inercija, gyvenimo budas ir aplinka

Inercija, gyvenimo stilius ir aplinka

Aš norėčiau aptarti inerciją gyvenimo būdo ir aplinkos kontekste. Tai svarbi tema, viliojanti daugeliu atveju identifikuoti kliūtis, apribojimus ir ribas pritaikant permainas; taigi, tai nešališka pesimistiška perspektyva, sumanyta slopinti bet kokį optimizmą apie greitas aplinkos pokyčių perspektyvas gyvenimo būde.

Teisingiausias būdas, priartinantis rezultatą – bent jau mano patyrimu – būtų panaudoti socialinių ir ekonominių analizių visumą ir istorinius stebėjimus, mėginant dominuojančio gyvenimo būdo permainoms pristatyti prielaidų išvaizdą, ir tuo būdu pavaizduoti inteligentiškos socialinės inžinerijos laisvės ir perspektyvos ssėkmę pagal apibrėžtą gyvenimo stilių. Tai neabejotinai vertingas dalykas, nes viskas tęstųsi ir po mano ekspertizių.

Todėl aš sumaniau inerciją apibrėžti abstraktesniu būdu, paliečiant dalį jos poveikio aplinkos problemų sprendimui. Aš gvildensiu tris temas. Visų prima kai kuriuos problematiškus padarinius iškeliant gyvenimo būdą į debatų centrą, apie aplinką tam tikra prasme inerciją, kuri siejasi su šiuo terminu. Antra, aš aptarsiu būdus, ką sunku pakeisti ir ką lengviau pakeisti, kas lemia aplinkos veiksnius. Galiausiai aš nagrinėsiu tam tikrą inercijos formą, kuri jokiu bbūdu nepriklauso nuo tvirtų struktūrų ir dogmatinio mąstymo, priešingai ji priklauso nuo nepastovios struktūros ir lankstaus mąstymo bei netikrumo. Šių trijų temų bendri bruožai yra aplinkos poreikis išmatuoti inerciją ir problemų apibrėžimus, atskirti perspektyvas ir jų nagrinėjimą.

Gyvenimo stilius

Teigiama, kad aplinkos pproblemų ir gyvenimo būdo problemų nagrinėjimas yra natūralus dalykas. Ši straipsnių kolekcija nėra vienintelis pavyzdys. 1991 metų Pasaulio Apžvalgos metų knygoje buvo parašyta, kad tik radikalus gyvenimo būdo pakeitimas, kuris mums asocijuojasi su fraze “industrinė revoliucija”, gali apsaugoti mus nuo globalinės aplinkos katastrofos. Negeranoriškas reiškinys, kad žodis gyvenimo stilius yra madingas terminologijos naudojimo pavyzdys, su kuriuo diskusijos apie socialias problemas yra kažkas iracionaliai prakeikta (“paradigma”, “be pasitikėjimo”, “sociali statyba”). Žodis gyvenimo stilius yra labai madingas ir aukščiau išreikštas kitų terminų naudojimu, dabar atrodo naujas ir labai dominantis, nes mes jį vadiname gyvenimo stiliumi vietoj būdo, elgesio, gyvenimo būdo, produkcijos metodų, socialinių taisyklių, sunaudojimo būdo ir t.t. Pavyzdžiui, kai kurie kartais domisi ar yra skirtumas tarp gyvenimo būdo ir būdo elgesio. PPasaulinio žodžio gyvenimo stilius vertė taip pat sukelia dviprasmiškumo, kai žmonės naująjį žodį nori priklijuoti savo seniems mokymo dalykams.

Kaip ten bebūtų, aš tikiu, kad šitos temos “gyvenimo stilius ir aplinka” pasirinkimas yra labiau gerbtinas nei paprastas atitikmuo su vėliausiomis terminologijos naujovėmis. Tai atspindi svarbiausią idėją, jog socialinių sistemų inercija turi būti siekiama ne specialiose praktikose, žinomose žalingose aplinkai technologijose arba neadekvačiose vietinėse organizacijose bei nuosprendžius priimančiose struktūrose, bet modernioje pramoninėje visuomenėje kaip visur sklindantis dominuojantis gyvenimo stilius. Struktūra, iš kurios aatsiranda aplinkos degradacija, nėra kažkas paviršutiniško, vietinio ir tikslaus, tai kažkas gilaus, žmoniško ir greit sklindančio.

Toks vertinimas priskiriamas prie aplinkos problemų, kurios atspindi egzistuojančios žemės traukos jėgų padidėjimą. Tai taip pat gali būti pastebima atitinkamų reprezentacijų akcentavime skirtinguose apsaugos politikos tikslų aspektuose, pavyzdžiui, sunkiųjų metalų ir plieno pramonėje. Taip pat kiti gali kalbėti apie su aplinkos problemų kilimo priežastimi susijusius pasikeitimus, akcentuojant ne kokybinių, o kiekybinių analizių apibūdinimus. Pavyzdžiui, tai nėra kvalifikuotas cheminis reiškinys, kurį naudoja visuomenė, ir kuris yra strategiškai problematiškas, nes yra nepastovus, patiriamas didelis nuostolis dėl freonų, dioksinų ir radioaktyvių medžiagų sklidimo. Tai yra ryškus naudojimo apimčių didėjimas, kuris pasiekiamas dėl natūralaus oro, vėjo ir vandens cirkuliacijos. Aš tikiu, kad susidomėjimas diskusija apie gyvenimo stiliaus jungimąsi su aplinkos problemomis yra apsunkinamas dėl reikalavimų tiksliai apibūdinti aplinkos problemų priežastis.

Gyvenimo stiliaus sąvoka taip pat atspindi norą įtraukti psichologinių matmenų. Paprastai gyvenimo stiliai nėra matomi pirmiausia kaip neapgalvoti socialaus aprūpinimo punktai, techninės sąlygos, organizacijos tipai ir kitokios dirbtinės struktūros. Tiesa, gyvenimo stilius egzistuoja simbiozėje su daugybe išorinių žmonijos aplinkos ir iš anksto numatyto žmonių aplinkos darbo produktų egzistavimo bruožų. Šiuo metu, gyvenimo stilius yra “nuleistas” socialinėje aplinkoje ir gali būti matomas kaip gelbėjimosi rato metimas žmonijos aplinkai. Bet jis taip ppat yra pastebėtas kaip giliai įsisenėjęs į asmenybę, į vertybes, į pasaulėžiūrą bei reikalų struktūrą. Mūsų gyvenimo stilius lydi mus, kai mes judame aplink socialinį kraštovaizdį ir, kai mes atkeliaujam į aplinką, kur mums sunku gyventi; taip yra dėl išorinių sąlygų, kurių mūsų gyvenimo stilius reikalauja. Dėl šios priežasties, gyvenimo stilius nėra tik socialinės aplinkos produktas. Ši aplinka yra sukurta kaip mūsų asmeninių norų išraiška. Šiuo atveju, gyvenimo stiliai yra fiziškai įrengti moderniuose gyvenamųjų plotų rajonuose.

Jeigu kištukinis lizdas su 10 TV kanalų mosteli į sieną, garažas mosteli jo mašimas, mašinos mosteli jų vairuotojams, telefonų kištukiniai lizdai jų telefonams, vonia savo karštą vandenį, skalbimo mašinos savo skalbinius, naftos židinio katilas savo naftą, požeminių traukinių stotys savo keleivius, kampo parduotuvė savo pirkėjus, kino teatrai savo žiūrovus, dviračių takeliai savo dviračius, žaidimų aikštelė savo vaikus ir t.t., tai nėra paprasta įgyvendinti bet kokį gyvenimo stilių, net ir potencialiai pražūtingą natūraliai aplinkai, kuris jau yra įvestas apylinkėse. Jie yra ten ir, žinoma, lieka, nes jie psichologine prasme atitinka žmonių gyvenimo stilių bei pateikia socialinių struktūrų išorinius ir vidinius gyvenimo stiliaus akivaizdžius pavyzdžius. Inertiškumas sutapatintas su atsiliepimu į gyvenimo stilių yra taipogi abipusiškai ekssorbuotas inertiškumo kartu su socialine struktūra ir asmenybe.

Vienas nepatogumas yra tai, jog tteisinga kalbėti apie gyvenimo stilių kaip apie spąstus, kuriuos žmonės gali pakeisti kaip keičia savo plaukų stilių ar virtuvės spalvų gamą. Tai nėra nusistovėjęs klausimas tarp socialinių struktūrų ir asmenybės, priešingai, tai yra kažkokio modernaus žmogaus pasirinkimai pagal jo polinkius ir skonį. Ploviklių gamintojai, viščiukai, šildymo prietaisai, mašinos ir kitos prekės atskleidžia draugiškas aplinkos gyvenimo stiliaus idėjas naudojant naftą, nefosfatinius ploviklius ir vaisius bei daržoves be pesticidų.

Aš nepavadinčiau tokius pasikeitimus gyvenimo stiliaus pasikeitimais, ir problemos su kuriomis susiduriame gali būti išspręstos pasikeitimais į dar draugiškesnes aplinkos versijas iš tų pačių elgesio pavyzdžių, ir nėra reikalo manyti, kad aplinkos degradacija yra gyvenimo stiliaus problema. Pozicija yra panaši į daugelio pažiūrų pasikeitimą, kurį mokslininkai vadina “postmaterialine verte”.

Aš esu tos nuomonės, kad neverta gilintis į aplinkos perspektyvias permainas. Tai didžia dalimi yra idealų keitimosi klausimas ir beveik neturi būdingos elgesio formos. Pavyzdžiui, mes seniai žinom, jog stipriausiai išreiškiami antimaterialiniai, antivartotojiški vertinimai paprastai ateina iš aukštesniųjų sluoksnių.

Jei į aplinkos problemas žiūrima kaip į gyvenimo stiliaus įsišaknijusį neveiklumą, tai iš dalies apsunkina padėtį, kaip lyginant su blogų technologijų įdiegimu, kenksmingos jėgos režimu, apgailėtinos politikos arba įsižiūrėjimo į problemas stoka. Mes žinome, kaip tokie dalykai galėtų būti pakeisti, bent jau teoriškai. Kita vertus nėra tradicijos

aptarinėti gyvenimo stilių nuoširdžiai, taikant apgalvotas kontroles ar manipuliacijas, bent jau ne tada, kai tai ateina į pramoninės visuomenės gyvenimo būdą. Be to, atpažįstant gyvenimo stilių, kaip tų negalavimų pagrindinę priežastį, mes turim, kad ir kaip nenorim, bet tai tiesa, palikti kelią atvirą veriančiam, visuomeniniam revoliuciniam tonui, kur niekas kitas, tik mūsų šiuolaikinės bendrovės radikalus psichinės ir visuomeninės struktūros apsivertimas išsaugos aplinką. Jei tai tiesa, tai gera priežastis pesimizmui.

Tačiau, jei gyvenimo būdas atrodo kaip kažkas lankstaus, kas gali būti laisvai pprieinamai pasirinkta ir žiniasklaidos lengvai įteigta. Jei sudėtingas politinis kreipimasis yra priimtas diskutuojant apie gyvenimo būdą kaip apie aplinkos problemų priežastį, intelektuali padėtis yra visai nesudėtinga tiek gerąja, tiek blogąja prasme. Gerąja prasme ir tikrosios kvalifikacijos dalyke, tai atsiranda protingai varžantis, ir viskas yra bendrai kultūrinę ir psichologinę struktūrą išlaikantis tikslas, atskleistas pramoninės visuomenės, kuri yra aplinkos griuvėsių šaknys. Taip atsiranda nesuprantama , bet įtikėtina nuomonė, kuri bet kokiu atveju yra suprantamas aplinkos politikos objekto pagrindas.

Taip pat galime suprasti ir bblogąją pusę. Lengva palysti ties sena keblia padėtimi, kur viskas jaudina ir yra priklausoma. To vaistas yra sveika priemonė – žinojimas pagrįstas praktiškumu, t. y. mes negalim reikalauti kokių nors žinių apie priežastis, kol mūsų teorijos tiekia pagrindą efektyviai kontrolei rreiškiniams, kurie yra apibūdinti šiomis mūsų teorijomis. Tai pareikalaus sulaužyti įvairios psichologinės ir kultūrinės sudėties gyvenimo stiliaus sampratą ir tikiu, kad mes dar kartą grįšim prie tradicinių problemų vaizdų, sukoncentruotų į technologijų pasirinkimą, organizacinių formų, valdžios struktūrų ir oficialiai reguliuojančią sistemą.

Vienas argumentas prieš mano įtikinėjimus, jog inercija ir holistinė gyvenimo būdo sąvoka yra problematiškas būdas aplinkos politikoje yra tai, jog iš esmės tai taip pat tinka kitų sąvokų apibūdinimui, vienaip ar kitaip, dideli socialinės ir psicho-socialinės struktūros gabalai turi būti pakeisti į saujelę susiduriant su aplinkos grasinimais. Tai, ką mes sutinkame, yra vienas tų bendrų netikusių teisingumo pavyzdžių tarp aplinkos problemų ir tradicinių politinių problemų sprendimo institucijų. Pavyzdžiui, netikęs teisingumas tarp globalinio poveikio problemų ir vietiniu politiniu mechanizmu, kuris jas ssprendžia. Arba netikęs teisingumas tarp ilgalaikių reikalavimų aplinkos politikai ir trumpalaikių normalių politinių problemų sprendimų. Arba faktas, kad normalus politinis apskaičiavimas kelia dabartinę kainą ryšium su ateities prieaugiu, o tuo tarpu aplinkos politika didina dabartines kainas toliau, ir dar labiau jas didins ateityje. Šiame kontekste nestebina, jog kažkas tarpusavyje nesutampa, pirma, dėl aplinkos politikos susitelkimo ties idėja, kad vyraujantys gyvenimo būdai yra blogio šaknys, antra, to darymas per politinės-demokratinės valdžios konstrukcijas , kurios leidžia efektyviai įrodyti gyvenimo stiliaus dominavimą ir nnaudą.

Inertiškumas

Dabar pakalbėkime antrąja tema. Kai bandome būti ilgalaikės politikos priežastimi yra aišku, kad politinė ir ideologinė aplinkos problemų mobilizacija yra sutelkta į socialinę inertiškumo prielaidą – negalėjimas visiškai prisitaikyti prie visuomenės ugdymo, gyvenimo stiliaus ir vertybių dėl jų ilgalaikės aplinkos sąlygų ir išvadų. Politinėje arenoje pastangos nugalėti inertiškumą ir skatinti permainas yra įvertintos.

Antra vertus, akivaizdu, kad aplinkos politikos mobilizacija paprastai yra laikoma teisingu inertiškumo įvertinimu mūsų visuomenės ugdyme. Ši inercija neturi būti tokia menka, jog nebereikėtų motyvuoti pakitimą, bet ir ne tokia didelė, jog įvykdytume neįmanomą mobilizaciją. Kaip ir visos politikos, aplinkos politika yra galimybių menas. Jos sugebėjimas išspręsti problemas yra viena jos privalumų; kita – suvokimas, kad problemos pačios neišsispręs.

Taip pat akivaizdu, jog nepaisant inertiškų socialinių procesų smūgių aplinkai yra suvokiama, kaip sudėtingai jie keičiasi, globalinės aplinkos problemos yra sąlyginai pavojingai žemo inertiškumo lygio veikiant natūralius procesus. Jeigu vieni manytų, jog makroskopinė procesų ir jėgos pusiausvyra biologinėje sferoje yra tokia reikšminga, kad tik jie gali būti ribotai, vietiniu mastu ir laikinai paveikti žmonių veiklos, tada nebūtų jokių globalinių aplinkos problemų.

Taigi, problematiška inercija visuomenėje turi būti sujungta su problematiškos inercijos stoka gamtoje, kad būtų galima mobilizuoti aplinkos teisę pasirinkti. Tai yra viena priežastis, kodėl oro klausimas arba nepareikštos globalinės aaplinkos tendencijos nukritimas už normalios, natūralios svyravimo ribos vaidina tokį svarbų vaidmenį apibrėžiant aplinkos problemų išplėtime.

Jei, dėl kažkokių priežasčių, vieni pageidauja būti blogio gynėjais įsakyme užblokuoti bandymus mobilizuoti aplinkos politiką, tai yra vienas iš bet kurių dviejų prielaidų, jog kvietimas turi būti tiesioginis: gali būti užginčyta, kad inercija mūsų socialinėje sistemoje yra tiesiog puiki, jog efektyvūs politiniai pakitimai yra neįmanomi. Taip pat galima užginčyti, jog socialinė inercija yra prasimanymas, ir kad bet kokie reikalingi pakitimai mūsų socialinėje politikoje dėl aplinkos interesų vyksta automatiškai ir taip bus toliau.

Šie du požiūriai taip pat gali būti sujungti, kad suformuotų tai, ką galime pavadinti “skaudžiai optimistiška prieiga”: inercija demografinėje, technologinėje, ekonominėje ir politinėje struktūrose apsaugos visuomenę nuo prisitaikymo prie gamtos reikmių racionalių globalinių aplinkos nelaimių pranašavimų būdu; pakitimas įvyksta tada ir tik tada, kai tokios nelaimės bus pakankamai didelės ir pašalins šias struktūras, nepaisant politikos.

Tuo būdu, šiuose trijuose variantuose blogio gynėjas priima, jog aplinkos inercija yra žema ir, kad tai gali būti efektyviai sužlugdyta žmonių veiklos. Žinoma, jis taip pat gali norėti atmesti šią prielaidą ir pasiginčyti, jog gamtos sugebėjimas absorbuoti “industrinį šoką” labai nuramina, ir dėlto yra dėkingas biosferos inercijai, arba dėl jos plastiškumo.

Disputas dėl aplinkos politikos bus apie tai, ką galima ir kko negalima pakeisti sąveikaujančioje sistemoje tarp visuomenės ir natūralios aplinkos. Įvairūs problemos suvokimo būdai taip pat atspindi idėjas dėl bendrų inercijos savybių sistemoje. Šios idėjos gali būti pailiustruotos šia diagrama, paimta iš antropologo M. Thomson idėjos.

Sistema gera

Nestabili Stabili

sistema sistema

Nesaugi sistema

1 pav.

Šios 1 ir 2 pozicijos aplinkos problemas priima ramiai. 1 pozicijoje natūralioje žmogiškoje sistemoje nėra fiksuoto pusiausvyros taško – nėra save koreguojančios jėgos. Bet iš kitos pusės, yra neapibrėžtas skaičius sąveikaujančių sistemų, padedančių sistemai pakęsti viską, ką žmogus daro. Kaip ten bebūtų, gamtos paveikslas ir paveikslas to, kas problematiško vyksta santykiuose su biosfera, nuolatos kinta.

2 pozicija atspindi ilgalaikę stabilią pusiausvyrą. Galinga natūralios ir kultūrinės jėgos pataisa pagaliau sužlugdys bet kokius bandymus išmušti sistemą iš pusiausvyros. Jos devizo palaikymas, kuris yra “įkainoti aplinką”, akivaizdžiai turi pusiausvyros (t.y. kainos) instaliavimo mechanizmo idėją – nubausti gamtos pereksploatavimą ir išeksploatavimą.

3 ir 4 pozicijos parodo nesaugią sistemą, t. y. ji gali sugriūti. 3 pozicija yra labiausiai gąsdinanti. Šios sistemos pusiausvyra egzistuoja tik kaip smulkutė potencialių kultūrinių-natūralių pasikeitimų sfera. Net mažiausi žingsniai link aplinkos degradacijos būtų sistemos sužlugimo priežastimi. Šis požiūris užkerta abu aplinkos politikos mobilizavimosi kelius. Iš vienos pusės, tai patalpina aplinkos politiką ir įsipareigojimą tiesiai į darbotvarkės viršų; iš kitos pusės, tai teikia

mažų vilčių dėl ateities sprendimų ir todėl mažą motyvaciją praktiniams veiksmams. 3 pozicija yra labiausiai ardanti ir absoliučiai ardo žmogiškos aplinkos sistemos apibrėžimą.

Kaip diagrama rodo, 4 pozicija yra nukreipta į 2 ir 3 pozicijos sistemą, kuriančią pusiausvyrą. Ji turi sąlyginę inerciją, kuri išliks tol, kol sistemų sąveika neviršys duotų ribų. Sistema žlugs, kai tai atsitiks. 4 pozicija yra apgaulinga sistema, nes duomenys ją sukuria, kai mes patikim, jog ji yra save reguliuojanti sistema kaip ir 2 pozicija, kai tuo tarpu jji labai greitai gali metamorfoziuoti į 3 pozicijos sistemą. 4pozicija yra dominuojanti ir aiški santykyje su aplinkos politika. Ji nubrėžia politikai aiškų tikslą – užtikrinti, jog ribos yra sustiprintos ir stebimos. Taip pat ji apibrėžia ją kaip rimtą problemą (neišvengiamas žlugimas), bet ne kaip beviltišką, kuri yra reikalinga, kad politika būtų efektyvi. Kai kurie gali sakyti, kad pozicija yra pažangesnė teisingos inercijos apimties išraiška, kuri, kaip jau minėjau, yra būdinga aplinkos problemai.

Modelis yra galingas instrumentas pažymint pozicijas aplinkos ginčuose ir mmanau, kad jūs galėsite patalpinti save, savo draugus ir priešus į skirtingas dėžutes. Reikia pažaboti šią tendenciją iki tam tikro lygio, ir norėčiau pabrėžti, kad laiko skalė nėra apibrėžta. Jeigu mes pakankamai pakeisim laiko skalę, mes aiškiai pamatysim, kad kiekviena iiš šių keturių pozicijų gali būti kiekvienos iš likusių trijų pozicijų segmentu. Bet tai yra dešimtmečių, šimtmečių, tūkstantmečių ir milijonmečių klausimas, kuris daro visus skirtumus pasaulyje. Tai mums primena, kad viena iš strateginių išeičių susijusių su aplinkos problemomis yra iš tikrųjų politiškai efektyvios laiko skalės nustatymas, įskaitant aplinkos degradaciją. Pavyzdžiui, ilgalaikėje perspektyvoje būti, kaip aš vadinu, “žiauriu optimistu” yra paprastas ir įmanomas.

Aplinkos problema

Norėčiau pakomentuoti laiko perspektyvą, per kurią sistemoms sąveikaujant įvyksta ir gali įvykti žlugimas. Tai yra sunkumai, susiję su aplinkos gąsdinančiomis sąlygomis, negali būti siekiami tik inertiškose struktūrose kaip gyvenimo stilius, kurį užtaria aplinkos politika; jie taip pat randami politinėj situacijoj, kuri sukelia netikrumą ir nepritarimą formuluojant aplinkos problemą. Vienas teigiamas gyvenimo stiliaus traktavimo aspektas, bent jau iš intelektualinės ppusės, yra tas, jog idėja dėl aplinkos problemų svarbos, švarios aplinkos vertės ir būtinybės imtis radikalių priemonių situacijos pagerinimui yra arba gali būti pasiekta susitarimu. Žinia, jog mes negalime nugalėti aplinkos problemas visiškai nesirūpinant ir užgriozdinant vyraujančias reikšmes ir vertes išryškėjusias dominuojančiuose gyvenimo stiliuose. Ši argumentacija gali būti suprasta kaip mano ankstesnio pagrindimo dėl sunkaus gyvenimo stiliaus valdymo variantas.

Aš norėčiau patalpinti šią sąlygų peržiūrą į aplinkos politiką, kuri operuoja labiau teoretiniame kontekste. Pateikiu labai paprastą problemų tipų modelį, kurį aš ppasiskolinau iš Mary Douglas ir Aaron Wildavsky.

Aukštas vertės lygio suderinimas

Technologiniai Mokslinio tyrimo

sprendimai sprendimai

Labai geras problemos Žemas problemos

Išmanymas išmanymas

Derybų būdu Nėra sprendimo

priimtas sprendimas (šlykščios problemos)

Žemas vertės lygio suderinimas

2 pav.

Aš manau, kad modelis nereikalauja platesnio paaiškinimo. Jis išreiškia paprastą idėją, jog racionali problemos sprendimo strategija yra parenkama pagal išmanymo lygį ir vertės struktūrą. Tuo aš norėjau pasakyti, kad sąvokos, kurias naudojam apibrėžti aplinkos problemoms, taip pat apibrėžia priemonių būdų strategijos galimybę. Jei mes tai apibūdinsim gyvenimo stiliaus terminais, tada mes visiškai suprasime santykius tarp įvairių gyvenimo stilių ir jų aplinkos supratimų, bei atrasime save pagrindinėje strategijos tipe, pavadintoje “derybų būdu priimtas sprendimas”. Mes negalime naudoti mokslinius tyrimus, norint išspręsti problemas, taip pat tai nėra klausimas, liečiantis technologijos galimybes sprendžiant jas.

Šitaip traktuojant problemą rizikinga yra tai, jog tai tampa neįmanomu pagrindu įgyjant reikalingų žinių. Turbūt įvairios žmonių grupės neigia požiūrį, jog jų gyvenimo stilius yra žalingas aplinkai. Anot modelio, “šlykščiai problemai” nėra jokio realaus sprendimo.

Bendrai priimti požiūriai dėl aplinkos problemų, tipiškai pabrėžia bendrą vertės suderinimą ir todėl bendrai priimtas susitarimas dėl aplinkos grasinimo išvengimo moksliniais tyrimais ir technologija. Suderinimo pabrėžimas gali būti suprastas kaip priešinimasis faktui, jog daugelis aplinkos problemų suderinti sprendimai yra išardyti dėl to, jog politinės institucijos nepajėgia ssusidoroti su tokiom derybom. Faktas, jog bendrai priimtas požiūris dėl problemų pabrėžia specifinių technologijų naikinančius veiksmus ir specifinių techninių metodų išsivystyme mato sprendimą mažinant plitimą, tokiu būdu atspindint ne tik tam tikrą realybės suvokimą, bet ir pritarimą mažiausiai varginantiems būdams sprendžiant problemas.

Leiskit man pailiustruoti klausimą, parodant kitą diagramą, panašią į tą, kuri atspindėjo santykius tarp problemos nustatymo būdų ir jų sprendimo perspektyvas. Aš ją paėmiau iš knygos “Tidsandans krumbukter” (“Zeitgeist’o Antika”). Ji apibūdina netikrumo fundamentalias formas.

Verčių netikrumas

Egzistencinis netikrumas Moralinis netikrumas

Kaip tūrėtų būti? Kam tai skirta?

Buvimo netikrumas Veiksmų netikrumas

Teoretinis netikrumas Techninis netikrumas

Kokia priežastis? Ką daryti?

Materialinis netikrumas

3 pav.

Netikrumas pagal apibrėžimą apima visas problemas, ypač aplinkos degradacijos problemos reikšmę bei kitokias šios problemos formas. Viltis sėkmingai išspręsti problemą labai priklauso nuo tikslaus netikrumo mišinio specifinei problemai. Žinant politinių problemų sprendimo susidomėjimą, labai lengva pastebėti, jog bendrai politinės sistemos ir demokratinės politinės sistemos ypatingai gerai dirba, kai problemos “netikrumo formos” dominuojantis elementas yra techninis. Mažiausiai efektyvūs jie yra , kai egzistencinis netikrumas iškelia galvą greitų kultūrinių pasikeitimų bei krizių socialiniuose sluoksniuose metu. Bendrame plane matyti,jog sėkmė priiminėjant sprendimus ir problemų sprendimų procesuose priklauso nuo sugebėjimo visus netikrumus palaipsniškai pakeisti į techninius netikrumus ir tik tada juos “apsorbuoti” technologijos pasirinkimu. Atvirkščiai, problemos sprendimas gali bbūti užverstas arba atidėtas keičiant padėtis, jei vienam iš kitų trijų netikrumo tipų leidžiama plisti. Obstrukcijos padėtis priklauso nuo to, kiek efektyvūs ir patikimi mechanizmai ir institucijos, susiduriančios su kitais netikrumo tipais, yra.

Sėkmingas aplinkos problemų sprendimas yra išjuoktas fakto, jog jis įtraukia neįprastas, skirtingas netikrumo formas. Tokiu atveju, jis išskiria ne tik vertės centrinių konfliktų serijas: jis taip pat įtraukia daug apimančias netikrumo vertes, kurios savo ruožtu atspindi faktą, jog jis nėra pritaikytas kolektyvinėms problemoms spręsti institucijose sukurtais metodais. Pavyzdžiui, jis vis dar nėra iš esmės ideologiškai prijaukintas ta prasme, jog nei viena iš trijų svarbesnių politinių tradicijų (krikščionybė, liberalizmas, socializmas), kurios padarė lemiamą įtaką kuriant modernų pasaulį, nieko nepasiūlė vadovavimo metu. Priešingai aplinkos išeitis krypsta į sistematišką mėtymąsi per visas institucijų ir ideologijų rūšis, kurios susijusios su visuomenės modernizacija. Šitai sustiprina jo galimybes būti priežastimi, ką diagrama mini kaip “egzistencinį netikrumą”, t.y. visur sklindantis nepasitikėjimas modernia visuomene. Aplinkos išeitis taip pat vaidina svarbų vaidmenį ryšyje tarp dviejų “materialinių” netikrumo formų. Tai mes galime pamatyti pavyzdžiui “nuomonių kare”, kuris dėl šiltadaržio veikimo siautėjo keletą metų, nes nepastovumas politikoje trukdė imtis priemonių dėl plėtimosi kontrolės. Techninis netikrumas visada išlieka aukštame lygyje, daugiausia dėl greito mūsų žinių kitimo. Pavyzdžiui, išmanymo pasikeitimai

dėl ežerų kalkinimo veiksmų arba dėl radioaktyvių atliekų kaupimo po žeme apsunkina techninės strategijos pasiekimą. Man atrodo, kad, jeigu aplinkos problema yra apibūdinta gyvenimo stiliaus terminais, tai tai iššaukia padidėjimą egzistenciniame netikrume, kuria taip pat modernioje institucijoje yra laikomas tokiu netikrumo tipu, kurį labai sunku sumažinti.

Apibendrinant, problema, žinoma, yra tame, kad mes turėtume pasirinkti ar peržiūrėti problemas atsižvelgiant į jų tikrumą ar į sprendimų pasiekiamumą. Pavyzdžiui, ar mes privalome priimti skeptišką požiūrį į gyvenimo stilių dėl aplinkos problemų, kuris nesiūlo jjokių sprendimų? Kaip mokslininkas, aš galiu iškart nutraukti šio klausimo nagrinėjimą, pasiremiant mokslo organizacinėmis normomis ir svarbiausiomis tiesomis. Kaip pilietis, tai nėra taip paprasta ir aš matau daug politinių priežasčių palaikyti labai tuščias teoretines vertės suderinimo idėjas ir labai tuščias nuomones, kad aplinkos problema iš esmės yra technologinė problema, visiškai nepriklausanti nuo gyvenimo stiliaus ir socialinės sistemos, kuri dėl tos priežasties neiššaukia modernaus gyvenimo būdo kitur, tik ribotoje sąmonėje.