Konfliktai

TURINYS

ĮVADAS…………………………3

1. ŠEIMOJE KYLANČIŲ KONFLIKTŲ PRIEŽĄSTYS……………….4

2. KONFLIKTŲ ĮTAKA VAIKO PSICHIKAI IR ELGESIUI…………6

3. ŠEIMOJE VYKSTANČIŲ KONFLIKTŲ PROBLEMATIKA………… 8

IŠVADOS…………………………9

LITERATŪRA…………………………10 ĮVADAS

PROBLEMA: Ar šeimoje vykstantys konfliktai įtakoja vaiko socializaciją?

TIKSLAS: Įvertinti šeimoje vykstančių konfliktų įtaką asmenybės ugdymui.

UŽDAVINIAI: 1. Išanalizuoti šeimoje kylančių konfliktų priežastis;

2. Išanalizuoti konfliktų įtaką vaiko psichikai ir elgesiui;

3. Įvertinti šeimoje vykstančių konfliktų problematiką.

PROBLEMOS PASIRINKIMO MOTYVAS

Vaidai šeimoje išnyks tik tada, kai santuokas rengs protingos mašinos, kai prieš vestuves ir vienas, ir kitas išdrįs prisipažinti esąs kvailas, žiaurus, šykštus, piktas, irzlus, priekabus, nesugyvenamas, aapsileidėlis, tinginys, girtuoklis, ėdrūnas, užsispyrėlis, egoistas, be humoro jausmo. Iš anksto bus užprogramuota tokių žmonių santuoka, bus pasirengta su tokiais gyventi, nieko daugiau nesitikėti. Tada ir nebeliks šeimyninių vaidų.

J. Grušas

Vaidai, konfliktai tokie neišvengiami kiekvienos šeimos gyvenime. Bet iš kur gi jie?

Be abejo, kad kiekvienas iš mūsų patiriame nesėkmių, tik labai skirtingai į jas reaguojame. Vienam-į viską “nusispjaut”, kitam- ant trečio “išsiliet”. Čia ir atsiranda ta kibirkštėlė, kuri laikui bėgant įsiplieskia. Bet juk tai ne iš gero gyvenimo. Ne iš tto, kuris lepina, gausiai apdovanoja. Tačiau kyla klausimas, o kodėl jis negalėtų toks būti? Juk tada būtų taip gera gyventi.

Bet peršasi vienas atsakymas, jog mūsų visuomenėje taip niekada nebuvo, nėra ir niekada nebus. Bet čia vėl darosi neaišku, kodėl niekada..? OO gal vis dėlto įmanoma nors truputį pakeisti?

Galbūt.

Taigi šis “galbūt” ir paskatino mane ieškoti priežasčių žmonijos negerovei išaiškinti. Gal aš nebūsiu tas, kuris kažką pakeisiu, bet gal būsiu tos sėklos ląstelė, kuri išaugusi pakreips visuomenę žengti šviesesniu keliu.

1. ŠEIMOJE KYLANČIŲ KONFLIKTŲ PRIEŽASTYS

Mūsų visuomenės idealas yra santuoka iš meilės. Meilė yra masinis reiškinys, bet tai nereiškia, kad visi žmonės kuria santuokas vien tik iš meilės. S.Golodo duomenimis, iš meilės susituokia 39.1 proc. vyrų ir 49.6 proc. moterų. Bet visgi, jei meilė ir yra, šis jausmas ilgainiui gali susilpnėti vien dėl to, kad vyras ir žmona nepatenkina savo asmeninių poreikių šeimoje.

Šis trūkumas paskatina atsirasti socialinį-psichologinį barjerą tarp sutuoktinių, kitaip vadinamą konfliktu, kai abi pusės patiria sunkų psichologinio nesuderinamumo skausmą. “Tą skausmą ttaikliai aprašė V.Tendriakovas apsakyme “Užtemimas”.Vienas apsakymo herojus taip samprotauja: “Jeigu aš esu jaunas, sveikas, tai nuovargį sukeliantis darbas, skurdas, netgi fatališkos nesėkmės iš tikrųjų nėra man taip baisios, kaip nesuderinamumas su tuo, su kuo lemta gyventi petys petin. Nesuderinami- vadinasi, į džiaugsmą man atsakoma liūdesiu, o išdidumą- pasmerkimu, į atvirumo prasiveržimą- uždarumu” ”(Bajoriūnas Z.,1997, 204). Taigi daugelio šeimos specialistų nuomone, viena svarbiausių, esmingiausių šeimos konfliktų priežasčių yra prieštaravimas tarp santuokos idealo ir tikrovės.

Idealą realizuoti trukdančios konfliktų priežastys gali būti objektyvios iir subjektyvios. Pastarąsias sudaro: neigiama šeimos narių vienas kito atžvilgiu nuostata, kai kurių šeimos narių vienas kitam rodomas nepakantumas, nepagrįstas siekimas vienas kitą pažeminti, neteisingas ar siauras interesų supratimas, neigiami charakterio bruožai. Bet nepalankios buto ir materialinės sąlygos, blogas šeimos režimas, vieno ar abiejų sutuoktinių dažnas girtavimas, gyvenimo šeimoje neorganizuotumas yra jau objektyvios priežastys.

Kaip matome, priežasčių sukelti konfliktinę situaciją šeimoje tikrai yra apsčiai, neįskaitant net tų, kurios nebuvo paminėtos. Bet pabandykime stabtelėti ir giliau žvilgtelėti į labiausiai iš jų įtakojančias šeimos gyvenimą.

Kaip teigia J.V.Uzdila (1993), moralinis konfliktas šeimoje pirmiausia yra vidinis, o tik po to .išorinis. Bendras gyvenimas kartu skatina ieškoti kompromisų, moko apsispręsti renkantis vieną iš dviejų galimybių. “Atsisakoma vieno gėrio dėl kito, kad būtų patirtas mažesnis blogis” (Uzdila J.V.,1993, 81). Tačiau sutuoktiniai yra tokie skirtingi, kad prieštaravimai yra neišvengiami, kurie vis tiek ir neretai tampa pagrindine konfliktų šeimoje versme.

Anot J.,G. Navaičių (1990), šeimos gyvenimas priverčia net ir labai to nenorintį žmogų atidžiau pažvelgti į save ir suvokti, kad jis nėra absoliučiai tobulas. Deja, prisitaikymas prie kitų žmonių tampa didesne ar mažesne kliūtimi, kadangi pačiam keisti savo charakterį, daryti nuolaidas daug kam nesinori. Bandoma “perauklėti” kitą, o kai šis “persiauklėti” būna nelinkęs, tarp sutuoktinių prasideda kova.

Nesutarimas šeimoje virsta konfliktu, kkai jį lydi “tiek vyro, tiek žmonos neigiamos emocijos, priešiškumas, susvetimėjimas. Konflikto sukelta būsena gali staiga virsti emociniu stresu. Tada nebevaldomi jausmai smarkiai pakeičia įprastą žmogaus elgesį, mintis, smarkiai mažina jo gebėjimą teisingai vertinti save ir kitus. <.> Neigiami jausmai tarsi išstumia visus kitus. Dėl to neatsitiktinai konfliktas atskleidžia tokias sutuoktinių savybes, kurios net jiems patiems gali būti nežinomos. Pyktis, susierzinimas lyg “užbraukia” gerumo, pasitikėjimo jausmus” (J. Navaitienė, G. Navaitis, 1990, 69). Išryškėja ir tokie neigiami charakterio bruožai, kaip savęs pervertinimas, užsispyrimas, savitvardos stoka, autoriteto nepripažinimas, polinkis įžeisti, šiurkštumas, įžulumas, kerštingumas, agresyvumas.

O juk “kiekvienas žmogus trokšta meilės ir pripažinimo, dėmesio ir pagarbos savo asmenybei, interesams, siekiams” (J. Navaitienė, G. Navaitis, 1990, 70). Sutuoktiniai tikisi, kad šeimoje jie visada ras paramą, užuojautą, supratimą, tačiau be nuolatinio siekimo suderinti skirtingus interesus tai neįmanoma. Taigi atidumo trūkumas, nuolaidų nepripažinimas taip pat dažnai būna konfliktų priežastis. Tačiau “ne visada bendravimo sutrikimai reiškiasi barniais, kivirčais, priekabėmis ir pan. Labiausiai žmogų kankina: įtempta šeimos atmosfera, ignoravimas ir priešiškumas, tylėjimas, vyro nesidomėjimas žmonos darbu ir namų ūkiu, vaikų auklėjimu; žmonos nesidomėjimas vyro darbu ar jo mėgstamu užsiėmimu” (Bajoriūnas Z., 1997, 208). Šeimos narių vienų kitiems uždarumas, kaip savotiškas konfliktas, palieka daug gilesnius pėdsakus jų širdyse, kur atsiranda ttarsi mažytės užuomazgos kilti naujiems nesutarimams.

Toks gyvenimo džiaugsmo ir prasmės nuvertinimas ima reikštis ir tuomet, kai “šeimos nariai kartais net dėl menkų priežasčių ima neigti vienas kito vertę” (J. Navaitienė, G. Navaitis, 1990, 70). “Savęs ir partnerio vertinimo disonansas yra potenciali sutuoktinio konflikto priežastis. Ne veltui sociologai pabrėžia, <.> jog nevalia neišmokus kritiškai vertinti save, niekinti partnerį. Kaip ir nevalia visą disharmonijos santuokoje kaltę versti tik jam. Čia svarbi ir vyro, ir moters vertybinė orientacija, liečianti šeimą. Kur stokojama tokios orientacijos, moters ir vyro santykiuose- “amžini” konfliktai. Prie šeimos “konfliktinio fono” prisideda ir nestabilumo veiksnių skatinami nesutarimai. Kaip žinome, šiems veiksniams dažniausiai “vadovauja” polinkis piktnaudžiauti alkoholiu” (Uzdila J.V., 1993, 77-78). Iš čia matyti, jog alkoholis tik dar labiau paaštrina nesutarimus tarp sutuoktinių. Bet ir šis potraukis svaigintis kyla ne iš nieko. Jį lemia konfliktai šeimoje, priklausantys ne tik nuo partnerio savybių, bet ir nuo socialinės aplinkos poveikio. Be to, kaip teigia J.,G. Navaičiai (1990), tik silpni žmonės bando ramintis alkoholiu. O tokios būdo savybės kaip uždarumas, neryžtas, nepastovumas, nekantrumas, per didelis pasitikėjimas savimi, nepilnavertiškumo kompleksas, gyvenimo prasmės neapibrėžtumas veda prie tos pačios neigiamos pasekmės ir gali sukelti net alkoholinę ligą.

Tačiau tokia žmogaus būsena, įtakojanti susirgimą, formuojasi veikiama sunkių gyvenimo, materialinių

sąlygų. Daugelyje šeimų. būtent ši problema ir yra visų kitų konfliktų pradininkė. Bet galima teigti, jog dažnai šias gyvenimo sąlygas apsunkina ir pats alkoholizmas, kai nustojama rūpintis šeima, į viską žvelgiama pro pirštus, nejaučiant jokios atsakomybės. Ši liga dažnai net pagilina šeimyninius nesklandumus ir lemia, jog net menkiausios priežastys sukelia rimtus konfliktus, dar labiau paryškina neigiamas žmonių charakterio savybes, blogina materialinę padėtį.2. KONFLIKTŲ ĮTAKA VAIKO PSICHIKAI IR ELGESIUI

Tik meile vaikams ir nuoširdžiu bendravimu su vaikiška siela galima sukurti laimingą žmoniją.

L. Tolstojus

Išaugti ir subręsti vaikai gali ir minimaliomis sąlygomis. Tačiau pasiekti suaugusiojo brandą- sudėtinga. Tai reikalauja tėvų ir paties vaiko pastangų. Augantis ir bręstantis žmogus yra veikiamas genetinių, aplinkos veiksnių, vis labiau ryškėjančio savojo “aš”.

Vaikystė ir paauglystė yra jautriausias periodas, lemiantis didelius pokyčius mažojo žmogaus fizinio ir emocinio vystimosi sferoje. Šeimos įtaka vaikui didžiausia pirmaisiais gyvenimo metais, po to ji silpnėja. Tačiau tai, ką vaikas patyrė šeimoje, ko ten išmoko, atsiliepia visam jo gyvenimui.

Taigi labai svarbi problema- tėvų nesantaika. “E.M. CCummings ir P. Davies atlikti tyrimai rodo, kad tokia padėtis, kai tėvai nesugeba išspręsti didelių ir ilgalaikių tarpusavio konfliktų, veda prie paauglių elgesio ir emocijų, socialinės ir tarpasmeninės bei kognityvaus funkcionavimo srities problemų” (R.Giedrienė, J.Grudzinskas, G.Navaitis, 1999, 38).

Šeima paauglystėje ggali tapti vienu psichologinių rūpesčių šaltinių. Daugelio vaikų psichikos sutrikimų prasideda dar jaunystėje. Jie jaučiasi vieniši, nesugeba spręsti kylančių santykių problemų, turi bendravimo sunkumų. Dažnas jų nepasitiki savimi ar save pervertina, jaučia kaltės jausmą ar būna agresyviai nusiteikę, išgyvena gilius stresus. Tokie ir panašūs psichologinės raidos sutrikimai dažniausiai būna įtakojami santykių su šeimos nariais. Sveikam jauno žmogaus vystymuisi ir teigiamam savęs vertinimui labai svarbu palaikymas, pripažinimas, supratimas, kurių ypač stinga nedarniose, girtaujančiose šeimose, kur vyrauja ypač neigiama vidinė atmosfera.

Dažnai vaikas suvokia, kad namuose kyla konfliktai, tėvai barasi, tačiau visiškai negali pakeisti įvykių. Dienos išgyvenimai ir baimės persikelia į naktį, o tada, pasak Froido, iš pasamonės išlenda baisių sapnų ir košmarų forma. “Tokie konfliktiniai santykiai tėvų namuose sudaro palankią dirvą vaikų aankstyviems, doroviškai nemotyvuotiems seksualiniams ryšiams. Tokie ryšiai- tai dvasinis skurdas, ypač gėdos, kaltės ir atsakomybės atrofija” (Uzdila J.V.,1993, 78). Todėl blogi šeimos “narių tarpusavio santykiai, susvetimėjimas, nedorovingas tėvų elgesys ir panašiai tampa rimtomis kliūtimis harmoningai vaiko asmenybei ugdyti” (J.Navaitienė, G.Navaitis, 1990, 112). Čia tarsi pasėjamas grūdas netinkamam vaiko elgesiui, kuris, anot R.Grigo (1988), žiūrint vyresniųjų akimis, kelia nerimą ir daugybę klausimų. Nesiimant efektyvių intervencijos priemonių prieš anksti vaikystėje pasireiškiančius nežymaus elgesio, emocijų socialinio bendravimo sutrikimus, jie paauglystės laikotarpiu perauga į ggrėsmigus socializacijos sutrikimus, pasireiškiančius agresija prieš visuomenę (nusikalstamumas) arba prieš save (savižudybės, savęs naikinimas psichoaktyviomis medžiagomis).

Viena iš akivaizdžiausių sąlygų, nulemiančių vaikų polinkį nusikalsti- kitų šeimos narių kriminalinis elgesys. Sheldon ir Eleanor tyrimai JAV (1930, 1934) parodė, jog 87 proc. nepilnamečių nusikaltėlių buvo kilę būtent iš tokių šeimų. West ir Farrington (1977) pastebėjo, kad tikimybė, jog jauni vaikai taps nusikaltėliais, padidėja net keturis kartus, jeigu jo šeimoje yra du asmenys, turintys kriminalinę patirtį.

Egzistuoja bent du ryšio tarp nusikaltėlių tėvų ir vaikų deviacinio elgesio paaiškinimai. Pirma, tokie tėvai vaikus augina žymiai skurdžiau, palyginus su kitais tėvais. Jie gauna mažus atlyginimus, dažnai susiduria su nedarbo problema. Antra, tėvų elgesys daro blogą įtką vaikams. Dažniausiai jų požiūris, vertybinė orientacija formuoja vaiko pasaulėžiūros susidarymą.

Taigi ir būstų problema (1995 m.95 tūkst. šeimų kreipėsi paramos į valstybę dėl aprūpinimo gyvenamuoju plotu), aukštas bedarbystės lygis (13 proc.), alkoholizmo problema (apie 80 tūkst. asmenų yra medicinos įstaigų įskaitose) Lietuvoje sudaro palankias sąlygas smurtui prieš vaiką. Tačiau kaip keista bebūtų, jėgą na.udoja ir tėvai, besirūpinantys vaiko gerove, ateitimi. Viename tyrime, atsakydami į klausimą, už ką baudžia savo pirmokus, nurodė tokias priežastis: 33 proc. fiziškai baudžia, kad vaikas neklauso, atsikalbinėja, 9 proc.-kad blogai mokosi, 8 proc.-kad išdykauja. Ir vis dėlto pastebėta, kkad “šeimose, kurių tėvai įgiję ne didesnį nei vidurinį išsilavinimą, vaikai mušami daugiau” (P.Dereškevičius, 1996, 155). Čia vėl viskas remiasi į skurdo problemą, kuri labiau konfliktiškose šeimose yra glaudžiai susijusi su nesirūpinimu vaikais. Neprižiūrimi arba emocinę prievartą patyrę paaugliai yra labiau linkę nesimokyti, patologiškai elgtis, tapti kriminaliniais nusikaltėliais.

Kalbant apie materialinę šeimos padėtį, galima sakyti, kad nepilnamečiai iš sunkios ekonominės padėties, vos galinčių pragyventi šeimų turi mažiau galimybių patenkinti savo poreikius legaliu būdu, nes pinigų ir taip trūksta, o atsilikti nuo bendraamžių nesinori. Be to, tie vaikai, gyvenantys neturtingose šeimose ir daug dažniau nei pasiturinčiose patiriantys prievartą, neabejotinai mažiau sulaukia ir meilės, pagarbos. Paauglys pajunta socialinę izoliaciją, neturi draugų, o jei ir suranda, nesugeba išsaugoti asmeninių ryšių. Jo elgesys neretai tampa žiaurus, kuris siejamas su įgimtu savisaugos, kovos už būvį ir vyravimo instinktu. Kaip žinia, vaikas būna patyręs daug agresijos iš aplinkinių. Jis anksti pasuka ir klystkeliu- asmenybės degradavimo keliu, pradėdamas rūkyti, svaigintis.

2002 m. Vilniuje atliktos apklausos duomenimis, tarp miesto mokyklų 9-12 klasių moksleivių iš 3254 apklaustųjų 29 proc. pripažino bandę vartoti narkotines medžiagas. Labiausiai paplitusi marihuana, “Ecstasy”, kokainas, amfetaminai, heroinas.3. ŠEIMOJE VYKSTANČIŲ KONFLIKTŲ PROBLEMATIKA

“Šeimos gyvenimo vienas esminių požymių-dramatizmas. “Nėra pirkios be dūmų”, sako liaudies išmintis” (Uzdila J.V., 1993, 75). Taigi rreikia įsidėmėti svarbiausia, kad šeimų be konfliktų nebūna. Šeimai pavojingi ne patys konfliktai, bet tas, kad jie nesprendžiami arba sprendžiami netikusiais būdais.

Dažnai girdimas tvirtinimas, kad šeimos konfliktai kartais net būtini. “Jie iš karto išsprendžia daug smulkių nesutarimų, patikrinamas savitarpio santykių stiprumas šeimoje” (Bajoriūnas Z., 1997, 206). Čia svarbu, kad neatsirastų blogis- sutuoktinių vieno kitam abejingumas, kuris neigiamai atsiliepia vaiko auklėjimui. “Konfliktą dera išspręsti vien dėl to, kad jo židinyje atsiranda vaikas. Jis tampa tėvų ginčo objektu ir neretai pasidaro atpirkimo įrankiu” (Bajoriūnas Z., 1997, 211). Nesugebėjimas spręsti nuolat kylančių konfliktų gali atvesti prie liūdnų padarinių- tokių kaip skyrybos. Tokiu atveju nukenčia ne tik vaikai, bet, visų pirma, patys sutuoktiniai.

Šeimoje atsiradę pirmieji patyrimai, kaip žinia, stipriai veikia asmenybės raidą ateityje. Prievartos, sumenkinimo atmosfera pirmaisiais gyvenimo metais skatina nepasitikėjimą ateityje. Vaikai nebegali tikėti nei tėvais, nei pačiais savimi. Kadangi nepasitikima aplinka, žmonės imami testuoti, dažnai agresyviai, naudojant prievartą. Taigi sutrikdomas normalus vaiko socializacijos procesas, kurio pasekmė neigiama ne tik jam pačiam, bet jau ir visuomenei.IŠVADOS

Išanalizavus konfliktų šeimoje įtakos vaiko socializacijai esmę paaiškėjo, kad pagrindiniai psichologinio klimato kūrėjai šeimoje yra tėvai ir vaikai. Sakoma, kad obuolys nuo obels netoli rieda arba kaip šauksi, taip atsilieps. Tai parodo, kad tėvai vaikams visuomet autoritetas,

o šeima apskritai- brandos židinys. Taigi ir konfliktiška šeima “gimdo” konfliktišką asmenybę.

Bet iš kitos pusės, juk konfliktas – neatsiejamas šeimos reiškinys. Jo sprendimo būdas – kaip dviejų žmonių išbandymas gyvenimo kryžkelėje. Dėl to konfliktinėje situacijoje atsidūrusiai asmenybei pasirinkimas, tapdamas alternatyviu apsisprendimu, įgauna egzistencinę prasmę. Jis reikalauja įrodyti dvasios tvirtumą. Nuo to priklauso jo paties ir artimo žmogaus gerovė.LITERATŪRA

1. Bajoriūnas Z. (1997). Šeimos edukologija. Vilnius

2. Dereškevičius P. (1996). Mokymo ir auklėjimo klausimai XXVII . Vilnius

3. Giedrienė R., Grudzinskas J., Navaitis G. (1999). Vaikų ppsichologinis konsultavimas. Vilnius

4. Grigas R. (1988). Šeima ir dabarties pasaulis. Vilnius

5. Navaitienė J., Navaitis G. (1990). Šeima. Kaunas

6. Navaitis G. (1987). Lygūs, bet skirtingi. Kaunas

7. Uzdila J.V. (1993). Dorinis asmenybės ugdymas šeimoje. Vilnius

Interneto puslapiai:

http://anoalko.tinklapis.lt/

http://www.kvsc.lt/04_sveikata/c_gyv_sveikata/jaunimo_problemos.htm

http://www.lrytas.lt/lsostine/20001207/lso07pvd.htm

http://www.mama.lt/mamos_zurnalas/2001/200103/mzo103kosmarai2.htm

http://www.smm.lt/reformos_d/life/I_dalis.doc

http://www.sociumas.lt/Lit/Nr16/nepilnameciai.asp

http://www.sociumas.lt/Lit/nr22/nepilnameciai.asp

http://www.tinklas.lt/Medicina/prikl_alkoho.php