laimingos šeimos samprata

TURINYS

ĮVADAS…………………………3

1. MEILĖS, SANTUOKOS IR ŠEIMOS SĄVOKOS……………….4

1.1. Šeima kaip bendrija…………………………5

2. SEPTYNIOS TAISYKLĖS SĄLYGOJANČIOS SANTUOKOS SĖKMĘ…… ..6

3. DARNA ŠEIMOJE…………………………8

3.1. Dvi asmenybės sukuria darną………………………8

3.2. Asmeninės ribos…………………………9

3.3. Pakantumas skirtumams…………………………9

4. HARMONINGI ŠEIMYNINIAI DERINIAI …………………11

IŠVADOS…………………………13

LITERATŪRA IR ŠALTINIAI…………………………14ĮVADAS

Apie moters ir vyro meilę vieni sako, kad tai žmogaus branda, susikondensavusi į riešuto dydį. Kiti meilę vadina labiausiai biologiškais dviejų žmonių santykiais. Tikriausiai teisūs ir vieni, ir kiti, nes meilėje, kaip niekur kitur, įgyjame galimybę išreikšti visą savo žmogiškumą. Meilės ryšys atskleidžia ne vien asmens, bet ir kitos pusės poreikius, o procesas yra llygiavertis su gyvenimiškos išminties pasiekimu.

Laiminga meilė turi magnetizmo – mylinčius nuolatos traukia vieną prie kito. Dėl to jie ir apsigyvena drauge, sukuria šeimą. Meilė ir šeima – evoliucinis gamtos įstatymas ir vyrams, ir moterims. Dvidešimtas amžius panaikino kliūtis, trukdančias mylintiesiems sukurti šeimą – tėvų diktatą, religinę ir nacionalinę nesantaiką.

Levas Tolstojus yra pasakęs, kad “visos laimingos šeimos yra laimingos vienodai, o kiekviena nelaiminga – nelaiminga savaip”. Tačiau dabar visus šeimyninių problemų šaltinius galima suskaičiuoti ant vienos rankos pirštų: egoizmas, nepakantumas, neištikimybė iir “žalingi įpročiai”. O laimės variantų gali būti tiek, kiek gali būti besituokiančių žmonių likimų kombinacijų.1. MEILĖS, SANTUOKOS IR ŠEIMOS SĄVOKOS

Meile paprastai laikome taurų asmenybės jausmą, kuris yra prigimties duotų ir kultūros sukurtų žmogiškųjų savybių vientisumo išraiška. Meilė yra fizinio, ddvasinio ir dorovinio prado vienovė. Meilė didžiausia dalimi yra bičiulystė. Kai tarp žmonių įsigali tvirta ir gili bičiulystė, jie vienas prie kito veržiasi laisva valia. Į tokios bičiulystės sąvoką įeina draugiški santykiai, abipusis atvirumas, asmenybės gerbimas, pasaulėžiūrų atitikimas, tarpusavio užuojauta, rūpinimasis, pakantumas. Svarbus bičiulystės požymis visuomenėje – abiejų partnerių stengimasis tobulinti savo asmenybę. Jei visame kame, taip pat lytiniuose ryšiuose, rūpinimasis partnerio gerove, vidinio poveikio verčiami dalinasi su juo gyvenimo rūpesčiais ir džiaugsmais, stengiamasi įveikti savo nerangumą jo labui, tada atsiranda pasitenkinimas savimi ir galima apibrėžti: tai tikra meilė.

Meilė yra mano vienybės su kitu suvokimas. Tai žinojimas, kad aš nesu izoliuotas sau, bet įgaunu savo esmę, prasmę tik atsisakydamas savęs kaip savęs sau pačiam, ir tik suvokdamas tai, kad aaš esu vieningas su kitu asmeniu, ir kad tas asmuo yra vieningas su manim.

Pirmasis meilės momentas yra tas, kad aš nenoriu būti savarankišku asmeniu pačiam sau, ir jeigu aš būčiau tokiu, aš suvokčiau savo nepakankamumą ir nepilnumą. Antrasis meilės momentas yra tas, kad aš įgauna save kitame asmenyje, kad aš įgaunu per jį savo reikšmę, o šis, savo ruožtu, įgauna savąją per mane.

Šeima, kaip tiesioginė dvasios substancija, yra apibūdinama per jausmų vienybę – meilę. Todėl šeimoje asmuo jjaučia savo individualumą šioje vienybėje. Asmuo supranta savo esmę, jausdamasis šioje vienybėje ne kaip asmuo pats sau, o kaip šios vienybės dalis.

Šeimą sudaro šie trys aspektai:

1) santuoka;

2) šeimos nuosavybė ir turtas, bei rūpinimasis jais;

3) vaikų auklėjimas bei šeimos iširimas.

Santuoką sudaro du momentai:

1) gamtinis gyvybingumas

2) vidinė ir kartu išorinė lyčių vienybė, kuri transformuojasi į dvasinę vienybę, į sąmoningą meilę.

Santuokoje vyrui tenka valstybės veikėjo, mokslininko vieta, t.y. jo gyvenimas yra skirtas kovai bei darbu. Moteriai atitenka ramios stebėtojos bei jausmų vaidmuo santuokoje. Vyras yra aktyvus, moteris – pasyvus pradas santuokoje.1.1. Šeima kaip bendrija.

Vienas iš skaitinių sutuoktuvių liturgijoje kalba apie „žemės druską“. Jeigu įsigilinsime į šeimos sąvoką, tai aiškiai pamatysime, jog tos mažutės ir pirmosios žemėje tėvynės – šeimos ‚druska“ yra ryšys tarp vyro ir žmonos, pašventintas sakramentu. Kai „druska“ išgaruoja, šeima subyra.

Kalbėdami apiešimos ryšio tvirtumą, tuo pačiu kalbame apie šeimyninę laimę. Svarūs yra teisingas vaikų auklėjimas, geri kontaktai su uošviais, buities organizavimas, bet žemės druska yra ryšys tarp sutuoktinių. Taigi klausimas, nuo ko priklauso santuokinė laimė, yra esminis. Atsakyti galima aiškiai ir konkrečiai: šeimos laimė priklauso nuo meilės tarp vyro ir žmonos.

Jungtuvės – tai akimirka, kada už pasirinktą asmenį prisiimame atsakomybę visiems laikams. Pats jungtuvių, kaip apsisprendimo „ant visada“, suvokimas turi didelę reikšmę santuokos sėkmei. UUžsienyje atlikti tyrimai parodė, kad laimingos šeimos galvoja, jog šeima yra pastovus ryšys visam gyvenimui. Nuo jungtuvių dienos sutuoktiniai tapo bendrija, kurioje nėra pavienio asmens laimėjimų ar pralaimėjimų, o viskas bendra.2. SEPTYNIOS TAISYKLĖS SĄLYGOJANČIOS SANTUOKOS SĖKMĘ

Kas gi sąlygoja santuokos sėkmę? Psichologas Arvydas Januška, straipsnyje „Vyras ir žmona“(„Artuma“,2003m. Nr2), nurodo tokius ženklus:

• meilė;

• tarpasmeninis ryšys;

• intymumas;

• panašumas;

• lytinis gyvenimas;

• požiūris į vaikus;

• partnerio pasirinkimo motyvai.

Labai svarbu, kad žmonės būtų panašūs – išsilavinimu, religiniais įsitikinimais, tėvų santuoka, draugais, patrauklumu. Sąrašą būtų galima tęsti be galo. Bet kas galėtų nuoširdžiai pasakyti, kad pamilo savo antrąją pusę vien dėl to, kad abu baigė aukštąjį mokslą ar turėjo po tiek pat draugų? Dažniausiai vienas žmogus labiau „krenta į akį” negu kitas, nes atitinka romantišką partnerio idealą.

Santuokos sėkmei labai reikalingas abiejų partnerių panašus požiūris į meilę ir jos išgyvenimą. Taip pat svarbų vaidmenį atlieka bendrystės pajautimas, kai laikomasi kartu net ir esant skirtumams daugelyje bendro gyvenimo sričių. Reikšmingas elementas yra sunkus menas suprasti kitą asmenį, jo lūkesčius ir baimes, tai, ką jis sako, galvoja, jaučia. Jeigu gebame „įeiti“ į partnerio rūpesčius, sielojimąsi ir džiaugsmus, tai lengviau pasiekiame šeimyninę laimę bei sėkmę.

O intymumas? Tai jautrumas ir švelnumas santykiuose su partneriu. Drauge ir kantrybė, geranoriškumas, ramybė.

Taip pat atsakomybės jausmas. Mūsų dienomis atsakomybė dažniausiai suvokiama kkaip pareiga, kaip tai, kas mums primetama iš išorės. Bet atsakomybė iš esmės yra laisvas aktas; tai mano atsakas į kito žmogaus išreikštą ar neišreikštą poreikį. Būti atsakingam reiškia būti pajėgiam ir pasirengusiam „atsakui“ .Atsakomybė gali lengvai pereiti į dominavimą ar savininkiškumą, jei nebus trečio komponento – pagarbos. Pagarba nėra baimė ar siaubas. Ji reiškia (pagal žodžio „respicere“ šaknį – „žiūrėti į“) – gebėjimą vertinti asmenį tokį, koks jis yra, suvokti jo individualumą. Pagarba reiškia rūpinimąsi tuo, kad kitas žmogus augtų ir atsiskleistų. Tokiu būdu pagarba teigia išnaudojimo nebuvimą. Aš noriu, kad mylimas asmuo augtų ir atsiskleistų savo paties labui; saviškai, o ne tokiu būdu, kad pasitarnautų man. Jei aš myliu žmogų, jaučiuosi esąs išvien su juo, bet su tokiu, koks jis yra, o ne su tokiu, koks man reikalingas kaip mano reikmių objektas

Daugybėje bendro gyvenimo sričių nuolat gimsta konfliktai. Dažniausia ginčų priežastis yra pinigai, paskui – vaikai, tiksliau problemos susijusios su jų auklėjimu ir bausmėmis. Po to – santykiai su abiejų partnerių tėvais, asmeniniai įpročiai, gyvensenos stiliai. Ką su visu tuo daryti? Geranoriškai ir supratingai kalbėtis, viską ramiai aptarti.

Teigiamai santuoką veikia abiejų partnerių vienodas išsilavinimas. Šitai padeda geriau vienas kitą suprasti, išpažinti vienodas vertybes, tikslus, turėti panašias pažiūras. Galop,

kaip A. Jonaitytės straipsnyje „Laimė nutekėjimo: karšta meilė ar vedybų sutartis?“ („Psichologija tau“, 2002/5) teigiama, jog lygiaverčiai partneriai paprastai jaučiasi laimingesni, o nelygiaverčiai santykiai sukelia diskomfortą. Pranašesnį partnerį gali kankinti kaltės jausmas, o tą, kuris jaučiasi menkesnis, – gėda ir apmaudas dėl neteisybės.

Fizinis patrauklumas ir seksas santuokoje toli gražu nėra tokie reikšmingi, kaip galėtų atrodyti. Tuo tarpu vaikų turėjimo faktas yra labai svarbus ir būtent todėl daugiausia porų eina prie altoriaus, nes tėvystė suteikia savirealizacijos galimybių. Antra vertus, kai kuriuos žžmones ir šeimas tėvystė sunaikina. Tai lemia būdo bruožai ir neteisinga vertybių sistema. Kuo brandesnė partnerių motyvacija turėti palikuonį, tuo jis reikalingesnis ir tuo bus ne vien pats laimingesnis, bet suteiks laimę tėvams bei taps šeimos tvirtumo pagrindu.

Tikėjimas ir pasitikėjimas partneriu padės išvengti aštrių, o kartais santuokos tvirtumui net lemtingų kivirčų. Pavyduliavimas – tai mūsų reakcija į įsivaizduojamą ar tikrą grėsmę brangiems meilės ryšiams. Pavyduliauja daugelis žmonių. Kai kuriems pavydas net yra pats geriausias meilės įrodymas. Jei nesprogsti ir nežaliuoji iiš pavydo, matydamas savo meilės objekt.ą flirtuojantį su kitu asmeniu, koks gi tu įsimylėjėlis? Jau XII a. meilės taisyklėse buvo nurodoma, kad pavydo nejaučiantis žmogus nesugeba mylėti, o pats pavydas stiprina meilę. Taigi pavydime, kai vieninteliam /-ei brangiausiam /-iai tampame nne vieninteliais. Mūsų jausmai – menkavertiškumas, baimė, pyktis – susiję su nesaugumo jausmu. Jaučiame grėsmę sužeisti savąjį ego ar prarasti meilę. Žmonės į šią grėsmę reaguoja labai įvairiai: vieni tampa įkyriai priklausomi, kiti siunta ar šnipinėja, treti kaltina save ir skęsta depresijos liūne. Žmonės jaučiasi ne tik įskaudinti ir išduoti, bet ir gėdijasi, ilgisi, gaili sužlugusių ateities planų arba sprendžia praktinius klausimus – kaip pasidalyti pinigus banke.3. DARNA ŠEIMOJE

Kiekvienos įsimylėjėlių poros didžioji svajonė – darna. Kai pagaliau du pagrindiniai filmo herojai su kupina meilės aistra pažvelgia vienas kitam į akis ir susilieja pirmajam bučiniui, salė palaimingai atsidūsta. Tačiau tik retam filme pamatysi, kaip juodu pasiekia gilią ir brandžią bendro gyvenimo darną. Dauguma istorijų pasibaigia žymiai anksčiau, nei pora pamato: ““ Kažkas ne taip. Gal visai ne tą aš pasirinkau?“ Nemažai porų būtent čia sustoja ir savo santykius nutraukia. Nieko nelaukdami, ima kurti naujas viltis susirasti tą tikrąjį ir net neįtaria, kad laimės raktą turi jie patys. Ryžto trūkumas kiekvienam asmeniškai ir abiem kartu investuoti į trokštamos darnos sukūrimą, pasmerkia žlugti visus tolimesnius draugystės ieškojimus.

3.1 Dvi asmenybės sukuria darną.

Darnai kurti reikia savarankiškų, brandžių asmenybių. Nes tik brandžios asmenybės turi visas bendram dviejų suaugusių žmonių gyvenimui reikiamas savybes. Tik tokios aasmenybės gali mylėti ir leistis būti mylimos, yra pakankamai savarankiškos ir nepriklausomos, atviros savo vertybių skalės ribose, patikimos ir pakankamai pasitikinčios savimi, ištikimos sunkiose situacijose bei neblogai žinančios savo galimybes. Kuo mažiau brandos atsinešama į santuoką, tuo mažiau ši teikia pasitenkinimo. Ir tai visiškai nepriklauso nuo amžiaus. Gaila, bet brandos nedaugėja su metais – yra nebrandžių pagyvenusių ir labai subrendusių jaunų žmonių. O visi tie, kurie savo sielos trūkumų nusprendžia atsikratyti per santuoką, pasinaudodami partneriu, pasmerkti didžiam nusivylimui ir santykių žlugimui. Nes santuokos darną kuria tik du sveikai mąstantys ir brandūs žmonės. Tokie žmonės bendrai pasiekia ypatingai daug, daug daugiau, nei kiekvienas veikdamas atskirai.

Neretai klaidingai suvokiamas ir santuokinis vienas kito papildymo aspektas: tuokiasi nesugebantys savarankiškai gyventi žmonės ir mano, jog dviese sugebės. Bet santuokai reikia ne nesugebančių, o būtent sugebančių, išmokusių ir galinčių gyventi atskirai, santuokai reikia „susitupėjusių“ žmonių. Tai nereiškia, kad kiekvienas privalo mokėti absoliučiai viską ir būti apdovanotas visais įmanomais talentais. Gal vienas iš partnerių turi ypatingą humoro jausmą ir yra visų pobūvių siela, o kitas – tylesnis, mėgstantis mažas draugijas. Tokie žmonės tikrai gali puikiai papildyti vienas kitą. Papildymas yra indėlis, skirtingų galimybių, požiūrių, talentų, skirtingos patirties sunešimas į vieną vietą. Papildymas yra abipusis praturtėjimas. VVisai kitaip, kai santuoka kuriama vien dėl to, kad vienas iš partnerių jaučiasi visai nepasiruošęs gyvenimui, todėl tiesiog negali apsieiti be kito. Šiuo atveju nėra jokio papildymo, o tik vieno partnerio priklausomybė nuo kito, ir apie laimingą santuoką čia kalbėti neįmanoma. Kiekvienas žmogus yra atsakingas už savo brandą bei pažangą ir neturėtų ieškoti kompensacijos santuokoje. Geri sutuoktiniai gali būti tik brandūs žmonės.3.2. Asmeninės ribos.

Tik asmenybės sugeba nubrėžti tinkamas ribas sau ir savo santykių aplinkai. Ribos apsaugo asmenį nuo per didelio išorinio įsikišimo ir reguliavimo. Ribos sukuria laisvės, asmeninio laisvo judėjimo erdvę. Jų nebuvimas reiškia priklausomybę bei vergovę. Priklausomas žmogus užsidaro savyje ir ima gyventi nepatenkintą vidinį gyvenimą. Protingos ribos sukuria saugią erdvę žmogaus asmeniškumui. Šeimininkas, aptverdamas savo namus tvora, tikisi, kad ta tvora padės geriau kontroliuoti jam priklausančią nuosavybę. Tas pats ir dėl mūsų asmeniškumo. Nusistatydamas ribas, žmogus imasi atsakomybės už savo sielos reikalus, už meilę, už savo laiko paskirstymą, už savo sugebėjimų realizavimą. Tai dalykai, kuriuos privalome kontroliuoti patys. Niekas kitas už mus to nepadarys. Tai nėra taip lengva, kaip galėtų iš pradžių atrodyti. Ar ne dažniau, užuot patyrinėję patys save, pirmiau puolame tuos, kurie elgiasi su mumis neteisingai?3.3.Pakantumas skirtumams

Kito žmogaus nusistatytų ribų paisymas nėra lengvas dalykas. Santuokoje aabiem partneriams dažniausiai tai būna vienas iš didžiausių išbandymų. Tam būtina abipusė pagarba, kitaip tolerancijos nėra ko nė tikėtis. Ribų paisymas yra ir partnerių brandos matas. Brandžiai asmenybei kito laisvė yra tiek pat svarbi, kiek asmeninė. Santuokoje abipusės pagarbos aspektas yra ypatingai reikšmingas. Jausmai ir lūkesčiai dažnai nuvilia, nes brandžių asmenybių jie esti dažniausiai labai skirtingi. Vienas grįžta iš darbo pavargęs, trokšta ilsėtis, kitas tuo metu nori eiti pasivaikščioti – probleminė situacija, galinti pasibaigti konfliktu. Šiuo atveju patikimai gelbsti pagarba ir supratimas. Tai ypač svarbu, kai partneriai labai skirtingi, nevienodos nuomonės apie svarbius gyvenimo dalykus (tikėjimą, politiką, darbą, karjerą, šeimą, pinigus, kultūrinį skonį ir t. t.).

Dažniausiai visiškai nėra blogai, jei abu sutuoktiniai gana skirtingi. Netgi gerai, kad taip yra. Tokiais atvejais žmonės turi daug daugiau prielaidų mokytis tolerancijos, supratimo, įsiklausymo į kito nuomonę, net jei ši absoliučiai priešinga. Kur berasi geresnę galimybę įveikti savo aroganciją ir savanaudiškumą?!

Brandiems santykiams būdinga tolerancija, pakantumas kito skirtingumui. Kai netoleruojamas partnerio kitoniškumas, jis ieškosi tos tolerancijos kituose, panašesniuose į jį nei sutuoktinis. Šitaip formuojasi santykių trikampiai: nusivylęs partneris staiga randa kitą, žiūrintį į jam svarbius dalykus lygiai taip pat. O jeigu dar nors vienas iš tų požiūrių patvirtina prieštaraujančiojo „klaidingumą“, išvis nuostabu!

Tačiau į tokias situacijas savo partnerius įstumia tik nesubrendusios asmenybės. Stiprios asmenybės skaitosi su kito nuomone ir stengiasi ją suprasti, neaukodamos ir nekeisdamos savosios („Meilei reikia ribų“, Henry Cloud ir John Townsend, psichologijos daktarai, psichoterapijos klinikų vadovai, daugelio knygų autoriai).

G. Matulienės knygoje “Šeimos psichologija“ galima rasti tokius štai kriterijus vertinat sutuoktinę darną:

• seksualinis pasitenkinimas. Abipusis seksualinis pasitenkinimas sukelia teigiamus fiziologinius pokyčius, kurie pakelia nuotaiką.

• empatija – vienas kito supratimas, savitarpio pagalba, aukojimasis, siekinat gero kitam, tai be galo reikšminga sutuoktiniams, nes eempatija stabdo egoizmą.

• Prieraišumas. Jei sutuoktiniai vienas kitą supranta, negali vienas be kito gyvent, jie daug ką padarys šeimos labui.4. HARMONINGI ŠEIMYNINIAI DERINIAI

Levas Tolstojus yra pasakęs, kad “visos laimingos šeimos yra laimingos vienodai, o kiekviena nelaiminga – nelaiminga savaip”. Tačiau dabar visus šeimyninių problemų šaltinius galima suskaičiuoti ant vienos rankos pirštų: egoizmas, nepakantumas, neištikimybė ir “žalingi įpročiai”. O laimės variantų gali būti tiek, kiek gali būti besituokiančių žmonių likimų kombinacijų.

Netgi mokslininkai psichologai, sugebantys įsprausti visą gyvenimo įvairovę į porą –– trejetą dėsningų kategorijų, ir tie skiria iki dešimties galimų harmoningų šeimyninių derinių, pavadintų pagal sutuoktinių santykius: draugas – draugė, meilužis – meilužė, tėvas – dukra, motina – sūnus ir t.t.

Romantiškai svarstydami apie abipusę priešybių trauką, mes net neįtariame, kkad čia yra gana egoistiškų ketinimų. Iš tikrųjų, kiekvienas partneris tiesiog stengiasi užimti savo mėgstamą poziciją, kuri įsitvirtinusi jų genuose, įskiepyta vaikystėje ar subrendo svajonėse. Tačiau, kaip ir kiekviename žaidime su vaidmenimis, ”policininkai ir vagys”, “dukra – mama” ir pan., taip ir pačiame įdomiausiame “žaidime”, kuris vadinasi santuoka, reikalingas partneris – tas, kuris sutiktų vaidinti kitą vaidmenį.

Tai ne taip jau paprasta. Jaunoji žmona nuoširdžiai nesupranta, kodėl vaikinas, su kuriuo buvo taip įdomu vaikščioti į žygius ir naktis praleisti prie laužo, staiga ima iš jos reikalauti sriubos ir švarių kojinių. O vyrą, kuris visą darbo dieną svajojo apie vakare laukiantį erotinį spektaklį, erzina žmonos planai praleisti vakarą prie lyginimo lentos. Ką jau kalbėti apie nemalonų jaunavedžių nustebimą, kai jie pastebi, kkad nešvarūs indai, iš vakaro numesti į kriauklę, ryte ten ir tebeguli, o dulkių sluoksnis bute kažkodėl pats savaime neišnyksta, o kasdien vis storėja. Tačiau juk žmogus – jei ir ne protinga būtybė, tai bent jau linkusi kartais protauti. Ir sutuoktiniai, jeigu iškart neišsibėgioja kas sau, norom nenorom prisiima šeimyniniame spektaklyje jiems primestus vaidmenis.

Specialistų nuomone, pati nestabiliausia yra dviejų karštų “meilužių” santuoka. Paremta aistra, ji grindžiama tik pasitenkinimu lovoje ir nuolatiniu abipusio dėmesio rodymu. Deja, realiame gyvenime skiriančių veiksnių yyra daug daugiau. Šiek tiek tvirtesnė yra “draugo – draugės” sąjunga, sukurta pagal jaunuolių draugystės principą: bendras laisvalaikio leidimas, draugų ratas, būtinai – bendras įdomus hobis ir. jokių abipusių įsipareigojimų.

Kaip rodo praktika, gyvybingesnės yra mažiau romantiškos santuokos, pavyzdžiui “tėvas – duktė”. Klasikinis vyro vaidmuo – globoti, rūpintis ir materialiai aprūpinti žmoną, kuriai belieka tik žaviai papūsti lūpytes reikalaujant eilinio “saldainiuko” ir su vaikišku įkarščiu dėkoti gerajam “tėveliui”. Šiose santuokose pasiteisina tradicinis 5-10-15 metų sutuoktinių amžiaus skirtumas. Nors teoriškai visai nebūtina, kad autoritetingas ir rimtas “tėvas” būtų daug vyresnis už lengvabūdę, infantilią ir paklusnią “dukterį”. Čia svarbu ne tiek amžius, kiek charakteriai. Amžiaus skirtumas gali būti lygus nuliui ar net neigiamas.

Dar viena stabili sąjunga – psichologų vadinama “motinos – sūnaus” santuoka – mūsų “geležinių ledi” ir infantilių vyriškių laikais tapo visiškai įprasta. Būtent ji sėkmingai realizuojama, kai poros amžiaus skirtumas žmonos “naudai” yra nemažas. Ši sąjunga yra tokia sėkminga, kad jokie draugiški paburbėjimai “Ką tu radai šioje senėje?” ir “Žilė galvon – velnias uodegon” – visiškai netrukdo egzistuoti šiai, aplinkinių nuomone, “nenatūraliai” santuokai. Nors, turint galvoje patologišką vyrų nenorą išaugti iš vaikystės ir greitą socialinį merginų brendimą, “mamos” ir “sūnaus” amžiaus skirtumas gali būti ir atvirkštinis. Ir netgi ggana nemažas.

Žinoma, šeimyninis gyvenimas, ypač trunkantis daugelį metų, negali būti išreikštas tokiais “lėkštais” scenarijais. Kiekvienoje santuokoje tam tikrais etapais būna išgyvenamos beveik visos šios santuokų rūšys. Būsimų sutuoktinių abipusis potraukis gimsta iš savotiškos draugystės, kuri apibūdinama “m.ums gera būti kartu”. Pirmaisiais santuokos mėnesiais (ar metais) būna vaidinami daugiausia meilužių vaidmenys. Buitis, vaikų gimimas, varžymasis dėl teisės vadintis šeimos galva, abiejų sutuoktinių socialinis augimas ir intelektualinis tobulėjimas palaipsniui sustato viską į savo vietas: “motina” ar “dukra”, “tėvas” ar “sūnus”. Su metais, kai bendra patirtis nutrina vieno sutuoktinio pranašumą, o kito pavaldumą – santuoka vėl grįžta į pradinę draugystės poziciją. Su abipuse pagarba, supratimu, beveik giminišku švelnumu ir rūpestingumu, neblėstančiu iki pat pabaigos. Tačiau jeigu kažkuriame šeimos raidos etape vienas iš partnerių atsisako priimti sąlygas ir “vaidinti” savo vaidmenį, santuoka tiesiog išyra, ir abu vėl leidžiasi ieškoti savo antrosios puselės, sutiksiančios žaisti “pagal taisykles”.IŠVADOS

Meilė – tai kai du žmonės, du skirtingi dvasiniai pasauliai, skirtingos mintys ir charakteriai, vienas su kitu susiderina. Svarbu susiderinti, bet ne užgožti vienas kitą, nebūti vienas kito šešėliu. Susiderinimas reikalauja laiko, atsakomybės ir abipusių pastangų. Menkiausias ne taktas, abejingumas kurio nors atžvilgiu ne tik suteikia skausmą, bet taip pat griauna tiltus į vienas kitą. Tačiau kita vertus, nnegalima ir su viskuo sutikti, viską atleisti. Toks neprincipingas elgesys neišsaugos meilės, priešingai, artins prie bedugnės. Dvasios vergų negalima mylėti.

Meilė yra tikra ir stiprėja tarp tokių žmonių, kurie vienas kitam neleidžia suklupti, atsilikti, sustoti kelio nelygumuose, kurie diena iš dienos nuolat siekia užkariauti vienas kitą ne apsimetinėjimu ar melu, bet nuoširdumu, tiesa, šiluma.

Kuo brandesnis abiejų partnerių meilės poreikis, asmenybės ir motyvacija, tuo sėkmingesnė santuoka. Taip yra todėl, kad meilė užtikrina ryšio tvirtumą ir skatina asmenybės vystimąsi. Nusisekusi santuoka yra poelgių, liudijančių dėmesį partneriui ir pasirengimą išpildyti jo lūkesčius, visuma. Jai palankios sąlygos yra abiejų partnerių panaši socialinė bei turtinė padėtis, nedidelis amžiaus skirtumas, vienodas intelektas, teisingas pareigų pasiskirstymas šeimoje.LITERATŪRA IR ŠALTINIAI

1. Matulienė G. Šeimos psichologija.-Vilnius, 1997.

2. Jonaitytė A. „Laimė nutekėjimo: karšta meilė ar vedybų sutartis?“, „Psichologija Tau“2002/5.

3. Petrošiūtė A. „Iki vedybų – žingsnis po žingsnio“, „Moteris“ 1999/4.

4. Henry Cloud ir John Townsend, „Meilei reikia ribų“

5. „Šeima kaip bendrija“ paruošta pagal užsienio spaudą, „Artuma“ 2002/5.

6. Januška A. „Vyras ir žmona“, „Artuma“ 2003/2.

7. V. Martikonis „Dviese sūpuoklėse“, „Artuma“ 2002/2

8. http://moteru.takas.lt/straipsnis.php?msg_id=123

9. http://moteru.takas.lt/straipsnis.php?msg_id=212

PRIEDAI

Didysis musulmonų poetas ir mistikas Rūmi:

Niekada iš tikrųjų mylintysis nepasieks meilės, jei jo mylimasis nesieks jos taip pat.

Jei meilės žaibas nušvietė vieną širdį, žinok, kad meilė pabudo ir kitoje.

Jei meilė Dievui auga tavo širdyje,

be jokių abejonių, Dievas myli tave.

Viena ranka nesukelia plojimų be kitos.

Dieviška Išmintis lemia ir įsako mums mylėti vienas kitą.

Taip jau lemta, kad viskas pasaulyje turi savo porą.

Išmintingai žiūrint, Dangus yra vyras, o Žemė – moteris; Žemė puoselėja tai, kam Dangus leidžia įvykti.

Kai Žemei trūksta šilumos, Dangus ją atsiunčia, kai ji praranda savo gaivą ir drėgmę, Dangus juos grąžina.

Dangus supa Žemę kaip vyras, besirūpinantis savo žmonos gerove.

O Žemė šeimininkauja: ji rūpinasi gimimu ir maitinimu ttų, kuriuos ji išnešiojo.

Laikykime Žemę ir Dangų protingais, kadangi jie atlieka protingų būtybių darbą.

Jei jie neteikia vienas kitam džiaugsmo, ko jie taip siekia vienas kito?

Kaip gėlės ir medžiai žydėtų be Žemės? Kam tada būtų skirti Dangaus vandenys ir šiluma?

Matyt, Dievas suteikė vyrui ir moteriai geismą, kad pasaulis būtų išsaugotas jų sąjungoje.

Taip jis suteikė kiekvienai būties daliai kitos būties dalies troškimą.

Diena ir Naktis yra priešybės tik išoriškai, o iš tiesų tarnauja vienam tikslui.

Kiekvienas myli kkitą tam, kad būtų įvykdytas bendras reikalas.

Be nakties Žmogaus prigimtis niekuo nepraturtėtų ir nebūtų ką eikvoti Dieną.

Taip jau yra – vienos poros gyvena it balandėliai, kitos – nuolat balansuoja ant skyrybų ribos. Vienas iš veiksnių, lemiančių psichologinį kklimatą šeimoje, pasirodo, gali būti metų skirtumas tarp partnerių.

Nuo seno įprasta manyti, jog normalu, kai sutuoktiniai yra bendraamžiai arba vyras 2-5 metais vyresnis už žmoną. Tačiau meilė, deja, nepaiso jokių normų bei standartų. Aplink daugybė pavyzdžių, kaip puikiai sutardami laimingai gyvena trisdešimtmetė su dešimčia metų jaunesniu jaunuoliu ar studentė su pensijinio amžiaus sulaukusiu vyriškiu. Psichologai mano, jog sėkmingą sąjungą užtikrina psichologinis partnerių suderinamumas, kurio neatstoja nei materiali poros gerovė, nei seksualinė harmonija. O šiam suderinamumui įtakos turi ne tik astrologiniai faktoriai, partnerių charakteriai, bet ir amžiaus skirtumas tarp jų.

Taigi, jei ketini kurti šeimą, atkreipk dėmesį į tai, kiek metų esate vienas už kitą jaunesni ar vyresni.

Bendraamžiai

Ramybė. Jei nuo vaikystės svajoji apie pulkelį vaikų, nesibaigiančius darbus virtuvėje, “ūkišką” vvyrą, tada drąsiai tekėk už bendraamžio. Tokia sąjunga paprastai būna gana sėkminga, tačiau be “ugnelės”. Sutuoktiniai dažniausiai pažįsta vienas kitą nuo mokyklos laikų, yra geri bičiuliai, tad atrasti ką nors nauja, netikėta yra labai sunku. Bendraamžių pora gyvena ramų, monotonišką gyvenimą, netrokšdami jokių permainų.

Vieneri metai

Puikūs santykiai! Tokios poros it riešutus gliaudo kasdienes problemas, puikiai sutaria auklėdami vaikus. Romantiška bei aistringa tokių partnerių meilė laikui bėgant perauga į tvirtą draugystę. Tokios santuokos dažniausiai tęsiasi visą gyvenimą. Pora paprastai augina ne mmažiau kaip du vaikus, pinigus leidžia protingai. Visus keturis kampus tvirtai laiko žmona.

Dveji metai

Tai poetų bei romantikų santuoka. Iš pradžių – vienas kito garbinimas, p.o to – netikėtas jausmų atšalimas ar netgi išsiskyrimas. Jeigu pora tuokiasi ne pirmą ir ne paskutinį kartą, baimintis nėra ko. Po skyrybų lieka neišdildomi atsiminimai ir tuščios kišenės – kad ir kiek partneriai uždirba pinigų, jų visada trūksta. Tokie, pavyzdžiui, buvo garsiojo V.Majakovskio ir jo mylimosios Lili Brik santykiai.

Treji metai

Pernelyg daug emocijų. Tokia santuoka nuolat balansuoja ant ribos: būti ar nebūti? Ji neišyra tik todėl, kad moteris yra supertolerantiška ir stengiasi į erzinančius dalykus nekreipti dėmesio. Arba vyras yra tikras flegmatikas. Tokios poros santykiams pakanka romantikos, tačiau trūksta pasitikėjimo ir vienas kito vertinimo.

Ketveri metai

Harmonija. Ketveriais metais vieną už kitą vyresnius arba jaunesnius partnerius sieja tvirti dvasiniai ryšiai. Jiems visur gera būti kartu – darbe, kelionėse ir. miegamajame. Pavydo scenos tokiai porai – įprastas dalykas, nors iš tikrųjų neištikimybei retai kuris ryžtasi. Jeigu netikėtai tokia santuoka subyra, santykiai tarp buvusių sutuoktinių išlieka šilti bei draugiški.

Penkeri arba dešimt metų

Nepaprastai sėkminga santuoka, jeigu partneriai turi bendrų interesų. Tarkim, jis – režisierius, ji – aktorė arba jis – direktorius, ji – vadybininkė. Tokiems partneriams dažniausiai rūpi karjera, aktyvus visuomeninis ggyvenimas. Jie moka džiaugtis vienas kito sėkme. Penkerių metų skirtumas buvo tarp garsiojo “bitlo” Džono Lenono ir jo žmonos Joko Ono. Sėkminga sąjunga džiaugiasi balerina Maja Pliseckaja ir penkeriais metais už ją vyresnis Radionas Ščedrinas.

Šešeri metai

Santuoka tikriems kovotojams. Tiems, kuriems patinka karštos diskusijos, peraugančios į barnius. Tiems, kurie nepripažįsta kompromisų ir žūtbūt stengiasi laimėti “žodžių mūšį”. Tokios poros santykiai paprastai būna įtempti, banguoti – nuo neapykantos iki aistros, tačiau tai suteikia šeimyniniam gyvenimui daugiau “šarmo”.

Septyneri arba keturiolika metų

Magiškas, keistas, bet labai stiprus ryšys. Nors partneriai ir nėra labai nuoširdūs bei atviri vienas kitam, skyrybos jiems negresia. Nedidelės paslaptys šią sąjungą tik sustiprina. Partneriai itin gerbia vienas kito privačią “teritoriją” ir stengiasi neperžengti jos ribų. Tačiau tai netrukdo ištikimai mylėti bei pasitikėti.

Aštuoneri metai

Tau nepaprastai pasisekė! Šiai santuokai lemta gyvuoti ilgai ir laimingai. Brandi meilė, tarpusavio supratimas, seksualinė trauka – tokiai porai telieka pavydėti. Jie nepaliaujamai žavisi vienas kitu, paremia sunkią valandą. Nesibara dėl smulkmenų, nes jaunesnysis dažniausiai paiso svarios vyresniojo nuomonės.

Devyneri metai

Nieko gero. Ši pora sprendžia panašias problemas kaip ir ta, kurios partneriai vienas už kitą vyresni ar jaunesni trejais bei šešeriais metais – daug emocijų, barnių. Jeigu esi aštrių pojūčių mėgėja, – tada pirmyn. Tikrai nenuobodžiausi – aaudringai pragyventi metai ilgam liks atminty. Tačiau, nepaisant visko, tokia santuoka gali stimuliuoti vieno iš partnerių kūrybines galias.

Vienuolika metų

Teatras, ne gyvenimas. Matei filmą “Itališkos vedybos” su Sofi Loren ir Marčelu Mastrojaniu? Muštynės baigiasi aistringais bučiniais, ir atvirkščiai. Meilės ir neapykantos scenose jums, deja, teks vaidinti ne vieną kartą. Santuoka gali iširti, kai vienam iš jūsų nusibos pagrindinis vaidmuo.

Dvylika metų

Ir rojus, ir pragaras. Viskas priklausys nuo to, kiek vienas kitam nusileisite. Jei ignoruosite kompromisus, įrodinėsite kiekvienas savo tiesas, skyrybos beveik neišvengiamos. Sudėtinga, bet labai įdomi santuoka. Dažniausiai joje kenčia jaunesnis partneris. Tokios santuokos pavyzdys – JAV prezidentas Džonas Kenedis ir Žaklina.

Trylika metų

Šiuo atveju velnio tuzinas neša sėkmę. Partneriai, tarp kurių yra toks metų skirtumas, paprastai sukuria tvirtą ir dvasingą šeimą. Vyras ir žmona – ne tik geri meilužiai, bet ir bičiuliai. Vienas jų – dažniausiai vyras – siekia didelio tikslo, o kitas – su begaliniu atsidavimu jam padeda.

Penkiolika metų

Ypatingas atvejis. .Vyresnis padeda jaunesniam pasirinkti teisingą sprendimą, keisti gyvenimo būdą, realizuoti svajones. Jaunesniajam partneriui imponuoja vyresniojo gyvenimo patirtis. Tai meilė, kurią lydi didžiulė pagarba ir prisirišimas. Tai įdomus bendravimas – kai kiekvieną dieną vienas iš kito vis ko nors išmoksta.