Jutimai: pojūčiai, jų rūšys, adaptacija

TURINYS

Įvadas…………………………4

1. Pojūčiai…………………………5

2. Pojūčių klasifikacija…………………………7

2.1. Bendrieji jutimo dėsniai…………………………11

2.2. Slenksčiai…………………………11

3. Adaptacija ir sensibilitacija…………………………13

4. Išvados…………………………14

5. Literatūra…………………………15ĮVADAS

Tyliame, uždarame visiškos tamsos vidiniame pasaulyje tūno mūsų smegenys. Kūną veikia gausybė išorinio pasaulio dirgiklių. Žinant šiuos du faktus, iškyla labai svarbus klausimas, tūkstantmečius egzistavęs prieš psichologijos mokslą ir maždaug prieš šimtą metų padėjęs jai atsirasti: kaip išorinis pasaulis patenka į vidų?

Šiuolaikiškai galima būtų paklausti: „Kaip mes sukuriame išorinio pasaulio pateiktį?“, „Kaip mes gebame patirti šio pasaulio formą ir sandarą, judėjimą ir temperatūrą, jo kvapus ir grožį?“. Kad ssuprastume, kaip kuriama pasaulio, esančio už mūsų, patirtis mūsų galvose, rašome šį referatą.

1. POJŪČIAI

Žmogus senai domisi tikrovės pažinimu. Antikos filosofai teigė, kad žinias apie išorinį pasaulį žmogus pasiekia pro „juslių vartus“ (jutimu). Gyvas organizmas gali sėkmingai orientuotis aplinkoje ir prisitaikyti, kai nuolat gauna informacijos apie joje vykstančius kitimus. Paprasčiausias gyvo organizmo ryšys su išorine aplinka ir jo paties vidinais būviais palaikomas jutimu. Jutimą sukelia išorinės aplinkos daiktų bei vidinių organinių procesų siunčiami energijos srautai, netarpiškai veikiantys juntamąsias (sensorines) nervines lląsteles. Jas dirginant, išorinė energija paverčiama nerviniu fiziologiniu procesu (nerviniu impulsu). Jaudinimas, prasidėjęs periferinėse nervinėse ląstelėse, pasiekia smegenis ir čia iškoduojamas į psichinį procesą (sąmonės faktą).

Pirminis pažinimo šaltinis žmogui yra pojūčiai. Pojūčiais pažįstamos tokios daiktų savybės, kaip kietumas ir minkštumas, ggrublėtumas ir lygumas, sunkumas, temperatūra, kvapas skonis, šviesumas ir spalva, garsai. Pojūčių dėka mes turime žinių apie kitimus mūsų kūne: apie kūno padėtį ir judesius, vidaus organų būseną. Jutimas yra ilgiau ar trumpiau trunkantis psichinis procesas, objekto savybės vaizdo – pojūčio – formavimąsis. Pojūčio fizinė priežastis – materialūs daiktai ir reiškiniai, betarpiškai veikiantys jutimo organus. Tie daiktai ar reiškiniai vadinami dirgikliais, o dirgiklio veikimo procesas – dirginimu. Pojūtis – adekvatus dirgiklio, arba stimulo, vaizdas smegenyse. Pojūtis yra daiktų bei reiškinių savybių ir organizmo vidinių būvių, tiesiogiai veikiančių atitinkamus jutimo organus, psichinis atspindys. Pojūtis signalizuoja organizmui apie aplinkos įvykius, padeda susiorientuoti juose ir priderinti prie jų savo judesius bei veiksmus. Pojūčiai atspindi tik atskiras objektų savybes, todėl orientavimasis aplinkoje vien pagal ppojūčius yra netobulas. Daikto ar reiškinio visumos atspindėjimas, jam tiesiogiai veikiant jutimo organus, vadinamas suvokimu. Suvokimas yra psichinis, daikto ar reiškinio vaizdo formavimasis. Sąmonėje susiformavęs daiko, reiškinio ar įvykio visumos atspindys vadinamas suvokiniu. Suvokimo negali būti be jutimo. Pojūčiai ir suvokiniai yra sensoriniai – percepciniai vaizdai. Tai pirminiai vaizdai, susidarę esant tiesioginei subjekto sąveikai su tikrove. Vaizdai, kurie tikrovę reprezentuoja be tiesioginio kontakto su ja, t.y. kuriuos sudaro atsiminti pojūčiai bei suvokiniai, vadinami vaizdiniais, arba antriniais vaizdais. Vaizdiniai yra ne ttik atkurti, bet ir perkurti tikrovės vaizdai.

Suvokimas padeda organizmui orientuotis sudėtingomis jo gyvenimo ir veiklos sąlygomis. Apie aplinką žmogų gali informuoti ir jo paties sukurti daiktai ir jų savybės. Daug informacijos jis gauna suvokdamas įvairius atvaizdus, garsinius signalus.

Tikrovės vaizdai ir atitinkami išgyvenimai formuojasi patyrimo įtakoje. Patyrimo įtaka suvokimui vadinama apercepcija. Ikipercepcinė parengtis – patirtis, nusistatymai, poreikiai, veiklos uždaviniai – padidina jautrumą laukiamam suvokimo objektui, sutelkia sąmonėje ankstesniuosius vaizdinius, sukoncentruoja dėmesį į tam tikras suvokiamo objekto savybes. Taigi apercepcija susijusi su buvusia ir esama žmogaus veikla ir asmenybės kryptingumu.

Organizmui gyvybiškai svarbus orientavimasis aplinkoje galimas dėl to, kad pojūčiai yra realių objektų ir reiškinių savyb.ių, egzistuojančių nepriklausomai nuo jas juntančio individo, adekvatūs atspindžiai. „Mūsų pojūčiai atspindi objektyvią realybę, tai, kas egzistuoja nepriklausomai nuo žmonijos ir nuo žmogiškų pojūčių“. Objektyvios tikrovės atspindys nėra veidrodiškas, bet juntančiojo subjektyviai perkurtas vaizdas: „Pojūtis yra objektyvaus pasaulio subjektyvus vaizdas“.

Jeigu pojūčiais žmogus negalėtų susidaryti adekvataus aplinkos vaizdo, jo sąmonė negalėtų normaliai funkcionuoti. Kai žmogus netenka normalaus kontakto su aplinka per receptorius, jame ima vyrauti vidiniai dirginimai ir jų sukelti vaizdai, pasitaiko įvairių sutrikimų, panašių į psichinių ligų simptomus. Nuolatinė informacija per jutimo organus apie psichiką padeda žmogui palaikyti pusiausvyrą su ja.

2. POJŪČIŲ KLASIFIKACIJA

Nuo Aristotelio laikų pojūčiai skirstomi į ppenkias rūšis: lytos, uoslės, skonio, regos, klausos. Ilgainiui buvo išaiškinta ir apibūdinta daugiau pojūčių. Dabar labiausiai paplitęs pojūčių rūšiavimas pagal receptorius.

1 lentelė

Pojūčių rūšys pagal receptorius

Vyraujantys receptoriai Pojūčiai

1.Interoceptoriai (receptoriai esantys organizmo vidaus gleivėse bei audiniuose, skrandyje, žarnyne. Dažniausiai jų dirginimas pojūčių nesukelia, bet palaiko pusiausvyrą tarp organizmo vidaus procesų). Organiniai pojūčiai: alkis, troškulys, sotumas, persisotinimas, šleikštumas ir kt.

2. Propriceptoriai (receptoriai esantys raumenyse, sąnarių raiščiuose (sausgyslėse), vidinėje ausyje ir kt. Jie dirginami judinant kūno dalis, nugalint fizinį pasipriešinimą, keičiant kūno padėtį erdvėje). Kinesteziniai, pusiausvyros pojūčiai.

3. Eksteroceptoriai (receptoriai, esantys kūno paviršiuje arba arti jo (todėl juos greitai veikia išoriniai dirgikliai): juntamosios regos, klausos, nervinės ląstelės, odoje esančios ląstelės, taip pat burnos ir nosies gleivinėse esantieji jutimo įtaisai). Regos, klausos, odos (lytos, temperatūros, skausmo), uoslės, skonio (rūgštumo, kartumo, saldumo, sūrumo, „metalo“, „šarmo“) pojūčiai.

Yra pojūčių, kurių pagrindinio receptoriaus beveik neįmanoma nurodyti. Pvz., vibracija juntama keliais receptoriais, todėl šis jutimas vadinamas intermodaliniu. Vibracijos pojūtis padeda orientuotis palinkoje, ypač kurtiesiems. Žinomas ir šeštasis, arba aklųjų, pojūtis, iš dalies atstojantis regą. Tai stipresnis jutimas veido oda, klausos ir k.t. organais. Nesenai atskleistas ir vadinamasis nespecifinis jautrumas – odos jautrumas šviesos bangomis. Aklųjų „šeštojo“ pojūčio ir nespecifinio jautrumo mechanizmai dar nėra visiškai išaiškinti.

Bet kurioje suvokimo rūšyje dalyvauja judėjimo analizatorius. Pvz., suvokiant lytėjimu, bbe taktilinio (lytėjimo) analizatoriaus, dalyvauja ir kinestezinis (judėjimo).

Suvokiant objektą, keletas analizatorių susijungia į funkcinę sistemą, kuri įgalina suformuoti kuo išsamesnę suvokiamo objekto vaizdui, bet priklausomai nuo objekto, visados vienas kuris analizatorius yra vadovaujantis. Taigi suvokinius galima skirstyti į rūšis pagal vadovaujantį analizatorių (regos, girdos, uoslės, skonio, lytos). Juos galima rūšiuoti ir pagal suvokiamus objektus ir vyksmus (organiniai, pusiausvyros, judėjimo ir pan.).

Pojūčiai skristomi į dvi pagrindines grupes priklausomai nuo to, su kokių analizatorių veikimu jie susiję.

1. Išoriniai pojūčiai, kurių dėka pažįstamos daiktų ir reiškinių, esančių už mūsų organizmo ribų, savybės. Tų pojūčių receptoriai yra kūno paviršiuje arba arti jo.

2. Vidiniai pojūčiai, kurių dėka betarpiškai pažįstami kūno dalių judesiai ir vidaus organų būsenos. Tų pojūčių receptoriai yra giliai audiniuose (Pvz., raumenyse ir raiščiuose) arba vidaus organų paviršiuje.

Į pirmąją grupę įeina regėjimo, girdėjimo, skonio, uodimo ir odos pojūčiai.

1.1. Regėjimo pojūčiai užima dominuojančią padėtį žmogaus jutimų sistemoje. Nustatyta, kad regėjimo pojūčiais žmogus gauna apie 80 procentų visos informacijos apie tikrovę. Atitinkamai apie 20 procentų tokios informacijos .duoda visos likusios pojūčių rūšys. Regėjimo pojūčius sukelia elektromagnetinės bangos, kurių virpesių ilgis yra nuo 390 iki 800 milimikronų.

Dirgiklius priimanti regėjimo receptoriaus dalis yra akies tinklainė. Joje išsidėsčiusios dviejų rūšių šviesai jautrios nervinės ląstelės, kurios

pagal formos panašumą yra vadinamos lazdelėmis ir kolbelėmis. Akies tinklainėje priskaičiuojama apie 7 mln. kolbelių. Jos išsidėčiusios tinklainės centrinėje dalyje ir yra dieninio regėjimo aparatas, padedantis skirti daiktų spalvas ir formas. Lazdelės, kurių priskaičiuojama apie 130 mln., išsidėsčiusios tinklainės pakraščiuose, yra jautresnės šviesai, jos padeda regėti esant menkesniems elektromagnetiniams dirginimams, tačiau lazdelių aparatas duoda tik achromatinių (pilkų, juodų) spalvų pojūčius. Dėl to jis vadinamas naktinio regėjimo aparatu. Elektromagnetinių bangavimų padirginimus lazdelių ir kolbelių aparatas paverčia nervinio jaudinimo procesais. Jaudinimai perduodami įį galvos smegenų žievės pakaušio sritį, kur yra regėjimo centrai. Ten susidaro regėjimo pojūčiai. Chromatinės spalvos – tai visos kitos, t.y. spektro, spalvos: raudona, oranžinė, geltona, žalia, žydra, mėlyna ir violetinė su įvairiausiais tarpiniais atspalviais. Chromatinių spalvų regėjimas atsiranda tada, kai šviesos šaltinis generuoja tam tikro dažnumo virpesius arba daiktas atspindi tik tam tikro dažnumo virpesius.

1.2. Girdėjimo pojūčių dirgiklis yra oro bangavimai nuo 16 iki 2000 virpesių per sekundę dažnumo. Lėtesni negu 16 (infragarsai) ir dažnesni negu 2000 (ultragarsai) žmogui ddaro įtaką, bet girdėjimo pojūčio nesukelia. Girdėjimo pojūčiai teikia informaciją apie garsų aukštumą, intensyvumą, tembrą ir vietą, iš kurios garsai (oro virpesiai) sklinda.

1.3. Skonio pojūčio dirgiklis yra įvairios medžiagos, ištirpusios vandenyje, seilėse ar kituose skysčiuose. Skonio receptorių sudaro vadinamieji skonio ssvogūnėliai, išsidėtę liežuvio, ryklės, gomurio paviršiuje. Šių receptorių pertvarkyti padirginimai – jaudinimai patenka į smilkinių sritį, kur yra skonio jutimų centrai, ir ten sukelia skonio pojūčius. Skonio aparatas skiria saldumo, kartumo, rūgštumo ir sūrumo pojūčius. Prie jų dar prisijungia uodimo, temperatūros, lietimo pojūčiai, ir taip susidaro daugybės skonių jutimai. Jų ypatybės keičiasi nuo poreikių maistui: didesniems poreikiams esant, jautrumas skoniui padidėja ir skonio kokybė pagerėja, ir priešingai. Nemažos įtakos skonio jutimams turi nuotaika, stalo serviruotė bei kitos aplinkos ypatybės.

1.4. Uodimo pojūčių dirgiklis yra smulkios medžiagų dalelytės, patenkančios į nosies ertmę. Uodimo receptorių sudaro nosies gleivinės plevelėje išsidėsčiusios uodimo ląstelės, sujungtos įcentriniais nervais su smegenų žievės smilkinių srityje esančiais uodimo centrais. Uodimo pojūčiai mažai tyrinėti, jie vadinami vardais tų objektų, kurie vvienokius ar kitokius kvapus sukelia (alyvų, benzino ir t.t. kvapai). Nors žmonių uoslė yra pakankamai jautri (užtenka kelių molekulių kvapios medžiagos litre oro, kad pajustume kvapą), tačiau kai kurie gyvūnai, pvz., šunys, turi daug kartų jautresnę uoslę. Pastebėtas didesnis nereginčių žmonių uoslės jautrumas, kuriuo pagal kvapą jie skiria vietoves, pastatus, žmones ir kt.

1.5. Lietimo, temperatūros, skausmo ir miežulio pojūčių receptoriai yra išsidėstę odos paviršiuje. Dėl to psichologinėje literatūroje visi jie dažnai vadinami odos pojūčiais.

Lietimo receptoriai – lietimo taškai yra nnevienodai pasiskirstę odos paviršiuje. Tankiausiai jų randame rankų, pirštų ir delnų, o ypač liežuvio ir lūpų paviršiuje. Mažiausiai jų tėra nugaros srityje. Lietimo pojūčiai suteikia žinių apie liečiamų daiktų paviršiaus savybes: lygumą, šiurkštumą, lipnumą, švelnumą, kietumą, skystumą ir kt. Lietimo pojūčiai, jungdamiesi su judėjimo pojūčiais, leidžia pažinti daiktų formas ir atstumus tarp jų specifiniais apčiuopimo judesiais.

Temperatūros pojūčius sukelia aukštesnės ar žemesnės temperatūros už kūno temperatūrą daiktų prisilietimas prie. odoje išsidėsčiusių šilumos ir šalčio taškų. Šalčiui jautresnė žmogaus nugara, o mažiausiai jautri – krūtinės sritis.

Skausmo pojūčius sukelia arba specifinių skausmo taškų dirginimas, arba labai intensyvus lietimo ir temperatūros receptorių dirginimas. Skausmo pojūčiai praneša apie kenksmingus dirgiklius, kurių reikia vengti. Eksperimentiniai tyrimai parodė, kad skausmo pojūčiai atspindi skausmingų dirginimų kokybę (dūrimo, deginimo, pjovimo jutimai) ir tų dirginimų intensyvumo lygius.

Niežulio pojūčiai yra labai menkai tyrinėti, dėl to mokslinės informacijos apie juos negalime pateikti.

2.1. Organinių pojūčių receptoriai išsidėstę įvairių vidaus organų (skrandžio, žarnų sienelėse, širdies, lytinių organų ir kitose) srityse.

Jais gauname informaciją apie vidaus organų veiklos ypatybes. Kai organizmas veikia normaliai, organinių pojūčių beveik nebūna. Juntama bendra gera savijauta, energingumo ir darbingumo pakilimas. Esant kokiems nors atskirų organų sutrikimams, atsiranda neigiamų emocinių būsenų. Yra skiriami sotumo, troškulio, alkio, lytinio malonumo, įvairių vidinių sskausmų ir kiti organiniai pojūčiai.

2.2. Pusiausvyros pojūčių receptoriai yra išsidėstę vidinėse ausų srityse. Jie signalizuoja apie žmogaus padėtį žemės svorio centro atžvilgiu. Kitaip pusiausvyros pojūčiai dar vadinami vestibiuliariniais pojūčiais, kadangi vestibiuliarinis aparatas yra jų receptorius. Vestibiuliarinis aparatas yra gana jautrus. Jei jis daugiau dirginamas kaitaliojant žmogaus padėtį erdvėje, tai atsiranda nemalonių jutimų ir vegetatyvinių reakcijų (jūros liga, oro liga ir pan.).

2.3. Judėjimo pojūčių receptoriai išsidėstę raumenyse, sausgyslėse, kaulų sąnarių paviršiuje ir kitur. Jais mes gauname informaciją apie žmogaus kūno dalių judesių vietą, jėgą, greitį, trajektoriją. Judėjimo pojūčiais žmogus kontroliuoja savo judesius. Judėjimo pojūčiai lavinami formuojant darbo, žaidimų, sporto veiklos mokėjimus ir įgūdžius. Tų pojūčių lavinimo vaidmuo yra didelis kalbėjimo ir rašymo įgūdžaims formuotis.

Baigiant jau žinomų pojūčių rūšių apžvalgą, būtina pažymėti, jog gali būti ir dar kitokių pojūčių rūšių. Jei žmonės turi telepatinio susižinojimo galimybių, tai telepatinei informacijai priimti turėtų būti kažkokie specialūs receptoriai. Prieš 10-tį, 20-tį metų buvo daug rašoma apie odos optinius pojūčius, kuriais kai kurie žmonės skiria spalvas ir formas ne regėdami, o paliesdami tas spalvas ar formas delnų paviršiumi. Tyrimai, kiek žinoma, dar nebaigti. Jie mums siūlo hipotezę, kad dar ne visi žmonių pojūčiai yra aprašyti.2.1. Bendrieji jutimo dėsniai

Juntamąsias nervines ląsteles veikia įvairios fizinės prigimties dirgikliai, ttodėl skirtingi ir jų sukelti pojūčiai. Nuo fizinės energijos rūšies priklauso pojūčio pobūdis, arba modalumas. Šviesos energijos srautai sukelia regos pojūčius, garso bangos – klausos ir t.t. Tačiau ir to paties modalumo pojūčiai gali tarpusavyje skirtis įvairiais kitokiais ypatumais. Kiekvienas pojūtis yra tam tikro intensyvumo. Pojūčio intensyvumą lemia dirgiklio jėga (fizinės energijos kiekis). Intensyvumas priklauso ir nuo individualių subjekto savybių, nuo receptoriaus funkcinės būsenos ir kt. Pojūčiai skiriasi tik trukme, kuri priklauso nuo receptoriaus dirginimo laiko, receptoriaus funkcinės būsenos ir dirgiklio intensyvumo. Dirgikliui paveikus jutimo aparatą, pojūtis susidaro po trumpo (matuojamo milisekundėmis) laiko tarpo, kuris vadinamas latentiniu laiku. Tuo paties modalumo pojūčiai skiriasi vienas nuo kito ir kokybe. Pvz., juntami garsai skiriasi aukštumu, tembru, garsumu ir kt. Yra ir daugiau garso pojūčio ypatybių, pvz., apimtis ir tankumas. Garso apimtimi vadinamas jo „pilnumo“ pojūtis, kai suvokiantysis tarsi jaučia, kaip garso bangos „užpildo“ aplinkinę erdvę. Žemi garsai atrodo platesnės apimties už aukštus. Didelio tankumo garsas skiriasi nuo difuziško, išsklaidyto garso. Aukštesnis garsas atrodo tankesnis už žemesnį. Dar nurodomos tokios pojūčių ypatybės: spalvų šviesumas, jų šiurkštumas, šaltumas ir kt.2.2. Slenksčiai

Mes gyvename energijos jūroje. Šiuo metu mus visus veikia rentgeno spinduliai bei radijo bangos, ultravioletinė bei infraraudonoji šviesa, labai aukšto bei žemo dažnio garso

bangos. Tačiau visiems šiems poveikiams mes esame akli ir kurti. Mūsų pojūčių – mūsų langų į pasaulį užuolaidos – tik labai mažai prasiskleidusios, ir mes ne daug ką galime isisąmoninti iš šios beribės jūros.

ABSOLIUTŪS SLENKSČIAI. Kai kurioms dirgiklių rūšims esame ypač jautrūs. Giedrą naktį, visiškoje tamsoje stovėdami ant kalno viršūnės, mes, turėdami normalius pojūčius, galime matyti žvakės šviesą ant kito kalno, esančio už 48 km, viršūnės. Tyliame kambaryje galime girdėti už 6 m esančio laikrodžio tiksėjimą. Mes galime pajusti bbitės sparnelį, užkritusį ant skruosto, ir užuosti vieną vienintelį kvepalų lašą trijų kambarių patalpose (Galanter,1962).

Tokių silpnų dirgiklių įsisąmoninimas aiškinamas absoliučiais sleksčiais. Absoliutus slenkstis – tai mažiausias dirginimas, kurio reikia konkrečiam dirgikliui (šviesai, garsui, spaudimui, kvapui ir skoniui) aptikti. Paprastai absoliutų slenkstį psichologai išmatuoja registruodami dirginimą, kuriam esant, žmogus aptinka dirgiklį 50 procentų atvejų.

SKIRTUMO SLENKSČIAI. Sėkmingam gyvenimui mums būtini pakankamai maži absoliutūs slenksčiai, kad galėtume aptikti svarbius vaizdus, garsus, paviršius, skonius ir kvapus. Mums taip pat būtina aptikti mažus dirgiklių skirtumus. MMuzikantas derinantis instrumentą turi aptikti menkiausią neatitikimą, vyno degustatorius – vos vos juntamą dviejų aukštos kokybės vynų skonio skirtumą.

Skirtumo slenkstis (dar vadinamas vos pastebimu skirtumu) yra mažiausias dviejų dirgiklių skirtumas, kurį 50 procentų atvejų asmuo gali aptikti. Skirtumo slenkstis ddidėja stiprėjant dirgikliams. Pridėkime 30 g prie 300 g svarsčio ir aptiksime skirtumą, pridėkime 30 g prie 5 kg svarsčio ir skirtumo nepajusime, nes skirtumo slenkstis padidėja. Daugiau kaip prieš 100 metų Ernstas Weberis pastebėjo, kad, norint suvokti dviejų dirgiklių skirtumą, jie turi skirtis pastoviu dirgiklių skirtumo ir pirminio dirgiklio stiprio santykiu. Šis dėsnis, kad skirtumo slenkstis yra ne pastovus kiekis, bet tam tikras pastovus dirgiklių santykis, yra toks paprastas ir taip plačiai naudojamas, kad mes iki šiol vadiname jį Vėberio dėsniu. Skirtingos rūšies dirgikliams šis santykis yra skirtingas. Skirtumai suvokiami, kai dviejų šviesų stipris skiriasi 8 procentais, dviejų daiktų svoriai – 2 procentais, o dviejų garsų dažnis turi skirtis 0,3 procento.

Vėberio dėsnis yra apytikrė reikšmė, kuri tinka vidutinio stiprio jjuntamiesiems dirgikliams. Jis atitinka mūsų gyveninišką patirtį. Jei 50 centų kainuojantis šokoladukas pabrangsta 5 centais, pirkėjai gali pastebėti pasikeitimą; o kad pirkėjai nors kiek nustebtų 50 000 JAV dolerių kainuojantis „Mercedes – Benz“ turėtų pabrangti bent 5000 JAV dolerių. Abiem atvejais kaina padidėjo 10 procentų. Vėberio dėsnis: juntamųjų dirgiklių skirtumo ir pirminio dirgiklio stiprio santykis yra apytikriai pastovus.

3. ADAPTACIJA IR SENSIBILIZACIJA

Įėję į kaimynės kambarį, užuodžiame nemalonų kvapą. Stebimės, kaip jinai gali jį pakęsti, tačiau, praėjus kelioms minutėms, mes patys šio kkvapo nebejaučiame. Šokdami į baseiną, drebame ir skundžiamės, kad šalta, tačiau truputį vėliau atvykusiems savo draugams jau sušunkame: „Eikš čia. Vanduo puikus“. Šie pavyzdžiai iliustruoja jutimų adaptacijos reiškinį – tai yra mažėjantį jautrumą nekintantiems dirgikliams. Kai dirginimas nuolatinis, mūsų nervinės ląstelės pradeda rečiau reaguoti. Geriau ir greičiau adaptuojasi regos, uoslės, skonio, temperatūros, lėčiau ir blogiau – klausos juntamosios nervinės ląstelės. Dažnai adaptacija pasireiškia jautrumo padidėjimu. Pvz., pabuvus ilgesnį laiką tamsoje, akis pasidaro labai jautri šviesai, o pabuvus šviesoje – jautrumas jai sumažėja. Dėl adaptacijos žmogus gali pasidaryti nebejautrus kai kuriems dirgikliams.

Jutimo organai adaptuojasi prie juos veiki.ančių išorinių dirgiklių. Nuo adaptacijos skirtina sensibilizacija (įjautrinimas) – jautrumo padidėjimas veikiant vidinėms sąlygoms. Sensibilizacija gali padidėti dėl bendrų fiziologinių pakitimų organizme. Pvz., nėštumo metu keičiasi endokrininių liaukų veikla, o kartu jautresni pasidaro uoslės ir skonio receptoriai, bet susilpnėja girda. Čia turi reišmės ir nervų sistemos tipologinės ypatybės: silpno nervinio tipo žmonių jautrumas didesnis (žemesnio pojūčio slenkstis), o stipraus tipo – mažesnis. Pavargus jautrumas iš pradžių net padidėja, bet netrukus labai sumažėja.

Nors jutimų adaptacija sumažina mūsų jautrumą, bet ji labai naudinga: jos dėka mes galime sutelkti savo dėmesį į informatyvius mūsų aplinkos pasikeitimus ir nepastebėti neinformatyvių, nuolatinių drabužių, kvapų ir gatvės triukšmo dirgiklių. Mūsų jjuntamieji receptoriai labai imlūs naujovėms: įkyrėkime jiems pasikartojimais, ir jie atpalaiduos jūsų dėmesį įdomesniems dalykams. Tai patvirtina pagrindinį dalyką: mes suvokiame pasaulį ne tiksliai tokį, koks jis yra, bet tokį, kokį mums naudinga suvokti.

Jutimo slenksčiai ir adaptacija nėra vieninteliai bendri visiems pojūčiams dalykai. Visi jutimo organai priima juntamuosius dirginimus, paverčia juos nervine informacija, kurią perduoda smegenims.

IŠVADOS

Žmogus – būtybė, kurios viena iš ypatybių yra itin ryškus sugebėjimas jausti savo silpnumą ir netobulumą. Ar šis gamtos valdovas iš tiesų yra silpnas, ar jam tik atrodo? Taip, jo silpnumas realus, nes dažnai jo potencialios galimybės neatitinka tikrųjų. Paprastai žmogus tuo ar kitu akimirksniu junta, jaučia, trokšta, žino daugiau, negu sugeba, negu gali nuveikti savo pojūčiams, troškimams, žinioms realizuoti. Todėl jis neretai patiria nesėkmę.

Kaip tik todėl kita esminė žmogaus savybė yra siekimas nuolat tobulėti, savo paties silpnybes, netobulumą paversti privalumais ir jėga. Nėra tokio „sunkaus“, nemalonaus pojūčio, jausmo, potraukio, minties, tokių nepalankių aplinkos sąlygų ir žmogiškųjų santykių, kurių anksčiau ar vėliau nagalėtume panaudoti savo stiprėjimui ir tobulėjimui.

Parašiusios šį referatą daugiau sužinojome apie save, pradėjome geriau suprasti aplink vykstančius procesus, sužinojome, iš kur atsiranda skausmas, kaip susidaro garsas ir t.t.

Mums ši tema labai patiko, rekomenduojame ir kitiems perskaityti knygas, kurias paminėjome literatūros sąraše.

LITERATŪRA

Jacikevičius AA., 1994, Siela, mokslas, gyvensena. Vilnius, 32 p.

Jacikevičius A., Gučas A., Rimkutė E. ir kt., 1986,Bendroji psichologija.Vilnius, 135 p.

David G. Myers, 2000, Psichologija. Vinius, 147 p.

Levitovas N., 1970, Psichologija. Vilnius, 28 p.

Alekeičikas A., 1980, Žmogaus silpnybių psichologija. Vilnius, 3 p.

Gučas A., Jacikevičius A., Kregždė S., 1980, Bendrosios psicgologijos paskaitos. Vilnius, 55 p.