Kas tai asmenybė ir asmenybės teorijos

ĮVADAS

Asmenybė yra labai turtinga ir įvairi visuma. Daug mokslininkų bandė ją tyrinėti ir suprasti – kai kurie tyrinėjo siauras asmenybės sritis, kiti ieškojo globalaus asmenybės supratimo. Įvairios teorijos, pateikiamos klasikiniuose asmenybės psichologijos vadovėliuose, yra dažnai lyginamos tarpusvyje. Jos turi ir panašumų, ir skirtumų. Kai kurie psichologai siūlė kurti vieną apibendrintą elektišką teoriją, sujungiančią visų teorijų geriausias puses. Vis tik teorijų skirtumai yra tiek dideli, kad iš jų visų sukurti vieną išsamią teoriją yra praktiškai neįmanoma.

Darbo objektas ¬– Asmenybė ir jos tteorija.

Darbo tikslas – Išsiaiškinti kaip mokslininkai apibūdina asmenybė ir kokios jos teorijos.

TURINYS

Įvadas 4

1. Statusų hierarchija grupėje 5

1.1 Statuso palaikymo būdai 6

1.2 Pozavimas. Kas tai? 6

1.3 Manipuliavimas žmogumi. 6

1.4 Gynybinis vertinimas 7

1.5 Statusas ir pastiprinimas 7

1.6 Statusas ir leistinas elgesys 7

2. Lyderiavimas ir vadovavimas 8

3. Vadovavimo stiliai ir vadovų santykiai su valdiniais 10

4. Tarpasmeniniai santykiai grupėje 12

4.1 Grupės struktūra 14

4.2 Aš grupėje 15

4.3 Kokių būna grupių? 15

5. Grupės tikslai ir normos 17

IŠVADOS 18

LITERATŪRA 19

Asmenybės apibrėžimai

Žodis „asmenybė“ anglų kalboje (personality) yra kilęs iš lotyniško žodžio „persona“. ŠŠis žodis reiškė kaukes, kurias dėvėdavo aktoriai Senovės Graikijoje teatrinių pasirodymų metu. Nuo tada iki dabar terminas asmsmenybė yra vartojamas daugelio žmonių įvairiausiose gyvenimo srityse. G.Allport (1937), pripažintas vienas iš žymesnių asmenybės teoretikų, surado šimtus termino „asmenybė“ arba jo sinonimų ppanaudojimo atvejų literatūroje, mene, teisėje, filosofijoje ir psichologijoje, jau nekalbant apie kasdieninį gyvenimą, kur į termino „asmenybė“ reikšmę dažniau įtraukiamas „išorinis socialinis įvaizdis“ („Rūta – kukli asmenybė“; „Petras – nemaloni asmenybė“ ir pan.), neatitinkantis psichologų naudojamos termino reikšmės. Psichologai neskirsto asmenybių į geras ar blogas ir stengiasi atsiriboti nuo išorinių savybių.

Dėl to, kad terminas ‚asmenybė“ tapo toks populiarus kasdieniniame gyvenime, kai urie psichologai (pvz., H.Murray, 1938) pasiūlė asmenybės psichologijos mokslą pavadinti personologija tam,kad būtų galima atsiriboti nuo neprofesonalaus termino „asmenybė“ vartojimo. Nors žodis „personologija“ netapo labai populiarus , vis tik jis yra kaikurių psichologų vartojamas kaip asmenybės psichologijos arba mokslo apie asmenybę sinonimas.

Nepaisant to, kad psichologai stengėsi atsiriboti nuo neprofesionalų požiūrio į asmenybę, iki šiol nėra sukurto vieningo „asmenybės„ apibrėžimo, kkurį būtų galima pateikti įvade į „Asmenybės psichologija“. Kiekvienas autorituri savo požiųrį į asmenybę ir dažnai pateikia skirtingą nuo kitų apibrėžima. Tokiu būdu ternmino „asmenybė“ reikšmė psichologijoje iki šiol yra labai įvairialypė. G.allport (1937) nuodugniai peržvelgė literatūrą ir savo gyvenimo laikotarpiu surdo apie penkisdšimt asmenybės appibrėžimų, kuriuos suskirstė į keletą kategorijų:

1. Biosocialiniai (išorinės regimybės) apbrėžimai – atitinka buitinį termino „asmenybė“ vartojimą. Jie sutapatina asmenybę su „individo, kaip socialinio stimulo, vertingumu“. Būtent kitų reakcija nuliame žmogaus asmenybę. Pagal tokius apibrėžimus galima tiesiog ssakyti, kad individas neturi jokios asmenybės, išskyrus tą, kuri egzistuoja aplinkinių reakcijoje.

2. Biofizikiniai apibrėžimai – pagal juos asmenybėje egzisyuoja ir suvokiama pusė, ir oganinė pusė. Tad asmenybę pagal šiuos apibrėžimus reikia sieti su specifinėmis individo savybėmis,kurias galima objektyviai išmatuoti ir aprašyti.

3. „Omnibuso“ apibrėžimas – juose trminas „asmenybė“ naudojamas viskam, kas liečia individą. Tada teoretikas, aprašydamas individą, išvardina, jo nuomone, svarbiausias sąvokas, kurios ir sudaro asmenybę.

4. Šiuose apibrėžimuose pebrėžiama integruojanti organizuojanti asmenybės funkcija. Čia asmenybė yra tai, kas sutvarko ir derina skirtingas indvidualaus elgesio rūšis. Akcentuojama nedaloma specifinė visuma.

5. Kai kurie teoretikai paprėžia asmenybės svarba reguliuojant elgesį. Asmenybė yraįsivaizduojama kaip skirtingi ir tipiški reguliavimo mėginimas.

6. Dar kiti apbrėžimai tapatina asmenybę su unikaliais arba indvidualias elgesio aspektais. Ir tada terminas „asmenybė“ yra naudojamas pavadinyi tam, kas skiria individą nuo kitų žmonių.

7. Galiausiai kai kurie teoretikai mano, kad asmenybė sudaro žmogaus esmę. Tokiuose apibrėžimuose asmenybė taptinama su labiuasiai reprezentuojama individą dalimi. Tai galėtų būti apibrėžimas – „asmenybė yra tai, kuo žmogus iš tiesų yra“. Tada asmenybė turi tai, kas yra labiausiai tipiška ir giliausia žmogaus charakteristika.

Taigi, galima daryti išvadą, kad asmenybė yra kiekvieno mokslininko apibrėžiamą pagal jo indvidualų teoretinį požiūrį ir palaikomą teoriją, kryptį.

G. Allport taip pat išskyrė dvi pagrindines asmenybės apibrėžimų teorines kryptis, pagal tai, kur lokalizuojama asmenybė: vviduje asmens (substancijos – „sustance“teorijos) ir asmens išorėje (kaukės – „mask“teorijos). Substancijos asmenybės teorijos talpina asmenybę žmogaus viduje, jos labiau akcentuoja vidinių būsenų ir procesų svybes – minčių, nuostatrų, motyvų, emocijų ir pan. Šios teorinės orientacijos asmenybių apibrėžimų tipiški pavyzdžiai gali būti: “Asmenybė yra visų biologiškai ėįgimtų dizpozicijų, impulsų, tendencijų, instinktų suma“ (Prince, 1924). „Asmenybė yra visa žmogiškosios būtybės psichinė organizacija bet kurioje jos vystymosi stadijoje. Ji apima viska: intelektą, temperamentą, įgūdžius, moralę, ir kiekvieną nuostatą, kuri susidarė jo gyvenime“ (Warren & carmichael, 1930). S.Freud`o požiūris į asmenybę taip pat puikiausiai atspindi substancijos teorinę orientacija.

Kaukės asmenybės teorijos talpina asmenybę žmogaus elgesyje (pvz., kai kurių veiksmų visuma), o ne vidinėse būsenose. Tipiški apibrėžimai gali būti: „Asmenybė yra mūsų įpročių sistemos galutinis produktas“ (Watson, 1924); „Asmenybė yra charakterigas individui elgesys“ (Sherman & Sherman, 1928).

Dar yra dvi grupės asmenybės apibrėžimų – tie kurie akcentuoja individo prisitaikymą (vadinami adaptaciniai apibrėžimai – asmenybė yra tai, kas užtikrina žmogaus prisitaikymą prie aplinkos) ir tie, kurie akcentuoja individo unikalumą. Galima pateikti įvairovę asmenybės apibrėžimų ir taip įsitikinti, kad skirtigas asmuo gali teisingai ir vis dėl to skirtingai nuo kitų nusakyti, kas tai yra asmenybė:

„Asmenybė yra unikali asmens bruožų struktūra“ (Guilfrord, 1959).

„Asmenybė yra elgesio struktūros (taip pat minčių iir emocijų), kurios apibūdina kiekvieno individo prisitaikymą prie jo gyvenimo situacijų“ (Mischel, 1976).

„Asmenybė yra unikali gyvenimo patirties įsisąmoninimo būdas“ (G.Kelly).

nors ir labai skirtingi ir įvairūs apibrėžimai yra, vis tik juose galima įžvelgti tam tikrų bendrumų:

• Daugumoje jų yra pabrėžiama indvidualumo ir indvidualinių skirtumų reikšmė.

• Daugumoje apibrėžimų asmenybė yra pristatoma kaip tam tikra hipotetinė struktūra ir organizacija. Asmenybė – tai abstrakcija, pagrįsta išvadom, gautomis stebint žmogaus elgesį.

• Daugelyje apibrėžimų yra pabrėžiama, kad asmenybę reikia tirti jos gyvenimo eigoje arba kartu su vystymosi perpektyvomis. Asmenybė apibūdinama evoliuciniame procese, veikiame vidinių ir išorinių faktorių; taip pat ir genetinių, biologinių prieladų, socialinės patirties bei kintančios aplinkos.

• Daugumoje apibrėžimų asmenybė yra apibūdinama tomis charakteristikomis kurios „atsako“ už pastovia elgesio formas. Asmenybė kaip tokia yra santykinai pastovi laike ir kintančiose situacijose, ji yra tęstinė laike ir aplinkoje.

Šiame darbe atraminiu yra pasirinktas G.Allport`o asmenybės apibrėžimas: „Asmenybė – dinaminė žmogaus psichofizinių sistemų organizacija, sukurianti tam tikras konkrečiam žmogui būdingas elgesio, mąstymo ir jausmų trndencijas (G.Allport).

Asmenybės teorijos sudėtinės dalys

Šiuo metu asmenybės psichologijoje nėra galutinai priimto požiųrio apie tai, koks požiūris į asmenybę yra geriuasias, jątyrinėjant ir bandant paiškinti žmogaus elgesį. Egzistuoja daug alternatyvių skirtingų autorių teorijų, kurie pateikia savo požiūrį į tąpatį fenomeną – asmenybę. Kiekviena asmenybės teorija, tai rūpestingai patikrinti teiginiai

ir hipotezės apie tai, kas žmonės iš tiesų yra, kaip jie elgiasi ir kodėl jie elgiasi būtent taip. Kieviena teorija stengiasi numatyti ir paaiškinti elgesį. Visos asmenybės teorijos susideda tarsi iš mažesnių „miniteorijų“, kurios akcentuoja skirtingas temas ir klausimus ir sudaro visą asmenybės aiškinimo sistemą. Paparastai manoma, kad išsami asmenybės teorija turi išspręsti 6 klausimus:

1. Asmenybės struktūra – kokios santykinai pastovios charakteristikos egzistuoja žmoguje, kas išlieka žmoguje pastoviausia skirtingose sąlygose? Šios pastovios charakteristikos tarsi sudaro žmogaus psichikos statybinius blokus. Tačiau jos vvisada išlieka hipotetinės, nes jų neina pamatyti ir patikrinti. Vieni iš populiariausių asmenybės struktūrinių dalių yra bruožai ( pastovi savybė arba žmogaus polinkis elgtis tam tikru pastoviu būdu įvairiose situacijose ). Šią pozicija palaikė G. Allport, R. Cattel, H. Eysenck. Kiti psichologai naudojosi kitokiomis struktūromis – pvz., S. Freud‘o Id, Ego, Superego; G.Kelly konstruktai ir pan.

2. Motyvacija – išsami asmenybės teorija turi paaiškinti, kodėl žmonės elgiasi taip, o ne kitaip. Su motyvacija yra susiję tokie klausimai – kokie specifiniai motyvai vverčia žmogų veikti ir kreipia jo elgesį? Kodėl žmonės renkasi vienus ar kitus tikslus? Kai kurios teorijos teigia, kad yra viena varomoji jėga, kitos – kad keliolika.

3. Asmenybės vystymasis – vystymosi koncepcija absoliutuoja klausimą, kaip asmenybės motyvaciniai aspektai kinta nuo kkūdikystės iki senatvės. Kai kurie autoriai pateikia vystymosi stadijomis teorijas ( S. Freud, E. Erikson ), kiti labiau pabrėžia genetinius, biologinius, socialinius, kultūrinius faktorius.

4. Psichopotologija – tai aiškinimas, kodėl kai kurie žmonės nesugeba prisitaikyti prie visuomenės reikalavimų ir efektyviai joje funkcionuoti. Praktiškai kiekvienas asmenybės teoretikas atkreipia dėmesį į lausimą, kodėl kai kurie žmonės demonstruoja potologinį arba neadekvatų kasdieninį elgesį. Kai kurios asmenybės teorijos net pradėtos kurit nuo psichinių sutrikumų aiškinimo ( pvz., psichoanalizė ).

Psichoanalizėje ypatingai daug dėmesio skiriama asmenybės sutrikimams – neurozėms, tuo tarpu egzistencinės asmenybės teorijo tuo praktiškai nesidomi. Asmenybės sutrikimai yra dažniau kitų psichologijos sričių problema ( psichiatrijos, psichopotologijos ), tačiau teoriniai problemos pagrindai dedami asmenybės teorijoje. Psichodinaminėje kryptyje asmenybės sutrikimas yra neurozė; biheivioristinėse teorijose – išmoktas klaidingas eelgesys; kognityvinėse teorijose – klaidingas mąstymas; humanistinėje kryptyje – neautentiškas guvenimas, saviaktualizacijos nebuvimas; egzistencinėje psichologijoje – beprasmybė, tuštuma; transpersonalinėje psichologijoje – sutrikimas yra integracijos su transpersonaliniu „aš“ nebuvimas; rytų filosofija pagrįstose asmenybės teorijose – dvasinio augimo, savirealizacijos nebuvimas. Į čia turi būti nukreipta psichologinė intervencija, psichoterapija.

5. Psichinė sveikata – bandydami paaiškiti įvairius žmogaus elgesio aspektus, patikima asmenybės teorija turėtuų pasiūlyti kriterijos sveikos asmenybės įvertinimui, bei atsakyti į klausimus – kokia turėtų būti asmenybė, jei vystymasis vyktų idealiai palankiai, kas yra psichologinė ggerovė? Ir psichoanalize, ir biheivioristai, ir humanistai pasiūlė sau priimtinus sveikos asmenybės kriterijus ir bruožus.

6. Asmenybės keitimasis terapinio poveikio pagalba – kadangi asmenybės teorijos pateikia tam tikrą informaciją apie psichopotologijos priežastis, natūralu, kad jos pateikia ir elgiasio korekcijos priemones. Jos nagrinėja, kaip padėti žmonėms didinti savo kompetencija, pasiekti pozityvių asmenybės pokyčių. Daugumoje asmenybės teorijų yra gana išsamiai išanalizuotas klinikinis arba konsultacinis aspektas, todėl nenuostabu, kad psichologijoje yra tiek daug terapinių krypčių kiek ir pačių asmenybės teorijų. Šioje teorijos dalyje yra pasparastai patiekiama ir informacijos apie asmenybės pažinimo metodus.

Psichoteraoijoje yra atskira psichologijos šaka, tačiau asmenybės teorijose ji užima reikšminga vieta taip pat. Yra nagrinėjami psichoanalitinės,biheivioristinės, humanistinės, kognityvinės krypties psichologinės krypties intervencijos metodai, kurie galiausiai gali būti plačiai apibendrinti mokymo ir mokymosi procesais. Visose psichoterapinėse kryptyse klientas ir psichoterapeutas sąveikauja mokymosi procese, kur klientas mokosi gyvenimo problemų sprendimo, adekvataus elgesio ar savirealizacijos. Psichoterapinio proceso metu psichoterapiautas taip pat mokosi. Tai tai, kas yra šio mokymosi rezultatas priklauso nuo psichoterapeuto teorinės orientacijos.

Visuose aukščiau paminėtose asmenybės teorijos dalyse atsispindi autoriaus filosofinis požiūris į žmogaus prigimtį, į tai , kas yra žmogus apskriytai. Filosofiniai klausimai apie žmogaus prigimtį yra tarsi visos teorijos išeities taškas, nulemiantis teorijos pobūdį, leidžiantis skirtingas asmenybės teorijas lyginti tarpusavyje. Dažniausiai yra skiriami ddevyni teiginiai apie žmogaus prigimtį, kurie yra bipoliarinės skalės. Kiekvienas asmenybės psichologas gali užimti tam tikrą vietą kontinuume tarp dviejų kraštutinių skalės polių:

• Laisvė – determinizmas – tai vienass iš pačių pagrindinių teiginių apie asmenybės prigimtį. Jis kelia problemą, kokiu laipsniu žmogaus elgesys yra nuliamtas faktorių, kurie visiškai ar bent dalinai yra už sąmonės ribų. Ir kiek žmogus turi vidinės laisvės kontroliuoti savo mintis ir elgesį pats. Psichologas atsako į klausimą, kiek žmogus yra laisvaas rinkdamasis savo elgesį, o kiek jo elgesį nulemia nuo žmogaus nepriklausantys arba neįsisąmoninti veiksniai.

• Racionalumas – iracionalumas – teiginys kalausia, kokiu laipsniu mūsų sąmoningas protas veikia kasdieninį elgesį. Ar žmonės iš esmės yra racionalios būtybės ir jų elgesį visada lydi samprotavimai, apmąstymai, ar juos valdo iracionalios jėgos?

• Holizmas ( visybiškumas ) – elementarizmas ( analitiškumas) – Holizmo šalininkai teigia, kad žmogaus prigimtis yra tokia, kad elgesį galima paaiškinti tik analizuojant asmenybę kaip vieningą nedalomą visumą. Analitinio arba elementaristinio požiūrio atstovai eigia priešingai, kad asmenybės prigimtis yra tokia, kad elgesys , gali būti paaiškintas tik analizuojant kiekvieną elgesio aspektą atskirai, nepriklausomai nuo visų likusiųjų.

• Paveldimumas – aplinka – tai klausimas, ar asmenybė yra genetinių faktorių ar auklėjimo, aplinkos rezultatas. Jis yra diskutuojamas beveik kiekvienoje psichologinėje teorijoje.

• Kintamumas – nekintamumas – tai pproblema, kiek žmogus gali fundamentaliai keistis gyvenimo eigoje? Kai kurie asmenybės teoretikai palaiko asmenybės kitimo požiūrį ir pateikia asmenybės vystymosi mechanizmus, kiti palaiko nekintamumo poziciją ir kalba apie kai kurias nekintančias asmenybės struktūras, kurios išlieka asmenybės branduoliu visą gyvenimą.

• Subjektyvumas – objektyvumas – šią skalę apibūdina klausimai – ar žmonės gyvena subjektyviam asmeniniam patirties pasaulyje, ir jis labiau veikia žmogaus elgesį; ar elgesį labiau veikia objektyvūs, išorinia, išmatuojami faktoriai?

• Proaktyvumas – reaktyvumo klausimas domisi, kur yra žmogaus elgesio, aktyvumo priežastys. Ar elgesį skatina vidiniai asmenybės veiksniai, ar žmogus tik reaguoja į išorinius stimulus? Proaktyvaus požiūrio šalininkai teigia, jog visokių elgesio formų šaltiniai yra asmenybės viduje. Reaktyvaus požiūrio atstovai teigia, kad asmens elgesio periežasys yra aplinka, ir elgesys yra interpretuojamas kaip reakcija į išorinio pasaulio stimulus.

• Homoestazė – heterostazė – ši skalė yra susijusi su asmenybės motyvacija. Ar žmogus siekia įtampos sumažinimo ir vidinės pusiausvyros būsenos išsaugojimo ( homoestazės ); ar pagrindinė jo motyvacija yra nukreipta į vystymąsi, naujų stimulų paiešką ir savirealizaciją ( heterostzę )?

• Pažinimo – nepažinimo teiginys klausia, ar žmogus gali būti visiškai pažįstamas mokslo būdu, ar jo prigimtyje yra kažkas, kas viršija mokslinio pažinimo potencialą? Aišku, kad dabartiniu metu asmenybės teoretikai nežino visko apie asmenybę. Tačiau dažnai kyla kalausimas, ar jie

kada nors galės tai žinoti.

Beveik kiekviename asmenybės psichologijos vadovėlyje, pristatant įvairius požiūrius į asmenybę yra pateikiamas ir jų įvertinimas, jų privalumai ir trūkumai. Paprastai sistemingam asmenybės teorijų įvertinimui ir palyginimui yra naudojami keli pagrindiniai kriterijai. Mokslinėje visuomenėje yra priimta, kad asmenybės teorija gali būti įvertinta teigiamai, jei patenkina kiekvieną iš pagrindinių asmenybės teorijos įvertinimo kriterijų.

1. Verifikavimas ( patikrinamumas ) – pagal šį kriterijų teorija gali būti įvertinta teigiamai pagal tai , kiek jos teiginiai gali būt patikrinti nepriklausomų tyrinėtojų. Teėorija tturi būti suformuluota tokiu būdu, kad ją būtų nesunku patikrinti moksliniais tyrimais.

2. Mokslinis vertingumas – tai klausimas, kiek teorija skatina tolimesnių tyrmų atlikimą.

3. Vidinis suderinamumas – gera teorija negali turėti vidutinių prieštaravimų, turi logiškai paaiškinti nesuderinamus fenomenus.

4. Ekonomiškumas – teorijos įvertinimas pagal naudojamą sąvokų kiekį. Paprastai manoma, kad teorija yra tuo geresnė, kuo mažiau ir paprastesnių, tikslesnių sąvokų ji vienam fenomenui paaiškinti.

5. Teorijos apimtis – kuo teoorija yra platesnė, įvairiapusiškesnė, kuo daugiau elgesio ji paaiškina, tuo ji laikoma geresne.

6. Funkcinis reikšmingumas – tai teorijos galimybės ppadėti žmonėms suprasti jų kasdieninį elgesį, spresti jų problemas.

Asmenybės teorijų grupės

Jau ne kartą buvo paminėta , kad egzistuoja daugybė asmenybės teorijų. Labai paprasta rasti gausybę informacijos apie itin populiarias asmenybės teorijas – S. Freud`o, C. Rogers`o, C.G. Jung`o, G. AAllport`o, A. Mosllow,tuo tarpu kitos asmenybės teorijos, pvz., W. Mischel, R. May, lieka praktiškai užmirštos. Kia kurie autoriai ( Hall, Lindzey, 2000 ) suskaičiavo dažniausiai minimus vadovėliuose autorius ir padarė išvadą, jog populiariausiomis išlieka trys pagrindinės grupės teorijų – psichoanalitinės; biheivioristinės – kognityvinės; humanistinės.

Be minėyų krypčių, kaikada asmenybės teorijos skirstomos į kitokias grupes: klinikinės asmenybės teorijas; akademines asmenybės teorijas; humanistines – egzistencines asmenybės teorijas. Klinikinių teorijų pagrindinis bruožas yra tai, kad jos susikūrė iš psichoterapijos ir medicinos. Jų kūrimo intencija – gailstis kenčiančiam žmogui, noras jam padėti. Tai labiausiai orientuotos į pritaikymą teorijos, naudojančios medicininį modelį. Pagrindinės klinikinės teorijos – S.Freud`o, A.Adler`io. Akediminių asmenybės teorijųįvairovė didžiulė. Šių torijų objektas – bet kuris atsitiktinis neutralus žmogus. Jos yra labiau mokslinės, mmažiau orientuotos į pritaikymą, pagrindiniu metodu naudoja mokslinį eksperimentą. Pagrindinės teorijos – H.Murray, A.Bandura, K.Lewin ir kt. Humanistinės – egzistencinės asmenybės teorijos savo tyrimo objektu pasirinko talentingą, laimingą, sveiką žmogų. Pagrindiniu metodu jos laiko aprašymą ir naudoja filosofinį aiškinimo modelį. Jose daug dėmesio skiriama vertybėmis ir idealams. Pagrindinės teorijos – A.Maslow, C.Rorers, V.Frankl, R.May ir kt.

Kartais asmenybės teorijos yra skirstomos į grupes ir pagal psichologijos kryptis, kurioms atstovauja – psichoanalitinės, biheivoristinės, kogniyvinės, humanistinės. Pagal kryptis skiriami teorijų bendrieji bruožai ir bbūdingi skirtumai. Dabartiniu meyu pasaulyje kognityvinė psichologija vis labiau skverbiasi į daugelį pasichologijos sričių, taip pat ir į asmenybės psichologiją. Vis populiaresnė tampa kognityvinė asmenybės teorijos, nors vadovėliuose dar neskiriama joma pakankamai dėmesio. Taip pat pradedama domėtis Rytų tradicijoje sukutomis asmenybės teorijomis, kaip skirtingomis nuo amerikietiškųjų ir Vakarų Europoje sukurtų teorijų – dzen-budizmu, sufizmu ir kt. Tai naujai atkreipusio dėmesį kryptys asmenybės psichologijoje dar reikalaujančios ateities tyrimų.

Išvados

Literatūra:

1. Babladelis G. The Study of Personality. – New York, 1984.

2. Frager R. Fadiman J. Personality and Personal Growth. Maskva, 2001.

3. Gučas A. Teminis apercepcijos testas. – vilnius, 1988.

4. Hall C.S., Lindzey g. Theoris of Personality. – Maskva, 2000.

5. Hergenhahn B.R. Introduction to Teheories of Personality. – New Jersey, 1984.

6. Hjelle L.A., Ziegler D.J. personality Theories. – Sankt-Peterburg, 1999.

7. Pervin L.A. Personality: Theory and Research. – New York, 1989.

8. Pikūnas J. Roršacho metodikos asmenybei tirti integruotoji sistema. – Kaunas,PLKMŠC, 2000.