keisti.
Ką būtina žinoti apie darbą
Antroji klausimų grupė susijusi su būsimuoju darbu. Gal kandidatas jį
įsivaizduoja vienaip, o darbdavys – visai kitaip. Todėl tikslinga
paklausti, ko jis iš kandidato tikisi, kokios bus užduotys, kokių
reikalavimų jam kelia ir kokių rezultatų tikisi. Galbūt ieškomas žmogus,
kuris po pusmečio taptų padalinio vadovu arba išplėstų firmos veiklą už
Lietuvos ribų. Tuo tarpu kkonkrečius klausimus – ar suteikiamos socialinės
garantijos, kokio dydžio atlyginimas, kokios atostogos ir pan. geriau
pasilikti antram pokalbiui.
Keblus atlyginimo klausimas
Atlyginimo klausimą pirmasis turėtų paliesti darbdavys. Dažniausiai būtent
jis teiraujasi kandidato, kokio atlyginimo šis tikisi. Todėl būtų gerai,
kad kandidatas žinotų, ką atsakyti. Be to, jei jis „nešokinėja“ iš vienos
pareigybės į kitą, nesunkiai nutuoks, apie kokią sumą verta pagalvoti. O
jei bijo užsiprašyti per daug arba per mažai, reikėtų atvirai pasisakyti,
kiek gauna dabar. Verta pridurti, kad norėtų gauti bent šiek tiek (ar daug)
daugiau. Tuo tarpu koketuoti ir visokiais būdais išsisukinėti tikrai
nedera. Darbdaviui, kaip ir kandidatui, šis klausimas labai svarbus. Jei
žmogus išdėsto per didelius savo lūkesčius, jei jis 3-4 kartus paprašo
didesnio atlyginimo, nei numatyta skirti, geriau negaišti laiko nė vienai
pusei.
Yra darbdavių, kurie būna numatę atlyginimą, kurį gali mokėti. Tokiais
atvejais net jei žmogus viršija limitą 200 Lt, į kitą pokalbį jis
nebekviečiamas, nors ir idealiai atitinka visus reikalavimus. Taigi per
daug užsiprašyti arba kategoriškai pareikšti, kad kandidatą domina tik suma
nuo ., visada rizikinga. Verčiau bandyti kaip nors išsisukti pasinaudojus
įvairiomis diplomatinėmis priemonėmis: šiandien gaunu tiek, ateityje
norėčiau daugiau, tačiau galima derėtis: sutinkama palaukti, kol kompanija
„įsivažiuos“.
Baimę klausti lydintys kuriozai
Kalbant apie konkrečias smulkmenas visiškai korektiška darbdavio paklausti,
kokia atlyginimo dalis bus nuolatinė, kokia kintama, nuo ko ji priklausys,
kaip bus skaičiuojama, ar bus tarnybinis automobilis, ar bus mokama už
benziną, ar bus ir kuriuo metų laiku atostogos, kokių socialinių garantijų
tikėtis ir pan. Reikia pasidomėti ir apie darbo sutartį, ji terminuota ar
ne.
Pasitaiko ir taip, kad kandidatui, jei šis nepasidomi pats, nepasakoma, kad
jis ateina per motinystės atostogas ir vėliau teks išeiti. Būna visokių
kuriozų. Jei žmogus laiku neišsiaiškina, pradėjęs dirbti po savaitės ar po
mėnesio gali sužinoti visokių naujienų: kad jam atlyginimas bus „į vokelį“,
kad darbo reikalais turės visur važinėti savo automobiliu ir pan.
Truputį jaudintis yra normalu ir netgi sveika, tačiau leisti, kad „juodos
mintys” drumstų kandidato sąmonę pokalbio metu, būtų didžiulė klaida.
Nereikia blaškytis ir nervintis. Svarbiausia, kad darbdavys suprastų, jog,
priimdamas kandidatą, priima tikrai naudingą žmogų.
Pokalbiui pasibaigus
Kartais žmonės gauna pasiūlymą darbui vien todėl, kad vieninteliai iš visų
pretendentų raštu padėkoja pašnekovui už susitikimą. Šis paprastas ir
mandagus gestas atskleidžia minėtus tris vertingus bruožus: ryžtą,
entuziazmą ir atsakomybę.
Kandidato elgesys po interviu su darbdaviu
Paprastai žmonės, ieškantys darbo, grįžę po interviu su darbdaviu, tiesiog
atsipalaiduoja, nuleidžia rankas ir laukia darbdavio skambučio. Lietuvoje
nėra įprasta elgtis kitaip. Tačiau tvirtai pasiryžus susirasti darbą reikia
imtis visų įmanomų priemonių.
Praėjus interviu kandidatas turėtų nusiųsti darbdaviui padėkos laišką. Tai
gali nuskambėti keistai, tačiau tuo jis tikrai išsiskirtų iš kitų savo
konkurentų. Šiuo žingsniu jis dar kartą atkreiptų darbdavio dėmesį į save.
Turėtų būti nuolatos keliami klausimai sau: „ką paprastai daro kiekvienas
ieškantis
darbo?“, „ką aš dar galėčiau padaryti kitaip siekdamas įtikinti
darbdavį, jog aš esu geriausias kandidatas, tinkantis siūlomam darbui?“.
Nereikia bijoti daryti neįprastus veiksmus ir tuo parodyti darbdaviui, kad
būtent šis kandidatas tikrai yra geriausias žmogus šiam darbui.
Padėkos laiškas kandidato darbo paieškoje yra ne tik teisingas sprendimas,
bet ir efektyvi darbo paieškos strategija. Kiekviena padėka yra papildoma
galimybė parduoti jo kvalifikaciją, žinias ir sudaryti teigiamą įspūdį
skaitytojui. Ieškant darbo jis turi parodyti savo atkaklumą.
Padėkos laiškas išsiunčiamas vienos dienos laikotarpyje po jūsų interviu.
Pradžioje pažymima pozicija, į kurią pretendavo ir kada vyko interviu.
Laiškas turi būti asmeniškai adresuotas žmogui, su kuriuo vyko pokalbis.
Kreipiamasi vardu, pavarde ir pareigomis. Laiške dar kartą pažymima, jog
šis kandidatas yra susidomėjęs siūloma darbo vieta bei firma, kurioje tektų
dirbti. Taip pat reikėtų parašyti, jog jis bet kada gali ateiti papildomam
pokalbiui arba atsiųsti papildomos informacijos, jei reikia.
Pagrindinės padėkos laiško dalys:
1. Kreipimosi pagrindas.
2. Susidomėjimas darbu.
3. Trumpas kandidato savybių, žinių, kvalifikacijos pristatymas.
4. Galimybė parašyti papildomą informaciją, kuri nebuvo paminėta
interviu metu.
5. Padėka.
6. Pažymėjimas laiko, kkuriuo kandidatas buvo susitaręs dėl darbdavio
atsakymo.
Padėkos laiško pavyzdys
Gerb. p. J. Macaiti,
Dėkoju už suteiktą galimybę susitikti su Jumis šį rytą dėl pardavimų
vadybininko darbo vietos. Mūsų pokalbis leido geriau susipažinti su
firmos „Pelikanas“ veikla bei keliamais reikalavimais ddarbui.
Mano gilios specialybės žinios ir turima darbo patirtis tikrai teigiamai
įtakotų Jūsų kompanijos veiklą. Mano puikios anglų kalbos žinios ir
darbas kompiuteriu praverstų dirbant pardavimų vadybininku.
Aš susisieksiu su Jumis sekančią savaitę pasiteirauti apie Jūsų sprendimą
dėl darbuotojo pardavimų vadybininko vietai užimti.
Dar kartą dėkoju už sugaištą laiką ir suteiktą dėmesį man.
Su pagarba,
V. Petruškevičius
Neverta pamiršti, kad AČIŪ nekainuoja nieko, bet nulemia daug ką.
Jeigu kandidatas nusprendė atsisakyti darbo pasiūlymo, vis vien vertėtų
padėkoti pašnekovui. Tai ne tik mandagumo gestas, nes ateityje gali
prireikti jo patarimo ar pagalbos.
DARBO POKALBIS IŠ POTENCIALAUS DARBDAVIO PUSĖS
Kad pokalbis su kandidatais būtų efektyvus
Pasirinkti naują darbuotoją sudėtinga užduotis kiekvienai įmonei. Juk
svarbu rasti patį geriausią specialistą, kuris galėtų pritapti kompanijoje
bei efektyviai dirbti.
Dalis organizacijų tokiose situacijose kreipiasi į personalo atrankos
specialistus, tikėdamiesi, kad taip sutaupys laiką bei ras tinkamiausią
kandidatą. Kitos organizacijos dėl vienų ar kitų priežasčių atrankas vykdo
pačios. Tuomet į naujo darbuotojo paieškos ir atrankos procesą neretai
įtraukiami keli įmonės darbuotojai, kartu turintys atlikti ir savo
tiesiogines funkcijas.
Norint įvertinti visus atsiliepusius kandidatus, rasti geriausius ir
sugaišti tam kiek įmanoma mažiau laiko, siūloma gerai pasiruošti pokalbiui,
apgalvoti temas, kuriomis norėsite kalbėti su kandidatais, pasiruošti
klausimus, kuriuos norėsite užduoti. Pokalbio apgalvojimas bei išankstinis
klausimų pasiruošimas leidžia struktūruoti susitikimų su kandidatais laiką
bei suteikia galimybę objektyviau sulyginti kandidatus. Šie patarimai
siūlomi personalo atrankos specialistų.
Pirmas pokalbis su kandidatu neturėtų trukti ilgiau nei 20 – 30 min. Jo
metu svarbu susidaryti įspūdį apie kandidatą ir išsiaiškinti kandidato
darbinę patirtį, motyvus ieškant darbo ir asmenines savybes, t.y. dalykus,
kurie bus labai svarbūs ir gali įtakoti darbo rezultatus.
Svarbu atminti:
1. Susitikimo metu reikia paklausti, ką kandidatas žino apie įmonę (svarbu,
kad būtų pasiskaitęs, pasidomėjęs) bei pats darbdavys turi trumpai
papasakokti apie savo įmonę bei poziciją, į kurią asmuo pretenduoja. Kuo
daugiau informacijos apie įmonę bei darbo vietą turės kandidatas, tuo
tiksliau galės įvertinti savo galimybes bei norą dirbti būtent čia.
2. Kandidatas turi būti paprašytas papasakoti apie save arba save
apibūdinti. Reikia stebėti, ar kandidatas kalba lengvai, paprastai, be
didelių pauzių. Jei kandidatas sunkiai kalba kuria nors tema, tikėtina, kad
ji jam yra skaudi. Reikia pagalvoti, ar tai netrukdys jo darbui? Ar
darbdaviui patinka, kaip kandidatas save apibūdina?
Pokalbio metu darbdavys turi pasiruošti keletą provokuojančių klausimų.
Netikėti klausimai leidžia pamatyti, kaip kandidatas reaguoja netikėtoje
situacijoje. Reikia atkreipti dėmesį į:
• Kaip sklandžiai atsako į klausimą?
• Ar susijaudina?
• Ar nepasimeta?
Šiuolaikinis verslo pasaulis kupinas netikėtumų. Svarbu, kad darbuotojas
nepasimestų ir mokėtų išsisukti netikėtose situacijose.
4. Pateikti „zonduojantys” klausimai leidžia patikrinti kandidato
profesines žinias apie buvusias arba galimas situacijas ir kandidato elgesį
jose. Pavyzdžiui, „kaip elgtumėtės, jeigu gautumėte keletą sudėtingų
užduočių vienu metu ir abi jas turėtumėte atlikti tuoj pat?“, „jeigu
būtumėte priimtas į šią poziciją, nuo ko pradėtumėte? “, „kaip manote, su
kokiais sunkumais galite susidurti..“ ir t.t.
5. Pokalbio rezultatai gali būti įspūdingi, bet apgaulingi. Neretai
konkursus tam tikrai darbo vietai užimti laimi tie kandidatai, kurie
geriausiai sugeba bendrauti su darbdaviu. Iš ankstinis pasiruošimas
interviu, temų ir klausimų išskyrimas padės pokalbį struktūruoti, palyginti
skirtingų kandidatų atsakymus. Ar įspūdį darbdaviui palikęs žmogus ne tik
gerai bendrauja, bet taipogi yra geras savo srities specialistas?
6. Patariama pasikliauti nuojauta. Ar darbdaviui simpatiškas šis žmogus? Ar
jis būtų priimtinas firmos kolektyve bei komandoje? Ar jis pritaptų prie
kolektyvo?
Kartais vos pamatčius žmogų galima suprasti, kad jis netinka įmonės
ieškomai pozicijai. Tokiu atveju su kandidatu reikia kalbėti trumpai.
Galima pasiteirauti apie motyvus, paskatinusius dalyvauti šiame konkurse,
apie darbinę patirtį. Jeigu darbdavio susidarytas įspūdis nesikeičia – šis
žmogus netinkamas, pokalbio nebereikai pratęsti. Tokiam kandidatui
pasakoma, kada turėtų laukti atsakymo. Atsakymas nėra sakomas iškart.
7. Svarbu atkreipti dėmesį ne tik į kandidato atsakymus, bet ir į jo
elgesį, aprangą, kalbos manieras. Ar kandidatas atėjo tinkamai apsirengęs?
Ar bendrauja tinkamai, išlaiko reikalingą distanciją? Ar jo kūno kalba
neprieštarauja žodžiams?
8. Būtina pasižymėti pastabas. Kandidato atsakymai į klausimus, elgesys bei
kalbos ypatumai yra fiksuojami. Pastabos leidžia darbdaviui lengviau
prisiminti šį kandidatą ir jo ypatybes po to, kai bus susitinkama su visais
kandidatais arba praėjus kuriam laikui.
9. Jei yra galimybių, firmai vertėtų kreipkitis į specialistus, galinčius
atlikti psichologinius testus, žinių bei įgūdžių patikrinimą. Šios
procedūros padės išvengti nemalonių netikėtumų ir darbdavys turės daugiau
garantijų, kad pasirinko teisingai. Tikrumo gali suteikti ir gautos
rekomendacijos. Jas geriau surinkti pačiam darbdaviui ir nepasikliauti vien
kandidato atneštomis rašytinėmis rekomendacijomis.
10. Jei įmonė nepasitiki testais, siūloma pačiam darbdaviui juos išbandyti.
Tuomet galima palyginti gautus rezultatus ir tai, ką pats darbdavys mano
apie save. Testų rezultatai darbdaviui gali padėti atsirinkti tokias
asmenines savybes turinčius kandidatus, kurie labiausiai tiktų darbdavio
komandai.
Išvados
Pokalbį su būsimuoju darbdaviu galima palyginti su minų lauku. Tereikia
įsivaizduoti krūvą talentingų kandidatų gyvenino aprašymų ant potencialaus
darbdavio stalo. Jis nori sužinoti, kuris iš jų sugebės labiausiai
išsiskairti iš kitų kandidatų: ar lengvai sutaria su su kitais žmonėmis,
sugeba laikytis terminų, ar tikrai labai reikia atsiradusios laisvos darbo
vietos.
Daug gabių žmonių buvo atmesta dėl tokių elementarių dalykų kaip
smunkančios kojinės, ar blogas kūno kvapas, ar todėl, kad pokalbio metu per
daug laisvai jautėsi: persūdė savo kalbą familiarumais, prisistūmė kėdę per
arti pokalbio vedėjo, pradėjo raustis svetimuose popieriuose ir apžiūrėti
ant stalo buvusius niekučius.
Nėra kokios nors vienos garantuotos gudrybės, kaip elgtis pokalbio su
darbdaviu metu, bet kandidatas gali žymiai padidinti savo galimybes,
žinodamas, kaip reikėtų ir derėtų elgtis.
Taigi kandidato apranga turėtų atitikti darbo, dėl kurio jis vyksta į
interviu, stilių, specifiką.
Į interviu nevalia vėluoti. Kandidatas turi laiką suplanuoti taip, kad
vietoje, kur bus interviu, jis būtumėte prieš 10-15
min. iki paskirto
susitikimo laiko pradžios.
Galima su savimi turėti užrašų knygelę, juodą šratinuką, vizitinę kortelę,
kelias papildomas CV kopijas. Vertėtų atsinešti rekomendacinius laiškus,
vairuotojo pažymėjimo, atitinkamo mokslo baigimo pažymėjimo, kitų
reikalingų dokumentų kopijas.
Patartina apgalvoti klausimus, kuriuos būtų galima pateikti inerviu metu.
Derėtų paruošti atsakymą į klausimą, kodėl kandidatas yra pats
tinkamiausias specialistas siūlomai darbo vietai užimti.
Daugiau nei 50 proc. viso bendravimo sudaro neverbalinis. Kandidato
laikysena, veido išraiška, gestai, akių kontaktas, apranga – neverbalinės
komunikacijos dalys, kurių negalima pamiršti.
Patartina būti natūraliam pasisveikinant, reikėtų tvirtai paspausti ranką,
tačiau tik tuomet, jjei ji bus pasiūlyta.
Interviuotojas pradeda dialogą. Kandidatas turi atidžiai klausytis.
Įsitikinkite, ar siūlomas darbas atitinka jūsų norus, įsitikinimus,
kompetenciją.
Papasakokite apie jūsų sugebėjimus. Niekas kitas už jus to nepadarys.
Būkite lankstus. Darbdaviai ieško tokių darbuotojų, kurie greitai
adaptuojasi naujame kolektyve, gerai dirba komandoje be didelių skundų ar
specialių užgaidų. Papasakokite kokią nors istoriją iš praeities,
iliustruojančią jūsų lankstumą.
Visus užduodamus klausimus derėtų sutikti su šypsena.
Atsakymai į kalusimus turėtų būti sąžiningi ir tiesūs. Prieš atsakant,
reikėtų sudėlioti atsakymą galvoje. Jei kandidatas nesuprato klausimo,
tegul paprašo pakartoti ar paaiškinti. Nereikai skubėti, tačiau būti
ryžtingu labai svarbu.
Atsakant į sudėtingą, galintį neigiamai atsiliepti kandidato įvaizdžiui,
klausimą, patartina naudoti „sumuštinio modelį“: pateikiama teigiama
informacija, šalia jos pridedama neigiama dalis, o užbaigiama teigiama
išvada. Teigiama pabaiga palieka gerą įspūdį.
Pvyzdžiui:
Klausimas: Man rodos, paskutinius penkerius metus jūs niekur nedirbote?
Atsakymas: Aš studijavau, auginau vvaiką ir tvarkiau mūsų namų reikalus.
Dabar aš esu visiškai pasiruošusi darbui ir turiu atitinkamą jūsų siūlomam
darbui kvalifikaciją.
Baigiant pokalbį reikai apibendrinti, kodėl jis yra tinkamiausias
kandidatas. Svarbu paminėti kandidato stipriąsias puses, kurios gal buvo
užmirštos interviu metu.
Jei kandidatas nori šio darbo, taip ir turėtų pasakyti.
Po interviu įvertinkite, kas pavyko geriausiai, ką galima būtų pataisyti.
Be to, vertėtų nepamiršti 24 valandų laikotarpyje nusiųsti padėkos laišką
asmeniui, su kuriuo vyko pokalbis.
Niekada nereikia bijoti sulaukti neigiamo atsakymo. Tai taip pat šioks toks
rezultatas. Kiekvieną neigiamą atsakymą reikia vertinti kaip pamoką:
pamėginti išsiaiškinti konkrečias priežastis, dėl kurių kandidatui
nepasisekė. Nevalia suversti visos kaltės darbdavio simpatijai ar
antipatijai. Ir svarbiausia nepamiršti – už savo vietą po saule reikia
kovoti. Todėl išgirdus neigiamą atsakymą, negalima pulti į neviltį, o
reikia bandyti darbdavį įtikinti, kad kandidatas yra pasiruošę mmokytis
Naudoti šaltiniai:
• www.adgloriam.lt
• www.takas.lt
• www.strategija.lt
• www.cvonline.lt
• www.psichologai.lt
• http://distance.ktu.lt
• Max Egger „Tobulas pokalbis”
• Dr. Nomeda Ausmanienė (UAB “Noriu darbo” personalo sprendimų grupės
personalo konsultantė-psichologė), „Verslo žinios“, priedas „Karjera
ir vadyba“, 2003 Sausio 30 d.
• Inga Saukienė „Kaip pasiruošti pokalbiui dėl darbo“, žurnalas
„Laura“, 2000 liepa, Nr. 7
• Rasa Rakauskaitė „Pokalbis su būsimu darbdaviu“, žurnalas
„Psichologija tau“, 22-24psl., 2001 sausis/vasaris, Nr. 1
• Personalo Konsultavimo Centras “NOVA LUX”
