E. Eriksono asmenybės raidos teorija

E. Eriksonas (1902-1994) buvo Z. Froido mokinys ir pasekėjas. Jis sukūrė asmenybės nuolatinio keitimosi gyvenime teoriją. E. Eriksonas neatmetė pagrindinių Z. Froido teiginių apie sąmonę ir pasąmonę, asmenybės komponentus (Id, Ego, Superego) ir psichoseksualinės raidos stadijos, tačiau asmenybės vystymąsi skirstė ne pagal kūno dalis ir su jomis susijusį malonumo jausmą, o pagal asmenybės ryšį su socialine aplinka. E. Eriksonas įvertino somatinių (kūno), asmeninių, socialinių ir kultūros veiksnių įtaką asmenybės vystymuisi. Jis akcentavo, kad kiekvienoje vystymosi stadijoje, kuri tęsiasi tam tikrą aamžiaus tarpsnį, žmogui iškyla specifinės problemos (raidos krizės), nuo kurių išsprendimo priklauso tolimesnis asmenybės vystymasis. Norėdamas pabrėžti socialinių ir kultūros veiksnių įtaką žmogaus vystymuisi, E. Eriksonas savo teoriją pavadino psichosocialine asmenybės vystymosi teorija, o vystymosi kiekvienoje stadijoje krizes – psichosocialinėmis krizėmis.

Psichosocialinio vystymosi stadijos pateiktos lentelėje.

Stadijos eilė Apytikris amžius Stadijoje sprendžiamos krizės turinys Potenciali nauja savybė, teigiamai išsprendus krizę

1 Kūdikystė, nuo gimimo iki 1 metų. Saugumas – nesaugumas

Vaikas išmoksta pasitikėti arba nepasitikėti kitais asmenimis, kurie rūpinasi jo svarbiausiais poreikiais, pavyzdžiui, maitinimu, šiluma, švara ir fiziniu kontaktu. Pasitikėjimas

Viltis

2 Ankstyvoji vvaikystė 1 – 3 metų. Autonomiškumas – gėda

Vaikas mokosi pats savimi pasirūpinti: mokosi naudotis tualetu, valgyti, vaikščioti ir kalbėti arba abejoja savo sugebėjimais. Valia

3 Žaidimų amžius 3 – 6 metų. Iniciatyvumas – kaltė

Vaikas nori atlikti daugelį veiksmų, ką moka ir atlieka suaugę, todėl jis kkartais peržengia tėvų nustatytas ribas ir dėl to jaučiasi kaltas. Tikslingumas

4 Mokyklinis amžius 6 – 12 metų. Meistriškumas – menkavertiškumas

Vaikas intensyviai mokosi, siekdamas būti kompetentingas ir produktyvus, arba jaučiasi nepilnavertis, nesugebantis ką nors gerai padaryti. Kompetencija

5 Jaunystė 12 – 20 metų. Identiškumas – vaidmenų neaiškumas

Paauglys nori išsiaiškinti, kas jis yra. Jis pasiekia seksualinį, etninį, profesinį identiškumą arba neturi aiškaus supratimo apie ateityje jo laukiančius vaidmenis. Ištikimybė

6 Ankstyvoji branda 20 – 25 metų. Intymumas – izoliacija

Jaunas suaugęs žmogus siekia kito žmogaus meilės ir draugystės arba lieka izoliuotas nuo kitų, yra vienišas. Meilė

7 Vidurinio amžiaus branda 26 – 64 metų. Produktyvumas – stagnacija

Suaugęs yra produktyvus, dirba jam svarbų darbą, puoselėja šeimą arba tampa sustingęs. Rūpestingumas

8 Vėlyvoji branda nuo 65 metų iki mirties. Integracija – neviltis

Žmogus stengiasi suprasti ar jo gyvenimas buvo prasmingas. Jis arba mato savo gyvenimo ssvarbą, arba supranta, kad nepasiekia savo gyvenimo tikslų. Gyvenimo išmintis

Asmenybės vystymosi stadijų charakteristika

Pirmoji stadija. Šioje stadijoje formuojasi vaiko pasitikėjimas aplinkiniu pasauliu, kuris priklauso nuo rūpinimosi vaiku. E. Eriksonas teigė, kad tuomet, kai motina yra jautri ir pareiginga, kūdikis pasitiki ja ir kartu įgyja pagrindą pasitikėti kitais žmonėmis. Pasitikėjimas žmonėmis ir savimi padeda nugalėti sunkumus kitose vaiko augimo stadijose. Vaikas, kuriuo rūpinamasi nepakankamai, pradeda bijoti jį supančių žmonių ir aplinkos, pasidaro įtarus. Visa tai apsunkina jo asmenybės formavimąsi kitose stadijose. Tačiau E. EEriksonas mano, kad šiame laikotarpyje įgytas nepasitikėjimas vėliau gali būti nugalėtas, nes kūdikis turi įgimtą vidinį sugebėjimą, susidarius palankesnėms sąlygoms, pasitikėjimą įgyti. Tik labai stiprus neigiamas patyrimas gali palikti neišdildomą žalą.

Antroji stadija. Joje psichosocialinės krizės sprendimo rezultatai priklauso nuo tėvų pasiruošimo suteikti vaikams laisvę jų galimybių ribose. Antraisiais – trečiaisiais gyvenimo metais vaikas siekia viską daryti pats (pavyzdžiui, apsirengti) ir labai didžiuojasi savo naujais sugebėjimais. Tėvai, kurie leidžia vaikui atlikti tai, ką jis nori ir gali, padeda jam įgyti autonomijos (savarankiškumo) jausmą ir ugdyti valią.

Savarankiškumo atsiradimas ir augimas tuo pačiu stiprina pirmojoje stadijoje įgytą pasitikėjimą kitais. Nekantrūs tėvai, kurie daro tai, ką gali pats vaikas, arba nuolat jį skubina, formuoja vaikui abejojimo savimi ir gėdos jausmą. E. Eriksonas pabrėžė, kad vaikui, kuris šiuo metu neįgis savarankiškumo jausmo, bus sunku paauglystėje ir vėliau, kai norės tapti savarankišku.

Trečioji stadija. Pagal E. Eriksoną tai – žaidimų amžius. Vaikui žaidžiant, auga jo aktyvumas, jis turi spręsti naujas žaidimo užduotis, atsiranda smalsumas ir kūrybiškumo užuomazgos. Šioje stadijoje sprendžiamas psichosocialinis konfliktas tarp iniciatyvos ir kaltės jausmo.

Kiek iniciatyva viršys kaltės jausmą, priklauso nuo to, kiek ir kaip tėvai leis pasireikšti vaiko valiai. Jeigu tėvai skatins vaiko smalsumą, kūrybą, savarankiškumą, tai formuosis iniciatyvumas, kuris sudaro potencialią galimybę ateityje ssiekti savo tikslų ir efektyviai dirbti. Jeigu tėvai vaikui neleis savarankiškai veikti, be to, jeigu jam truks pripažinimo ir meilės, tai formuosis kaltės ir menkavertiškumo jausmai.

Ketvirtoji stadija. Meistriškumo ir darbštumo jausmo atsiradimas labai priklausys uo to, kaip vaikui seksis mokykloje, nuo jo pažangumo ir nuo to, kiek jį palaikys artimieji. Jeigu vaikui labai nesiseka, tai gali susiformuoti menkavertiškumo jausmas.

Penktoji stadija. Šią stadiją E. Eriksonas vertino kaip svarbiausią, formuojantis asmenybės tapatumui. Tai pereinamasis laikotarpis iš vaikystės į suaugusiojo amžių, ir čia kyla vaidmenų sumaišties pavojus. Jau ne vaikas, bet dar nesuaugęs paauglys, turi atsakyti į klausimą „kas aš esu“ įvairiais požiūriais: lyties, pašaukimo, būsimos profesijos ir karjeros, vertybių, pasaulėžiūros ir kt. į šiuos klausimus jis ne visuomet laiku randa atsakymą, ir sprendimas gali būti atidėtas kuriam laikui. Sprendimo atidėjimą E. Eriksonas pavadino psichosocialiniu moratoriumu. Pvz., jei asmuo nesugeba pasirinkti specialybės, jis gali studijuoti keliuose universitetuose, išeiti į kariuomenę, ir tuo būdu susitapatinimo su profesija klausimas atidedamas ilgesniam laikui. Jaunųjų žmonių nesugebėjimą surasti savo tapatumą E. Eriksonas pavadino identiškumo krize. Identiškumo krizė arba vaidmenų sumaištis dažniausiai pasireiškia nesugebėjimu pasirinkti karjeros kelią arba tęsti mokslą.

Teigiamas šio etapo krizės įveikimas formuoja naują vertingą asmenybės savybę – ištikimybę, kurią E. Eriksonas suprato kaip sugebėjimą priimti vvisuomenės moralę, etiką ir ideologiją.

Jei tapatybės krizė neišsprendžiama, lieka vaidmenų sumaištis (jaunuolis nežino, kas jis yra ir ko nori).

Neigiamas tapatumo krizės sprendimo pavyzdys yra jauno žmogaus susitapatinimas su nusikalstamo pasaulio „herojais“ ir įsijungimas į jų veiklą.

Šeštoji stadija. Šioje stadijoje jaunas žmogus įžengia į suaugusiųjų pasaulį ir jo laukia nauji išbandymai. Iš vienos pusės, yra noras priartėti prie žmonių, intymumo poreikis, meilės siekimas, iš kitos – baimė netekti individualybės.

Jei žmogus jau yra atradęs savo tapatybę, jis tampa pakankamai stiprus, kad galėtų atsiduoti kam nors – siekiui, idealui, kitam asmeniui, nebijodamas prarasti savęs. Kito artumas jo nebaugina. Šio tarpsnio krizės įveikimo teigiamos pasekmės – tai vidinės laisvės pajautimas. Žmogus jaučia, kad atsiduodamas artimam socialiniam ryšiui, įkvėptiems išgyvenimams, jis praturtina savo asmenybę vertinga patirtimi. Taigi teigiamai išsprendus šeštosios psichosocialinės stadijos krizę, žmogus subręsta meilei, o socialinis darinys, susiformavęs šioje stadijoje, yra etinis jausmas ir moralė.

Baimė prarasti savąjį „aš“ veda į stiprų izoliacijos jausmą ir pasinėrimą į save. Neįveikus šio amžiaus krizės, laukia neigiamos pasekmės: baimė pasimesti kito akivaizdoje, prarasti save kito artumoje. Jaunas žmogus jaučiasi nežinąs, ką daryti, neturįs ką kitam duoti. Iš tiesų, jis neturi vidinės laisvės, nepajėgus atsiduoti ir nėra ištikimas nei kitam asmeniui, nei savo siekiams dėl savo nepastovumo. Jeigu

netgi ir užmezga ryšį su kitu asmeniu, tai ryšiai yra neasmeniški, bet stereotipiški ir formalūs.

Septintoji stadija. Šio etapo psichosocialinės krizės rezultatų diapazonas – nuo veiklumo iki stagnacijos (sustingimo).

Veiklumas yra esminė suaugusiųjų savybė. Veiklumas apima produktyvumą ir kūrybingumą. Daugeliui tai reiškia tapti tėvu ar motina, gimdyti, auginti vaikus, juos auklėti. Sugebėti bendrauti, bendradarbiauti, kartu kurti šeimą, namų židinį – tai savotiškas menas. Net ir netapę gimdytojais, žmonės gali ugdyti ir auklėti jaunąją kartą, formaliai mokydami vaikų darželiuose ar mokyklose, tapdami globėjais aar dirbdami įvairiose, vaikais besirūpinančiose organizacijose. Kai kurie asmenys dėl ypatingų polinkių ir talentų gali atsiduoti kūrybiniam darbui.

Pagal E. Eriksoną ne tik vaikai priklauso nuo tėvų, bet ir tėvai – nuo vaikų, o vyresnioji karta priklauso nuo jaunosios. „Subrendęs žmogus turi būti reikalingas“.

Rūpindamasis kitais, žmogus praturtėja pats, o jei jis to nedaro ir tesirūpina savimi, tada jis regresuoja. Tai – bergždumas, stagnacija.

Šios krizės įveikimo teigiamos pasekmės – kūrybiškumo, altruizmo pasireiškimas žmoguje. Tokie žmonės tiksliai žino ko gyvenime siekia, dažniausiai sūkuria ddarnią šeimą ir tampa pavyzdžiu jaunajai kartai.

Neįveikus šios stadijos psichosocialinės krizės, atsiranda stagnacija. Žmogus nesugeba įsijausti į kitų problemas ir poreikius. Tokie žmonės turi darbo problemų, o kurti jiems iš viso sunku ar net neįmanima. Jie dirba iš būtino reikalo iir neproduktyviai, taip pat gali turėti sunkumų, auklėdami savo vaikus.

Aštuntoji stadija. Tai paskutinioji žmogaus brendimo stadija, kuri prasideda maždaug nuo 65 metų ir trunka iki mirties. Šiame laikotarpyje vyksta svarbus ir galutinis vidinis „susitvarkymas“ trimis aspektais:

– praeities, t.y. to, kas jau įvyko;

– dabarties, t.y. to, kas vyksta šiuo metu;

– ateities, t.y. to, kas įvyks – mirties.

Paskutinės stadijos krizes įveikimas didele dalimi priklauso nuo to, kaip buvo įveiktos praeitų etapų krizės. Žmogus, kuriam pavyko jas pozityviai įveikti, įgyja pasitikėjimo, autonomijos, iniciatyvos, meistriškumo, intymumo, veiksmingumo jausmą, o senatvėje visa tai susilieja į vidinę darną – žmogus įgyja integruotumą ir suvokia, kad neveltui gyveno.

Pozityviai neišsprendus šių krizių, žmogus darnos nejaučia, apima neramumas, gailestis dėl beprasmės pragyvento gyvenimo.

Asmenybės branda

E. Eriksonas mano, kad asmenybė bręsta visą gyvenimą, o ttikrasis brandumas ir gyvenimo išmintis pasiekiami senatvėje. Išmintis pagal E. Eriksoną – tai besąlygiškas gyvenimo reikšmės supratimas mirties akivaizdoje. Eriksonas, kaip ir Jungas, yra tos nuomonės, kad asmenybė pasiekia brandą antroje gyvenimo pusėje. Brandą jis apibūdina kaip sugebėjimą intymiai bendrauti su kitais asmenimis, produktyviai dirbti ir jausti vidinę darną bei harmoniją su Visata.