Jutimai. Pojūtis – mažiausia psichinė konstanta

Turinys:

Įvadas……………………

……………………..

.3

Jutimai…………………..

……………………..

.4

Absoliutus

slenkstis…………………..

………………..4

Skirtumo

slenkstis…………………..

…………………5

Rega……………………

……………………..

.6

Klausa……………………

……………………..

9

Lytėjimas…………………..

……………………10

Skonis……………………

……………………..10

Uoslė…………………….

…………………….1

1

Naudota

literatūra………………….

………………..12

Įvadas

Pojūtis – svarbiausias aspektas, norint gyventi pilnavertį gyvenimą.

Jutimo organų paslaptis. Kaip smegenys atskiria garsą ir šviesą? Ar

informacija koduojama skirtingai, ar tai priklauso nuo receptorių tipo. Nes

viskas yra perduodama tais pačiais nerviniais impulsais.

Būtent tai ir stengsiuosi išdėstyti bei paaiškinti šiuo referatu.

JUTIMAI

Jutimas yra fiziologinis procesas, kai jutimo organus tiesiogiai

veikia dirgikliai, atspindintys atskiras objekto ar reiškinio savybes.

Jutimo rezultatas vadinamas pojūčiu. Suvokimas – tai psichinis šios

(jutiminės) informacijos tvarkymas ir įprasminimas. Jutimai pateikia

neapdorotą informaciją, kurią suvokimas sutvarko, paverčia įsisąmonintais

potyriais. T.y. jjutimas ir suvokimas iš esmės yra vienas, nepertraukimas

pasaulio pažinimo procesas.

Jutimų sistemos dėka organizmas gauna informaciją, kuri yra būtina

norint išlikti ir veikti. Gamta kiekvieną organizmą apdovanoja tokiais

jutimais, kurie atitinka jo poreikius. Kiekviena jutiminė sistema yra

sudaryta iš specializuotų ląstelių, vadinamų receptoriais. Receptoriai,

kurie atsakingi už dirgiklių priėmimą, gali būti suskirstyti į tris grupes:

1. Receptoriai, kurie išsidėstę vidaus organų sienelėse (skrandyje,

širdies sienelėje) – per juos gauname tokius pojūčius kaip

diskomfortas, alkis, troškulys, pykinimas.

2. Receptoriai, kurie išsidėstę raumenyse, sąnariuose, sausgyslėse – jie

teikia informaciją apie kūno padėtį erdvėje, kūno dalių judėjimą.

3. Receptoriai, kurie išsidėstę kūno paviršiuje. Šie receptoriai

skirstomi į kontaktinius ir distancinius. Kontaktiniai pojūčiai yra

tokie, kai dirgiklis tiesiogiai dirgina receptorių (lytėjimas,

vibracija, skausmas). Distanciniai pojūčiai yra tokie, kai tikrasis

dirgiklis yra tam tikrame nuotolyje nuo receptoriaus, o receptorių

dirgina kitas fizinis veiksnys, kurio savybės pojūčiuose neatsispindi

(rega, klausa, uoslė). Pvz.: tinklainę dirgina šviesos bangos

atsispindinčios nuo daiktų, bet mes suvokiame ne bangas, o spalvotus

daiktus.

Visiems jutimams būdingi tam tikri bendri dėsniai.

Absoliutus slenkstis – tai mažiausias dirginimas, kurio reikia

konkrečiam dirgikliui (šviesai, garsui, spaudimui, kvapui, skoniui)

aptikti. Absoliučiu slenksčiu laikomas toks dirginimo stiprumas, kai žmogus

dirginimą aptinka 50% atvejų. Kai kurių dirgiklių rūšims esame labai

jautrūs. Pvz.: giedrą naktį stovėdami ant kalno, galime pamatyti žvakės

liepsną ant kito kalno, esančio už 48 km. Tačiau dirgiklio aptikimas

priklauso ne tik nuo jo stiprumo, bet ir nuo psichinės būsenos – patyrimo,

lūkesčių, motyvacijos, nuovargio. Tie patys žmonės skirtingai reaguoja į tą

patį dirgiklį pasikeitus aplinkybėms.

Jei teigiame, kkad dirginimą pradedame justi tik tada, kai jis pasiekia

tam tikrą intensyvumą, natūraliai kyla klausimas, kaip mus veikia

ikislenkstiniai dirgikliai, t.y. tokie, kurių mes sąmoningai dar

nesuvokiam. 1956 m. viename iš JAV kino teatrų prieš filmą žiūrovams buvo

labai trumpą laiką rodomas užrašas “Gerkite koka-kolą ir valgykite kukurūzų

dribsnius”. Užrašas buvo rodomas taip trumpai, kad žiūrovai spėdavo

pamatyti tik blykstelėjimą. Buvo manoma, kad tokie ikislenkstiniai

dirgikliai nesąmoningai vis tiek yra juntami ir turi nepaprastą įtaigos

galią. Tačiau naujesni tyrimai rodo, kad manipuliuoti žmogumi tokiais

ikislenkstiniais dirginimais praktiškai nėra įmanoma, nnes silpnas dirgiklis

sukelia daug silpnesnį atsaką.

Gyvenime mums reikia ne tik pajusti dirgiklius, bet ir įvertinti

nedidelius skirtumus tarp jų. Pvz.: derinant muzikos instrumentą.

Mažiausias dirgiklių skirtumas, kurį žmogus gali aptikti, vadinamas

skirtumo slenksčiu. Kaip ir absoliutus slenkstis, skirtumo slenksčiu

laikomas toks dirgiklių skirtumas, kurį žmogus aptinka 50% atvejų. Skirtumo

slenkstis didėja stiprėjant dirgikliui. Jei 30g pridėsime prie 300g

svarsčio, skirtumą pajusime, bet jei tuos pačius 30g pridėsime prie 5 kg

svarsčio, skirtumo jau nebejausime. Tai vadinamasis Vėberio dėsnis

(skirtumo slenkstis yra ne pastovus kiekis, bet tam tikras pastovus

dirgiklių santykis). Pvz.: tam, kad pajustume šviesos pasikeitimą, jos

stiprumas turi pasikeisti 8%, svoriai – 2%, dviejų garsų dažnis – 0,3%.

Visiems jutimams būdingas reiškinys, vadinamas adaptacija – tai

mažėjantis jautrumas nekintantiems dirgikliams. Pvz.: jei išeidami į

universitetą pamiršote namie atidaryti langą, tai grįžę namo užuosite

specifinį namų kvapą, bet praėjus vos keletui minučių šio kvapo

nebejausite. Šis reiškinys paaiškinamas tuo, kad kai dirginimas nuolatinis,

nervinės ląstelės pradeda reaguoti rečiau.

Nors jutimų adaptacija mažina mūsų jautrumą, bet ji labai naudinga.

Jos dėka mes galime sutelkti savo dėmesį į svarbius aplinkos pasikeitimus

ir nereaguoti į neinformatyvius dirgiklius – drabužius, kvapus, gatvės

triukšmą. T.y. mes suvokiam pasaulį ne tokį, koks jis yra, bet tokį, kokį

mums naudinga suvokti.

Visiems jutimams būdinga ir pojūčių sąveika – tai vienų pojūčių

jautrumo padidėjimas ar sumažėjimas dėl kkitų tuo pačiu metu gaunamų pojūčių

įtakos. Pvz.: kvapas sumažina regėjimo jautrumą, nes jis praneša organizmui

apie arti esančius objektus, kuriems regėjimas nėra reikšmingas. Nustatyta,

kad vienos rūšies pojūčiai gali sukelti kitos rūšies pojūčius. Toks

reiškinys vadinamas sinestezija. Garsai gali sukelti spalvos, temperatūros,

skonio ir kitus pojūčius.

Žmonės ne vienodai junta gaunamą informaciją. Individualūs jutimo

skirtumai atsiranda dėl įgimtų fiziologinių jutimo organų savybių, dėl

gyvenimo sąlygų įtakos (profesijos, gyvenimo būdo), dėl kurių nors

sutrikusių pojūčių kompensacijos (akliems ir kurtiems žmonėms labai

išlavėja uoslė – tampa priemone žmonėms ir daiktams per atstumą atskirti).

Įgimtos pojūčių savybės gali būti tobulinamos specialių pratybų pagalba

(muzika, piešimas).

Standartiškai skiriami penki jutimai (kitaip – jutimo modalumai) –

rega, klausa, skonis, uoslė, lytėjimas. Yra ir kitų jutimų, suteikiančių

informacijos apie kūno judėjimą ir padėtį erdvėje bei kūno dalių tarpusavio

padėtį. Aptarsime visus jutimus, tačiau didžiausias dėmesys bus skiriamas

regai ir klausai, nes šiais jutimais mes gauname daugiau nei 90 %

informacijos, iš kurių didžioji dalis tenka regai.

Rega

Mūsų akis veikia elektromagnetinės bangos, kurias mes patiriame kaip

spalvas. Mūsų regima šviesa yra tik siaura viso elektromagnetinių bangų

spektro dalis. Regos jutimus padeda apibūdinti du fiziniai šviesos

požymiai: šviesos bangos ilgis, t.y atstumas nuo vienos bangos iškylos iki

kitos, ir šviesos stipris, arba šviesos bangos energijos kiekis, nusakomas

amplitude. Šviesos bangos ilgis lemia spalvą, kurią mes matome. Kai dažnis

didesnis, matysime melsvas spalvas, kai dažnis mažas – rausvas. Šviesos

bangos amplitudė lemia spalvos ryškumą. Kai amplitudė maža, matysime

blankias spalvas, kai didelė – ryškias. Trečia svarbi šviesos savybė yra

jos grynumas (ar ji sudaryta tik iš vieno ilgio bangų – gryna spalva, ar iš

keleto ilgių bangų – negryna, maišyta spalva). Dauguma mūsų matomos šviesos

yra atspindima šviesa. Mes matome objektus tam tikros spalvos, nes jie

atspindi tam tikro ilgio bangas ir sugeria kitų ilgių bangas. Jei objektas

atspindi visų ilgių bangas, mes matome baltą, jei jis sugeria visų ilgių

bangas, mes matome juodą.

Akies sandara

Šviesa į akį patenka pro mažą angą – vyzdį. Jo dydį, o kartu ir šviesos,

kuri patenka į akį kiekį reguliuoja rainelė – spalvotas raumuo, kuris

siaurina, arba plečia vyzdį. Ateinančius spindulius fokusuoja lęšiukas,

kuris gali keisti savo išlinkimą. Šis procesas vadinamas akomodacija.

Lęšiukas sufokusuoja apverstą vaizdą į tinklainę (šviesai jautrų paviršių).

Tinklainės receptoriai paverčia šviesos energiją nerviniais impulsais,

kurie siunčiami į smegenis. Tinklainėje yra išsidėstę recepcinės ląstelės –

lazdelės ir kolbelės. Kolbelės ir lazdelės perduoda nervinius impulsus į

bipolines ląsteles, o šios į ganglines, kurių ataugos suformuoja regos

(optinį) nervą, kuriuo perduodama informacija iš tinklainės į regos centrą

smegenyse. Ten, kur regos nervas išeina iš akies yra akloji dėmė – vieta

kur nėra receptorių. Daugiausia kolbelių yra susikaupę apie centrinę

duobutę (geltonąją dėmę).

Ši akies dalis padeda aptikti smulkias detales,

nes joje projektuojamas vaizdas yra ryškiausias (centrinis vaizdas). Kitose

tinklainės vietose receptorinių ląstelių yra mažiau, todėl jose

projektuojamas vaizdas yra mažiau ryškus (periferinis vaizdas).

Kolbelių dėka yra matomos spalvos. Kolbelės greičiau prisitaiko

kintant apšvietimui, tačiau lazdelės lieka jautrios net tada, kai šviesos

labai mažai, tuo tarpu kolbelės tuomet nebereaguoja. Dėl to prieblandoje

nematome spalvų. Kai patenkame į pritemdytą patalpą, mūsų vyzdžiai

išsiplečia, kad daugiau šviesos pasiektų tinklainės periferijoje esančias

lazdeles. Akys visiškai prisitaiko maždaug per 20 min.

Dalis priimamos informacijos yra aapdorojama jau pačioje tinklainėje.

Manoma, kad tinklainė yra galvos smegenų dalis, persikėlusi į periferiją,

ankstyvuoju gemalo raidos periodu. Pvz.: ganglinės tinklainės ląstelės

reaguoja į šviesos ir tamsos kontrastus. Tai smegenims padeda aptikti

ribas, vertinti gylį, atstumą. Pagrindinė informacija yra apdorojama galvos

smegenų žievės regos srityje. Manoma, kad smegenų žievėje yra specializuoti

neuronai, atsakingi už atskirų vaizdo požymių atpažinimą (pvz.:

vertikalios, horizontalios linijos, briaunos). Taigi sudėtingi suvokiniai

yra daugelio neuronų, kurių kiekvienas atlieka paprastas funkcijas veiklos

rezultatas. Tokia specializacija leidžia labai pagreitinti vaizdo

apdorojimą, nes informacija tvarkoma lygiagrečiai, įvairiuose lygmenyse

vienu metu.

Vienas iš pačių nuostabiausių pojūčių yra tai, kad mes matome spalvas.

Išorinis pasaulis realiai yra bespalvė materija ir energija. Bet jis gali

sugerti elektromagnetines bangas. Kiek šviesos sugeriama, priklauso nuo

molekulinės kūno sandaros. Vienos šviesos bangos sugeriamos, kitos

atspindimos. Taigi spalva egzistuoja tik kaip jją matančio pojūtis.

Žmogus spalvų skyrimo slenkstis yra labai mažas, ir mes galime

atskirti apie 7 mln. skirtingų atspalvių.

Spalvų matymas yra aiškinamas dviem teoriniais modeliais. Youngo ir

Helmholtzo trijų spalvų teorija teigia, kad tinklainėje yra trijų rūšių

receptoriai, jautrūs tam tikrai spalvai: raudonai, žaliai arba mėlynai.

Dirginat įvairius šių receptorių derinius, regime kitas spalvas. Pvz.:

dirginant raudonus ir žalius kūgelius, regime geltoną spalvą, dirginant

visus tris rceptorius – baltą. Ši trichromatinė teorija neblogai paaiškina

spalvų matymo sutrikimus. Monochromazai neturi 2 rūšių kolbelių, todėl

visas gautas šviesos bangas smegenyse vertina kaip vienodas, ir žmogus mato

tik įvairius pilkos spalvos atspalvius. Dichromazai neturi vienos kurios

nors rūšies kolbelių. Jei trūksta mėlynai spalvai skirtų kolbelių, žmogus

skiria raudoną nuo žalios, bet neskiria mėlynos nuo geltonos. Tačiau ši

teorija nepaaiškina, kodėl mes negalime matyti rausvai žalios ar melsvai

gelsvos spalvos. Taip atsirado Heringo oponentinių procesų teorija.

Heringas manė, kad kolbelės yra porose. Mėlynai spalvai matyti skirtos

kolbelės yra porose su kirtomis matyti geltonai spalvai, o raudonai spalvai

skirtos kolbelės yra porose su skirtomis matyti žaliai spalvai. Kiekviena

poros kolbelė reaguoja į atitinkamą bangos ilgį, ir sureagavusi slopina

porinę kolbelę. Jei abi spalvos sužadinamos vienodai, tada spalvos nematome

– matome pilką. Vėliau buvo išsiaiškinta, kad tinklainėje kolbelės

nesuporuotos, bet DeValois ir Jacobsas atrado, kad Heringo apibūdintu

principu į spalvas reaguojančios ląstelės yra smegenų gumbure. Heringo

teorija ppaaiškina spalvų povaizdžius. Spalvos sudaro tam tikras poras.

Pavyzdžiui, jei ilgą laiką žiūrėsite į žalią kvadratą, o paskui greitai

perkelsite žvilgsnį į baltą lapą, jame kurį laiką matysite raudoną

kvadratą, t.y. žalios spalvos oponentę. Informacija smegenyse analizuojama

remiantis priešingomis spalvomis: žalia-raudona, geltona-mėlyna, ir juoda-

balta. Manoma, kad tokia analizė vyksta gumburo neuronuose, kurie “įjungia”

vienos iš priešingų spalvų matymą. Taigi, jei vienas tinklainės taškas

aptinka vien spalvą, tai tuo pat metu tame taške negali aptikti priešingos

spalvos.

Paveikslėlyje, žiūrint į juodus kvadratus, po kurio laiko baltuose

ploteliuose pradeda matytis pilki taškai.

Bandymas sujungti šias abi teorijas yra Jamesonas ir Hurvichius dviejų

lygių teorija. Jie pritaria, kad yra trijų rūšių kolbelės, iš kurių

perduodami impulsai keliauja į oponentinių spalvų ląsteles smegenyse.

Mėlynai-geltonai spalvoms skirta oponentinė ląstelė gauna sužadinimą iš

orientuotų į trumpas bangas (mėlyna spalva) kolbelių, ir slopinimą iš

orientuotų į ilgesnes bangas (žalia ir raudona) kolbelių (sumaišius žalią

ir ruadoną, gaunama geltona). Jei yra daugiau sužadinimo nei slopinimo –

matoma mėlyna spalva, jei daugiau slopinimo nei sužadinimo – geltona. Jei

sužadinimas ir slopinimas yra lygūs – nei vienos iš spalvų nematome.

Analogiškas procesas vyksta ir raudonai-žaliai spalvoms skirtoje ląstelėje.

Natūraliai mes kalbame apie daiktus taip, lyg jie turėtų spalvą. Bet jei

žinome, kad spalvą sukuria mūsų regėjimas, tai ar galima sakyti, kad

pomidoras yra raudonas, jei jo niekas nemato? Didele dalimi mūsų matomas

spalvas llemia mūsų turima patirtis ir suvokimo kontekstas. Pvz.: jei jums

būtų rodomas pomidoras pro siaurą plyšį taip, kad jūs negalėtumėte

suprasti, kad tai pomidoras, tai keičiantis apšvietimui, jo spalva smarkiai

kistų. Tačiau jei jums būtų rodomas visas pomidoras, tai keičiantis

apšvietimui jo spalva beveik nesikeis. Šis reiškinys vadinamas spalvos

pastovumu. Taip yra dėl to, kad mūsų smegenys apskaičiuoja kiekvieno

objekto atspindėtą šviesą jį supančių daiktų atžvilgiu. Tokį spalvos

pastovumo pavyzdį matote žemiau esančiame paveikslėlyje. Šachmatų lentą mes

suvokiame kaip sudarytą šviesesnių ir tamsesnių langelių, nors realus

atspindimos šviesos kiekis A ir B langeliuose yra vienodas. Kokią spalvą

matysime, priklauso ir nuo to, kokios spalvos yra šalia. Ta pati spalva

pakeitus kontekstą bus matoma kitaip.

Klausa

Žmogaus klausa yra labai adaptyvi, tačiau geriausiai mes girdime

tokius garsus, kurie atitinka žmogaus balso ribas. Taip mes labai jautrūs

silpniems garsams ir garsų skirtumams – tai padeda mums atpažinti

tūkstančius balsų. Klausos dirgiklio energija yra garso bangos. Kaip ir

regos atveju klausai svarbu garso bangos grynumas, ilgis ir amplitudė.

Garso banga vaizduojama sinusoidės forma, rodančia oro spaudimo

priklausomybę nuo laiko. Sinusoidės formos grafiką atitinkantis garsas

vadinamas grynuoju. Iš grynų garsų susidaro sudėtiniai garsai. Garso bangos

ilgį apibūdina svyravimų skaičius per sekundę – herzas. Bangos ilgis lemia

garso aukštį: kuo didesnis svyravimų skaičius, tuo garsas bus aukštesnis.

Amplitudė lemia garso stiprumą (matuojamą decibelais): kuo didesnė

amplitudė, tuo ggarsas bus stipresnis.

Ausis

Tai, kad mūsų ausys yra skirtingose galvos pusėse, sudaro sąlygas

stereofoninei (trimatei) klausai. Jei garsas sklinda iš dešinės, dešinę

ausį jis pasiekia šiek tiek anksčiau. Ir nors šis skirtumas yra tik

0,000027 sekundės, mūsų klausos sistema pajėgi šį skirtumą pastebėti.

Kaip mes girdime skirtingo aukščio garsus? Helmholtzas pasiūlė vietos

teoriją. Jis teigia, kad girdimo garso aukštumas priklauso nuo to, kuri

bazinės membranos dalis labiau virpa. Aukštesnių dažnių atveju labiau virpa

artimesnės sraigės langeliui bazinės membranos dalys, o žemesnių dažnių

atveju – tolimesnės. Priklausomai nuo labiausia virpančios bazinės

membranos vietos, aktyvuojami skirtingi nerviniai pluoštai, ir tai lemia

skirtingą girdimą garso aukštumą. Tačiau easnt 50 Hz dažniui, visa bazinė

membrana virpa panašiai, todėl mes neturėtume girdėti žemesnių nei 50 Hz

garsų, tačiau gordime iki 20 Hz. Žemų dažnių garsų girdėjimą geriau

paaiškina Rutherfordo dažnio teorija. Jo teigimu, girdime garsą

priklausomai nuo to, kaip greitai vibruoja bazinė membrana. Vienas virpesys

priverčia vieną kartą sureaguoti neuronus. Per sekundę neuronai gali

sureaguoti tik iki 1000 kartų, bet mes girdime ir aukštesnius nei 1000 Hz

garsus. Manoma, kad tuomet neuronai reaguoja „grupelėmis“. Aukštesnio nei

1000 Hz garso atveju viena grupė neuronų sureaguoja 1000 kartų, iškart po

to reaguoja kita, trečia ir t.t. grupė neuronų. Grupių impulsas sumuojasi

ir taip perduodamas aukštesnis nei 1000 Hz garsas. Ši teorija tinka

paaiškinti garsams iki 4000

Hz. Aukštesnių garsų girdėjimą gali paaiškinti

tik „vietos teorija“.

Lytėjimas

Nuo pat gyvenimo pradžios lytėjimas yra nepaprastai svarbus žmogaus

raidai. Glostomi, masažuojami kūdikiai greičiau vystosi, geriau priauga

svorio. Vėliau per lytėjimą vyksta svarbus pasaulio pažinimas – vaikas

viską nori paliesti, įsidėti į burną. Be to lietimas dažnai reiškia ir

emocinį saugumą, palaikymą.

Lytėjimo pojūtis yra skirstomas į tris skirtingus odos jutimus –

spaudimą, temperatūrą (šilumą-šaltį) ir skausmą. Toks skyrimas yra dėl to,

kad visi trys jutimai yra sukeliami skirtingo tipo stimulų, skiria įvairius

juos sukeliančius stimulus, turi skirtingus rreceptorius ir yra skirtingai

suvokiami.

Spaudimo jutimas yra sukeliamas fizinio spaudimo. Kūno dalys skiriasi

savo jautrumu spaudimui ir šie skirtumai priklauso nuo spaudimo receptorių

skaičiaus odos plote. Jautriausios vietos yra lūpos, skruostai ir nosis.

Temperatūros jutimas yra sukeliamas odos temperatūros. Temperatūros

receptoriai yra neuronai, turintys atviras galūnes, pasibaigiančias tuoj po

oda. Skirtingi receptoriai jaučia šaltį ir šilumą. Tačiau esant pakankamai

aukštoms temperatūroms, reaguoja abiejų rūšių receptoriai, ie sukelia

karščio jutimą.

Skausmo jutimas atsiranda organizmą paveikus bet kokiam stimului,

kuris yra pakankamai stiprus, kad pažeistų audinius. Skausmo receptoriai

nėra galutinai aaiškūs. Viena nuomonė – visi receptoriai gali perduoti

skausmo signalus, jei yra pakankamai stipriai stimuliuojami. Kita nuomonė –

yra specifiniai receptoriai-neuronai, o skausmo jutimą sukelia jų laisvai

pasibaigiančių galūnių dirginimas. Skausmas yra vienas iš nedaugelio

jutimų, kuriam nėra adaptacijos.

Skonis

Skonis apima keturis pagrindinius pojūčius –– saldu, rūgštu, kartu ir sūru.

Kol kas nėra atrasta specialių nervinių skaidulų kiekvienam skonio

pojūčiui, tačiau nustatytos liežuvio vietos, pasižyminčios padidintu

jautrumu specifiniam pojūčiui.

Skonis yra cheminis jutimas. Mažuose liežuvio speneliuose yra skonio

svogūnėliai. Kiekvienas iš jų turi angą, pro kurią patenka maisto cheminės

medžiagos. Čia į maisto molekules sureaguoja skonio receptoriai. Skonį

pajuntame per 1/10 sekundės. Tačiau tam, kad pajustume skonį, vien skonio

svogūnėlių nepakanka, labai svarbus yra maisto kvapas. Pvz.: sergant sloga

maisto skonį jaučiame blogiau. Tai vadinama pojūčių sąveika. Skonio

pajutimui ne mažiau svarbus yra ir estetinis maisto vaizdas. Geriausiai

skonis juntamas jauname amžiuje, vėliau skonio pajutimas silpnėja. Skonio

pojūčiai silpnėja rūkant, vartojant alkoholį. Skonio suvokimas (skanu-

neskanu) priklauso nuo genų ir patyrimo. Aiškiausiai tai galima patirti

valgant kitų kultūrų valgius.

Uoslė

Uoslė žmogui iš tikro yra svarbesnė, nei ggalėtų atrodyti. Tik gimęs

kūdikis savo mamą, o vėliau ir kitus artimiausius šeimos narius atpažįsta

iš kvapo. Kvapų patyrimas yra labai asmeniškas. Tam, kad užuostume kitą

žmogų, mes turime kažką iš jo įkvėpti. Mes užuodžiame oru sklindančias

medžiagos molekules, kurios sudirgina mūsų nosies ertmėje esantį receptorių

telkinį. Kol kas nėra žinoma, kaip tiksliai uoslės receptoriai veikia.

Kvapai negali būti suskaidyti į kokias sudedamąsias dalis, kaip sakysim,

šviesa. Taigi uoslės receptoriai turėtų atpažinti kiekvieną konkretų kvapą

atskirai. Geriausiai kvapus atpažįsta jauni žmonės, vėliau šis sugebėjimas

silpsta. Bendrai žmogus užuodžia nuo 110.000-40.000 (paprastai) iki 100.000

(profesionalūs uostytojai) kvapų. Per kvapus gyvūnai (ir žmogus) gauna

nemažai svarbios informacijos – apie gyvybei pavojingas situacijas (pvz.:

gaisras), maisto būklę, poravimosi galimybes. Gyvūnai (panašu, kad ir

žmogus) išskiria chemines kvapiąsias medžiagas, vadinamas feromonais,

kurios yra skirtos kitos lyties individams pritraukti ir pažadina

poravimosi instinktą.

Kvapai gali sukelti prisiminimus ir jausmus. Pvz.: jei mokydamiesi

egzaminui šalia laikysite garuojantį puoduką su kava, o egzamino metu irgi

užuosite kavos kvapą, tai turėtų palengvinti išmoktos medžiagos atsiminimą.

Tam tikri kvapai gali didinti darbingumą, padėti atsipalaiduoti, žadinti

aistrą, netgi padėti laikytis dietos.

Naudota literatūra:

1. Myers G. Psichologija. – Kaunas: Poligrafija ir informatika, 2000

2. Legkauskas V. Psichologijos įvadas. – Kaunas: VDU, 2001

3. Navickas, V. (1990). Pažinimo psichologija. Kaunas: Šviesa