Idealus partneris, jo priešingybė ir “aš

TURINYS

Įvadas …………………….3

Idealus partneris, jo priešingybė ir “aš” ……….5

Eksperimentinis tyrimas …………….5

Eksperimento rezultatai ir jų analizė ………..6

Psichologinių metodų taikymas ir analizavimas ……..9

Bendravimo kalba ir žodynas …………..10

Išvados …………………….12

Naudota literatūra ………………..13

ĮVADAS

Koks partneris mus visiškai patenkintų, kad mes jaustumėmės laimingi,

mylimi ir saugūs? Kaip mūsų pačių būdo savybės įtakoja idealaus partnerio

įsivaizdavimą ir pasirinkimą? Ir iš viso, ką reiškia idealus partneris?

Idealybė – tai objektyvaus pasaulio subjektyvus atspindys žmogaus sąmonėje,

realybės priešybė, t.y. tobulybė, tai kas atitinka idealą.O partnerį mes

suprantame kaip dviejų arba grupės žmonių bbendro darbo, veiksmo dalyvį, tai

– bendrininkas, kompanionas. Bet ar visa tai jau paaiškina mūsų norą

suprasti šios temos naudingumą ir jos svarbą mūsų gyvenime? Tik

eksperimentų, psichologinių metodų ir testų pagalba mes galime tyrinėti

savo ir kitų problemas ir dilemas. Asmenybės psichologija glaudžiai

susijusi bendravimo psichologija – abi tiria žmogaus psichiką, būdo,

mąstymo, elgsenos, bendravimo ypatybes.

Esminę vietą bendravimo psichologijoje užima simpatijų fenomeno

studijavimas. Priežastys, kurios lemia simpatijų ir antipatijų atsiradimą;

faktoriai, lemiantys bendravimo partnerio pasirinkimą; patinkančių ir

atstumiančių savybių sąveikavimas, renkantis idealų partnerį – tai visa

eilė problemų, kkurias nagrinėja viso pasaulio psichologai. Visų šių

problemų studijavimas sukaupė nemažą empyrinę, t. y. paremtą patyrimu,

medžiagą apie žmonių tarpusavio santykių suvokimą ir potraukį vienas kitam.

Eksperimentinių tyrimų dėka randama gana daug kintančių kriterijų,

įtakojančių teigiamą ar neigiamą požiūrį į vienas ar kitas partnerio

savybes, ppavyzdžiui, į išorinį patrauklumą, intelekto lygį, partnerio

mokėjimą bendrauti. Buvo nustatyta, kad kito žmogaus savybių įvertinimas

priklauso nuo to, ar testuojamasis žmogus ir tas žmogus, kurį jis vertins,

priklauso tai pačiai bendravimo grupei ar priešingai. Kai abu žmonės

priklauso tai pačiai grupei, tuo atveju galimas tarpusavio bendravimas ar

bendradarbiavimas, priešingu atveju – pirmame plane įsiveržia personažo

“savęs” įvertinimas, perdėtas savęs idealizavimas.

Didelė dalis dabų yra skirta subjekto ir jo partnerio asmeninių

savybių sutapimo arba nesutapimo išstudijavimui. Tačiau eksperimentiniai

tyrimai parodė, kad šiuo klausimu nėra vienareikšmės nuomonės. Vienuose

darbuose įrodinėjama, kad simpatijų atsiradimui būtinai turi būti subjekto

ir objekto tarpusavio sutapimas, tuo tarpu kituose – konstatuojama tezė

apie “priešingybių sutapimą”. Kiek žmonių – tiek ir nuomonių, kiek darbų –

tiek įvairiausių tezių ir įrodinėjimų atsiranda.

A.J. Gozmanas išvedė labiau diferencijuotą hipotezę. Jis teigė, kkad

idealaus bendravimo partnerio pasirinkimas, naudojant sutapimo principą,

charakteringas žmonėms, kurie siekia psichologinio saugumo, o papildymo

principas būdingas labiau savimi pasitikintiems žmonėms, kurie jaučia

simpatiją į save nepanašiems žmonėms, tuo tarpu stengdamiesi nenuvertinti

ir savo gerųjų savybių.

Šis nagrinėjamasis modelis, – kai vienas žmogus labai panašus į kitą,

ir, atvirkščiai, kai vienas su kitu visiškai skirtingi – gali būti

naudojamas nagrinėti ne tik idealaus partnerio įsivaizdavimą, bet dar

skirtas ir vidiniam dialogui analizuoti. Tai rodo, kad asmeninių savybių

įtaka idealaus partnerio įsivaizdavimui, t.y. nagrinėjamoji tema, gali

padėti suvokti ir analizuoti kkitas bendravimo psichologijos temas. Gali

padėti suprasti, pavyzdžiui, tokius klausimus : ar man skirtas šis

partneris, kokie panašumai tarp mano idealaus ir realaus partnerio, aš ir

mano idealas ir pan. Visa tai lemia nagrinėjamos temos perspektyvumą.

IDEALUS PARTNERIS, JO PRIEŠINGYBĖ IR “AŠ”

Kaip pažinti kitus, nepažįstant savojo “aš” ? Tai praktiškai

neįmanoma, nes “aš” ir “kiti” – tarsi viena grandis, kurią jungia

draugystė, meilė ir darbas. Taigi gana įdomu būtų šią problemą panagrinėti

kognityviu, t.y. pažintiniu, požiūriu. Tai reiškia, kad teigiamų ir

neigiamų žmogaus savybių derinimas tarpusavyje, jų analizavimas turi būti

plėtojamas atsižvelgiant į aplinkinius. Pažinimą reikia pradėti nuo “savęs”

ir turėti omenyje, kad “mes” nesame vieni. Psichologai mano, kad subjekto

ypatybių studijavimas, t.y. plėtojamos bendravimo teorijos pagrindas, yra

savęs ir kitų pažinimo procesas. Supratimas apie bendravimą formuojasi

konkretaus žmogaus individualios patirties apie bendravimą, vertingos

orientacijos ir informacijos, temperamento ypatumų ir žmogaus asmeninių

bruožų dėka. Visa tai aprėpia žmogaus supratimą apie skirtingas roles,

atsirandančias bendravime, apie tų rolių skirstymą, priimtinų metodų

taikymą ir pagaliau apie žmonių bendravimo tikslą ir prasmę. Taigi tai

leidžia formuluoti vienokius ar kitokius būdus, priklausančius nuo vienokių

ar kitokių žmogaus ypatybių, ir formuoti tarpasmeninių santykių modelį.

Tokiame modelyje esminę vietą užima idealaus partnerio būdas ir jo

priešingybė. Priešingybė – tai visiškai sugriautas idealo stereotipas. Kaip

jis apibūdinamas? Tai atstumiantis, vengiamas personažas, toks su kuriuo

visiškai nesiseka bendrauti, kai bbendravimas “tapomas” vien neigiamais

tonais. Didelę reikšmę turi ir savasis “aš”, kuris apibūdina subjekto

savybes, pagal kurias pasirenkamas bendravimo partneris. Taigi šio tyrimo

tikslas ir buvo išstudijuoti galimus “santykinio” trikampio, kurį sudaro

idealus partneris, jo priešingybė ir “aš”, būdus.

EKSPERIMENTINIS TYRIMAS

Grupinio skirstymo analizė buvo pasirinkta matematiniam rezultatų

apdorojimui, t.y. kad lengviau būtų galima ištirti galutinius duomenis ir

suskirstyti į grupes. Pasirinkta metodika buvo paremta jau numatytų,

konkretizuotų objektų ištyrimu, t.y. tas tipų išskyrimas buvo susijęs su

jau minėtais trimis “santykinio” trikampio segmentais. Eksperimento, kuriuo

buvo nagrinėjamas supratimas apie žmones, jų partnerius ir bendravimą,

pagrindą sudarė pateiktų būdvardžių įvertinimas. Visų pirma, šių būdvardžių

supratimas neturi būti susijęs su konkrečiais veiksmais ar poelgiais,

kadangi kiekvieną poelgį mes “šališku žvilgsniu” įvertiname skirtingai,

t.y. toje pačioje situacijoje vieną kartą žmogus gali būti, pavyzdžiui,

drąsus, o kitą kartą – neatsakingas, neryžtingas ar panašiai. Antra vertus,

šie būdvardžiai turi apibūdinti asmenybę iš emociškai vertinamos pusės, o

ne turint galvoje kasdieninius procesus ar daiktus. Norima išstudijuoti

kokios žmonių savybės yra vertinamos, o kokios – atstumiančios,

nepriimtinos.

Buvo sudaryta 20 bipolinių skalių:

1. Gilus – seklus 11. Kietas – švelnus

2. Žemas – kilnus 12. Tuščias – turtingas

3. Sunkus – lengvas 13. Karštas – šaltakraujiškas

4. Atviras – uždaras 14. Pastebimas – nepastebimas

5. Šviesus – tamsus 15. Blankus – ryškus

6. Šiltas – šaltas 16. Platus – siauras

7. Tolimas – artimas 17. Greitas – lėtas

8. Švarus – purvinas 18. Tylus – garsus

9. Šiurkštus – minkštas 19. Tvirtas – lengvasvoris

10. Didelis – mažas 20. Sugadintas – šviežias

Eksperimente dalyvavo 115 žmonių ( 70 vyrų ir 45 moterys ) su

aukštuoju išsilavinimu, kurių amžius buvo nuo 28 iki 44 metų. Šio

eksperimento dalyviams reikėjo apibūdinti idealų partnerį. Pagal

duotas skales jiems reikėjo įvertinti savo supratimą: kas yra

“draugas”? Šis įvertinimas turėjo būti atliekamas neturint omenyje

konkretaus žmogaus, o būtent kaip įsivaizduojate tikrą draugą. Vyko

norimo, savo vaizduotėje sukurto idealaus draugo paveikslo kūrimas.

Tyrime dalyvavę žmonės analogiškai turėjo apibūdinti “priešą” –

“draugo” priešingybę. T.y. koks asmuo jiems nepatinka, sukelia

neigiamas emocijas, veda į neviltį, “griauna” jo gyvenimą, kurio

nenorėtų matyti šalia savęs ir pan. Ir ypač svarbu buvo tai, kad

savasis “aš” – tai realus “aš”, o ne tas, kuriuo Jūs norėtumėte būti,

ir ne tas, kurį Jus mato ir apibūdina kiti. Negalima išsigalvoti

savojo “aš” personažo ar vertinti jį taip, kaip apie “jį” kalba

žmonės. T.y. reikia būti pačiu savimi.

EKSPERIMENTO REZULTATAI

Buvo nuspręsta dalyvius suskirstyti į grupes, kurių “draugo”,

“priešo” ir “aš” įvertinimai buvo vienodi. Kitaip tariant, buvo

ieškoma panašių atsakymų blokų

apie pateiktų konstrukcijų (

“santykinio trikampio” ) suvokimą ir įvertinimą. Reikėjo rasti tokius

eksperimento dalyvius, kurių supratimas apie “draugą”, “priešą” ir

“aš” yra vienodas. Visi gauti rezultatai buvo klasifikuojami dvejopai.

Apdorojant rezultatus pirmąja linkme, buvo išskirtos 6 koordinacijos,

t.y. 6 skirstymai į grupes:

( pirma grupė – “aš” ir “draugas” atsakymų skaičiaus sutapimas,

( antra – “aš” ir “priešas” atsakymų skaičiaus sutapimas,

( trečia – “draugas” ir “priešas” atsakymų skaičiaus

sutapimas,

( ketvirta – absoliutus “aš” ir “draugas” įvertinimo dydis

( apskaičiuojamas ppagal

speciallią formulę ),

( penkta – absoliutus “aš” ir “priešas” įvertinimo dydis,

( šešta – absoliutus “draugas” ir “priešas” įvertinimo

dydis.

Be 6-mačio įvertinimo, buvo atliktas ir 40-matis. Čia buvo tyrinėjami

tų objektų (“draugas”, “priešas”, “aš”) santykiai, bet kitokiu būdu, t.y.

jie buvo suporuoti taip – “draugas” ir “aš”, “priešas” ir “aš”. Tokiu būdu,

“draugo” ir “priešo” charakteristikos buvo glaudžiai susijusios su savęs

įvertinimu, t.y. draugo ir priešo nagrinėjimas tarsi buvo apžvelgtas per

savęs paties įvertinimo prizmę. “Aš” – “draugas”, “aš” – “priešas”, reiškia

“aš” – ttai “draugas” ir “priešas” kartu.

Dėl rezultatų patikimumo, po pusės metų vėl buvo atliktas tas pats

eksperimentas, kuris parodė, kad tyrimo dalyviai yra stabilios asmeninės

nuomonės ( rezultatai pakito tik 8% ). Visais būdais apdoroti rezultatai

rodo, kad negalima išskirti atskirų “draugo”, “priešo” iir savojo “aš”

blokų. Įsivaizduojamo idealaus partnerio apibūdinimui įtakos turi ne

konkretūs, žmogaus ypatybes apibūdinantys, junginiai, o “gerųjų” ir

“blogųjų” žmogaus savybių išskyrimas. Skirstymas į stambesnes grupes pagal

pateiktus duomenis buvo daromas atsižvelgiant į du parametrus – pagal “aš”

ir “draugo” įvertinimo laipsnio artumą ir pagal “draugo” ir “priešo”

įvertinimo laipsnį. Taigi buvo išskirtos trys eksperimento dalyvių grupės:

❑ Į pirmąją grupę įeina dalyviai, kurių labai didelis panašumas tarp

“draugo” ir “aš” įvertinimo ir labai skiriasi “draugo” ir “priešo”

įvertinimas.

❑ Antrajai grupei priskiriami tie dalyviai, kurių “aš” ir “draugas”

įvertinimas turi vidutinę reikšmę ir nedidelis “draugo” ir “priešo”

įvertinimo panašumas ( žinoma, ne toks mažas kaip pirmoje grupėje

).

❑ Trečiojoje grupėje – eksperimentuojamieji su artimu visų trijų,

t.y. “draugo”, “priešo” ir “aš” įvertinimu.

Be tto, pasirodė, kad kai kurios bipolinės ( visiškų priešingybių )

vertinimo skalės tapo vienpolinėmis, tai yra, didelė dauguma eksperimente

dalyvavusių žmonių panaudojo tik vieną skalės polių, ir šis vienpolis

vertinimas kiekvienoje grupėje buvo skirtingas. Vienpolė skalė labiausiai

buvo naudojama “draugo” supratimui aprašyti. Beveik visi eksperimento

dalyviai panaudojo tokias “draugo” įvertinimo charakteristikas: “gilus”,

“kilnus”, “šviesus”, “švarus”, “artimas”. “Turtingas”, “ryškus”, “platus”,

“tvirtas”, “šviežias” – šiuos “draugo” apibūdinimus panaudojo daugiau kaip

95% dalyvių. Visi eksperimentuojamieji panaudojo tą pačią “aš”

charakteristiką – “turtingas”, o 90% panaudojo tris vienodus apibūdinimus –

“gilus”, “kilnus”, “švarus”. Šešiomis vvienpolėmis skalėmis 90% dalyvių

apibūdino “priešą” – “žemas”, “tamsus”, “šaltas”, “tolimas”, “purvinas”,

“sugadintas”. Tokios skalės gali būti vertinamos kaip du skirtingi gėrio ir

blogio poliai. “Gerųjų” savybių nestinga “draugo” aprašyme, jo paveikslas

“tapomas” šviesiomis, “dūšiai artimomis” spalvomis. Tuo tarpu “priešas” –

tai blogio įsikūnijimas, antipatiškas herojus. Žvelgiant į tai giliau,

galime atlikti kokybinę analizę, ir apžvelgti eksperimento dalyvių išskirtų

grupių ypatumus.

Pirmoji grupė pasižymi tuo, kad vienodai įvertina sąvokas “draugas” ir

“aš”. Kai kurie individai mano, kas “draugas” pasižymi labiau

išraiškingesnėmis, ryškesnėmis charakterio savybėmis nei “aš”. Tie dalyviai

“draugą” apibūdino kaip “aš idealas”. Tai reiškia, kad jei tu atitinki

“draugui” priskirtinus bruožus, tai tavo “draugas” yra tavojo

įsivaizduojamojo “aš” idealas. Pagal šios grupės rezultatus galima sakyti,

kad bet kuriuo atveju “priešas” visiškai priešingas “draugui”. Visa tai

apibendrinus, galima teigti apie neišskiriamą sąvokų “draugas” ir “aš”

supratimą, apie visišką jų įdentiškumą. Jie sudaro tam tikrą vieningą

sistemą, o “priešas” čia jiems tarsi priešpastatomas.

Antrojoje grupėje “draugas” ir “aš” yra tarsi pora, kuri papildo

vienas kitą ( pavyzdžiui, abu jie yra “gilios”, “ryškios”, “plačios”

asmenybės, bet draugas yra “minkštas” ir “tylus”, o save žmogus įvertina

kaip “šiurkštų” ir “garsų”). Tai tarsi vienas kito kompensavimas, kai vieno

subjekto pliusai atsveria kito trūkumus, ir gaunama lygiavertė draugystė.

Šioje grupėje požiūris į “priešą” ir jo įvertinimas turi du variantus,

kurie priklauso nuo savojo “aš” būdo:

• II aa. grupė : “aš” yra silpnas ir paklusnus, tai tada “priešas”

suvokiamas kaip “apsimetinėjantis draugas” ir turi kai kurias

savybes, kurios priklauso “draugui”;

• II b. grupė : žmogui su stipriomis, lyderiui būdingomis

charakteristikomis, “priešas” būna konkurentas, kuriam būdingi

tokie pat, ar netgi dar didesni sekmės šansai prieš silpną ir

pasyvų draugą, todėl savojo “aš” savybės dalinai sutampa su

“priešui” priskirtomis savybėmis. Tokiu atveju, šiai grupei

priskiriami tie eksperimento dalyviai, kurie “priešo” paveikslą

priešpastato “draugui” ir savajam “aš” arba sutapatina “priešą” su

“draugu” ar savuoju “aš”.

Trečioji grupė pasižymi gautų eksperimentinių rezultatų įvertinimų

susimaišymu – kiekvienas iš trijų vertinamųjų objektų ( “draugas”,

“priešas” ir “aš” ) turi labai daug bendro su kitais dviem. Šiuo atveju,

trečioji grupė ypatinga tuo, kad neturi stabilių teigiamų ar neigiamų

vertinimo kriterijų ir pasižymi tam tikru pateiktų žmogaus savybių

įvertinimo rezultatų išsibarstymu.

Taigi galima teigti, kad vieniems žmonėms “draugas” – tai sekimas juo,

jo pamėgdžiojimas, pavyzdys, o “priešas” – “velnio išpera”; kitiems

“draugas” – tai bendražygis, o “priešas” – vertingas priešininkas

(varžovas); tretiems “draugas” yra patikimas kompanionas, o “priešas” –

“melo draugas”, žmogus, kuris apsimetinėja. Ir pagaliau yra žmonių, kuriems

savita gyvenimiška patirtis neleidžia suformuluoti kokius nors principinius

skirtumus tarp draugo, priešo ir paties savęs. Labai svarbus yra tas

faktas, kad kiekvieno iš trijų objektų įvertinimas priklauso nnuo kitų

dviejų, t.y. sudaromi atitinkami blokai – “aš” ir “draugas”, “aš” ir

“priešas”, “draugas” ir “priešas”. Žmogus pats, o ne kas kitas lygina save

( žinoma ne tiesiogiai ) su “santykinio” trikampio atskirais elementais.

Kitaip tariant, asmeninių savybių įtaka, bet kurio žmogaus charakteristikai

įvertinti, apsprendžiama trimis subjektais – “aš”, “draugas” ir “priešas”.

Tai reiškia, kad partneris, kas jis bebūtų “priešas” ar “draugas”, yra

glaudžiai susijęs su subjekto “aš”.

PSICHOLOGINIŲ METODŲ TAIKYMAS IR ANALIZAVIMAS

Išskirtosios eksperimentuojamųjų grupės buvo papildomai ištirtos

tradicinių psichologinių metodų pagalba. Tai yra 16 faktorių (veiksnių,

klausimų) Kettlerio testas, savęs įvertinimo metodika ir savitvardos

(savikontrolės) laipsnio nustatymo metodika. Šių metodų pasirinkimas

sąlygojamas tuo, kad asmeninės savybės, tiriamos tais testais, lemia žmonių

bendravimo ypatumus ir tiriamojo objekto santykius su jį supančiais

žmonėmis. Kettlerio testas žmogų charakterizuoja kompleksiškai, t.y.

apimant visą grupę reiškinių, procesų. Toks asmenybės daugiafaktorinis

analizavimas leidžia nuspręsti svarbiausius bendravimo ypatumus. Savęs

įvertinimo metodika apsprendžiami tiesioginiai santykiai tarp subjekto ir

žmonių su įvairiomis charakterio savybėmis. Internalizacija ( t.y.

socialinės grupės pažiūrų , normų, vertybių perėmimas, laikymas savomis )

priklauso nuo to, kokią poziciją žmogus stengiasi užimti bendravime, ką jis

prisiima sau ir ko reikalauja iš bendravimo partnerio.

Pagal psichologinius metodus:

Pirmąjai grupei charakteringa – pasitikėjimas savimi, vidinė

savitvarda, perėjimas nuo išorinių prie vidinių arba protinių veiksmų,

vidinio veiklos plano formavimas. Tačiau šioje grupėje yra žmonių kuriems

trūksta vidinio konfliktingumo, sąmoningo elgesio

normų. Taip pat yra

žmonių, kuriems būdinga meilė naujovėms, pasikeitimams, noras iš dalies

pakeisti savąjį “aš”. Kiti pasižymi optimizmo trūkumu ir paprastumo

tikrovėje suvokimu. Taigi toje pačioje grupėje galima išskirti dar daug

įvairiapusiškai mąstančių ir bendraujančių žmonių.

Antroji grupė, pagal psichologinių metodų rezultatus, išsiskiria

kaltės jausmo lengvu prasiskverbimu, polinkiu į pokyčius. Tuo tarpu ir

šioje grupėje esama įvairių žmonių: vieniems būdinga neigiama aplinkinių

reakcija į jų veiksmus, kitiems – nepasitenkinimas poreikiais ir

savikontrolės stoka.

Trečioji grupė išsiskiria savo ir kitų individualumo gerbimu,

gana tikslia savo požiūrių orientacija ir gana iišskirtiniais savo vidiniais

vertinimo kriterijais. Jie ryžtingi ir pasiruošę pasiekti savo tikslų, bet

nelinkę “grūsti” savo nuomonės kitiems. Bet tame tarpe esama žmonių,

kuriems būdingas nerūpestingumas ir lengvabūdiškumas bendravime, taip pat

pasitaiko žmonių su nedideliu poreikių pasitenkinimo lygiu, kitiems

charakteringas stabilaus “aš” trūkumas.

Gauti rezultatai leidžia daryti tam tikras išvadas apie žmogaus

asmeninių savybių teigiamą ar neigiamą įvertinimą. Tas faktas, kad žmones

negalima skirstyti į kokias tai grupes, kurios, pavyzdžiui, tik apsprendžia

ar jie yra malonūs ar nemalonūs, sako, kad bendravimo įvertinimas yra

sudėtingesnis procesas negu konkretaus žmogaus savybių iišskyrimas ir

analizavimas. Būtina atsižvelgti į “draugo”, “priešo” ir “aš” savybių

sutapimus, kurie padeda žmogaus psichologiniame apmąstyme išskirti

asmenišką “aš” įvertinimą ir suprasti, kodėl tu mėgsti, gerbi ir myli

aplinkinius. Galima pasiekti savojo “aš” savybių ir modelio “geras –

blogas” bruožų suderinamumą. Tikro savojo “aš” nneatitikimas

įsivaizduojamąjam kompensuojamas savo patraukliųjų ir atstumiančiųjų

savybių palyginimu su kitų žmonių, o bendraujant su jais ieškoma būdų

geresniam “savęs” įvertinimui. Visa tai gerai atitinka “vidinio stebėtojo”

konsepciją, kuri teigia, kad pirmiausia būtina išstudijuoti savo paties

“elgesio lobyną”. Šio stebėtojo rolę gali atlikti ir pats subjektas arba

“įsivaizduojamas stebėtojas”, slypintis asmenybės gilumoje ir atsirandantis

tik konkrečiose situacijose. “Stebėtojas” nėra pasyvus, jis vertina

subjekto veiklą, svarbu tai, kad pats subjektas gali atsigręžti,

susimąstyti ir kai ko nedaryti, kas jo manymu jam gali pakenkti. Subjektas

tarsi seka savo “stebėtojo” veiksmus ir daro reikiamas išvadas.

Gana įdomų subjekto “aš” ir savo su kitais žmonėmis vertinimą pateikia

B.P.Višeslavcevas:

“. Dievo duota akis yra širdies gilumoje, jos niekas negali nuliūdinti

ir užtemdyti.Net gi labiausiai niekinamas nusidėjelis gali turėti akį,

gerai matančią jo nuodėmes. “Baisiausiojo teismo” esmė: nusikaltėlis ir

nusidėjelis nnėra bežadis gyvūnas, ne daiktas – jis žino teismo teisingumą

ir teisia kartu su Teisėju.”

Tai reiškia, kad vidinis “aš” dažniausiai prabyla reikiamu momentu ir

ištaria savo lemtingąjį žodį.

Labai įdomus ir platus yra “aš” pažinimo pasaulis. Kyla klausimų: ar

aš pažįstu save, ar žinau kitus, kam visa to reikia? Bendraujant su kitu

žmogumi labai svarbūs du faktoriai – subjekto savybių supratimas ir

objektyvus jų vertinimas. Čia kalbama ne apie savo savybių supratimą ir jų

priešpastatymą kitų žmonių vertybėms, bet apie sąvojo “aš” įjungimą į mus

supantį ppasaulį. Kuo realiau mes apžvelgsime savo savybių “gerąsias” ir

“blogąsias” puses, tuo tiksliau galėsime įvertinti save ir aplinkinius. Čia

labai tinka tezė: “Daiktai visada turi savybių, kurios charakterizuoja jų

santykį su subjektu ”.

BENDRAVIMO KALBA IR ŽODYNAS

Kyla klausimas: kokią reikšmę mūsų gyvenime turi bendravimo kalba,

įvairūs žodžiai, kokia jų prasmė? Žmonių savybėms apibūdinti naudojama daug

įvairiausių būdvardžių. Bet ar visi jie turi būti suprantami tiesiogine

prasme? Šiame darbe naudojamos bipolinės būdvardžių skalės gali būti

naudojamos ne tik asmenybės apibūdinimui, bet ir fizinių duomenų, objektų,

kraštovaizdžio aprašymui. Nagrinėjamuoju atveju šie būdvardžiai pristatomi

kaip “asmeniniai” ir aprašo būtent asmenines savybes ir ypatybes visais

aspektais, t.y. visais gyvenimo atvejais. Bet kaip žodžiai jie turi

skirtingas reikšmes, kurios padeda įvertinti asmenybės įvairialypiškumą.

Galima teigti, kad buvo pateiktas pakankamas žodžių blokas, norint

įvertinti savo įsivaizduojamą bendravimo partnerį. Viena bipolių būdvardžių

skalė, pavyzdžiui, “šiltas” ir “šaltas” dar negali spręsti apie “šiltą” ar

“šaltą” žmogaus būdą ir bendravimą. Todėl naudojamos bipolinės, apimančios

du priešingus polius, skalės. Išskirtos būdvardžių skalės yra gana

“universalios”, naudojant asmeninėms savybėms, vidiniam žmogaus pasauliui

aprašyti, taipogi visapusiškam žmogaus būdui ir bendravimo ypatumams

apibūdinti. Panaudotų būdvardžių seka neturi reikšmės jų vertinimui, nėra

svarbu kurį tu atsirenki pirmiau, svarbiausia, kad jis apskritai yra

pastebėtas ir užfiksuotas.

IŠVADOS

Taigi pagrindinis darbo tikslas – išskirti visiškai skirtingas

idealaus partnerio įsivaizdavimo grupes, t.y. rasti kokias nors

tarpasmeninio įvertinimo atmainas, kurios priklauso nuo kkiekvieno žmogaus

asmeninių savybių.

Pirmąjai išskirtai tyrimo dalyvių grupei būdingas “draugo” ir

savojo “aš” apibūdinimo tapatumas ir priešingas “priešo” vertinimas.

Antroji grupė – “aš” ir “draugas” yra vienas kitą papildantis

duetas. Vienų šios grupės narių manymu “priešas” yra apsimetinėjantis

draugas, o kitų – konkurentas.

Trečiojoje grupėje dauguma “draugo”, “priešo” ir “aš” įvertinimų

sutampa, t.y. jie pasižymi menku visų trijų grupių išdiferenciavimu.

Žmogiškųjų vertybių apžvelgimas galimas ir tokiu būdu, kai subjektas

išeina iš savojo “aš” ribų ir pažvelgia į savo būdo savybes iš šalies.

“Paties savęs” žinojimas leidžia formuoti teigiamus ir neigiamus bendravimo

kriterijus, padeda įsivaizduoti ir pasirinkti idealų partnerį, suprasti,

kuris žmogus yra tavo “draugas”, o kuris – “priešas”.

M.O.Geršenzona yra pasakiusi:

“ Žmonės sutaria tik dėl to, kad vertina vienas kitą kaip vientisą,

nedalomą asmenybę, ir kuo žmogus mums yra abejingesnis, tuo labiau mes

nustatinėjame jo atskirų savybių vertę.”

NAUDOTA LITERATŪRA

PSICHOLOGIČASKIJ ŽURNAL.- 1993, Nr.3.- 28-38p.

TARPTAUTINIŲ ŽODŽIŲ ŽODYNAS.-V., 1985.- 528p.