Intelektas

KLAIPĖDOS UNIVERISTETAS

PEDAGOGIKOS FAKULTETAS

PSICHOLOGIJOS KATEDRA

Julijus Brazauskas,

dieninio mokymo skyriaus

1 kurso 7 grupės studentas

Referatas

INTELEKTAS

Darbo vadovas:

Doc. dr. M. Rugevičius

KLAIPĖDA,

2003

TURINYS

Įvadas……………………

………..3

1. INTELEKTO SAMPRATA, ESMĖ, STRUKTŪRA……….4

2. INTELEKTO MATAVIMAS,

TESTAI…………….7

3. INTELEKTĄ ĮTAKOJANTYS VEIKSNIAI…………..9

IŠVADOS…………………..

……….11

LITERATŪRA………………….

…….12

ĮVADAS

Intelektas – viena iš pedagoginės psichologijos kruopščiausiai

tyrinėtų, reikšmingiausių ir problemiškiausių asmenybės savybių. Tai labai

svarbus dalykas, apie kurį turi žinoti tėvai, mokytojai, visi, kam rūpi

asmenybės raida, visuomenės tobulėjimas.

Intelektas koreliuoja su sėkme moksle, profesinėje veikloje. Šeima,

tėvai gali paskatinti intelekto vystymąsi. Pirmiausia būtina suvokti, kas

yra iintelektas,kas jį lemia, kas skatina jo tobulėjimą. Svarbu suprasti,

kaip galima padaryti pedagoginį poveikį,ypač ankstyvuoju intelekto

vystymosi laikotarpiu.

Intelektas-sėkmingo mokymosi ir kūrybinės veiklos sąlyga. Jis įgalina

individą lengvai prisitaikyti prie naujų reikalavimų, padeda spręsti

eilinius uždavinius, adaptyviai veikti ir elgtis.

Intelektas įtakoja sugebėjimą perdirbti turimą patirtį, spręsti

naujus, originalius teorinius uždavinius, įžvelgti tikrovės veiksnių ryšius

,dėsnius bei dėsningumus (kūrybinė intelekto funkcija).

Išmokus intelektą suvokti, kaip tam tikrų procesų seką, galima

rūpintis jo lavinimu.Vadovaudamiesi šiuolaikinėmis informacijos perdirbimo,

intelekto koncepcijomis, menkus bendruosius sugebėjimus (protinius) galime

vertinti ne kaip netinkančią prielaidą, bet kkaip veiklos modelį,kurį galima

tobulinti.

Šio darbo tikslas: apžvelgti intelekto sampratą, esmę, struktūrą,

intelekto matavimą, testus, intelektą įtakojančius veiksnius.

1. INTELEKTO SAMPRATA, ESMĖ IR STRUKTŪRA

Nuo XIX a. pabaigos, kai pradėta tyrinėti intelektą, psichologai ilgą

laiką nesutarė, ką reikėtų laikyti intelektu. Dažniausiai mokslinėje

literatūroje iintelekto sąvoka apibrėžiama taip:

intelektas(lot. intellectus – suvokimas, prasmė) – protas,

pažintiniai žmogaus sugebėjimai ( 6, 216 );

intelektualas (lot. intellectualis – protinis) – išsilavinęs, didelio

intelekto žmogus.

Pedagoginėje literatūroje intelektas įvardijamas, kaip sugebėjimų

visuma, sąlygojanti asmenybės mąstymo kokybę .

Filosofai (I. Kantas) teigė, kad tikrovės pažinimas prasideda nuo

pojūčių, pereina į intelektą ir baigiasi protu, aukščiausiu pažinimo lygiu.

G. Hėgelis intelektą laikė “baigtinių dalykų mąstymu“ ( 4, 75 ).

Psichologijoje akcentuojama, kad intelektas yra sumanumas,

protingumas , sugebėjimas spręsti problemas ir greitai perprasti įvairius

dalykus, gebėjimas pasimokyti iš patirties ( 2, 49 ).

W. K. Estes (1982) teigia, kad intelektas yra individo adaptacinė

veikla, kurią paprastai sudaro tam tikri problemų sprendimo aspektai ir

kurios kryptys priklauso nuo pažinimo procesų bei operacijų. Taigi,

intelektas „nėra organizmo viduje egzistuojanti visuma, o yra veiklos

savybė“ (1, 50).

Intelektas – ne tik sugebėjimas protauti, spręsti problemas bei

išmokti. Jam būdinga ir nemaža su protavimu susijusių požymių – emociniai,

socialiniai ir sensoriniai gebėjimai bei įgūdžiai. Dalyje intelekto

apibrėžimų kalbama apie gebėjimą atsispirti stresui ir susierzinimui, o tai

reiškia emocinį stabilumą bei pasitikėjimą savimi.

Intelektas – tai individo gebėjimas operuoti vaizdais ar

abstrakcijomis kalboje, skaičiuose bei erdvėje ir laike, leidžiantis

sėkmingai susidoroti su daugeliu sudėtingų ir (remiantis specialiais

įgūdžiais) net labai specifinių užduočių. Intelekto sąvoka apima tiek

mąstymo procesą, reikalingą problemoms spręsti, tiek šio pproceso rezultatus

( 1, 140 ).

Beveik visi intelektą tyrinėjantys mokslininkai pažymi, kad

intelektas nėra koks „daiktas“, intelektas – tai abstrakti , nemedžiaginė

sąvoka ( 5, 371 ).

Intelektas yra ypač sklandus susidorojimas su bet kokia iškilusia

situacija ( 5, 372).

Intelektas – sėkmingas prisitaikymas prie aplinkos, svarbiausi

pažinimo gebėjimai, kurie padeda žmonėms spręsti problemas ir sėkmingai

veikti bet kokioje aplinkoje.

Sugebėjimais (intelektu) suprantama visuma asmenybės savybių,

nulemiančių kokios nors veiklos sėkmę ( 3, 150 ).

Anot H. Gardner, yra keletas intelekto rūšių:

• Kalbinis intelektas (sugebėjimai naudoti žodžius,atlikti verbalinę

analizę,gerai įsisamoninti sudėtingą verbalinę medžiagą, suprasti

metaforas);

• Muzikinis intelektas (jautrumas ritmui, melodijai ir t. t.);

• Loginis matematinis intelektas;

• Erdvinis intelektas (matuojamas testais, per kuriuos žmogus ieško

paslėptų figūrų arba mintyse keisdamas objektų erdvinę padėtį

apibūdina gaunamus pakitimus);

• Kūniškasis kinestezinis intelektas (beveik tobulas savo kūno

suvokimas ir valdymas);

• Vidinis asmeniškasis intelektas (savų jausmų supratimas , savo kūno

funkcijų valdymas);

• Tarpasmeninis intelektas (sugebėjimas pasinaudoti subtiliomis

užuominomis savoje socialinėje aplinkoje).

Šį sąrašą H. Gardner papildydavo, kai tik koks nors sugebėjimas būdavo

aprašytas kelių autorių darbuose. Teorijos autoriaus nuomone, kiekvienas

intelektas yra savarankiškas, bet susijęs su kitomis intelekto „rūšimis“.

Psichologai Robert Sternberg ir Richard Wagner intelektą skirsto

paprasčiau. Jų teorijoje išskiriamos trys intelekto rūšys:

• akademinė (įgūdžiai, vertinami intelekto ttestais);

• praktinė (įgūdžiai, reikalingi kasdieniame gyvenime);

• kūrybinė (įgūdžiai, atsiskleidžiantys reaguojant į nepažįstamas

situacijas).

Sportinius ,muzikinius ir kitus ne protinius sugebėjimus jie vadina

talentais.

Louis Leon Thurstone išskyrė septynis vienodai svarbius intelekto

veiksnius:

• erdvinė vaizduotė;

• suvokimo ir orientavimosi greitis;

• skaičiavimo įgūdžiai;

• kalbos supratimas;

• kalbėjimo įgūdžiai;

• atmintis;

• apibendrinamasis mąstymas.

Visus šiuos veiksnius psichologas L. L. Thurstone pavadino pirminiais.

Jiems matuoti buvo sukurti ir atskiri testai.

Mokslininkas J. P. Guilford sukūrė erdvinį modelį, atspindintį

intelekto veiksnių klasifikaciją, kur kiekvieną veiksnį apibūdina

operacija, produktas ir turinys. Šias tris reikšmes mokslininkas perkelia į

koordinačių ašis. Kiekvieną iš šių vertinimo aspektų J. P. Guilford

suskaidė į smulkesnes dalis:

1) mąstymas:

• figūrinis: informacija suvokiama jutimo organais;

• simbolinis: raidžių, skaitmenų ir kitų sutartinių ženklų supratimas;

• semantinis: verbalinių reikšmių ir vaizdinių formos;

• „socialinis intelektas“: susijęs su elgesiu;

2) operacijos:

• kognityvinės: pažinimas, suvokimas arba atpažinimas, atradimas;

• atmintis: žinių laikymas atmintyje ir t. t.;

• divergencinis mąstymas: nukreiptas skirtingomis kryptimis, ieško

skirtybių, jas nagrinėja;

• konvergencinis mąstymas: gebėjimas atrinkti reikiamą informaciją iš

turimos;

• vertinimas: gebėjimas nustatyti atlikto darbo vertę, teisingumą,

tinkamumą ar teiktinumą;

3) rezultatai

• vienetai: atskirų vienetų radimas;

• klasės;

• ryšiai;

• sistemos: tarpusavio ryšių sistemos sudarymas;

• transformacijos;

• implikacijos;

Teorijos autorius teigia, jog egzistuoja 120 galimų pirminių

intelekto veiksnių. Gebėjimams, kurie remiantis šia daugialype intelekto

teorija dar yra tik numanomi, būtina sudaryti juos matuosiančius testus.

2. INTELEKTO MATAVIMAS, TESTAI

Nuo pat intelekto, tyrinėjimų pradžios mokslininkai siekė rasti jo

vertinimo būdus. Intensyviai to siekė Francis Galton (1822-1911). Jis manė,

kad intelektas yra pilnai paveldimas. Šis mokslininkas veikale „Paveldėtas

genijus“ (1869) iškėlė mokslinio pagrindo neturinčią mintį, kad intelektą

galima vertinti matuojant galvos dydį. Vėliau jis sukūrė keletą genijaus

pagrindo (kaip jis suprato) matavimo būdų. F. Galton buvo pirmasis

mokslininkas, manęs, jog intelektą galima išmatuoti kiekybiškai.

Šią idėją sėkmingai pritaikė prancūzų psichologai A. Binet ir J. Simon

(1904). Jie sukūrė testą „vaikų intelektui matuoti“. Vėliau buvo sukurti

testai ir kitoms amžiaus grupėms priklausančių žmonių intelektui

matuoti.Šie psichologai teigė, kad :“visų vaikų intelekto raida yra tokia

pat, tik vienų ji yra greitesnė nei kitų“ (5, 362 ). A. Binet ir J. Simon

nustatė protinį amžių, tai yra protinį amžių, kuriam būdingas tam tikras

veiksmų lygis. Šių testų autoriai, žmonėms, kurių intelekto testų įverčiai

menki, siūlė „proto ortopediją“, lavinančią dėmesio plėtrą ir savikontrolę.

1911m., kai mirė A. Binet, Stanfordo universiteto profesorius L. Terman

(1877-1956) nutarė panaudoti A. Binet testą. Dabar A. Binet testas

vadinamas Stanford-Binet testu.Vokiečių psichologas William Stern šiems

testams pritaikė intelekto koeficientą(IQ), skaičiuojamą pagal formulę: IQ

= protinis amžius / chronologinis amžius

×100.

Dabar ši formulė daugelyje intelekto testų nebenaudojama, kadangi

gerai tinka tik vaikams, bet ne suaugusiems žmonėms. Dabar intelekto testo

įvertis skaičiuojamas, testo rezultatą lyginant su atitinkamos amžiaus

grupės žmonių vidutiniu testo įverčių rezultatu. Dabar IQ naudojamas kaip

intelekto testo įverčio santrumpa.

Amerikos rumunas David Wechsler sukūrė dabar plačiausiai naudojamą

intelekto testą WAIS (Wechsler Adult Intelligence Scale). Taip pat

mokslininkas sudarė testą vaikams WISC. Šiuo testu be bendro intelekto

įverčio nustatomi ir verbalinių bei neverbalinių gebėjimų įverčiai.

Pasirodžius pirmiesiems intelekto testams, buvo pastebėta, kad

skirtingose pasaulio dalyse gyvenantiems žmonėms ( priklausantiems tai

pačiai amžiaus grupei ) tas pats testas nelabai tinka, nes skirtingose

kultūrose intelektu laikomi skirtingi gebėjimai.Itelektą labai įtakoja

kultųra. Tai įrodė Afrikos Kpelės genties žmonių intelekto tyrimai ( Gay,

Cole, Glck, Sharp 1971 ). Genties atstovai, paprašyti suskirstyti

paveikslėliuose pavaizduotus objektus į grupes, objektus skirstė pagal

paskirtį. Paprašyti tą pačią užduotį atlikti taip, kaip tai darytų žemesnio

intelekto žmogus, jie paveikslėlius suskirstė taksonomijos būdu ( taip šią

užduotį atliktų paprastas šiaurės Amerikos gyventojas ).

Yra pastebėta,kad intelekto testų įverčiai visame pasaulyje tarp

privilegijuotų ir nepalankią padėtį užimančių žmonių grupių skiriasi

panašiai ( Izraelio žydų ir arabų, Japonijoje gyvenančios Barakumių ir kitų

Japonijos etninių grupių ).

Kad būtų galima prasmingai lyginti skirtingų kultūrų intelekto atstovų

testų įverčius, būtina testus standartizuoti – nustatyti prasminius

įverčius remiantis anksčiau testuotos „standartizavimo grupės“ atliktimi (

5, 396 ).

Geras testas turi būti ir patikimas. Ši testo savybė tikrinama

pakartotinai testuojant tuos pačius žmones tuo pačiu testu ar kita jo

forma. Kuo testavimų įverčiai panašesni, tuo testas patikimesnis.

Taip pat svarbu, kad testas būtų validus, tai yra, kad testas vertintų

būtent tą elgesį, kuriam vertinti yra sukurtas.

Taigi, intelektą galima išmatuoti kiekybiškai,tačiau tai atlikti

derėtų labai atsargiai, nes intelekto testai yra šališki kultūriniu,

socialiniu atžvilgiu. Testai yra sudaromi šalies gyventojų daugumai,

dažniausiai vidutinio gyventojų socialinio sluoksnio asmenų intelektui

matuoti.

3. INTELEKTĄ ĮTAKOJANTYS VEIKSNIAI

Intelektą, kaip ir visas kitas žmogaus savybes lemia aplinka ( ugdymas

) ir paveldėjimas ( genai ). Atlikta daug tyrimų norint išsiaiškinti

aplinkos ir paveldėjimo įtakos intelektui santykį. Siekiant tai padaryti,

buvo išskirti devyni genetinio ir aplinkos panašumo lygiai:

1) kartu auginti homozigotiniai ddvyniai: jų genai vienodi, kadangi auga

kartu, tai ir aplinka panaši;

2) atskirai auginti homozigotiniai dvyniai: dvyniai atskirti kūdikystėje,

auginti skirtingose šeimose;

3) kartu auginti tos pačios lyties heterozigotiniai dvyniai: genetinis

panašumas toks pat kaip ir paprastų brolių ir seserų, tačiau tikėtina,

kad aplinka labiau panaši;

4) kartu auginti skirtingos lyties heterozigotiniai dvyniai: šiuo atveju

aplinka gali skirtis labiau nei tada, kai dvyniai yra tos pačios

lyties;

5) kartu auginti paprasti broliai ir seserys: aplinka vienaip ar kitaip

skiriasi,priklausomai nuo aamžiaus skirtumo, tėvų požiūrio į vaikus,

socialinių ir ekonominių sąlygų. Genetinis panašumas panašus kaip tarp

vieno iš tėvų ir vaiko.

6) atskirai auginti paprasti broliai ir seserys;

7) globėjai ir augintiniai: vaikai auga ne su biologiniais tėvais.

Globėjai kuria namų aplinką.IQ panašumai rodo aplinkos panašumą ( ne

tada, kai globėjai parenkami panašūs į biologinius tėvus );

8) tuose pačiuose globėjų namuose ar atitinkamoje įstaigoje auginti

panašaus amžiaus svetimi asmenys: genetinis panašumas

atsitiktinis,išskyrus atvejį, kai panašumas specialiai derinamas,

tačiau yra aplinkos panašumas;

9) atskirai auginti svetimi asmenys: manoma, kad koreliacija tarp šių

asmenų aplinkos nedidesnė nei atsitiktinė ( lygi nuliui ).

Lyginant šių grupių intelekto testų įverčių koreliacijas,

pastebėta, kad homozigotinių dvynių intelekto testų įverčiai koreliuoja

labiausiai, tačiau John Loehlin ir Robert Nichols atlikti tyrimai rodo,

kad homozigotinius dvynius, augančius vienoje šeimoje, paprastai labiau

linkstama vienodai rengti ir auklėti, tad tokią koreliaciją gali lemti ir

aplinka.Tačiau dvyniai, augantys skirtingai, taip pat gana panašiai

atlieka intelekto testus, o įvaikintų vaikų intelekto testų įverčiai

labiau koreliuoja su biologinių tėvų intelekto testų įverčiais, nei su

įtėvių.

Psichologas J. Mc Vicker Hunt ( 1982 ) tyrė, kaip nuo gyvenimo

patirties priklauso žmogaus protiniai gebėjimai. Tyrimas atliktas

Teherano našlaičių prieglaudoje. Tipiški prieglaudos vaikai buvo tarsi

„paniurę žiopliukai“, juk į jų gugavimus ar kitą elgseną nebuvo

atsiliepiama. Įvertinęs jautrios globos svarbą J. Mc Vicker Hunt „žmogaus

praturtinimo globos“ programą, kurios metu globėjai buvo mokomi žaisti su

globotiniais ir t. t. Ši programa pasitvirtino, įrodydama nemažą aplinkos

poveikį žmogaus protinių gebėjimų raidai. Mokslininkė Sandra Scarr

akcentuoja, kad papildomo dėmesio, mokymo nauda bus ilgalaikė tik

skurdžioje aplinkoje augantiems vaikams.

Anksčiau mokslininkai teigė, kad didžiąją dalį reikšmingumo

intelekto raidoje lemia prigimtis ( apie 80% ). Nors dabar prigimčiai

priskiriama įtakos dalis yra mažesnė,teigiama, kad ji sudaro apie 50% –

60% ( Bouchard ir Segal 1988, Loehlin 1989, Plomin ir Rene 1991 ).

Taigi, intelektas ir šiandien intensyviai tyrinėjamas, įnešama vis

naujų pastebėjimų. Naujausi mokslininkų tyrimai šiek tiek koreguoja

prigimties ir aplinkos santykį, įtakojant intelektą.

IŠVADOS

Intelektas – protas, pažintiniai žmogaus sugebėjimai, emociniai,

socialiniai, sensoriniai gebėjimai bei įgūdžiai, individo gebėjimas

operuoti vaizdais ir abstrakcijomis kalboje, skaičiuose, erdvėje ir

laike.Intelekto sąvoka apima mąstymo procesą ir jo rezultatus. Tai visuma

asmenybės savybių, nulemiančių kokios nors veiklos sėkmę.

Intelektas – asmenybės protinių gebėjimų visuma, dominanti

mokslininkus nuo XIX a. pabaigos. Iki šiol sukurta nemažai intelekto

tyrimo metodų, teorijų. Žymiausi mokslininkai, tyrinėję intelektą: F.

Galton, J. P. Guilford, L. L. Thurstone,C. E. Spearman, A. Binet, J.

Simon, W. Stern, L. Terman, D. Wechsler, J. Loehlin ir kt.

XX a. išpopuliarėjo intelekto testai, besiremiantys įvairiomis

intelekto teorijomis (C. E. Spearman „Dviejų veiksnių teorija, L. L.

Thurstone ir J. P. Guilford Daugialype intelekto teorija ir kt. ),

kuriais norima matuoti intelektą kiekybiškai.

Intelektą apsprendžia kultūra. Norint nustatyti asmens intelektą,

būtina sužinoti, kaip kultūra, kurios atstovas yra tas žmogus, apibrėžia

intelektą, nes nė vienas intelekto testas negali būti nepriklausomas nuo

kultūros.

Intelektą taip pat įtakoja paveldėjimas ( genetika ), aplinka (

ugdymas ). Kai paveldėjimo veiksniai vienodi, teigiama, jog visus

intelekto skirtumus lemia aplinka ir atvirkščiai.

Intelektas, intelekto testo įvertis, nėra materialus, žmoguje

slypintis dalykas. Nieku gyvu negalima jais remiantis skirstyti ,

rūšiuoti žmones į grupes.

LITERATŪRA

1. Fürst. M. Psichologija. Vilnius: LUMEN leidykla, 1998.

2. Gage N. L., Berliner D.C. Pedagoginė psichologija. Vilnius: Alna

litera, 1994.

3. Jacikevičius A., Siela, Mokslas, Gyvensena. Psichologijos įvadas

studijų pradžiai, Vilnius: Žodynas, 1996.

4. Jovaiša L. Pedagogikos terminai. Kaunas: Šviesa, 1993.

5. Myers D. G. Psichologija. Kaunas: Poligrafija ir informatika, 2000.

6. Tarptautinių žodžių žodynas. Vilnius: Vyriausioji Enciklopedijų

redakcija, 1985.

Dar privaryk isnasu kur prie pavardziu truksta. inmk is bet

kurios knygos is literaturos saraso. Visose tos psvardes yra.