Konfliktai

Įvadas. S. Freud laikomas vienu pirmųjų žmogaus konfliktiškumo koncepcijos kūrėju. Jis daugiausia domėjosi asmenybės vidiniais konfliktais. Didžiausias S. Freud nuopelnas yra tas jog tarpasmeninių konfliktų priežasčių jis patarė ieškoti pasamonėje. S. Freud pasekėjęs A. Adler teigė, kad konfliktai kyla asmenybėj bandant išsivaduoti iš nepilnavertiškumo jausmo ir stengiantis dominuoti vieniems prieš kitus. K. Horney konfliktų šaltiniu laikė nepakankamą artimųjų, visų pirma tėvų, geranoriškumą individo atžvilgiu. E. Fromm tvirtinimu, tarpasmeniniai konfliktai kyla, kai žmogus negali realizuoti asmeninių tikslų ir poreikių. K. Lorenz –– pirmasis mokslininkas, iškėlęs hipotezę, jog pagrindinė socialinių konfliktų priežastis – individo minios agresyvumas.

Konfliktas (lot. conflictus – susidūrimas) – priešingų požiūrių, interesų, elgiasio motyvų, siekių susidūrimas.

M. Symonds: „Konfliktas – dviejų tuo pačiu metu kylančių nesuderinamų sistemų. pasireiškimas“.

Konflitas – priešingų tikslų, interesų, pozicijų, nuomonių ar požiūrių susidūrimas, rimti nesutarimai, kurių metu žmogų užvaldo nemalonūs jausmai ir išgyvenimas.

KONFLIKTAI

Konfliktais labiausiai domisi trys mokslo kryptys: psichologija, politologija ir sociologija, taip pat šias problemas sprendžia filosofija, pedagogika, istorija, karo mokslai, sociobiologija, menotyra, matematika.

Psichologijos moksle ggalima išskirti du stambius konfliktų tirynėjimo laikotarpius. Pirmajame periode psichologus daugiausia domino arba konflikto padariniai, arba konflikto priežastys,, o antrajame periode – domėjosi pačiu konfliktu.

Pirmojo laikotarpio kryptys:

Psichoanalitinė – S. Freud tarpasmeninių konfliktų preižasčių reikia ieškoti pasamonėje.

Etologinė – buvo iškelta hipotezė, jjog pagrindinė socialinių konfliktų priežastis – individo ir minios agresyvumas.

Grupinės dinamikos – buvo pasiūlyta elgesio dinaminės sistemos koncepsija (konflikto sprendimas – asmenybės motyvacijos ir individų tarpusavio sąveikos struktūros reorganizacija).

Frustracijos – agresijos – agresija visada kyla dėl frustracijos (frustracija – slegianti įtampa, nerimas,neviltis ar pyktis, atsirandantys dėl vidinių ar išorinių kliūčių, trukdančių siekti tikslo).

Elgesio – konflikto priežasčių ieškoma socialinėje aplinkoje, kuri keičia įgimtas individo sąvybes, taip pat sociometrijos, interakcionistinė ir sociotropinė kryptys priklauso I-ajam laikotarpiui.

Antrojo laikotarpio kryptys :

Teorinė – žaidimų – didelis dėmesys teikiamas konflikto dalyvių motyvams. Konfliktai gali būti sprendžiami konstruktyviai ir destruktyviai.

Oraganizacijos sistemų teorija – tiria žmonių konfliktiško elgiasio realiose situacijose stilius. Pagal nuostatų konkurento atžvilgiu ir tikslų siekimo derinį autoriai išskyrė penkias elgiasio sstrategijas, kurios gali pasireikšti konfliktinėje situacijoje: konkurenciją, prisitaikymą, vengimą, kompromisą, bendradarbiavimą.

Derybų proceso teorija ir praktika – tyrinėtojai sprendžia dvi problemas: kas lemia konfliktuojančių pusių pasiryžimą pradėti derybas ir kaip turėtų vykti derybų procesas.

Konflikto samprata, tipai, sprendimas

Geriausias būdas išspręesti konfliktą – jo išvengti, tačiau, kai du žmonės pretenduoja į vieną ir tą patį, konfliktas tampa neišvengiamas. Konfliktai gali atlikti ir teigiamą vaidmenį. Konfliktas – santykių, procesų vystimosi šaltinius; signalas asmenybei keistis; galimybė suartėti; galimybė „išelektrinti“ įtemptus santykius.

Vidinių asmenybės konfliktų tipai. SSunkios asmenybės situacijos įtakoja mūsų tarpasmeninius santykius. Sunkiosms asmenybės situacijoms priskiriami vidiniai sunkumai, krizės ir kofliktai. Vidiniai sunkumai provokuoja vidinius konfliktus, asmenybinės krizės nulemia naujų vidinių sunkumų atsiradimą.

Vidiniai sunkumai – tai asmenybės vidinės problemos: abejonės, neryžtingumas, nerasta išeitis, problemos sprendimo nebuvimas.

Asmenybės krizės – ilgai trunkantys asmenybės gyvenimo periodai, kuriems būdingi ryškūs psichologiniai pokyčiai. Skiriamos raidos, neurotinės ir trauminės krizės.

Vidiniai asmenybės konfliktai – aštrūs negatyvūs išgyvenimai, atsiradę dėl užsitęsusios vidinių asmenybės struktūrų kovos ir atspindintys prieštaringus ryšius su socialine aplinka. Vidinėms asmenybės struktūroms priskiriama:

Motyvai – jie atspindi įvairaus lygio mūsų siekimus (poreikius, interesus, norus, potraukius ir t.t.) ir gali būti išreiškiami sąvoka ‚noriu“.

Vertybės – gali būti asmenybės („Man vertinga“) arba priimtos mūsų vien todėl, kad šių vertybių prisilaikoma visuomenėje, arba jos yra kažkaip kitaip vetingos. Jos žymimos sąvoka – „reikia, reikalinga“.

Savivertė – apibūdina kaip individo reikšmingumas pačiam sau, kaip savų galimybių, savybių, savo vietos tarp kitų įvertinimas. Savivertė atspindi mūsų pretenzijų lygį. Savivertę galima išreikšti sąvoka „galiu“ arba „negaliu“ („Aš esu“).

Vidinių asmenybės konfliktų tipai

1. Motyvaciniai konfliktai. Jie būna trejopi:

• Kai reikia pasirinkti vieną iš dviejų vienodai patrauklių alternatyvų.

• Kai reikia pasirinkti vieną iš dviejų vienodai nepatrauklių alternatyvų.

• Kai pats tikslas, objektas turi patrauklių, ir nepatrauklių pusių.

2. Moralės (normatyviniai) konfliktai. Tai konfliktai ttarp noro ir pareigos, tarp „noriu“ ir „reikia“.

3. Kognityviniai konfliktai. Jų priežastis – kognicijų (žinių, išsivaizdavimų) prieštaringumas.

4. Nerealizuoto noro arba menkavertiškum komplekso konfliktai. Tai konfliktai tarp norų ir tikrovės, kuri blokuoja jų patenkinimą.

5. Vaidmenų konfliktai. Šie konfliktai kyla. Kai individas nesugeba suderinti kelių atliekamų sacialinių vaidmenų, arba juos atlieka nekokybiškai ir dėl to išgyvena.

6. Adaptaciniai konfliktai. Jie pasireiškia kai nesutampa aplinkos reikalavimai ir žmogaus profesinės, fizinės ar psichologinės galimybės.

7. Neadekvačios savivertės konfliktai. Savivertės adekvatumas priklauso nuo to, kiek individas yra savikritiškas, kaip jis vertina savo sėkmes ir nesėkmes.

Konstruktyviai sprendžiami konfliktai padeda tobulėti žmonėms, formuoja adekvačią savivertę, gilesnį savęs pažinimą. Destruktyvūs konfliktai neretai perauga į gyvenimo krizes ir lemia neurotinių reakcijų susiformavimą. Dažni ir ilgai trunkantys vidiniai konfliktai menkina veiklos efektyvumą, gali stabdyti asmenybės raidą, žmonės ima nebepasitikėti savimi. Aštrūs vidiniai konfliktai žlugdo ir tarpasmeninius santykius, bendraudami žmonės tampa agresyvesni, nerimastingesni, dirglesni.

Vidinių asmenybės konfliktų sprendimas

Konstruktyvus sprendimas grąžina žmogui dvasinę pusiausvyrą, dingsta įtampa, veikla tampa efektyvesnė. Žmonės yra labai skirtingi, todėl labai skiriasi ir žmonių pasirenkamos konflikto sprendimo strategijos: vieni pasineria į ilgalaikius apmąstymus, kiti imasi veikti, treti – skęsta savo emocijose. Kiekvienas žmogus turi susikurti savą vidinių konfliktų sprendimo stilių. Skirtingo temperamento žmonės skiriasi pasirenkamais konfliktų sprendimo būdais. Cholerikai paprastai viską ssprendžia greitai, jiems geriau pralaimėjimas nei užsitęsęs neapibrėžtumas. Melancholikai ilgai svarsto, mąsto nesiryždami imtis veiksmų. Galima padaryti išvadas, kad temperamentas įtakoja vidinio konflikto sprendimo dinamiškumą: išgyvenimų kilimo greitį, jų stabilumą, individualų ritmą, intensyvumą ir t.t.

Vidinius konfliktus žmonės paprastai sprendžia „įjungdami“ savo psichologinius gynybos mechanizmus. Psichologinės gynybos žmonės tiesiog išmoksta gyvenimo bėgyje. Psichologinė gynyba padeda palaikyti Aš vaizdo stabilumą, išsaugoti savigarbą. Gynybos mechanizmai gina žmones nuo nerimo, kaltės jausmo, nepriimtinų impulsų, vidinių konfliktų.

Psichologinės gynybos mechanizmai:

• Neigimas – ti vienas iš papraščiausių gynybos mechanizmų. Neigdamas žmogus elgiasi taip, tarsi nebūtų baimės šaltinio arba jis būtų netikras. Žmogus tarsi nenori pastebėti to, kas gali sukelti baimę, nerimą, kaltės jausmą. Neigimas padeda sulaikyti neigiamas emocijas patekus į sunkią situaciją. Tai infantilus mechanizmas, nes neieškoma sprendimo, o apsiribojama problemos ignoravimu. Galima išreikšti sąvoka „nepastebėk šito“

• Projekcija – nesąmoningas savo neigiamų sąvybių, jausmų, elgiasio motyvų priskyrimas kitam individui. Projekcija pasireiškia perdėtu asmens pastabumu, jautrumu toms žmonių sąvybėms, kurias turi jis pats ir kurios yra nepriimtinos pačiam žmogui. Galima išreikšti sąvoka „apkaltink“.

• Regresija – padeda užniaužti nepasitikėjimą savimi ir nesėkmės baimę. Pasireiškia nebrandaus elgiasio stereotipais (pvz., nagų kramtymu). Regresija reiškiasi nesąminingas žmogaus siekimas susilaukti aplinkinių dėmesio ar priversti kitus išspręsti jo problemas. Regresijos žymima sąvoka „gailėkis“

• Pakeitimas

– gynybos mechanizmas, kai priešiškumas, agresyvumas nukreipiamas nuo stipresnio ar reikšmingesnio subjekto į kitą asmenį, objektą ar į save. Nesamoningai pykčio objektas pakeičiamas tada, kai traumuojantis šaltinis taip pat gali atsakyti agresyvumu arba atstūmimu. Pakeitimas gali būti išreiškiamas sąvoka „užpulk ką nors kitą“/

• Išstūmimas – padeda sumažinti nerimą arba kaltės jausmą, palaikyti teigiamą savęs vertinimą. Iš sąmonės išstumti reiškiniai niekur nedingsta, jie egzistuoja pasąminėje ir veržiasi atgal į sąmonę įvairiais būdais „neatsimink to“.

• Izoliacija – nesąmoningas atsiribojimas nuo skausmingų, nerimą kkeliančių jausmų. Individas prisimena traumuojančias situacijas, nemalonumus ir nepatiria su tais įvykiais susijusių emocijų, nerimo „nejausk to“.

• Introjekcija – kitų žmonių vertybių, charakterio bruožų perėmimas siekiant išvengti grėsmės iš jų pusės. Introjekcija gali būti išreiškiama sąvoka „nežinok iš kur tai“.

• Intelektualizacija – abstraktus emocinių problemų nagrinėjimas, jų perkėlimas į teorinę plotmę, atsiribojimas nuo savo emocinių problemų pasineriant į intensyvią intelekto veiklą. Toks problemų nagrinėjimas turi aiškų tikslą – individui ima atrodyti, kad jis valdo situaciją. Galima priskirti sąvoka „suteik naują pprasmę“.

• Sublimacija – išstumtų nepriimtinų potraukių, jausmų, minčių. Sublimacija padeda išvengti nerimo, kurį kėlė nepriimtinas potraukis ir suteikia pasitenkinimą, kitų žmonių pripažinimą. Sublimacija – intelektualizacijos sudėtinė dalis „transformuok tai“.

• Racionalizacija – panašių į tiesą priežasčių radimas, siekiant paaiškinti savigarbai kenkiančius ssavo poelgius, norus. Žmogus paprastai tiki savo aiškinimu, nelaiko jo racionalizacija. Racionalizacija – taip pat intelektualizacijos sudėtinė dalis „rask pateisinimą“.

• Atvirkštinis reagavimas – toks gynybinis mechanizmas, kai žmogus savo elgesiu demonstruoja visiškai priešingas nuostatas, kurios iš tikrųjų jam yra nebūdingos. Neįsisąmoninta neapykanta paverčiama demonstratyvia meile, sadistiniai impulsai – užuojauta. Socialiniai nepriimtini pareikiai pakeičiami priimtinais. Galima priskirti sąvoką „paversk tai priešingu“

• Konpensacija – nesąminingas arba sąmoningas individo siekimas įveikti savo menkavertiškumo jausmą, realizuojant savo tikslus kokioje nors gyvenimo srityje „įgyk tai“.

• Identifikacija – nesąmonuingas žmogaus susitapatinimas su kitu žmogumi, žmonių grupe, kai tuo siekiama išsaugoti ryšius su žmogumi ar grupe ir pakelti savivertę. Identifikacija – trys glaudžiai susiję psichiniai procesai:

1. emociniais ryšiais pagrįstas susitapatinimas, tam tikros grupės normų, vertybių perėmimas;

2. ppožiūris į kitą žmogų kaip į savo paties tęsinį, savo bruožų, jausmų, norų priskyrimas jam.

3. savęs įsivaizdavimas kito vietoje, įsigyvenimas į kito žmogaus pasaulį, perėmimas svarbių kitam žmogui vertybių.

Identifikacija gali būti laikoma konpensacijos mechanizmo sudėtine dalimi. Priskiriama sąvoka „būk kaip jis, nes kitais neteksi jo“.

• Fantazija – bėgimas nuo realių problemų, susijusių su vidiniu konfliktu, į vaizduotę. Fantazavimas – kompensacijos mechanizmo sudėtinė dalis. Sąvoka, kurią galima priskiti Fantazijai – „svajok apie tai“.

Gynybiniai mechanizmai, kurių paskirtis – padėti žmogui adaptuotis ir iišspręsti asmenybinius konfliktus, tam tikromis sąlygomis gali sukelti priešingą afektą – dezadaptaciją ir nesibaigiantį konfliktą. Toks gynybinių mechanizmų nevienareikšmiškumas susijęs su tuo, jog dažniausiai jie susiformuoja kaip ankstyvųjų gyvenimo tarpsnių konfliktų produktas. Todė psichologinė gynyba vėlesniuose konfliktuose ne visada būna efektyvi: per didelis gynybiškumas rodo nesugebėjimą pripažinti tikrovės tokios, kokia ji yra iš tikrųjų. Tai trukdo žmonėms bendrauti ir realizuoti save.

Tarp asmeninių konfliktų tipai ir struktūra

Socialiniams konfliktams priskiriami :

• tarpasmeniniai

• tarpgrupiniai

• tarptautiniai konfliktai

Dėl ko dažniausiai kyla tarpasmeniniai konfliktai? Viena dažniausiai pasitaikančių konfliktų priežasčių – nesugebėjimas pažvelgti į situaciją lanksčiai, be išankstinių nuostatų. Į konfliktus su aplinkiniais lengviausiai įsivelia užsispyrę, inertiški žmonės, nepakenčiantys prieštaraujančio elgesio.Konfliktiški yra tie žmonės, kurių pagrindinis gyvenimo tikslas – bet kokia kaina iškovoti aplinkinių pripažinimą, užimti prestižinę vietą visuomenėje. Konfliktams palankios sąlygos ir tuomet, kai yra keliami nerealūs reikalavimai aplinkai sąlygoti per didelio savojo Aš idealizavimo. Tokiu atveju žmogus ima jaustis viršesnis už kitus, ima nurodinėti.

Liepsnojant konfliktui, galimybė lengvai susitaikyti – itin menka. Konfliktuodami turime tikslą atstatyti pažeistą savąją vertę, todėl nusileisti priešininkui yra sunku. Dažniausiai manome, kad nusileisdami liksime pažeminti, todėl už savigarbą kovojame, deja, ne visada etiškomis priemonėmis.

Konflikto atomazgą nutolina ir kiti veiksniai. Konfliktuodami prarandame laiko perspektyvą, telkiame dėmesį tik į tai, kas vyksta dabar. Mūsų mąstymas pasidaro ffiksuotas: ginčydamiesi naudojamės vis tais pačiais argumentais, nesistengiame į situaciją pažiūrėti nauju aspektu. Tyrimai rodo, kad žmonės situaciją ima vertinti kaip konfliktinę, jeigu įžvelgia tris dalykus:

1. Tam tikrą tipišką tarpusavio sąveiką, elgesį (,, kovoja tarpusavy:, ,,nori pasiekti savo“, ,,nori įrodyti savo tiesą“, ,,rašo skundus‘ ir t.t.)

2. Egzistuojančius prieštaravimus (,, nori skirtingų dalykų“, ,,skirtingi interesai“, ,,skirtingi tikslai“ ir t.t.)

3. Tam tikras emocijas ( ,,išgyvena“, ,,kenčia“, ,,jaučia nervinę įtampą“, ,,nusiteikęs karingai“ ir t.t.).

Įvairiu pagrindu skiriami tokie tarpasmeninių konfliktų tipai:

Pagal poreikius:

1. Išteklių- kai konfliktai kyla dėl materialinių gėrybių;

2. Statuso ir vaidmenų- konfliktai kyla nepasidalijus valdžia, įtakos sferomis, dėl socialinių vaidmenų neatlikimo ir pan.,

Pagal gyvenimo sferą:

1. Šeimos,

2. Darbo,

3. Buitiniai,

4. Politiniai ir t.t.

Pagal pozityvių ir negatyvių konflikto elementų santykį:

1.Konstruktyvūs,

2. Destruktyvūs.

Pagal trukmę:

1. Trumpalaikiai,

2. Ilgalaikiai,

3. Užsitęsę, patekę į akligatvį.

Pagal pavaldumą:

1. Horizontalūs- tarp vienodo statuso individų,

2. Vertikalūs- tarp pavaldinio ir vadovo,

3. Diagonalūs- tarp vadovo ir netiesiogiai jam pavaldaus žemesnio statuso asmens.

Pagal emocijų įtampą:

1. Aukštos įtampos,

2. Vidutinės įtampos,

3. Žemos įtampos.

Pagal intensyvumą:

1. Aukšto intensyvumo,

2. Vidutinio intensyvumo,

3. Žemo intensyvumo.

Pagal nukreiptumą;

1. Tiesiogiai – nukreipti į mus ,

2. Šalutiniai- tiesiogiai mūsų neliečia, tačiau vis tiek žeidžia.

Pagal konflikto sukėlėją:

1. Aktyvūs- patys išprovokuojate konfliktą,

2.pasyvūs- išgyvenate kito individo sukeltą konfliktą.

Pagal konflikto kontrolę:

1. Kontroliuojami,

2. Nekontroliuojami.

Yra ir daugybė kitokių skirtumų.Beje, taip galima skirstyti ir tarpgrupinius , ir tarptautinius konfliktus.

Konflikto struktūra

Kiekvienas kkonfliktas turi tam tikrą objektyvų turinį:

1. Konflikto dalyviai:

• Pagrindiniai konflikto dalyviai, kartais dar vadinami konkurentais, priešinikais.Dažnai konflikte galima rasti asmenį, pradėjusį konfliktą- iniciatorių.(tačiau konflikto iniciatorius nebūtinai yra neteisus!)

• Konfliktuojančius palaikantys individai ar grupės (koalicijos).

• Kiti dalyviai.Asmenys, kurie retkarčiais būna susiję su konfliktu.

2. Konflikto objektas.Konflikto objektu gali būti materialinė, socialinė ar dvasinė vertybė, kurios siekia abu oponentai.

3. Aplinka.Sąlygos, kuriose vyksta konfliktas, kitaip tariant, tai mikro- ir makroaplinka.

Kiekvienas konfliktas taip pat turi ir psichologinį turinį:

1. Motyvai- vidinė paskata pradėti konfliktą, siekiant patenkinti savo poreikius.

2. Konfliktinis elgesys- konflikto dalyvių priešingos krypties veiksniai.

Konflikto dinamika

Konflikto eigą nusako dvi pagrindinės sąvokos: konflikto etapai ir konflikto fazės.

Konflikto etapai parodo konflikto raidos ( nuo jo kilimo iki išsprendimo) esminius momentus.Paprastai skiriami penki etapai:

1. Konfliktinės situacijos atsiradimas.

2. konfliktinės situacijos suvokimas, įsisąmoninimas.

3. Atviros konfliktinės sąveikos pradžia

4. Atviro konflikto plėtra.

5. Konflikto išsprendimas.

Konflikto fazės glaudžiai siejasi su konflikto etapais.Skiriamos keturios fazės, kurios konflikto metu cikliškai gali pasikartoti keletą kartų:

1. pradinė fazė

2. kilimo fazė

3. konflikto pikas

4. kritimo fazė.

Beje, kuo daugiau ciklų konflikto metu pasikartoja, tuo kaskart menkesnės galimybės jį išspręsti.

Tarpasmeninių konfliktų sprendimas

Konflikto strategijos:

• Rungtyniavimas ( konkurencija). Pirmiausia stengiamasi patenkinti savus interesus, kitai pusei primetamas sau palankus sprendimas. Šią strategiją tikslinga taikyti tada, kai turintis valdžią asmuo vardan grupės saugumo ar gerovės eliminuoja priešiškai nusiteikusį grupės narį; kai sprendimą reikia priimti greitai ir tam

turima pakankamai valdžios; kai jaučiama, kad kito pasirinkimo nėra, o ir prarasti nebėra ką; kai siūtuacija kritiška ir reikia reaguoti žaibiškai.

• Prisitaikymas (nuolaida, nuslopinimas). Priimama oponento pozicija, savi interesai neginami. Siekiama palaikyti gerus santykius su oponentu, neigiamas konflikto egzistavimas.. Ši strategija tinkama tuo atvėju, jei konfliktas nėra gilus, rimtas. Prisitaikymas tinka ir tada, kai konflikto baigtis ypatingai svarbi mūsų oponentui, o mums – nelabai; kai šansai apginti savo interesus yra labai menki. Ši strategija netinkama jei konfliktas yra rimtas. Nepatariama ttaikytis prie kito ir tada, jei oponentas visiškai to neįvertina, nori paversti prisitaikymą taisykle, neatsako geranoriškumu.

• Vengimas (pasitraukimas, neveiklumas). Konflikto dalyviai nesiima jokių aktyvių veiksmų, neginamos savo teisės, su nieko nesitariama dėl sprendimo. Iš konflikto pasitraukima emociškai (pvz., tylima) arba fiziškai (pvz., išeinama iš patalpos). Tokiu būdu iš savęs atimama galimybė paveikti situacijos eigą. Be to, oponentas gali dar labiau pakelti savo reikalavimus. Negalima naudoti vengimo strategijos kaip bausmės oponentui. Vengimo strategija tinkama tada, kai tokiu būdu galima atkreipti dėmesį įį užsitęsusią krizę.

• Kompromisas. Tai abipusės nuolaidos. Neretai „dalijimas pusiau“ laikomas teisingiausiu sprendimu. Ši strategija taikytina tik tada, kai oponentų interesai yra visiškai nesuderinami. Jeigu kompromiso buvo griebtasi iškart, gerai neišsianalizavus kitų galimų sprendimų, tai gali būti toli gražu ne ppats optimaliausias konflikto sprendimo variantas.

• Bendradarbiavimas. Tai sėkmingiausia strategija: žmonės aktyviai dalyvauja konflikto sprendime, gina savo interesus, atsižvelgia į oponento pageidavimus, randa abi puses tenkinantį sprendimą.

Bendradarbiavimo pagrindinis principas – „Aš noriu laimėti, bet taip pat noriu, kad ir tu laimėtum“. Strategiją“laimėti – laimėti“ sudaro šeši pagrindiniai žingsniai:

I žingsnis. Kontroliuoti emocijas, pakviesti tai padaryti ir savo oponentą. Prodyti žmogui, jog jūs norite atsikratyti neigiamų emocijų ir tik tada judėti toliau.

II žingsnis. Pasiūlyti taisykles, kurių turi laikytis abi pusės, spręsdamos konfliktą: atidžiai išklausyti vienas kitą, nepertraukinėti, nepykti ir nereikšti priešiškumo, net jei nesutinkama su girdėtais teiginiais, gerbti vienas kitą, stengtis suprasti priešingą nuomonę. Būtina atskirti žmones nuo problemos, t. y. atakuoti problemą, ne oponentą. Reikia būti „kietam“ problemos atžvilgiu ir „minkštam“ –– oponentui. Jei oponentas nesilaiko šių taisyklių, vadinasi jis nėra geranoriškas arba dar neatsikratęs neigiamų emocijų: tai reikia į grįžti I žingsnį. Jei tai negelbsti, turbūt teks rinktis vengimo, prisitaikymo ar rungtyniavimo strategiją.

III žingsnis. Pozicijų išsiaiškinimas: išsakomos nuomonės, požiūriai, vertinimai, pageidavimai. Sutelkite dėmesį į interesus, o ne į poziciją; ieškokite bendrų su oponentu interesų ir aiškinkite savo interesus. Būtinai pripažinkite oponento interesus problemos dalimi, neneikite jų. Pažvelkite į situaciją oponento akimis (bet tai nereiškia, kad turite sutikti su jo požiūriu). VVenkite sprendimų apie oponento jausmus, viltiūs, veiksmus; nekritikuokite;. Net jei pats busite kaltinamas ir kritikuojamas, nugalėkite atsakomosios atakos arba gynimosi pagundą. Oponentui parodykit, kad jo dalyvavimas problemos sprendime yra svarbus; negailėdami jam priskirkite gerų abipusių idėjų nuopelnus. Tai bus gera terpė tolesniam bendravimui. Patartina nekelti labai aukštų reikalavimų. Jeigu jūsų oponentas taip nesielgia – išlikite tvirti ir pasakykite, kad jūs norite rasti garbingą sprendimą. Į tai dažnai sureaguojama, nes teisingumo ir garbingumo bendravime siekia daugelis.

IV žingsnis. Nustatykite paslėptus norus ir interesus. Būtent dabar jūs turite išsiaiškinti, kodėl žmogus pasielgė būtent taip, o ne kitaip. Tačiua neklauskite tiesmukai. Kalbėdami apie savo interesus, nuolat priminkite oponentui, kad jo interesus taip pat atsimenate. Detalus savo motyvų atskleidimas dažnai duoda gerų rezultatų: išlaikoma rami atmosfera, parodomas jūsų požiūrio pagrįstumas, oponentas į situaciją gali pažvelgti jūsų akimis.

V žingsnis. Alternatyvų variantų pasiūlymas. Pasiūlykite (ir oponentą skatinkite tai daryti) kuo daugiau problemos sprendimo variantų. Kol kas nesistenkite vertinti tų pasiūlymų protingumo ir pagrįstumo – tai stabdytų kūrybinį procesą. Pabrėžkite, kad dabar svarbiausia – sprendimų gausa, o apie įgyvendinimą kol kas dar nekalbama. Vėliau atrinkite keletą geriausių pasiūlymų, kurie galėtų tapti problemos sprendimo pagrindu. Šiame žingsnyje svarbu išlikti konstruktyviems, nekaitinti atmosferos praeities nuoskaudomis. Jei jūsų oponentas būtent taip iir pradeda elgtis, mandagiai sustabdykite jį: pasakykite, jog pripažįstate ir gerbiate jo jausmus (tai nuramins žmogų). O po to priminkite, kad susirinkote čia būtent dėl gerų ateities santykių, o ne praeities nuoskaudų aptarti.

VI žingsnis. Abipusiai naudingo sprendimo varianto priėmimas. Oponentui parodykite pliusus, kuriuos jam teikia priimamas sprendimas. Parodykite ir įvertinkite oponento indėlį šioje sud sudėtingoje konfliktinėje situacijoje, padėkokit už geranoriškumą.

Trečiojo asmens vaidmuo sprendžiant konfliktą

Kartais kilusį tarpasmeninį konfliktą padeda išspręsti trečiasis asmuo, t.y. asmuo, kuris suinteresuotas kurios nors usės pergale ar pralaimėjimu.Rekomendacijos, kurių turėtume laikytis užėmus tarpininko poziciją:

1.Niekada nesusigundykime duoti patarimus, ką konfliktuojančios pusės turėtų daryti;

2. Neįsitraukime į aptarinėjimus apie ,, siaubingą“ konfliktuojančiųjų padėtį,

3. Trečiojo asmens tikslas- skatinti abiejų pusių lankstumą, atkreipti jų dėmesį į vienas kito požiūrį.

4. Negatyvius konfliktuojančių teiginius paverskime pozityviais.

5. Kontroliuokime konfliktuojančiųjų emocijas.

6. Būkime empatiški.Atskleiskim konfliktuojančiųjų nesugebėjimą įsijausti į kito padėtį.

7. Naudinga kartkartėmis paprašyti priešininkus pakartoti tai, ką jie ką tik girdėjo: esant emocinei įtampai dažnai negirdima ką sako priešininkas.

8. Nuolat akcentuokime, kad dėl ko jo jau pasiektas susitarimas.

9. Būdami trečiaisiais asmenimis konfliktinėje situacijoje, nevaidinkime ,,gelbėtojų“.Turime rasti aukso vidurį tarpabejingumo ir perdėto įsitraukimo į kitų problemas.

Netiesioginiai konflikto sprendimo būdai

Psichologijoje be tiesioginių konflikto sprendimo būdų (kai konfliktą sprendžia pačios konfliktuojančios pusės arba padedamos trečiųjų asmenų), skiriami ir netiesioginiai konflikto ssprendimo būdai.Pagrindiniai jų principai:

• Jausmų išsiliejimo principas: Negesinkime ,, užsidegusio“ žmogaus jausmų, nesikiškime, tegul jis išsilieja.Jei jis save gerbia, galbūt po valandėlės jo neigiami jausmai priešininkui pasikeis į teigiamus.

• Pozicijų pasikeitimo principas.Tai universalus konflikto mažinimo būdas, tinkantis ir šeimoje, ir darbe, ir studentų grupėje.

• Agresijos apnuoginimo principas: patartina epastebimai suvesti konfliktuojančiuosius, kad jie padiskutuotų, pažaistų, pasportuotų ir pan.

• Oponento priverstinio klausymo principas.Konfliktuodami paprastai menkai girdime savo priešininką, daugių daugiausia tik fiksuojame jo intonaciją, nes ruošiame savo tiuškinančias replikas.

• Pajuokimo principas.jei konfliktas nėra per daug įsišaknijęs , vertėtų viską nuleisti juokais- dėmesys nukreipiamas kitur, išsiblaškoma ir atsipalaiduojama.

Konfliktiškų asmenybių tipai

1. Demonstratyvus tipas .Nori būti dėmesio centre, gerai ,,pasirodyti“.Jam nebūdingas racionalus elgesys.Vengia kruopštaus, sistemingo darbo, gerai prisitaiko prie įvairių aplinkybių.

2. Rigidiškas tipas. Tiesmukiškas ir nelankstus.Įtarus, būdinga paaukštinta savivertė.Nekritiškas sau, liguistai įžeidus, jautrus įsivaizduojamam arba realiam neteisingumui.

3. Nevaldomas tipas. Impulsyvus, nepakankamai save kontroliuojantis, nenuspėjamo elgesio.Dažnai agresyvus, išsišokantis, pretenzingas.Nemoka planuoti veiklos, nesugeba realizuoti savo planų gyvenime.

4. Pedantiškas tipas. Sau ir kitiems perdėtai reiklus.Jautrus aplinkinių pastaboms.Nesugeba įvertinti realių grupės narių tarpusavio santykių.

5. ,, Nekonfliktiškas“ tipas. Įtaigus, šiek tiek nenuoseklus elgesio, prieštaringo vidinio pasaulio.Linkęs į kompromisus.Bevalis.

Kilus konfliktui, nereikėtų apsiriboti mūsų oponento priskyrimu tam tikram tipui.

Tarpasmeninių konfliktų profilaktika

Prieškonfliktinė situacija dažniausiai neatsiranda staiga, o subręsta laipsniškai. Svarbiausia yra laiku pastebėti, kad emocinė įtampa pasidarė per aukšta.Reikėtų neužmiršti, kad ne

visada būtent tikra nesantarvė sukelia konfliktą tarp žmonių: neretai mes patys tiesiog nesugebame suprasti kito minčių . Konfliktiškumo lygį lemia taip pat ir psichologinė būsena, kuri dienos bėgyje kinta: nuovargis, bjaurus oras gali išprovokuoti mūsų irzlumą.nepatartina spręsti sudėtingas problemas, jei mūsų bendravimo partneris yra sudirgęs, pavargę, agresyviai nusiteikęs ir pan. Daug informacijos apie nepalnkią situaciją eigą suteikia partnerio mimikos, gestai, kūno judesiai, balso ypatumai ir kt.Tai įvertinę, greičiau pajusime konflikto grėsmę.

¬APIBENDRINIMAS. Nepatartina pradėti spręsti sudėtingas problemas, jei mūsų bendravimo partneris yyra sudirgęs, pavargęs, agresyviai nusiteikęs. Jeigu reikia išspręsti keketą komplikuotų problemų, pradėkite nuo papraščiausios, vis pereidami prie sudėtingesnių.

Savo bendravimo partnerio negalima statyti į beviltišką padėtį: įžeistas ir pažemintas jis bus pasirengęs bet kokiam konfliktui, nes juk svarbiausia – išsaugoti savo orumą ir garbę.

TIKSLAS. Išsianalizuoti konfliktų sprendimo būdus.

TYRIMO UŽDAVINIAI.

• Palyginti vyrų ir moterų požiūrį į konfliktus.

• Išanalizuoti konflikto sprendimo būdus.

• Išsiaiškinti strategijos “laimėti – laimėti“ šeši pagrindinius žingsnius.

• Išnagrinėti vyrų ir moterų nuomonės skirtumus, sprendžiant konfliktus.

• Išnagrinėti psichologinės gynybos mmechanizmus.

HIPOTEZĖ. Išvengti konfliktų yra beveik neįmanoma.

OBJEKTAS. Žmonių požiūriai į konfliktines situacijas.

METODAI. Sudarėme ankentą susijusią su konfliktais. Apkalusėme žmones, kurių amžiaus vidurkis 19 m.

REZULTATŲ APTARIMAS.

Žmonių buvo apkalusta 44. Amžiaus vidurkis 19 metų.

EDGARO LAUCĖS rezultatų aptarimas

Didžioji dauguma vyrų ir moterų (( 57% respondentų) savo tiesą įrodinėja labai karštai ir emocingai.

Daugelis patenka į konfliktines situacijas su šeimos nariais.Vidutinis respondentų amžius yra 19 metų.Tokio amžiaus žmonės dar gyvena su tėvais,turi paisyti jų nustatytos tvarkos,jų nuomonės.Todėl natūralu, jog kyla “trintis”, iššaukianti konfliktą.

Pastebimas akivaizdus moterų ir vyrų konfliktų sureikšminimo skirtumas.Net 16% dailiosios lyties atstovių linkusios sureikšminti konfliktus.Tuo tarpu, vyrai tik 2%.

Išvados.

Konfliktų išvengti yra beveik neįmanoma .

Konfliktų metu žmonės tampa labai emocionalūs.

Žmonės dažniausiai pykstasi dėl smulkmenų.

Tik 47% respondentų visada atsiprašo būdami neteisūs.

VAIDOS LUKAITYTĖS rezultatų aptarimas:

.Kaip dažnai susiduriate su konfliktine situacija?

a) Kartą per mėnesį

b) Kartą per savaitę

c) Kartą per dieną

d) Daugiau kaip kartą per dieną

e) Labai retai

f) Pavyksta išvengti konfliktų

Iš viso buvo apklausti 44 žmonės.Iš jų maždaug 38% su konfliktinėmis situacijomis susiduria kartą per savaitę na, o kartą per dieną susiduria ne ką mažiau maždaug apie 25% respondentų. Konfiktų beveik neįmanoma išvengti, nes kiekvieną dieną mes bendraujame su labai skirtingais žmonėmis,kiekvienas iš mūsų turime savo nuomonę, kurią trokštame išreikšti, tuomet ir kyla konfliktinės situacijos. Žmonės pradeda galvoti apie gynibinius mechanizmus, kaip išvengti konflikto nesumenkinant savojo AŠ ir t.t.Deja tik maža dalis apklaustųjų ( ≈ 7 %)sugeba išvengti konfliktinių situacijų.Moterys šiek tiek dažniau nei vyrai (≈ 13 %)su konfliktine situacija susiduria kartą per dieną.Dailiosios lyties atstovės yra jautresnė, daug emocingiau reaguoja į kkiekvieną pastabą, taip ir kyla konfliktai, kuriuos išspręsti vėliau būna keblu, nes kaip prieš tai minėjau , niekas nenori prarasti savojo AŠ ir nusileisti.Tačiau didesnė dalis vyrų mielai nepradeda konfliktų, ir turbūt daug mieliau juos užbaigia, nes vyrai linkę nepastebėti neesminių smulkmenų.

4. Su kokiais asmenimis dažniausiai konfliktuojate?

a) su šeimos nariais

b) su antraja savo puse

c) su draugais

d) su bendradarbiais

e) su vadovais

f) su priešingos lyties atstovais

Iš visų apklaustų respondentų net 66 % dažniausiai pykstasi su šeimos nariais.Kadangi vidutinis respondentų amžius yra maždaug 19 metų , tai beabejo nėra išvengiama, nes tokio amžiaus tiek vaikinai tiek merginos gyvena tėvų namuose, todėl privalo laikytis tam tikrų taisyklių, kurios dažniausiai jiems nepriimtinos.Tuomet kyla konfliktai.Kiekvieną dieną su namiškiais konfliktinių situacijų neįmanoma išvengti, nes nuolat vyksta trintis, kiekviena smulkmena gali sukelti didžiulį konfliktą.Nėra nieko stebėtino, kad dažniausiai konfliktuojame su šeimos nariais.Su antrąja puse pykstasi apie 8 % visų respondentų, tiesa, šiek tiek dažniau su antrąja puse pykstasi vyrai, galbūt čia kaltas vyriškas pavydas. Tačiau su draugais šiek tiek dažniau pykstasi moterys(≈7 %), o vyrų (≈ 6 %).Moterims sunkiau įtikti, jos reiklesnės, reikalauja daugiau dėmesio iš draugų. Joms svarbu palaikyti pastovius santykius, o ne susitikti kelis kartus per savaitę ar mėnesį, kaip mėgsta daryti vyrai.Vyrai taip pat sugeba išvengti konfliktų su bendradarbiais.Priešingai nnei moterys.

5. Dėl kokių priežasčių dažniausiai pykstatės su aplinkiniais?

a) dėl smulkmenų

b) dėl rimtų priežasčių

Iš visų apklautųjų tiek vyrų tiek moterų, 60% respondentų pykstasi būtent dėl smulkmenų.Tai lengviausias būdas sukelti konfliktinę situaciją.Kiekvienas iš mūsų savaip suprantame elementarius dalykus, tarkim tvarką, vienas yra pedantas kitas atvirkščiai mėgsta viską jaukti, arba vienas yra labai išlaidus, o kitas- šykštus ir pan. Tarp šių žmonių tuoj pat įsižiebs konfliktas. Dailiosios lyties atstovės labiau linkusios gilinti į smulkmenas ir dėl jų pyktis(≈ 34 %), o tuo tarpu vyrų 26 %.Tačiau vyrai labiau linkę konfliktuoti dėl rimtų priežasčių net 27 %, o moterų 16 % linkusios konfliktuoti dėl rimtų priežasčių.Na jos nelabai atsilieka nuo vyrų, tačiau moterys labiau nei vyrai kreipia dėmėsį ir sureikšmina smulkmenas.

6. Ar ilgai jaučiat pagiežą kitam asmeniui po rimto konflikto?

a) ilgai

b) neilgai

c) visai nejaučiu

d) priklauso nuo nuotaikos

Rezultatai parodė, kad iš visų respondentų tiek vyrų tiek moterų, ilgiau pyksta vyrai maždaug 7 %, o tuo tarpu daugiau moterų priklausomai nuo nuotaikos laiko pyktį net 27 %. Vyrai rečiau pyksta,bet dėl rimtesnių problemų, dėl to ilgiau laiko pyktį.Iš visų apklaustųjų net 43 % priklausomai nuo nuotaikos reaguoja į konfliktus.Rimti konfliktai būtent tuo metu gali iš tiesų išmušti iš pusiauvyros, tačiau kai jie baigiasi mes stengiamės viską greit pamiršti ir gyventi toliau. <

7. Kaip sprendžiate konfliktus?

a) vengiate konflikto sprendimo

b) nepripažįstate konflikto

c) karštai įrodinėjate savo tiesą

d) nusileidžiate kito nuomonei

Didžioji dauguma vyrų ir moterų ( 57% respondentų) savo tiesą įrodinėja labai karštai ir emocingai.Tai vyksta todėl, kad žmonės nelinkę pritarti kito nuomonei, dauguma žmonių konflikto metu nelinkę nusileisti net 14 % visų respondentų.Žmonės bijo pasirodyti per nelyg silpni, prarasti savąjį AŠ, nori atrodyti stipresni ir t.t.Tai keletas iš pagrindinių priežasčių,dėl kurių mes įrodinėjame savo tiesą.

8. Ar susipykę su jums svarbiais žmonėmis bandote su jais susitaikyti?

a) taip

b) ne

c) kartais

Tiek vyrai tiek moterys susipykę su jiems svarbiais žmonėmis bando susitaiktyti maždaug 61 % visų respondentų , tai iš ties suprantama, nes dėl kažkokio netikėto konflikto nė vienas iš mūsų nenorėtų prasti šiltų jausmų su artimaisiai dėl to ir bando susitaikyti, pamiršdami tai, kas buvo blogai.Vyrai linkę nesureikšminti tokių konfliktų, todėl tik kartais bando susitaikyti (≈ 14 %), o tuo tarpu moterų maždaug 7 % tik kartais bando susitaikyti.Iš vis nebando susitaikyti apie 18 % visų respondentų.Iš jų vyrų apie 11 %o tuo tarpu moterų 7 %.

9. Ar susipykę su jums nesvarbiais žmonemis bandote su jais susitaikyti?

a) taip

b) ne

c) kartais

Apklaustieji respondentai, tiek vyrai tiek moterys, nelinkę taikytis su jiems nesvarbiais žmonėmis net 43 % nėra linkę tai daryti.Kai kuriems žmonėms tai atrodo visiškas laiko

švaistymas, juk vistiek tai nieko jo gyvenime nepakeis ir dar yra daugybė priežasčių dėl, kurių mes tiesiog net nenorime taikytis su nesvarbiais žmonėmis.O susitaikyti bando nedidelė dalis respondentų ≈ 23 %.Yra žmonių, kurie tarkim negali ramiai gyventi, tol kol nesusitaiko su tuo žmogumi, su kuriuo jiems teko kažkada susipykti.tokie žmonės beabejo bet kokiomis priemonėmis stengiasi visų pirma išvengti konflikto.O visiškai nebando susitaikyti apie 34 % visų respondentų, didesnė dauguma vyrų.Vyrai tiesiog nėra tokie jautrūs, kaip tarkim moterys, vyrai lengviau susitaiko ssu įtampa kilusia dėl konfliktinės situacijos, o moterims būtų keblu dirbti ar mokytis ten, kur nuolat tvyrotų įtampa.Dėl to tik nedidelė dalis visų apklaustų moterų visiškai nekreipia dėmesio į konfliktines situacijas kilusias su nesvarbiais žmonėmis.

AGNĖS ŠEŠTOKAITĖS rezultatų aptarimas:

• Po kiekvieno konflikto kažkiek pasikeičia žmogaus jausena, vieni žmonės jaučiasi prislėgti, kiti vengia bendrauti su konfilktuojančia puse, dar kiti elgiasi lyg nieko nebūtų atsitikę. Dauguma moterų jaučiasi prislėgtos, galbūt dėl to, kad dažniausiai jos pradeda konfliktus, jos dažniausiai pykstasi dėl smulkmenų, iir turbūt po konflikto jaučiasi kaltom, kad pradėjo pyktis dėl smulkmenų. Dažnai konfliktai dėl smulkmenų perauga į rimtesnius konfliktus, paliečia tiek vienos tiek kitos pusės skaudžias vietas. Tada net nebandoma ieškoti naujų konfliktų sprendžiamų būdų, nes žmonės yra įsikarščiavę. Vyrai įį konfliktus dažniausiai nekreipia dėmesio, galbūt jiems tai nėra aktualu, ir jie daug rečiau susiduria su konfliktine situacija. Pagal atliktą apklausą galima padaryti išvadą, kad moterys dažniausiai jaučiasi prislėgtos po konflikų, nes jos jaučiasi kaltos. O vyrai tiesiog ignoruoja konfliktus.

VYRAI MOTERYS

Nekreipia dėmesio 4 2

Palaiko vieną iš

konfliktuojančių pusių 5 3

Padeda išspręsti konfliktą 9 13

Pagalvoja, ką darytų tokioje

situacijoje 4 3

• Dauguma žmonių yra matę besipykstančius žmones, bet kiekvienas žmogus į konfliktuojančius draugus, pažįstamus ar gimines reaguoja kitaip. Daugelis apklaustų žmonių, tiek vyrai tiek moterys, bando padėti išspręsti konfliktą. Mano nuomone tai nėra gerai, nes asmeniškai man labai nepatinka, kai kažkas kišasi į konflikto sūkurį. Aš manau, kad niekam nepatiktų, jei pašalinis žmogus palaikytų vieną iš konfliktuojančių pusių, aišku kartais būna malonu, kai pašalinis žmugus palaiko tavo nuomonę, bet taip pat jjis gali palaikyti ir kito žmogaus nuomonę. O tai manau nelabai patiktų. Tik trys iš apkalustųjų visiškai nekreipia dėmesio į konfliktuojančius draugus, tai aš manau geriausia, nes tai yra „ne tavo reikalas“. Manau geriausiais variantas yra gerai pagalvoti, ką jūs darytumete tokioje situacijoje, nes gyvenimo vingiai nežinomi, gal kartais ir jūsų gyvenime pasitaikys tokia situacija, o jums jau bus lengviau ir greičiau apsispręsti ar veikti, nes jūs jau būsite apgalvoję, kaip būtų galima pasielgti tokioje situacijoje. Pavyzdžiui aš niekada nesikišu įį kitų žmonių ginčus, tik jeigu manęs primygtinai parašo pasakyti savo nuomonę – aš pasakau, ir manau ta nuomonė beveik visada būna objektyvi. Aš manau, kad taip turėtų elgtis visi žmonės.

• Atlikti tyrimai parodė, kad dažniausiai moterys būna išsiblaškiusios ir negali susikaupti darbui, manau dėl to, kad jaučiasi kaltos dėl sukelto konflikto, jaučiasi kaltos dėl smulkmenų sureikšminimo, ir galbūt galvoja, kad nereikėjo karščiuotis ar prisiminti senų nuoskaudų. Vyrai šiuo atvėju yra tolerantiškesni – jie tiesiog nepainioja savo asmeninio gyvenimo su darbu. Dauguma apklaustų žmonių kartais būna išsiblaškę, bet jei konfliktas sunkus – susikaupti ir gi būna sunku. Aš manau tai nėra gerai, nes asmeninis gyvenimas neturi sietis su darbu ar kitokia veikla. Pvz.: Darbuotojas yra labai emocingas, o jam yra suteiktos atsakings pareigos firmoje ar kokioje nors įstaigoje, jeigu atsitiktų koks nors sukrėtimas šeimoje, darbuotojas negalėtų gerai atlikti savo darbo. Nukentėtų tiek darbuotojas, tiek darbdavys, tiek pati firma, o tai yra labai blogai. Aišku, nei vienas darbdavys negali darbuotojo patikrinti „emociškai“. Aš manau kiekvienoje firmoje turėtų būti psichologas, kuris galėtų padėti visiems firmoje ar įstaigoje dirbantiems žmonėms, nes ne kiekvienas žmogus turi pinigų nueiti pas psichologą.

• Dėja labai mažai vyrų analizuoja konfliktų priežastį, tiesa, jie apskritai vengia ir ignoruoja konfliktus, mmanau dėl to, kad jiems tai nerūpi, jie paprasčiausiai turi rimtesnių užsiėminų, ir savo galvų „nekvaršina“ visokiais niekais. Aš manau, kad analizuoti konfliktų priežastis yra labai svarbu, nes gerai išspręstas konfliktas daugiau nepasikartoja, nereikia dėl jo nervintis ar apgalvoti galimas pasėkmes, miegas taip pat būna ramesnis. Dažniausiai moterys analizuoja konfliktų priežastis, tačiau tik išanalizuoti konflikto priežasčių neužtenka, reikia kalbėtis su žmogum, su kuriuo įvyko kofliktinė situacija, reikia atsižvelgti į jo norus, požiūrį, ir svarbiausia – konfliktas turi būti išspręstas abieju pusių naudai. Aišku, nevisada išeina, kad abi pusės būtų patenkintos, bet reikia spręsti taip, kad nei viena iš pusių nebūtų labai įskaudinta ar nebūtų visiškai neatsižvelgta į jo požiūrį. Taip negerai, nes tada žmogus kaupia savo pyktį viduje ir jo „išsiliejimas“ gali būti reikšmingas (blogaja prasme) pačio žmogaus gyvenime. Kalbėjimas su konfliktuojančiu žmogum yra būtinas, tačiau ne visada žmonės kalbasi, jie tik išreiškia savo mintis, požiūrį ar nepasitenkinimą, o kitos pusės net nesiklauso, papraščiausiai nenori girdėti, neatsižvelgia į kito žmogaus norus ar poreikius.

• Atsiprašyti, jei žmogus yra kaltas – reikia. Reikia pripažinti savo kaltę. Taip pat kito žmogaus atsiprašymas geriau nuteikia, su juo galima lengviau bendrauti, ir atsiprašymai yra malonūs, malonu, kai žmogus galvoja apie konfliktą, malonu, kad jis pripažįsta, jjog būtent jis yra kaltas dėl konflikto. Moterys yra daugiau linkusios atsiprašyti nei vyrai, nors vyrai ir gi neatsilieka. Taip buvo keliatas apklaustųjų, kurie neatsiprašo savo brangių žmonių, jei yra kalti. Aš manau dėl to, kad nenori pripažinti konflikto, ar papraščiausiai jiems labai sunku ištarti žodeli „atsiprašau“. Mano nuomone, tų žmonių šeimose niekas neatsiprašinėdavo, jie nematė savo šeimose atsiprašymų, todėl jie patys nėra linkę atsiprašinėti. Taip pat nemažai žmonių tik kartais atsiprašo, turbūt tai priklauso nuo žmogaus nuotaikos, nuo esamos padėties, arba nuo konflikto sunkumo. Taip pat atsiprašymą įtakoja temperamentas, nes jei žmogus yra principingas, jo principai yra aukščiau visko, o paprastas atsiprašymas „pamintų“ jo principus. Iš tokio žmogaus žodelio „atsiprašau“ greičiausiai niekada neišgirstumėm. Kai kurie žmonės atsiprašinėja labai dažnai, tačiau vis tiek daro blogai (daro taip, kad po to vėl reikia atsiprašinėti). Tai ir gi yra blogai. Išties žmonių poelgiai ar mintys labai dažnai priklauso nuo nuotaikos.

• Labai svarbu suprasti su jumis konfliktuojančio žmogaus požiūrį į konfliktinę situaciją, nes jei žmonės galvotų vien tik apie save – tai visi žmonės per dieną išgyventų kokias 10 konfliktinių situacijų. Iš tiesų yra labai svarbu pažiūrėti į konfliktą kito žmogaus akimis, taip pat yra malonu, kai žmogus atsižvelgia į tavo norus

ir poreikius. Taip analizuoti kito žmogaus nuomonę yra įdomu, nes kiekvienas žmogus yra savotiškai mielas, o ir kiekvienas kinčas padeda geriau pažinti kitą žmogų, padeda įsigilinti į jo mintis ir pasaulėžiūrą. Taip pat kiekvienas žmogus klysta, klysti yra žmogiška, tačiau pažvelgus į kito žmogaus požiūrį galima ieškoti „neteisybės“ jo atžvilgiu ir tuo pačiu taisyti savo klaidas, ar bent kitaip elgtis su jums brangiu žmogumi, tik aišku visiškai „nepaminti“ savo principų. Jei pats žmogus nerodo jokios iniciatyvos ar gerų poelgių jūsų aatžvilgiu tai reiktų atsisėsti ir atvirai pašnekėti, reikia abiem įdėti pastangų, kad santykiai būtų šilti ir malonūs, reikia suteikti kitam žmogui pasitikėjimą, suteikti šilumą, suteikti juakumo ir rūpestingumo jausmą. Tada pats žmogus ims kitaip žiūrėti į jūsų santykius, tada bus daug lengviau ištarti „atsiprašau“, daug lengviau kitas žmogus galės atsiskleisti, koks jis yra iš tiesų, tada bus galima gerai pažinti žmogaus pasaulėžiūrą.

• Dažniausia ginčuose būna vienas teisus žmogus, nors tik įsisiubavus konfliktui kiekvienas žmogus mano, kad būtent jis yra teisus, ttačiau ginčui artėjant prie pabaigos išaiškėja būtent kuris žmogus nėra teisus. Dauguma moterų, kurios dalyvavo tyrime, konfliktinėje situacijoje, jei yra teisios, jaučiasi visagalėmis. Taip pat nemažai vyrų konfliktuodami jaučiasi visagaliais, manau dėl to, kad vyrai yra stiprioji lytis ir jie yyra stipresni už moteris, bent jau jaučiasi stipresni. Yra moterų, kurios mėgsta situaciją laikyti savo rankose, ypač jei konfliktai vyksta poroje. Jos mėgsta konruolioti vyrus, ginčuose jaučiasi „visagalėmis“, o jei vyrai nepasiduoda tokiai įtakai, tai moterys pradeda vaidinti nuskriaustąsias, kartais taip laimi vyrų nusileidimą. Mano nuomonė tai labai žema. Geriausia kai abi pusės nesijaučia „visagaliais“. Pasaulyje yra labai daug žmonių, lygiai tiek pat yra nuomonių, tiek pat skirtingų požiūrių į konfliktus.

• Tiek vyrai tiek moterys bando ieškoti naujų konfliktų sprendimo būdų, jei seni sprendimo būdai nepasiteisina. Tai yra gerai, nes žmonės nori gyventi geriau (morališka prasme). Ieškojimas naujų konfliktų sprendimo būdų gali būti ir įdomus, juk įdomu analizuoti ir ieškoti naujų sprendimo būdų. Tačiau yra žmonių, kurie net negalvoja apie nnaujus sprendimo būdus, galbūt jie yra pavargę nuo konfliktinių situacijų, galbūt jau atsibodo ieškoti kitų sprendimo būdų, arba jie tiesiog teka pasroviuj, galbūt jiems tai tiesiog nėra aktuaklu. Yra ir tokių žmonių, kuriems tiesiog patinka ginčytis, arba jie papraščiausiai sudaro tokį įspūdį. Ieškoti naujų sprendimo būdų neužtenka, tuos būdus reikia įgyvendinti, ar bent stengtis įgyvendinti, nesedėti sudėjus rankų.Taip pat ieškant kitų konfliktų sprendimo būdų reikia atsižvelgti į kito žmogaus norus ir poreikius.

• Yra skirtingų žmonių yra ir skirtingų nuomonių, kaikurie žžmonės sureikšmina konfliktus, kaikurie ne. Atliktoje apklausoje paiškėjo, kad moterys daugiau linkusios sureikšminti konfliktus nei vyrai. Daug kas priklauso nuo nuotaikos, nuo žmonių jausenos. Jei žmonės yra laimingi, jie tiesiog nekreipia dėmesio į konfliktus ar juos erzinančius dalykus, o jei asmeniniame gyvenime sekasi nelabai gerai – tai kiekvienas kilęs konfliktas yra sureikšminamas. Tačiau tai nėra gerai. Tikriausiai nėra pasaulyje žmogaus, kuris nebūtų išgyvenęs „užsipuolimo“ konflikto metu. Dažnai prislėgti ir depresuojantys žmonės yra nesukalbami. Reikia tvardyti savo emocijas.

IŠVADOS

1. Konfliktinių situacijų išvengti neįmanoma.Didžioji dalis respondentų su konfliktine situacija susiduria beveik kiekvieną dieną.

2. Iš visų apklautųjų didžioji dauguma, net 66 % pykstasi būtent su šeimos nariais. Tai žmonės kuriuos matome kiekvieną dieną , vyksta savotiška trintis,dėl to ir kyla konfliktai.

3. Dažniausiai konfliktai kyla dėl smulkmenų.Net 60 % tiek vyrų tiek moterų pykstasi būtent dėl smulkmenų.

4. Dažniausiai žmonės į konfliktines situacijas reaguoja priklausomai nuo nuotaikos.

5. Didžioji dauguma vyrų ir moterų ( 57% respondentų) savo tiesą įrodinėja labai karštai ir emocingai.

6. Tiek vyrai tiek moterys susipykę su jiems svarbiais žmonėmis bando susitaiktyti maždaug 61 % visų respondentų .

7. Apklaustieji respondentai, tiek vyrai tiek moterys, nelinkę taikytis su jiems nesvarbiais žmonėmis net 43 % .

8. Po konflitinės situacijos žmonės dažniausiai jaučiasi prislėgti.

9. Dauguma apklaustųjų žmonių padeda bbekonfliktuojantiems draugams padėti išspręsti konfliktines situacijas.

10. Konfliktai daro įtaką žmonių veiklai.

11. Žmonės analizuoja konflikto priežastis.

12. Jeigu žmogus yra kaltas, pasibaigus konflitui atsiprašo.

13. Žmonės bando suprasti su jais konfliktuojančio žmogaus požiūrį.

14. Jei konflitinėje situacijoje vyrai yra teisūs – nejaučia „visagaliais“, o jeigu moterys yra teisios – jos jaučiasi „visagaliomis“.

LITERATŪRA

1. Bendravimo psichologija ISBN 9955 – 09 – 033 – 2