Laimės ir prasmės beieškant

1. Įvadas

Visi mes norime begalės dalykų: būti mylimi ir mylėti, būti gerbiami ir vertinami, turėti tiek pinigų, kiek reikia, ir dar dešimt kartų daugiau.

Sumaniausieji nori tik laimės. Nieko daugiau, tik jos. Jeigu jie tikrai žino, kaip pagauti laimės paukštę, jiems pasisekė. Bet neretai didelės pastangos baigiasi pusvalandžiu pasitenkinimo, pasiekus tikslą, ir nustebimu – jei tai jau viskas, jei įkopta į aukščiausią kalną, jei išsvajotas milijonas uždirbtas, tai ką veikti toliau?

Ar žinome, ko norime?

Laimė – žžodis, kurį žino visi. Tiems nelaimėliams, kuriems jos pritrūksta, mėgina padėti visas būrys profesionalų. Politikai guodžia šviesaus rytojaus pažadais, verslininkai šelpia, reklamos specialistai bando išaiškinti, kad tik jų sukurta dieta, išrasti sporto pratimai ar siūloma nauja prekė atneš laimę. Vėliau, žinoma, paaiškėja, kad valdžios pažadai pažadais ir liko, kad labdara greitai baigėsi, kad be trokštamų pirkinių irgi buvo galima išsiversti. O tada galima pradėti naujas laimės paieškas. Tik prieš tai būtų pravartu atsakyti į klausimą: „Kas yra laimė?“

2. Laimės llink socialinės psichologijos požiūriu

Dažniausiai laimingu gyvenimu laikoma malonių įvykių seka. Sveikas ir turtingas žmogus turi daugiau galimybių būti laimingas negu vargšas ir ligonis. Antra vertus, ne kiekvienas pasinaudoja galimybe džiaugtis.

Laimę galima suprasti ir kaip malonių įvykių, viršijančių nemalonius, gausą. BBet vėlgi yra žmonių, visą gyvenimą nelengvai ieškojusių laisvės, teisybės ar pažinimo, ir galų gale pasiekusių savo tikslą. Jie mano, kad gyveno prasmingai, o todėl ir laimingai.

Taigi, žodį „laimė“ žino visi, bet apibrėžti jo turinį nelengva. Akivaizdu, kad žmogus, sakantis: „praėjusieji metai man buvo laimingi“, ir besigiriantis: „tą vakarą buvau laimingiausias žmogus pasaulyje“, kalba apie kiek skirtingus jausmus.

JAV psichologai W. Kosta ir J. Mac-Cris pasiūlė paprastą ir dalykišką laimės apibrėžimą: laimingi tie, kurie patyrė daugiau malonių išgyvenimų (džiaugsmo, pasitenkinimo, euforijos) negu nemalonių (pykčio, baimės, nusivylimo). Psichologai taip pat pamėgino surinkti ataskaitas apie subjektyvius teigiamus ir neigiamus išgyvenimus ir palyginti šių išgyvenimų dažnumą su tiriamųjų asmeniniais bruožais.

Kuo pasižymi laimingieji?

Pagal psichikos bruožus žmones galima suskirstyti į įvairias ggrupes. W. Kosta ir J. Mac-Cris nustatė, jog ekstravertai, t. y. tie, kurie gyvai reaguoja į aplinką, sugeba greičiau užmegzti ryšius su aplinkiniais, sparčiau išsakyti mintis ir išreikšti jausmus, patiria pastebimai daugiau malonių išgyvenimų, negu intravertai, t. y. žmonės, linkę labiau domėtis savo vidiniu pasauliu negu aplinka, užsisklendę, nemėgstantys aktyvios veiklos. Pagal neigiamų išgyvenimų gausą šie dviejų tipų žmonės nesiskyrė.

Galima ir kitaip skirstyti tiriamuosius – padalinti juos į dirglius (t. y. greitai pavargstančius, nerimastingus, irzlius) ir ramius (išlaikančius pusiausvyrą). NNesunku nuspėti, kad pirmieji dažniau jaučiasi nelaimingi. Psichologų tyrimai tai ir patvirtino. Tačiau pagal malonius išgyvenimus šie tipai menkai skiriasi.

Taigi laimingiausi (patiriantys daugiausia malonių išgyvenimų ir mažiausiai nemalonių) yra tie, kurie psichologinių testų skiriami prie ramaus būdo, aplinka besidominčių, pusiausvirų ekstravertų, o liūdniausiai gyvena į save įsigilinę dirglūs žmonės – neurotiški intravertai.

Ar protingesnieji laimingesni?

Protingai sutvarkytoje visuomenėje protas gana dažnai padeda siekti karjeros, susikurti materialinę gerovę ir užsitikrinti saugią, aprūpintą senatvę. Todėl aukštesnio intelekto žmonės (surinkę daugiau balų, atsakinėdami į intelekto matavimo testų klausimus) turėtų dažniau būti laimingesni negu žemesnio intelekto žmonės. Bet pasakų išmintis sako, kad trečias brolis Jonas pralenkia savo protinguosius broliukus ir laimi princesės ranką, širdį bei šiam komplektui priklausančią karūną. Kad kvailys Jonas sėkmingai patenka į aukščiausius valdžios postus, patvirtins kone kiekvienas Lietuvos pilietis. Bet ar šis trečias brolis geriau jaučiasi? Minėtaisiais tyrimais patvirtinta, kad Jonas išties yra laimingesnis.

Šis faktas aiškinimas viename M. Tveno apsakyme apie senuką aplankiusį angelą, pažadėjusį išpildyti jo norus. Senukui įsigeidus laimės, angelas atėmė jam protą, ir senukas puikiai įsikūrė beprotnamyje – bendravo su įsivaizduojamomis gražuolėmis, švaistė neegzistuojančius pinigus, mintyse susitiko su senais draugais.

Intelekto ir laimės ryšio nebuvimą moksliškiau aiškina psichologas E. Eysenck. Jo nuomone, aukštesnio intelekto žmonės tturi didesnių pretenzijų, geba įsivaizduoti tai, ką galėtų duoti gyvenimas. Visa tai gauti sunkiau, negu patenkinti menkus norus. Be to, intelektualus žmogus geriau suvokia ne tik savo, bet ir visuomenės problemas, supranta, kad jų lengvai išspręsti nepavyks, o tai irgi veikiau skatina nusivylimą, negu sukelia džiaugsmą.

Viena iš laimės paslapčių – darni šeima. Skyrybų gausa skatina katastrofų pranašautojus skelbti, kad šeima atgyveno, jog ji varžo laisvę ir trukdo siekti malonumų. Nors šeimos kritika tuo metu, kai susipykstame su namiškiais, atrodo gana pagrįsta, objektyvūs tyrimai liudija, kad darni santuoka yra itin svarbi laimės prielaida. Psichologai W. Kosta ir J. Mac Cris teigia, kad vedusio vyro galimybės jaustis labai laimingam kone penkis kartus didesnės negu viengungio ir tris kartus didesnės negu išsiskyrusio vyro. Dar įdomiau, kad santuoka moteriai suteikia mažiau laimės negu vyrui. Ištekėjusių moterų galimybė būti laimingoms tik du kartus viršija senmergių galimybes.

Šie laimės tyrimai nesiderina su įprasta nuomone, kad moteris ištekėdama laimi, o vyras praranda laisvę ir jaučiasi suvaržytas. Iš tikro iš santuokos, bent jau laimės požiūriu, vyras laimi daugiau. Moteris, žinoma, irgi nelieka nuskriausta, nes ištekėjusi jaučiasi geriau negu jos vieniša draugė.

Viena iš svarbiausių priežasčių, dėl ko žmonės tuokiasi, – noras turėti bendrų vaikų. Taigi galima būtų mmanyti, kad vaikų priežiūra ir auklėjimas teikia tėvams daug džiaugsmo. Ši nuomonė, kaip ir daugelis kitų populiarių nuomonių, neatitinka realybės. Tėvai džiaugiasi vaikui gimus. Vėliau juos užgriūva neigiamų išgyvenimų, susijusių su sunkiu kūdikio priežiūros darbu, našta. Teigiamų išgyvenimų suteikia sūnaus ar dukters vaikystės metai. Vyresnių vaikų, ypač paauglių, auginimas labai malonių išgyvenimų neteikia. Tiesa, džiaugsmo pagausėja, kai vaikai užauga ir palieka namus. Ir vis dėlto bevaikės poros yra ne tokios laimingos.

Kita laimės paslaptis – protingi apribojimai .

Vaikas svajoja kasdien valgyti šokoladą ir dirbti į saldainių fabrike. Užaugęs ir ten įsidarbinęs mano, kad pakliuvo į rojų. Po kelių dienų į šokoladą nebenori nė pažiūrėti.

JAV psichologas H. Chelson rašo, kad žmogus vertina savo dabartinę padėtį pagal praeities patirtį. Jeigu sulaukiame to, ko laukėme, tai nepajuntam nei didelio džiaugsmo, nei didelio sielvarto. Jei nutinka kas geresnio, negu tikėtasi, pasijuntame laimingi, jei kas blogesnio – nelaimingi. Todėl siekiantis laimės žmogus atsiduria tarsi ant judančio treniruoklio takelio. Kuo greičiau jis bėga ar, kitaip sakant, kuo daugiau laimės patiria, tuo daugiau tikisi, todėl jo norų išsipildo mažiau. Kad ir kaip greitai jis bėgtų, nors labai stengtųsi pavyti laimę, vis tiek liks kone ten pat.

Ši teorija bei pagal ją atlikti tyrimai ir padarytos išvados

gali mus ir paguosti, ir nuvilti.

Kai kam pasiseka laimėti loterijoje. Suprantama, jie džiaugiasi. Ar jie gali tikėtis vėl laimėti, ir vis didesnes sumas? Tikėtis, žinoma, gali, bet laimėti – vargu bau. Taigi ir didesnės laimės neturėtų patirti. JAV Ilinojaus valstijoje buvo tirti milijono dolerių laimėtojai. Jei nesijautė laimingesni negu anksčiau (iki išlošimo) ir nesitikėjo po kelerių metų tapti laimingesni.

Kai kam labai nepasiseka – ištinka paralyžius, prarandamas gebėjimas savarankiškai judėti. Tiriant tokius žmonės paaiškėjo, jog daugelis jų sumažina savo llūkesčius, atranda naujų tikslų ir nesijaučia daug nelaimingesni už sveikuosius.

Visos religijos siekia padaryti žmogų laimingą. Visos religijos propaguoja laikiną susilaikymą nuo malonumų. Krikščionis, pasninkaudamas prieš šv. Velykas, musulmonas, nevalgydamas nuo aušros iki saulėlydžio Ramadano mėnesį, „programuoja“ save labiau vertinti kasdienybę. Kulinarinių bei panašių malonumų atsisakymas verčia kreipti mintis į kitokio pobūdžio džiaugsmus.

Pabandykime būti laimingi .

Ramybės pratimas. Bendraujant su savimi, norint suprasti save ir ką nors sau pasakyti, dera atsipalaiduoti, pasirūpinti, kad bent 10 minučių mums netrukdytų telefono skambučiai bbei kiti neatidėliotini reikalai. Ramiai gulint ar sėdint užmerkiamos akys ir stebimas dėmesio judėjimas. Jis gali nukrypti į aplinką – išorės garsus, skersvėjį, šviesą, kūno pokyčius – kvėpavimą, pulsą, niežėjimą arba į mintis, jausmus, prisiminimus, vaizdinius. Atliekančiųjų šį pratimą užduotis llabai paprasta. Žmogus yra ramybės ir tylos centre, iš kurio stebi dėmesio judėjimą, šio proceso neragindamas ir nestabdydamas. Jei dėmesys ilgai išlieka nukreiptas, pavyzdžiui, į vasaros prisiminimą, tik konstatuojama: „vis dar galvoju apie tą prisiminimą“. Ir nieko daugiau, nereikia mėginti ką nors įsiteigti. Užtenka tik stebėti, o baigus pratimą nusistebėti, kiek daug minčių, vaizdinių, pojūčių, jausmų per kelias minutes pralekia mūsų galvoje. Po to pravartu savęs paklausti: „Jei iš dešimties gyvenimo minučių net devynias mano galva buvo užimta įvairiausiais dalykais, o tik viena vienintelė minutė – rūpesčiais, tai kodėl aš manau, jog esu juose paskendęs?“ (http://www.psichologijatau.lt/archive/user/story.php?id=46)

3.Laimės paradoksas arba krikščioniškas požiūris

Argi šiandien neatrodo naivu tikėti susitaikinimu su Dievu ir kiekvieno žmogaus laime? Reklaminiuose skelbimuose pilna laimės pažadų tiems, kurie ppirks reklamuojamą prekę. Niekas rimtai netiki tokiais laimės pažadais. O Viešpats mums kartoja: „palaiminti. palaiminti. džiaukitės”. Kaip tuo patikėti? Užklupti išbandymų, ištikti nepasisekimų, ligos ar kančios, patyrę katastrofą ar neteisybę mes klausiame savęs: ar verta gyventi? Ar Dievas rūpinasi žmogumi?

Tai nėra nauja, šie klausimai amžini. Žmogus nuolat stengiasi atitolinti nelaimę, kančią. Jis ieško atsakingų, kaltina politinę, ekonominę ar socialinę neteisybę – atseit, pašalinus šiuos trūkumus, viskas turėtų susitvarkyti. O vis dėlto niekuomet nepavyksta pasiekti tobulos ir išliekančios tvarkos. Istorijoje nneišpainiojamai susipynę stebuklai ir šiukšlės, drąsa ir silpnumas. Jeigu tam tikrose srityse pasiekiama pažanga, kitose akivaizdžiai matomi trūkumai, tarsi už pažangą vienose srityse reikėtų atsimokėti regresu kitose. Šiandien matome, kaip mūsų civilizacijoje drauge su jos teikiamais privalumais išryškėja akivaizdžios neteisybės ir žiojėjančios spragos.

Štai tokioj situacijoj Dievo žodis šiandien mums skelbia laimę, susitaikinimą ir Kristaus atneštą visuotinę ramybę. Įsileisdami Dievo žodį į savo širdis, mes suvokiame žemiškosios laimės nesėkmės priežastis ir kelią tikrajai laimei pasiekti.

Nerasime laimės, kol nesuvoksime žodžio „anapus”. Spontaniškai mes elgiamės taip, tarsi be šio pasaulio nieko daugiau nebūtų. Žmogus nori jame įsikurti, išlikti, būti galingas ir laimingas. Pirmutinė Visų šventųjų iškilmės žinia yra tai, kad žmogus sukurtas „valdyti žemę ir viešpatauti joje” (plg. Pr 1, 28), o ne joje įsikurti amžiams. Žmogaus buvimas kūrinijoje yra jos evoliucijos momentas. Šioje žemėje nėra nieko, kas būtų baigta ir galutinai nustatyta.

Negalime nei aprašyti, nei apibrėžti to, kas bus paskui, nes, anot Jono, „dar nepasirodė, kas būsime” (1 Jn 3, 2). Apreiškimo knygoje išrinktųjų triumfui aprašyti Viešpaties akivaizdoje, pasitelkiama simbolinė kalba. Mūsų žemiškoji egzistencija tėra tik vienas mūsų evoliucijos momentas. To nepaisydami, būtume panašūs į vaiką, atsisakantį augti. Jei tai suvoksime ir priimsime, kartu atsikratysime gausybės baimių, kurios vargina, jjei mūsų horizontas ribojasi tik šiuo pasauliu. Šitaip mąstydami mes, pavyzdžiui, mirtį priimsime kaip normalų ir natūralų reiškinį, o ne kaip gąsdinantį absurdą, nes mirtis yra neišvengiamas žmogaus evoliucijos ir atpirkimo etapas. Visų šventųjų šventė, nurodydama į „anapus”, grąžina dalykams jų tikrąją vertę ir paaiškina, kodėl mums nesiseka pasivyti laimės; jeigu norime suabsoliutinti vieną kelio etapą, neįmanoma pasiekti harmonijos.

Nepakanka paaiškinti, kodėl nesėkminga mūsiškė laimės paieška, reikia parodyti, kaip surasti tikrąją laimę. Dabartinis mūsų gyvenimas – tai tam tikras evoliucijos momentas. Negalėsime būti laimingi čia, žemėje, jei nesuvoksime šio pamatinio dinamizmo, tikrosios istorijos prasmės. Palaiminimai atskleidžia mums, kas yra tikroji laimė.

Pirmiausia pamatome, kad laimės neįmanoma ieškoti. Ji niekuomet neegzistuoja ten, kur žmonės nori ją rasti ar sukurti. Ji neglūdi nei turtuose, nei malonumuose, nei dominavime, nei prievartoje, nei sėkmėje ar žmogiškojoje didybėje. Patirtis mums parodo, jog įgytas ar užvaldytas trokštamas dalykas praranda savo patrauklumą, ir laimę reikia kurti iš naujo.

Laimė tegali būti tiktai Dievo karalystėje. Ji yra jos pasekmė. Jėzus sako: „Pirmiausia ieškokite Dievo karalystės ir jo teisybės, o visa kita bus jums pridėta” (Mt 6, 33). Laimės pamatas yra imtis rizikos pasitikint Viešpačiu ir sekant jo nurodytu keliu.

Jeigu laimės neieškoma, ji pati atsiranda. Tai yra šiandien mmums Viešpaties apreikštos laimės antrasis aspektas. Mes labai lengvai tampame priklausomi nuo gyvenimo sąlygų teikiamos arba kitų mums atnešamos laimės. Viliamės laimės, jei politiniai arba visuomeniniai pokyčiai gerina mūsų būvio sąlygas. Mes, žinoma, tikime būsią laimingi, jei būsime geriau suprasti savo aplinkos žmonių, jų iš anksto mylimi, jei kiti imsis pastangų taisyti savo trūkumus, kurie mus vargina ar dirgina. Tokia galvosena yra dažna, kartais netgi racionaliai pateisinama, tačiau deja, iliuzinė.

Viešpaties požiūriu laimė neatidedama vėlesniam laikui, ji nėra priklausoma nuo kitų. Laimė yra skirta mums šiam momentui. Jos mums duodama tiek, kiek mes priimame Dievo karalystę, išlaisvinančią mus nuo uždarumo pasauliui.

Panašiai kaip žmogaus gyvenimo šioje žemėje neįmanoma paaiškinti žvelgiant vien tik į jį patį, nes jis tęsiasi toliau, taip neįmanoma būti laimingam, neįmanoma spręsti apie Jėzaus įvykdytą sutaikinimo darbą, remiantis vien tuo, ką regime vykstant šioje žemėje. Gyvendami žemiškąjį gyvenimą negalime išvysti galutinės šio darbo pabaigos, nes čia mes rengiamės kitam pasauliui, esančiam anapus mirties, Kristaus prisikėlime, ir tik ten galėsime apie jį spręsti. Dabar mes žinome, jog šventieji jame dalyvauja, kad jų gyvenimas yra atviras mums, negana to, mes jau dalyvaujame dangaus karalystės džiaugsme tiek, kiek priimame Viešpaties žodį.

Šiandien švenčiame milijardų vyrų ir moterų šventę, anksčiau už

mus įžengusių Dievo karalystėn, kuri mums pasiekiama, kiek esame ištikimi. Tegu viltis galutinai gyventi dangaus karalystėje mums nuo šiol padeda rasti nepraeinančią laimę. (http://www.lcn.lt/bzinios/bz9819/819hom1.html)

Parengta pagal kun. Gonzague Motte OFM

4.Reiyukai ir jų požiūris

Reiyukai judėjimas atsirado Japonijoje 1919 m. Reiyukai ikurėjai – Kakutaro Kubo ir Kimi Kotani – buvo giliai susirūpinę žmogaus dvasinių vertybių smukimu to meto pasaulyje. Intensyviai praktikuodami Šakjamuni Budos mokymą, jie suvokė, kad sustabdyti šį smukimą galima Budos mokymo pagalba. Praktikos dėka įgyta patirtis ir suvokimas paskatino juos įįkurti organizaciją, kuri padėtų visiems žmonėms praktikuoti šį mokymą. Taip atsirado Reiyukai – jap. „Dvasios Biciuliu Sajunga“. (http://www.reiyukai.lt/)

“Derindami savo asmeninius poreikius ir kitų poreikius mes sukuriame tarpusavio palaikymo atmosferą ”.

Jeigu norime, kad mūsų gyvenimas būtų tarsi amžinai besitęsianti vystymosi spiralė, mes turime sukurti sąlygas, kurios padeda mums klestėti dvasiškai ir intelektualiai. Kad tai padaryti, mes privalome sugebėti atskirti savo troškimus, savo poreikius ir spaudimą, kurį jaučiame iš kitų žmonių. Kai kurie žmonės lekia per gyvenimą stengdamiesi patenkinti kitų žmonių aar visuomenės įdėjas – kas tinka jiems, – niekada neklausdami ko reikia jiems patiems. Iš kitos pusės, yra ir tokių žmonių, kurie ieško tik to, kas patenkina jų pačių troškimus, niekada negalvodami, kaip jų veiksmai paveikia kitus. Reiyukai nariai stengiasi aatrasti pusiausvyrą tarp savo poreikių ir norų išsipildymo ir palaikyti bei padrąsinti kitus jų siekiuose. Išlaikyti šią pusiausvyrą yra viena iš sunkiausių bet apdovanojančių dalių, kai žmogus yra atsakingas.

Yra svarbu paklausti savęs “Ar tai yra mano laimės pagrindas? Ar aš skaudinu ką nors, padedu kam nors tai darydamas?” Praktika yra siekimas būti sąmoningu savo veiksmuose ir deklamuoti sutrą, kad taptum suvokiantis veiksmų priežastis ir pasekmes. Ši praktika, padeda mums aiškiau matyti, kas yra esminiai ir kas nesusiję su mūsų laime, taip pat ir su kitų žmonių laime.

Žinoma, suvokti savo konkretų aspektą arba situaciją gali būti skausminga ir painu kol neišmoksime suderinti savo naujo supratimo ar perspektyvos su savo praeities mintimis ir veiksmais, ir kol mes neišmoksime, kaip panaudoti šį naują ssupratimą, siekiant nubrėžti ateities kursą. Mokymasis nukreipti savo pastangas arba bandymas priimti situaciją kitokiu požiūriu gali būti varginantis ir skaudus, bet jeigu mes atkakliai sieksime, galiausiai mes išsilaisvinsime nuo neteisingo savęs, žmonių kuriuos pažįstame ir mūsų santykių suvokimo. Kiekvieno individo galioje yra nuspręsti ar tai yra verta daryti.

Norint suvokti idėją, kad žmonės ir jų būdai, kaip jie elgiasi vieni su kitais gali visada būti geresni, mes privalome sugebėti priimti kitų sąlygas su susidomėjimu ir rūpesčiu. Bet mes nesame vien tik sstebėtojai, nors mes dažnai jaučiamės lyg būtume jais. Mes visi esame dalyviai, besidalinantys mūsų žemę ir aibes tradicijų, susiję bendra praeitimi ir bendros ateities kūrėjai. Tai yra mūsų pasirinkimas, ar mes norime ar ne, tapti sąmoningais dalyviais, savęs vystyme ir siekime išgydyti socialines, politines, ekonomines ir dvasines blogybes, kurias matome. Reiyukai tiki, kad tai iš tikro yra vienas ir tas pats; kad mes skatiname savo vystymasi, atrandame savo vertės jausmą ir sukuriame savo vidinę harmoniją per savo santykius su kitais žmonėmis.

Jeigu mūsų rūpestis dėl kitų žmonių yra nenuoširdus, mes negalime ignoruoti žmonių aplink mus. Jeigu mūsų tikėjimas į žmogaus potencialą yra tikras, mes negalime nepastebėti augimo galimybių žmonėse, kuriuos sutinkame. Įkvėpti kitus savo sugebėjimų vystymo dvasia yra sudėtinė Reiyukai praktikos dalis. Jeigu mes esame jautrūs kitų žmonių mintims ir idėjoms ir jeigu mes galime pajusti, kada jie turi svajonę, bet stokoja pasitikėjimo ar motyvacijos, kad įgyvendintų ją, mes galime padėti padrąsinti, juos paversdami jų mintis veiksmais. Mes galime padėti jiems išrūšiuoti jų įdėjas – ką jie nori daryti, kas jie nori būti – ir mes galime nurodyti įvairias galimybes. Dažnai mums paprasčiausiai reikia atidėti laiką į šalį ir klausyti. Palaikydami ir padrąsindami kitus, padėdami jiems patikėti savo sugebėjimais (potencialumu), jų vvertingumu ir žmogiškuoju orumu, mes tampame geresniais žmonėmis. (http://www.reiyukai.lt/reiyukai_praktika.doc). O tai suvokę ir laimingesniais.

5.Išvados

Psichologiniai tyrimai gali atsakyti ne tik į klausimą, ar žmogus yra laimingas šiandien, bet ir į klausimą, ar jis jausis laimingas po dešimt metų. Jie patvirtina tai, ką skelbė daugelis dvasingumo mokytojų – mūsų laimė labiau priklauso nuo mūsų savybių, o ne nuo braškančios ekonomikos, didelių mokesčių, bjaurių viršininkų, neištikimų mylimųjų, nedėkingų vaikų ir dar daugelio dalykų, kuriems dažnai norime priskirti atsakomybę už tai, už ką esame atsakingi patys, – už savo laimę. Tyrimai taip pat rodo dvi laimės kūrimo kryptis – rinktis prasmingus gyvenimo tikslus, didinti malonių išgyvenimų skaičių ir mažinti nemalonių.

Pripažinus šias tiesas belieka padaryti išvadą – norintis būti laimingas turėtų bent jau pamėginti toks tapti. Visų pirma jam dera atsakyti į klausimą, kokių ilgalaikių tikslų siekė ir kiek šiais metais prie jų priartėjo ar nutolo. Po to pradėti ugdytis laimei reikalingus bruožus: labiau domėtis kitais, rūpintis, kad suteiktume jiems nors nedidelių džiaugsmų. Taip pasirūpinsime, kad ir kiti mus pradžiugintų. Reikia vertinti šeimą bei vengti nesaikingumo. Visa tai turėtų padaryti gyvenimą džiugesnį, bet nuo įvairių nemalonumų, erzinančių smulkmenų, laikinų nesėkmių neapsaugos. Protingas patarimas – kreipti į jas mažiau dėmesio. Bet juo, kaip ir daugeliu kkitų gerų patarimų, sunku sekti. (http://www.psichologijatau.lt/archive/user/story.php?id=46)

Kaip pastebėta aukščiau religija ar vienos pakraipos, ar kitos mato išeitį žmogaus pilnatviškame santykyje su dievu. Tik aukštai pakylėtas žmogus gali jaustis laimingas, pilnavertiškas ir prasmingai save išreiškiantis, besidalijantis savo šviesa su kitais.

Apibendrinant galima pastebėti, kad ko gero ta laimė – yra gyventi harmonijoje. Harmonijoje su siela, su kūnu, su sau keliamais gyvenimo uždaviniais.

6. Naudota literatūra

(http://www.psichologijatau.lt/archive/user/story.php?id=46)

(http://www.lcn.lt/bzinios/bz9819/819hom1.html)

(http://www.reiyukai.lt/reiyukai_praktika.doc)

(http://www.reiyukai.lt/)