Konfliktas

Konfliktas- tai maždaug vienodo stiprumo, bet priešingos kripties jėgų sąveika, tai yra nesuderinamu motivu, interesu, nuomonių, nuotaikų susidurimas. Konfliktas visada sukele sunkius emocinius išgivenuimus. Kyla dėl žmonių įvairumo, asmenybes individualumo.

Konfliktai skirstomi:

1) asmenybes konfliktai

2) tarpasmeniniai

3) konfliktai tarp grupių

4) paslėpti, nenumatyti

5) atviri, numatyti

6) konfliktai kylę dėl asmenybės savybių

7) situacijos sąliguoti konfliktai

8) konstruktyvus, kurie stimuliuoja grupės dinamika, naudingi kaip profilaktika prieš grupės sąstingį

9) destruktyvius konfliktus kurie ardo grupę.

Konfliktų priežastys- nesugebėjimas pažvelgti į situaciją lanksčiau, be išankstynių nuostatų. Į konfliktą su aplinkiniais lengviausiai įsivėlia užsispyrę, inertiški žmonės, nepakenčiantis prieštaraujančio elgesio. Konflitiški yyra tie žmonės, kuriu pagrindinis gyvenimo tikslas- bet kokia kaina iškovuoti aplinkinių pripažinymą, užimti pristižinę vietą visomenėje. Konfliktams palankios sąlygos ir tuo met, kai yra keliami nerialus reikalavimai aplinkai, sąlyguoti per didelio savo aš idealizavimą. Tokiu atvėju žmogus ima jaustis pranašiasnis už kitus, mano esas teisuolis, neklistantis, galintis nurodinėti. Konfliktus taip pat gali sąlyguoti perdidelis konformizmas. Dažniausiai manoma, kad liks neatkurta savoji vertė todėl yra kovojama už savigarbą.

Motyvai – vidinė paskata pradėti konfliktą, siekiant pasekti savo poreikius (interesai, vertybės, tikslai).

Konfliktas- ttai priešingu tikslų, interesų pozicijų, nuomonių ar pažiūrų susidurimas, rimti nesutarimai kuriu metu žmogų užvaldo nemalonus jausmai arba nemalonus išgyvenimai.

Konfliktų tipai:

1) vidiniai asmenybės konfliktai

2) soc konfliktai: tarpasmeniniai, tarpgrupiniai, tarptautiniai.

Konflikto fazės- glaudžiai susieti su konflikto etapais. Jos konf metu gali pasikartuoti keleta kartų:

1) pradinė ffazė (konf situacijos atsiradimas, jos suvokimas, įsisąmoninimas)

2) kilimo fazė (atviros konf sąveikos pradžia)

3) konflikto pikas (atvira konf plėtra)

4) kritimo fazė.

Kuo daugiau ciklų konflikto metu pasikartuoja, tuo kas kart menkesnės galimybės jį išspresti.

Konflikto struktūra-

1) konflikto dalyviai (iniciatoriai, konfliktuojančius palaikantys individai ar grupės, kiti dalyviai susįje su konfliktu)

2) konflikto objektas. Objektiviai egzistuojančios ar isivaizduojamos problemos, dėl kurios kilo konfliktas, priežastis. Konflikto objektu gali būti materialinė, socialinė ar dvasinė vertybė, kurios siekia abu oponentai.

3) Aplinka. Sąlygos kurioja vyksta konfliktas.

Konflikto sprendimo būdai: tiesioginiai ir netiesioginiai.

Atskleisti konflikt esmę, priežasties išsiaiškinimas. Atviras dviejų konfliktuojančiu pusių bendravimas, klaidų pripažinimas, emocijų kontrolė. Kompromisas.

Sprendžiant konfliktą tiesiogiai: paprastai dalyvauja abi konfliktuojančios pusės, o kartais ir trečias nešališkas asmuo. Jis gali užjausti, priimti atsakomybę už konflikto sprendimo kokybę.

Netiesioginiai sprendimo būdai:

1) jausmų išlėjimo pprincipas: negesinkite užsidegusio žmogaus jausmų, nesikiškite tėgul jis išsilieja. Jai jis save gerbia, gal but po valandėlės jo neigiami jausmai priešininkui pasikeis į teigiamus.

2) Poziciju pasikeitimo principas. Konfliktuojami prašomi suikeisti pozicijomis ir ginti priešingą poziciją. Šis būdas labai veiksmingas nors sunkus.

3) Agresijos apsinuogijimo principas. Patartina nepastebimai suvesti konfliktuojančius, kad jie padiskutuotu.

4) Oponento priverstinio klausimo principas. Oponentai netik išgirsti vienas kita bet ir išmoksta isiklausyti savo žodžius.

5) Pajokavimo principas. Jei konfliktas nėra per daug isišaknijęs vertėtų viska nuleisti juokais. Dėmesys nukreipiamas kitur, išsiblaškoma, atsipalaiduojama.

Trečio aasmens dalyvavimas- asmuo kuris nėra suinteresuotas kurios nors pusės pergalės ar pralaimėjimu.

1) niekada neduoda patarimų

2) neisitraukia į aptarinėjimus apie konfliktuojančių padėtį, nepalaiko jokios pusės. Trečiojo asmens paskirtis nevertinti, o tik atspindėti situacią, kurios turinys priklauso nuo konfliktuojančių.

3) Trečiojo asmens tikslas- skatinti abėjų pusių lankstūmą, atkreipti jų dėmesį į vienas kito požiūrį. Paprašyti priešininkų kad savo požiūrį pateiktų ne kaip nepajudinamus faktus, o kaip savo nuomanė.

4) Negativius konfliktuojančius teiginius paverskyte pozityviais.

5) Kontroliuoti konfliktinės emocijas: jas reikšti galima, bet pulti- neleistina.

6) Būti empatišku. Atleisti konfliktuojantiems nesugebėjimą isijausti į kito padėtį.

7) Orientuoti priešininkus į vieksmą. Akcentuoti kad dėl kai ko jau psiektas susitarimas. Pripažinti ir priimti kaip faktus abiejų pūsių vertybių, stilių, požiūrų skirtingumus.

8) Budami trečiaisiais asmenims konfliktinieje situacijoje – nevaidinti gelbėtojų. Turite rasti aukso vidurį tarp abėjingumo ir perdėto isitraukimo į kitų problemas.

9) Papršyti pakartuoti savo žodžius, nes esant emociniai įtampai dažnai negirdima ką sako priešininkas.

Pasekmės-

išstumumas- vidinis konfliktas,galima susirgti neurozė. Išstumti vaizdiniai, norai l.veikia žmogų.

Regresija- nesąmoningas pasitraukimas.(vaikas kramta nagus, šlapinasi į lovą, piršto čiulpimas). Priešinga reakcija išsumti į kitą stadiją.

Projekcija- nesamoningas savo poelgi į kitus perkėlimas (vagiui atrodo kad visi aplink vagys).

Racionalizacija- pseudo, protingas pasiaiškinimas.

Neigimas- neproduktyvus konflikto sprendimo būdas.

Kompensacija- kompensuojant padaryta skriauda, atliginat už padaryta darbą žemesnio lygio noras yra patenkinamas.

Atsisakimas- reikia kažką atsirinkti iš dvieju.

Išsisukinėjimas- šia strategija nevisada ggalima pritaikyti.

Konfliktiška elgsėna- gali būti paslėpta ir tiesioginė. Konfliktas gali verbalinis ir nežodinis. Konfliktiška elgsėna gali būti aktyvi ar pasyvi. Konfliktai yra atviri arba užsliepti dviejų rūšių: 1) potencialus konfliktas gali kilti tam tikroja situacijoje tarp dviejų žmonių, 2) vidinis konfliktas kurį sukelia individo poreikiai ar norai prieštaraujantis vienas kitam.

Mokiklinis konfliktiškūmas- situacija kai mokytojos suvokia mokini ne kaip partnerį o kaip poveikio objektą, slipi konflikto užuomazgos ir busimi vaiko psichologiniai sunkumai.

Uždavinis- pasiekti dvieju ligiaverčių partnerių – mokytojo ir mokinio bendradarbiavimą. Konflikto priežastis: mokytojas netaisingas, nepakankamai empatiškas, agresyvus, mokytojui trūksta dalikinių žinių, vaiko mokymo nesimokymo problemos, motivacijos trūkumas.

Sprendimai budai: 1) keisti savo požiūrį. 2) labai svarbus supratimas ir empatija. 3) mokinio ir pačio mokytojo bendros diskusijos. 4) alternativaus elgesio siūlimas. 5) ignaravimas. 6) humoro forma. 7) skątinimas ir vaiko pastangų pripažinimas. 8) Įtraukti 3 asmenius.

Neracionalus sprendimo budai: 1) pamokimai išbarimas, perspėjimas. 2) papildomu užduočių skirymas. 3) pranešimas tėvams, mokyklos vadovybei. 4) pašalinimas iš klasės mokyklos. 5) fizinės bausmės.

Bendravimas- žmonių saveika, kai apsikeičiama mintimis, emocijomis,susipažistama ir pasiekiama socialinio budrumo. Tai kiekvienam iš musų įprasta, kasdienė veikla.Bendravimas apima dviejų ar daugiau žmonių tarpusavio suvokimą,keitimosi informaciją, sąveiką ir santykiais.

Afektinis bendravimas- kai išsakomos pažiuros ir perteikiamos vertybes,kai atsiskleidžia daug jausmų ir emocijų.

Bendravimas ir jausmai-

Empatija- ggebėjimas įsijausti į kito vidinį pasaulį, pagyventi jo emocijomis, pažvelgti jo akimis į aplinka ir save.

Autentiškumas- tai nuostata bendraujant likti savimi, tikruoju „aš“ nesidengtis jokiomis kaukėmis.

Akceptacija- visuminis kito žmogaus priėmimas, be išankstinių nuostatų ir prietarų.

Bendravimo įgudžiai- igudžiais psichologijoje vadinamas gerai įšmoktas veiksmas, kurio elementų nereikia sąmoningai reguliuoti ir kontroliuoti. Bendravimo įgudžių yra labai daug: įgudis tinkamai reikšti jausmus, užmegsti kontaktą, priimti sprendimą, spresti konfliktus, idemiai klausytis ir t.t. reikia turėti informacijos interpretavimo, vadovavimo įgudžių (perteikti mintys, jausmus gebėti kurti planoto laiką, sutelkti dėmesį į tai kas svarbiausia). Bendraudamas kalbos ir nežodinių signalų pagalba žmogus gali perduoti kitiems žynią apie savo mintys ir jausmus. Didelę įtaką bendravime turi mimika, žmogaus veido išraiška.

Pagrindinės bendravimo funkcijos:

1. komunikacinė- informacijos perdavimas, psikeitimai žiniomis, patirtimi, bei informacijos priėmimas ir suvokimas.

2. reguliacinė- akcentuoja įtaką aplinkiems žmonėms, siekiant išsaugoti ar daryti įtakąjų elgesiui, požiuriui ir vertybių sistemai. Ši funkcija skatina tam tikrus žmonių grupės veiksmus, turi įtaką jų aktyvumui, kurybai.

3. kontaktinė-siejama su iprastinių žmonių tarp pusavių santykių palaikymu. Bendraujant sprendžiamos įvairios problemos ieškoma būdų jiems pašalinti.

4. informacinė-bei savęs bei kitų pažinimui.

Bendravimo būdai- verbalinis ir neverbalinis.

Bendravimo lygiai:

fatinis bendravimas- kai norint palaikyti pokalbį kalboma apie sportą, orą madas.

Instrumentinis bendravimas- kai perduodama informacija arba instrukcijos.

Bendravimo stiliai- stilių skirstome priklausomai nuo

to su kuo bendraujame.

1. užšaldytasis (su nepažistamais).

2. oficialusis (su svarbiu pašnekovu).

3. patariamasis (su pažistamais, kaiminais).

4. nepastovusis (su draugais).

5. Artimasis (su artimais).

Kas trugdo suprasti kita žmogų. 1. kritikavimas – negotivus kito žmogaus ar jo veiksmu įvertinimas. 2. ignoravimas- nesiklausimas pašnekovo, nesukoncetruojamas dėmesys į pašnekovą nenorėjimas jo klausytis. 3. diognazavimas – žmogaus elgesio analizavimas.

bendravimo poreikiai- bendrumo preikis, saugumo, laimėjimo, savęs įvertinimo, savigarbos, dominavimo pranašumo, saviraiškos ir meilės poreikiai.

1. bendraujant keičiamasi informacija.

2. bendravimas suteikia mums galimybę geriau suprasti ir pažinti save.

3. bendraudami dalinames savo mintimis ir jausmais atskleidžiame kitiems savo iindividualybę darome aplinkiniems įtaką (tenkinant soc.poreikius).

4. Bendravimo procesas- susidėda iš trijų dalių: pradžia (pasiruošymas bendrauti ir kontaktų užmezgimas). Psich.kontaktas- tai stabilus tarp asmeninis ryšis, kuriam užmegsti reikia tik keliu sekundžių ir nuo kurio priklauso sekmė ar nesekmė. Viduris- (tai bendravimo procesas, abipusis pasikeitimas informacija kliento išklausymas, svarbiausia čia giirdėti ir klausyti, žiūrėti ir klausyti.). pabaiga- (tai gali būti kito kontakto pradžia, atsisveikinant reikia mokėti palikt „Atviras durys“, kad klientas sugrižtų).

Bendravimo taisyklės: svarbu perdavimo procesas o ne tik rezultatas. Buna situacijų kada rreikia grežtai pasakyti ne visų jo norų, tenka argumėntuoti, daugiau vartuoti teiginį aš o ne tu. Reikia pačiam pasakyti ne ir išmokinti klientą.

• Žiurėkime į situaciją akimis tuo žmogaus su kuriuo bendraujame.

• Stenkimes ne tik matyti bet ir išgirst kita.

• Bukime tolerantiški.

• Nekeiskite temų.

• Neskubėkite ppatrinėti, diagnozuoti situacijos.

• Negalvokite apie tai ka jums reikės atsakyti.

Bendravimo barjerai- tai yra toks elgesys kuris trugdo bendravimo. Bet koks barjeras nuvertina kito žmogaus jausmus, nuomonę, teises. Žmogus statantys tos barjerus, nukripsta tuo metu nuo aptariamos temos ir eikvuoja energiją. 1. nurodinėjimas, komandavimas, isakinėjimas- sukelia išgaistį, pasiprėšinimą, apmaudą ir sužadina norą kerštauti, maištauti ir atsiliginti tuo pačiu. Toks bendravimas moka būti autoritarišku, nuvertinant kito žmogaus jausmus.2. grasinimas ispėjimas ir baudimas- sukeliai piktį apmaudą ir pasiprėšinimą, pasireiškia provokacijomis ir sobotažų. Tai taip pat moka būti autoritarišku. 3. moralizavimas, pamokslavimas, isipareigojimas- sukelia kalte menkina svęs vertinimą ir sktina bendra pasipriešinimą autoritėtams. 4. Isitikinėjimas, logikos pagalba, instruktavimas, argumentavimas- sukelia kontrargumentavimą, padidina gynybiškumą, sumažina atvirumą, nes toks bendravimas potekstėja reiškia kad jis yra teisus o ppašnekovas klista. 5. patrinėjimas rekomendacijų atsakymų ir sprendimų dalinimas- pabrežia pranašumą, atima galimybę pašnekovui pačiam spresti problemas, ugdyti savęs vertinimą ir didina priklausomybę. 6. kritikavimas, pravardžiavimas, kaltinimas, vertimas, smerkimas- sukelia kaltės jausmą. Mažina atvirūmą, sužadina apmaudą ir norą keršyti, menkina savęs vertinima. 7. pajokavimas, erzinimas, tyčijomasis- sukelia atmetimo, apmaudos ir priešiškumo jausmus.8. Diognozavimas, analizavimas, interpretavimas- griauna privatumo ir imtimumo jausmą, ignoruoja pašnekovo savęs suvokimą ir sukelia labai stiprų nesauguųmo jausmą, piktį. 9. apribojimas. Temos pakeitimas , vengimas nuvertinimas- atspindi nepagarbą kklausytojui ir paties kalbėtojo nerimą. 10. kryžminė apklausa, tardimas, kišymasis- rodo susidomėjima faktais bet ignoruoja kito žmogaus jausmus ir gali sukelti nepasitikėjimą. Pašnekovas gali jaustis nusikaltėliu. 11. gynimas, pritarimas, teigiams vertinimas- rodo geras intencijas jei nėra manipuliatyvūs. Piknaudžiaudami jais atsidūriame teisėjo ir vertintojo pozicijoje. Kyla gremė kad kitoks elgesys gali buti pasmergtas. 12. Patikinuimas užuojauta, guodimas- siekia sumažinti skausmą, bet nesupratus ir neivertinus skausmo perduotas optimizmas guodžiant mažina pasitikėjima o mažesnius vaikus moka nepripažinti skausmą.

Pagrindinės erdvės zonos:

1. imtymi zona- skirta l artimam bendravimui, susijusiam su melę globa apsauga pamaloninimu. Bendravimas intensyvus.

2. Asmenynė zona- tai patogiausias atstumas pokalbiui.

3. socialinė zona- dažniausiai susidaro tarp žmonių, kurie kartu dirba, sprendžia problemas, nagrinėja dalikinius klausymus.

4. visuomeninė zona- kontaktai tarp žmonių l.formalus,beasmeniai. Jis leidžia mums nekreipti dėmesio į žmones kurių noretume išvengti, nematyti.

Teigiams bendravimo klimatas- empatija, nuoširdumas, nesanaudiškumo, svarbiausia yra kliento gerove, pripažinimas kliento jausmu, grižtamasis ryšis kliento informacijai, sąžiningas bendravimas, parodyti kad jis yra vertinamas, klientas neturi jaustis kaltas, padėkoti už atvirumą ir pasidžiaugti kad bendravimas vyksta sekmingai.

Bendravimo būdai:

Konvencinis- optimalus bendravimas, mokėjimas palaikyti dialogą ir rasti problemų sprendimus.

Primityvus- jeigu nuostata į bendravimą yra visiškai priešinga t.y į bendravimo partnerį žiūrima kaip į daiktą.

Standartizuotas- kaukų kontaktas, tiesiog užsidėdama viena iš kaukių kuri informuoja kokio bendravimo norima.

Manipuliacinis-kai į bedravimo partnerį žžiūrima kaip į varžovą kuri reikia nugalėti. Tokiu bendravimu siekiama ne tiek materialinės kiek psichologinės naudos.

Nežodinis bendravimas arba kūno kalba- tai kūno komunikacijos forma išreikšta nesamoningais gestais ir pozomis. Kūno kalbos elementai gali pasitarnauti bendravimo procesui, o kartais ir atvirkščiai. Nežodinio bendravimo būdai: akių kontaktas, veido išraiška gestai , kūno kalba, apranga, bei išvaizda, mūsų turimi daiktai, garsiniai būdai.

Fizio mimika- gebėjimas suprasti žmogaus vidinė busėna pagal jo veido išraišką.