Kaip susišnekėti su paaugliais

STRAIPSNIO RECENZIJA

„KAIP SUSIŠNEKĖTI SU PAAUGLIAIS“

.

.

Vilnius 2003

TURINYS

1. Straipsnio kopija …………………………3 psl.

2. Straipsnio recenzija …………………………6 psl.

Kaip susišnekėti su paaugliais

Paaugliai erzina mus savo iššūkiais ir stebina savo nuoširdumu. Sugebėdami atlikti didesnę dalį viešosios tvarkos pažeidimų, jie atlieka ir didžiausią psichoterapinę funkciją vieni kitiems.

Paaugliai- neteisinga socialinė grupė. Neteisinga todėl, kad anksčiau jos nebuvo. Buvo vaikai, kurie gan greitai tapdavo suaugusiais. Imkime atsitiktinę XVIII amžiaus šeimą. Rūstūs kapitalizmo laikai. Tarkime, koks nors tėvą palaidojęs vaikas trylikos metų išeina dirbti į gamyklą ir išlaiko mamą bei tris broliukus. SSykį jis pasimyli su kokia nors vyresnio amžiaus moterimi ir tampa pusiau užbaigtu vyru. Vyru, kuriame, jo didelei gėdai, dar kartais prasimuša berniukiški bruožai. Nors ir geria jis alkoholį su kitais, „tikrais“ vyrais.

Kokia nors mergaitė keturiolikos metų praranda nekaltybę su pusbroliu, o po to skubiai tetos atiduodama verpti ir siūti pasiturinčio kaimyno globon, kad sulaukus pilnametystės peraugtų į žmonas. Mezga ji, verpia, įdėmiai klausydamasi vyresnių, „tikrų“ moterų pasakojimų, ir mokosi. Tik, savo gėdai, ši moteris kartais vis pažaidžia su llėlėmis.

O dabar paimkime kokią nors šiolaikinį Polinezijos kaimelį. Čia perėjimą iš vaikų į suaugusius žymi išbandymo rutualai. Kažką ten ant tavo kūno nupaišo, kažką ten išdegina, kažkokių duoda narkotikų, po to visą naktį šoki su panašiais į save ir imituoji ttuose šokiuose seksą. O nuo ryto – jau suaugęs. Jau kažkas tavo vestuves ruošia. Ir kas įdomiausia, niekas tavęs paaugliu nevadina, niekas nekeikia, o tik visi aplinkui švenčia. Švenčia ne kokį nors jubilejų, švenčia tą faktą, kad tu tiesiog subrendai! Pagalvokime apie tai. Kurio iš jūsų giminės džiaugėsi tuo, kad vieną dieną jūs:

Pasidarėte tatuiruotę;

Išrūkėte pirmą cigaretę;

Paragavote narkotikų;

Iki paryčių šokote su prieišinga lytimi?

Niekas iš jūsų tėvų tuo nesidžiaugė, nes dabartiniai tėvai laukia jūsų subrendimo ne su džiaugsmu, o su nerimu. Tarsi tai nenormalu – subręsti. Tarsi nereikia jums jokių iniciacijos į suaugusiuosis ritualų. Tarsi jūsų išėjimas iš vaikų pasaulio – jūsų reikalas. Ir dar gėdingas reikalas.

Taip atsiranda praraja tarp tėvų ir vaikų. O jeigu jūs dar gyvenate šiuolaikiniame mieste, atsiranda sspeciali socialinė grupė – paaugliai – ir specialus amžiaus tarpsnis – paauglystė. Atsiranda jis todėl, kad dabartinė mokslinė techninė revoliucija neleidžia mums mokytis iš savo tėvų. Vyresni vyrai šiuolaikiniams jaunuoliams – atsilikėliai. Juk jie beveik nieko nežino nei apie GPRS, nei apie GSM technologijas. Juk jie nežaidė Half- life ir Sims. Juk jie nemoka žaibiškai siųsti žinučių.

Jie labai greitai beviltiškai atsiliko nuo šiuolaikinės epochos. Taip, kaip jokioje Polinezijoje ir jokiame XVIII amžiuje neatsilikdavo tėvai nuo vaikų. Progresas tuomet buvo ddar lėtas, ką mokėjo tėvai – tą turėjo mokėti ir vaikai. Pagrindą sudarydavo mokymasis per asmeninį pavyzdį, ir vaikai mokėsi šalia savo tėvų ar vyresnių. O tik dalis jų – mokyklose.Taip atsirasdavo tėvų ir vaikų ryšys ir vaikai stengdavosi neatsilikti nuo vyresnės kartos – savo mokytojų.

Dabartiniai paaugliai jaučia, jog vyresnieji negali jų nieko išmokyti – jie tik draudžia ir tik nerimauja. Jie tampa neverti pagarbos, o paaugliai įgyja savo pranašumo prieš tėvus jausmą. Mažose vakarietiškose šeimose nereikia auginti broliukų ir sesučių. Nereikia nieko išlaikyti: tave išlaiko. Atsiranda ekonominis infantilumas. Tėvai tarsi pasirašo nematomą sutartį, pagal kurią:

Paaugliai tampa jų gyvenimo prasme, todėl juos baisu prarasti; Todėl dėl jų brendimo požymių kyla nuolatinis nerimas; Paaugliai tampa tėvų baubu: juose slypi tai, ko tėvai nenori matyti savyje; Paaugliai tampa svetima, niuria ir priešiška suaugusiems rūšimi .

Patys paaugliai praranda tėvuose orientyrus ir ima godžiai kompensuoti tai, rinkdamiesi pop- kultūros orientyrus: raumeningus amerikiečius ir vikrius taivaniečius – iš ekranų; įspūdingas dainininkes ir modelius – iš žurnalų. Ritualų vietą užima savarankiškai atrastos procedūros: kolektyvinis rūkymas ir gėrimas, tatuiruotės, seksas – viskas, kas laukinėse gentyse su džiaugsmu yra organizuojama suaugusiųjų .Dabartiniai paaugliai daro tai paslapčia („slepiam butelius – tėvai grįžta!“). Nes mūsų suaugusieji to netoleruoja ir neorganizuoja. <

Ir paaugliai organizuojasi patys – į gatvių gaujas arba tiesiog į „tusovkes“. Jie palikti tėvų patys sau. Ir juose gyvena jiems patiems nelabai aiškus priekaištas tėvams: kam jūs mus palikote? Jie jaučiasi labai vieniši.

Ir nereikia galvoti vien apie asocialių tėvų vaikus. Palikti ir pasiturinčių tėvų vaikai, kurie neranda emocinio kontakto su savo sėkmingais tėveliais, nes nemoko jų tėveliai nei kalti, nei siūti, nei drožti, nei medžioti. Tik duoda jiems pinigų kompiuteriams bei mobiliakams, tik veža juos į Egiptą ir Turkiją. Ir sugalvoja vis baisesnes bausmes (pusę metų neturėsi interneto) už mokyklos nelankymą ir grubumą su mokytojais. Ir šie vaikai taip pat palikti. Ir iš jų lūpų pasigirsta Kristaus klausimas Dievui: “Tėve, kodėl mane palikai?!”

Tik šis klyksmas dažniausiai lieka be atsako. Nors į jį kartais atsiliepia nerimastingos motinos, kurios ima perdėtai globoti savo paauglius ir užkrečia juos nerimu prieš visą gyvenimą. Nerimu, kuris neleidžia paaugliams suprasti, kad jų brendimas – tai geras ir džiaugsmingas dalykas. Kad visi tie narkotiniai, alkoholiniai, seksualiniai ir cigaretiniai bandymai – tai viso labo tik ženklas. Tik ritualas, kurį pamiršo atlikti su jais dabartiniai tėvai ir kurį jie atlieka savarankiškai.

Ir kad šiaip suaugusių žmonių gyvenimas visai nėra toks blogas, kaip atrodo jiems stebint savo beviltiškai aatsiliekančius tėvus. Ir kad tėvai patys negali paaiškinti, dėl ko tarp jų ir tėvų išaugo ši siena. Ir kad nekalti jie dėl mokslinės techninės revoliucijos. Kuri atskyrė jaunuosius nuo ne tokių jaunų.

O tuomet, kai šios kartos viena kitą supranta ir atleidžia, atsiranda galimybė susitaikyti ir susidraugauti: per asmeninį patyrimą, per brendimą ir bendrus išbandymus, per Froidą ir šeimos konsultacijas, per anonimines ir ne anonimines draugijas, tiesiog per sunkų ir linksmą mūsų bendrą gyvenimą. Kuriame visi mes esame kažkiek paaugliai. Nes nei vieno iš mūsų šiam gyvenimui neruošė ir neinicijavo. Ir nes visi mes kartais jaučiamės Dievo pamiršti ir palikti. Ir kaip gerai, kai mes suprantame, kad tai mūsų bendras gyvenimas ir bendras likimas.

Olegas Lapinas

www.delfi.lt

Diagnozė – paauglystė. Visi mes esame persirgę šia liga. Autorius nagrinėja aktualią temą.

Nesutinku su mintimi straipsnio pradžioje, kad 18 amžiuje nebuvo paauglių, nes, manau, paauglystė, tai žmogaus metų skaičius, o ne jo privalėjimas tapti šeimos maitintoju, esant trylikos metų. Gerai išnagrinėtas skirtumas tarp to laikmečio paauglių ir dabartinių bei paauglių

įšventinimo į suaugusius ritualas mažai civilizuotoje Polinezijoje. Vis dėl to pats straipsnio pavadinimas „Kaip susišnekėti su paaugliais“ leidžia manyti, kad kalbama apie mūsų laikmečio civilizuotos šalies paauglius. Todėl nustebina retorinis autoriaus klausimas, kodėl

giminės nesidžiaugia, kai paaugliai surūko tegul ir pirmą cigaretę (nes po jos bus sekančios), paragauja

narkotikų ir alkoholio arba sudalyvauja sekso orgijose.

Galima netgi pamanyti,kad autorius pats priklauso paauglių socialinei grupei – tokie jie parodomi pažanguoliai, suprantantys apie GPRS, GSM technologijas bei Half-life žaidimus, kai jų tėvai tuo tarpu yra atsilikėliai ir neišmanėliai. Vos ne geriau buvo 18 amžiuje arba Polinezijos

džiunglių kaimelyje, kur paaugliai gali mokytis iš savo tėvų. Tokie jau tie mūsiškiai paaugliai suvaržyti įvairiais draudimais, ekonomiškai infantiliški ir be galo vvieniši. Nepriklausomai nuo jų tėvų socialinio statuso, blogai yra ir asocialių šeimų ir turtingų tėvų auklėjamiems paaugliams. Nelaimingumo ir vienišumo tema taip sureikšminta, kad autorius naudoja net Kristaus klausimą Dievui:“Tėve, kodėl mane palikai !?“

Žmogaus brendimas – neišvengiamas, geras ir džiaugsmingas dalykas, tik nenoriu sutikti su autoriaus nuomone, kad narkotiniai, alkoholiniai ir seksualiniai bandymai – tai priimtinas tėvams ir visuomenei žmogaus brendimo ženklas.

Grįšiu prie straipsnio pavadinimo. Daug įsigilindamas į paauglystės problemas, autorius tik pačioje pabaigoje keliomis lakoniškomis frazėmis bando pasakyti, kaip bbūtų galima jas spręsti. Drįstu manyti, kad jis nepilnai išnagrinėjo sau iškeltą uždavinį.