Kaip išsivaduoti nuo pykčio ir baimės?

Gyvenimo sunkumai ir apribojimai visiems vaikams sukelia neigiamų emocijų, kurios yra natūrali ir svarbi jų vystimosi dalis. Jos padeda vaikams reikiamai pakoreguoti lūkesčius ir susitaikyti su gyvenimo apribojimais (Gray, 2001).

Anksčiau vaikai būdavo mokomi slopinti savo emocijas. Gėdydami ir bausdami nusiminusius vaikus, slopiname gyvenimo aistrą ir palaužiame jų valią. Kai vaikas įširsta, dauguma suaugusiųjų padaro klaidingą išvadą, jog jis yra blogas arba, kad jie nėra geri tėvai. Kiekvienas vaikas turi išmokti reikšti, jausti ir išlieti neigiamas emocijas. Mokymasis jas valdyti žadina vvaikų kūrybingumą, vaikai pasirengia sėkmingai įveikti gyvenimo sunkumus (Gray, 2001).

Moksliniai tyrimai bei psichologų praktinio darbo patyrimas rodo, kad dažniausia visų socialinių patologijų (nusikalstamumo, alkoholizmo, savižudybių ir kt.) priežastis – nepakankama asmenybės psichologinė branda, t. y. nepakankamas psichinis atsparumas ligoms, depresijai, agresijai, autoagresijai ir kt. Pagrindiniai dalykai, kurių stokoja, tai – geresnis savęs vertinimas, orumas, gebėjimas valdyti emocijas, įveikti įtampą, nerimą, konstruktyviai spręsti konfliktus ir iškylančias problemas (Bulotaitė, 1996).

Kiekvienas žmogus savo gyvenime ne kartą patiria įvairių psichinių traumų. Normalu išgyventi nesėkmes, ppraradimus, konfliktus, vienišumą, baimę ir panašias reakcijas, kurios komplikuoja mūsų gyvenimą, sutrikdo mūsų pasitikėjimo savimi, stabilumo jausmus. Gebėjimas susidoroti su šiomis problemomis būdais, kurie patenkina tiek asmenį, tiek visuomenę, ir yra asmens psichinės sveikatos, psichinio atsparumo matas (Bulotaitė, 1996).

1. EMOCIJOS IIR JAUSMAI

Žmogaus jausmai būna stiprūs, spontaniški, kartais neužmirštami. Žmogus turbūt yra emocingiausias iš visų būtybių. Palyginus su gyvūnais, mes daug dažniau jaučiame baimę, pyktį, liūdesį, džiaugsmą ir meilę. Emocijos įvairina mūsų gyvenimą, o stresų metu jos gali būti pražūtingos arba padėti išsigelbėti.

(http://www.is.lt/kolegija/Jakubauskas_socialine_psichologija_NETRINTI.pdf)

Emocijas sudaro:

1) fiziologinis sužadinimas;

2) išraiška;

3) sąmoningas išgyvenimas.

Bet kokį poreikį jaučiantis žmogus negali pašalinti įtampos, neturėdamas ryšio su aplinka. Aplinka teikia žmogui informaciją, kurią kiekvienas subjektas priima kitaip, savaip naudodamas suvokimo ir pojūčio kanalus. Informacija patenka į smegenis, kur mąstymo pagalba ji analizuojama ir interpretuojama: sprendžiami įvairūs klausimai, numatoma tolimesnė veikla, vertinama informacija, kuriamos idėjos, formuluojamos nuomonės, lyginama su turimais stereotipais ir t. t. Vėliau perdirbta informacija keliauja į poreikių sferą. Atlikus tokį darbą, kiekvienąkart kyla klausimas, ar tai, ką gaunu atitinka mano pporeikius, mano tikslus, ar tai mažina mano vidinę įtampą ir nepasitenkinimą, kilusį iš mano trūkumo. Jei informacija atitinka mūsų lūkesčius, kyla teigiamos emocijos. Jei ne, kyla neigiamos emocijos.

(http://www.is.lt/kolegija/Jakubauskas_socialine_psichologija_NETRINTI.pdf)

1.1. EMOCIJŲ SAMPRATA

Emocijos – tam tikru momentu kylantis išgyvenimas, kuris parodo, kaip žmogus vertina situaciją, susijusią su jo poreikių patenkinimu tuo metu (Psichologija studentui, 1996).

1.2. EMOCIJŲ KLASIFIKACIJA

Tyrimų duomenimis, mažiausiai kelios emocijos yra bendros visiems žmonėms, nepriklausomai nuo amžiaus ir kultūros – tai džiaugsmas, pyktis, bjaurėjimasis, baimė, nuostaba ir liūdesys (Psichologija studentui, 1996).

Emocijas klasifikuodami ppsichologai susiduria su problema, pagal kokius kriterijus derėtų skirstyti emocines būsenas. Kai kurie autoriai mano, kad emocijų klasifikuoti apskritai neįmanoma: žmogus kaskart atiduria kitokioje situacijoje ir negali patirti lygiai tokios pačios emocijos (Psichologija studentui, 1996).

Plačiai paplitęs skirstymas į teigiamas ir neigiamas emocijas, ir į nukreiptas į išorinį pasaulį ir į save:

EMOCIJOS

TEIGIAMOS

NEIGIAMOS

Į IŠORĘ MEILĖ,

SUSIDOMĖJIMAS,

NUSTEBIMAS PYKTIS, NEAPYKANTA,

ŠLYKŠTĖJIMĄSIS.

NIEKINIMAS, PAJUOKA

Į SAVE DŽIAUGSMAS,

PASITENKINIMAS BAIMĖ, LIŪDESYS,

IŠGĄSTIS, NERIMAS,

GĖDA

Taip pat, dar derėtų skirti įgimtas emocijas (minėtosios šešios – universalios) ir tas, kurios nulemtos socialinių sąlygų ir atsiranda vystantis asmenybei. Tokias emocijas paprastai vadiname jausmais. Jausmai išreiškia žmogaus santykius su aplinka, su aplinkiniais žmonėmis. Jausmų pobūdis priklauso nuo to, ar asmenybės aukštesnieji poreikiai yra patenkinti, ar nepatenkinti (Psichologija studentui, 1996).

Mes išgyvename įvairius jausmus, juos sąlyginai galima skirstyti:

– moralinius, atspindinčius žmogaus santykius su kitais žmonėmis ir pačiu savimi (meilė, pasitikėjimas, draugystė, kaltė, gėda ir kt.);

– intelektinius, kylančius iš pažintinės veiklos (žinių troškimo, abejonės, atsiradimo džiaugsmo ir kt.);

– praktinius, atspindinčius žmogaus veiklą (pareigos jausmas, sėkmės išgyvenimas);

– estetinius, kylančius sąmoningai ar nesąmoningai vertinant aplinkos grožį (gėrėjimasis, grožio pajutimas) (Psichologija studentui, 1996).

1.3. EMOCIJŲ PAŽINIMAS

Pirmas žingsnis, kurį reikia žengti tam, kad suprastume save, kas su mumis vyksta, yra savo emocijų atpažinimas.

1. Kūno signalai. Išgyvenant kokią nors emociją – nuostabą, baimę, pyktį, susidomėjimą, džiaugsmą ir kt. – mūsų kūnas kkinta (vyksta fiziologinės reakcijos), ir tai galima pajusti, įsisąmoninti. Tai gali būti padažnėjęs kvėpavimas ar širdies plakimas, vidinis drebulys ar lengvas galūnių drebėjimas, įtampos, šilumos ar šalčio pojūtis kurioje nors kūno dalyje, prakaitavimas ir kt. Įsisąmonindami, kaip įvairios emocijos atsispindi kūne, galime jas geriau pažinti, o tai padeda kontroliuoti, valdyti savo emocijų išraišką (Lepeškienė, 1996).

Vaikams reikia paaiškinti, ką tokie fiziologiniai reiškiniai kalba apie mūsų emocijas ir jausmus. Pavyzdžiui, įsitempę raumenys gali rodyti pyktį, baimę, siaubą; byrančios ašaros – sielvartą, gėdą ar bejėgiškumą; virpančios rankos – susijaudinimą, įtampą; dantų griežimas – agresiją ir t. t. (Sturlienė, 1996).

2. Įvykių kontekstas. Emocijas ir jausmus taip pat padeda atpažinti situacija arba įvykių kontekstas, kurie paprastai nulemia tam tikrus išgyvenimus. Tarkim, jeigu šeimoje kas nors mirė, žmonės jaučia sielvartą, kančią, neviltį ir kt. Jeigu mus kas nors žemina, galime jausti pyktį, įniršį, nepasitenkinimą ar skausmą (Sturlienė, 1996).

3. Mintys. Mintys taip pat padeda suprasti savo emocijas ir jausmus. Jei aptinkame save galvojant apie draugą: „Och tu, bjaurybe!“, tai tikriausiai reiškia, kad mes pykstame ant jo. Jei paskui dar priduriame: „Aš tau rytoj parodysiu.“, tikriausiai, norime jam atkeršyti (Sturlienė, 1996).

1.4. EMOCIJŲ VALDYMAS

Kad savo išgyvenimus suvoktume aiškiau, reikia juos įvardyti, t. y. parinkti žodį ar kategoriją, kurie tiksliausiai aapibūdintų tai, ką jaučiame, pvz.: liūdnas, piktas, išsigandęs, abejingas ir kt. Labai svarbu, kad toks asmeniškas jausmų žodynas būtų kuo gausesnis. Juk kai kurie jausmai yra panašūs, bet turi įvairų atspalvį. Pavyzdžiui, išdidus gali būti žmogus dėl atlikto darbo ar poelgio, o jei dėl to jis vaikšto „užrietęs nosį“, vadinasi, jis – pasipūtęs. Galima išreikšti įvairų jausmo gilumą, pavyzdžiui: skausmas, sielvartas, kančia. Gausus jausmų žodynas palengvina atpažinti ir įvardyti tiek mūsų, tiek kitų žmonių išgyvenimus (Sturlienė, 1996).

Svarbiausias mokymosi valdyti neigiamas emocijas elementas yra jų pripažinimas. Neigiamos emocijos nėra nei patogios, nei malonios, bet jos – augimo proceso dalis. Išmokę jas reikšti, jausti ir išlieti, vaikai ima suvokti savo jausmus ir tuomet jiems tampa lengviau išlieti neigiamas emocijas viešai jų nedemonstruojant (Gray, 2001).

Mokydamasis jausti ir išsakyti neigiamas emocijas, vaikas ima suvokti save kaip individą (ugdo stiprią asmenybę), jame pamažu pradeda skleistis kūrybingumas, intuicija, meilė, kryptingumas, pasitikėjimas savimi, džiaugsmas, atjauta, sąžinė ir sugebėjimas pasitaisyti suklydus (Gray, 2001).

Išliedami neigiamas emocijas vaikai mokosi jausti. Savo jausmus jie ima suvokti iš pradžių išreikšdami neigiamas emocijas. Jausti – tai žinoti, kas vyksta mūsų viduje. Jausdami geriau suvokiame, kas esame, ko mums reikia, ko norime. Sugebėjimas jausti mums padeda pripažinti ir gerbti kitų žmonių poreikius, troškimus ir

norus. Išklausydami vaikus, liejančius neigiamas emocijas, ugdome jų sugebėjimą jausti (Gray, 2001).

Geriausias būdas parodyti vaikams, jog pykti galima, tai supratingai juos išklausyti ir palikti vienus, kad galėtų išlieti neigiamas emocijas. Nieko baisaus, jeigu uždaromi kambaryje vaikai priešinasi. Jie gali pykti ir šiurkščiai atsikalbinėti. Tai gerai. Pertrauka yra proga vaikui iš visų jėgų priešintis ir galiausiai suaugusiesiems paklusti. Svarbu, kad vaikai žinotų, jog priešindamiesi nelaikomi blogais. Priešinimasis yra natūrali augimo dalis (Gray, 2001).

Penkių sekundžių pauzė. Kartais pakanka tik sulėtinti tempą ir ppamėginti padėti vaikui išspręsti problemą. Kai vaikai pikti, liūdni, nusiminę arba ko nors nerimauja, nereikia aiškinti, kaip jie turėtų jaustis. Geriau nieko nedaryti ir penkias sekundes pajusti tai, ką jie tikriausiai jaučia. Kai vaikas nusiminęs, nereikia stengtis jį pralinksminti. Geriau leisti jam taip jaustis ir pačiam pajusti jo nusiminimą (Gray, 2001).

Greitas sprendimas ne tik sumenkina vaiko jausmus, bet sustiprina menkavertiškumo jausmą. Jeigu suaugusiajam taip lengva išspręsti, kas vaikui sunku, dėl savo nusiminimo jis pasijunta neteisu arba menkavertis, nes nesugeba rasti iišeities taip greitai, kaip suaugusysis. Patarti galima tik tada, kai vaikas pradeda rimti ir klausia, kaip rasti išeitį iš padėties (Gray, 2001).

2. BAIMĖ

Baimė yra reakcija į dabartinį, staigų pavojų.

(http://www.is.lt/kolegija/Jakubauskas_socialine_psichologija_NETRINTI.pdf

Baimė gali būti bjauri emocija. Ji gali kankinti, sutrikdyti miegą ir užvaldyti mmūsų mintis. Dažniau baimė yra prisitaikymo prie aplinkos reakcija. Ji parengia kūną gelbėtis nuo pavojaus. Baimindamiesi tikrų ar įsivaizduojamų priešų, žmonės buriasi į šeimas, gentis, tautas. Baimė susižeisti saugo mus nuo susižalojimų. Bijodami bausmės ar keršto stengiamės nepakenkti vienas kitam (Myers, 2000).

Baimė visada siejasi su konkrečiu objektu aplinkoje (asmeniu, daiktu, įvykiu). Baimė turi ir savo biologinę prasmę, nes apsaugo nuo pavojų. Be baimės jausmo, taptume lengvai pažeidžiami (Kočiūnas, 1995).

2.1. TRANZITINĖS (PRAEINANČIOS SAVAIME) BAIMĖS

Sveikų vaikų baimė visada turi realų pagrindą: tai tam tikra gyvenimiška situacija, filmai, baisios istorijos.

Visi vaikai tam tikru augimo momentu pradeda ko nors bijoti: tam tikrų daiktų, situacijų, vabzdžių ir pan. Tai normalu. Dauguma vaikystės baimių labai greitai liaunasi, tačiau vaikams jos atrodo labai realios ir baisios (http://mama.takas.lt/straipsnis.php?msg_id=66).

Mažyliai iiki metukų sunerimsta išgirdę stiprų garsą ar pamatę besiartinantį didelį daiktą. Vienerių sulaukę tampa labai jautrūs mamos emocijoms: kai ši šypsosi – vaikai ramūs, kai išsigandusi – bijo ir jie. 2-3-mečiai ima bijoti skausmo, gydytojų, piktų pasakų personažų. 6-7-erių ima suvokti savo mirties ir artimųjų praradimo galimybę. Mokiniai ima bijoti to, kas susiję su nauju – socialiniu – vaidmeniu: blogų pažymių, nesugebėjimu pateisinti tėvų lūkesčių (http://www.pagalmus.lt/02septa/vaikai.htm). Maždaug iki 10-ies metų vaikams vyrauja savisaugos ir instinkto baimės, pasireiškiančios įvairiausiu nemalonaus poveikio vvengimu ( pvz., baimė likti vienam, tamsos baimė ir pan. ), o paauglystėje, stiprėjant susidomėjimui tarpasmeniniais santykiais, ima vyrauti socialinės baimės (http://mama.takas.lt/straipsnis.php?msg_id=66).

2.2. LIGUISTOS BAIMĖS

Fobija – tai liguista, įkyri baimė. Vaikas nebepasitiki savimi, tampa tylus arba, atvirkščiai, labai agresyvus, impulsyvus (http://www.pagalmus.lt/02septa/vaikai.htm). Fobijų vaikui gali išsivystyti įvairiausių – beveik viskam, kas yra aplinkui: šunims, tamsai, aukščiui, seniems žmonėms, vyrui su ūsais, liftui, darželiui ar mokyklai ir t.t. Tokia liguista baimė trukdo normaliai gyventi (http://www.pagalmus.lt/02kovas/bijau.htm). Viena vertus, vaikas supranta, kad nėra pagrindo bijoti, tačiau, kita vertus, niekaip negali to jausmo atsikratyti (http://www.pagalmus.lt/02septa/vaikai.htm). Tėvai mano, jog, laikui bėgant, šis jausmas praeis, tačiau, vaikui augant, jis tik stiprėja ir gniuždo psichiką. Fobijos gali pasireikšti įvairiais požymiais:

1. išgyvenimais (tai vaiko mintys apie tai, kaip išvengti konkrečių pavojingų situacijų; kai kurie yra linkę išsipasakoti, žodžiais nusakyti savo baimę);

2. elgesiu (vaikai gali sukurti visą strategiją, kaip išvengti konkrečios baimę keliančios situacijos. Tai ir bėgimas, vengimas, ėjimas iš namų ir t.t.);

3. fiziologinėmis reakcijomis (t.y., kai vaikui, atsidūrusiam baimę keliančioje situacijoje, darosi sunku kvėpuoti, jis dūsta, dreba, prakaituoja, jį gali pykinti ar pasireikšti kiti somatiniai simptomai) (http://www.pagalmus.lt/02kovas/bijau.htm).

Specifinės fobijos. Šios fobijos būdingoms konkrečioms situacijoms, pavyzdžiui, tam tikrų gyvūnų (ypač – gyvačių, šunų, paukščių), vabzdžių (ypač- vorų), aukščio, liftų, griaustinio, tamsos, skridimo, uuždaros erdvės, tam tikro maisto valgymo, kraujo arba žaizdos vaizdo baimė. Pasirodžius baimės objektui, realiai arba vien tik jo atvaizdui ir pan., kyla intensyvus nerimas arba gali prasidėti panikos ataka (http://www.psichoterapija.ot.lt/Paklausk/Nerimas/Nerimas_specifines.htm).

Socialinės fobijos. Socialinės fobijos, dar vadinamos socialiniu nerimo sutrikimu, pasireiškia žmonėms, kurie socialinėse situcijose jaučia didelį nerimą (taip pat apima scenos baimę, kalbėjimą auditorijai). Kritinis šios fobijos momentas – baimė sutrikti (http://www.psichoterapija.ot.lt/Paklausk/Nerimas/Nerimas_specifines.htm).

Pačios populiariausios baimės – klaustrofobija (uždarų patalpų baimė), sociofobija (bendravimo baimė), nozofobija (baimė susirgti). Fobija – tai jau neurozės simptomas (http://www.pagalmus.lt/02septa/vaikai.htm).

2.3. BAIMIŲ ĮVEIKIMO BŪDAI

1. Labai efektyviai vaiko baimes galima įveikti žaidimais. Kiekvieną šį jausmą keliančią situaciją galima suvaidinti. Žaidžiant atsiskleidžia vaiko fantazija, jis nusiramina, ilgainiui „susidraugauja“ su baime (http://www.pagalmus.lt/02kovas/bijau.htm).

2. Vaikams labai padeda, kai jiems pasiūloma savo baimes nupiešti. Baigus reikia pagirti už drąsą ir sugebėjimą, o nagrinėjant kūrinį, galima kartu pasijuokti iš pavaizduotos baidyklės ar net įžvelgti joje ką nors gražaus (juokingos ausys, gražios akys ir t.t.).

Vėliau galima paprašyti, kad vaikas greta baimės piešinyje pavaizduotų save. Dar vėliau, kaip tą baimę nugali. Svarbu neskubinti, nes kuo stipresnis vaiką kankinantis jausmas, tuo dažniau jis atsisakys piešti sakydamas, jog jam „neįdomu, nepatinka“ (http://www.pagalmus.lt/02kovas/bijau.htm).

Dar vienas kelias atsikratyti baimės, pvz., ją nupiešti ir piešinį ‘’paslėpti’’ kieno nors kabinete, stalčiuje, kur jis ir ppasilieka visiems laikams (http://mama.takas.lt/straipsnis.php?msg_id=66).

3. Sėkmingai vaikų baimes galima įveikti ir pasitelkiant jų vaizduotę. Galima pasiūlyti mažyliui įsivaizduoti save negyvenamoje saloje, kur daug pabaisų, ar stipriu kariu, kuris nugali pabaisą ir t.t. Taip jis skatinamas išgyventi savo baimę, kalbėti apie jausmus (http://www.pagalmus.lt/02kovas/bijau.htm).

Taisyklės suaugusiesiems, susidūrusiems su vaiko baimių problema:

• Leiskite vaikui jausti, sudarykite sąlygas jam jaustis saugiai.

• Niekada nesijuokite iš vaiko baimių, neįžeidinėkite jo.

• Kitiems matant, bijančio vaiko negėdykite.

• Nemanykite, jog yra blogai ar nenatūralu, kai vaikas ko nors bijo.

• Nekaltinkite savęs už tai, kad vaikas bijo.

• Neverskite per prievartą susidurti su tuo, kas vaiką gąsdina, arba suteikite galimybę pamažu priprasti prie šį jausmą keliančių situacijų.

(http://www.pagalmus.lt/02kovas/bijau.htm)

2.4. EGZAMINŲ BAIMĖ

Terminas „egzaminų baimė“ apibūdina mokinių ar studentų emocinę reakciją į egzaminus. Tai nėra neracionali baimė – juk nuo to, kaip išlaikysi egzaminus , priklauso ateitis. Visų pirma, tam tikras nerimo, streso lygis yra reikalingas , kad mokiniai gerai išlaikytų egzaminus. Vidutinio lygio nerimo paskirtis – sutelkti visas organizmo jėgas veikti ekstremaliomis sąlygomis.

Egzaminų baimė susideda iš 3 komponentų.

o Fizinis komponentas – įvairios kūno reakcijos:

 padidėjęs širdies darbo greitis;

 padidėjęs prakaitavimas;

 „drugelis“ pilve, virškinimo sutrikimai;

 pagreitėjęs kvėpavimas;

 įtempti raumenys;

 sausa burna;

 šlapinimosi sutrikimai.

o Protinis komponentas:

 nerimas, baimė;

 panikos jausmas;

 „pasimetimas“;

 dėmesio sukaupimas, „minčių šokinėjimas“;

 sunkumai darant sprendimus.

o Elgesio komponentas:

 kalbėjimo tempo pagreitėjimas;

 neurotiškos manieros,

kaip nagų kramtymas, trypimas kojomis, mokčiojimas, tikai, žingsniavimas;

 žiovavimas;

 susiraukimas.

Kaip įveikti egzaminų baimę?

• Netikrumo mažinimas – mokiniai ir jų tėvai turėtų gauti kuo išsamesnę informaciją apie egzaminų tvarką, eigą, užduotis; Laiku mokiniams pradėti ruoštis egzaminams, kad spėtų išsiaiškinti ,ką jau moka ir ko dar nesupranta;

• Išmokti raumenų atpalaidavimo būdų;

• Išmokti atpalaiduojančio kvėpavimo;

• Mokinys mokydamasis neturėtų užmiršti ir poilsio ( pažiūrėti televizorių, pabendrauti su draugais ir pan);

• Skatinti pozityviai mąstyti ( „aš niekada neišlaikysiu egzamino“ – “ aš neturiu visada būti ttobulas“; „kai atsakinėsiu drebės balsas ir rankos“ – „na ir kas, ar kitiems nėra drebėję?“);

• Egzamino „svarbumo“ sumažinimas. Palyginkite egzaminą su kitais gyvenimo įvykiais, daug svarbesniais, reikšmingesniais ar baisesniais. Svarbus tėvų supratingumas – kokie bebūtų egzaminų rezultatai, niekas neprivers nusivilti vaiku;

• Puiku būtų paskutinę dieną paskirti poilsiui. Blogai, jei mokinys į egzaminą ateis pavargęs, neišsimiegojęs (http://www.vydunas.ku.lt/tevams/psichologe.html).

3. PYKTIS

Pripaišytos mokyklos koridoriaus sienos, subraižyti suolai, durtuvai ir pistoletai sąsiuvinių paraštėse, apspardytos klasės durys, nulaužta medžio šaka mokyklos kieme. Kas tai – įgimtas vaiko pporeikis griauti? (Lepeškienė, 1996)

Jei priimtume humanistinės psichologijos teiginį apie įgimtą žmogaus poreikį kurti, o ne griauti, destruktyvaus elgesio priežasčių turėtume ieškoti ne ydingoje prigimtyje, o aplinkoje, nesudarančioje sąlygų patenkinti tam tikrų vaiko poreikių, išreikšti susikaupusius jausmus (Lepeškienė, 1996)

Jausmas, kurio vaikui ddažniausiai neleidžiama parodyti bei išreikšti ir namie, ir mokykloje, yra pyktis. Tai labai stiprus, sunkiai išgyvenamas ir, matyt, todėl visuomenės menkai toleruojamas jausmas. Kadangi vaikas nesugeba atskirti savo jausmų nuo jų išraiškos, neigiamą tėvų vertinimą jis priskiria ne tam tikram savo elgesiui, o sau kaip žmogui, kaip visumai, taigi pats jaučiasi blogas, atstumtas, nepriimtas. Tokią vaiko nuostatą paprastai palaiko suaugusiųjų elgesys. Amerikietė psichoterapeutė Virginija Satir rašė: „Vaiką, kuris meta akmenį į savo brolį reikia mokyti, kad toks jo elgesys yra nepriimtinas ir kad jam reikia išmokti, kaip kitaip išreikšti pyktį. Vietoj to vaikas dažniausiai mokomas, kad yra blogai jausti pyktį“. Kadangi pykčio jausmas yra visiškai neišvengiamas, vaikas, kuriam jau įrodyta, kad „geri vaikučiai niekada nepyksta“, kiekvieną kartą supykęs patirs kaltę aarba gėdą arba abu šiuos jausmus kartu ir, be abejonės, jausis tikrai blogu. Išreikšdamas pyktį vaikas kiekvieną kartą rizikuoja netekti tėvų ir kitų aplinkinių meilės bei palankumo, todėl dar mažas būdamas išmoksta užgniaužti, slopinti savo pyktį (Lepeškienė, 1996).

Pyktį žmogus jaučia tada, kai yra žlugdomas, – ypatingai tais atvejais, jei mano, kad kiti žmonės specialiai trukdo ar provokuoja. Pyktis gali užvaldyti mintis taip, jog žmogui gali neteisingai pasirodyti, kad, pavyzdžiui, testas buvo per daug sunkus. Kai žmogus pyksta, puola ginčytis, kartais vveikia agresyviai. Pyktis gali būti išreiškiamas ir netiesiogiai. Pavyzdžiui, studentai, kurie frustruoja dėl to, kad turi gyventi perpildytuose mažuose kambariuose su kitais studentais, dažniau skundžiasi kambario draugais ir laiko juos nevisuomeniškais, taip perkeldami pyktį ant jų (http://fcis.vdu.lt/VDU%20Naujienos/0000D0B5-80000004/0000DB6B-80000004/0000DBF8-80000004/006ADA8A-70E903AC).

Pyktis gali pagerinti tarpusavio santykius, kai jis išreiškia skriaudą tokiu būdu, kuris skatina žmones susitaikyti, o ne kerštauti. Būti mandagiam – tai ne tik gebėti nuslėpti nedidelį susierzinimą, bet ir perteikti aiškiai ir įtikinamai tai, kas svarbu. Nekaltinantis pasakymas apie savo jausmus – galbūt leidžiantis partneriui sužinoti, kad „aš labai susierzinu, kai randu palinktus neišplautus indus“, gali padėti išspręsti konfliktus, keliančius pyktį (Myers, 2000).

3.1. PYKČIO RŪŠYS

1. Analinis pyktis. Tai dvejų metų vaiko pykčio palikimas suaugusiame žmoguje, pasireiškiantis įniršiu, kai šis tarsi nežino, ko nori: „Aš noriu to, ko aš noriu, kai aš to noriu“.

2. Adekvatus pyktis. Adekvatus pyktis kyla, kai kas nors „užlipa žmogui ant kojos“ ir kurį būtina pajusti siekiant, kad situacija pasikeistų (pavyzdžiui, kai norima, kad užlipęs ant kojos nuo jos nuliptų) (Lankford, 1998).

3.2. PYKČIO SLOPINIMO PADARINIAI

Kai besiveržiantis pyktis tarsi nuryjamas, jis taip ir lieka kūne, sukeldamas didesnius ar mažesnius jo pakitimus. Kai pyktis dažnai užgniaužiamas, anksčiau ar vėliau atsiranda nuolatinių negalavimų: galvos skausmas, spaudimas krūtinėje, virškinimo sutrikimai, net opaligė ar dusulio ((astmos) priepuoliai, nuolat slogi nuotaika (Lepeškienė, 1996).

Be fizinių, pasireiškia ir psichologiniai sutrikimai. Vaikas, kuriam neleidžiama išreikšti pykčio, savo pyktį gali projektuoti į aplinką. Tokiam vaikui paprastai atrodo, kad visi aplinkiniai pyksta ant jo ar vieni ant kitų, jis tampa užsidaręs, baimingas, gali pradėti bijoti tamsos, įvairių pabaisų. Kitas vaikas, kad nukreiptų pyktį į jį žeidžiančią aplinką, nukreipia jį į patį save. Kartais vaikas daro sau tai, ką norėtų daryti kitiems: raunasi plaukus, kandžioja sau rankas ir kt. Savyje kaupiantis pyktį vaikas save vertina neigiamai, yra nepatiklus ir nepasitikintis savimi, retai patiria gyvenimo džiaugsmą. Pyktis – tai jausmas, turįs didžiulį energetinį krūvį, todėl jį nuslopinti reikia daug jėgų, o jas išeikvojus, nelieka energijos žaisti, mokytis ir kt. (Lepeškienė, 1996).

3.3. NEKONSTRUKTYVIOS MOKYTOJO REAKCIJOS Į VAIKO PYKČIO PASIREIŠKIMUS

1. Autoritariškas elgesys: į vaiko pyktį mokytojas reaguoja pykčiu. Tokie mokytojai linkę sukurti daugybę elgesio taisyklių ir reikalavimų: „Nebėgiokite“, „Netriukšmaukite“, „Kalbėkite iš eilės“, „Atsiprašykite“. Šių mokytojų skiriamos bausmės būna griežtos, jų pamokose tvyro įtampa. Autoritariški mokytojai paprastai remiasi tuo, kad, pirma, „su vaikais kitaip negalima susitvarkyti“, antra, tėvai pageidauja, jog vaikai būtų griežtai kontroliuojami. Šis elgesio tipas būdingas žmonėms, užaugusiems nelaisvoje ir netolerantiškoje aplinkoje (Lepeškienė, 1996).

2. Viską leidžiantis, arba pseudotolerantiškas, elgesys – priešingas autoritariškam elgesiui. Jis bbūdingas nedaugeliui. Tokie mokytojai neskiria laisvės nuo netvarkos ir pamiršta, kad tikrai laisvas žmogus gali daryti, kas jam patinka tik tol, kol jo elgesys nepažeidžia kitų žmonių teisių ir laisvių. Mokiniai tokius mokytojus laiko silpnais, jų negerbia, kartais linkę juos tyčia erzinti, mėgindami jų „kantrybės ribas“. Klasėje įsigali nuostata, kad nugali stipriausias, o pykčiu, jėga galima pasiekti tai, ko nori. Taip agresyvus vaiko elgesys užsitvirtina, susidaro užburtas ratas (Lepeškienė, 1996).

3. Nenuoseklus elgesys – savotiškas dviejų pirmųjų elgesio tipų mišinys. Jis būdingas nedrąsiems, nepusiausviriems, savimi nepasitikintiems žmonėms, nežinantiems, koks mokinių elgesys skatintinas, o koks – netoleruotinas. Tokie mokytojai skirtingai elgiasi analogiškomis situacijomis. Jie tarsi reikalauja iš vaikų, formuluoja tam tikras taisykles, bet į jų pažeidimus reaguoja tik atodūsiais, o kartais ir patys jas pažeidžia. Nenuoseklus mokytojų elgesys skatina vaikų nenuoširdumą, polinkį apgaudinėti, išsisukinėti, siekti tikslų manipuliuojant kitais žmonėmis (Lepeškienė, 1996).

3.4. PYKČIO PAŽINIMO IR IŠREIŠKIMO BŪDAI

Galima iškirti du darbo su vaikų pykčiu aspektus. Pirma, svarbu laikytis nuostatos, kad pyktis yra natūralus jausmas jis pats savaime negali būti nei blogas, nei geras, jis tik gali būti netinkamai išreikštas ir tada žalingas ir pačiam vaikui, ir aplinkiniams. Tokia nuostata padeda ramiai ir konstruktyviai reaguoti į vaikų pyktį, kuris yra neatskiriama gyvenimo dalis. Antrasis darbo

su pykčiu aspektas – tai tikslinga mokytojų veikla, – specialiai organizuoti užsiėmimai, pamokos, kurių tikslas – padėti vaikams pažinti savo pyktį, jį kontroliuoti ir išreikšti priimtinais būdais:

1. Konstruktyvios suaugusiųjų reakcijos į pyktį. Tiesiogiai nuoširdžiai išreikštas (t. y. išsakytas) jausmas (šiuo atveju – pyktis) – geriausias būdas problemai išspręsti. Vaikai, matydami, kad mokytoja atvirai reiškia pyktį, išdrįsta atskleisti savo jausmus, būti tiesūs ir atviri bendraujant (Lepeškienė, 1996).

Pyktį galima išreikšti neužsipuolant kito asmenybės ar charakterio. Garsus pykčio įvardijimas įspėja tuos, kuriems pyktis sskirtas, kad jie pasitaisytų arba imtųsi tam tikrų atsargumo priemonių. Toks paprastas jausmų išsakymas dažnai sustabdo netinkamą vaiko elgesį, o kartais gali prireikti dar paaiškinti tokio pykčio priežastis, išsakyti, ką norėtumėm daryti. Štai keletas pavyzdžių, kaip galima išreikšti pyktį, nesukeliant aplinkiniams žalos:

Aš jaučiuosi nepatenkintas.

Aš jaučiuosi suerzintas.

Aš esu piktas.

Aš esu labai piktas.

Aš esu labai, labai supykęs.

Aš esu įsiutęs.

Kai matau batus, kojines, išmėtytus kaip pakliuvo, aš supykstu, įnirštu. Aš tuomet labai noriu atidaryti langą ir išmesti visą tą šiukšlyną į gatvės vidurį.

Man ppikta matyti, kaip tu stumdai savo brolį. Tai mane veda iš proto. Širdis pykčiu užverda. Aš niekada neleisiu tau jo sužeisti.

Kai matau visus jus, lekiančius nuo pietų stalo prie televizoriaus ir paliekančius mane su nešvariais indais ir riebaluotais puodais, aš jjaučiuosi siaubingai. Aš taip įširstu, kad noriu stverti visas lėkštes ir šveisti jas į televizorių (http://groups.msn.com/Mamoskava/kritika.msnw).

Dažniausiai mokytojai susiduria su vaikų pykčiu, kai šie apsistumdo arba susipeša. Geriausia, ką tada gali padaryti mokytojas – padėti vaikams išsiaiškinti, ko jie vienas iš kito nori. Svarbu nevertinti, nesmerkti peštukų elgesio, nedramatizuoti situacijos, o ramiai padėti vaikams susigaudyti savo jausmuose, jos įsisąmoninti. Galima pasivesti konfliktuojančius vaikus į šalį ir pasiūlyti jiems pasakyti vienas kitam, dėl ko jie pyksta, koks draugo elgesys juos erzina ir žeidžia. Po to galima paklausti, ar vaikai suprato, ko jie norėtų vienas iš kito. Tikriausiai, išsakius „priešininkui“ savo jausmus, pyktis savaime atlėgs. Nieko baisaus, jei vaikai kalbės sudirgusiu tonu, piktai. Jei pavyktų pokalbio pabaigoje pasiūlyti vaikams pasakyti vienas kitam, kokį ddraugo elgesį, kokias ypatybes jie vertina, situacija būtų išspręsta idealiai (Lepeškienė, 1996).

2. Tikslingi užsiėmimai pykčiui pažinti ir išreikšti – antrasis darbo su vaikų pykčiu aspektas. Darbas su vaikų pykčiu turi pereiti keturias stadijas.

Pirmoji – reikia padėti vaikams įsisąmoninti savo pyktį, pripažinti, kad jis yra. Su vaikais kalbamasi apie pyktį, aptariamos situacijos, kuriomis jis kyla, tai, kaip pykčio išgyvenimas susijęs su kūno pojūčiais.

Antroji – būtina paaiškinti vaikams, kad pyktis – normalus, natūralus jausmas, kurį mes vis dažniau ar rečiau išgyvename, jis ppats savaime nėra nei eras, nei blogas.

Trečioji – reikia padrąsinti vaikus priimti savo pyktį. Tik tada jie galės sąmoningai apsispręsti, ar išreikšti pyktį tiesiogiai, ar kaip nors kitaip, būdami vieni.

Ketvirtoji – reikia eksperimentuoti su vaikais mėginant įvairiai išreikšti pyktį (Lepeškienė, 1996).

Galima pasiūlyti vaikams prisiminti žodžius, kuriuos jie pasako ar apie kuriuos pagalvoja supykę. Visi žodžiai, net ir nelabai gražūs, užrašomi lentoje. Gautą sąrašą galima suskirstyti į dvi kategorijas. Viena vertus, tai atakuojantys, į išorę nukreipti žodžiai (bjaurybė, gausi per ausį, aš tuoj tau spirsiu, noriu ką nors sudaužyti). Antra vertus, tai žodžiai, kuriais nusakoma vidinė būsena (pykstu, nekenčiu, bijau, jaučiuosi vienišas, man gaila savęs, noriu susitaikyti, gėda). Visa tai aptariama su vaikais. Mokytoja gali paklausti: „Kas sukelia Jūsų pyktį?“, „Kaip Jūs elgiatės, kai pykstate?“, „Ar Jūs nukreipiate savo pyktį į išorę ar į save?“. Vaikams gali būti pasiūlyta nupiešti, ką jie jaučia kūne, kaip elgiasi, kai pyksta (Lepeškienė, 19996).

Tai, kad vaikai pasidalija savo išgyvenimais vieni su kitais, leidžia jiems pajusti tarpusavio bendrumą, nesijausti vienišiems su savo sunkiais jausmais. Kai vaikai atsiskleidžia, kaip jie išgyvena savo pyktį, kaip elgiasi pykdami, galima jiems padėti ieškoti tinkamesnių būdų, kaip išreikšti savo pyktį. Čia labai svarbu, kad vaikai patys apsispręstų kažką keisti, patys atrastų nnaujus elgesio būdus. Pradėdama pokalbį apie pyktį, mokytoja gali paskatinti vaiką būti atvirą ir norėti dalytis savo išgyvenimais, papasakodama jiems, kaip ji pati jaučiasi, kai pyksta, kas tuo metu vyksta jos kūne, kaip ji ieško tinkamų būdų pykčiui išreikšti (Lepeškienė, 1996).

Jei ilgainiui vaikas sukaupia savyje pykčio kiekį, kuris tarsi nebetelpa jame (paprastai tai pasireiškia dirglumu, nenustygimu vietoje, nesugebėjimu susikaupti, nekantrumu, greitu užsiplieskimu be akivaizdžios priežasties), tikslinga organizuoti veiklą pykčiui „išleisti lauk“. Reikėtų rasti galimybę vaikui išsikrauti fiziškai (bėgiojant, šokinėjant), taip pat daryti tai, ką natūraliai norisi daryti pykstant, bet nukreipti veiksmus saugia kryptimi: plėšyti laikraščius (o ne vadovėlius), apkulti pagalvę, spardyti kimšinį kamuolį (o ne draugą), parašyti laišką, išliejant visą susikaupusią nuoskaudą, žmogui, ant kurio pykstama (laiško geriau neišsiųsti).

Dar vienas būdas išlieti susikaupusį pyktį – vaizduotės pratimai. Mokytojas pasiūlo mokiniams užsimerkti, keletą kartų ramiai įkvėpti ir iškvėpti ir savais žodžiais pasako:

Įsivaizduokite, kad kiekvienas iš Jūsų ateinate į tokią vietą, kur galite jaustis saugiai, kur Jūsų niekas negali matyti ir girdėti. Dabar prisiminkite tai, kas Jus labiausiai pykdo. Pagalvokite apie tai. O dabar įsivaizduokite, kad Jūs mintyse išrėkiate visą susikaupusį pyktį. Įsivaizduokite, kad Jūs išsižiojate ir rėkiate taip garsiai, kaip galite. Jūs esate visiškai vieni, niekas negali Jūsų girdėti.

Atsimerkite ir trumpai aaprašykite, ką patyrėte šio pratimo metu.

Jei klasėje atmosfera yra saugi ir dauguma mokinių pasitiki vieni kitais, galima jiems pasiūlyti ir kitokį pratimą.

Mokytojas leidžia susėsti mokiniams ratu. Paskui kiekvienas vaikas iš eilės pasako, koks kitų vaikų elgesys sukelia jam pyktį. Pavyzdžiui, „Aš susierzinu, kai Tu, Martynai, nuolat kramtai gumą“, „Aš pykstu ant Tavęs, Ieva, kai Tu kalbini mane per kontrolinį darbą“.

Mokytojas pasako, kad mokinys, išgirdęs kalbant apie save, nesigilintų ir nesiteisintų, o tik išklausytų, kas jam sakoma. Kai visi pasako, pedagogas pasiūlo pagalvoti apie tai, ką kiekvienas išgirdo apie save. Paklausia, ar tarp tų dalykų, kurie erzina kitus, yra tokių, kuriuos kiekvienas norėtų ir galėtų keisti. Jeigu taip, galbūt mokiniai norėtų apie tai pasakyti vienas kitam. Taip tiesiogiai išsakius nepasitenkinimą vienas kitu, sumažėja dirglumas, rečiau priekabiaujama ir kt (Lepeškienė, 1996).

Darbas su pykčiu saugioje, priimančioje aplinkoje gali būti ne tik naudingas bei prasmingas, bet ir suteikti džiaugsmo. Tačiau – tik su viena sąlyga: jei ir mokytojai, ir vaikai jaus, kad kalbama apie visiems vienodai būdingus dalykus, o ne apie išskirtines kieno nors „problemas“, kad mokytojams ir vaikams vienodai svarbu išmokti pažaboti savo pykčio energiją nukreipiant ją ne ką nors griauti, bet kurti (Lepeškienė, 1996).

IŠVADOS

1. Tam, kad suprastume save, suvoktume, kas su mumis

vyksta, būtina išmokti atpažinti savo emocijas.

2. Tam, kad savo suvoktume savo emocijas aiškiau, būtina jas įvardyti, t. y. parinkti žodį ar kategoriją, kurie tiksliausiai apibūdintų tai, ką jaučiame, pvz.: liūdnas, piktas, išsigandęs, abejingas ir kt.

3. Svarbiausias mokymosi valdyti neigiamas emocijas elementas yra jų pripažinimas.

4. Neigiamas emocijas įveikti galima:

• tiesiogiai išsakant (žodžiais);

• žaidžiant;

• piešiant;

• įsivaizduojant situaciją, kuri kelia neigiamas emocijas;

• fiziškai išliejant neigiamas emocijas.

LITERATŪRA

1. Bulotaitė L. Žmogus tarp žmonių. / Gailienė D., Bulotaitė L., Sturlienė N. Aš myliu kiekvieną vaiką. Vilnius: Valstybinis leidybos centras, 1996.

2. Gray J. Vaikai kkilę iš dangaus. Vilnius: alma littera, 2001.

3. Jakubauskas G. Socialinė psichologija. //

http://www.is.lt/kolegija/Jakubauskas_socialine_psichologija_NETRINTI.pdf

4. Kočiūnas R. Psichologinis konsultavimas. Vilnius: LUMEN leidykla, 1995.

5. Lankford V. Keturi jausmai ir ką su jais daryti? Vilnius, 1998.

6. Lepeškienė V. Humanistinis ugdymas mokykloje. Vilnius: Valstybinis leidybos centras, 1996.

7. Myers D. G. Psichologija. Kaunas: Poligrafija ir informatika, 2000.

8. Opulskytė M. Baimės akys didelės. // http://www.pagalmus.lt/02septa/vaikai.htm

9. Psichologija studentui. Kaunas: Technologija, 1996.

10. Sturlienė N. Pažink save. / Gailienė D., Bulotaitė L., Sturlienė N. Aš myliu kiekvieną vaiką. Vilnius: Valstybinis leidybos centras, 1996.

11. http://mama.takas.lt/straipsnis.php?msg_id=66

12. http://www.pagalmus.lt/02kovas/bijau.htm

13. http://www.vydunas.ku.lt/tevams/psichologe.html

14. http://www.psichoterapija.ot.lt/Paklausk/Nerimas/Nerimas_specifines.htm

15. http://groups.msn.com/Mamoskava/kritika.msnw

16. http://fcis.vdu.lt/VDU%20Naujienos/0000D0B5-80000004/0000DB6B-80000004/0000DBF8-80000004/006ADA8A-70E903AC