Dėmesys, jo rūšys, ypatybės; suvokimas bei jutimas
Dėmesys, jo rūšys, ypatybės
Organizmo judesiai ir veiksmai, atsakant į įvairių dirgiklių poveikius, nėra chaotiški. Jie nuosekliai, tam tikru dėsningumu seka vieni paskui kitus. Nervų sistema atrenka ir filtruoja tai, kas individui reikšminga, slopina reakcijas į nereikšmingus įvykius. Atrankos, filtracijos, susitelkimo funkcijas vykdo dėmesys – savitas individo nervų sistemos mechanizmas, užtikrinantis jam efektyvų psichinės veiklos organizuotumą. Taip galima apibūdinti gyvūno ir žmogaus dėmesį. Būtinai reikia pabrėžti, kad žmogaus dėmesys, palyginti su gyvūno dėmesiu, turi specifinių bruožų. Žmogus gali sąmoningai organizuoti psichinę vveiklą, kad galėtų geriau pajusti ir suvokti išorinius poveikius, ryškiau įsivaizduoti prisimintą įvykį, greičiau išspręsti uždavinį ir t.t.
Tai, į ką sutelktas dėmesys (suvokiamas daiktas, jo vaizdas, veiksmas, mintis, emocinis išgyvenimas), vadinama dėmesio objektu, o visa, kas supa dėmesio objektą laike ir erdvėje (pvz., klausantis melodijos – gatvės triukšmas, skaitomą žodį supantys kiti žodžiai), vadinama dėmesio fonu. Dėmesio objektas dinamiškas – nuolat keičiasi. Dėmesys primena į įvairias puses nukreipiamo prožektoriaus šviesą: tai, kas apšviesta, – dėmesio objektas, kas tamsoje – jjo fonas.
Dėmesys pagal pasireiškimo formas (ir sritis) skirstomas į rūšis:
Pagal platumą dėmesys skirstomas į selektyvų ir paskirstytą. Selektyvus dėmesys yra tada, kai kai sąmonė nukreipta į vienos rūšies veiklą ar informaciją, o paskirstytas – kai tenka atlikti du ar ddaugiau veiksmų arba suvokti informaciją, pateikiamą dviem ar daugiau kanalų (pvz.: regai ir klausai, dešiniajai ir kairiajai ausims).
Dėmesio objektu gali būti išorės ar organizmo pokyčių sukelti jutimo ir suvokimo reiškiniai, atminties vaizdiniai, intelektinės operacijos, mintys, protiniai veiksmai, emocinės reakcijos ir būsenos bei motoriniai veiksmai. Pagal šias pasireiškimo sritis dėmesys skiriamas į sensorinį (arba sensorinį – percepcinį), motorinį, emocinį (arba afektinį) ir intelektinį. Sensorinis dėmesys savo ruožtu skirstomas į regimąjį, girdimąjį, lytėjimo ir interocepcinį.
Pagal išankstinį dėmesio krypties pasirinkimą ir valingą susikaupimo palaikymą dėmesys skirstomas į nevalingą ir valingą. Nevalingu dėmesiu vadinamas sąmonės nukreipimas į objektą be išankstinio ketinimo išskirti jį arba jo elementus iš aplinkos. Ši dėmesio rūšis dar vadinama refleksiniu dėmesiu arba tiesiog orientaciniu refleksu. Pagrindiniai nevalingo dėmesio veiksniai yyra stimulo nujautimas, neįprastumas bei objektų judėjimas. Valingas dėmesys – iš anksto numatytas ir valios palaikomas dėmesio objekto išsiskyrimas iš aplinkos. Toks dėmesys labiau priklauso nuo individualių, asmeninių veiksnių (sveikatos būklės, veiklos tikslų, motyvacijos stiprumo ir kt.). svarbų vaidmenį, kontroliuodama valingą vaidmenį, atlieka kalba.
Suvokimas
Suvokimas suprantamas kaip psichinis procesas, kurio metu susidaro suvokinys – suvokimo rezultatas, daiktų ar reiškinių vaizdas mūsų sąmonėje. Psichologinėje literatūroje šie terminai nekiriami, vartojamas vienas – “suvokimas“.
Pirminias žinias apie pasaulį mes gauname ne tik pojūčiais, bbet ir suvokimu. Šie abu procesai vienas su kitu susiję, jie yra vieningo proceso – jutiminio pažinimo – grandys. Suvokimas skiriasi nuo pojūčio. Pojūčio – tik atskirų daiktų ar reiškinių savybių atspindys /kažkas šalta, šilta, saldu ir t.t./, o suvokimas – daikto ar reiškinio visumos atspindys /šaltas ledas, saldus cukrus, mažas vaikas ir t.t./. Dažniausiai jusdami kartu ir suvokiame visuma.
Suvokinys – tai daiktų bei reiškinių įvairių savybių bei detalių visumos atspindys, kai jie tiesiogiai veikia jutimo organus.
Suvokimas nėra paprasta pojūčių suma. Tai sudėtingas psichinis procesas, priklausąs nuo tam tikrų santykių tarp pojūčių. Be pojūčių negalimas suvokimas, bet į suvokimą įeina ir patirtis; turi reikšmės mąstymas, kalba. Žmogus ne tik žiūri, bet ir mato; ne tik klauso, bet ir girdi. Būtent taip jis suvokia daiktų prasmę, jų reikšmę.
Apercepcija ir suvokimas. Žmogų veikia nepaprastai daug daiktų ir reiškinių, todėl neįmanoma visų vienodai suvokti bei į juos reaguoti. Išskiriant tik kai kuriuos, jie geriau suvokiami, įsisąmoninti. Toks pavienių daiktų išskyrimas suvokimo procese vadinamas suvokimo atrenkamumu. Čia pasireiškia atspindimosios žmogaus veiklos aktyvumas, sugebėjimas atrinkti objektus. Atrenkamumą dažnai lemia žmogaus interesai, poreikiai, asmenybės kryptingumas. Pvz., spektaklyje išskiriami ir atidžiau stebimi tik kai kurie aktoriai, varžybose domimės tik vienu sportininku. Kiekvienu atveju suvokimui turi įįtakos asmenybės savybės, jo santykis su suvokiamu objektu. Suvokimas yra aktyvus aktas, nes, suvokiant konkretų dalyką, dalyvauja emocijos. Suvokimas gai būti nevalingo dėmesio forma, bet įsisąmoninus jis tampa valingas, ypač stebėjimo procese.
Suvokimo turinys bei pobūdis priklauso nuo asmenybės nuostatų, skirtingos patirties, interesų kryptingumo, nuo veiklos tikslų bei motyvų. Individualiai kiekvienas skirtingai suvokiame paveikslus, reiškinius, jų ypatybes.vadinasi, suvokiant atsispindi įvairiapusės asmenybės savybės. Kartais kai kurių daiktų savybių nepastebime, bet vistiek suvokiame jas turimos patirties pagrindu.
Suvokinio turinio bei prasmės priklausomumas nuo žmogaus patyrimo, kryptingumo, interesų, nuostatų, žinių vadinamas apercepcija. Apercepcija – tai suvokinio atrenkamumas, priklausantis nuo asmenybės savybių.
(Apercepcija — 1) suvokimo priklausomybė nuo ankstesnės patirties, t. y. nau¬ja suvokiama tik remiantis turimais vaizdiniais, sąvokomis, žiniomis; 2) naujų žinių, pažiūrų, suvokimų, vaizdinių, sąvo¬kų įsisavinimas turint ankstesnę patirtį; 3) naujų dalykų įjun¬gimas į senuosius sąmonės darinius. Apercepcija iš dalies yra sąmonės parengtis naujai mokomąjai medžiagai suvokti, iš dalies tos medžiagos įvedimas į tam tikrą individo patirties sistemą. Apercepcija — psichologinis naujos mokomosios me¬džiagos suvokimo bei įsisavinimo pagrindas. Be apercepcijos nauja būtų nesuvokiama. (Pedagogikos žodynas. 1993 m. Vilnius.).
Skiriama pastovioji ir laikinoji apercepcija. Kai suvokinio turinys priklauso nuo subjekto žinių, patyrimo, interesų, amžiaus – pastovioji apercepcija. Tą patį muzikos kūrinį skirtingai suvokia vvaikas, suaugęs žmogus ir pats kompozitorius, skirtingai suvokia jį ir to paties amžiaus, bet skirtingo išsilavinimo žmonės. Po įvairių stresų, sunkių išgyvenimų kartais pakinta suvokimas, pvz., po artimo žmogaus mirties muzikos kūrinys, žadinęs džiaugsmą, gali būti suvokiamas kaip liūdnas.
Laikinoji apercepcija – kai suvokimas priklauso nuo būsenos: susijaudinimo, nuovargio, alkio. Pvz., išsigandus kelyje numestas daiktas gali pasirodyti žvėrimi, išalkus bet kuris maistas suvokiamas kaip skanus.
Jutimas
Jau antikos laikaisAristotelis skyrė 5 žmogaus jutimus: regėjimą, klausos, uoslės, skonio ir lytėjimo. Tik vėlaiu buvo pastebėta, kad žmogaus jaučia savo kūno padėtį; taigi išskirta ir šeštoji sensorinė sistema – judėjimo ir jo teikiami kinesteziniai pojūčiai. Vėliau buvo priskaičiuota dar daugiau pojūčių, kurių neuropsichologiniai mechanizmai nebuvo visiškai aiškūs ir kurie, skirtingai negu 5 pagrindiniai jutimai, neturi aiškios lokalizacijos centrų smegenyse. Tai spaudimo, skausmo, šilumos ir šalčio, sąnarių ir sausgyslių tempimo, sotumo ir alkio, troškulio ir kt. pojūčiai
Makarov (Makapob, 1968) pojūčius klasifikovo kur kas smulkiau; jis skyrė net 7 pojūčių grupes, kiekvienoje iš jų diferencijavęs nuo kelių iki keliolikos subtilesnių jutimų.
I. Biologinių poreikių pojūčiai
1. Troškulio
2. Troškulio patenkinimo
3. Alkio
4. Alkio patenkinimo
5. Apetito
6. Sotumo
7. Lytinio potraukio
8. Lytinio pasitenkinimo
9. Šlapinimosi poreikio
10. Šlapinimosi
11. Defekacijos poreikio
12. Defekacijos
13. Mieguistumo
14. Užmigimo ir t.t.
II. Organizmo sutrikimų pojūčiai
1. Karščio
2. Karštligės
3. Dusimo
4. Deguonies nepakankamumo
5. Smaugimo
6. Apsinuodijimo
7. Negalavimo
8. Pykinimo
9. Vėmimo
10. Nuovargio
11. Poilsio
12. Galvos svaigimo
13. Čiaudėjimo
14. Žiovavimo
15. Šalimo
16. Drebulio ir kt
III. Lytėjimo pojūčiai
1. Lygumo
2. Šiurkštumo
3. Sausumo
4. Drėgnumo
5. Lipnumo
6. Kutenimo
7. Prakaitavimo ir t.t.
IV. Propriocepciniai ir erdvės pojūčiai
1. Nesvarumo
2. Pagreičio
3. Greičio mažėjimo
4. Judėjimo pradžios
5. Judėjimo
pabaigos
6. Posūkio
7. Leidimosi žemyn
8. Kilimo aukštyn
9. Raumenų įtempimo
10. Pasitempimo
11. Raumenų komforto
12. Raumenų diskomforto
13. Sukimo
14. Galvos padėties
V. Skonio ir uodimo pojūčiai
1. Skonio harmonijų (keliančių teigiamas emocijas)
2. Skonio disharmonijų (neigiamos emocijos)
3. Kvapų harmonijos (teigiamos emocijos)
4. Kvapų disharmonijų (neigiamos emocijos)
VII. Girdėjimo pojūčiai
1. Akustinių harmonijų
2. Akustinių disharmonijų
3. Triukšmo ir šnabždesių
4. Muzikiniai
5. Griaustinio ir pan.
Taigi, be jau žinomų – regėjimo, klausos, uoslės, skonio, lytėjimo, – Makarov skyrė biologinių poreikių ir organizmo sutrikimų pojūčius.
Dėmesio perkėlimo ypatybių tyrimas
1. Tyrimo tikslas: ištirti 17 metų merginos dėmesio perkėlimo ypatumus.
2. Metodas: Eksperimentavimas
3. Tyrimo eiga: tyrimui taikoma F. Gorbovo modifikuota Šultės lentelė, kurioje atsitiktine tvarka surašyti juodi (1 &– 25) ir raudoni (1 – 24) skaitmenys.
8 9 24 20 15 6 19
4 5 12 1 24 13 23
14 18 17 22 2 11 6
22 11 7 21 8 3 9
2 7 16 23 19 16 3
13 1 21 5 10 25 17
15 10 18 20 4 14 12
Tyrimas vyksta trimis etapais:
1) Juodų skaitmenų suradimas eilės tvarka;
2) Raudonų skaitmenų suradimas atvirkštine tvarka;
3) Juodų ir raudonų skaitmenų suradimas paeiliui (1 – juodas, 24 – raudonas, 2 – juodas, 23 – raudonas, 3 – juodas, 22 – raudonas ir t.t.).
Tiriamoji yra 17 metų amžiaus, moteriškos lyties. Tyrimo metu ji buvo geros nuotaikos, pasitikinti savimi ir rimtai žiūrinti į užduotį. Aiškinti kaip atlikti užduotį jai nereikėjo ilgai, greitai suprato, ką reiks atlikti. Jai atliekant užduotį kambaryje vvyravo visiška tyla, ji susikaupusi sedėjo ir rimtu veidu ieškojo visų skaitmenų. Tačiau vos tik baigė užduotį, jos veide išvydau šypseną ir pakilią nuotaiką. Tokią nuotaikų kaitą galima įvertinti, kad ji atsakingai ir rimtai žiūrėjo į jai pateiktą užduotį. Dar uužduoties metu ji vienu metu buvo labai susijaudinusi, buvo pradėjus panikuoti, kaip pati po to pasakė, nes neberado skaičių ir pradėjo tarp jų maišytis. Sunkiausios, pasutinės užduoties metu ji garsiai skaičiavo, nes labai maišėsi. Sunkiausia buvo kai reikėjo rasti 13 juodą, po to 13 raudoną ir po to raudoni skaičiai mažėjo, o juodi didėjo. Kitose dviejose užduotyse sunkumų nebuvo, todėl jas atliko atitinkamai pirmą ir antrą per 44:36 sekundės ir 41:83 sekundės. O trečiąją užduotį per 2 minutes ir 54:51 sekundės. Norėdama įsitikinti, kad tai yra normalūs rezultatai, atlikau šį eksperimentą ir su dar dviem žmonėm. Tai 24 metų vyru ir 23 metų moterimi. Jiems sekėsi taip pat, kaip ir septiniolikmetei. Pirmosios 2 užduotys problemų nesukėlė, jas atliko per apytiksliai 445 sekundes. O trečioji užduotis sekėsi kur kas sudėtingiau. Ją atliko per atitinkamai 2 minutes 56 sekundes ir 3 minutes ir 8 sekundes. Manau, kad E. Zambacevičienės knygoje „Psichologijos metodai ir psichologinio tyrimo metodikos“ (1989) yra neteisingai parašyta, kad suaugę žmonės, trečiąją užduotį atlieka per 90s, kadangi nei vienas iš mano tiriamųjų to nepadarė. Nors sąlygos manau buvo tam tinkamos: kambaryje buvau tik aš ir tiriamas žmogus, buvo visiška tyla ir ramuma.
4. Tyrimo rezultatų sutvarkymas. Apskaičiuojamas kiekvienos užduoties atlikimo llaikas ir padarytų klaidų skaičius.
5. Išvados. Tyrimo rezultatų pagrindu daromos išvados apie mokinių dėmesio perkėlimo ypatybes. Suaugę žmonės tiek juodus, tiek raudonus skaitmenis suranda maždaug per 45 s., o trečią užduotį atlieka apytikriai per 90 s. Tačiau pagal mano tiriamuosius gavosi taip, kad trečiąją užduotį visi atliko per apytiksliai 3 minutes. Nors tiriamųjų amžius skiriasi 7 metais, skiriasi ir lytis, tačiau rezultatai panašūs.
Apercepcijos įtaka suvokimui
1. Tyrimo tikslas: apercepcijos vaidmens tyrimas daiktų atpažinimo metodu
2. Metodas. Eksperimentas
3. Tyrimo eiga. Tyrimui reikalingas daiktų rinkinys. Aš pasirinkau tokį daiktų rinkinį: kaštoną, žiebtuvėlį, batų šaukštą, pieštukinius klijus, smilkalų lazdelę, bintą, antpirštį, mažą atsuktuviuką, rūbų segtuką.
Tiriamosios (17 metų, moteriškos lyties merginos) paprašiau užsimerkti ir, paeiliui apčiupinėjus prieš ją padėtus ant stalo įvairius daiktus (iš anksto neparodytus), pavadinti juos. Aš fiksavau laiką, per kurį tiriamoji atpažino daiktus, pažymėjau keletą elgesio ypatumų atpažįstant tuos daiktus.
Daiktų rinkinys Atpažinimo laikas (min:s:ms) Tiriamosios atsakymai Tiriamosios elgesys
1. Kaštonas 01: 46: 62 Gyvatė Apčiuopusi kaštoną, ji labai pradėjo juoktis, atrodė visiškai nesusikaupusi, pasakė, kad tai medinis daiktas, tačiau pavadino tai gyvatės galva*
2. Žiebtuvėlis 00: 07: 01 Žiebtuvėlis Ramiai apčiupinėjo, ir pasakė, jog tai yra žiebtuvėlis. Daugiau jokių emocijų nereiškė.
3. Batų šaukštas 00: 09: 78 Batų šaukštas Ji iškart atpažino šį daiktą, tačiau buvo pamiršusi pavadinimą, ir tik po 9 s pasakė tiksliai.
4. Smilkalų lazdelė 00: 05: 51 Smilkalai Kai ttik paėmė į rankas, iškart pauostė ir pasakė jog tai smilkalai.
5. Pieštukiniai klijai 00: 08: 51 Klijai Pasukiojo, pauostė ir suprato.
6. Bintas 00: 04: 94 Bintas Iškart pasakė pavadinimą, nes neseniai buvo nelaimė ir teko jai bintuoti žmogaus pirštą.
7. Antpirštis 00: 06: 73 Antpirštis Suprato iškart kas tai yra, žino kad reikalingas daiktas siuvimui, bet tik po 6 sekundžių prisiminė pavadinimą.
8. Atsuktuvas 00: 08: 23 Atsuktuvas Neiškart pasakė, nes pamiršo kaip vadinasi.
9. Rūbų segtukas 00: 03: 01 Segtukas Pasakė iškart, tik paėmusi daiktą į rankas.
* pavadino kaštoną gyvatės galva, nes ji turi tokią medinę gyvatę, susidedančią iš trijų dalių: galvos, kūno ir uodegos, tai ir pagalvojo, kad tai ir yra ta gyvatės galva.
5. Išvados. Tiriamoji pasakė visus pavadinimus, visus daiktus atpažino, nes ankščiau buvo su jais susidūrusi. Nors ir nepasakė pirmojo daikto, kaštono, pavadinimo, sumaišė jį su kitu daiktu, tačiau tas kitas daiktas buvo jai labiau įprastas, dažniau jį mato savo namuose, todėl apercepcija pasireiškė kitu aspektu. Visus kitus daiktus atpažino gerai ir per gan trumpą laiką. Dažnai primiršdavo pavadinimus, tačiau tai tikriausiai susijaudinimo kaltė. Norėjo kuo geriau atlikti užduotį, tačiau dėl susijaudinimoužmiršdavo. Žiebtuvėlis jai yra įprastas dalykas, kadangi pati jį naudoja kiekvieną dieną. Batų šaukštą taip pat kartais naudoja, todėl jį atpažinti nebuvo sunku. Smilkalus retai kada naudoja, tačiau tnebuvo jai ssunku atspėti, nes jie kvepėjo ir pauosčiusi atpažino. Pieštukiniai klijai jai nėra naujiena, todėl juos taip pat nesunkiai atpažino. Bintą buvo naudojusi prieš porą dienų, kai jos mama isipjovė pirštą ir teko jai bintuoti net kelis kartus, tai ir lengvai atpažino jį. Anpirčio ir atsuktuvo ji nelabai naudoja, tačiau jie yra iš jos namų ir todėl dažnai juos matydavo ir atpažinti juos nebuvo sunku. Rūbų segtuką lengvai atpažino, nes kai atėjau pas ją į namus, ji kaip tik ir kabino rūbus išplautus su segtukais, tai todėl ir lengvai atpažino.
Apibendrindama viską, galiu pasakyti, jog apercepcija vaidina didelį vaidmenį mūsų gyvenime, šiuo atveju būtent daiktų atpažinime.
