Jaunuolių požiūris į savižudybę 18-20m.

ĮVADAS

„Bedugnė, į kurią tu leki – ypatinga ir baisi. Žmogus krinta, krinta, bet jam nelemta pasiekti dugno. Jis tik krinta ir krinta. Taip aš įsivaizduoju žmones, kurie tą ar kitą savo gyvenimo tarpsnį ieškojo to, ko aplinka negalėjo jiems duoti. Arba jie įsivaizdavo, kad toji aplinka negali jiems nieko duoti. Ir jie liovėsi ieškoję. Dar nepradėję ieškoti, jie prarado viltį surasti“.

(Selindžeris, 1951)

Šiandienos pasaulis kupinas didžiulių sukrėtimų ir socialinių permainų. Ir nors niekas tvirtai negalėtų pareikšti, kad mes patiriame didesnį stresą, nnei prieš mus gyvenusios kartos, dėl vieno dalyko galime neabejoti – šiandien apie visuomenės ir atskirų jos narių problemas mes žinome kur kas daugiau nei anksčiau, todėl ypač skaudi tema – savižudybė.

Savižudybės tema neduoda ramybės mūsų ir literatūrai, ir kultūrai. Net ir meniniuose dalykuose daug kalbama ir analizuojama ši tema. Mūsų sėkmių ir laimės požiūriu ji dažnai yra tabu. Žinia apie kokio nors visuomenei žinomo žmogaus savižudybę sujaudina kiekvieną, priverčia ieškoti tokio elgesio priežasčių. Dažnai mūsų svajonėse apie laimę ir ssėkmę slepiasi susinaikinimo košmarai. Juk pagalvojame ir apie pražūtingus savo asmenybės polinkius. Kiekvieną dieną mus gali ištikti nesėkmės, bet pati baisiausia grėsmė, apie kurią nebent slapta pagalvojame, yra patiems save sunaikinti.

Referato tyrimo objektas – 18-20 metų jaunuoliai, jų požiūris į ssavižudybę. Tiriamojo darbo tikslas – atskleisti 18-20 metų jaunuolių požiūrį į savižudybes, priežastis, verčiančias mąstyti apie pasitraukimą iš gyvenimo. Uždaviniai: 1. Nurodyti priežastis, kurios verčia mąstyti apie pasitraukimą iš gyvenimo; 2. Trumpai apibrėžti, kas tai yra savižudybė; 3. Apžvelgti kai kurių religijų požiūrius suicidine tematika. Darbo tikslas yra pagrindžiamas bendraamžių apklausa. Darbe buvo naudoti šie tyrimo metodai: 1. Mokslinės literatūros analizė; 2. Apklausa.

1. SAVIŽUDYBĖS SAMPRATA

Savižudybė (suicidium) – tai sąmoningas savo gyvenimo nutraukimas, mirtis, ištinkanti tyčia save sužalojus. Žmonės, kurie mėgina žudytis, labai dažnai nori nutraukti ne savo gyvenimą, bet savo kančias. Tik nedidelė dalis šių kančių yra fizinės, sukeltos kūno negalių. Dažniausiai tai būna dvasios kančios, vienatvės, susvetimėjimo, netekties, gėdos, kaltės, baimės, bejėgiškumo, beprasmybės išgyvenimai.

Faktai: Lietuvoje kasdien nusižudo 4 – 55 žmonės, apie 50 bando tai padaryti. Kiekvienam 100 tūkstančių mūsų šalies žmonių tenka 46 savižudžiai. Tai aukščiausias rodiklis Europoje.

Anot E. Sheidman, „beveik kiekvienos savižudybės priežastis yra skausmas, tam tikra jo atmaina, kuri vadinama psichologiniu skausmu. Be to, šis psichologinis skausmas kyla iš iškreiptų arba negalimų patenkinti psichologinių poreikių. Kitaip sakant, savižudybė iš esmės yra sielos drama, vykstanti vienintelio asmens sieloje.“ (Sheidman, 2002, 17 p.)

Kokios priežastys verčia pasitraukti jaunuolį iš gyvenimo, pasirinkti mirtį. Paprasto atsakymo į šį klausimą nėra.

Įvairios teorijos aakcentuoja skirtingas priežastis. Vienas ieško biologinių ir genetinių šaknų, kitos psichologinių, kai patiriama stipri netikėta trauma arba išgyvenama, ilgai besitęsianti, traumuojanti situacija, kurią jaunuoliai vertina kaip neišsprendžiamą problemą. Suicidologai teigia, jog savižudybė – daugiaveiksmis reiškinys, ir tas paskutinis įvykis, kuris dažniausiai vertinamas kaip pasitraukimo iš gyvenimo priežastis iš tikro yra tik paskutinis narelis ilgoje nesėkmių grandinėje. Pagrindines jaunuolių savižudybių priežastis nagrinėsime kitame skyriuje.

2. PAGRINDINĖS JAUNUOLIŲ SAVIŽUDYBIŲ PRIEŽASTYS

1. Patirta seksualinė, fizinė, emocinė, prievarta ar nesirūpinimas (šeimoje, mokykloje, kitoje aplinkoje).

2. Egzamino baimė, įtampa, nemalonumai darbe.

3. Artimo žmogaus mirtis.

4. Draugo ar kito artimo žmogaus savižudybė.

5. Nesutarimai šeimoje, tėvų skyrybos.

6. Nelaiminga meilė.

7. Gėrimo ir narkotikų sukeltos problemos.

8. Gili depresija, sukelta sunkios psichinės ligos.

9. Prarastas tikėjimas rytojumi, neviltis išspręsti problemą; jaunuolis negali pats jos išspręsti, susiklosčiusi situacija apriboja jo pasirinkimą, kiekvienas bandymas ką nors daryti sukelia vis naujas problemas.

10. Labai stiprus kaltės jausmas gali išprovokuoti mintis apie savižudybę ir bandymą nusižudyti.

Be abejo, ne kiekviena išvardinta priežastis skatina save žalojantį elgesį, vienodai paveikia žmogų. Didelės reikšmės turi asmenybės savybės, jos santykiai su aplinka. Visi žmonės patiria kančių, tik ne visi vienodai stipriai jas išgyvena ir vienodai pakelia. Spręsti apie kito žmogaus kančios didumą yra sunku. Daug mačiusiam suaugusiam žmogui vaiko ar jaunuolio problemos gali atrodyti esančios menkos ir laikinos, o jų sukeltas sielos skausmas – tik liūdesys, kkuris greit praeina. Didelę kančią patyręs ir jos nesugniuždytas žmogus gali manyti, kad ir kitam užteks stiprybės iškęsti. Todėl dažnai tikimasi, kad žmogus pats įveiks savo skausmą. Deja, dauguma bandančių nusižudyti yra labai vieniši žmonės. Vienatvė padidina jų skausmą, įtempia dvasią iki kraštutinumo, atveda iki būsenos, kurioje nebepajėgiama blaiviai mąstyti.

„Reikia žinoti, kad savižudybė – tai ne veiksmas, o procesas, kurio metu žmogus patiria vis labiau augantį stresą, didėjantį emocinį skausmą, jausmų ir minčių sumaištį ir nuolat mažėjantį gebėjimą įveikti krizę. Šį procesą sudaro trys etapai:

1. Mintys apie savižudybę.

2. Ketinimai nusižudyti.

3. Bandymai nusižudyti (veiksmas).

Pirmajame etape žmogus tik pagalvoja apie savižudybę. Daugeliui žmonių bent kartą gyvenime ateina tokia mintis sunkiais gyvenimo momentais. Antrajame etape žmogus ne tik nori numirti, bet ir pradeda ieškoti mirties. Savižudybė atrodo vienintelis realus sprendimas. Pradedama galvoti apie nusižudymo metodus, apgalvojamos konkrečios detalės. Pirmosios dvi savižudybės fazės gali trukti nuo kelių savaičių iki kelerių metų. Trečiasis etapas yra trumpas. Tai paskutinis savižudybės etapas, jis prasideda apsisprendimu. Žmogus nutaria, kad mirtis jo situacijoje yra geriausia išeitis. Gali net pagerėti nuotaika, žmogus pasijunta tarsi išsilaisvinęs. Šiame etape pasimato atsisveikinimo ženklai – skolų gražinimas (tai gali būti daiktai, pinigai, neužbaigti darbai), ypatingos frazės.“ (Kučienė, Pivorienė. 2000, 16 p.)

Konkretus savižudybės veiksmas paprastai įvyksta per 448 valandas, nors vaikai ir paaugliai ypač linkę į impulsyvius veiksmus. Todėl jų amžiuje viskas gali įvykti daug greičiau. Krizę išgyvenančiam žmogui reikia kitų pagalbos. Apie 80% ketinančių žudytis kalba apie savo ketinimus arba netiesiogiai tai parodo. Tik mes ne visada suprantame tą kalbą. Kaip atpažinti besiruošiantį žudytis, nagrinėsime kitame skyriuje.

3. PAGALBA SAVIŽUDŽIUI

„Krizės“ požymiai:

Susirūpinti reikia tada, kai:

• jūsų artimųjų kalboje ima kartotis frazės apie neviltį (pvz., „niekas nebesvarbu“, „aš noriu viską baigti“, „viskas beprasmiška“, „nebeturiu daugiau jėgų“ ir pan.);

• sutrinka miegas;

• kalbama arba juokaujama apie mirtį;

• pradedama prasčiau mokytis ir dėl to nesijaudinama;

• rodomi atsisveikinimo ženklai: grąžinami skolinti daiktai ar dovanos, dėkojama ar atsiprašoma už seniai buvusius dalykus ir pan.;

• atsiranda depresijos požymių (apetito stoka, padidėjęs dirglumas, nervingumas, bloga nuotaika, uždarumas);

• labai pakinta elgesys – drąsus tampa baikščiu, ramus – agresyviu, daug bendraujantis – uždariu ir pan.;

• pradedama gerti ar net vartoti narkotikus;

• prislėgta nuotaika staiga pasikeičia, tarsi žmogus būtų vienu ypu išsprendęs visas savo problemas;

• kuriami gana tikslūs planai – kada, kur ir kaip bus mėginama kėsintis į savo gyvybę.“ (Suslavičius, 1995, 120 p.)

Įveikti krizę reikalinga jautri ir išmintinga aplinkinių pagalba. Nuoširdžiai rūpintis jo išgyvenimais bei problemomis ir tai parodyti. Svarbu, kad krizės ištiktas žmogus pajustų, jog juo domimasi, rūpinamasi ir stengiamasi suprasti, jog jis nėra vienišas.

Klausytis! Jūs turite

padėti išsikalbėti, išreikšti jausmus, kokie jie bebūtų. Tai sumažina emocinę įtampą ir palengvina kančią.

Neskubėti ir neskubinti. Krizę reikia išgyventi, reikia laiko susivokti savo jausmuose. Laikini, paviršutiniški raminimai slopina atvirumą.

Nepalikti žmogaus vieno, sukurti saugumo jausmą.

Nesiimti atsakomybės už jo sprendimus.

Nepamiršti, kad kartais vien jūsų pagalbos gali nepakakti: reikia kreiptis į specialistus – psichologus, psichoterapeutus ir psichiatrus.

Nenuostabu, kad tikinčiajam yra ypač svarbi jo religijos požiūris į savižudybę. Kitame skyriuje trumpai apžvelgsime kelių religijų požiūrius į pasitraukimą iš gyvenimo.

4. POŽIŪRIAI Į SSAVIŽUDYBĘ

Krikščionių požiūris. Krikščionys visada tvirtai tikėjo, kad gyvybė yra šventa, kad ji priklauso Dievui. Žmonės neturi teisės žudyti savęs, kaip jie neturi teisės žudyti kitų. Krikščionys deda pastangas, kad būtų sukurta tobulesnė, palankesnė žmogui visuomenė, nes ji tiki, kad aplinka, kurioje rūpinamasi žmogumi, gali suteikti žmogui laimės pojūtį, padėti jam plėtoti savo galias.

Humanistų požiūris. Humanistai mano, kad žmogus turi teisę rinktis – gyventi ar mirti. Todėl savižudybės negalima drausti įstatymu ir negalima bausti tų, kuriems nepavyksta nusižudyti. Humanistai pabrėžia, kkad savižudybė – ne heroizmas, ne graži gyvenimo pabaiga, ne išeitis, tai tragiškas bandymas spręsti sunkumus, atsikratyti jų. Todėl svarbiausia yra padėti tam, kam šiuo metu sunku.

„Nežinia, ar savižudybė yra išėjimas, ar įėjimas“.

(Emersonas, 1839)

5. PRAKTINIO DARBO ANALIZĖ

Atskiro žmogaus savižudybė visada ppaliečia žymiai daugiau žmonių, ne vien nusižudžiusiojo šeimą.

Savižudybės tema mus domina todėl, kad su ja neseniai teko susidurti. Prieš metus nusižudė mūsų draugas. Niekas nesuprato ir nesupranta, kodėl linksmas, geras, išsilavinęs, dviejų mergaičių tėvas pasirinko mirtį. Artimieji spėja, kad apsisprendimą stipriai įtakojo nepavykęs mašinos pirkimas. Aišku priežasčių galėtume rasti daugiau. Vienintelis sutapimas dar ir dabar mus nemaloniai veikia – draugas nusižudė per savo gimtadienį. Neieškome ir nesigiliname į šį reiškinį, bijome. Kartais užklydusias mintis apie savižudybę paprasčiausiai nustelbia kiti reikalai, problemų sprendimo būdai. Abejojame ar galėtume nusižudyti, manome, kad ne, bent jau dabar galime tai tvirtai pasakyti, nes mylime tėvus, draugus, šį gyvenimą.Aišku, niekada negali žinoti, kas bus rytoj, mūsų nuomone, savižudybės atžvilgiu labai didelę reikšmę turi asmenybės tvirtumas, bet ddaug kas priklauso ir nuo aplinkybių.

Kadangi savižudybių skaičius Lietuvoje neregėtai išaugo ir pastaruoju metu yra vienas didžiausių Europoje, žudosi vis jaunesni žmonės. Atsižvelgdamos į problemos aktualumą pateikėme 10 klausimų anketą (suicidine tematika) 18 – 20 metų jaunuoliams. Apklausėme 21 žmogų: 9 vaikinus ir 12 merginų. Visi jie baigę vidurinę ir dabar mokosi aukštosiose Lietuvos mokyklose. (žr. priedą 1)

Pateikdamos anketą, norėjome sužinoti savo bendraamžių nuomonę apie savižudybes.

Pirmuoju klausimu norėjome išsiaiškinti, kas labiau linkę į savižudybę: vaikinai ar merginos.

1. lentelė

Kas labiau linkę į savižudybę?

Lytis Vaikinai Merginos

Mąstė apie savižudybę 66% 67%

Nemąstė į savižudybę 34% 33%

Anketos duomenys (1. lentelė) rodo, kad tiriamieji: vaikinai ir merginos yra mąstę apie savižudybę beveik vienodu procentu, tai reiškia, kad ir vieni, ir kiti turi daug daugiau psichologinių problemų, negu yra priimta manyti. Priežastys, skatinančios mintis apie savižudybę, yra šios:

• Problemos šeimoje (ypač įtempti motinos ir dukters santykiai);

• Nesutarimai su bendraamžiais (nelaiminga meilė, išdavystė, svarbu draugai, jų pripažinimas, tarpusavio konkurencija, nepilnavertiškumo kompleksas);

• Vienatvė, depresija.

Remdamosi apklaustųjų atsakymais, darome išvadą, kad pagrindinė priežastis, pastumianti jaunuolius į savižudybę, yra komplikuoti santykiai šeimoje.

Trečias anketos klausimas patvirtina, kad tiriamieji labiausiai vertina šiltus artimųjų santykius, darną šeimoje, jiems svarbi jų sveikata. Atsakymai į šį (trečią) klausimą rodo, kad jie ryžtųsi suicidiniam žingsniui paskatinti tokių motyvų:

• Mylimų žmonių netektis – 66,6%

• Sunki liga (depresija, fizinė trauma) – 22,2%

• Persekiojančios nesėkmės (nesėkmės moksle, meilėje, sunkios materialinės buitinės sąlygos) – 22,2%

• Gyvenimo prasmės nebuvimas – 11,11%

Manome, 18 – 20 metų jaunuoliams gera šeima – vertybė.

Ketvirtuoju anketos klausimu norėjome išsiaiškinti, ar bendraamžiai savižudybę laiko tinkamu rimtos problemos sprendimo būdu. Nei vienas tiriamųjų nelaiko savižudybės priimtinu sprendimo būdu sudėtingoje situacijoje.

Peršasi išvada, kad pagrindinis motyvas, dėl ko apklaustieji nesiryžtų lemtingam žingsniui yra tai, kad įskaudintų artimuosius (52%), kita rimta priežastis ta, kad savižudybė prieštarauja Dievo valiai (33%).

1. ppav. Atsakymo motyvai

Penktuoju klausimu aiškinomės, kokia būtų apklaustųjų reakcija ir kokių priemonių jie imtųsi, kad užkirstų kelią besiruošiančiam nusižudyti. Visi tiriamieji atsakė, kad bandytų padėti spręsti problemą, kuri daro didžiausią įtaką besiruošiančiam ,,išeiti“, nė vienas bendraamžių neliktų abejingas draugui nusprendusiam nusižudyti. Be to, supratome, kad dauguma susidūrę su tokia problema, paprasčiausiai nežinotų, kaip elgtis.

Šeštuoju klausimu norėjome įvertinti tiriamųjų nuomonę apie masines savižudybes, mus domino jų reakcija į savižudybę apskritai. Esame daug mačiusios per televiziją ir skaičiusios apie masines savižudybes sektose, tai mus neramina, ir mums svarbu išsiaiškinti, ką jaunuoliai galvoja šia tema. Mąstydami apie masinį žmonių pasitraukimą iš gyvenimo, galime geriau suvokti Hamleto ,,būti ar nebūti“ žodžių prasmę. Mūsų nuomonė sutapo su apklaustųjų (86%), nusižudyti – beprasmiška. Masinių savižudybių problema patvirtina mūsų netoleranciją savižudybės atžvilgiu.

Septintąjį klausimą apklaustiesiems pateikėme turėdamos tikslą sužinoti kam jie patikėtų savo problemas, keliančias mintis apie savižudybę.

Išvada ta pati – vertinama šeima, tačiau reikalinga draugų bei psichologo pagalba.

2. lentelė

Į ką kreiptųsi sunkią minutę?

Į ką kreiptųsi Atsakymai Procentai

Tėvai 9 43%

Draugai 6 29%

Psichologas 5 24%

Kiti 1 4%

Aštuntojo klausimo atsakymai atskleidžia labai įdomių išeičių (iš šios padėties) variantus:

1. Pasistengčiau problemas išspręsti ne taip drastiškai.

2. Savižudybė nieko neišsprendžia.

3. Apmąstyčiau viską, nueičiau į bažnyčią pasimelsti.

4. Pabandyčiau prisiminti ir tai kas buvo gera gyvenime, tada ieškočiau kitų problemos sprendimo būdų.

5. Ieškočiau užsimiršimo alkoholyje.

6. Apmąstyčiau ar verta. Prisiminčiau, kas buvo gera. Pagalvočiau kiek daug netekčiau, juk dar tiek daug nežinau.

7. Pabandyčiau pakeisti kažką iš esmės, pagalvočiau apie tokius žmones, kuriems galbūt, daug sunkiau gyventi.

8. Savo problemą iškelčiau į viešumą, prašydama artimųjų pagalbos. Gerčiau antidepresantus.

9. Gyvenime dar daug liko ką nuveikti.

Devintuoju klausimu norėjome sužinoti jaunuolių požiūrį į savižudybę, kaip priimtiną išeitį iš sudėtingos situacijos. Mūsų duomenimis 18-20 metų jaunuolių požiūris į savižudybę yra labiau neigiamas negu teigiamas: su teiginiu, kad žmogus turi pasirinkti – gyventi ar atimti sau gyvybę – sutiko 44%, nepripažino tokios teisės 56%. Analizė rodo patikimą ryšį tarp jaunuolių požiūrio į savižudybę ir polinkio į savižudybę. Jaunuolių požiūris į savižudybę yra labai svarbus jos rizikai, todėl neigiamos nuostatos į savižudybę kaip priimtiną išeitį formavimas yra svarbi savižudybių profilaktikos gairė.

Dešimtas klausimas įtrauktas į anketą, siekiant įvertinti turėto sąlyčio su savižudybe (tuo atveju, kada kas nors iš giminių ar draugų yra nusižudęs ar bandęs tai padaryti) įtaka mintims apie savižudybę susidaryti. Iš anketos duomenų supratome, kad beveik visi tiriamieji, kurių artimieji ar draugai bandė nusižudyti arba nusižudė yra mąstę apie savižudybę, o likusių tiriamųjų paaiškėjo griežtas nusistatymas prieš savižudybes. Taigi buvęs sąlytis su savižudybe turi įtakos suicidinėms tendencijoms .

,,Svarbu turėti galvoje ir pamėgdžiojimo efektą, kai

jaunuoliai kartoja savo mėgstamų herojų – aktorių, estrados žvaigždžių ar kitų garsių žmonių savižudybes.“ (Kučienė, Pivorienė, 2000, 19 p.).

Savižudis visuomenės sąmonėje — pirmiausia degradavęs ar psichiškai nesveikas pilietis. Norint sumažinti savižudybių poveikį, pirmiausiai būtina formuoti teisingą požiūrį į savižudžius, o mūsų pačių reakcija turėtų būti santūri. Parodant savo supratimą ir užuojautą nusižudžiusiajam nederėtų laikyti poelgio herojišku.

IŠVADOS

1. Mintys apie savižudybę tarp 18 – 20 metų jaunuolių yra gana dažnos.

2. Jaunuolių polinkis į savižudybę stiprumas susijęs su teigiama nuostata į savižudybę ir ppergyventa artimųjų, draugų ar giminių savižudybė.

3. Suicidinės idėjos dažnesnės tarp tų jaunuolių, kurie jaučiasi vieniši, nepakankamai laimingi ir sveiki.

4. Pagrindinė priežastis, mūsų duomenimis, verčianti mąstyti apie savižudybę yra konfliktiški santykiai šeimoje, vadinasi, darni šeima tiriamiesiems – didelė vertybė.

5. Savižudybių problema aktuali ne tik jaunimui, bet ir visai mūsų visuomenei. Trūksta informacijos, kaip atpažinti besiruošiantį nusižudyti, kaip jį sustabdyti, kaip jam padėti, kaip išspręsti iškilusias jo problemas, kaip grąžinti jo gyvenimo džiaugsmą.

6. Mūsų nuomone, norint užkirsti kelią savižudybėms, būtina psichologinė, medicininė, socialinė pagalba nuo aankstyvos vaikystės, artimai bendradarbiaujant įvairių sričių specialistams.

LITERATŪRA

Jenkins J., 1997, Šių laikų problemos. Vilnius, 120 p.

Kučienė A., Pivorienė R. V. 2000, Būkime atidūs – vaiką ištiko bėda. Vilnius, 16-19 p.

Sheidman E. 2002, Savižudžio sąmonė. Vilnius, 17-18 p.

Suslavičius A., 1995, SSocialinė psichologija. Kaunas