meile

Kas yra meilė?

Keldami tokį klausimą, ieškome ne vien kokio nors bendro paaiškinimo. Norime žinoti, kaip su meile susitinkame, ką ji mums duoda.

Jau nuo seno žmones domino meilės tema: menininkai savo kūriniuose yra išreiškę kitų žmonių meilės džiaugsmus ir kančias, taip pat savo pačių išgyvenimus.

Meno kūriniuose įkūnyta meilė veikia mūsų jausmus, skatina susimąstyti, nuolat ieškoti kelių į tai, kas tauru ir gražu.

Meile paprastai laikome taurų asmenybės jausmą, kuris yra prigimties duotų ir kultūros sukurtų žmogiškųjų ssavybių vientisumo išraiška.

Meilė yra fizinio, dvasinio ir dorovinio prado vienovė.

Meilė būdinga visiems žmonėms, tik kiekvienas žmogus ją išgyvena skirtingai. Žmogaus meilė atitinka jo dvasinės kultūros lygį.

Estetinis neišprusimas, savininkiška psichologija, pareigos, savigarbos, užuojautos, gėrio, grožio, jausmų skurdumas yra didžiausi ir pagrindiniai draugystės ir meilės priešai.

Reikia atsisakyti senojo meilės supratimo, kai vienas žmogus buvo visiškai pavaldus kito užgaidoms ir norams. „Jei myli – klausys“, – tai pasenusi pažiūra į meilę. Darosi aišku, jog jei mes nesieksime pažinti ir ssuprasti vienas kito pasaulį, negalvosime, ar kito partnerio pasaulis tilps mūsų pasaulyje, ar netaps jis pančiais, varžančiais mums kurti ir tobulinti savąjį pasaulį. Priešingu atveju vargu ar galima bus sukurti tikrąją laimę.

Ilgam patraukti kuris nors žmogus gali tik ttada, jei jis mums patinka kaip visa asmenybė ir atrodo vertas meilės. Meilė didžiausia dalimi yra bičiulystė. Kai tarp žmonių įsigali tvirta ir gili bičiulystė, jie vienas prie kito veržiasi laisva valia. Į tokios bičiulystės sąvoką įeina draugiški santykiai, abipusis atvirumas, asmenybės gerbimas, pasaulėžiūrų atitikimas, tarpusavio užuojauta, rūpinimasis, pakantumas. Svarbus bičiulystės požymis visuomenėje – abiejų partnerių stengimasis tobulinti savo asmenybę. Meilė be bičiulystės neįmanoma. Jei visame kame, taip pat lytiniuose ryšiuose, rūpinimasis partnerio gerove, vidinio poveikio verčiami dalinasi su juo gyvenimo rūpesčiais ir džiaugsmais, stengiamasi įveikti savo nerangumą jo labui, tada atsiranda pasitenkinimas savimi ir galima apibrėžti: tai tikra meilė.

Iš to seka išvada, kad reikia mokėti suprasti tikrąjį žmogaus grožį, artimame žmoguje atrasti vis naujų ir naujų bruožų bei ssavybių. Pravartu nevengti bendravimo su kitais žmonėmis: jie duos naujų įspūdžių, sudarys sąlygas palyginimui, sugretinimui. Neverta tikėti pasakomis, kad meilė trokšta vienumos. „Uždaryta meilė nyksta, dūsta.“

Įvairūs autoriai meilę sieja su žmonių bendravimu, su tokiomis žmogiškomis problemomis, kaip simpatija, abipusis supratimas, pasitikėjimas, atvirumas, artumas, interesų bendrumas ir t.t. Dažnai sakoma, kad bendravimas su žmonėmis – tai prabanga, bendravimas su draugais – tai šventė. Tad vienas kitą mylėdami ieškome bendrų draugų, branginame jų norą bendrauti.

Meilė – tai kai du žžmonės, du skirtingi dvasiniai pasauliai, skirtingos mintys ir charakteriai, vienas su kitu susiderina. Svarbu susiderinti, bet ne užgožti vienas kitą, nebūti vienas kito šešėliu. Susiderinimas reikalauja laiko, atsakomybės ir abipusių pastangų. Menkiausias netaktas, abejingumas kurio nors atžvilgiu ne tik suteikia skausmą, bet taip pat griauna tiltus į vienas kitą. Tačiau kita vertus, negalima ir su viskuo sutikti, viską atleisti. Toks neprincipingas elgesys neišsaugos meilės, priešingai, artins prie bedugnės. Dvasios vergų negalima mylėti.

Meilė yra tikra ir stiprėja tarp tokių žmonių, kurie vienas kitam neleidžia suklupti, atsilikti, sustoti kelio nelygumuose, kurie diena iš dienos nuolat siekia užkariauti vienas kitą ne apsimetinėjimu ar melu, bet nuoširdumu, tiesa, šiluma.

Ar meilė – menas?

Žmonės niekada negalvojo, kad meilė nėra svarbi. Jie ištroškę jos, bet vargu ar galvoja, jog mylėti galima mokytis.

Keista, tačiau taip jau yra, kad daugelis mąsto ir sprendžia, kaip tapti mylimu, bet ne mylinčiu. Kiekvienas nori būti mylimas, stengiasi tapti meilės objektu. O kaip tai pasiekti? Dažniausiai siekiama labiausiai paplitusiais metodais, būtent: išmokstant ir laikantis gerų, malonių manierų, būti įdomiu pašnekvu, atkreipiant į save priešingos lyties dėmesį mandagumu, paslaugumu, linksmumu, sugebėjimu bendrauti. Tačiau tai tik populiarumo troškimas, bet jokiu būdu ne meilė.

Antra vertus, žmonės įsitikinę, jog meilėje svarbu yra mmeilės objektas, t.y. ką mylėti ar kieno meilės siekti, o mylėti, atseit, yra paprasta.

Patraukli mergina vyrui, patrauklus vyriškis merginai – tai tikslas, kurio jie siekia. „Patrauklus“ paprastai reiškia visą glėbį tam laikmečiui populiarių savybių.

Pavyzdžiui: trečiajame dešimtmetyje patrauklia buvo laikoma išgerianti, rūkanti, seksuali mergina; šiandien mada reikalauja daugiau šeimyniškumo, kuklumo, vidinio grožio; taip pat ir vyrai: XIX a. pab. XX a. pr. turėjo būti agresyvūs, kai tuo tarpu dabartinį patrauklumą lemtų tolerantiškumas.

Atrodo, tarsi vyrautų rinkos sąlygos santykiuose tarp dviejų vienas kito geidžiančių objektų, tai yra, jokiu būdu nenorima nuvertinti savęs ir dėl užslėptų ar akivaizdžių privalumų renkamasis objektas turi atitikti tam tikras nuostatas, kurias peržengus jis tampa nebeįdomus.

Kultūroje, kur vyrauja rinkos orientacija, kur materialinė sėkmė yra išskirtinė savybė, nėra ko stebėtis, kad žmonių meilės ryšiai tik atkartoja tuos pačius mainų modelius, kurie valdo prekių ir darbo rinką.

Štai dar vienas aspektas, kurio nederėtų pamiršti – neišskirta riba tarp pradinio „įsimylėjimo“ ir ilgalaikės meilės. Du žmonės, susižavėję vienas kito savybėmis, leidžia sugriūti sienoms, iki atitinkamo momento saugojusioms nuo „pašalinio“ įsiveržimo, pasijunta artimi. Tai ypač keista ir nuostabu tiems, kurie iki tol nepripažino egzistuojant meilę, buvo užsidarę savyje.

Taigi, šis jausmų pliūpsnis sukelia daugybę malonių, iki šiol nepatirtų išgyvenimų. Tačiau mmonotoniškumas, nuobodulys pirmąjį susižavėjimo jausmą paverčia begaline kančia, kuri numarina viską, kas iki tol žavėjo. Atrodo, jog tik sulaukus, kol pirmieji imtymumo santykiai atbunka, jie sugeba suvokti, kad vienas kito „žavesį“ palaikė meile, nors tai buvo tik jų vienišumo įrodymas.

Įsitikinimą, kad nieko nėra lengvesnio už meilę, sugriauna akivaizdus priešingas reiškinys. Kažin, ar atrastume kitą tokią veiklą, kuri prasidėtų su tokiomis viltimis bei lūkesčiais ir kuri taip greitai ir skausmingai baigtųsi.

Kai žmogus gimsta, jis tarsi yra išmetamas į atvirą erdvę, kurioje gali būti tikras tik dėl to, kas jau praėjo, ir dėl savo mirties.

Žmogus apdovanotas protu, jis suvokia pats save, savo gyvenimą. Savo paties suvokimas kaip visumos, savo gyvenimo suvokimas kaip trumpo švystelėjimo ir to, kad ne savo valia gimęs ir mirs prieš savo valią ir, kad, galbūt, mirs anksčiau už tuos, kuriuos myli ar, juo prasčiau, jam artimi žmonės paliks jį šiame kančios kupiname pasaulyje, jo vienišą egzistenciją padaro nepakeliamu kalėjimu. Ir tik savęs paties, savo proto suvienijimas su išorinio pasaulio žmonėmis, palieka jam sveiką suvokimą, protą.

Baimė būti atskirtam nuo pasaulio ir nepanaudoti savo žmogiškųjų galių padaro žmogų bejėgį, negalintį pasipriešinti pavojams.

Paniška vienatvės baimė nukreipė žmogaus galios polinkius į prabangą, asketišką gyvenimą, į meilę

žmogui, galiausiai – meilę Dievui.

Skirtingai nuo mazochizmo ar radizmo meilė yra ryšys, kurio sąlyga yra asmens orumo, individualybės išsaugojimas. Meilė yra aktyvioji žmogaus galios išraiška.

Meilėje įmanomas paradoksas, kai du žmonės tampa vienu ir vis dėlto išlieka abu.

Aukščiausia aktyvumo rūšis – tai jo sielos veiklumas, kuris įmanomas tik įgijus vidinę laisvę ir nepriklausomybę.

Išeitų, kad žmogaus aktyvumas yra orientuotas į žmogaus vidinių jėgų panaudojimą.

Spinoza skyrė dvi aktyvumo koncepsijas: aktyviąją – „veiksmą“ ir pasyviąją – „aistrą“.

Taigi, aktyvaus vvidinio postūmio poveikyje žmogus lieka savo veiksmų šalininkas, o pasyvaus objekto būsenoje, t.y. aistrų vedamas, jis tampa pavaldus savo aistroms, tampa jų vergu, negalinčiu patirti meilės, kaip tikrojo, neiškreipto jausmo. Kadangi meilė – žmogaus galios išgyvenimas, kuris gali būti tik žmogui, turinčiam valią savo jausmams, o ne vedinam aklų poreikių ar aistrų.

Meilė – tai veikla, aktyvus veiksmas, o ne poveikio buvimas. Meilė gali būti apibūdinta tik kaip davimas, bet jokiu būdu ne gavimas. Priėjus šią išvadą tenka nukrypti ir įį davimo bei gavimo sąvokas. Materialios, t.y. medžiaginės orientacijos žmogus visuomet suprastų davimą kaip savo nuosavybės netekimą; jeigu mainais už tai nieko nėra gaunama, šis atidavimas yra kaip jo paties skurdinimas. Ir, priešingai, žmogus, kuriam neegzistuoja materijos ribos, kuris sugeba ppažvelgti ir į savo gyvybinių galių šaltinį, visuomet pastebės, kad davimas – tai aukščiausia pajėgumo išraiška.

Davimas labiau džiugina nei gavimas ne todėl, kad tai yra netekimas, bet kad duodant yra išreiškiamas savas vidinis gyvybingumas.

Iš to seka išvada, kad ne tas yra turtingas, kuris daug turi, bet tas, kuris daug turėdamas ne mažiau duoda.

Galima paminėti ir Markso šia tema išreikštą mintį:

„Laikykite žmogų žmogumi, o jo santykį su pasauliu – žmogišku, tokiu atveju, jūs galite gauti meilę tik už meilę, pasitikėjimą už pasitikėjimą ir t.t.“ „. Jei jūsų meilė nesukelia meilės, jei jūsų pastangos parodyti savo meilę nepadaro jūsų mylimu, tai jūsų meilė yra jūs bejėgiškumas, jūsų nelaimė.“

Be davimo, rūpestis būtų dar vienas aspektas, kuriuo žmogus išreiškia savo nnuširdumą ir taip pat įrodo meilės jausmą. Meilė – tai aktyvus rūpinimasis gyvenimu ir tuo, ką mylime.

Meilės esmė yra veikti vardan kažko ir „suteikti gyvenimą kažkam“. Kiekvienas myli tai, ką jis sukuria, ir kiekvienas dirba vardan to, ką jis myli.

Rūpinimasis žmogumi iššaukia atsakomybę už mylimą žmogų. Tačiau tam, kad atsakomybė neperaugtų į savininkiškumą, reikalinga pagarba. Štai tokioje dirvoje įmanomas asmenybės vystymasis, iš kitos pusės negniuždoma lygybė, laisvė, vienybė ir kartu nepriklausomybė. Nes juk meilė yra laisvės, o ne iišnaudojimo kūdikis.

Juk ir mes negalėtume mylėti žmogaus, nepažindami jo, kaip visumos dalelės ir kaip atskiro individo; negalėtume sakyti, jog mylime žmogų, nežinodami jo trūkumų, asmeninių savybių, visuomet trokštame sužinoti „žmogaus paslaptį“ – kodėl? Meilė yra vienintelis pžinimo būdas. Meile mes atiduodame save, kartu įsiskverbdami į kitą asmenį, kuriame atrandame save ir atskleidžiame mus abu, t.y. atskleidžiame dar vieną paslaptį. Meilė – tai galia, kurios nė už ką negalima sulyginti su prievarta.

Prievarta net ir vėjas negali nuplėšti nuo žmogaus apsiausto, jis tik priverčia pastarąjį dar labiau susisupti. Saulė gi, atvirkščiai, kaip švelnumo simbolis, turi galią savo šiluma išrengti žmogų, o tam neprireikia jokių prievartos galių.

Meilės objektą bandyta aiškinti kaip žmogaus norą išsivaduoti iš vienatvės, tačiau juk „niekada mylintysis nepasieks meilės, jei jo mylimasis nesieks jos taip pat“, kaip ir „viena ranka nesukelia plojimų be kitos“.

Be abejo, tikra meilė negali apsiriboti vienu žmogumi, kitaip, jei jis mylės tik vieną žmogų, o likusiems bus abejingas, tai bus ne meilė, o vienpusis ryšys arba išplėstas egoizmas.

Kad ir kiek mes baidytumėmės, vistiek egzistuoja meil sau. Daugelis tuoj pat sušuktų, jog tai egoizmas, atseit, jei aš myliu save, vadinasi nemyliu kitų, o tai jau savanaudiškumas. Meilė sau būdinga visiems, kurie ggeba mylėti kitus. Jei individas gali mylėti produktyviai, jis myli ir save; – jei jis myli tik kitus, jis iš viso nesugeba mylėti.

Žmonės per amžius ieškojo atsakymo, kas yra Meilė.

Jei mes laikysime ją kaip vieną iš savo emocijų, jausmų, mes labai klysime, kadangi ji dar niekuomet nebuvo kam nors iš žemės gyventojų pavaldi.

Meilė – tai vienijantis ryšys, tai – kieno dalimi mes esame, ji apima visą visatą. Meilė ir gyvenimas yra mums duoti, ir mes neturime teisės kėsintis į juos.

MEILĖ TARP TĖVŲ IR VAIKO

Augdamas ir vystydamasis vaikas mokosi suvokti daugelį dalykų – skirtingų ir turinčių savo būtį, mokosi juos įvardinti, taip pat jais naudotis. Sužino, kad motinos kūnas yra šiltas ir malonus. Jis mokosi elgtis žmonėse, žino, kad motina šypsosis, kai aš valgysiu, kad ji paims mane ant rankų, kai aš verksiu, kad pagirs, kai aš tuštinsiuos. Visi šie išgyvenimai išgrynina ir susivienija patirtyje: aš esu mylimas. Šis patyrimas, kad esi motinos mylimas, yra pasyvus. Čia nėra nieko, ką aš turėčiau daryti, kad būčiau mylimas – motinos meilė yra besąlygiška. Viskas, ką aš turiu daryti – tai būti, būti jos vaiku. Motinos meilė yra palaima, ramybė, jos nereikia išsikovoti, nereikia užsitarnauti. Bet čia yra ir negatyvioji ppusė, būtent, tas besąlygiškumas. Jos ne tik kad nereikia pelnyti, – ji ir negali būti tokiu būdu gauta, sukelta, kontroliuojama. jei ji yra, tai lyg Dievo dovana, jei jos nėra, tai pats gyvenimas praranda žavesį ir aš nieko negaliu padaryti, kad jį grąžinčiau.

Daugumai vaikų iki aštuonerių ar devynerių su puse metų svarbiausia yra būti mylimam, koks esi. Pats vaikas iki to amžiaus dar nemyli, bet džiaugsmingai reaguoja į tai, kad yra mylimas. Šiuo laikotarpiu atsiranda naujų jausmų, kyla noras pačiam įkvėpti kitų meilę. Pradžioje vaikas galvoja duoti kažką motinai (ar tėvui), sukurti eilėraštį, piešinį ar dar ką. Pirmą kartą vaiko gyvenime meilės idėja transformuojasi nuo geismo būti mylimu į gebėjimą mylėti, meilės kūrimą. Daug metų praeina nuo pirmųjų tokių mėginimų iki meilės brandos. Pagaliau vaikas, gal jau paauglystėje, peržengia savo egocentrizmą, kitas asmuo nebeatrodo vien tik priemonė patenkinti poreikius. Kito asmens reikmės tampa tokios pat svarbios, kaip ir jo paties; gal net svarbesnės. Duoti tampa maloniau, negu gauti, mylėti – svarbiau negu būti mylimu. Per meilę vaikas išsivaduoja iš vienišumo ir izoliacijos kalėjimo – iš narcisizmo ir egocentrizmo pagimdytos būsenos. Jis išgyvena naują sąryšio, bendrumo jausmą. Dar daugiau, jis pajunta galįs sužadinti meilę mylėdamas pats, daugiau nebepriklausyti nuo

meilės, pelnytos už tai, kad esi bejėgis, mažas, silpnas, t.y. geras. Infantiliška meilė grindžiama principu: „Aš myliu, nes esu mylimas“. Subrendusi meilė orientuojasi į kitą principą: „Aš esu mylimas, nes pats myliu“. Nesubrendusi meilė teigia: „Aš myliu tave, nes tu man esi reikalingas“. Brandi meilė sako: „Tu man esi reikalingas, nes aš myliu tave“.

Kartu su galia mylėti vystosi meilės objektas. Pirmaisiais mėnesiais ir metais vaikas labiausiai yra prisirišęs prie motinos. Šis prisirišimas visai natūralus. Gimimas daug ką keičia, bet nne tiek daug, kaip gali atrodyti. Dabar vaikas gyvena nebe motinoje. Kad deramai įvertintume posūkį nuo motinos prie tėvo, turime aptarti esminius, kokybinius skirtumus tarp motinos ir tėvo meilės. Motinos meilė pačia savo prigimtimi yra besąlygiška. Motina myli savo kūdikį, nes tai yra jos vaikas, o ne dėl to, kad jis turėtų kažkokių nepaprastų savybių ar pateisintų ypatingus jos lūkesčius. Nieko nuostabaus, kad mes visi – vaikai ir suaugę – siekiame ryšio, prilygstančio motinos meilei. Daugelis vaikų yra pakankamai laimingi, ppatirdami motinišką meilę.

Santykis su tėvu yra visiškai kitoks. Motina yra namai, iš kurių mes visi išėjome, ji yra gamta, žemė, okeanas; tėvas negali nė vieno iš jų atstoti. Jis mažai teturi ryšių su vaiku pirmaisiais gyvenimo metais, jo reikšmė ššiuo ankstyvuoju periodu negali prilygti motinos reikšmei. Nors tėvas neatstovauja natūraliam pasauliui, jis atstovauja daiktų, įstatymo ir tvarkos, drausmės, kelionių ir nuotykių pasauliui. Tėvas moko vaiką, nurodo jam kelią į pasaulį. Gali būti ir sąlygota tėvo meilė. Jos principas – „Aš myliu tave, nes tu atliepi mano lūkesčius, tinkamai atlieki pareigas, esi toks, kaip aš“. Sąlygotoje tėvo meilėje esama neigiamų ir teigiamų pusių. Neigiama yra tai, kad tėvišką meilę reikia užsitarnauti, kad ją galima prarasti, jei nevykdysi to, ko iš tavęs laukiama. Tėviškoji meilė labiausiai vertina paklusnumą, o nepaklusnumas tampa svarbiausia nuodėme, bausmė už ją – tėvo meilės praradimas. Teigiama pusė taip pat svarbi. Kadangi ši meilė yra sąlygota, vadinasi, aš galiu kažką daryti, kad ją užsitarnaučiau, galiu jos siekti, tta meilė nėra kažkas, kas nuo manęs nepriklauso, kaip kad motinos meilė.

Motinos ir tėvo santykiai su vaiku atitinka paties vaiko reikmes. Kūdikiui reikia su niekuo nesaistomos motinos meilės ir rūpesčio, fiziologinio bei psichologinio. Nuo šešerių metų vaikas ima siekti tėvo meilės, jo autoriteto ir vadovavimo. Motinos paskirtis yra saugoti jo gyvybę, tėvo paskirtis – vadovauti, mokyti įveikti sunkumus, būdingas tai visuomenei, kurioje vaikas gimė. Idealiu atveju motinos meilė nesiekia stabdyti vaiko augimo, nepabrėžia jo bejėgiškumo. Tėvo meilė turėtų būti rrami ir pakanti, o ne grėsminga ir autoritariška. Ji turėtų diegti augančiam vaikui pasitikėjimo savimi jausmą ir pagaliau leisti jam pasijusti autoritetu pačiam sau, nebesiorientuoti į tėvą.

Viena iš neurotinio vystymosi priežasčių gali būti tai, kad berniukas turi mylinčią, bet pernelyg slopinančią ar valdingą motiną, ir silpną, nesidomintį juo tėvą. Šiuo atveju jis gali visiškai prisirišti prie motinos ir išaugti bejėgiu, bevaliu žmogumi su visomis receptyvios asmenybės savybėmis, kuris gali tik imti, kurį reikia ginti, globoti, kuriam trūksta tėvo savybių: drausmės, nepriklausomybės, gebėjimo savarankiškai kurti savo gyvenimą. Jis gali mėginti ieškoti „motinų“ kiekviename – kartais moteryse, kartais vyruose – nuolat pasigesti jų autoriteto ar jėgos. Jei motina yra šalta, abejinga ir valdinga, vaikas gali perkelti savo motiniškos globos poreikį į tėvą arba jį pakeičiantį asmenį – šiuo atveju rezultatas bus beveik toks pat kaip ir pirmuoju – arba vienpusiškoje tėvo įtakoje jis išsivystys į aklai paklusnų įstatymo raidei, tvarkai ir autoritetui asmenį, netikintį, kad galima būtų besąlygiškai jį mylėti. Šitokia charakterio raida dar labiau tikėtina, jei tėvas yra valdingas ir tuo pat metu stipriai prisirišęs prie sūnaus. Visoms šioms neurozėms būdinga tai, kad vienas principas – motiniškasis ar tėviškasis – neišsivystė arba (o tai yra dar aštresnės neurozės priežastis) motinos iir tėvo vaidmenys susikeitė vietomis ir išoriškai, ir asmens viduje. Tolesnis tyrimas gali parodyti, kad tam tikri neurozės tipai (pvz., manijos neurozė) vystosi labiau dėl vienašališkos tėvo įtakos, kitos neurozės (isterija, alkoholizmas, nesugebėjimas savęs įvertinti ir realistiškai žvelgti į gyvenimą, depresiją) kyla iš vienašališkos motinos įtakos.

MOTINOS MEILĖ

Motinos meilė yra besąlygiškas vaiko gyvenimo ir jo reikmių įtvirtinimas. Vaiko gyvenimo įtvirtinimas turi du bruožus: pirmasis – rūpestis ir atsakomybė, kurie yra būtini norint išsaugoti vaiko gyvybę ir jį auginti. Antrasis bruožas siekia toliau nei globa. Tai yra nuostata, skiepijanti vaiko meilę gyvenimui. Kitas motiniškos meilės žingsnis – išmokyti vaiką jausti. Iš tiesų nesunku atskirti tarp vaikų ir tarp suaugusių – tuos, kurie iš motinų gavo tik pirmąjį bruožą ir tuos, kurie gavo pirmąjį bei antrąjį bruožus kartu.

Ryšys tarp motinos ir vaiko pačia savo prigimtimi reiškia nelygybę, čia vienam reikia visokeriopos pagalbos, kitas ją teikia. Dėl savo altruizmo ir nesavanaudiškumo motinos meilė gali būti laikoma aukščiausia meilės išraiška ir švenčiausiu emociniu ryšiu. Atrodo, tačiau, kad tikras motiniškos meilės laimėjimas – tai ne jos meilė mažam kūdikiui, bet augančiam vaikui. Iš tikrųjų didžiuma motinų myli savo vaiką tol, kol jis yra mažas ir dar visiškai nuo jos priklausomas. Daugelis moterų nori vaiko, ddžiaugiasi naujagimiu ir trokšta juo rūpintis. Ir taip yra nepaisant to, kad pačios nieko negauna iš kūdikio, išskyrus gal šypseną ir pasitenkinimo išraišką veide. Panašu, kad šis meilės santykis iš dalies pagrįstas instinktu ir gyvulių patelėms pasireiškia lygiai taip pat, kaip ir moterims. Nors instinktyvumo čia apstu, motinos meilę lemia išskirtinai žmogiški psichologiniai veiksniai. Bejėgis ir visiškai priklausantis nuo motinos valios vaikas natūraliai patenkina į valdingumą ir savininkiškumą linkusios moters savimeilę.

Transcendencijos (savęs pažinimo) poreikis yra vienas iš pagrindinių žmogaus poreikių. Yra daug būdų pasiekti savęs pažinimo pasitenkinimą; natūraliausias ir lengviausias – tai motinos rūpinimasis ir meilė savo vaikui. Ji perkelia save į kūdikį, ši meilė teikia jos gyvenimui prasmę ir reikšmingumą. (Kadangi vyrai negali patenkinti savo transcendencijos poreikio nešiodami vaikus, to paties jie siekia kurdami daiktus ir idėjas).

Motinos meilėje du žmonės, sudarę vieną, tampa du. Motina ne tik neturi trukdyti, bet turi norėti ir skatinti vaiko savarankiškumą. Kaip tik šioje pakopoje motinos meilė tampa ypač sunkiu uždaviniu, nes reikalauja nesavanaudiškumo, gebėjimo duoti viską ir nereikalauti nieko, linkėti tik laimės mylimam. Šioje pakopoje motinos neretai suklumpa ir nesugeba įgyvendinti motiniškos meilės paskirties. Narciziška, valdinga, savininkiška motina sėkmingai gali būti mylinčia motina tik tol, kol vaikas yra mažas. Tik iš

tiesų mylinti moteris, kuri yra laimingesnė duodama, negu imdama, kuri tvirta savo egzistencijoje, gali likti mylinčia motina, kai vaikas pradeda nuo jos tolti.

Motinos meilė augančiam vaikui, meilė, kuri nieko netrokšta sau, iš tiesų yra sunkiausiai pasiekiama ir labiausiai apgaulinga meilės forma, turint omeny, kaip lengva buvo motinai mylėti mažą kūdikį. Tik įveikdama šį sunkumą, moteris gali tapti iš tiesų mylinčia motina, jei tik ji gali mylėti; jei gali mylėti savo vyrą, kitus vaikus, nepažįstamuosius, visus žmones. Moteris, kuri negali taip mmylėti, gali būti nuostabi motina tik tol, kol vaikas mažas, ir negali būti tokia mylinčia motina, kuri siekia vaiko atsiskyrimo ir net po atsiskyrimo sugeba jį toliau mylėti.

BROLIŠKA MEILĖ

Čia galima įžvelgt atsakomybę, rūpestį, pažinimą, pagarbą kiekvienam žmogui, norą padėti jam gyvenime. Broliškoji meilė yra meilė visiems žmonėms. Čia nėra išimčių. Broliška meilė – tai ryšio su visais žmonėmis, žmogiškojo solidarumo, žmogiškosios vienybės išgyvenimas. Ši meilė remiasi nuovoka, kad visi mes esame vienodi. Broliškoji meilė yra meilė tarp lygių: bet, aaišku, net ir lygūs nėra visada „lygūs“; tik tiek, kad visi mes esame žmonės.

Meilė bejėgiui, meilė vargšui ir svetimam yra broliškos meilės pradžia. Bejėgis myli savo gelbėtoją, nes jo gyvenimas priklauso nuo jo; vaikas myli savo tėvus, nes jam rreikia jų pagalbos. Tik ten, kur meilė nesiekia kokios nors naudos, ji ima skleistis.

MEILĖ SAU

Termine „meilė sau“ – paradoksalūs meilės sau elementai akivaizdūs. Daugelis yra įsitikinę, kad dora – mylėti kitus, o save mylėti – nuodėmė. Manoma, jei aš myliu save, vadinasi nemyliu kitų, taigi meilė sau yra savanaudiškumas. Šis požiūris turi senas tradicijas Vakaruose. Kalvinas kalba apie meilę sau kaip apie „piktžaizdę“. Froidas kalba apie meilę sau psichiatrijos terminais, bet ją vertina taip pat kaip Kalvinas. Jam meilė sau yra tas pats, kas narcisizmas, libido nukreipimas į save. Narcisizmas yra ankstyviausia žmogaus vystymosi stadija ir, jei asmuo vėlesniame gyvenime grįžta prie narcisizmo, jis nesugeba mylėti, o kraštutiniu atveju tampa bepročiu. Froidas manė, kad meilė yra libido pasireiškimas, ir jjei libido yra nukreiptas į kitus – tai meilė, o kai į save – meilė sau. Tuo pačiu tai reiškė, kad meilė kitiems ir meilė sau yra priešingi dalykai, kuo daugiau vieno, tuo mažiau kito. Jei meilė sau yra blogis, tai nesavanaudiškumas yra gėris.

Meilė kitiems ir meilė sau yra vienas kitam prieštaraujantys dalykai, loginė klaida. Jei mylėti savo artimą kaip žmogų yra dorybė, tai turėtų būti vertybė (o ne yda) meilė sau. Meilė sau yra neatsiejami nuo pagarbos, meilės iir supratimo kito žmogaus individualybei, neatskiriamai susijusi su meile bet kuriai kitai būtybei.

Meilė kitiems ir meilė sau nėra priešybės. Atvirkščiai, meilė sau būdinga visiems, kurie geba mylėti kitus. Meilė iš esmės yra nedaloma, nes negalima padalinti ryšio tarp savo savasties ir objektų. Tikroji meilė yra produktyvumo išraiška ir apima rūpestį, pagarbą, atsakomybę, žinojimą. Tai ne kieno nors sukeltas „susijaudinimas“, bet veiklus augimo ir laimės mylimam asmeniui siekimas, slypintis kiekvieno gebėjime mylėti.

Meilė kam nors yra meilės galios įgyvendinimas ir susitelkimas. Besąlygiškas teigimas, esantis meilėje, nukreipiamas mylimajam, kaip esminių žmogiškų galių įkūnijimas. Meilė vienam žmogui tuo pačiu reiškia meilę žmogui apskritai. Bet kuris iš mūsų gali būti savo paties meilės objektu. Jei individas gali mylėti produktyviai, jis myli ir save; jei jis gali mylėti tik kitus, jis iš viso nesugeba mylėti.

Laikydami, kad meilė sau ir meilė kitiems iš esmės yra susijusios, kaip galėtume paaiškinti savanaudiškumą, akivaizdžiai atsiribojantį nuo bet kokio rūpesčio kitais? Savanaudiškas žmogus domisi tik savimi, nori visko tik sau, nejaučia jokio pasitenkinimo duodamas, o tik gaudamas. Ar tai neįrodo, kad rūpestis kitais ir rūpestis savimi yra priešybės? Savanaudiškumas ir meilė sau ne tik kad netapatūs, bet iš tikrųjų vienas kitam priešingi dalykai. Savanaudis žmogus myli save ne pper daug, o per mažai, tiesą sakant, jis neapkenčia savęs. Tai jį sekina ir slopina..Savanaudžiai žmonės iš tiesų nėra pajėgūs mylėti kitų, bet jie lygiai taip pat nepajėgūs mylėti ir savęs (pvz.: motina pernelyg globoja vaiką ne todėl, kad per daug jį myli, bet todėl, kad jai reikia paslėpti nesugebėjimą mylėti iš tikrųjų). Jos tikisi, kad vaikai patirs, ką reiškia būti mylimam ir išmoks patys mylėti. Tačiau jie pasidaro neramūs, įsitempę, bijo motinos atitolimo ir stengiasi gyventi taip, kad pateisintų jos lūkesčius. „Nesavanaudiškos“ motinos poveikis net pavojingesnis, nes neleidžia vaikui jai priešintis. Jis jaučia pareigą neliūdinti jos, mokomi nemėgti gyvenimo.

EROTINĖ MEILĖ

Ji siekia visiško susiliejimo, vienybės su kitu asmeniu. Savo prigimtimi ji yra išskirtinė ir neuniversali, tai, ko gero, pati apgaulingiausia meilės rūšis. Pirmiausia, ji dažniausiai painiojama su staigiu „įsimylėjimu“; staigiu visų barjerų, egzistavusių iki tol tarp dviejų svetimų žmonių, subyrėjimu. Bet šis staigus išgyvenimas esti trumpalaikis. Po to, kai svetimi pažįsta vienas kitą intymiai, nebelieka barjerų, kuriuos reikėtų veikti, nebeįmanoma pasiekti staigaus suartėjimo. „Mylimas“ asmuo tampa tiek pat mažai žinomas kaip ir aš pats. Jei čia būtų siekiama didesnio kito žmogaus pažinimo, jei būtų suvoktas kito žmogaus asmenybės neaprėpiamumas, jis niekada netaptų neįdomus ir barjerų įveikimo stebuklas būtų galimas kkasdien iš naujo. Bet daugumai žmonių jų pačių asmenybė, lygiai kaip ir kitų, yra labai greitai perprantamos ir greitai išsemiamos. Jiems intymumas pasiekiamas tiesiogiai per seksualinį kontaktą. Kadangi jie kito asmens atskirtumą supranta kaip fizinį atskirtumą, tai fizinis susiliejimas jiems reiškia atskirtumo įveikimą.

Yra dar keli būdai atskirtumui įveikti. Daugelis žmonių pasakoja apie savo paties asmeninį gyvenimą, viltis ir rūpesčius, nevengdami vaikiškumo – visa tai naudoja atskirtumui įveikti. Net rodyti savo pyktį, neapykantą ar nesusivaldymą yra laikoma nuoširdžiu artumu, ir tai paaiškina iškreiptą potraukį tarp tokių vedusių porų, kurioms intymumas atrodo pasiekiamas tik lovoje arba kai jie duoda valią abipusei neapykantai ir pykčiui. Bet visi šie artumo būdai ilgainiui vis labiau silpnėja. Tada jau siekiama meilės kitam asmeniui, naujam, nepažįstamajam. Ir vėl svetimas yra paverčiamas „artimu“ asmeniu, ir vėl įsimylėjimo jausmas tampa įkvepiančiu ir intensyviu, ir vėl jis ima silpnėti ir baigiasi troškimu naujos pergalės, naujos meilės. Viską lydi iliuzija, kad nauja meilė iš esmės skirsis nuo ankstesniųjų. Šias iliuzijas labai stiprina seksualinio potraukio apgaulingumas.

Seksualinis potraukis siekia susijungimo. Tai anaiptol nėra vien tik fizinis apetitas, skausmingos įtampos pašalinimas. Seksualinį potraukį gali sužadinti vienatvės nerimas, noras valdyti ar būti valdomu; tuštybė, noras žeisti ar net sunaikinti „iš meilės“.

Seksualinis

potraukis daugumai žmonių yra susijęs su meile, jie dažniausiai mano, kad myli vienas kitą, jei jaučia vienas kitam fizinį potraukį. Meilė gali sužadinti troškimą suartėti lytiškai; šiuo atveju fizinis ryšys neturi ydingo godumo, noro valdyti ar būti valdomam, o yra kupinas švelnumo. Jei lytinis potraukis nėra įkvėptas meilės, tai tegali būti trumpalaikis orgazminis ryšys. Lytinis suartėjimas trumpam sukuria vienybės iliuziją, nors be meilės ši „vienybė“ palieka du svetimus žmones tokius pat svetimus, kokie jie buvo anksčiau. Kartais tai verčia juos ggėdytis ar net neapkęsti vienas kito, nes, kai iliuzijos išsisklaido, jie dar labiau pajunta savo svetimumą. Šis erotinis meilės pobūdis reikalauja aptarimo. Dažnai erotinės meilės išskirtinumu klaidingai vadinamos savininkiškumo apraiškos. Neretai galima stebėti du žmones, „mylinčius“ tik vienas kitą ir nieko daugiau. Jų meilė iš tiesų yra egoizmas. Jie jaučiasi įveikę vienišumą, bet kadangi lieka atskirti nuo likusios žmonijos, lieka atskirti ir vienas nuo kito, susvetimėję sau; jų bendrumo jausmas tėra tik iliuzija. Erotinė meilė pasirenka vieną, bet myli tame žžmoguje visą žmoniją, visa kas gyva. Čia renkamasi tik ta prasme, kad galima atsiduoti visiškai ir visa esybe tik vienam asmeniui.

Meilė iš esmės turėtų būti valios aktas, sprendimas skirti visą savo gyvenimą vienam žmogui. Tai yra iš tiesų logiškas ddaugelio tradicinių vedybų patvarumo pagrindas, tradicinių vedybų, kur du partneriai niekada nesirenka vienas kito, bet yra parinkti vienas kitam, ir vis dėlto tikisi abipusės meilės.

Šiuolaikinėje Vakarų kultūroje meile laikoma tai, kas kyla iš spontaniškos, emocinės reakcijos kaip staigus paskendimas nesuvaldomuose jausmuose. Nesiskaitoma su svarbiu erotinės meilės veiksniu – valia. Meilė kai kam nėra vien stiprus jausmas; tai pasiryžimas, sprendimas, pažadas. Jei meilė būtų tik jausmas, tai nebūtų pagrindas pasižadėti – mylėsiu amžinai. Jausmas ateina, bet gali ir praeiti. Kaip aš galiu tikėtis, kad tai truks amžinai, jei mano veiksmų nelemia mąstymas, apsisprendimas.

Taip galvodami, galime prieiti prie išvados, kad meilė yra išskirtinai valios ir sprendimo aktas, todėl iš esmės nėra skirtumo, kas tie du žmonės. Ar vedybos yra kitų sukurtos, aar tai asmeninis pasirinkimas,- jei jau nuspręsta vesti, valios aktas turėtų garantuoti meilės buvimą ir tęstinumą. Šitoks požiūris nesiskaito su žmogaus prigimties ir erotinės meilės paradoksalumu. Kadangi visi esame skirtingi, erotinė meilė reikalauja ypatingų, labai individualizuotų elementų, kurie egzistuoja tik tarp šių žmonių, bet ne tarp visų.

Taigi abu požiūriai: vienas – erotinė meilė yra visiškai individualus, nepasikartojantis potraukis tarp dviejų išskirtinių asmenų ir antras – erotinė meilė yra ne kas kita, o valios aktas. Klaidinga yra mintis, kad ryšys gali llengvai iširti, jei nėra sėkmingas ir tai, kad ryšys neturėtų iširti jokiomis aplinkybėmis.

MEILĖS OBJEKTAI

Meilė – tai ne ryšys su tam tikru žmogumi; tai yra santykis, charakterio nuostata, lemianti visuminį žmogaus sąryšį su visu pasauliu, taigi ne vien su meilės objektu. Jei asmuo myli tik vieną žmogų ir yra abejingas kitiems, tai bus ne meilė, o simbolinis ryšys, arba išplėstas egoizmas. Vis dėlto dauguma žmonių yra įsitikinę, kad meilėje svarbiausia – objektas, o ne gebėjimas mylėti. Jie net tiki, jog jų meilės stiprumo įrodymas yra tai, kad jie nemyli nieko kito, tik „mylimą“ asmenį. Kadangi asmuo nesuvokia, kad meilė yra aktyvumas, sielos galia, jis tiki, kad svarbiausia yra rasti tinkamą objektą, o po to viskas eis savaime. Tai gali būti palyginta su žmogumi, kuris norėdamas tapyti nesimoko šio meno, o pareiškia ieškąs tinkamo objekto, kai atras jį, tada puikiai tapys. Jei aš iš tiesų myliu žmogų, aš myliu visus žmones, aš myliu pasaulį, aš myliu gyvenimą. Jei aš kažkam sakau: „Aš tave myliu“, turiu būti pasirengęs sakyti: „Aš tavyje myliu visus, aš per tave myliu visą pasaulį, aš tavyje myliu ir save“.

Tai, kad meilė yra nuostata, liečianti viską, ne tik išskirianti žmogų, nereiškia, žinoma, kad nėra skirtumų tarp įvairių meilės ttipų, priklausomai nuo objekto, kuris yra mylimas.