MEILĖ. E.Fromas

Meilė

ĖRICHAS FROMAS

Žmonės anaiptol negalvoja, kad meilė nėra svarbi. Jie ištroškę jos;

žiūri be galo daug filmų apie laimingą ir nelaimingą meilę, girdi šimtus

banalių dainų apie laimę, bet vargu ar kas galvoja, jog mylėti galima

mokytis.

Tokia savotiška nuostata remiasi keliomis prielaidomis. Daugelis meilės

uždavinį pirmiausia suvokia kaip tapti mylimu, o ne mylinčiu, gebančiu

mylėti. Taigi jiems problema yra – kaip būti mylimu, kaip būti mylėtinu.

Šio tikslo jie siekia keliais būdais. Vienas – jį dažniausiai renkasi vyrai

– tai siekti pasisekimo, valdžios ir turto, kiek tik leidžia socialinė

padėtis. Kitas, paprastai naudojamas moterų, tai siekti patrauklumo,

rūpinantis savo kūnu, drabužiais ir t.t. Kiti būdai pasidaryti patraukliu

naudojami ir vyrų, ir moterų: išmokti malonių manierų, būti įdomiu

pašnekovu, būti paslaugiu, kukliu, mandagiu. Dauguma būdų tapti mylimu yra

tokie patys, kokius žmonės naudoja siekdami sėkmės, norėdami „įsigyti

draugų ir daryti įtaką žmonėms“. Iš tikrųjų tai, ką dauguma mūsų kultūros

žmonių laiko vertu meilės, iš esmės tėra tik populiarumo ir seksualinio

potraukio mišinys.

Kita prielaida, remianti požiūrį, kad meilėje nėra ko mokytis, yra

įsitikinimas, kad mmeilė yra objekto, o ne sugebėjimo uždavinys. Žmonės

galvoja, kad mylėti yra paprasta, tik sunku rasti tinkamą objektą savo

meilei arba pasiekti jo meilės. Šitokia nuostata turi kelias priežastis,

glūdinčias šiuolaikinės visuomenės raidoje. Viena jų – tai labai pakitęs

dvidešimtajame amžiuje požiūris į meilės objekto pasirinkimą. Karalienės

Viktorijos epochoje, kaip ir daugelyje tradicinių kultūrų, meilė paprastai

nebūdavo asmeninis spontaniškas išgyvenimas, kuris galėtų būti vedybų

priežastimi. Priešingai, vedybas lemdavo sutartis, sudaryta garbingųjų

giminaičių arba piršlio, arba ir be jokių tarpininkų pagalbos; tai rėmėsi

visuomeniniu susitarimu, ir buvo tikima, kad meilė atsiras po vedybų.

Kelioms pastarosioms Vakarų pasaulio kartoms beveik visuotine tapo

romantiškoji meilės samprata. Jungtinėse Amerikos Valstijose, nors

konvencinis požiūris ir nėra visiškai išnykęs, dauguma ieško „romantinės

meilės“, asmeninio meilės išgyvenimo, kuris turėtų baigtis vedybomis. Šis

naujasis laisvės meilėje supratimas smarkiai padidino objekto reikšmę,

palyginus su funkcijos reikšme.

Su šiuo faktu glaudžiai susijęs kitas šiuolaikinei visuomenei būdingas

požymis. Visa mūsų visuomenė persmelkta pirkimo aistros, abiems pusėms

naudingų mainų idėjos. Dabartinio žmogaus laimės išraiška – tai virpulys,

kuri jis patiria žiūrėdamas į parduotuvių vitrinas ir pirkdamas viską, ką

gali – grynais aar išsimokėtinai. Jis (arba ji) ir į žmones žiūri taip pat.

Patraukli mergina vyrui ir patrauklus vyriškis moteriai – tai

apdovanojimas, kurio jie siekia. „Patrauklus“ – paprastai reiškia puikų

komplektą savybių, kurios yra populiarios ir turi paklausą asmenybių

rinkoje. Kas daro asmenį ypač patrauklų, priklauso nuo to laiko mados ir

fizine, ir dvasine prasme. Trečiajame dešimtmetyje patrauklia buvo laikoma

gerianti ir rūkanti, šiurkšti ir seksuali mergina; šiandien mada reikalauja

daugiau šeimyniškumo ir kuklumo. Devynioliktojo amžiaus pabaigoje ir

dvidešimtojo pradžioje vyriškis turėjo būti agresyvus ir ambicingas –

šiandien, kad būtų ppatrauklus, jis privalo būti socialus ir tolerantiškas.

Bet kuriuo atveju įsimylėjimo jausmas paprastai yra susijęs su tokiomis

žmogiškomis savybėmis, kurios asmeniui pasiekiamos mainuose pagal

galimybes. Aš esu pasirengęs sandėriui; objektas turėtų būti geistinas dėl

savo socialinės vertės ir tuo pačiu metu turėtų norėti manęs dėl mano

akivaizdžių ar paslėptų privalumų bei galimybių. Du žmonės įsimyli vienas

kitą, kai jaučiasi radę labiausiai tinkamą objektą, kuris neperžengia jų

pačių mainų galių. Dažnai, kaip ir perkant tikrą daiktą, reikšmingą

vaidmenį šiame sandėryje gali suvaidinti paslėptos galimybės. Kultūroje,

kur vyrauja rinkos orientacija, kur materialinė sėkmė yra išskirtinė

savybė, nėra ko stebėtis, kad žmonių meilės ryšiai tik atkartoja tuos

pačius mainų modelius, kurie valdo prekių ir darbo rinką.

Trečioji klaida, verčianti galvoti, kad nėra ko mokytis mylėti, slypi

tame, kad neskiriamas pradinis „įsimylėjimo“ išgyvenimas ir pastovaus

buvimo meilėje būklė. Jei du žmonės, buvę visai svetimi, kaip kad visi mes

esame, staiga leidžia sienoms tarp jų sugriūti ir pasijunta artimi, tapę

kažkuo vienu, šis vienybės momentas tampa vienu iš pačių nuostabiausių ir

labiausiai jaudinančių gyvenimo įvykių. Ypač tai stebuklinga ir nuostabu

tiems, kurie iki tol gyveno užsidarę, atsiskyrę, be meilės. Šis staigus

intymumo stebuklas dar labiau sustiprėja, jei jį lydi ar sukelia lytinis

potraukis ir suartėjimas. Aišku, šitokia meilė dėl pačios savo prigimties

negali būti ilgalaikė. Du asmenys vis geriau pažįsta vienas kitą, jų

intymūs santykiai ima pprarasti savo stebuklingumą, kol pagaliau abipusis

antagonizmas, nepasitenkinimas, nuobodulys numarina viską, kas dar buvo

likę po pradinio susižavėjimo. Tačiau iš pradžių jie dar viso to nežinojo:

tikrovėje jie savo susižavėjimą, savo „proto praradimą“ vienas dėl kito

palaikė meile, nors tai buvo tik jų vienišumo įrodymas.

Šis santykis – kad nieko nėra lengvesnio už meilę – tebelieka

vyraujančiu požiūriu į meilę, nors akį rėžia visai priešingas reiškinys.

Kažin ar atrastume kitą sritį, kitą veiklą, kuri būtų pradedama su tokiomis

milžiniškomis viltimis ir lūkesčiais ir kuri taip dažnai žlugtų kaip meilė.

Jei tai liestų kurią nors kitą veiklos sritį, žmonėms būtų lengviau suvokti

savo nesėkmių priežastis ir išmokti elgtis tinkamiau, – arba jie apskritai

atsisakytų tokio užsiėmimo. Kadangi neįmanoma atsisakyti meilės, regis, yra

tik vienas kelias įveikti nesėkmes – išanalizuoti jų priežastis ir tęsti

toliau meilės reikšmės studijas.

Pirmasis žingsnis, kurį reiktų žengti, tai įsisąmoninti, kad meilė yra

menas; jei mes norime sužinoti, kaip mylėti, turime parodyti tokį pat

ryžtą, kaip ir panorę išmokti bet kurio kito meno, sakysime, muzikos,

tapybos, audimo, medicinos ar inžinerijos.

Kokie būtini etapai mokantis bet kurio meno?

Bet kurio meno mokymosi procesas galėtų būti santykinai padalytas į dvi

dalis: viena – teorijos įsisavinimas, kita – praktikos įvaldymas. Jei aš

noriu išmokti medicinos meno, privalau viską žinoti apie žmogaus kūną ir

apie įvairiausias ligas. Kai jau tturiu visas tas teorines žinias, aš, be

abejo, esu kompetentingas medicinos mene. Bet aš galiu tapti tikru šio meno

meistru tik po didelės praktikos, kai pagaliau mano teorinės žinios ir

praktiniai rezultatai susilydys mano intuicijoje – bet kurio meninio

meistriškumo esmėje. Tačiau, be teorijos ir praktikos įsisavinimo, yra ir

trečias būtinas, turintis mums labiausiai rūpėti dalykas – tai

meistriškumas; negali būti nieko svarbesnio pasaulyje už meną. Tai

neabejotinai teisinga muzikoje, medicinoje, audime – ir meilėje. Galbūt čia

ir slypi atsakymas į klausimą, kodėl mūsų kultūros žmonės taip retai mokosi

šio meno, nors nuolat patiria nesėkmes; nors kiekviename yra giliai

įsišaknijęs meilės troškimas, beveik viskas pasaulyje laikoma svarbiau už

meilę – sėkmė, garbė, pinigai, valdžia, – beveik visa mūsų energija

eikvojama mokantis siekti šių tikslų ir jos beveik nebelieka mokytis

meilės.

Ar iš tiesų verta mokytis tik tų dalykų, kuriais uždirbami pinigai ar

prestižas, o meilė, kuri naudinga „tik“ sielai, šiuolaikine prasme atrodo

visai nenaudinga prabanga, dėl kurios mums nedera eikvoti per daug jėgų?

Tačiau kaip bebūtų, toliau aptarsime ir analizuosime meilės meną:

pirmiausia aptarsiu teorinius klausimus – tai sudarys didesniąją knygos

dalį, po to – meilės praktiką – tai bus mažiausia, ką galima pasakyti apie

bet kokią praktiką.

Kiekviena meilės teorija privalo remtis žmogaus ir jo egzistencijos

samprata. Gyvūnų meilė, ar tiksliau meilės ekvivalentas gyvūnų santykiuose,

jų prisirišimas iš esmės tėra instinktyvaus

jų elgesio sudėtinė dalis, o

žmoguje veikia tik šio instinktyvaus mechanizmo reliktai. Svarbiausia

žmogaus egzistencijoje yra tai, kad jis kilęs iš gyvūnijos, iš

instinktyvaus prisitaikymo, kad jis įveikė gamtos ribas – nors niekados iš

jų neišsivadavo, jis yra jos dalis, – ir vis dėlto kartą pasukęs į šalį nuo

gamtiškumo, kartą išmestas iš rojaus – pirminių sąsajų su gamta – jis

nebegali grįžti atgal; net jei ir mėgintų, cherubinai savo degančiais

kardais pastotų jam kelią. Žmogus tegali žengti į priekį, ugdydamas savo

protą, ieškodamas naujos, žmogiškosios, harmonijos, vietoje negrįžtamai

prarastos prieš žmogiškosios.

Kai žmogus gimsta ar žmonių giminės, ar atskiro individo prasme, jis

tarsi išmetamas iš apibrėžtos situacijos tiek, kiek yra apibrėžti

instinktai, į neapibrėžtą, netikrą ir atvirą situaciją. Čia gali būti

tikras tik dėl to, kas jau praėjo, – ateityje tikra tiktai viena – mirtis.

Žmogus apdovanotas protu; jis yra gyvenimas, suvokiantis pats save; jis

turi supratimą apie save, savo draugus, apie savo praeitį ir savo ateities

galimybes. Šis suvokimas savęs kaip atskiros visumos, suvokimas savo

gyvenimo kaip trumpo švystelėjimo, ir to, kad ne ssavo valia gimęs, ir mirs

prieš savo valią, kad mirs anksčiau negu tie, kuriuos myli, arba tie pirma

jo, suvokimas savo vienišumo ir atskirtumo, savo bejėgiškumo prieš gamtos

ir visuomenės jėgas, visa tai daro jo uždarą, atskirtą egzistenciją

nepakeliamu kalėjimu. Jis išeitų iš proto, jjei negalėtų išsivaduoti iš šio

kalėjimo ir susieti save, vienaip ar kitaip susivienyti su žmonėmis, su

išoriniu pasauliu.

Atskirtumo išgyvenimas sukelia nerimą; būtent jis ir yra visokio nerimo

šaltinis. Būti atskirtu reiškia būti atkirstu, be jokių galimybių panaudoti

savo žmogiškąsias jėgas. Iš atskirtumo kyla bejėgiškumas, nepajėgumas

aktyviai veikti pasaulį – daiktus ir žmones – tai reiškia, kad pasaulis

gali kėsintis į mane be jokių mano galimybių atsispirti. Taigi atskirtumas

yra didelio nerimo šaltinis. Be to, jis sukelia gėdos ir kaltės jausmus.

Šis kaltės ir gėdos išgyvenimas išreikštas Biblijos pasakojimo apie Adomą

ir Ievą. Po to, kai Adomas ir Ieva paragavo „gėrio ir blogio pažinimo

medžio“ vaisiaus, po to, kai jie nepaklausė (nėra gėrio ar blogio, jei nėra

laisvės nepaklusti), po to, kai jie tapo žmonėmis, išsilaisvindami iš

pirminės gyvulio harmonijos su gamta, t.y. ggimė kaip žmogiškos būtybės, –

pamatė, kad „jie yra nuogi, – ir jie susigėdo“. Kažin ar mes sutiksime, kad

toks senas ir pamatinis mitas kaip šis išreiškia skrupulingą devynioliktojo

amžiaus moralės požiūrį ir kad svarbiausia, ką šiame pasakojime norima mums

pranešti, yra sumišimas dėl to, kad jų genitalijos buvo matomos? Vargu ar

taip yra, tad traktuodami pasakojimą Viktorijos laikų dvasia, mes

prarandame esmę, kuri, atrodo, yra tokia: po to, kai vyras ir moteris

suvokė save ir vienas kitą skyrium, jie suprato savo atskirtumą ir savo

skirtingumus tik tiek, kkad priklauso skirtingoms lytims. Bet supratę savo

skirtingumą, jie pasijuto svetimi, nes dar nebuvo išmokę mylėti vienas kito

(tai labai ryšku iš to, kad Adomas gindamasis kaltina Ievą, užuot mėginęs

ją apginti. Žmogiškojo atskirtumo suvokimas, neatgavus ryšio per meilę, –

tai yra gėdos pagrindas. O taip pat ir kaltės bei nerimo priežastis.

Taigi didžiausia žmogaus reikmė yra būtinumas peržengti šį atskirtumą,

išeiti iš vienatvės kalėjimo. Absoliuti nesėkmė siekiant šio tikslo veda į

beprotybę, nes panika dėl visiškos vienatvės gali būti įveikta tik visiškai

atsitraukus nuo išorinio pasaulio, kai atskirtumo jausmas išnyksta todėl,

kad dingsta išorinis pasaulis, nuo kurio esi atskirtas.

Visų amžių ir kultūrų žmogus susiduria su poreikiu spręsti vieną ir tą

patį klausimą: kaip įveikti atskirtumą, sąryšį, kaip peržengti savo

individualaus gyvenimo ribotumą ir atrasti vienybę. Tas pats klausimas

iškyla žmogui, gyvenančiam uolose, klajokliui, ganančiam savo avis, Egipto

valstiečiui, Finikijos amatininkui, Romos kareiviui, viduramžių vienuoliui,

Japonijos samurajui, šiuolaikiniam tarnautojui ir gamyklos darbininkui.

Klausimas tas pats, nes kyla iš tų pačių pagrindų: iš žmogiškosios

situacijos, iš žmogaus egzistencijos sąlygų. O atsakymai skiriasi. Į

klausimą gali būti atsakyta gyvulių garbinimu, žmonių aukojimu ar karinėmis

pergalėmis, polinkiu į prabangą, asketišku atsižadėjimu, maniakišku darbu,

menine kūryba, meile Dievui ir meile Žmogui. Nors atsakymų daug – žmonių

istorija yra jų metraštis – jie nėra nesuskaičiuojami. Atvirkščiai, jei mes

nekreipsime dėmesio į neesminius skirtumus, pamatysime, kad skaičius

atsakymų, kurie buvo duodami ir kurie galėjo būti duoti įvairiose žmonių

kultūrose, yra ribotas. Religijos ir filosofijos istorija – tai tokių

skirtingų kokybiškai ir kiekybiškai atsakymų istorija.

Tam tikru mastu atsakymai priklauso nuo individo pasiekto individuacijos

laipsnio. Kūdikio Aš-iškumas yra labai mažai išsivystęs; jis vis dar

jaučiasi esąs motinos dalis, nejaučia atskirtumo, kol šalia yra motina. Jis

nesijaučia vienišas, kai šalia yra motinos kūnas, jos krūtis, jos oda. Kai

vaikas išsiugdo savo atskirtumo ir individualybės jausmą, jam nustoja būti

reikalingas motinos fizinis artumas, atsiranda poreikis įveikti atskirtumą

kitais būdais.

Panašu, kad žmonių giminė savo kūdikystėje dar jautė vienybę su gamta.

Žemė, gyvuliai, augalai buvo ir žmogaus pasaulis. Jis tapatino save su

gyvuliais ir tai išreiškė dėvėdamas gyvulių kaukes, garbindamas toteminį

gyvulį ar gyvulį-dievą. Bet juo labiau žmonija vadavosi nuo šių pirminių

ryšių, juo labiau atskyrė save nuo gamtos pasaulio, tuo intensyvesnis

darėsi poreikis ieškoti naujų būdų išsivaduoti nuo atskirtumo.

Vienas iš tokių būdų slypi visų rūšių orgiastinėse būsenose. Tai gali

būti paties žmogaus ar narkotikų dėka susikurtas transas. Ryškus tokio tipo

transo pavyzdys gali būti daugelis primityvių genčių ritualų. Laikinoje

egzaltacijos būsenoje išorinis pasaulis išnyksta, podraug išnyksta ir

atskirtumo jausmas. Kadangi šie ritualai atliekami bendrai, prisideda

vienybės su grupe išgyvenimas, kuris daro šį būdą dar veiksmingesnį. Jam

artimas ir dažnai su šia orgiastine būsena painiojamas seksualinis

išgyvenimas. Seksualinis orgazmas ggali sukelti būseną, panašią į transą ar

tam tikrų narkotikų efektą. Daugelio pirmykščių ritualų sudėtinė dalis buvo

bendrų seksualinių orgijų paprotys. Atrodo, kad po orgijų žmogus gali kurį

laiką gyventi ne taip labai kentėdamas dėl savo atskirtumo. Ilgainiui

nerimo įtampa auga, ir ji vėl slopinama kartojant ritualus.

Kol šios orgijos yra įprastas bendro genties gyvenimo reiškinys, jos

nekelia nerimo ar kaltės jausmo. Taip elgtis atrodo teisinga ir netgi

vertinga, nes taip daro visi, genties gydytojo ar dvasininko skatinami;

taigi čia lyg ir nėra jokios priežasties jausti savo kaltę ar gėdą. Visai

kas kita, kai tą patį sprendimą pasirenka individas, gyvenantis kultūroje,

kur tai jau atmesta. Neorgiastinėse kultūrose pavieniai individai renkasi

alkoholizmą ir narkomaniją. Kadangi visuomenė nepalaiko tokio elgesio, jie

jaučia savo kaltę ir sąžinės graužimą, stengiasi gelbėtis nuo jų alkoholio

ir narkotikų svaigulyje, tačiau išgyvena kaskart didėjantį vienišumą, kuris

verčia vis dažniau grįžti prie orgiastinio atsipalaidavimo. Mažai kuo nuo

pastarojo skiriasi seksualinio orgazmo būdas. Tai yra tam tikra ir įprasta

vienatvės įveikimo forma, šioks toks žmogaus izoliuotumo problemos

sprendimas. Jei individas nėra įveikęs atskirtumo jausmo kitaip,

seksualinio orgazmo poreikis daro jį panašų į alkoholiką ir narkomaną. Tai

virsta desperatiškomis pastangomis atsikratyti nerimo, kurį gimdo vienatvė,

bet atskirtumo jausmas vis stiprėja, kadangi seksualinis aktas be meilės

prarają tarp dviejų žmonių pašalina tik akimirkai.

Visoms orgiastinio ryšio formoms būdingos trys savybės: jos

būna

intensyvios, netgi aistringos; jos apima visą asmenybę – jos protą ir kūną;

yra laikinos ir vis pasikartoja. Visiškai priešingi dalykai ryškėja toje

sąryšio formoje, kurią dažniausiai žmogus ryžtasi pasirinkti (ir praeityje,

ir dabar) – vienybėje, pagrįstoje prisitaikymu (konformizmu) prie grupės,

jos papročių, veiklos ir tikėjimo. Čia mes taip pat susiduriame su tam

tikra raida.

Primityvioje visuomenėje grupė yra maža; ji susideda iš žmonių, kuriuos

vienija kraujas ir žemės bendrumas. Besivystant kultūrai, grupės didėja;

ilgainiui tai tampa didelės valstybės pilietybe, bažnyčios naryste. Net ir

skurdžius romėnas jautėsi išdidus, kkad galėjo pasakyti „civis romanus sum“,

Roma ir Imperija buvo jo šeima, jo namai, jo pasaulis. Taip pat yra ir

dabartinėje Vakarų visuomenėje, ryšys su grupe tampa vyraujančiu būdu

įveikti savo atskirtumą. Tai yra ryšys, kuriame individo savastis tarsi

išnyksta ir kurio tikslas – priklausyti miniai. Jei aš esu kaip ir

kiekvienas kitas, jei neturiu jausmų ir minčių, kurie mane išskirtų, jei

laikausi įprastų grupėje papročių, apsirengimo, idėjų, aš esu išgelbėtas

nuo gąsdinančio vienatvės jausmo. Diktatoriškos sistemos, skiepydamos

konformizmą, naudoja grasinimus ir terorą, demokratinės šalys – įtikinėjimą

ir propagandą. ČČia iš tiesų slypi didelis skirtumas tarp tų dviejų sistemų.

Demokratijoje dar galima būti nonkonformistu, jie nėra visiškai išnykę.

Totalitarinėse sistemose paklusti atsisako tik vienas kitas nepaprastas

herojus ar kankinys. Nepaisant šio skirtumo, demokratinėje visuomenėje

konformizmo mastas nepaprastai didelis. Priežastis glūdi tame, kad ieškant

atsako įį klausimą, koks turi būti tavo santykis su pasauliu, ir nerandant

geresnio, tokiu atsaku tampa minios konformizmas. Baimę išsiskirti, likti

šalia minios gali suprast tik tas, kas suvokia visą poreikio nebūti

atsiskyrėliu gelmę. Kartais ši nonkonformizmo baimė virsta praktinių

pavojų, kurie galėtų grėsti nonkonformistui, baime. Bet iš tiesų žmonės net

ir Vakarų demokratijoje konformizmo nori kur kas labiau, negu iš tikrųjų

yra verčiami būti konformistais.

Daugelis žmonių nė nesuvokia poreikio būti konformistu. Jie guodžiasi

iliuzija, kad gyvena pagal savo pačių idėjas ir polinkius, kad yra

individualistai, kad jų nuomonė – tai jų pačių galvosenos rezultatas, tik

taip jau atsitiko, kad tos jų idėjos sutapo su daugumos idėjomis. Šis

sutapimas – puikiausias įrodymas, kad „jų“ idėjos teisingos. Kadangi vis

dėlto esama tokio poreikio – turėti bent šiek tiek individualumo, šis

poreikis patenkinamas pabrėžiant kai kuriuos skirtumus: inicialai ant

krepšio ar megztinio, ekslibris ant banko pranešimo, priklausymas

respublikonų priešininkams demokratams elkams ar šrineriams – kurie tampa

individo išskirtinumo išraiška. Reklaminiai šūkiai rodo patetišką poreikį

išsiskirti, nors iš tikrųjų vargu ar čia to esama.

Ši vis stiprėjanti tendencija šalinti skirtumus yra glaudžiai susijusi

su lygybės samprata ir jos išgyvenimu labiausiai išvystytose industrinėse

šalyse. Lygybė religiniame kontekste reiškia, kad mes visi esame Dievo

vaikai, kad visi mes esame tos pačios dieviškos substancijos, taigi šia

prasme visi vienodi. Tai taip pat reiškia, kad individo savitumas tturi būti

gerbiamas, nes, jeigu tai tiesa, kad mes visi esame tokie patys, tai tiesa

turi būti ir tai, kad kiekvienas iš mūsų yra unikali esybė, savitas

kosmosas. Toks įsitikinimas dėl individo unikalumo yra išsakytas Talmude:

„Išgelbėti vienatinį gyvenimą tolygu išgelbėti pasaulį, lygiai kaip

sugriauti vienatinį gyvenimą yra tas pats, kaip sugriauti visą pasaulį“.

Lygybė, kaip individualybės išsivystymo sąlyga, buvo Vakarų švietėjų

koncepcijos esmė. Tai reiškė (aiškiausiai tai suformulavo Kantas), kad joks

žmogus neprivalo būti priemonė kito žmogaus tikslams įgyvendinti. Kad visi

žmonės yra lygūs tiek, kiek jie yra tikslai, ir tik tikslai, jokiu būdu ne

priemonės tuos tikslus įgyvendinti. Sekdami Švietimo epochos idėjomis,

įvairių pakraipų socialistų mąstytojai lygybę apibūdino kaip

eksploatacijos, žmogaus išnaudojimo panaikinimą, nesvarbu, ar tas

išnaudojimas būtų žiaurus ar „žmogiškas“.

Šiuolaikinėje kapitalistinėje visuomenėje lygybės prasmė pakito. Lygybė

prilyginta automatų lygybei; žmonių, kurie prarado savo individualumą.

Lygybė šiandien labiau reiškia „tapatumą“ negu „unikalumą“. Tai abstraktus

tapatumas žmonių, kurie dirba vienodą darbą, taip pat pramogauja, skaito

tuos pačius laikraščius, kurių jausmai ir mintys tapatūs. Šiuo požiūriu su

tam tikru skepticizmu reiktų vertinti ir kai kuriuos laimėjimus, kurie

laikomi pažangos ženklais, kaip antai moterų lygybė. Neverta nė sakyti, kad

nesu moterų lygybės priešininkas, bet teigiamieji jos aspektai neturėtų

klaidinti. Tai tėra tik tendencijos į skirtingumų šalinimą dalis. Lygybė

yra pirkta didele kaina: moterys tapo lygios, nes niekuo nebesiskiria.

Švietėjų filosofų prielaida – l’ame nn’a pas de sexe – siela yra belytė –

dabar tapo visuotinai priimta. Lyčių poliariškumas išnyko kartu su erotine

meile, kuri pagrįsta šiuo poliariškumu. Vyrai ir moterys tapo vienodi, bet

ne lygiaverčiai kaip priešingi poliai. Šiuolaikinė visuomenė propaguoja šį

deindividualizuotos lygybės idealą, nes jai reikia žmoniškų atomų, kurie

tarpusavyje niekuo nesiskiria, juos galima priversti funkcionuoti masiniame

agregate tvarkingai, be sutrikimų, visi klauso tų pačių komandų; vis dėlto

kiekvienas yra tikras, kad viską daro savo paties noru. Kaip moderni masinė

produkcija reikalauja įrangos standartizacijos, taip ir socialinis procesas

reikalauja žmogaus standartizacijos, ir tas suvienodinimas vadinamas

„lygybe“.

Konformistinė vienybė nėra aistringa ir stipri; ji šalta, padiktuota

rutinos, todėl dažniausiai neįstengia nuraminti vienatvės nerimo.

Alkoholizmas, narkomanija, kompulsyvus seksualizmas ir savižudybės yra

simptomai, kad Vakarų visuomenė kenčia dėl minios konformizmo. Be to, šis

būdas iš esmės liečia tik protą, bet ne kūną, dėl to jam daug ko trūksta,

palyginus su orgiastiniais būdais. Minios konformizmas turi tik vieną

privalumą – yra pastovus ir be protrūkių. Individas tampa priklausomas

konformizmo modeliui nuo trejų ar ketverių metų ir iš tiesų jau niekada

nebepraranda savo sąsajų su minia. Net jo laidotuvės, kurias individas

įsivaizduoja kaip savo paskutinį reikšmingą socialinį veiksmą, tiksliai

atitinka įprastą ritualą.

Podraug su konformizmu, kaip būdu atsikratyti vienatvės nerimo, reiktų

aptarti kitą šiuolaikinio gyvenimo veiksnį: rutinos vaidmenį darbe ir

malonumuose. „Nuo devynių iki penkių“ žmogus tampa sudėtine darbo jėgos

arba biurokratų – tarnautojų ir menedžerių – jėgos dalimi. Jo iniciatyva

yra labai ribota, jo uždavinius apibrėžia pati darbo organizacija, ir šiuo

požiūriu mažai skiriasi tie, kas yra darbo organizacijos laiptų viršūnėje,

nuo tų, kas yra laiptų apačioje. Visi jie atlieka užduotis, diktuojamas

visos struktūros, nustatytu greičiu, nustatytu būdu. Net jausmai yra

reglamentuoti: nuoširdumas, tolerancija, patikimumas, ambicija, gebėjimas

sugyventi. Taip pat rutinizuoti yra ir malonumai, kad ir ne tokiu drastišku

būdu. Knygas atrenka knygų klubai, filmus – kinų ir teatrų savininkai, jie

apmoka ir reklaminius skelbimus; poilsis taip pat suvienodintas:

sekmadieniais pasivažinėjimas mašina, televizijos laidos, lošimas kortomis,

visuomeninės organizacijos. Nuo gimimo iki mirties, nuo pirmadienio iki

pirmadienio, nuo ryto iki vakaro – visas žmogaus aktyvumas yra rutinizuotas

ir standartizuotas. Kaip žmogus, patekęs į šios rutinos tinklą, neužmirš,

kad jis vis dėlto yra žmogus, unikalus individas, kuriam duotas tik vienas

gyvenimas, su viltimis ir nusivylimais, su liūdesiu ir baime, su meilės

siekimu ir nebūties bei vienišumo siaubu?

Trečias sąryšio būdas yra menininko arba amatininko kūrybinė veikla. Bet

kurioje kūrybinio darbo srityje kuriantysis susieja save su medžiaga, kuri

atstovauja pasaulį. Ar stalius daro stalą, ar auksakalys – juvelyrinį

dirbinį, ar žemdirbys augina javus, ar dailininkas tapo paveikslą – visose

šiose kūrybinės veiklos srityse veikėjas ir jo objektas tampa kažkuo vienu,

žmogus susijungia su pasauliu kūrybos procese. Tai, aišku, yra tikra tik

produktyvioje veikloje,

tokioje, kur aš pats planuoju, pats darau, pats

matau savo veiklos rezultatus. Šiuolaikiniame darbo procese begalinio

konvejerio tarnautojas ir darbininkas vargu ar gali pajusti, kad jo darbas

jungia jį su visu likusiu pasauliu. Darbininkas tapo mašinos ar

biurokratinės organizacijos priedėliu. Jis nustojo būti savimi, nes šalia

konformizmo nebeliko vietos kitoms sąryšio formoms.

Vienybė, pasiekiama produktyviame darbe, nėra tarpasmeninė. Vienybė

orgiastiniame ryšyje yra trumpalaikė, netvari, o vienybė konformizme tėra

tik pseudovienybė. Taigi visa tai tėra tik atsakymai iš dalies į

egzistencijos problemą: galutinis atsakymas slypi tarpusavio santykiuose,

vienybėje su kitu žžmogumi per meilę.

Šis tarpasmeninio sąryšio poreikis yra pats stipriausias žmogaus siekis.

Tai yra fundamentaliausioji aistra, jėga, kuri išlaiko žmonių giminės,

klano, šeimos, visuomenės vienybę. Negalėjimas to pasiekti veda į beprotybę

arba destrukciją – savęs arba kitų griovimą. Be meilės žmonija negalėtų

išgyventi nė dienos. Taigi, jei tarpasmeninio ryšio siekimą mes vadinsime

„meile“, susidursime su dideliais sunkumais. Sąryšis gali būti pasiektas

įvairiais būdais – skirtumai tarp jų nėra reikšmingesni negu tai, ką

vadiname skirtingomis meilės formomis. Ar kiekvienas ryšys gali būti

vadinamas meile? O gal žodį „meilė“ derėtų pasaugoti specifinei sąryšio

formai, kuri yra aukščiausia vertybė visose didžiosiose humanistinėse

religijose ir filosofinėse sistemose per pastaruosius keturis Vakarų ir

Rytų istorijos tūkstantmečius?

Kaip ir visais semantinių sunkumų atvejais, atsakymas gali būti

ginčytinas. Kas gali būti tikras, kad mes žinome, apie kurią sąryšio rūšį

kalbama, kkai kalbama apie meilę? Ar mes žiūrime į meilę kaip į brandų

egzistencijos problemos sprendimą, ar kalbame tik apie tas nebrandžias

meilės formas, kurias galėtume vadinti simbioziniais ryšiais. Tačiau aš

meile vadinsiu tik pirmąją. O diskusiją pradėsiu nuo antrosios „meilės“

sampratos.

Simbiozinis ryšys turi savo biologinį atitikmenį nėščios motinos ir

gemalo vienybėje. Jie yra dviese ir vis dėlto tai yra viena. Jie gyvena

„kartu“ (sym-biosis), jiems reikia vienas kito. Gemalas yra motinos dalis,

jis gauna iš jos viską, ko reikia; motina yra jo pasaulis; ji maitina, gina

jį, bet kartu su juo stiprėja ir jos pačios gyvybingumas. Psichinėje

simbiozėje du kūnai yra nepriklausomi, bet psichologiškai išlieka ta pati

santykio forma.

Pasyvioji simbiozinio ryšio forma yra pavaldumas arba, klinikine

terminologija, mazochizmas. Mazochistinė asmenybė gelbstisi nuo

nepakeliamos izoliacijos, vienišumo jausmo, pasidarydama dalimi kito

asmens, kuris jją valdo, nurodinėja, gina, ir tai jai yra reikalinga kaip

pats gyvenimas, kaip oras. Jėga to, kuriam ji lenkiasi, yra perdėta, tai

gali būti žmogus ar dievas; jis yra viskas, aš esu niekas, išskyrus tai,

kad esu jo dalis. Ir kaip toks, aš esu jo didybės, jėgos ir tikrumo dalis.

Mazochistinis asmuo nedaro sprendimų, nerizikuoja, jis niekad nebūna

vienas, bet jis nėra nepriklausomas, nėra integruotas, nes dar nėra gimęs.

Religijoje toks garbinimo objektas vadinamas stabu, mazochistinis meilės

ryšys iš esmės yra toks pat stabo garbinimas, tik pasaulietiškame

kontekste. MMazochizmas gali būti sumišęs su lytiniu geismu; šiuo atveju tai

yra ne tik proto, bet ir kūno nuolankus atsidavimas. Galima mazochistiškai

atsiduoti likimui, ligai, ritminei muzikai, narkotikų ar hipnotinio transo

sukeltai orgiastinei būsenai – visais šiais atvejais asmuo išsižada savo

neliečiamybės ir paverčia save išorinės jėgos įrankiu, jam nebereikia

pačiam spręsti gyvenimo problemos.

Aktyvioji simbiozės forma yra dominavimas, arba, vartojant psichologijos

su mazochizmu gretinamą terminą, sadizmas. Sadistiškas asmuo nori

išsigelbėti nuo vienatvės ir savo įkalinimo jausmo, paversdamas kitą asmenį

savo dalimi arba įrankiu. Jis iškelia ir įtvirtina save, pajungdamas kitą

žmogų, kuris jį garbina.

Sadistas yra taip pat priklausomas nuo paklūstančio jam asmens, kaip ir

šis nuo pirmojo; abu negali gyventi vienas be kito. Skirtumas tik tas, kad

sadistas vadovauja, išnaudoja, skaudina, žemina, o mazochistas duodasi

vadovaujamas, išnaudojamas, skaudinamas, žeminamas. Istoriniu požiūriu tai

reikšmingi skirtumai, tuo tarpu gilesniu emociniu požiūriu skirtumai kur

kas mažesni nei tai, ką jie turi bendra: sąryšis be integruotumo. Jei mes

tai suvoksime, mūsų nebestebins, kad paprastai tas pats asmuo elgiasi ir

mazochistiškai, ir sadistiškai, priklausomai nuo objekto. Hitleris elgėsi

aiškiai sadistiškai su žmonėmis, bet mazochistiškai – „likimo, istorijos,

aukštesnių gamtos jėgų“ atžvilgiu. Jo galas – savižudybė tarp visuotinio

sugriovimo – yra taip pat būdinga, kaip ir jo svajonė apie laimę – begalinę

valdžią“.

Skirtingai nuo simbolinio ryšio, subrendusi meilė yra ryšys, kurio

sąlyga yra asmens orumo, individualybės išsaugojimas. Meilė yra aktyvi

žmogaus galia; jėga, kuri įveikia sienas, skiriančias žmogų nuo jo

artimųjų, kuri riša jį su kitais; meilė priverčia įveikti izoliacijos ir

atskirumo jausmą, tuo pat metu leisdama išlikti savimi, išsaugoti savo

orumą. Meilėje įmanomas paradoksas, kai du žmonės tampa vienu ir vis dėlto

išlieka abu.

Jei mes meilę vadiname aktyvumu, susiduriame su keblumais, kurie slypi

prieštaringoje žodžio „aktyvumas“ prasmėje. „Aktyvumas“ dabartinėje

vartosenoje paprastai reiškia veiksmą, kuriam reikia energijos Žmogus

laikomas aktyviu, jei daro biznį, studijuoja mediciną, dirba prie

konvejerio, sukala stalą arba sportuoja. Bendra tokiame aktyvume yra tai,

kad jis yra nukreiptas į išorinį tikslą. Be dėmesio lieka veiklos

motyvacija. Pavyzdžiui, žmogus, kuris be atvangos dirba dėl didžiulio

vienišumo ir nesaugumo jausmo, arba kitas, kuris dirba savimeilės ar pinigų

godulio verčiamas. Abiem šiais atvejais asmuo yra aistros vergas, jo

aktyvumas iš tiesų tėra „pasyvumas“, nes jis yra verčiamas veikti, o ne

veikėjas. Kita vertus, žmogus, sėdintis ramiai ir kontempliuojantis be

jokių siekių ar tikslo, išskyrus ryšio tarp savęs ir pasaulio suvokimą, yra

vadinamas „pasyviu“, nes nieko „nedaro“. Iš tiesų šis koncentruotas

meditacinis santykis ir yra aukščiausia aktyvumo rūšis, tai yra žmogaus

sielos aktyvumas, kuris įmanomas vien tik įgijus vidinę laisvę ir

nepriklausomybę.

Šiuolaikinė aktyvumo koncepcija kreipia mus naudoti energiją išoriniams

tikslams; kita aktyvumo koncepcija orientuoja į žmogaus vidinių jėgų

naudojimą, nepriklausomai, ar duos kokių išorinių pakitimų. Pastarąją

aktyvumo kkoncepciją aiškiausiai suformulavo Spinoza. Jis skyrė aktyviuosius

ir pasyviuosius afektus (vidinius postūmius), „veiksmus“ (akcijas) ir

„aistras“ (pasijas). Aktyvaus afekto poveikyje žmogus yra laisvas, jis

lieka savo veiksmų šalininkas; patirdamas pasyviuosius afektus, žmogus

tampa pajungiamas tokiems motyvams, kurių pats nesuvokia. Taip Spinoza daro

išvadą, kad dorybė ir galia yra vienas ir tas pats. Pavyduliavimas,

ambicija, bet kuri godumo rūšis yra aistros, o meilė yra aktyvumas, tai

žmogaus galios išgyvenimas, kuris gali būti tik laisvės, o ne prievartos

padarinys.

Meilė yra veikla, o ne pasyvus išgyvenimas; tai yra „veikimas“, o ne

„buvimas paveiktu“. Pačia bendriausia prasme aktyvus meilės charakteris

gali būti apibūdintas pirmiausia kaip davimas, o ne gavimas.

Kas yra davimas? Atsakymas, atrodo, paprastas, o iš tiesų jis yra

sudėtingas ir prieštaringas. Laibiausiai yra paplitęs klaidingas požiūris,

kad „duoti“, tai reiškia kažko netekti, būti nusavintu, aukotis. Asmuo,

kurio charakteris neperžengia ėmimo, išnaudojimo ar apsidraudimo

orientacijos, davimą suvokia būtent taip. Vartotojiškas charakteris yra

linkęs duoti, bet tik kaip avansą už gavimą, duoti be užmokesčio jam tolygu

būti apgautam. Neproduktyvios orientacijos žmonės atiduodami jaučiasi

skurdinami. Todėl daugelis iš jų atsisako duoti. Kai kas davimą laiko

vertybe, nes tai esanti auka. Jie mano, jei duoti yra skausminga, jie

privalo duoti; davimo vertė glūdinti pačiame aukojimosi akte. Jų požiūriu,

dorovinė norma – geriau duoti, negu imti – reiškia, kad verčiau kentėti,

nei patirti džiaugsmą.

Produktyviam charakteriui davimas

turi visiškai kitą prasmę. Davimas yra

aukščiausia pajėgumo išraiška. Duodamas aš patiriu savo jėgą, sveikatą,

galią. Šis padidėjusio vitališkumo ir jėgos išgyvenimas pripildo mane

džiaugsmo. Davimas labiau džiugina negu gavimas ne todėl, kad tai yra

netekimas, bet kad duodamas aš išreiškiu savo gyvybingumą.

Nesunkiai pastebėsime šio principo vertingumą įvairiuose reiškiniuose.

Paprasčiausias pavyzdys – lyties sfera. Vyro seksualinės funkcijos

kulminacija atsiskleidžia davimo akte; vyras duoda savo lyties organą

moteriai. Orgazmo momentu atiduoda jai savo sėklą. Jis negali neduoti, jei

yra lytiškai pajėgus. Jei negali, yra impotentas. Moteris taip pat, nors

esama tam tikrų sudėtingumų. Ji taip pat atsiduoda, atveria vartus į savo

moteriškąjį centrą; taigi gaudama ir pati duoda. Jei ji yra bejėgė

atsiduodama, jei ji gali tik gauti, yra frigidiška. Davimo būseną ji vėl

išgyvena, tik jau ne kaip mylimoji, o kaip motina. Ji atiduoda save jos

viduje augančiam vaikui, duoda jam savo pieną, teikia savo kūno šilumą.

Neduoti būtų skausminga kančia.

Materialių daiktų sferoje davimas reiškia turtingumą. Ne tas yra

turtingas, kuris turi daug, o tas, kuris daug duoda. Apsidraudėlis, kuris

labai susirūpinęs tuo, kad ttik ko neprarastų, psichologiškai kalbant yra

vargšas, menkas žmogus, neturintis supratimo, kiek daug turi. Tas, kas gali

kažką atiduoti, yra turtingas. Jis išgyvena savo reikšmingumą, nes gali

padėti kitiems. Tik tas, kas yra praradęs pačius būtiniausius egzistavimo

pagrindus, nebegali džiaugtis materialių daiktų davimu. Bet kasdienė

patirtis rodo, kad tai, ką žmonės laiko būtinu minimumu, tiek pat priklauso

nuo žmogaus charakterio, kiek ir nuo jo turto. Gerai žinoma, jog vargšai

yra labiau linkę duoti negu turtingieji. Be abejo, skurdas žemiau tam

tikros ribos davimą daro neįmanomą, todėl jis žemina žmogų ne tik todėl,

kad tiesiogiai didina kančias, bet ir dėl to, kad atima iš vargšo davimo

džiaugsmą.

Bet svarbiausioji davimo sfera, aišku, yra ne materialių daiktų, o

specifiškai žmogiška. Ką vienas žmogus duoda kitam? Jis atiduoda save,

vertingiausia, ką turi, atiduoda savo gyvenimą. Tai nebūtinai reiškia, kad

aukoja savo gyvenimą kitam. Bet tai, ką jis duoda, gyvena jame; jis duoda

savo džiaugsmą, savo dėmesį, savo supratimą, savo žinojimą, savo humorą ar

savo liūdesį – visas žmogiškojo gyvybingumo išraiškas. Atiduodamas savo

gyvenimą, jis praturtina kitą žmogų, sustiprina jo gyvybingumo jausmą,

podraug stiprindamas ir savąjį. Ir duoda ne tam, kad gautų: davimas pats

savaime yra išskirtinis džiaugsmas. Bet jis negali duoti nepažadindamas

kitame asmenyje kažko, kas gimdamas apšviečia ir jį patį. Nuoširdžiai

duodamas, jis neišvengiamai gauna ir pats. Abu dalijasi džiaugsmu dėl to,

ką pažadino gyvenimui. Davimo akte kažkas gimsta, ir abu dalyvaujantys yra

dėkingi gyvenimui, kuris gimė juose. Meilės atveju tai reikštų: meilė yra

jėga, kuri gimdo meilę; impotencija yra nepajėgumas sužadinti meilę. Šią

mintį yra puikiai išreiškęs Marksas: „Laikykite žmogų žmogumi, o jo santykį

su pasauliu žžmogišku, tokiu atveju jūs galite gauti meilę tik už meilę,

pasitikėjimą už pasitikėjimą, ir t.t. Jei jūs norite gėrėtis menu, jūs

turite būti meniškai išlavintas žmogus; jei jūs norite daryti poveikį

kitiems žmonėms, turite būti pajėgus sujaudinti ir daryti įtaką kitiems

žmonėms. Kiekvienas jūsų santykis su žmogumi ar gamta turi būti jūsų

realaus, individualaus gyvenimo išraiška, atitinkanti jūsų valios objektą.

Jei jūs mylite be atsako, t.y. jūsų meilė nesukelia meilės, jei jūsų

pastangos parodyti savo meilę nepadaro jūsų mylimu, tai jūsų meilė yra jūsų

bejėgiškumas, jūsų nelaimė. Bet ne tik meilėje davimas reiškia gavimą.

Mokytojas mokosi iš savo studentų, aktorių įkvepia publika, psichoanalitiką

gydo jo pacientai – su sąlyga, kad kits kitą jie laiko ne objektais, bet

yra susiję vienas su kitu nuoširdžiai ir kūrybiškai.

Vargu ar reikia pabrėžti, kad gebėjimas mylėti; kaip davimas, priklauso

nuo asmens charakterio. Tam reikia susiformuoti produktyvią nuostatą; šios

nuostatos dėka žmogus įveikia priklausomybę, narcisistinę visagalybę, norą

išnaudoti kitą arba atsiriboti nuo visų, įgauna pasitikėjimo savo paties

galiomis, drąsos pasikliauti savo jėgomis siekiant tikslo. Jeigu jam šių

savybių trūksta (ar jos nėra pakankamai išugdytos), jis bijo duoti save –

taigi mylėti.

Be davimo, aktyvus meilės pobūdis pasireiškia dar keliais esminiais

elementais, bendrais visoms meilės formoms. Tai yra rūpesčiu, atsakomybe,

pagarba ir žinojimu.

Kad meilė neįmanoma be rūpesčio, akivaizdžiausia motinos meilėje savo

vaikui. Mes labai suabejotume jjos meilės nuoširdumu, jeigu matytume, kad ji

visiškai nesirūpina laiku pavalgydinti, išmaudyti kūdikį, kurti fizinę

gerovę; mums nereikia kitų jos meilės įrodymų, jei matome, kaip motina

rūpinasi savo vaiku. Lygiai tą patį galima pasakyti apie meilę gyvuliams ar

gėlėms. Jei moteris sakosi mylinti gėles, bet pamiršta jas palaistyti, mes

nebetikėsime jos „meile“ gėlėms. Meilė yra aktyvus rūpinimasis gyvenimu ir

tuo, ką mylime. Kur šio veiklaus rūpesčio nėra, ten nėra ir meilės. Tatai

yra puikiai aprašyta Jonos knygoje. Dievas liepė Jonai eiti į Nineviją ir

įspėti jos gyventojus kad šie bus nubausti, jei nesiliaus daryti bloga.

Jona norėjo išvengti tokios misijos, bijojo, kad žmonės maldaus Dievo, ir

šis atleis jiems. Jis – žmogus su stipriu tvarkos ir įstatymo jausmu, bet

be meilės; besistengdamas pabėgti, atsidūrė banginio pilve,

simbolizuojančiame įkalinimą ir vienatvę, kuriuos jam lėmė meilės ir

solidarumo jausmo stoka. Dievas jį išvadavo ir, nuvykęs į Nineviją, Jona

kreipėsi į gyventojus, kaip Dievas buvo prisakęs. Ir atsitiko tai, ko jis

bijojo. Žmonės gailėjosi dėl savo nuodėmių, atsisakė pikto, ir Dievas jiems

atleido: nusprendė negriauti miesto. Jona supyko ir nusiminė; jis norėjo,

kad laimėtų teisingumas, o nebūtų visiems atleista. Pagaliau rado

nusiraminimą po medžiu, kuriam Dievas leido išaugti, idant saugotų nuo

saulės. Bet kai Dievo valia medis nuvyto, Jona nusiminė ir piktai

papriekaištavo Dievui. Dievas atsakė: „Tau gaila augalo, kurio tu

nepasodinai, kuris atsirado naktį ir išnyko naktį. O kaip aš galiu

negailėti Ninevijos, didelio miesto, kur gyvena daugiau nei šeši

tūkstančiai žmonių, neskiriančių dešinės nuo kairės“. Dievo atsakymas Jonai

turėtų būti suprastas simboliškai. Jis išaiškino Jonai, kad meilės esmė yra

„veikti“ vardan kažko ir „suteikti gyvenimą kažkam“, kad meilė ir veikla

yra neatskiriami. Kiekvienas myli tai, ką jis sukuria, ir kiekvienas dirba

vardan to, ką jis myli.

Rūpestis ir dėmesingumas apima kitą meilės aspektą – atsakomybę. Mūsų

dienomis atsakomybė dažniausiai suvokiama kaip pareiga, kaip tai, kas mums

primetama iš išorės. Bet atsakomybė iš esmės yra laisvas aktas; tai mano

atsakas į kito žmogaus išreikštą ar neišreikštą poreikį. Būti atsakingam

reiškia būti pajėgiam ir pasirengusiam „atsakui“. Jona nejautė atsakomybės

už Ninevijos gyventojus. Jis kaip ir Kainas, galėjo paklausti: „Ar aš esu

savo brolio sargas?“ Mylintis asmuo jaučiasi atsakingas. Brolio gyvenimas

jam yra ne tik brolio, bet ir jo paties reikalas. Jis jaučiasi atsakingas

už savo artimą kaip pats už save. Ši atsakomybė motinos ir kūdikio atveju

yra iš esmės rūpinimasis jo fizinėmis reikmėmis. Meilė tarp suaugusių yra

susijusi su kito žmogaus psichinėmis reikmėmis.

Atsakomybė gali lengvai pereiti į dominavimą ar savininkiškumą, jei

nebus trečio komponento – pagarbos. Pagarba nėra baimė ar siaubas. Ji

reiškia (pagal žodžio „respicere“ šaknį – „žiūrėti į“) – gebėjimą vertinti

asmenį tokį, koks jis yra, suvokti jo individualumą. Pagarba

reiškia

rūpinimąsi tuo, kad kitas žmogus augtų ir atsiskleistų. Tokiu būdu pagarba

teigia išnaudojimo nebuvimą. Aš noriu, kad mylimas asmuo augtų ir

atsiskleistų savo paties labui; saviškai, o ne tokiu būdu, kad pasitarnautų

man. Jei aš myliu žmogų, jaučiuosi esąs išvien su juo, bet su tokiu, koks

jis yra, o ne su tokiu, koks man reikalingas kaip mano reikmių objektas.

Aišku, kad pagarba yra galima tik tada, jei aš esu prisiekęs

nepriklausomybę, jei galiu stovėti ir eiti be ramentų, nestelbiamas ir

neišnaudojamas kito. Pagarba remiasi tik laisve, kaip sakoma senoje

prancūzų dainoje: „L’amour est l’enfant de la liberte“ – meilė yra laisvės,

o ne išnaudojimo kūdikis.

Pagarba asmeniui nėra įmanoma be jo pažinimo, rūpestis ir atsakomybė

būtų akli, jei nesiremtų žinojimu. Pažinimas būtų tuščias, jei nebūtų

pagrįstas rūpesčiu. Yra daug žinojimo lygmenų; žinojimas meilės požiūriu

yra ne kažkas išoriška, bet esminis dalykas. Tai įmanoma vien tik tada, kai

aš galiu peržengti rūpinimąsi savimi ir žiūrėti į kitą žmogų jo akimis. Aš

galiu žinoti, pavyzdžiui, kad tas žmogus yra piktas, net jei jis šito

atvirai neparodo, bbet aš galiu pažinti jį giliau: kad jis yra suirzęs,

susirūpinęs, kad jaučiasi vienišas, kaltas. Taigi aš suprantu, kad jo

pyktis tik kai ko gilesnio išraiška, ir tada aš matau jį sunerimusį ir

sutrikusį, t.y. kenčiantį, o ne piktą.

Žinojimas turi dar vieną ssvarbesnį sąryšį su meilės problema. Esminis

poreikis užčiuopti ryšį su kitu žmogumi taip, kad būtų peržengtos žmogaus

vienatvės kalbėjimo ribos, yra susijęs su išskirtiniu žmogišku poreikiu

pažinti „žmogaus paslaptį“. Gyvenimas jau vien savo biologine prasme yra

stebuklas ir paslaptingas, o savo žmogiškais aspektais žmogus lieka

nesuvokiama paslaptis sau, ir savo draugams. Mes žinome save, ir vis dėlto,

kiek bedėtume pastangų, negalime savęs pažinti iki galo. Mes žinome savo

artimą, ir vis dėlto nepažįstame jo, nes nei mes patys, nei mūsų artimieji

nesame daiktai. Juo giliau skverbiamės į mūsų ar kieno nors kito esybę, tuo

labiau pažinimo tikslas tolsta nuo mūsų. Vis dėlto mes negalime atsisakyti

pastangų skverbtis į žmogaus sielą, į slapčiausią branduolį to, kas yra

„jis“.

Yra vienas desperatiškas būdas pažinti paslaptį: tai yra visiška valdžia

kitam žmogui, verčianti daryti tai, ką mes norime, jausti, ką norime,

galvoti, ką norime, sudaiktinti jį, paversti mūsų nuosavybe. Aukščiausias

tokio pažinimo laipsnis – tai sadizmas, noras ir gebėjimas priversti žmogų

kentėti; kankinti jį, kol išduos savo paslaptį. Šis troškimas įsiskverbti į

kito žmogaus ir savo paties paslaptį padeda suvokti ir giliąją žiaurumo bei

destruktyvumo esmę. Šią idėja labai vykusiai išreiškė Isakas Babelis. Jis

cituoja pažįstamą karininką, kuris Rusijos pilietiniame kare pasmerkia savo

buvusį poną mirčiai sakydamas: „Nušaudamas – taip pasakysiu – nušaudamas

žmogumi tik atsikratai. Šūviu jūs niekada nepasieksite sielos, kuri yra

jūsų aartimajame, ir nesužinosite, kaip ji reiškiasi. Bet aš nesigailėdavau

savęs, aš ne kartą trypdavau priešą kojomis ilgiau kaip valandą. Matot, aš

noriu suvokti, kas yra gyvenimas iš tiesų, kas yra gyvybė, kai ji mus

palieka.

Stebėdami vaikus, mes dažnai stebime šį kelią į pažinimą. Vaikas ardo

daiktus, laužo, kad pažintų juos, arba žudo gyvūnus, žiauriai nuplėšia

sparnus plaštakei, kad sužinotų, išgautų iš jos paslaptį. Žiaurumo

prigimtis pagrįsta troškimu suvokti daiktų ir gyvybės paslaptį.

Kitas būdas pažinti „paslaptį“ yra meilė. Meilė yra aktyvus skverbimasis

į kitą asmenį, kuriame mano noras pažinti nurimsta pasiekus vienybę.

Sąryšyje aš pažįstu tave, save, visus – ir nieko. Aš žinau tik vieną

pažinimo būdą, kuris yra gyvybingas ir prieinamas žmogui – tai sąryšio

išgyvenimas, o ne žinojimas, kurį mums gali duoti mintis.

Sadizmas kyla iš noro suvokti paslaptį, bet aš lieku toks pat

neišmanėlis, kaip ir ankščiau. Jei aš nuplėšiau kitai būtybei galūnes, aš

ją pražudžiau, ir nieko daugiau. Meilė yra vienintelis pažinimo būdas,

kuris atsako į mano klausimą. Meilės aktu atiduodamas save, įsiskverbdamas

į kitą, aš atrandu save, aš atskleidžiu save, aš atskleidžiu mus abu, aš

atskleidžiu žmogų.

Siekimą pažinti save ir savo artimą išreiškia ir Delfų orakulo moto:

„Pažink save“. Tai yra visos psichologijos esmė. Bet tiek, kiek tai liečia

pastangas suprasti visus žmones, jų didžiausią paslaptį, šis siekimas

negali būti patenkintas įprastu pažinimo keliu, žinojimu. Net jei mes

žinotume tūkstantį kartų daugiau, nei žinome dabar, mes niekada

nepasiektume dugno. Mes vis tiek liksime mįsle sau patiems, lygiai kaip ir

mūsų draugai liks paslaptimi mums ir sau.

Vienintelis tikro pažinimo kelias slypi meilės veiksme. Šis veiksmas

peržengia mintį, jis transcenduoja žodžius. Tai yra drąsus šuolis į sąryšio

išgyvenimą. Aišku, protinis pažinimas yra psichologinis žinojimas; jis yra

būtina visiško pažinimo meilėje sąlyga. Aš turiu objektyviai pažinti kitą

asmenį ir save, kad galėčiau matyti jį realų, arba tiksliau, be iliuzijų,

iracionaliai iškreipiančių jo vaizdą. Tik jei aš objektyviai pažįstu

žmogišką būtybę, galiu pažinti jį aukščiausia prasme, meilės akte (Šis

teiginys pasako kai ką svarbaus apie psichologijos vaidmenį šiuolaikinėje

Vakarų kultūroje. Nors didelis psichologijos populiarumas rodo susidomėjimą

žmogaus pažinimu, bet tai liudija ir esminį meilės trūkumą šiandieniniuose

žmonių santykiuose. Taigi psichologinės žinios tampa visiško žinojimo

meilės akte pakaitalu, užuot tapusios žingsniu link jos).

Žmogaus pažinimas eina lygiagrečiai su religiniu Dievo pažinimu.

Konvencinėje Vakarų teologijoje pastangos pažinti Dievą sutelktos į protą,

tai yra į teiginius apie Dievą. Manoma, kad aš galiu pažinti Dievą savo

mintyse. Misticizme, kuris yra nuosekli monoteizmo pasekmė (aš vėliau

mėginsiu tai įrodyti), yra atmetamos pastangos pažinti Dievą mintyse, jos

pakeistos sąryšio su Dievu išgyvenimu, kur nebelieka vietos ir nebėra

poreikio žinojimui apie Dievą.

Sąryšio su žmogumi ar (religine prasme) su Dievu išgyvenimas jokiu būdu

nėra iracionalus. Priešingai, kaip Albertas Šveiceris pabrėžė, jis yra

drąsiausia ir radikaliausia racionalizmo pasekmė. Jis remiasi esminiu, ne

atsitiktiniu mūsų ribotumo žinojimu, tai yra suvokimu, kad mes niekada

„nesuaugsime“ žmogaus ir pasaulio paslapties mintyje, bet kad mes vis dėlto

galime pažinti ją meilės veiksme. Psichologija kaip mokslas turi savo

ribas. Kaip loginė teologijos pasekmė yra misticizmas, taip psichologijos

galutinė pasekmė yra meilė.

Rūpestis, atsakomybė, pagarba ir žinojimas yra tarpusavyje susiję. Tai

yra sindromas nuostatų, būdingų subrendusiai asmenybei, kuri produktyviai

išvysto savo galias, kuri nori to, ką kuria savo darbu, kuri yra atmetusi

narcisistines svajones apie visažinystę ir visagalybę, kuri yra įgijusi

kuklumo, pagrįsto vidine jėga, kylančia iš nuoširdžios produktyvios

veiklos.

Iki šiol aš kalbėjau apie meilę kaip žmogiško atskirtumo įveikimą, kaip

sąryšio poreikio patenkinimą. Bet šalia universalaus, egzistencinio

poreikio iškyla specifiškesnis biologinis poreikis: vyriško ir moteriško

prado troškimas susijungti. Šio poliariškumo idėja geriausiai išreikšta

mite apie tai, kad iš pradžių vyras ir moteris buvo viena visuma, padalinta

į dvi puses, nuo to laiko kiekvienas vyriškis ieško savo moteriškosios

dalies tam, kad atkurtų vienybę su ja. (Ta pati pirminės lyčių vienybės

idėja išreikšta Biblijos pasakojime apie tai, kad Ieva padaryta iš Adomo

šonkaulio, nors šiame patriarchališkame mite moteris laikoma žemesnė už

vyrą). Mito prasmė yra pakankamai aiški. Lyčių poliarizacija verčia žmogų

siekti ryšio ypatingu būdu, sąjungoje su kita lytimi. Vyriško ir moteriško

pradų

priešybė slypi kiekviename vyre ir kiekvienoje moteryje. Taip pat

kaip fiziologiškai vyras ir moteris turi skirtingos lyties hormonų, taip

pat ir psichologine prasme jie yra dvilyčiai. Jie turi savyje gavimo ir

įsiskverbimo principus, materialumą ir dvasią. Vyras ir moteris atranda

vienybę savyje tik per vyriško ir moteriško pradų vienybę. Šios priešybės

yra bet kokio kūrybingumo pagrindas.

Vyriško ir moteriško pradų priešybe remiasi ir tarpasmeninis

kūrybiškumas. Tai akivaizdu biologiniame spermos ir kiaušialąstės

susijungime, iš kurio gimsta kūdikis. Tas pats yra ir psichikos srityje;

meilėje tarp vyro ir moters kiekvienas iš jų atgimsta (homoseksualinis

iškrypimas kyla dėl nepajėgumo pasiekti šią priešybių vienybę, todėl

homoseksualizmas kenčia dėl niekaip neįveikiamo vienišumo, šis skausmas,

aišku, jį suartina su eiliniu heteroseksualistu, kuris nesugeba mylėti).

Ta pati vyriška ir moteriška priešybė egzistuoja gamtoje; tai akivaizdu

ne tik gyvūnų ir augalų gyvenime, bet ir dviejų fundamentalių funkcijų –

gavimo ir skverbimosi – priešingume. Tai yra priešybė tarp žemės ir

lietaus, upės ir vandenyno, nakties ir dienos, tamsos ir šviesos, materijos

ir dvasios. Šią idėją nuostabiai išreiškė didysis musulmonų poetas ir

mistikas Rūmi:

Niekada iš ttikrųjų mylintysis nepasieks meilės, jei jo mylimasis nesieks

jos taip pat.

Jei meilės žaibas nušvietė vieną širdį, žinok, kad meilė pabudo ir

kitoje.

Jei meilė Dievui auga tavo širdyje, be jokių abejonių, Dievas myli tave.

Viena ranka nesukelia plojimų be kitos.

Dieviška IIšmintis lemia ir įsako mums mylėti vienas kitą.

Taip jau lemta, kad viskas pasaulyje turi savo porą.

Išmintingai žiūrint, Dangus yra vyras, o Žemė – moteris; Žemė puoselėja

tai, kam Dangus leidžia įvykti.

Kai Žemei trūksta šilumos, Dangus ją atsiunčia, kai ji praranda savo

gaivą ir drėgmę, Dangus juos grąžina.

Dangus supa Žemę kaip vyras, besirūpinantis savo žmonos gerove.

O Žemė šeimininkauja: ji rūpinasi gimimu ir maitinimu tų, kuriuos ji

išnešiojo.

Laikykime Žemę ir Dangų protingais, kadangi jie atlieka protingų būtybių

darbą.

Jei jie neteikia vienas kitam džiaugsmo, ko jie taip siekia vienas kito?

Kaip gėlės ir medžiai žydėtų be Žemės? Kam tada būtų skirti Dangaus

vandenys ir šiluma?

Matyt, Dievas suteikė vyrui ir moteriai geismą, kad pasaulis būtų

išsaugotas jų sąjungoje.

Taip jis suteikė kiekvienai bbūties daliai kitos būties dalies troškimą.

Diena ir Naktis yra priešybės tik išoriškai, o iš tiesų tarnauja vienam

tikslui.

Kiekvienas myli kitą tam, kad būtų įvykdytas bendras reikalas.

Be nakties Žmogaus prigimtis niekuo nepraturtėtų ir nebūtų ką eikvoti

Dieną.

Vyriškumo ir moteriškumo priešybės problema verčia tęsti diskusiją apie

meilės ir sekso esmę. Aš jau ankščiau kalbėjau apie Froido klaidą – jis

laiko meilę tik seksualinių instinktų išraiška, arba sublimacija,

nepastebėdamas to, kad seksualinis geismas yra vienas iš meilės ir sąryšio

poreikio pasireiškimų. Bet Froido klaida siekia ddar giliau. Vadovaudamasis

fiziologiniu materializmu, lytinį instinktą jis laiko chemiškai sužadinta

įtampa kūne, skausminga ir reikalaujančia iškrovos. Seksualinio geismo

tikslas yra likviduoti šią skausmingą įtampą; seksualinis pasitenkinimas

yra šios iškrovos pasiekimas. Šis požiūris vertingas tiek, kiek įžvelgia,

kad seksualinis poreikis panašus į alkį ar troškulį. Seksualinis poreikis

šioje koncepcijoje yra tas pats alkis, o seksualinis pasitenkinimas tėra

šio alkio panaikinimas. Iš tiesų, jei ši samprata yra priimtina,

masturbacija būtų idealus seksualinis pasitenkinimas. Tai, ką Froidas

pakankamai paradoksaliai ignoruoja, yra psichologinis seksualumo aspektas,

moteriškumo ir vyriškumo priešybė ir poreikis jungti šias priešybes. Ta

keista klaida turbūt kilo iš kraštutinio Froido patriarchalizmo, kuris

vertė jį galvoti, kad seksualumas per se yra vyriškas, ir neleido pastebėti

ypatingo moteriško seksualumo. Jis išdėstė šią idėją straipsnyje „Trys

įnašai į lyties teoriją“, tvirtindamas, kad libido visada yra „vyriškosios

prigimties“, nepriklausomai nuo to, ar jis reiškiasi vyre, ar moteryje. Ta

pati idėja užslėptai yra išreikšta Froido pažiūroje, kad mažas berniukas

suvokia moterį kaip kastruotą vyriškį ir kad ji pati siekia įvairiausių

kompensacijų vietoje prarastų vyriškų genitalijų. Bet moteris nėra

kastruotas vyras, jos seksualumas yra savitas, moteriškas, visai ne

„vyriškos prigimties“.

Seksualinį potraukį tarp lyčių tik iš dalies lemia poreikis atsikratyti

įtampos; iš esmės tai yra sąjungos su priešinga lytimi poreikis. Iš tiesų

seksas yra tik vienas iš lyčių traukos požymių. Moteriškumas ir vyriškumas

lygiai taip pat reiškiasi charakteryje kaip ir seksualinėje funkcijoje.

Vyriškas charakteris gali būti apibrėžtas tokiomis savybėmis kaip

skverbimasis, vadovavimas, veiklumas, disciplinuotumas, nuotykių ieškojimas

ir avantiūrizmas; moteriškas charakteris išsiskiria produktyviu imlumu,

globa, realizmu, kantrybe, moteriškumu. (Visada reikia turėti galvoje, kad

realiai abi tos charakteristikos yra sumišusios, bet vyrauja tokios, kurios

atstovauja „jos“ arba „jo“ lyčiai). Dažnai, kai vyriško charakterio savybės

vyriškyje yra susilpnėjusios dėl emocinio infantilizmo, šį trūkumą jis

mėgina kompensuoti išskirtinai pabrėždamas savo vyriškumą sekse. Šito

pavyzdys yra Don Žuanas, kuriam būtina įrodyti savo vyriškumo šaunumą sekse

todėl, kad niekada nėra tikras dėl savo vyriškumo dvasine prasme. Kai

vyriškumas tampa galutinai paralyžuotas, jo iškreiptu pakaitalu tampa

sadizmas. Jei susilpnėjęs ar iškreiptas moteriškas seksualumas, jis virsta

mazochizmu ar savininkiškumu.

Froidas buvo kritikuojamas dėl sekso pervertinimo. Todėl buvo norima

pašalinti iš jo sistemos tuos elementus, kurie kelia tradiciškai mąstančių

žmonių priešiškumą. Froidas tai jautė ir kovojo prieš bet kokią pastangą

keisto jo sekso teoriją. Tiesa sakant, anuo metu Froido teoriją buvo

iššaukianti, revoliucinga. Bet, kas buvo tikra 1900 metais, nebėra teisinga

dabar. Seksualiniai papročiai pasikeitė taip smarkiai, kad dabar Froido

teorija nebešokiruoja Vakarų viduriniųjų klasių, ir donkichotiškai atrodo

tie ortodoksai analitikai, kurie iki šiol tebegalvoja esą drąsūs ir

radikalūs gindami Froido seksualumo teoriją. Iš tikrųjų dabar jų

psichoanalizės kryptis yra konformistinė, nes nebelieka psichologijos

klausimų, vedančių į šiuolaikinės visuomenės kritiką.

Aš kritikuoju Froido teoriją ne todėl, kad jis pernelyg pabrėžia seksą,

bet kad nnepajėgia jį pakankamai giliai suprasti. Jis pirmasis prakalbo apie

tarpasmenines aistras, nors jas ir aiškino fiziologiškai. Tolesnė

psichoanalizės raida reikalauja patikslinti ir pagilinti Froido koncepciją,

perkelti jo įžvalgą iš fiziologinės į biologinį ir egzistencinį lygį.

(Froidas ir pats žengė šia kryptimi savo vėlesnėje mirties ir gyvenimo

instinktų sampratoje. Jo pirmasis požiūris į erosą, kaip sintetinantį ir

vienijantį principą, visiškai skiriasi nuo libido koncepcijos. Bet

nepaisant to, kad gyvenimo ir mirties instinktų sampratą vėliau ir priėmė

ortodoksai analitikai, tai nepakeitė fundamentalios libido sampratos, ypač

klinikiniuose darbuose).

Kūdikis gimimo metu turėtų jausti mirties baimę, jei mielaširdingas

likimas nebūtų apsaugojęs jo nuo visokio nerimo suvokimo: ir dėl

atsiskyrimo nuo motinos, ir dėl embrioninės būsenos praradimo. Net ir gimęs

kūdikis mažai kuo skiriasi nuo negimusio; jis nepažįsta daiktų, nesuvokia

savęs ir pasaulio kaip kažko skirtingo. Jis teigiamai reaguoja į šilumą ir

maistą, bet dar neskiria šilumos ir maisto nuo jų šaltinio – motinos.

Motina yra šiluma, motina yra maistas, motina yra euforiška pasitenkinimo

ir saugumo būsena. Ši būsena, taikant Froido terminą, yra narcisizmas.

Išorinė realybė, žmonės ir daiktai, reikšmingi tik tiek, kiek jie patenkina

ar slopina vidines kūno būsenas. Tikra yra tik tai, kas jo viduje, o kas

išorėje, realu tik jo reikmių požiūriu, bet ne savaime.

Augdamas ir vystydamasis vaikas tampa pajėgus suvokti daiktus tokius,

kokie jie yra; valgymo malonumą ima skirti nuo

spenelio; krūtį nuo motinos.

Pagaliau vaikas pradeda skirti troškulį, pieną, krūtį ir motiną kaip

skirtingas esmes. Jis mokosi suvokti daugelį kitų dalykų – skirtingų ir

turinčių savo būtį. Šiuo laikotarpiu jis mokosi juos įvardinti. Taip pat

jis mokosi jais naudotis. Sužino, kad ugnis yra karšta ir skaudi, kad

motinos kūnas yra šiltas ir malonus, kad medis yra sunkus ir kietas, kad

popierius yra lengvas ir gali būti suplėšytas. Jis mokosi elgtis žmonėse,

žino, kad motina šypsosis, kai aš valgysiu, kad ji paims mane ant rankų,

kai aš verksiu, kad pagirs, kai aš tuštinsiuos. Visi šie išgyvenimai

išgrynina ir susivienija patirtyje: aš esu mylimas. Aš esu mylimas. Aš esu

mylimas todėl, kad esu mamos vaikas. Aš esu mylimas, nes esu bejėgis. Esu

mylimas, nes esu nuostabus, žavus. Aš esu mylimas, nes motinai manęs

reikia. Pateikiant bendresne formuluote: aš esu mylimas toks, koks esu, ar

dar tiksliau, esu mylimas, kad aš esu. Šis patyrimas, kad esi motinos

mylimas, yra pasyvus. Čia nėra nieko, ką aš turėčiau daryti, kad būčiau

mylimas – motinos meilė yra besąlygiška. Viskas, ką aaš turiu daryti – tai

būti, būti jos vaiku. Motinos meilė yra palaima, ramybė, jos nereikia

išsikovoti, nereikia užsitarnauti. Bet čia yra ir negatyvioji pusė, būtent,

tas besąlygiškumas. Jos ne tik kad nereikia pelnyti, – ji ir negali būti

tokiu būdu gauta, sukelta, kontroliuojama. jei ji yra, tai lyg Dievo

dovana, jei jos nėra, tai pats gyvenimas praranda žavesį ir aš nieko

negaliu padaryti, kad jį grąžinčiau.

Daugumai vaikų iki aštuonerių ar devynerių su puse metų svarbiausia yra

būti mylimam – būti mylimam, koks esi. Pats vaikas iki to amžiaus dar

nemyli, bet džiaugsmingai reaguoja į tai, kad yra mylimas. Šiuo laikotarpiu

atsiranda naujų jausmų, kyla noras pačiam įkvėpti kitų meilę. Pradžioje

vaikas galvoja duoti kažką motinai (ar tėvui), sukurti eilėraštį, piešinį

ar dar ką. Pirmą kartą vaiko gyvenime meilės idėja transformuojasi nuo

geismo būti mylimu į gebėjimą mylėti, meilės kūrimą. Daug metų praeina nuo

pirmųjų tokių mėginimų iki meilės brandos. Pagaliau vaikas, gal jau

paauglystėje, peržengia savo egocentrizmą, kitas asmuo nebeatrodo vien tik

priemonė patenkinti poreikius. Kito asmens rei