emocijos, emociju raiška

KAUNO KOLEGIJA

MEDICINOS IR SOCIALINIŲ MOKSLO STUDIJŲ CENTRAS

SLAUGOS KATEDRA

Išlyginamosios akušerių studijos

EMOCIJOS. EMOCIJŲ RAIŠKA.

Referatas

Kaunas

2007

TURINYS

Darbo tikslas…………………………3 psl.

Įvadas………………………… 4 psl.

Emocijos ir jų ypatumai………………………… 4 psl.

Emocijų raiška …… ………………………… 6 psl.

Emocijų klasifikacija…………………………9 psl.

Pagrindinės emocijos…………………………10 psl.

Baimė…….. …………………………10psl

Pyktis……… …………………………10psl.

Laimė…….. …………………………11 psl.

Džiaugsmas…………………………11psl.

Emocinės būsenos… …………………………12psl.

Afektas…………………………12psl.

Aistra…………………………12psl.

Depresija…………………………12psl.

Empatija…………………………13psl.

Frustracija…………………………13psl.

Nerimas…………………………14psl.

Nuotaika…………………………14psl.

Stresas…………………………14psl.

Išvados…………………………15psl.

Naudota literatūra …………………………16psl.

Darbo tikslas

Išsiaiškinti emocijas: jų ypatumus, išraiškas, būsenas.

ĮVADAS

Žodis „emocija“ yra kilęs iš lotynų kalbos ir reiškia:

• susijaudinimą,

• pergyvenimą,

• susierznimą.

Emocijos ir jausmai – labai svarbi žmogaus psichikos dalis. Dabartinis psichologijos mokslas nnurodo esant daugiau kaip 360 emocijų. Sunku jas būtų ir išvardinti, nes kai kurioms net pavadinimų nežinotume. Tačiau psichoterapeutai sutaria, jog visa ši emocijų daugybė atsirado iš keturių pagrindinių emocijų – pykčio, baimės, liūdesio ir džiaugsmo.

Taigi, šios keturios emocijos yra pačios svarbiausios žmogaus, kaip rūšies, išlikimui. Jei nejaustume ilgesio, tai neiškiltų pavojus gyvybei, bet štai be baimės vargu, ar ilgai temptume. Mokslas įrodė, jog individai, kurie dėl kokių nors įgimtų smegenų defektų negali pajusti baimės, greitai žūva, nes negali įvertinti ppavojaus.

Atrodo, viskas turėtų būti su tomis emocijomis aišku, bet, pasirodo, žmogus nebūtų žmogumi, jei neapsunkintų sau gyvenimo. Kokios nors visuomeninės mados, išsilavinimo ir emocinio raštingumo stoka gali sukurti šimtus kliūčių natūraliam emociniam gyvenimui.

Emocijos – tai fiziologinės reakcijos. Jų funkcijos padėti oorganizmui prisitaikyti prie aplinkos sąlygų: skelbti aliarmą kilus pavojui, pasiruošti atlikti veiksmą, sustiprinti tapatumo jausmą, motyvaciją. Emocijos padeda išsaugoti gyvybę. Emocijos yra vidinė gyvastis. Žalinga gniaužti savo emocijas, nes tai daro neigiamą įtaką darbui, skatina smurtą. Emocijos tampa naikinančios tada, kai negali būti išgyventos, išreikštos, išgirstos. Jos gadina mūsų santykius, primindamos senas žaizdas, atgaivindamos praeities šmėklas, įsibraudamos į dabartį. Emocijos – blogas patarėjas, nes iškreipia realybę ir žlugdo mūsų kompetenciją. Taigi mes laimėsime, jei valdysime jas patys, o ne leisime joms mus valdyti.

EMOCIJOS IR JŲ YPATUMAI

Emocijos – tai daiktų ar reiškinių sukelti malonūs (teigiamos emocijos) arba nemalonūs (neigiamos emocijos) pojūčiai. Nuo emocijų ir jausmų reikia skirti pojūčius, kurie yra materialaus pasaulio daiktų ir reiškinių savybių, betarpiškai veikiančių jutimo organus, atspindys, ssuvokimas.

Emocijos – tai visai kitokie psichikos reiškiniai, negu pažinimo procesai. Jomis žmonės negauna informacijos apie daiktus, reiškinius, ar jų savybes, o tik išgyvena tam tikrus santykius su pažįstama tikrove. Žmogus negali būti abejingas aplinkos poveikiams, nes vieni jų padeda patenkinti poreikius, yra naudingi, kiti priešingai – kliudo patenkinti poreikius arba net kenksmingi fizinei ar psichinei žmogaus egzistencijai. Pirmus pažindamas žmogus jaučia malonumą, džiaugsmą ir kitas teigiamas emocijas, o antrieji kelia nepasitenkinimą, liūdesį, baimę ar kitus neigiamus išgyvenimus.Emocijos tai žmogaus santykio ssu vidinio ar išorinio pasaulio objektais išgyvenimas. Jos mums praneša apie išorinio ar vidinio pasaulio objektų ir reiškinių reikšmingumą mums.

Emocinio gyvenimo įvairovė ir mūsų priklausomybė nuo išgyvenimų kelia daug klausimų: Ką vadiname emocija? Kaip atskirti sąvokas: emocija, jausmas, nuotaika, afektas? Įvairūs autoriai šias sąvokas vartoja skirtingai. Kartais afektu vadinama emocijų išraišką, kurią mato kiti žmonės ir kuri kinta priklausomai nuo išgyvenamos emocijos (H. Kaplan). Nuotaiką kai kurie autoriai vertina, kaip sudėtinę emocijų dalį, kurią jaučia pats žmogus ir kurią mato aplinkiniai; tai depresija, pyktis, euforija, disfotija, ekstazė, gedėjimas (B. Sadokas).

Motyvai, skatinantys žmogaus veiklą, išreiškia žmogaus santykį su aplinka. Šis santykis atsispindi žmogaus emociniuose išgyvenimuose. Tenkinant poreikį, žmogaus emocijos kinta. Pajutęs kokį trūkumą, žmogus pirmiausiai jaučia nepasitenkinimą, įtampą ar kančią. Tada jis išgyvena neigiamas emocijas, nori ką nors pakeisti, kad išsivaduotų iš tokios nemalonios būsenos.

Poreikiui virtus motyvu, žmogus jau žino ir supranta, ką jis turi padaryti, kad išsivaduotų iš tos įtampos. Emocinių išgyvenimų kaita priklauso nuo to, ar seksis patenkinti savo poreikius. Jeigu norai nesunkiai vykdomi, kyla pasitenkinimo jausmų banga, išnyksta kančia ir įtampa, patiriamos teigiamos emocijos; o jeigu žmogui sunku ar neįmanoma patenkinti poreikio, jei veikla neduoda teigiamų rezultatų, kyla nusivylimas, neigiamos emocijos neatslėgsta, lieka įtampa ir nepasitenkinimas.

Mūsų nnorai ir jausmai yra neatsiejami. Galime teigti, jog emocijos yra tam tikru momentų kylantys išgyvenimai, kurie parodo, kaip žmogus vertina situaciją, susijusią su jo poreikių patenkinimu tuo metu. Jie turi tarpusavyje susijusius psichinius, somatinius ir elgesio komponentus. Todėl labai svarbu mokėti atpažinti savo emocijas ir suprasti, kokią informaciją jos mums perduoda apie mūsų poreikių patenkinimą, aplinkos priėmimą, santykius su kitais žmonėmis.

Dėl sąvokos“emocijos“ apibrėžimo, kaip ir dėl daugelio kitų psichologijos terminų, kyla nesutarimų .Paprasčiausiai,emocijos yra apibrėžiamos kaip malonumo ar nemalonumo jausmas, pabrėžiant asmens emocinės būsenos įsisąmoninimą.Tačiau tai yra tik vienas emocijų aspektas.Yra dar du kiti aspektai apibūdinantys emocijas:pokyčiai nervų sistemoje, atsispindintys fiziologinėje išraiškoje (pvz.:prakaitavimas) ir elgesio pokyčiai(mes išreiškiame emocijas).Kitaip tariant, emocijos apima fiziologinius pokyčius, sąmoningą išgyvenimą ir elgesinius veiksmus-išraišką, t. y. emocijų komponentai.

Fiziologiniai pokyčiai. Emocinis sužadinimas kartu yra ir fiziologinis sužadinimas.Fiziologinis sužadinimas kyla veikiant autonominės nervų sistemos daliai-simpatinei NS.Per keletą sekundžių ši sistema gali sukelti įvairiausius organizmo pokyčius,kurie paruošia asmenį susidoroti su kritiška situacija. Kai kuriuos fizinius atsakus labai nesunku pastebėti, nes jie labai akivaizdūs. Įsivaizduokite, kad vėlyvą vakarą einate visiškai tuščia gatve ir jus ima persekioti motociklininkas. Širdis ima dažniau plakti, raumenys įsitempia, džiūsta burna. Ne taip pastebimai, bet veiklai pasirengia visas organizmas. Kepenys išskiria daugiau angliavandenių į kkraują, ir taip organizmas gauna daugiau energijos. Kad sudegintų juos, reikia daugiau deguonies, todėl padažnėja kvėpavimas. Virškinimas sulėtėja ir kraujas iš vidaus organų plūsta į raumenis. Akių vyzdžiai išsiplečia ir pro juos patenka daugiau šviesos, kas pagerina periferinį matymą.Cheminė kraujo sudėtis pakinta, todėl sužeidimų atveju krešėjimas yra greitesnis, be to, histamino lygis odoje pakyla, dėl to skausmas jaučiamas ne taip stipriai.Šie ir daugelis kitų pokyčių įvyksta automatiškai, kaip stiprios emocijos dalis. Iš tiesų, ištikus kritinei situacijai, be jokių sąmoningų pastangų organizmo atsakas į pavojų būna suderintas ir tikslingas – parengia kovoti arba bėgti.

Šiuos pokyčius stimuliuoja ne tik autonominė nervų sistema, bet ir endokrininė sistema. Esant pavojui, antinksčiai išskiria hormonus – adrenaliną ir noradrenaliną. Jų padaugėjus, padažnėja pulsas, padidėja kraujospūdis ir angliavandenių kiekis kraujyje. Adrenalino buvimas kraujotakoje padeda kurį laiką palaikyti emocinį sužadinimą.Pavojui praėjus organizmas nurimsta. Tačiau jau į kraujotaką patekusių hormonų dar tam tikrą laiką išlieka, todėl rimstama pamažu.

Ilgai trunkanti sužadinimo būsena, kurią sukelia ilgalaikis stresas, kenkia organizmui. Tačiau dažnai sužadinimas atitinka aplinkybes .

Žinoma, mes skirtingai jaučiame baimę, pyktį, liūdesį. Išgąsdintas žmogus gali pajusti silpnumą, gniaužimą krūtinėje, sunkumą skrandyje. Supykęs žmogus gali jausti, kaip jį “išpila karštis” ir galbūt didėjančią vidinę įtampą. Liūdnas žmogus gali jaustis užslopintas, tuščias, bejėgis.

Sąmoningas emocijų

išgyvenimas. Emocinis išgyvenimas negali būti stebimas tiesiogiai ar išmatuotas elektroniniais prietaisais.Todėl jis yra tyrinėjamas per žodinę išraišką, t.y., asmuo apibūdina ką jis patiria išgyvendamas emocijas tiesiogiai(introspekcija) ar po to, kai emocijos nuslūgsta(retrospekcija).Psichologų tyrimai leido daryti išvadą, jog egsistuoja dideli tarpasmeniniai sąmoningo emocijų išgyvenimo skirtumai. Netgi tada, kai tiriamiesiems pateikiamos vienodos stimulinės situacijos, emocinės jų reakcijos į tą patį stimulą labai skiriasi.Tokie skirtumai gali būti susiję su asmens patirtimi, interesais, asmeniniais skirtumais, jutiminės sistemos skirtumais ir daugybe kitų faktorių.

Viena emocinė bbūsena gali sustiprinti kitos išgyvenimą.Pvz.,žmonės pastebi, jog siaubo filmai yra žymiai baisesni, jeigu prieš tai buvo žiūrėta komedija, ir atvirkščiai, komedijos atrodo žymiai juokingesnės, jei prieš tai buvo žiūrėtas siaubo filmas.

Taip pat emociniams išgyvenimams įtakos turi ir asmenybės ypatybės.Yra žmonių, kurie lengvai sujaudinami, tuo tarpu kiti tose pačiose situacijose nerodo jokios emocinės išraiškos.Tačiau čia nereikėtų maišyti emocinės išraiškos su išgyvenimu.Kai kurie žmonės, patiriantys intensyvius jausmus, sugeba kontrioliuoti jų išraišką.

Emocijų raiška

Patiriamos emocijos skatina mus elgtis tam tikru būdu. Kai emocijos kyla, eelgesio pokyčiai paprastai yra jų dalis, nepriklausomai nuo to, ar šie pokyčiai yra išraiškos pokyčiai (pvz.:veido išraiška, gestai, balso tono pokyčiai, kūno poza), ar tai yra atviro elgesio formos(pvz.:smogimas kam nors, durų trankymas)Emocinė išraiška yra svarbi bendravimo forma, o tyrimais įįrodyta, kad veido išraiška jausmų perdavime yra žymiai svarbesnė, nei žodinis turinys ar balso tonas.

Mūsų gyvenimas – pripildytas įvairiausių jausmų ir emocijų. Pagrindinės, bazinės emocijos: baimė, džiaugsmas, liūdesys ir pyktis, jos tarpusavyje neretai susipina, juk vienu metu galime ir liūdėti, ir bijoti. Kartais „susimaišo“ ir prieštaringi jausmai – tarkim džiaugsmas, kad atsikratėme varginusio bendravimo su partneriu, ir liūdesys dėl kadaise kartu išgyventų nepakartojamų akimirkų. Aišku, jaučiame ir daugiau jausmų, tačiau jie yra išvestiniai, t.y. – kyla iš bazinių arba yra išmokti iš aplinkos, pavyzdžiui, – pagarba, kaltė. Visgi dažniausiai susiduriame su jau minėtais keturiais jausmais, kurie ir patys skirstosi į smulkesnius, pavyzdžiui, – adekvatus pyktis, nes su tavim nesiskaito, ir įniršis be priežasties.

Emocijų reikia tam, kad pagal jų raišką ggalėtume pažinti kitą žmogų, suprasti, kas su juo darosi. Jei mūsų santykiai su kitais ėmė trikti, pagalvokime, gal savo jausmus reiškiame per stipriai? O gal taip juos slopiname, kad kiti negali mūsų suprasti? Emocijos ir tai, kaip jas rodome – tai lyg kelio ženklai tiems, kas mus supa, ir, žinoma, – mums patiems. Nėra gerų ir blogų emocijų, visos yra žmogui naudingos ir būtinos. Tačiau, galima sakyti, kad jaučiame teigiamus ir neigiamus jausmus. Visgi išvengti vadinamųjų neigiamų emocijų – neįmanoma, oo ir nereikia. Nes jos mums padeda. Pavyzdžiui, baimė perspėja apie galimą pavojų, moko mus atsargumo. Liūdesys – tai tarsi tiltas, tarp dviejų gyvenimo etapų. Juk norėdami pasiekti kitą upės krantą, nebandome tilto apeiti. Pasinaudokime liūdesiu, kad išgyventume įvykusią netektį ar praradimą. Tokiais atvejais liūdesį dažnai bandome nuslopinti, – staiga imame vaikščioti į kavines, diskotekas, labai intensyviai bendrauti. Deja, toks emocijos išstūmimas padeda retai. Išmokime eidami liūdesio „tilteliu“, jį išjausti, atsisveikinti su tuo, kas buvo. Tuomet pasiekę kitą krantą – naują gyvenimo etapą, turėsime jėgų juo džiaugtis ir mėgautis. Be to, juk ir liūdesys, ir pyktis, ir visos kitos emocijos praturtina mūsų sielą. Tarsi muzikos kūrinyje, kuriame esame melodija, – harmoningi emocijų akordai daro mus gilesnius, labiau patyrusius ir įdomesnius sau bei kitiems. Joks kitas žmogus negali mums pasakyti, kad mūsų emocijos neteisingos, nes turime teisę jaustis taip, kaip jaučiamės. Svarbu, ar emocijos trukdo man pačiam ir aplinkiniams, ar ne. Jei negalime galvoti apie nieką kitą, kaip tik kokią nors savo baimę, nuolat nerimaujame, nesuvaldome pykčio, beprotiškai džiūgaujame arba apskritai nesuprantame, ką jaučiame, – galbūt tuomet išties verta susimąstyti, ar emocionalumas nevirto liguista būsena. Svarbu tai, kad tokiais negimstame. Tokio emocijų reiškimo būdo išmokstame, arba jis susiformuoja dėl kažkokio įvykio. BBlogiausia, kad tokios emocijos gadina santykius, kurie mums yra svarbūs. Nekontroliuojamos emocijos tai tarsi proto aptemimas, kuris gali peraugti į afektą. Tokias stiprias emocijas jaučiantis žmogus gali neprisiminti, ką daro, o tai jau būtų tiesiog pavojinga. Jei kalbame apie sveikai emocionalius žmones – reikšdami savo jausmus, jie visada gali sustoti. Jei žmogus stipriai reiškia jausmus, neatsižvelgdamas į aplinką, pasekmes, – jis tai renkasi pats, sąmoningai ir iš to kažką gauna.

Emocijų reiškimo būdas susijęs su tuo, kokioje aplinkoje augome, ko mus mokė tėvai, ką pasisėmėme iš draugų, o kai kurie polinkiai yra ir įgimti. Visgi didelę įtaką turi ir kultūrinė aplinka. Tarkim, europietiškoje kultūroje iš moters natūraliai tikimasi, kad ji – emocionalesnė už vyrą, todėl jai leidžiama jausti daugiau. Dėl to mūsų vyrai labiau depresiški, slopinantys savo jausmus nei moterys. Tai „programuojama“ dar pačioje vaikystėje, kai berniukui sakoma „būk vyras, neverk“, o mergaitei verkti leidžiama – „paverk, nusiraminsi“. Užtat berniukui leidžiama pykti, o mažosioms ledi – ne. Šį požiūrių į tas pačias emocijas skirtumą puikiai atspindi amerikiečių atliktas eksperimentas. Jo dalyviai buvo prašomi įvertinti vyrų ir moterų reakciją, kai atėję prie savo automobilio, jie randa mašiną apiplėštą. Moters reakcijai buvo priskiriamas pernelyg didelis reagavimas ir isteriškumas. Vyrų reakcija, nors buvo ttokia pati, buvo vadinama „natūralia tokioje situacijoje“ .Tai yra, – moteris buvo vertinama kaip asmenybė, o stereotipas lėmė, kad ji buvo tapatinama su isterike. Tuo tarpu vyro reakcija buvo suverčiama situacijai, neva tokiomis aplinkybėmis visi taip elgtųsi. Lietuvoje vis dar vyksta vadinamoji maskuinizacija, agresyvaus stipraus vyro kultas. Moteriai pas mus leidžiama jausti viską, tačiau ir vertinami jos jausmai žymiai mažiau, nei vyro.

Emocijas galime valdyti, tačiau turime suprasti, ką jaučiame ir kodėl. Pavyzdžiui, vėluodami papuolėme į kamštį. Dažnai imame pykti, keiktis, burnoti ir taip sugadiname sau ir aplinkiniams nuotaiką. Tačiau juk pats žmogus renkasi, ką jam daryti. Pykti? O jei pykčiu nieko nepakeisime? Juk automobiliai nepradės važiuoti greičiau. Gal tuomet verta nuraminti save? Įsijungti muziką, paskambinti draugams ar perspėti klientą, kad dėl kamščio vėluosite. Įvertinę situaciją ir supratę, kad pakeisti nieko negalite, verčiau nukreipkite savo dėmesį nuo pykčio objekto. Nurimus bus lengviau priimti tinkamą sprendimą.Tai nereiškia, kad emocijas reikia slopinti. Čia veikia visiems žinomas fizikos dėsnis – niekas iš niekur neatsiranda, ir į niekur nedingsta. Ilgą laiką slėpti ar slopinti jausmai gali pratrūkti tą akimirką, kai patys to nesitikėsime ir nebūtinai bendraudami su tuo žmogumi, ant kurio pykstame ar dėl kurio liūdime iš tiesų. Pavyzdžiui, – tradicinė šeima. Po vakarienės

vaikai nubėga žaisti, vyras, pasiėmęs laikraštį, atsigula ilsėtis. Moteris, ką tik gaminusi ir tiekusi vakarienę, lieka viena prie neplautų indų stirtos. Gerai, jei ji leidžia sau atsipalaiduoti ir indų plovimą ramiai atideda vėlesniam laikui. Tačiau dažniausiai sukandusi dantis iš pykčio, kad ją visi paliko, „keturių namų kampų laikytoja“ plauna lėkštes tyliai niršdama. Neišreikštos emocijos „išlenda“ po valandos, dviejų ar trijų. Tokį pykčio proveržį gali sukelti vaiko prašymas padėti nuspalvinti knygelę, ar vyro klausimas, kur jo mėgiamas žurnalas. Deja, artimieji dažniausiai nnesupranta, kad pyktis moteriai kilo daug anksčiau ir visai dėl kitų priežasčių. Tokių emocinių audrų galima išvengti, jei savo emocijų neslėpsime. Vienas iš šios situacijos sprendimo būdų galėtų būti tai, kad po vakarienės moteris pasakytų „ei, palaukit, kuris man galėtų padėti išplauti indus?“ arba „o kas man padės šiandien?“. Tik, aišku, prašyti reiktų ne priekaištaujant. Neslėpdami jausmų, adekvačiai juos išreikšdami, išvengsime emocinių „sprogimų“.

Dažnas atvejis, kai demonstruojame jausmus, kurių nėra, ar specialiai išryškiname kažkokią savo emociją. Nors patys ssau nesame linkę prisipažinti, taip mes manipuliuojame jausmais, siekdami naudos ar bandydami kažkam patikti. Mes šypsomės darbe, tačiau tai darome dėl stereotipų, – kad patiktume viršininkui ar klientui. Ilgainiui nenuoširdūs jausmai gali prie mūsų prilipti taip pat, kaip prie amerikiečių –– jų nenykstanti dirbtina šypsena. Bet juk taip galime paprasčiausiai nebeatsirinkti, kokie esame iš tikrųjų. Nustoję suprasti, ką jaučiame, rizikuojame susirgti. Slopinant tikruosius jausmus gali kilti nerimas, depresija, atsirasti sunkumų bendraujant su kitais. Tokiu atveju kartais tenka kreiptis ir į specialias metodikas taikančius specialistus.

Kokias emocijas slopinti, o kokias rodyti, – mokomės visą gyvenimą. Dažnai tai lemia ir tai kas mums naudinga. Tačiau slopinimą galime atsinešti ir iš vaikystės. Pavyzdžiui tokia situacija. Mama pyksta. Mažas vaikas klausia, – tu pyksti? Mama sako, – ne, aš nepykstu. Ir vaikas, kuris mokosi jausmų, nebesupranta. Iš to, kaip jis jaučia mamą, ką mato iš jos išraiškų, jam atrodo, kad ji pyksta, tačiau mama tą jausmą nuneigia. Vaikas susidaro sau nuomonę, kad tai nėra ppyktis ir išmoksta pats nepripažinti savo pykčio, išstumia jį. Taip atsitinka dėl to, kad mama neadekvačiai vaikui išsako savo būseną. Jai reikėtų pasakyti, – taip, aš pykstu. Tuomet vaikas galėtų suformuoti tinkamą pykčio suvokimą. O kitaip vaikas supranta, kad pykti negalima ir išmoksta slopinti tą pyktį.

Skatinant neslopinti emocijų, nereiškia, kad jas reikia reikšti bet kaip. Nevaldomos emocijos, neatitinkančios situacijos, yra nekonstruktyvios. Tačiau išreikšti pyktį, jei troleibuse drimba jau penktą kartą mina mums ant kojos, – būtina. Nes kitaip nne tik nuskriausime save ir rizikuosime „išsilieti“ ant nekaltų žmonių, bet ir atrodysime kitiems pasipūtę, uždari ir nesuprantami.

Emocijas reiškiame trejopai. Fiziologinė jausmų išraiška tai kūno drebėjimas, galvos svaigimas, širdies plakimas, kraujospūdžio šokinėjimas ir t.t. Antras būdas, – kūno kalba: intonacija, ašaros, šypsena, veido mimika, t.y. – kaip mes parodom tas savo emocijas, iš ko mes atspėjame, ką jaučiame. Trečias aspektas – subjektyvus, sąmoningas jausmas. Yra žmonių, taip tobulai išmokusių slopinti emocijas, kad jie iš tiesų jų nebejaučia. Svarbu suprasti, kad jausmai, tarsi mozaikos gabalėliai papildo ir lavina mūsų asmenybę. Kiekviena emocija, jei ji išjausta, gali mus praturtinti. Juk kažko netekę, kažką ir įgauname. Visgi neretai žmonės skundžiasi, kad dėl nevaldomų, stiprių emocijų jie kenčia. Labai lengvai įsiaudrinantiems ir įsiplieskiantiems reikia tvirtai pasakyti, – jūs patys renkatės, ką ir kiek jausti. Emocijas įmanoma ir būtina kontroliuoti, kitaip jos gali tapti didžiausiu mūsų pačių priešu. Tad jei skundžiatės, kad negalite suvaldyti jausmų, susimąstykite. Galbūt reikšti vienokį ar kitokį jausmą būtent taip jums yra naudinga? Gal taip tikitės gauti daugiau meilės ar užuojautos? Jei nerandate atsakymo, tuomet kai jaučiate, kad emocijų banga ir vėl kyla, sustokite ir paklauskite savęs, ką iš tiesų jaučiate. Iš tiesų, jei sugebate įvardinti, kad pykstate, galima įįtarti, kad paties pykčio jau nėra arba jis mažėja. Protas suvokė, kas su žmogumi darosi, vadinasi, emocijos valdomos. O jei jaučiate, kad emocijų per daug, – geriau atsitraukite, nekalbėkite, nespręskite ginčo, juk šūkauti vienas ant kito – visiškai nekonstruktyvu. Su emocijomis susijusios ir mintys. Neišreiškiant emocijų, ar jaučiant negatyviąsias, dažnai prisigalvojame neigiamų minčių: kad esame nemylimi, niekam nereikalingi, nesuprasti. Tiesa, tai susiję ir su savęs vertinimu, emocijas slopinti ar neadekvačiai reikšti yra linkę save nuvertinantys žmonės.

Emocijų raiška greta žodinio (verbalinio) žmonių bendravimo yra svarbiausia priemonė, padedanti suprasti žmonėms vienas kitą.

Kasdieniniame gyvenime nuolat matome, kaip mus supantys žmonės verkia ir juokiasi, rodo vienas kitam švelnumą, barasi, liūdi ir džiaugiasi. Matome žmonių emocines būsenas, matome emocines išraiškas, iš kurių dažniausiai ir sprendžiame apie žmogaus išgyvenimus, jausmus bei troškimus. Žmogaus saviraiškos galimybės yra dvejopos: įgimtos ir įgytos. Išreikšti savo emocijas stengiamės nuo mažumės. Kūdikio verksmas gali ir neturėti konkretaus tikslo – tai tiesiog bendro nepasitenkinimo išraiška. Apie penktus gyvenimo metus mes išmokstame bendrauti kitais tikslais – norėdami ką nors pranešti, siekdami tam tikro tikslo. Šiuo atveju jau mūsų emocijos nėra tokios svarbios išsakyti, o kartais ir sąmoningai jas slepiame ar nesąmoningai maskuojame. Suaugusiųjų bendravime emocijų išraiška taip pat yra svarbus vveiksnys, kurio pagalba žmonės gali parodyti savo emocijas. Tai signalai, parodantys, kaip reikėtų elgtis, ką žmogus išgyvena, ką jaučia ir ko iš mūsų laukia. Emocijų išraiška papildo ir praturtina žmonių bendravimą. Žmogaus emocijų išraiška turi didelę biologinę ir socialinę reikšmę. Visi žmonių socialiniai ryšiai ir tarpusavio socialiniai santykiai paremti emocijomis, kurios kitų žmonių suprantamos jų išraiškos pagalba.

Išorė dažnai suteikia vertingos informacijos apie tai, kokias ir kokio stiprumo emocijas išgyvena pašnekovas. Mimika, pantomimika papildo žodinę informaciją, o kartais net išduoda priešingus jausmus. Tad jei norime geriau pažinti, lengviau suprasti kitus, turime atidžiai įsižiūrėti, įsiklausyti į pašnekovą.

Tačiau nedera užmiršti, kad informacija apie išgyvenamas emocijas, išreikšta ne žodinėmis formomis, dažnai esti daugiaprasmė. Beje, yra žmonių, sąmoningai demonstruojančių pageidaujamas emocijas – perdėtai džiūgauja, liūdi, domisi ir kt. Todėl naivu tikėtis , kad žinios apie mimikos bei pantomimikos ypatumus leis suprasti kitą žmogų. Daug vaisingesnės gali būti pastangos nuodugniau suprasti pašnekovo jausmus. Jei norime, kad mus teisingai suprastų pašnekovas, turime mokytis reikšti savo jausmus pakankamai atvirai, patys pasirikdami atvirumo laipsnį ir riziką. Išmokę kontroliuoti emocijų verbalinį ir neverbalinį pasireiškimą, galime ramiai išsakyti ne tik teigiamus, bet ir neigiamus savo jausmus.

Kad mūsų emocijos būtų tokios pat harmoningos, kaip Bacho akordai, svarbu jas suprasti, laiku išreikšti

ir su jomis susidraugauti. Pasinaudokime tuo, kad mūsų protas susijęs su išorinėmis reakcijomis. Nuoširdžiai šyptelėję, pasitempę, pakėlę galvą, eidami ryžtingu žingsniu ,siųsime smegenims impulsus ir po truputį keisime savo vidų. Na, o jei dar nepamiršime save pagirti, įsigysime akvariumą ar pasisodinsime gėlių, kurias laistydami norom nenorom atsipalaiduosime, mūsų emocijos vaivorykštės spalvomis nuspalvins mūsų ir artimųjų gyvenimus. Emocijos, – kaip natos muzikoje. Harmoningi akordai ir melodijos vingiai teikia mums malonumą, praturtina sielą ir praskaidrina kasdienybę. Tačiau kaip per garsūs akordai ar nnesuderintas instrumentas gali sugadinti net genialų muzikos kūrinį, taip netinkamai ar nemokšiškai reiškiami jausmai gali apkartinti mūsų pačių ir aplinkinių gyvenimą.

Emocijų klasifikacija

Emocijų klasifikavimo sistemų pradžia yra labai sena.J.Watson’as (1929) baimę, pyktį ir meilę priskyrė įgimtoms emocijoms;jo klasifikavimo sistema pabrėžė elgesio pokyčius. Izard’o (1977) modernesnė teorija teigia, kad yra dešimt bazinių emocijų (džiaugsmas, susijaudinimas, nuostaba, liūdesys, pyktis, pasibjaurėjimas, neapykanta, baimė, gėda ir kaltė); dauguma jų būdingos jau kūdikiams, o kitos emocijos yra šių pagrindinių emocijų deriniai.Lietuvių kalboje yra šimtai žodžių, kkurie įvardina emocijas.Pvz.,žodžiai:linksmas, džiugus, sužavėtas, laimingas, patenkintas.Ar kiekvienas iš šių žodžių reiškia skirtingą emociją?O gal tai tos pačios emocijos skirtingi pavadinimai?Psichologai vis tik mano, kad pagrindinių emocijų skaičius yra nedidelis, o kalboje yra daug tos pačios emocijos įvardinimų.Šie pavadinimai labiau aatskleidžia tos pačios emocijos intensyvumo lygį, nei skirtingas emocijas.Labiausiai psichologų tiriamos emocijos yra pyktis, baimė bei liūdesys ir mažiau tiriamos džiaugsmas bei meilė.

PAGRINDINĖS EMOCIJOS

Baimė

Baimė gali būti bjauri emocija. Ji gali kankinti, sutrikdyti miegą, užvaldyti mūsų mintis. Žmonės iš tiesų gali būti mirtinai išgąsdinti.

Dažniau baimė yra prisitaikymo prie aplinkos reakcija. Ji parengia kūną gelbėtis nuo pavojaus. Baimindamiesi tikrų ar įsivaizduojamų priešų, žmonės buriasi į šeimas, gentis, tautas. Baimė susižeisti saugo mus nuo sužalojimų. Bijodami bausmės ar keršto, stengiamės nepakenkti vienas kitam.

Kodėl žmonės bijo? Psichologai pastebi, kad mes išmokstame beveik visko bijoti. Suaugusiems kelia siaubą atsitiktiniai dirgikliai, jei jie susiję su traumuojančiu prievartavimo išgyvenimu. Dėl to skausmą ir baimę keliančių reiškinių sąrašas labai pailgėja – bijome važiuoti ar skristi, pelių ar ttarakonų, atviros ar uždaros erdvės, bijome nesėkmės, kitos rasės, tautos.

Be to, gali būti, kad mes biologiškai esame pasirengę išmokti bijoti kai kurių dalykų greičiau, negu kiti gyvūnai. Mes greit išmokstame bijoti gyvačių, vorų, stačių skardžių – šios baimės galbūt ir padėjo mūsų protėviams išlikti. Mes mažiau linkę bijoti automobilių, elektros ar klimato atšilimo, kurie gerokai pavojingesni šiuolaikinei visuomenei.

Pyktis

Kai kuriuose populiariose knygose ir straipsniuose apie agresiją, kartais patariama, jog geriau net priešiški pykčio protrūkiai, negu jo sulaikymas. Ar susierzinę tturėtume nesivaržydami keiktis, viską išrėžti žmogui, kerštauti? Ar teisūs tie, kurie tvirtina, kad vaikus reikia mokyti išlieti savo pyktį? Toks patarimas būdingesnis individualistinėms kultūroms, tačiau jis retai būtų girdimas kultūrose, kuriose žmonių tapatybė yra labiau susijusi su grupe (Rytų kultūros šalys).

“Išlieti pyktį” remiasi prielaida, kad reiškiant emocijas atsipalaiduojama arba kyla katarsis. Hipotezė apie katarsį teigia, kad pyktis sumažėja, jei jis yra “išleidžiamas” agresyviu veiksmu ar fantazuojant. Tyrinėtojų nuomone, kartais taip būna. Žmonės, atkeršiję tiems, kurie juos supykdė, iš tikrųjų nurimsta, jei jie tiesiogiai “atsilygina” tam, kuris juos suerzino, jei jų kerštas atrodo pateisinamas ir jei jų taikinys nėra gąsdinantis. Iš tiesų, išreikšdami savo pyktį, galime laikinai nusiraminti, jei tai nepalieka kaltės ar nerimo jausmų.

Tačiau kartais pyktis pagimdo dar daugiau pykčio. Jis gali paskatinti kerštą, nedidelį prieštaravimą išplėtodamas į didelį priešiškumą. Be to, pradėtas reikšti pyktis gali dar sustiprėti.

Pyktis gali pagerinti tarpusavio santykius, jei jis išreiškiamas tokiu būdu, kuris skatina žmones susitaikyti, o ne kerštauti. Būti mandagiam – tai ne tik gebėti nuslėpti didelį susierzinimą, bet ir perteikti aiškiai ir įtikinamai tai, kas svarbu.

Laimė

Siekti laimės, būti laimingam, norėti susigrąžinti prarastą laimę visais laikais yra slaptas daugumos žmonių visos veiklos motyvas. Taigi visiškai suprantama, kad ir spalvos, kuriomis mes piešiame pasaulį, ttaip pat priklausys nuo to, laimingi ar nelaimingi esame. Laimingi žmonės suvokia, kad pasaulyje yra saugesni, jie daug palankiau vertina priimamus sprendimus, daug palankiau vertina priimamus į darbą žmones, apskritai yra labiau patenkinti savo gyvenimu.

Kai nuotaika niūri, visas gyvenimas atrodo slegiantis, kai tik ji praskaidrėja, kitaip imami vertinti santykiai su žmonėmis, savivaizdis, viltingesnė atrodo ateitis.

Išanalizavę žmonių kasdienių nuotaikų aprašymus, psichologai nustatė, kad įtampos kupini reiškiniai, pvz., ginčas, vaikų ligos, gendanti buitinė technika blogina nuotaiką. Pastebėta, kad žmonės po blogų dienų linkę atsigauti taip, kad kitą dieną nuotaika būna geresnė negu paprastai.

Prisitaikymo lygio dėsnis – laimė susijusi su mūsų ankstesne patirtimi.

Taigi, pasitenkinimas ir nepasitenkinimas, sėkmė ir nesėkmė – visa tai reliatyvu ir susiję su mūsų netolima praeitimi.

Santykinės netekties dėsnis – laimės jausmas siejasi su kitų žmonių laimėjimais.

Dažniausiai įsitraukę į protinį darbą ar aktyvų poilsį, žmonės buvo laimingesni negu tie, kurie nieko neveikė. Iš tiesų laimingi yra tie, kuriuos darbas ar poilsis įtraukia taip, kad jie gali natūraliai atsiduoti pasirinktai veiklai.

Džiaugsmas

Tai maloni emocija, išreiškiama pasitikėjimu, didžiavimusi savimi, meilės jausmu. Džiaugsmą sukeliantys potyriai ar būsenos: gerovė, linksmumas, (lytinis) pasitenkinimas, žavėjimasis, klestėjimas, saugumas, meilė. Džiaugsmas išreiškiamas šypsena ir juoku. Apibūdinant laimingus žmones, minima, kad jie patenkinti esama padėtimi, ją kontroliuoja. Džiaugsmas koreliuoja ssu teigiamais įvykiais:santuoka, paaukštinimu, loterijos laimėjimu ir panašiai. Skirtingose kultūrų bendruomenėse ir religijose džiaugsmas yra skirtingai suprantamas.

.

EMOCIJŲ BŪSENOS

Emocijos klasifikuojamos ir atsižvelgiant į išgyvenimo trukmę, pasireiškimų stiprumą ir įtaką asmenybės veiklai.Žmogus išgyvena platų emocinių būsenų spektrą. Tos būsenos skiriasi intensyvumu, ženklu (teigimu ar neigiamu) ir objektu, į kurį yra nukreiptos. Panagrinėkime dažniau pasitaikančias emocines būsenas.

Afektas

Afektu vadiname trumpalaikį, stiprų teigiamą ar neigiamą emocinį išgyvenimą, kurį lydi organizmo išoriniai bei vidiniai pakitimai. Jo išraiška priklauso nuo žmogaus. Tai gali būti labai intensyvi baimė, stiprus įniršis, džiaugsmas ar neviltis. Afektas – tai reakcija į įvykusią situaciją. Afekto būsenos pagrindas – vidinis konfliktas tarp kilusių poreikių ar norų ir galimybių juos patenkinti. Kai žmogus jaučia kokį nors stiprų poreikį, vidinę įtampą ir norą ją pašalinti, o negali to padaryti, kylančios neigiamos emocijos pasidaro labai intensyvios ir gali peraugti į afekto būseną, o tada sunku valdyti savo emocijas ir elgesį.

J. Reikovskis aprašo tris pagrindines afekto būsenas:

1. „Užburto rato“ fenomenas – tai ryški tendencija prisiminti, svarstyti, įsivaizduoti tai, kas susiję su išgyventa emocija.

2. Itin silpna kontrolė– afektai beveik nevaldomi, todėl užburto rato nutraukti beveik neįmanoma. Tokiu atveju žmogaus neveikia įrodymai, jam atrodo, kad jis liko nesuprastas. Visa, ką įmanoma padaryti, tai tik sumažinti emocijų intensyvumą arba

labai stiprų išgyvenimą pakeisti kita tokia pat stipria emocija.

3. Blokavimas– afektai užblokuoja viską, kas su jais siejasi. Įsijungia gynybos mechanizmai. Afekto situacijoje ypač stipriai veikia neigimas, kai žmogus dažnai net beviltiškose situacijose nemato realių įvykių ar skausmingų dalykų.

Tie patys bruožai būdingi ir teigiamiems afektams, maksimaliems išgyvenimams, pilnutinės laimės momentams, kai visos baimės, netikrumas, įtampa nutolsta, įvyksta susiliejimas su pasauliu, su absoliutaus priklausymo jam jausmu.

Aistra

Aistra, kaip ir afektas, yra stiprus išgyvenimas.Tai pakankamai ilga, vienodai intensyvi ir stipri emocinė būsena, sstimuliuojanti tam tikrą žmogaus veiklos kryptį. Stiprią ir ilgalaikę aistrą gali sukelti materialinių ir kultūrinių—dvasinių poreikių tenkinimas. Tačiau tai labiau pastovus visą apimantys sąmoningesnis, ramesnis jausmas, dominuojantis kitų jausmų atžvilgiu ir atliekantis reguliacinę funkciją bei darantys poveikį žmogaus veiklai, gyvenimo krypčiai ir pan. Aistros apimtas žmogus koncentruojasi į savo aistros objektą. Paprastai ji susijusi su valia ir didelio tikslo siekimu. Dažnai ji lemia žmogaus gyvenimo kryptingumą.

Depresija

Depresija – tai prislėgta, liūdna nuotaika, susijusi su poreikių sumažėjimu, motoriniu slopinimu bei psichinio aaktyvumo sumažėjimu. Depresija – ilgai trunkanti nelaimingumo būsena: depresijos kankinamo žmogaus niekas nedžiugina – nei anksčiau mėgti užsiėmimai, nei darbai ar valgiai, dingsta prisirišimas prie mylimų žmonių, kankina bejėgiškumo jausmas, nuolatinis nuovargis, kai kurie kūno funkcijų sutrikimai. Jis tolsta nuo kkitų žmonių, užsidaro namuose, apleidžia savo darbus ir pareigas.

Esant debresiniai būsenai visais atvejais žmogus linkęs iškreipti esamą gyvenimo situaciją. Viskas kas buvo, atrodo nereikšminga, pasiekimai nuvertinami, geri įvykiai užmirštami. Taip pat nemato nieko gero ir perspektyvoje-pesimistiškai vertinama ateitis, nemato nieko džiugaus. Tokios savijautos kamuojamiems žmonėms labai svarbus yra aplinkinių palaikymas ir vertinimas, jų nuomonės ir sprendimai.

Dažniausiai kalbame apie reaktyvinę depresiją, kuri kyla atsiradus gyvenimo sunkumams, ir yra kaip sudėtinė jų dalis. Tokia būsena atsiranda kiekvienam žmogui, patekusiam į sunkią situaciją ir praeina šią situaciją išsprendus. Galima ir taip vadinama simtomatinė depresija, kurią nulemia somatinis susirgimas. Ji priklauso nuo to, kaip žmogus elgiasi su savo liga.

Empatija

Empatija – tai kito žmogaus būsenos pajutimas, įsijautimas į jo išgyvenimus, poreikius, tarsi ppersikėlimas į kito jausmus, į jo pasaulio supratimą. Empatiškas žmogus moka suprasti kitą žmogų, domėtis kitais, yra tolerantiškas. Skiriamos trys empatijos formos:

1) emocinė empatija, paremta projekcijos mechanizmu, sugebėjimu pamėgdžioti motorines bei emocines kito žmogaus reakcijas.

2) kognityvinė empatija, pagrista intelektiniais psichikos procesais: analogų ieškojimas, palyginimas ir pan.

3) numatančioji empatija, pasireiškia kaip žmogaus sugebėjimas numatyti kito žmogaus emocines reakcijas konkečiose situacijose.

Pagrindinis empatijos skirtumas nuo kitų tarpusavio būdų yra silpna reflekcija, t.y. silpnas savęs stebėjimas. Visas dėmesys yra koncentruojamas į kito žmogaus išgyvenimus iir betarpišką emocinę patirtį. Empatijos atveju susitelkimas į savo vidinius išgyvenimus, jausmus ir mintis yra minimalus. Empatijos sugebėjimas didėja, didėjant žmogaus gyvenimo patirčiai ir yra susijęs su jo emocionalumu, optimizmu, domėjimusi kitais, socialiniu lankstumu, bendravimu. Empatiškumas yra individuali žmogaus savybė, kuri sąlygoja jo altruistinį elgesį, siekimą padėti kitam. Tikrą empatiškumą derėtų skirti nuo užuojautos kitam žmogui.

Frustacija

Frustracija – psichinė būsena, sukelta objektyviai neįveikiamų arba žmogaus nuomone neįveikiamų sunkumų ar kliūčių, atsirandančių siekiant tikslo ir sprendžiant problemas. Tai nesekmės išgyvenimas tais atvejais, kai žmogus, siekdamas tikslo, susiduria su kliūtimis ir pamato arba įsivaizduoja, kad jo tikslai nepasiekiami, problemos neišspredžiamos. Frustraciją lydi įvairios neigiamos emocijos: pyktis, susierzinimas ir kt. Frustracijos lygis priklauso nuo frustratoriaus (priežasties) jėgos, nuo žmogaus, patekusio į frustruojančią situaciją, momentinės emocinės būsenos, o taip pat nuo gyvenimo eigoje susiformavusių pastovių asmenybės emocinio reagavimo į gyvenimo sunkumus formų. Tolerancija frustracijai arba atsparumas frustratoriui, kaip asmenybės bruožas, padeda susidoroti su iškylančiais sunkumais ir išlikti pakankamai tvirtam, susidūrus su frustruojančiomis situacijomis. Žmogaus sugebėjimas adekvačiai įvertinti nepalankią situaciją ir numatyti išeities kelius yra susijęs su asmenybės atsparumu neigiamiems aplinkos poveikiams.

Nerimas

Nerimas – emocinė būsena, kylanti dėl gresiančio pavojaus, galimos įtampos ar baimės. Nerimo priežastys primena baimės atsiradimo priežastis, tačiau skirtingai nuo baimės, nerimo šaltinio nnegalime tiksliai nurodyti. Nerimas anlizuojamas ir aprašomas dviem lygiais:

1)kaip žmogaus emocinė būsena, laikinas emocinis procesas, kurio intensyvumas tam pačiam žmogui gali keistis. Tai sąmoningai suvokiamas subjektyvus grėsmės pojūtis.

2)kaip asmenybės bruožas – nerimastingumas, stabilus individo polinkis išgyventi nerimą, tam tikru intensyvumu.

Tyrinėtojai nurodo keletą nerimo priežasčių: įvairios socialinės problemos (valstybės santvarka, rasinės ir tautinės problemos, neaiškus ekonominis statusas, konfliktai namie); ryškūs pasikeitimai žmogaus gyvenime (artimo žmogaus mirtis, ligos, nėštumas, vedybos, skyrybos ir t. t.). Kasdieninio gyvenimo sunkumai bei problemos. Sunkumai gali būti įvairiausi – nuolatinis laiko trūkumas, vienišumas, nesaugi aplinka, finansinė atsakomybė, nepasitenkinimas darbu.

Įveikti nerimą pačiam dažnai yra per sunku, reikia psichologo pagalbos, nes nerimui pasiekus didelį intensyvumą, jis tampa dezorganizuojančiu žmogaus veiklą ir objektyviai vertinti situaciją darosi sunku

Nuotaika

Nuotaika – sąlyginai ilgalaikė, gana pastovi psichinė būsena, pasireiškianti kaip ilgalaikis teigiamas ar neigiamas emocinis žmogaus veiklos fonas, kuriame išsiskiria daugiau ar mažiau ryškūs atskiri žmogaus išgyvenimai. Ryškesni išgyvenimai staiga arba palaipsniui gali pakeisti nuotaiką. Bet ir nuotaika gali veikti patiriamus išgyvenimus. Ji tarsi „nuspalvina“ mūsų psichinius procesus, pasireikšdama nestipriais difuziniais išgyvenimais. Jos priežastį sunku aptikti. Nuotaiką gali sąlygoti savijauta, svarbūs įvykiai, farmakologiniai preparatai (vaistai, alkoholis, narkotikai). Atsiradusi nuotaika paveikia vėliau kylančias emocines reakcijas, minčių kryptį bei žmogaus elgesį. Priklausomai nuo mūsų nuotaikos ttas pats įvykis gali nudžiuginti, suerzinti, nuliūdinti.

Paprastai, kai nuotaika yra pakili, žmonių veikla yra sėkmingesnė. Tačiau ir prislėgtos nuotaikos žmogus gali sėkmingai dirbti, jeigu dėl valios ir charakterio ypatybių jis sugeba mobilizuoti fizines ir psichines jėgas tikslui pasiekti. Vaikystėje nuotaikos dažnai būna nepastovios ir greit besikeičiančios. Vyresniame amžiuje nuotaikos jau pastovesnės.

Stresas

Stresas – tai ilgai trunkanti stipraus nerimo ir įtampos būsena. Streso priežastimi gali būti įvairiausi ekstremalūs poveikiai. Stresą sukeliantys aplinkos veiksniai vadinami stresoriais. Priklausomai nuo stresoriaus rūšies ir jo poveikio būdo, stresas gali būti:

• fiziologinis, sukeltas fizinių stresorių (šalčio, karščio, alkio, traumos, infekcijos);

• psichologinis.

Stresas yra natūralus gyvenimo reiškinys, skatinantis veiklumą, išradingumą, netgi kūrybiškumą ir tobulėjimą. Dažnai jis veikia kaip teigiamas, mobilizuojantis jėgas faktorius, skatinantis energingai veikti, aktyviai ieškoti išeities stresinėje situacijoje.

Paminėtinos šios emocinės būsenos:

1) užuojauta – tai paties subjekto emocinė būsena, kilusi pažinus kito jausmus. Dažnai žmogus, sužinojęs apie kito nelaimę, išgyvenimus, pajunta jam gailestį ir užuojautą.

2) įtampa – padidėjęs nemalonus motorinis ir psichologinis aktyvumas.

3) panika – staigi, epizodinė, intensyvi nerimo ataka, susijusi su jausmų pertekliumi ir ryškiais fiziologiniais pokyčiais.

4) gedėjimas – liūdesys, susijęs su realiu praradimu.

5) euforija – intensyvus, pakilus, džiaugsmingas nusiteikimas.

6) disforija – pažemintas, dirglus, prislėgtas nusiteikimas.

IŠVADOS

O kiek daug sugeba jausti žmogus. Tyrinėtojai mano, kad mažiausiai kelios emocijos

yra bendros visiems žmonėms, nepriklausomai nuo amžiaus ir kultūros – tai džiaugsmas, pyktis, bjaurėjimasis, baimė, nuostata, liūdesys.

Iš tikrųjų emocijų nuo protinio pažinimo ar loginio samprotavimo atskirti neįmanoma. Emocijos yra pagrindinis žmogaus asmenybės energijos šaltinis. Kol žmogus šaltai ką nors vertina, jis dažnai lieka pasyvus. O kai kyla koks nors jausmas (pyktis, baimė, pavydas, nerimas ir t.t.), tada prasideda aistringa vidinė bei išorinė veikla. Jausmai skatina veikti.

Mes prisibijome kiekvieną dieną reikšti emocijas, nerimaujame dėl galimų išraiškos pasekmių. Jei slopiname jausmus, kartu ttiesiog kovojame su savo energija, kuri pageidauja būti iškrauta, atpalaiduota. Mes galime ją užgniaužti, prispausti, bet anksčiau ar vėliau ji prasiverš, nes nesame pajėgūs amžinai kovoti su energija, siekiančia išsilaisvinimo.

Emocijų reiškimas ir slopinimas yra tarsi dvi vienos monetos pusės, lyg ir priešingos viena kitai, bet apskritai tai ne itin skirtingi dalykai. Jei pyktį nukreipiame į kitus, tai gali panėšėti į „švelnią“ agresiją. Jei norime išlikti nepriekaištingi kitų akyse, pyktį galime nukreipti į save. Iš tokios autoagresijos vėliau gali išsivystyti depresija aar kitokia liga.

Norisi daryti išvadą, kad būtent emocijos sieja asmenybės sferas, kad jos susijusios su mūsų veikla, nes nuspalvina pažintinius procesus, tarpasmeninius santykius ir mūsų santykius su pačiu savimi. Tai lyg indikatorius, parodantis mūsų tikrą, nepameluotą, protingų samprotavimų nepakeistą rreakciją į reiškinius, vykstančius aplink mus ir mumyse. Emocijos yra mūsų gyvenimo žavesys, jo šviesa, į kurią pasineriame ir galime ja mėgautis, jausdami, kad tikrai gyvename.

Naudota literatūra

1. Lapė J., Navikas G. Psichologijos įvadas. Vilnius, 2003.

2. Martišius V. Psichologijos metodai. Vilnius, 1999.

3. Myers D.G. Psichologija. Vilnius, 2000.

4. Furst M. Psichologija. Vilnius, 1998.

5. Grenstad M. Vaizduotė ir jausmai. Vilnius, 1999.

6. Jasikevičius A. Įvadas į psichologijos studijas. Vilnius, 1995.

7. Justickis V., Navikas G. Bendravimo psichologija. Vilnius, 1995