Depresija

TURINYS

TURINYS 2

Įvadas 3

Depresijos priežastys 4

Endogeninė depresija 5

Epidemiologija 7

Sunki depresija 7

Klinikinė depresija 8

Egzogeninė depresija 9

Užmaskuotos depresijos 9

Depresijų psichopatologijos variantai 10

Su amžumi susiję depresijos požymiai 12

Pogimdyminė depresija 13

Savižudybė (suicidas) 16

Gydymo būdai 17

Išvados 20

Literatūros sąrašas 21Įvadas

Aš esu juodumoje, juodų juodžiausioje juodumoje, virpančioje skausmu. Aš persmelkta nebūties, kuri, roos propildo visatą. Aš skęstu liūdesio upėje, kuri neturi nei krantų, nei dugno, nei pradžios, nei pabaigos. Dangaus skliaute nežiba žvaigždės. Nėra mėnulio. Nėra saulės. Nėra vilties. Nėra Dievo. Mirtis čia pat. tai, rodos tęsis amžinybę. (R. Ž.)

Depresija paima į nelaisvę, rodos, pačią sielą. Žmogus jaučia energijos stoką, jam sutrinka miegas, trumpalaikė aatmintis, nerūpi nei maistas, nei seksas, jis nesugeba patirti malonumo, jam sunku susikoncentruoti ir aiškiai mąstyti, žmogus pradeda kaltinti save, nebemato išeities. Šiam sutrikimui paprastai būdinga sulėtėjęs mąstymas ir prislopę judesiai. Tai depresinis sindromas.

Greta pagrindinių depresijos požymių, dažnai pasireiškia savęs nuvertinimo, savigraužos, kaltės idėjos. Depresija gali būti pagrindinė liga, bet ji neretai būna ir kaip kitų psichopatologinių sindromų dalis. Pastaraisiais dešimtmečiais vis daugiau specialistų atkreipia dėmesį į tai, kad depresijų daugėja, keičiasi jų psichopatologija. Depresijų psichopatologija pasikeitė: vis rečiau bbūna vadinamoji klasikinė, gili depresija, o daugėja švelnesnių, atipiškų variantų, tarp kurių daug somatinių ir vegetacinių. Vis daugėja depresijų, kurios imituoja kitas, t. y. somatines, ligas, o pati afektų sutrikimo simptomatika gali būti nepastebima. Paaiškinti šią depresijų patomorfozę nelengva, atrodo, kkad viena iš priežasčių yra psichotropinių preparatų vartojimas. (Depresja. Psichopatologija,lasifokacija, gydymas. 1999m.).

Depresija sutrikdo normalią emocijų raišką: pažeistos neuronų grandinės užblokuoja teigiamų jausmų signalus. Depresijos apimtas žmogus nebepatiria malonumo, jam kyla tuštumos, nevilties jausmas, noras atsiriboti nuo kitų. Neuronų grandinės, „nuspalvinančios“ įvykius teigiamai ar neigiamai, jungiasi su kitomis smegenų sritimis, kurios perduoda negalavimą į kiekvieną kūno skaidulą. Depresija skatina irdies ligų atsiradimą, sukelia kaulų pakitmus, paspartina osteoporozę ir kt. Netinkamą funkcionavimą gali skatinti išorinės aplinkybės (atstūmimas vaikystėje) arba vidiniai fiziniai faktoriai (netinkamas smegenų enzimus kontroliuojantis genas). (Depresja – pagydoma liga. 1999m).

Pagrindiniai depresijos simptomai:

• Liūdesys, nusiminimas tęsiasi 2 ar daugiau savaičių.

• Ankstesni pomėgiai ar malonumai dabar nebeteikia džiaugsmo.

• Jaučiasi nereikalingas, išgyvena neviltį ar kaltės jausmą.

• Žymūs svorio ir mitybos įpročių pokyčiai. <

• Miego įpročių pasikeitimai – kankina nemiga arba nuolat nori miego.

• Jaučiasi prislėgtas, be priežasties pravirksta, jaučiasi vienišas ir nemylimas.

• Irzlus, pavargęs, trūksta energijos.

• Sunkiai susikaupia ir apsisprendžia.

• Pradeda vartoti daugiau alkoholio ar tabako gaminių.

• Dažnos mintys apie mirtį ir savižudybę.

Oficiali statistika skelbia – visame pasaulyje moterys depresija serga 2-2,5 karto dažniau nei vyrai. Tikslios priežastys dar nenustatytos, tačiau manoma, jog tai susiję su moteriškų lytinių hormonų įtaka centrinės nervų sistemos funkcionavimui. Pagal oficialius mūsų šalies duomenis, Lietuvoje įvairiomis depresijos fformomis moterys serga maždaug 3 kartus dažniau nei vyrai. Tiek yra užregistruota besikreipiančiųjų dėl depresijos, tačiau tai tik apytikslis skaičius.

Faktai apie depresiją:

• Visame pasaulyje moterys depresija serga 2-2,5 karto dažniau nei vyrai

• 50% depresijos atvėju sukelia stresiniai įvykiai

• 50-85% moterų serga pogimdymine depresija

• Didžiąja depresija serga 6,1% žmonių.

• Kai kuriuos depresijos simptomus patiria 23,1% žmonių.

• Vidutinis amžius, kai pirmą kartą išsivysto didžioji depresija – 25-29m.

• Depresija trunka vidutiniškai 20 savaičių.

• Sergantiems depresija žmonėms suicido rizika padidėja iki 15%

• 74% pacientų pasveiksta per metus nuo pirmųjų simptomų pasirodymo.

• Tikimybė, kad pasikartos didžopsios depresijos epizodas, yra 80%.

• Tikimybė, kad pasikartos mažosios depresijos epizodas., yra 100%.

• Vidutiniškai žmogaus gyvenime būna 4 didžiosios depresijos epizodai.

• 12% pacientų suserga chroniška depresija.

• Pasaulyje didžioji depresija užima 4 vietą tarp labiausiai luošinančių ligų, Vakaruose – antrąją. (Psichologija Tau 00‘3).Depresijos priežastys

Depresijų priežastys iki šiol galutinai nenustatytos. Nuotaikos sutrikimų veiksmai gali būti biologiniai ir psichosocialiniai.

Šiuo metu nustatyta, kad patofiziologinius nuotaikos sutrikimus lemia biogeniniai aminai – ypač noradrenalinas ir serotoninas. Atlikti tyrimai parodė, kad gydymas antidepresantais susijęs su jiems jautrių receptorių funkcijos pakitimais po ilgalaikio gydymo.

Genetika. Ligonių šeimose būna sergančių bipoline arba monopoline depresija. Tai patvirtina mintį, kad depresijų kilmė yra biologinė. Bipolinių sutrikimų paveldimumas yra ryškesnis negu monopolinių. Maždaug 50 proc. ligonių, sergančių bipoline depresija, bent vienam iš tėvų buvo nnuotaikos sutrikimų. Dažniausiai tai būna monopolinė depresija.

Jeigu vienas iš tėvų serga bipoliniu nuotaikos sutrikimu, tai yra 27 proc. tikimybė, kad kiekvienam iš jų vaikų taip pat bus nuotaikos sutrikimų. Jei abu tėvai turi bipolinių nuotaikos sutrikimų; tai vaikams tikimybė susirgti nuo 50 iki 75 proc.

Psichosocialiniai veiksniai. Gyvenimo negandos ir stresai gali sukelti egzogeninę depresiją. Tačiau atsirasti monopolinėms ir bipolinėms (endogeninėms) depresijoms jie turi ūk provokuojantį vaidmenį. Manoma, kad netektis, stresai tarsi paleidžia tuos sutrikimo mechanizmus (biologinius), kurie jau buvo paruošti. Reikia atkreipti dėmėsi i tai, kad ligoniai dažnai mėgina sutrikusią nuotaiką susieti su kokiais nors psichiką žeidžiančiais veiksmais. Klinikinė analizė leidžia atskirti egzogeninę nuo endogeninės depresijos.Endogeninė depresija

Anksčiau endogeninė depresija buvo vadinama melancholija. Ji kyla dėl organizme vykstančių pakitimų. Pastaruoju metu daug dėmesio kreipiama į serotonino ir noradrenalino apykaitos sutrikimus, kurie, matyt, yra depresijos priežastis. Šiems sutrikimams atsirasti svarbu paveldimumas. Endogeninė depresija atsiranda be išorinės priežasties, o egzogeninė, pvz., psichogeninė depresija yra psichopatologinė reakcija į buvusią psichikos traumą. Kartais ligoniai teigia, kad jų nuotaika pasidarė prislėgta po kokio nors išgyvenimo, nors depresijos psichopatologijos analizė rodo ją esant endogeninės kilmės. Tuomet galima manyti, kad tai yra egzogenijos išprovokuota endogeninė depresija arba tiesiog išgyvenimo sutapimas su endogeninės depresijos pradžia. Nereikia užmiršti ir to, kkad, retrospektyviai vertinant depresijos atsiradimą, ligoniai dažnai stengiasi ją paaiškinti, „randa“ jos priežastį. Endogeninė depresija gali pasireikšti vienu, t. y. tik depresiniu, sutrikimu (monopolinė depresija), kai kada ji gali pereiti arba po kurio laiko keistis i manijos epizodą (bipolinė depresija).

Endogeninei depresijai būdinga vadinamoji depresijos triada: 1) prislėgta, liūdna nuotaika; 2) sulėtėjusios asociacijos; 3) užslopinti judesiai. Jau vien iš išvaizdos galima spręsti, kad ligonis yra depresiškas: liūdnas, kenčiantis veidas, tvirtai sučiauptos lūpos, jų kampai nusileidę žemyn, antakiai suraukti, viršutinio voko vidinėje pusėje būna lyg trečiasis vokas, vadinamoji Veraguto raukšlė, kaktos raumenys įsitempę, yra vertikalių raukšlių. Ligoniai atrodo vyresni, pasenę, greit ašaroja, nors dažniau būna vadinamoji „sausoji“ (be ašarų) depresija. Kai po „sausosios“ depresijos atsiranda ašarų, kai kurie autoriai teigia, kad tai vienas iš pirmųjų depresijos švelnėjimo požymių.

Svarbus endogeninės depresijos požymis, priklausantis depresinei triadai, yra sulėtėjusios asociacijos ir apskritai visa psichikos veikla. Ryškiausiai tai atsispindi mąstyme ir kalboje. Ligoniai sako, kad „mintys pasidarė lėtos, nepaslankios“, „sunku jas sukaupti, jos lyg prilimpa viena prie kitos“. Kad mąstymas sulėtėja, ypač greitai pajunta protinio darbo žmonės. Jie sako, kad nesugeba parašyti laiško, ataskaitos, kad nekyla originalių minčių, darbe pradeda daryti elementarių klaidų. Dailininkai ir rašytojai skundžiasi visiškai išsekusia fantazija, įkvėpimo stoka. Lektoriai

ir mokytojai nesugeba paskaityti paskaitos arba vesti pamokos be smulkaus konspekto, su baime laukia, kad viską išsakys, o laiko dar liks.

Neretai sulėtėjusį mąstymą būna sunku atskirti nuo astenijos. Padeda tai, kad pirmu atveju mąstymas būna lėtas tiek pokalbio pradžioje, tiek ir baigiantis jam, tuo tarpu astenijos atveju tempas lėtėja ligoniui vis labiau išsenkant pokalbio metu. Kartais psichika būna tiek nuslopinta, kad gerokai pralenkia kitus depresijos triados komponentus. Tokie ligoniai atrodo lyg pasimetę, apie savo būseną nesugeba nieko pasakyti. Kartais jie ggali priminti ligonius, kuriems yra pseudodemencija. Tik depresijai praėjus, jie papasakoja, kad jų nuotaika buvo prislėgta, bet nieko negalėję paaiškinti, nes galvoje beveik nebuvo minčių.

Ligoniai būna pasyvūs, nejudrūs, ištisas valandas sėdi nuleidę galvą, prispaudę rankas prie šonų, suglaudę kelius. Kartais vieni ligoniai lėtai, be tikslo vaikšto, nereaguoja į aplinkinius, niekuo nesidomi, kiti ištisą dieną guli lovoje, užsikloję galvą antklode. Su šiais ligoniais sunku susikalbėti: į klausimus jie atsako lakoniškai, vienu dviem žodžiais, o į sudėtingus klausimus gali ir visai neatsakyti. BBalsas tylus, dažnai kalba pašnibždomis, su pauzėmis, atodūsiais, mąstymas sulėtėjęs. Šie išoriniai požymiai priklauso nuo depresijos gilumo ir ypatybių.

Ligoniai skundžiasi, kad jiems liūdna, niekas jų nedomina, viskas atrodo beprasmiška, gyvenime nieko gero nebuvo, nėra ir nebus: „ateitis beviltiška, tapau kitiems nnašta, geriau mirti“. Paprastai tokie ligoniai blogai miega, visai neturi apetito, kartais net visiškai atsisako valgyti, jiems sklinda n.emalonus kvapas iš burnos, būna užkietėję viduriai. Visi tie požymiai esti ryškesni rytą, o po pietų, ypač vakare, ligonis „išsivaikščioja“ ir būsena būna ne tokia kankinanti.

Kitas endogeninei depresijai būdingas požymis – jos intensyvumo svyravimai per parą: anksti rytą liūdesys būna intensyviausias, vakare susilpnėja. Kartais ligoniai šį nuotaikos kitimą aiškina tuo, kad „vakare būna lengviau, nes žinai, kad baigėsi dar viena kančių diena, užmigus galima bus nors trumpam užsimiršti“. Kartais nuotaika gali pablogėti ir po pietų miego. Rytą liūdesys kartais būna tuoj pat pabudus, kartais -po kelių ar keliasdešimt minučių. Atsirandantį liūdesį ligoniai sieja su tuo, kad reikia keltis ir ką nors daryti, kkad vėl vargina nemalonios mintys arba prisiminimai. Labai sunkių depresijų metu nuotaikos svyravimų gali nebūti. Jų atsiradimas rodo, kad depresija švelnėja. Kartais pasitaiko iškreiptas nuotaikos svyravimas – ligonis blogiau jaučiasi vakare.

Endogeninei depresijai būdingas sumažėjęs psichikos tonusas. Ryškiai susiaurėja interesai, įvykiai, anksčiau jaudinę, pasidaro „pilki“, bereikšmiai, ligoniai vengia bendrauti. Visa tai yra todėl/kad kasdieninė, įprastinė veikla, kuri anksčiau buvo atliekama automatiškai, dabar virsta sunkia, neįveikiama problema. Endogeninei depresijai būdinga ir tai, kad keičiasi minčių turinys. Ligoniai viską mato, vertina lyg pro ttamsius akinius. Save laiko nevykėliais, negabiais. Iš praeities prisimena tik tai, kas buvo nemalonu dėl to dar labiau gilėja mankavertiškumo mintys Kas buvo gera atrodo nereikšminga. Ligoniai skundžiasi, kad pasidarė šalti, abejingi, bejausmiai. Jiems skaudu, kad nesisieloja dėl savo artimųjų, nesugeba kartu su jais džiaugtis ir sielvartauti. Tai vadinamoji skausmingoji psichinė nejautra – „kenčiu, kad negaliu išgyventi kartu su kitais“Epidemiologija

Monopolinė depresija yra dažniausias suaugusiųjų žmonių psichikos sutrikimas. Tikimybę susirgti monopoline depresija turi 20 proc. moterų ir 10 proc. vyrų, tuo tarpu bipoliniu sutrikimu tik 1 proc. Nustatyta, kad tik 20-25 proc. depresiškų ligonių kreipiasi į gydytojus ir yra gydomi.

Atlikti depresijų tyrimai įvairiose šalyse parodė, kad visur moterys 2 kartus dažniau negu vyrai serga monopoline depresija. Galutinai šio skirtumo priežastys nėra nustatytos. Manoma, kad tai gali priklausyti nuo įvairių stresų, gimdymo, hormoninių pokyčių. Bipoline depresija sergančių moterų ir vyrų skirtumai yra nedideli (maždaug 1,2:1).

Monopolinė depresija gali kilti bet kuriame amžiuje, tačiau dažniausiai ji prasideda 20-50 metų (50%), vidutinis amžius apie 40 metų. Bipoliniai sutrikimai prasideda kiek anksčiau, jie gali būti net vaikystėje. Vidutinis amžius 30 metų.

Monopolinė depresija dažniau nustatoma išsiskyrusiems asmenims. Bipolinė – išsiskyrusiems ir nevedusiems bei netekėjusioms – vienišiems žmonėms. Bet tai butų galima paaiškinti ir tuo, kad liga prasidėjo aanksčiau ir tai sutrikdė šeimyninius santykius arba dėl depresijos jie nesukūrė šeimos. Nenustatyti žymesni skirtumai tarp miesto bei kaimo gyventojų.Sunki depresija

Esant sunkiai depresijai būti savęs nuvertinimo, kaltumo kliedesių. Ligonis jaučiasi esąs kaltas, kad nepakankamai rūpinosi savo vaikais, tėvais, iki galo neatliko savo darbo ir kažkas kitas turėjo už jį dirbti, yra melavęs ir kt. Pasak ligonio, dėl šių „nusikaltimų“ jį reikia ne gydyti, bet smerkti arba net bausti. Todėl ligoniai atsisako kreiptis į gydytoją: „jis turi svarbesnių reikalų“, „aš nevertas, kad trukdyčiau kitiems brangų laiką“. Yra ligonių, kurie paduoda pareiškimus, kad atleistų juos iš darbo, nes „užima kito vietą“, atsisako valgyti, skųsdamiesi apetito stoka, nevartoja vaistų. Ligoniai būna nusižeminę prieš kitus, nieko sau 1 nereikalauja. Kiti prašo duoti kokį nors paprastą darbą, kad galėtų nors iš dalies ištaisyti savo klaidas, nebūti kitiems našta, veltėdžiu.

Nukenčia ir suvokimo sfera. Ligonis kitaip suvokia save, savo kūną (depersonalizacija). Jo rankos, kojos, veidas, visas kūnas pasidaro tarsi negyvi, lyg ne jo. Visa tai ligonį labai kankina. Sutrikus emociniam išraiškingumui, maistas netenka skonio: „viskas neskanu“, „viskas vienodo skonio“. Garsai atrodo neryškūs, monotoniški, gali susilpnėti taktiliniai ir skausmo jutimai.

Dažnai pasitaiko ir dėmesio koncentracijos sutrikimų, dėl to ligoniai skundžiasi, kad nusilpo atmintis. Būdingi ir miego sutrikimai, kai ssunku užmigti, miegas būna paviršutiniškas, girdimas aplinkinis triukšmas, anksti nubundama. Rytą ligoniai būna pavargę, neišsimiegoję. Kartais jie tikrai miega (artimieji arba palatos ligoniai pasakoja, kad net knarkė miegodami), bet teigia, kad nemiegojo, nes jaučia miego stoką.

Depresijų sezoniškumas seniai pastebėtas. Daugelis depresijos epizodų dažniausiai pasikartodavo pavasarį ir rudenį. Ši depresijos savybė yra reikšminga diagnozuojant ir taikant profilaktines priemones. Šiame šimtmetyje daugelis mokslininkų aktyviai tyrinėjo sezoniškumą. Tik 1984 /metais JAV psichiatras Rosenthalis su kolegomis pasiūlė terminą „sezoninė afektinė liga“. Buvo aprašyti sezoniškumo kriterijai, kurie įtraukti į DSM-III-R klasifikaciją:

A. Yra reguliarus ryšys tarp bipolinio sutrikimo arba pasikartojančio depresinio sutrikimo pradžios ir 60 dienų periodo per metus (pvz., reguliariai atsiranda depresija tarp spalio mėnesio pradžios ir lapkričio pabaigos).

B. Visiška remisija, arba pasikeitimas iš depresijos j maniją ar hipomaniją taip pat buvo tam tikru metų laikotarpiu 60 dienų (pvz., depresija praeina nuo vasario mėnesio vidurio iki balandžio vidurio).

C. Buvo mažiausiai trys sezoniškai susiję (kaip nurodoma „A“ ir „B“ punktuose) sutrikimai per trejus metus (ne iš eilės); mažiausiai dvejus metus iš eilės).

D. Aprašyti sezoniniai nuotaikos sutrikimo epizodai buvo dažnesni už nesezoninius daugiau kaip tris kartus.

Nustatyta, kad yra depresijų, kurios pasikartoja žiemą – tai vadinamos žiemos sezoninės depresijos. Taip pat vis dažniau yra nustatoma vasarą pasikartojančių depresijų.Klinikinė

depresija

Klinikinės depresijos simptomai yra šie:

• Veiklos pskitimai;

• Apetito pakitimai;

• Bloga nuotaika, liūdesys;

• Energijos pakitimai;

• Menkavertiškumo jausmas;

• Interesų praradimas;

• Miego sutrikimai;

• Minčių pakitimai;

• Mintys apie mirtį, savižudybę.

Klinikinė depresija yra daugiau negu bloga nuotaika, kurią patiria visi ir kuri, pavyzdžiui, aplankius draugams ar pasivaikščiojus gamtoje. Depresija tęsiasi savaites, mėnesius, ar net metus. Ji veikia ir jūsų mąstymą ir fizinę savijautą. Ši liga sukelia didelių kančių ne tik tam, kas ja serga, bet ir šeimos nariams, draugams, bendradarbiams. Negydomos depresijos pasekmės gali būti alkoholizmas ir narkomanija, šeimos, darbo roblemos, chroniškas invalidumas. Blogiausia –– ji gali paskatini savižudybę. Depresija yra laikoma afektiniu sutrikimu, tačiau tai nereiškia, kad nėra jos fizinių aspektų. Pastarųjų metų tyrimai rodo, kad depresija sergančių žmonių smegenyse yra tam tikrų cheminių medžiagų disbaansas. Antidepresantai kaip tik ir veikia kanalus smegenyse susijusius su nuotaikų kaita.

Žmonės, kurie serga depresija, nėra nei silpni, nei nevykėliai. Tai tiesiog žmonės, kuriems gali išsivystyti liga. Depresija nėra susijusi su charakteriu. (Psichologija Tau 02‘2).Egzogeninė depresija

Egzogeninė depresija kyla tada, kai žmogų veikia išorės dirgikliai. Egzogeninės depresijos būna somatinės ((organinės) ir psichogeninės.

Somatinės (organinės) depresijos atsiranda dėl vidaus organų ligų, po galvos smegenų traumų ar kitokios kilmės centrinės nervų sistemos pažeidimų (infekcijos, intoksikacijos, galvos smegenų aterosklerozės ir kt.). Jos paprastai esti pagrindinis ligos sindromas. Dažnai tarp somatinio (organinio) pažeidimo laipsnio iir depresijos gilumo būna paralelizmas. Gerėjant somatinei ligonio būsenai, depresija gali silpnėti ir be specialaus gydymo. Šių depresijų metu visuomet nustatoma somatinė arba neurologinė simptomatika, ryšys tarp somatinio (organinio) pažeidimo ir depresijos atsiradimo. Visoms somatinėms depresijoms būdinga ir astenija, todėl dažnai kalbama apie asteninį – depresinį sindromą! Psichogeninė (reaktyvioji) depresija kyla po psichikos traumų, t. y. tokių stiprių arba ilgai trunkančių išgyvenimų, kurie ryškiai sutrikdo CNS jaudinimo ir slopinimo procesus, pertempia stresinius adaptacinius organizmo mechanizmus. Reaktyviajai depresijai būdinga K. Jasperso aprašyta požymių triada: 1) depresija kyla dėl psichiką traumuojančios situacijos; 2) situacija, t. y. psichikos trauma, atsispindi depresijoje; 3) situacijai praėjus, depresija išnyksta. Taigi reaktyviajai depresijai atsirasti būtina psichikos trauma; depresija kyla tuoj pat po jos arba praėjus kelioms dienoms. PPasitaiko, kad depresinis sindromas formuojasi vėliau, po papildomų, nors ir daug silpnesnių išgyvenimų.Užmaskuotos depresijos

Šios depresijos dar vadinamos slaptomis, vegetacinėmis, somatinėmis depresijomis. Šios depresijos lyg užsimaskuoja, užsideda kitos ligos kaukę. Taigi šių kaukių gali būti įvairiausių. Tad suprantama, kodėl šios depresijos dažnai būna gydytojų neatpažintos, juo labiau kad ligoniai paprastai kreipiasi ne į psichiatrus, o į kitų medicinos sričių specialistus. Manoma, kad iš visų ligonių, kurie kreipiasi į gydytojus, maždaug pusę sudaro sergantys užmaskuotomis depresijomis.

Užmaskuotų depresijų simptomatika būna polimorfiška, dažniau vidutinio iintensyvumo. Ligoniai skundžiasi silpnumu, nerviniu išsekimu, širdies ir kraujagyslių, kvėpavimo, virškinimo trakto sistemų veiklos sutrikimais. Greta šių nusiskundimų, pasitaiko iniciatyvos stoka, nerimas, nuovargio jausmas, astenija.

Vienas iš dažniausių požymių – miego sutrikimai. Ligoniai skundžiasi, kad sunku užmigti, miegas būna paviršutiniškas, nes dažnai prabundama, anksti nubundama. Neretai pasireiškia anoreksija, dėl to labai sumažėja kūno masė. Paprastai susilpnėja libido ir potencija (moterims sutrinka mėnesinių ciklas).

Vienas iš užmaskuotos depresijos požymių – ilgai trunkantys (keletą ‘mėnesių ar net metų) skausmai arba nemalonūs jutimai. Aptariant su ligoniu šį laikotarpį, matyti, kad visiškai sveikas jis niekad nesijautė, jeigu savijauta pagerėdavo, tai labai trumpai. Beje, skausmų ir nemalonių jutimų beveik arba visai neveikia simptominis somatinis gydymas (spazmolitikai ir kt.).

Depresijos sindromo analizė rodo, kad tokiems ligoniams būdinga sulėtėjusios asociacijos, užslopinti judesiai. Ligoniai sako, kad jiems trūksta tonuso, energijos, sumažėję interesų, niekas nedomina taip kaip anksčiau. Dažnai jie skundžiasi, kad negali sukoncentruoti dėmesio, sunkiau supranta, nenori bendrauti – „geriau būti vienam“. Išoriškai ši būsena gali būti panaši į pervargimą, bet nerandama jokios priežasties. Esantis „tingumas“ ir nenoras kuo nors užsiimti anksčiau jiems nebuvo būdingi. Bloga nuotaika ligoniai paprastai nesiskundžia, labai pabrėžia abejingumą, pasyvumą. Jeigu ir pripažįsta, kad ji prislėgta, tai paaiškina somatiniais negalavimais – „kokia gali būti nuotaika, jei ttaip blogai jaučiuosi“.Depresijų psichopatologijos variantai

Nerimastinga depresija tai depresija, kai, greta prislėgtumo, būna nerimas, t. y. neigiama emocija nukreipiama į ateitį ir subjektyviai išgyvenama kaip būsimų nelaimių, pavojaus nuojauta ir laukimas. Tiksliai pasakyti, dėl ko nerimauja, ligoniai dažniausiai negali – tikriausiai susirgs kokia sunkia liga, vaikams atsitiks nelaimė darbe arba moksle, jis pats bus atleistas iš darbo. Sunkesniais atvejais ligoniai paniškai laukia būsimos katastrofos, mirties. Nerimą lydi spaudimo jausmas krūtinėje (už krūtinkaulio), dusulys. Būna tachikardija, pakilęs kraujospūdis, prakaitavimas ar šaltos, drėgnos rankos, abdominalinis disstresas ir kt)

Kartu su nerimu neretai būna ir didelis susijaudinimas. Tokia depresija vadinama ažituota depresija (pranc. agitation „sujaudinimas“). Ligoniai nenustygsta vienoje vietoje, blaškosi, dejuoja, vaikšto po patalpą, nerimastingai aplinkiniams užduoda vis tuos pačius klausimus. Kartais ažitacija pasiekia tokį laipsnį, kad ligoniai šaukia, daužo galvą į sieną, rauna sau plaukus nuo galvos. Tai vadinamasis melancholijos protrūkis. Tokie ligoniai dažnai nusižudo arba gali būti pavojingi aplinkiniams.

Kartais, priešingai, depresija pasireiškia ryškiai užslopintais judesiais. Tai vadinamoji depresija su stuporu. Jau minėta, kad depresinis stuporas niekada nepasiekia katatoninio stuporo gilumo, dėl to tiksliau būtų kalbėti apie substuporą.

Kai depresijoje vyrauja ne liūdesys, bet abejingumas, fizinis silpnumas, ji vadinama adinamine depresija. Tokie ligoniai skundžiasi, kad prarado tonusą, judesiai pasidarė lyg sukaustyti, sunku net atsikelti iš llovos, nėra energijos.

Depresija su įkyrumais. Įkyrumų turinys būna depresinis – tai mintys apie sunkią ligą, aštrių daiktų baimė, susijusi su mintimis apie savižudybę, įkyrūs, depresiniai vaizdiniai (ligonis įsivaizduoja, kad patenka po mašina, šoka iš daugiaaukščio namo balkono). Kartais įkyrumai kyla po psichogenijos, dėl kurios buvo vegetacinė (dažniau kardialinė) krizė. Tokie ligoniai bijo vieni išeiti į gatvę („jei vėl pasikartos priepuolis, nebus kas galėtų suteikti pagalbą“), bijo vieni likti namie („nebus kam iškviesti greitosios pagalbos“). Pagal TLK-10 dažniau tai vadinama fobiniais nerimo sutrikimais.

Hipochondrinė depresija pasireiškia tuo, kad ligonis, būdamas blogos nuotaikos, liguistai fiksuoja savo organizmo funkcionavimą. Dažnai tai būna pervertinimo idėjų lygio mintys apie sunkią ligą, kuria jis serga (paprastai tokie ligoniai iš tikrųjų pagrįstai skundžiasi somatiniais požymiais, tačiau juos pervertina). Ligoniai būna įsitikinę, kad serga vėžiu, tuberkulioze, kraujo liga. Jie dažnai kreipiasi į įvairių specialybių gydytojus, abejoja jų išvadomis. Tik didelėmis pastangomis bei argumentais – pavyksta trumpam ligonį apraminti, kad suabejotų sergąs sunkia liga.

Kai kurie specialistai dar skiria depresiją su savęs kaltinimo kliedesiu, disforinę depresiją, kai, greta liūdesio, pasireiškia pyktis, irzlumas, priekabumas. „Ašarojanti“ depresija – kai ligoniai negali susivaldyti ir bent kiek juos jaudinantys nemalonūs įvykiai liūdina, dėl to ašarojama. „Besišypsanti“ depresija – kai, nepaisant to, kad ligonio nuotaika

bloga, išoriškai to nematyti. Jis visada šypsosi, yra pasitempęs, tvarkingai apsirengęs. Moteris gali būti pasidariusi šukuoseną, pasidažiusi, išsikvėpinusi. Be to, ligoniai gali ironizuoti, juoktis iš savęs. Jų kalbos apie tai, kad nėra prasmės gyventi, atrodo neįtikimos, lyg bravūra, todėl jie gali sudaryti isteriško žmogaus įspūdį. Viso to ligoniai pasiekia didelėmis pastangomis, hiperkompensuoja depresiją. Iš tikrųjų šios depresijos yra labai sunkios ir gresia nusižudymu.

Anestezinė depresija yra tokia, kai psichopatologijoje vyrauja depresinė depersonalizacija ir derealizacija. Išsekimo depresija (aprašyta P. Kielholco) formuojasi somatinio mmenkavertiškumo fone, ligoniui išsekus, badaujant, po sunkių ligų. Ligoniai būna labai užslopinti, atrodo pasenę. Šiai depresijai būdinga lėtinė eiga. Gali būti ir kitokios depresijos – ciklotim.ija, distimija.Su amžumi susiję depresijos požymiai

Vaikystėje, kai sudėtingi psichiniai procesai nėra susiformavę, nebūna ir ryškių psichopatologinių sindromų. Todėl ir depresijos tuomet esti negilios, netipiškos. Kadangi vaiko mąstymas dar ne iki galo susiformavęs, tai jis nesugeba savęs analizuoti, pajusti ir papasakoti depresijų niuansų. Kad vaikas apimtas depresijos, rodo tai, jog jis netenka gyvenimo džiaugsmo, optimizmo, šalinasi kkitų vaikų bei artimųjų, sutrinka jo apetitas, miegas. Tokie vaikai dažnai verkšlena, nesugeba rasti užsiėmimo. Vyresnieji sako, kad jiems liūdna, niekas jų nedomina. Būdinga baimė, ypač naktį. Dažnokai vaikų depresija pasireiškia užmaskuotos depresijos požymiais: skausmo, senestopatiniais, vegetaciniais, somatiniais jutimais. Kartais aatsiranda savęs kaltinimo, menkavertiškumo idėjos, dėl to gali nusižudyti.

Vaikai ir paaugliai negali palyginti savo būklės su „normalia“, nes nežino, kokia ji turėtu būti, taip pat nemoka palyginti savo ir bendraamžių savijautos – jiems atrodo, kad kiti jaučiasi taip pat kaip jie. Sugebėjimas suvokti ir apibūdinti savo vidinę būseną atsiranda bėgant metams, ir dažnai tenka girdėti, kad suaugusieji pasakoja apie vaikystėje varginusias baimes, liūdesį, nesugebėjimą susikaupti, net apie mintis nusižudyti. Vaikystėje ir paauglystėje depresija gali pasreikšti baimėmis, bendravimo su bendraamžiais sutrikimais, perdėtu užsidarymu, sunkumu (tarp jų ir pamokų bei jų ruošimo) vengimu, miego sutrikimai, skausmais be riežasčių, užsispyrimu, konfliktais su tėvais, kartais – potraukiu priklausyti „blogoms“ kompanijoms, psichoaktyvių medžiagų (alkoholis, narkotikai) naudojimu. Pats vaikas ir paauglys labai retai nurodo depresijai budingus ssimptomus. Tačiau tėvams pastebėjus vaiko elgesio, charakterio ar mokymosi pasikeitimus, būtina psichologo psichiatro ar psichoterapiauto konsultacija. Jei depresija pasireiškia ankstyvame amžiuje, tai gali turėti negatyvių padarinių tolimesniam žmogaus gyvenimui: dėl nepasitikėjimo savimi, blogo savęs vertinimo, monies ir dėmesio sutrikimų blogėja mokymosi ezultatai, o jaunas žmogus įpranta bti pasyvus grupėje bei susiranda neigiamą savęs vertinimą atitinkančius draugus.

Vaikų ir paauglių depresija gali būti gydoma psichoterapija (individualia, grupine arba šeimos), tačiau nereikia bijoti, jei yra skiriama antidepresantų. Vartojant šių vaistų pagerėja ne tik vvaiko savjauta, bet ir elgesys (mažėja dirglus elgesys su tėvais, atsiranda daugiau drąsos ir sugebėjimo apginti savo nuomonę bendraamžių grupėje), taip pat pagerėja atmintis ir mokymosi rezultatai.

Suaugusių žmonių depresijoms būdingi visi triados požymiai. Ypač ryškiai tuomet būna užslopintos asociacijos. Būdingi fiziologiniai, endokrininiai pakitimai, kurie keičia ir žmogaus psichiką. Tuomet dažnai pirmą kartą išryškėja somatinės ligos požymiai, kurie paprastai esti nesunkūs, netrukdo dirbti, gyventi. Tačiau tai verčia žmogų labiau domėtis savo organizmo veikla, persekioja mintys apie galimybę susirgti sunkesne ar nepagydoma liga, gali atsirasti polinkis į hipochondriškumą. Dėl somatinių negalavimų žmogus yra priverstas keisti savo gyvenimo ritmą, įpročius. Visa tai sudaro palankų foną kilti depresijoms, nerimui, kurie paprastai nepereina į ryškų sindromą. Involiucinio amžiaus ligonių depresijoms būdingas nerimas, baimė dėl savo ir artimųjų ateities, nors anksčiau jų tai nejaudino. Involiucinio amžiaus pacientai labai jautriai pakelia gyvenimo stereotipo pakitimus, pvz., pakeitė butą, persikėlė iš kaimo į miestą pas vaikus, išėjo į pensiją, mirė vyras arba žmona. Šie įvykiai gali provokuoti endogeninę depresiją arba ją pagilinti, atsispindi jos turinyje. Involiucinio amžiaus depresijų psichopatologijoje gali būti ir kliedesių, kurių skiriamasis požymis – jų buitiškumas, hipochondriškumas, nuostolio idėjos. Neretai involiuciniame amžiuje depresiški ligoniai žudosi.

Senatvėje, kai ryškesnė somatinė patologija, profesinė, taip pat socialinė izoliacija, depresijos uužsitęsia, jas dažnai lydi galvos smegenų aterosklerozės požymiai, ku.rie tarsi užfiksuoja depresiją, daro ją chroninę. Šio amžiaus žmonėms būdingas beviltiškumo jausmas, nerimo arba nebūna, arba jis labai neryškus. Šias depresijas sunku pagydyti. (Depresija’95. Depresija. Psichopatologija, klasifikacija, gydymas, 1999m.)Pogimdyminė depresija

Nuotaikos sutrikimai nėštumo bei pogimdyminiu laikotarpiu moteris kamuoja daug dažniau, nei mums atrodo, bet vis dar mažai žmonių žino, kas tai yra. Mokslininkų ir gydytojų duomenimis, 50%-85% jaunų mamų po gimdymo patiria lengvos formos depresija. Jei liūdesys nepraeina, depresija gali tapti pavojinga: slogi nuotaika kenkia kūdikio vystymuisi, moters ir šeimos gerovei. Blogiausiu ir skaudžiausiu atvėvu moteris gali pasikesinti į savo ar kūdikio gyvybę.

Tik pogimdyminei depresijai būdingi simptomai:

• rūpinimasis vaiku ar perdėtas nerimas dėl savo kūdikio sveikatos;

• kaltės, nesdekvatumo, menkavertiškumo jausmas, susijęs su motinyste;

• kontrolės praradimo ar išprotėjimo baimė;

• sumažėjęs domėjimasis savo vaiku;

• baimė pakenkti savo vaikui;

• sumažėjęs lytinis potraukis;

• nerimas;

• įvairūs įkyrumai, įkyrios mintys ir veiksniai. (www.ligos.lt).

Docentė Vita Danilvičiūtė teigia, kad vis dėlto dažniausiai depresija patiria ir labiausiai rizikuoja ja susirgti vaisingo amžiaus moterys, ir dažnai tai būna susiję su gimdymu. Nėštumas, gimdymas, atrodytų, yra grynai fiziologiniai dalykai, bet tuo metu organizme vyksta didžiuliai hormonų pokyčiai, kurie smarkiai paveikia centrinę nervų sistemą.

Gydytoja psichiatrė sako, kad depresija nėštumo metu gali apimti 25%-35% mmoterų. Tai – nemažas skaičius. Nemaža dalis šių depresijos atvėjų nepastebimi, nediagnozuojami. „Nėštumo metu depresija dažniau pastebima. Tačiau moters nuotaikai o gimdymo neskiriama deramo dėmesi. Paprastai sakoma: „Mažas vaikas, mama pavargo, visoms taip būna, paaugs, atsigaus, sustiprės.“

Slogią nuotaiką pagimdžius lemia daugybė priežasčių. Dažnas vaiko verksmas ir būtinybė keltis kas naktį, spenelių skausmas žindant kūdikį – to pakanka, kad kiltų neigiamų emocijų antplūdis. Mama tampa irzli, verksminga. Tokių jausmų gali atsirasti iš kart gimus vaikeliui. Normaliai jie per kelias savaites išnyksta savaime. Jei liūdesys trunka ilgiau negu 2 savaites, gali būti, kad jaunoi mama serga pogimdymine depresija – specifine klinikinės depresijos forma. Ji atrodo nusiminusi, abejoja savo motniškumu, nesidomi niekuo, kas galėtų pakelti nuotaiką. Kai kurias moteris apima baimė ir rūpestis dėl savo kūdikio saugumo.

Pagrindiniai ligos simptomai nėštumo metu ar po gimdymo nesiskiria nuo visoms depresinėms būsenoms būdingų simptomų: slogi nuotaika arba visiškai pakitę interesai. Slogią nuotaiką pastebime ir atpažįstame dažniau. Bet svarbu atkreipti dėmesų tuo atveju, jei nuotaika pusėtina, bet moteris visiškai nieko nebenori, nesidomi, jai nieko nereikia, viskas nemiela, beprasmiška. „Asiranda didžiulė vidinė „nenorystė“, kiti simptomai – sutrikęs miegas, nervingumas, irzlumas, nuovargis, sumažėjęs darbingumas, apetito pakitimai, svorio svyravimai – taip pat gali rodyti depresiją. Gali būti somatinių, fizinių

požymių: vargina skrandžio sutrikimai, širdies plakimas, neaiškūs skausmai nors atliekant tyrimus nieko nerandama“.

Patartina atkreipti dėmesį į tai, kokia moters reakcija į vaiką. Kartais moteris sako: „Mano vaikas negražus, nevykęs, netikęs“, o iš tikro – tai gražus, sveikas naujagimis. Arba nuvertina save: „Aš nesugebėsiu auginti to vaiko, aš negaliu, nemoku“. Tokios reakcijos gali pasireikšti jau pirmomis paromis.

Labai suknkios depresijos metu moteris gali nesusivaldyti ir gali įvykti tragedija – nukentėti vaikas ar ji pati. Laimė tokių atveju reta. Tik 4% psichocės aapimtų moterų pakelia ranką prieš savo vaiką. Pagrindinis sunkiausios sekinanių emocijų sutrikmų išraiškos – pogimdyminės depresijos – simptomas yra realybės jausmo praradimas, nebesugebėjimas atskirti, kas realu, o kas ne. Pavyzdžiui, moterį, sergančią pogimdymine psichoze, gali užplūsti mintys apie savo kūdikį, bet ji pripažins, kas šios mintys yra neteisingos ir pavojingos, ir nieko nedarys.

Sutrikimo priežastys. Kaip ir kitų psichinių ligų atvėju, į tai, kas sukelia nuotakų sutrikimus nėštumo ir pogimdiminiu laikotarpiu, nėra vienareikšmiškai atsakyta, tačiau šis klausi.mas įvairiai tiriamas. Daugelis mmedikų mano, kad sindromą gali sukelti smegenų cheminių medžiagų disbalansas, būtent – hormonų lygio svyravimas. Ir buvusios traumos, ir paveldimumas, ir išgyventi stresai – viskas „padeda“ susiformuoti depresijai. Kertinis veiksnys yra hormonų pusiausvyra. Centrinėje nervų sistemoje yra labai svarbios medžiagos –– serotonino. Moters lytiniai hormonai turi didelę įaką serotonino apykaitai, o jis turi daug įtakos formuojantis depresijai. Galima sakyti, kad pagrindinis depresijos atsiradimo rizikos veiksnys yra pati moteriška lytis.

Pogimdyminį sutrikimą gali lemti ir su hormonais nesusijusios priežastys. Kai kurie tyrimai rodo, kad yra ryšys tarp trauminio gimdymo ir pogimdyminės depresijos. Nuotaikų svyravimą gali sukelti ir skydliaukės sutrikimai. Skydliaukės veikla po gimdymo labai sulėtėja, ji išskiria nepakankamai tiroidino, o tai jau seniai siejama su būsenomis, panašiomis į depresiją. Tam tikrą įtaką turi ir paveldimumas – genetinė medžiaga, kurią gauname gimdami. Bet labai svarbi yra ir moters aplinka.taigi socialinės paramos stygius yra vienas iš lemiamų veiksnių, nuo kurių priklauso besilaukiančios ir pagimdžiusios moters savijauta. Nepakankamai darnūs ryšiai su aplinkiniais trugdo ar bbent nepadeda motinai gerai rūpintis kūdikiu. Lygiai taip artimų žmonių pagalba ir parama gali paskatinti motiną nuoširdžiai rūpintis kūdikiu, padeda palaikyti savivertę. Aukštą savigarbos lygį mokslininkai sieja su sėkmingu mamos prisitaikymu prie kūdikio poreikių.

Pagimdžiusi moteris praranda didelę dalį dėmesio, kurio susilaukdavo nešiodama kūdikį. Tai ypač toms, kurios pagimdžiusios kuo greičiau grįžta į darbą. Moterys, kurios patyrė nuotaikos utrikimų pagimdžiusios pirmąkart, dažniau patiria sutrikimų ir po kitų gimdymų. Todėl laukdamosi jos būtinai turi kreiptis į psichiatrą ar psichoterapeutą.

Ar galima padėti mmamoms? Dauguma ekspertų sutinka, kad pokalbių terapijos derinimas su vaistais yra geriausias nuotaikos sutrikimų gydymo būdas. Priklausomai nuo pacientės būklės psihoterapija derinama su grupine terapija ir vaistais, kurie skiriami atsižvelgiant į pacientės individualius simptomus, kontroliuojant šalutinį vaistų poveikį. Kadangi beveik pusei moterų, kurios patyrė nuotaikos sutrikimų, pagimdžius antrą vaiką būsena pasikartoja, prieš ruošiantis pastoti reikėtų kruopščiai apgalvoti ir sudaryti gimdymo planą. Įtarus pogimdyvinius nuotaikos sutrikimus būtina ieškoti pagalbos. Bet koks stresas, taip pat rūpinimosi vaiku sunkumai, nepadės moteriai pasveikti. (Psichologija Tau 04‘2).

Pogimdyminė psichozė yra reta būsena, kuri pasireiškia apytikriai 1-2 iš 1000 pagimdžiusių moterų. Pradžia gali būti ypač staigi ir dramatiška, praėjus tik 48-72 valandoms po gimdymo. Nors daugumai moterų psichozės simptomai išsivysto per pirmąsias dvi savaites po gimdymo. Ankstyvieji simptomai – didekis nuovargis, dirglumas, miego sutrikimas. Dažniausiai pogimdyminė psichozė išsivysto greitai ir charakterizuojama depresiška ar ypač pakilia nuotaika, elgesio sutrikimu, emocijų labilumu, atsiradusiais kliedesiais ir haliucinacijomis. Psichozės metu yra didelis pavojus, kad moteris gali nusižudyti ir nužudyti savo kūdikį. Dėl to šias moteris būtina hospitalizuoti.(www.ligos.lt).

Jei sutrikimas yra lengvas – neskubama jo gydyti vaistais. Pastebima, kad ima formuotis nuostata: jei depresija, tai iškart gydoma vaistais, nepaisant šnekų, kad lengva depresija turi būti gydoma psichoterapija. Aišku, nuokrypis į priešingą pusę neteisingas. JJei didesnė depresija ištinka moterį 2-3 nėštumo mėnesį, antidepresantus galima ir reikia vartoti, nes būsimam kūdikiui tai yra mažesnė žala nei negydymas. Taip pat ir po gimdymo. Šiandien Lietuvoje yra daug kokybiškų vaistų, tačiau ir patys geriausi vaistai, jei nėra būtinybės neturi būti vartojami. Naujausiuose leidiniuose rekomenduojama pasverti naudą ir riziką – jei rzika nevartojant antidepresantų tra didesnė,antidepresanas yra reikalingas. Priešingu atvėju jis neskiriamas. Nėštumo .metu reikalingi tik nauji antidepresantai. Jų žymiai mažesnis šalutinis poveikis. (Psichologija Tau 04‘2).Savižudybė (suicidas)

Tai ne išimtinė depresijos baigtis. Tvirtinama, kad visi depresija sergantys ligoniai linkę nusižudyti arba bent nenori gyventi. Jie paprastai sako, kad jiems per sunku gyventi, kad gerai būtų žūti autokatastrofoje arba mirti susirgus sunkia liga. Dar kiti ligoniai teigia, kad svajoja apie mirtį, bet patys jokių žygių nesiima. Dalis ligonių nuolat brandina mintis, kokiu būdu, kaip nusižudyti ir dainai taip padaro. Pasaulinės sveikatos apsaugos organizacijos duomenimis, pasaulyje kasdien nusižudo per 1000 žmonių, o nusižudyti mėgina keliasdešimt kartų daugiau. Lietuvoje savižudybių skaičius labai padidėjęs: pavyzdžiui, 1930-1940 metais nusižudydavo apie 200 žmonių per metus, o per sovietinį laikotarpį ir 1990-1997 metus nusižudė iki 1700 per metus. Lietuvoje savižudybių j rodiklis tapo vienas didžiausių pasaulyje, t. y. 44-46/100 000 gyventoju F (pvz., Latvijoje – 41, VVengrijoje – 38, Suomijoje – 28, Švedijoje, Japonijoje po 17, Vokietijoje – 16, Lenkijoje – 15, JAV, Australijoje po 12, Didžiojoje Britanijoje – 8, Italijoje – 7, Gruzijoje – 4, Brazilijoje -3).

Mokslininkų tyrimai rodo, kad sergantiems depresija žmonėms suicido rizika padidėja net 15 proc, psichologinės autopsijos metodu nustatyta, kad psichikos sutrikimų turėjo net iki 95 proc. nusižudžiusiųjų. Pavyzdžiui, sirgo depresija nuo 30 iki 70 proc., buvo psichikos sutrikimų dėl psicho aktyviųjų medžiagų vartojimo nuo 15 iki 54 proc, sirgo schizofrenija nuo 2 iki 12 proc, asmenybės sutrikimų buvo nuo 3 iki 9 proc, organinės psichikos sutrikimų 4 proc, kitų sutrikimų nuo 3 iki 16 proc., visiškai sveiki nuo 1 iki 6 proc. (Robinsas, Dorpatas ir Ripley, Barrac-loughas, Beskowas, Chynowethas, Richas, Fowleris ir kiti). Depresijos metu bejėgiškumo, menkavertiškumo, kaltumo jausmas, netikėjimas šviesia perspektyva, nerimastingas laukimas kažko grėsminga žadina norą nusižudyti. Taip pat padidina riziką ilgalaikis nerimas, panikos atakos, įkyrumai, gili anhedonija, ilga nemiga, sumažėjusi dėmesio koncentracija, skausmai, hipochondrinės mintys, užsitęsusi eiga, alkoholio vartojimas, neefektyvus gydymas ir kita. Vertinant nusižudymo rizikos laipsnį, reikia atsižvelgti į nusižudymo tendencijų intensyvumą ir psichologinį barjerą, kuris trukdo jas realizuoti. Tendencijų intensyvumas nustatomas vertinant suicidines mintis, realizavimo planą, pasirinktą metodą, repeticijas, fantazijas apie aplinkinių reakciją. Pavyzdžiui, pacientas,

kuris nori nusišauti, bet neturi šaunamojo ginklo, yra mažiau pavojingas, negu tas, kuris nori nusinuodyti ir turi pakankamai vaistų.

Dažniausiai nusižudoma paryčiais, kartais – po pietų miego. Apie 3 proc. nusižudo gydymo įstaigose, didžioji dalis namuose. Paprastai ligoniai pasikaria arba nusinuodija, o legalizavus šaunamąjį ginklą, vis dažniau nusišauna. Išgyvenantys nerimą ligoniai labiau linkę žudytis peiliu, pulti po transportu, iššokti pro langą ar balkoną. Kai esti nerimastinga depresija, kuriai būdinga kaltės idėjos, gali būti išplėstiniai nužudymai, t. y. nužudomi vaikai ar ššeimos nariai, kad jiems ateityje nereikštų kankintis.Gydymo būdai

gydymas antidepresantais,

psichoterapija,

antidepresantų ir psichoterapijos derinys,

kiti būdai (elektros traukulinė, šviesos terapija)

Psichoterapinio gydymo tikslas yra pašalinti depresijos simptomus ir sugrąžinti žmogų į normalų gyvenimą. Psichoterapinis gydymas – tai bendravimas su kvalifikuotu gydytoju, kuris klauso, kalba ir padeda spręsti problemas. Psichoterapijos kursą sudaro apie 8-20 apsilankymų.

Psichoterapija gali būti individuali (tik žmogus ir gydytojas); grupinė (gydytojas ir kiti žmonės, su panašiomis problemomis); šeimos, sutuoktinių terapija (gydytojas, šeimos nariai, sutuoktinių ar sužadėtinių pora).

Geriausiai iišstudijuoti yra 3 psichoterapijos būdai, mažinanys didžiosios depresijos simptomus:

Elgesio terapija – nukreipta į esamą elgesį;

Pažinimo terapija – nukreipta į mąstymą ir tikėjimą;

Tarpasmeninė terapija – nukreipta į esamą bendravimą.

Viena psichoterapija nerekomenduotina sunkiai depresijai arba bipoloniam (manijos-depresijos) sutrikimui šalinti. Šių tipų depresijas rreikia gydyti vaistais. Pažinimo, elgesio ir tarpasmeninė terapijos paprastai veikia pamažu, nors kai kuriems žmonėms psichoterapijos poveikis gali matytis iš karto. Rezultatas pasiekiamas po 8-10 savaičių. Diduma ligonių, sergančių lengva ir vidutine didžiosios depresijos forma, psichoterapijai lengvai pasiduoda.

Vaistų ir psichoterapijos derinys.

Taikant kombinuotą gydymą, vaistai vartojami depresijos simptomams gydyti, o psichoterapija skiriama tam, kad padėtų suprasti, kaip depresija veikia žmogaus gyvenimą. Kai kurie žmonės teigia, kad kombinuotas gydymas labai padeda. Gydant kombinuotai, daugiau nei pusė ligonių pasijaučia geriau po 6-8 savaičių. Kombinuotai gydoma esant užsitęsusiai depresijai, taip pat gydant žmones su simptomais tarp epizodų arba tuos, kuriems vien tik vaistai ar vien tik psichoterapija nepadeda.

Kiti gydymo būdai.

Elektros traukulinė terapija. Dauguma depresijų, netgi sunkios, gali būti visiškai pagydomos vaistais, psichoterapija aarba jų deriniu. Elektros traukulinė terapija (ETT) šalina depresijos simptomus. Ši terapija daugiausiai taikoma sunkiai sergantiems ligoniams, kuriems nepadeda antidepresantai. Ją taip pat galima taikyti tiems, kurie serga sunkia depresija arba kitokiomis sunkiomis somatinėmis ligomis. ETT dabar daug patikimesnė negu anksčiau. Kartu su ETT taikoma bedra anestezija ir specialūs raumenų relaksacijos vaistai, apsaugo nuo fizinės žalos ir skausmo. Dėl ETT pasirinkimo ir galimų pašalinių reiškinių reikia pasitarti su psichiatru. Psichiatras turi atlikti ETT ir stebėti pašalinius reiškinius.

Šviesos terapija. Specialūs spinduliai vvadinami plataus spektro spinduliais, naudojami tam, kad suteiktų žmonėms keletą papildomų dienos šviesos valandų. Tam naudojamos specialiai įrengtos šviesos kabinos arba šviesos kaukės. Šviesos terapija gali padėti sergantiems lengva ir vidutine sezonine depresija žmonėms. Šį gydymą turi kontroliuoti specialistai.

Savikontrolė. Svarbūs patarimai:

Būkite ramus. Nesistenkite atlikti viso to, ką sugebėjote atlikti anksčiau. Sudarykite realių darbų tvarkaraštį;

Prisiminkite, kad prastos mintys (savęs kaltinimas, beviltiškumas) yra depresijos požymiai. Kai praeis depresija, dings ir tokios mintys;

Kol sergate depresija, nedarykite svarbių sprendimų. Jei būtina ką nors gyvenime nuspręsti, pasitarkite su gydytoju ar artimu žmogumi;

Venkite narkotikų ir olkoholio. Tyrimai rodo, kad alkoholio ir narkotikų vartojimas gali sukelti arba pasunkinti depresiją. Be to, tai silpnina kai kurių antidepresantų poveikį arba sukelia pavojingus pašalinius reiškinius;

Žinokite, jog reikia laiko tam, kad depresija išsivystytų ir tam, kad ji išnyktų. Lengvesnės depresijos atvejais gali padėti mankšta. (Depresija – pagydoma liga. 1999m.)

Antidepresantai

Reikėtų atminti, kad depresijos gydymas – ilgalaikis procesas. Antidepresantais pacientui gydytis reikia pakankamai ilgai – tai rekomenduoja Pasaulinės sveikatos apsaugos organizacija, taip pat įvairių š.alių psichiatrų asociacijos. Tarkime, žmogus pradėjo vartoti vaistus nuo depresijos, sveikata pagerėjo, sakykime, per 2 mėnesius ir jis jau jaučiasi geriau. Būtent nuo to pagerėjimo momento privalu antidepresantais gydytis dar ne mažiau kaip 4-6 mėn., kad būtų sustiprintas vvaistų poveikis. Reikia žinoti, kad depresijos gydymas vaistais geriausiu atveju trunka apie pusę metų. Na, o jei per anksti, be gydytojo žinios, nutrauksite gydymą – nebus ir ilgalaikio efekto. Taip pat didelė tikimybė, kad depresija vėl atsinaujins, tad teks gydytis iš naujo ir daug ilgesnį laiką. Žmonės skundžiasi, kad viskas yra gerai, bet viena blogybė –jiems reikia gerti vaistus, kurie primena ligą. Tai savotiškas psichologinis barjeras: savijauta lyg ir gera, o vis dar reikia vaistų. (www.sveikas.lt).

Naujos kartos antidepresantų veiksmingumas pasireiškia jau po pirmų vartojimo mėnesių, jie pagerina dėmesį ir atmintį, nesukelia neigiamo poveikio, t.y. aplinkiniai net nepastebi, kad žmogus vartoja nervų sistemą veikiančius vaistus. Šiuo metu yra antidepresantų, kurie pakankamai ištirti ir saugūs ir ledžiami vartoti net vaikams nuo 6 metų. Šendien yra rieinama ištisa naujų vaistų karta, suteikianti ilgesnį remisijos laiką ir mažiau pašalinių efektų. Pavyzdžiui naujos klasės antidepresantas EDRONAX yra efektyvesnis ir pranašesnis už tradicinius aistus gydant ligonius sergančius sunkia depresija. Šalutiniai poveikiai švelnesni, rečiau pasebima nemalonių reiškinių – pykinimo, viduriavimo, galvos skausmų, migrenos, mieguistumo. Medikai ištyrė vaistus vartojusius pacientus ir nepastebėjo svorio pakitimų. Sąveika su kitais vaistais tikimybė taip pat mažesnė nei įprastų vaistų, skirtų depresijai ir nerimui gydyti. FEVARINAS reguliuoja serotonino veikimą smegenų nervinėse ląstelėse. Serotoninas yyra viena svarbiausių biologiškai aktyvių medžiagų, reguliuojanti nuotaikas ir paskatas. Veikiant antidepresantams homologinės nervinės veikliosios medžiagos pradeda aktyvią veiklą smegenyse ir gali pašalinti ligos simptomus. (Depresija – pagydoma liga. 1999m.).

Antidepresantai sumažina depresijos simptomus, subalansuodami cheminių medžiagų balansą nervinėse ląstelėse. Dažniausiai prirašomi SSRI (Selektyvūs serotonino reabsorbcijos inhibitoriai) depresantai. SSRI turi mažesnį pašalinį poveikį lyginant su senesnės kartos antidepresantais. Dalis pacientų, vartodami SSRI patiria galvos skausmą, pykinimą, susijaudinimą, pokyčius seksualiniame gyvenime ir nemigą. Laikui bėgant dalis šalutinio poveikio išnyksta. Be SSRI yra dar kelios antidepresantų grupės: NARI, SNRI, NaSSA ir NDRI. Šie antidepresantai irgi veiksmingai gydo depresiją, tačiau skiriasi jų veikimo spektras: vieni labiau tinka, vyraujant nerimo požymiams, kiti – kai vargina mieguistumas, energijos stoka, esant seksualiniams sutrikimams.(www.psichoterapija.ot.lt).Išvados

Nepaisant daugybės atradimų, depresija ir toliau lieka paslaptis. Tai karti ironija: mokslas gali paaiškinti keistas, retas ligas, bet tokio dažno sutrikimo, kaip depresija neįstengia. Vakarų šalyse depresija yra antras labiausiai luošinantis susirgimas po širdies ligų, pasaulyje – ketvirtas. Tačiau padėtis keičiasi. Per pastaruosius trejus metus patobulėjusi technika suteikė naują galimybę pamatyti, kas vyksta pacieto smegenyse, kai šis perdirba neigiamus ir teigiamus potyrius. Jau įrodyta, kad depresijos negalima laikyti tik cheminės pusiausvyros sutrikimu. Naujausi duomenys rodo, kad pasikartojanti depresija iš tiesų yra sutrikimas, kuris pažeidžia

nervinių ląstelių junktis, netgi nužudo kai kuriuos neuronus. Depresija blokuoja neuronų informacijos kelius ir trugdo reaguoti į gyvenimo iššūkius.Literatūros sąrašas

1. Dembinskas, A. Depresija. Psichopatologija, klasifikacija, gydymas. Vilnius, 1999.

2. „Depresija‘95“. Tarptautinis simpoziumas 1995 07 3-4 d.

3. Depresija – pagydoma liga. Respublikinė Vilniaus psichiatrinė ligoninė. Vilnius, 2000.

4. Psichologija Tau . „Depresija ir nerimas dažnai lieka negydyti“. R. Chomentauskienė, 02‘2.

5. Psichologija Tau. „depresija“. R. Chomentauskienė, 00‘3.

6. Psichologija Tau. „Kai mamytei depresija“. R. Chomentauskienė ir L. Pakalkaitė, 04‘2.

7. www.psichoterapija.ot.lt

8. www.sveikas.lt – medicinos enciklopedija

9. www.ligos.lt