Meillė, šeima ir šeimos gyvenimo ciklas

ĮVADAS

Šiame kursiniame darbe aprašysiu kai kuriuos šeimos gyvenimo klausimus, iškylančius suaugusiojo gyvenime, išsiaiškinsiu sąvokas, susijusias su šeimos struktūra. Motina, tėvas ir nedideli vaikai sudaro branduolinę šeimą, kuri gali apimti ir sutuoktinių tėvų šeimas. Branduolinėje šeimoje labiau apsiribojama nuo giminystės ryšių. Joje vyrą ir žmoną sieja lygiateisiai santykiai, o pagrindinė šeimos funkcija – vaikų auginimas. Vyresnieji tokioje šeimoje turi gerokai mažesnę įtaką. Santuoka pagrįsta šeima – tai pamatinė bendruomenė, kuri visiems jos nariams suteikia tai, ko valstybės rūpestis negali duoti. Visuomenės nnegandų priežastis yra ta, kad tiek tėvai, tiek vaikai pamiršo pareigas, reikalauja tik teisių. Šiandienos veiksminga šeimos politika turėtų siekti, kad tvirta šeima , nepatirdama ekonominių sunkumų, galėtų auginti vaikus, perteikti jiems dorovines vertybes, suteikti pilnavertį išsilavinimą, tvirtinti šeimos tradicijas. Žmonėms visame pasaulyje reikia šeimos – nepaisant to, kokią vietą šeima užima visuomenėje. Daugumai žmonių šeima – saugumo ir laimės vieta, kur visi išmoksta solidariai gyventi. Nepaisant greitų socialinių pokyčių, šeima– kiekvienos visuomenės stabilumo centras. Kiekvienoje kultūroje šeima yra žinoma kkaip patikimiausia solidarumo forma, garantuojanti visuomenės išlikimą. Asmenys, kaip socialiniai individai, priklauso vienas nuo kito. Tai ypač aktualu tuo metu, kai vaikai auga ir šeima jiems suteikia saugią aplinką. Vaikų raidai labai svarbu, kad juos augintų abu tėvai – motina iir tėvas.

UŽDAVINIAI:

1. Išnagrinėti meilės sąvoką pagal Erichą Fromą.

2. Apibūdinti, kas yra santuoka, išnagrinėti pokyčius, įvykus santuokai, vedybinius vaidmenis.

3. Apibūdinti šeimą, šeimos funkcijas, išnagrinėti šeimos gyvenimo ciklą

MEILĖ

Tikriausiai apie nieką daugiau pasaulyje nėra tiek kalbėta, rašyta, sudėta eilių, pastatyta spektaklių, sukurta filmų kaip apie meilę. Daugybė filosofų, psichoanalitikų, daugiau ar mažiau išsimokslinusių žmonių išvedinėjo ir kūrė teorijas kas tai yra meilė. Vieni bandė ją įsprausti į tam tikrus kampuotus, apvalius ar vingiuotus, bet vis dėlto uždarus rėmus, kiti padrikai aiškino, kad meilė neaprėpiama ir bekraštė kaip visata, o treti akiplėšiškai tėškė žmonijai į veidą, jog tokio dalyko kaip meilė iš viso nėra.

Savo knygoje „Menas mylėti“ Erichas Fromas siekia įrodyti, kad meilė nėra jausmas, lengvai apimantis kiekvieną, nepriklausomai nuo jo subrendimo. E.Fromas nnori įtikinti, kad visos pastangos mylėti bus nesėkmingos, jei nebus mėginama pačiu aktyviausiu būdu pakeisti savo asmenybės visumą, kad išsiugdytų produktyvią orientaciją; kadangi individualioje meilėje negalima patirti pasitenkinimo be gebėjimo mylėti artimą, be tikro kuklumo, drąsos, tikėjimo ir disciplinos.

Kas yra meilė? Keldami tokį klausimą, ieškome ne vien kokio nors bendro paaiškinimo. Norime žinoti, kaip su meile susitinkame, ką ji mums duoda. Jau nuo seno žmones domino meilės tema: menininkai savo kūriniuose yra išreiškę kitų žmonių meilės džiaugsmus ir kančias, taip ppat savo pačių išgyvenimus. Meno kūriniuose įkūnyta meilė veikia mūsų jausmus, skatina susimąstyti, nuolat ieškoti kelio į tai, kas tauru ir gražu. Meile paprastai laikome taurios asmenybės jausmą, kuris yra prigimties duotų ir kultūros sukurtų žmogiškųjų savybių vientisumo išraiška. Meilė yra fizinio, dvasinio ir dorovinio prado vienovė. Meilė būdinga visiems žmonėms, tik kiekvienas žmogus ją išgyvena skirtingai. Žmogaus meilė atitinka jo dvasinės kultūros lygį. Estetinis neišprusimas, savininkiška psichologija, pareigos, savigarbos, užuojautos, gėrio, jausmo skurdumas yra didžiausi ir pagrindiniai draugystės ir meilės priešai.

Reikia atsisakyti senojo meilės supratimo, kai vienas žmogus visiškai pavaldus kito užgaidoms ir norams.. “Jei myli – klausys”, – tai pasenusi pažiūra į meilę.

Pasak Ericho Fromo nė vienas žmogus nenori būti vienišas, vienas. Tai jeigu jis išsivaduos iš vienatvės kalėjimo ar iš viso nebus į jį patekęs, tai jis turės galimybę bendrauti su aplinkiniais. O bendravimas yra viena iš svarbiausių meilės meno dalių. Būtent, meilės meno nebus sunku mokytis,jei žmogus nebus vienišas.

Iš to seka išvada, kad reikia mokėti suprasti tikrąjį žmogaus grožį, artimame žmoguje atrasti vis naujų ir naujų bruožų bei savybių. Pravartu nevengti bendravimo su kitais žmonėmis: jie duos naujų įspūdžių, sudarys sąlygas paliginimui, sugretinimui. Neverta tikėti pasakomis, kad meilė trokšta vienumos. “Uždaryta meilė nyksta, dūsta”.

Įvairūs aautoriai meilę sieja su žmonių bendravimu, su tokiomis žmoniškomis problemomis, kaip simpatija, abipusis supratimas, pasitikėjimas, atvirumas, artumas, intereso bendrumas ir t.t. Dažnai sakoma, kad bendravimas su žmonėmis – tai prabanga, bendravimas su draugais – tai šventė. Tad vienas kitą mylėdami ieškome bendrų draugų, branginame jų norą bendrauti.

Meilė – tai kai du žmonės, du skirtingi dvasiniai pasauliai, skirtingos mintys ir charakteriai, vienas su kitu susiderina. Svarbu susiderinti, bet ne užgožti vienas kitą, nebūti vienas kito šešėliu. Susiderinimas reikalauja laiko, atsakomybės ir abipusių pastangų. Menkiausias netaktas, abejingumas kurio nors atžvilgiu ne tik suteikia skausmą, bet taip pat griauna tiltus į vienas kitą. Tačiau kita vertus, negalima ir su viskuo sutikti, viską atleisti. Toks neprincipingas elgesys neišsaugos meilės, priešingai, artins prie bedugnės. Dvasios vergų negalima mylėti.

Meilė yra tikra ir stiprėja tarp tokių žmonių, kurie vienas kitam neleidžia suklupti, atsilikti, sustoti kelio nelygumuose, kurie dieną iš dienos nuolat siekia užkariauti vienas kitą ne apsimetinėjimu ir melu, bet nuoširdumu, tiesa, šiluma.

AR MEILĖ – MENAS?

Ar meilė – menas? Žmonės niekada negalvoja, kad meilė nėra svarbi. Jie ištroškę jos, bet vargu ar galvoja, jog mylėti galima mokytis. Keista, tačiau taip jau yra, kad daugelis mąsto ir sprendžia, kaip tapti mylimu, bet ne mylinčiu. Kiekvienas nori bbūti mylimas, stengiasi tapti meilės objektu. O kaip tai pasiekti? Dažniausiai siekiama labiausiai paplitusiais metodais, būtent: išmokstant ir laikantis gerų, malonių manierų, būti maloniu pašnekovu, atkreipiant į save priešingos lyties dėmesį mandagumu, paslaugumu, linksmumu, sugebėjimu bendrauti. Tačiau tai tik populiarumo troškimas, bet jokiu būdu ne meilė. Antra vertus žmonės įsitikinę, jog meilėje svarbu yra meilės objektas, t.y. ką mylėti ar kieno meilės siekti, o mylėti, atseit, yra paprasta. Patraukli mergina vyrui, patrauklus vyriškis merginai – tai tikslas, kurio jie siekia. “Patrauklus” paprastai reiškia visą glėbį tam laikmečiui populiarių savybių. Pavyzdžiui: trečiame dešimtmetyje patrauklia buvo laikoma išgerianti, rūkanti, seksuali mergina; šiandien mada reikalauja šeimyniškumo, kuklumo vidinio grožio; tai pat ir vyrai: XIX a. pab. XX a. pr. Turėjo būti agresyvus, kai tuo tarpu dabartinį patrauklumą lemia tolerantiškumas. Atrodo, tarsi vyrautų rinkos sąlygos santykiuose tarp dviejų vienas kito geidžiančių objektų, tai yra, jokiu būdu nenorima nuvertinti savęs ir dėl užslėptų ar akivaizdžių privalumų renkamasis objektas turi atitikti tam tikras nuostatas, kurias peržengus šis objektas tampa nebeįdomus. Kultūroje, kur vyrauja rinkos orientacija, kur materialinė sėkmė yra išskirtinė savybė, nėra ko stebėtis, kad žmonių meilės ryšiai tik atkartoja tuos pačius mainų modelius, kurie valdo prekių ir darbo rinką.

Štai dar vienas aspektas, kurio nederėtų pamiršti

– neišskirta riba tarp pradinio “įsimylėjimo” ir ilgalaikės meilės. Du žmonės, susižavėję vienas kito savybėmis, leidžia sugriūti sienoms, iki atitinkamo momento saugojusioms nuo “pašalinio” įsiveržimo, pasijunta artimi. Tai ypač keista ir nuostabu tiems, kurie iki tol nepripažino egzistuojant meilę, buvo užsidarę savyje.

Taigi meilės jausmo pliūpsnis sukelia daugybę malonių, iki šiol nepatirto išgyvenimo. Tačiau monotoniškumas, nuobodulys, pirmąjį susižavėjimo jausmą paverčia begaline kančia, kuri numarina viską, kas iki tol žavėjo. Atrodo, kad tik sulaukus, kol pirmieji intymumo santykiai atbunka, jie sugeba suvokti, kkad vienas kito žavesį palaikė meile, nors buvo tik jų vienišumo įrodymas. Įsitikinimą, kad nieko nėra lengvesnio už meilę, sugriauna akivaizdus priešingas reiškinys. Kažin ar atrastume kitą tokią veiklą, kuri prasidėtų su tokiomis viltimis bei lūkesčiais ir kuri taip greitai ir skausmingai baigtųsi.

Neproduktyvios orientacijos žmonės atiduodami jaučiasi skurdinami. Todėl daugelis iš jų atsisako duoti. Kai kas davimą laiko vertybe, nes tai esanti auka. Jie mano, jei duoti yra skausminga, jie privalo duoti; davimo vertė glūdinti pačiame aukojimosi akte. Jų ppožiūriu, dorovinė norma – geriau duoti, negu imti – reiškia, kad verčiau kentėti, nei pačiam patirti džiaugsmą.

Produktyviam charakteriui davimas turi visiškai kitą prasmę. Davimas yra aukščiausia pajėgumo išraiška. Davimas labiau džiugina negu gavimas ne todėl, kad tai netekimas, bet kad dduodamas aš išreiškiu savo gyvybingumą.

MEILĖ – TAI VEIKLA

Meilė – tai veikla, aktyvus veiksmas, o ne poveikio buvimas. Meilė gali būti apibūdinta tik kaip davimas, bet jokiu būdu ne gavimas. Priėjus šią išvadą tenka nukrypti ir į davimo bei gavimo sąvokas. Materialios, t.y. medžiaginės orientacijos žmogus visuomet suprastų davimą kaip savo nuosavybės netekimą; jeigu mainais už tai nieko nėra gaunama, šis atidavimas yra kaip jo paties skurdinimas. Ir priešingai, žmogus, kuriam neegzistuoja materijos ribos, kuris sugeba pažvelgti ir į savo gyvybinių galių šaltinį, visuomet pastebės, kad davimas – tai aukščiausia pajėgumo išraiška. Davimas labiau džiugina nei gavimas ne todėl, kad tai yra netekimas, bet kad duodant yra išreiškiamas savas vidinis gyvybingumas.

Materialinių daiktų sferoje davimas reiškia turtingumą. Ne tas yra turtingas, kuris tturi daug, o tas, kuris daug duoda.

Bet svarbiausioji davimo sfera, aišku, yra ne materialinių daiktų, o specifiškai žmogiška. Ką vienas žmogus duoda kitam? Jis atiduoda save, vertingiausia, ką turi, atiduoda savo gyvenimą. Tai nebūtinai reiškia, kad aukoja savo gyvenimą kitam. Bet tai ką jis duoda, gyvena jame; jis duoda savo džiaugsmą, savo dėmesį, savo supratimą, savo žinojimą, savo humorą ar savo liūdesį – visas žmogiškojo gyvybingumo išraiškas. Atiduodamas savo gyvenimą, jis praturtina kitą žmogų, sustiprina jo gyvybingumo jausmą, kartu stiprindamas iir savąjį. Ir duoda ne tam, kad gautų: davimas pats savaime yra išskirtinis džiaugsmas. Bet jis negali duoti nepažadindamas kitame asmenyje kažko, kas gimdamas apšviečia jį patį. Nuoširdžiai duodamas, jis neišvengiamai gauna ir pats. Abu dalijasi džiaugsmu dėl to, ką pažadino gyvenimui. Davimo akte kažkas gimsta, ir abu dalyvaujantys yra dėkingi gyvenimui, kuris gimė juose. Meilės atveju tai reikštų: meilė yra jėga, kuri gimdo meilę.

Gebėjimas mylėti, kaip davimas, priklauso nuo asmens charakterio.Tam reikia susiformuoti produktyvią nuostatą; šios nuostatos dėka žmogus įveikia priklausomybę, norą išnaudoti kitą arba atsiriboti nuo visų, įgauna pasitikėjimo savo paties galiomis, drąsos pasikliauti savo jėgomis siekiant tikslo. Jeigu jam šių savybių trūksta (ar jos nėra pakankamai išugdytos), jis bijo duoti save – taigi mylėti.

Be davimo, aktyvus meilės pobūdis pasireiškia dar keliais esminiais elementais, bendrais visoms meilės formoms. Tai yra rūpesčiu, atsakomybe, pagarba ir žinojimu.

Iš to seka išvada, kad ne tas turtingas, kuris daug turi, bet tas, kuris daug turėdamas ne mažiau duoda. Taigi, jei sugebėjimas duoti virstų kasdienybe, jis iššauktų tam tikrą reakciją, priverčiančią pamiršti vien tik savo “Ego” . Ir kaip neapykanta gimdo dar didesnę neapykantą, tai ir šis atvirkštinis procesas kaip meilė (davimo išraiškoje) neliktų be atsako. Be davimo, rūpestis būtų dar vienas aspektas, kuriuo žžmogus išreiškia savo nuoširdumą ir taip pat įrodo meilės jausmą. Meilė – tai aktyvus rūpinimasis gyvenimu ir tuo, ką mylime.

Meilės esmė yra veikti vardan kažko ir “suteikti gyvenimą kažkam”. Kiekvienas myli tai, ką jis sukuria, ir kiekvienas dirba vardan to, ką jis myli. Rūpinimasis kažkuo iššaukia atsakomybę už mylimą žmogų. Tačiau, kad atsakomybė neperaugtų į savininkiškumą, reikalinga pagarba. Štai tokioje dirvoje įmanomas asmenybės vystymasis, iš kitos pusės negniuždoma lygybė, laisvė, vienybė ir kartu nepriklausomybė. Nes juk meilė yra laisvės, o ne išnaudojimo kūdikis.

Juk ir mes negalėtume mylėti žmogaus, nepažindami jo, kaip visumos dalelės ir kaip atskiro individo; negalėtume sakyti, jog mylime žmogų, nežinodami jo trūkumų, asmeninių savybių, visuomet trokštame sužinoti “žmogaus paslaptį” – kodėl? Meilė yra vienintelis pažinimo būdas. Meile mes atiduodame save, kartu įsiskverbdami į kitą asmenį, kuriame atrandame save ir atskleidžiame mus abu, t.y. atskleidžiame dar vieną paslaptį. Meilė – tai galia, kurios nė už ką negalima sulyginti su prievarta. Prievarta net ir vėjas negali nuplėšti nuo žmogaus apsiausto, jis tik priverčia pastarąją dar labiau susisupti. Saulė gi atvirkščiai, kaip švelnumo simbolis, turi galią savo šiluma išrengti žmogų, o tam neprireikia jokių prievartos galių.

Meilės objektą bandyta aiškinti kaip žmogaus norą išsivaduoti iš vienatvės, tačiau juk “niekada mylintis nnepasieks meilės, jei jo mylimasis nesieks jos taip pat”, kaip ir “viena ranka nesukelia plojimo be kitos”. Be abejo, tikra meilė negali apsiriboti vienu žmogumi, kitaip, jei jis mylės tik vieną žmogų, o likusiems bus abejingas, tai bus ne meilė, o vienpusis ryšys arba išplėstas egoizmas.

Rūpestis ir dėmesingumas apima kitą meilės aspektą – atsakomybę. Mūsų dienomis atsakomybė dažniausiai suvokiama kaip pareiga, kaip tai, kas mums primetama iš išorės. Bet atsakomybė iš esmės yra laisvas aktas; tai mano atsakas į kito žmogaus išreikštą ar neišreikštą poreikį. Būti atsakingam reiškia būti pajėgiam ir pasirengusiam „atsakui“.

Atsakomybė gali lengvai pereiti į dominavimą ar savininkiškumą, jei nebus trečio komponento – pagarbos .Pagarba nėra baimė ar siaubas. Ji reiškia-gebėjimą vertinti asmenį tokį, koks jis yra, suvokti jo individualumą. Pagarba reiškia rūpinimąsi tuo, kad kitas žmogus augtų ir atsiskleistų. Tokiu būdu pagarba teigia išnaudojimo nebuvimą. Jei aš myliu kitą žmogų, jaučiuosi esąs išvien su juo, bet su tokiu, koks jis yra, o ne su tokiu, koks man reikalingas kaip mano reikmių objektas.

Pagarba asmeniui nėra įmanoma be jo pažinimo, rūpestis ir atsakomybė būtų akli, jei nesiremtų žinojimu. Pažinimas būtų tuščias, jei nebūtų pagrįstas rūpesčiu. Yra daug žinojimo lygmenų; žinojimas meilės požiūriu yra ne kažkas, o esminis dalykas. Tai

įmanoma vien tik tada, kai aš galiu peržengti rūpinimąsi savimi ir žiūrėti į kitą žmogų jo akimis.

Žinojimas turi dar vieną svarbesnį sąryšį su meilės problema. Esminis poreikis užčiuopti ryšį su kitu žmogumi taip, kad būtų peržengtos žmogaus vienatvės kalėjimo ribos, yra susijęs su išskirtiniu žmogišku poreikiu pažinti „žmogaus paslaptį“. Gyvenimas jau vien savo biologine prasme yra stebuklingas ir paslaptingas, o savo žmogiškais aspektais žmogus lieka nesuvokiama paslaptis ir sau, ir savo draugams. Mes žinome save, ir vis dėlto, kiek bedėtume ppastangų, negalime savęs pažinti iki galo. Mes žinome savo artimą, ir vis dėlto nepažįstame jo, nes nei mes patys, nei mūsų artimieji nesame daiktai. Juo giliau skverbiamės į mūsų ar kieno nors kito esybę, tuo labiau pažinimo tikslas tolsta nuo mūsų. Vis dėlto mes negalime atsisakyti pastangų skverbtis į žmogaus sielą, į slapčiausią branduolį to, kas yra „jis“.

Yra vienas desperatiškas būdas pažinti paslaptį; tai yra visiška valdžia kitam žmogui, verčianti daryti tai, ką mes norime, jausti, ką norime, galvoti, ką nnorime, sudaiktinti jį, paversti mūsų nuosavybe. Aukščiausias tokio pažinimo laipsnis – tai sadizmas, noras ir gebėjimas priversti žmogų kentėti; kankinti jį, kol išduos savo paslaptį. Taigi žiaurumo prigimtis pagrįsta troškimu suvokti daiktų ir gyvybės paslaptį.

Kitas būdas pažinti „paslaptį“ yra meilė. MMeilė yra aktyvus skverbimasis į kitą asmenį, kuriame noras pažinti nurimsta pasiekus vienybę. Meilė yra vienintelis pažinimo būdas, kuris atsako į mūsų klausimą. Meilės aktu atiduodami save, įsiskverbdami į kitą, mes atrandame save, atskleidžiame save, atskleidžiame žmogų.

Vienintelis tikro pažinimo kelias slypi meilės veiksme. Šis veiksmas peržengia mintį, jis transcenduoja žodžius. Tai yra drąsus šuolis į sąryšio išgyvenimą. Protinis pažinimas yra psichologinis žinojimas; jis yra būtina visiško pažinimo meilėje sąlyga. Mes turime objektyviai pažinti kitą asmenį ir save, kad galėtume matyti jį realų, be iliuzijų, iracionaliai iškreipiančių jo vaizdą. Tik jei mes objektyviai pažįstame žmogišką būtybę, galime pažinti jį aukščiausia prasme, meilės akte.

Rūpestis, atsakomybė, pagarba ir žinojimas yra tarpusavyje susiję. Tai yra sindromas nuostatų, būdingų subrendusiai asmenybei, kuri produktyviai išvysto savo ggalias, kuri nori to, ką kuria savo darbu, kuri yra atmetusi svajones apie visažinystę ir visagalybę, kuri yra įgijusi kuklumo, pagrįsto vidine jėga, kylančia iš nuoširdžios produktyvios veiklos.

Meilė, nebijau to žodžio, kaip vienijantis, rišantis, unikalus ryšys ne tarp kūnų, bet tarp sielų.

Žmonės per amžius ieškojo atsakymo, kas yra Meilė.

Jei mes laikysime ją kaip viena iš savo emocijų, mes labai klysime, kadangi ji dar niekuomet nebuvo kam nors iš žemės gyventojų pavaldi. Meilė – tai vienijantis ryšys , tai kieno ddalimi mes esame, ji apima visą visatą. Meilė ir gyvenimas yra mums duoti, ir mes neturime teisės kėsintis į juos.

Taigi, į žmoniją reikėtų žvelgti, kaip į atskirą, bet vieningą organizmą, kurio visos ląstelės dirba pagal tam tikrą programą, kuriai vadovauja vienovė. Jei viena ląstelė pradeda rūpintis tik savimi, savo interesus iškelia aukščiau už viso organizmo interesus – ji pamina meilę. Ląstelės su organizmu vienovei tegali vadovauti meilė.

MEILĖS KOMPONENTAI

Moksliniai meilės ryšių tyrimai vyksta tik pastaruosius 30 metų, ir iki šiol dauguma autorių mano, kad meilės neverta tirti moksliniais tyrimais. Tačiau ši nuomonė pamažu keičiasi. Kai kuriais tyrimais mėginama nustatyti romantiškų meilės ryšių sudėtines dalis ir jų pokyčius. Šie tyrimai paremti nuomone, kad meilė išlieka per ilgus santuokos metus. Tačiau skirtingose pakopose ji turi būti skirtingai apibrėžiama.

Partnerių porą siejantys ryšiai apima tris pagrindines elgsenos sistemas: prieraišumo, dauginimosi ir globos. Taigi santuoka – tai abipusiai ryšiai, kurie remiasi emocine, seksualine ir šeimynine priklausomybe. Ryšiams plėtojantis, seksualinė trauka, iš pradžių buvusi labai svarbi sudėtinė dalis, užleidžia vietą prieraišumui ir globos sistemoms. Ryšiai, kurie grindžiami vien seksualiniu potraukiu, paprastai nebūna ilgalaikiai, o apimantys globos ir prieraišumo elgesį gali trukti labai ilgai. Ir rūpinimąsi partneriu, ir vaikų auklėjimą valdo globėjiškos elgsenos sistema. Prieraišumo kkomponentas – ne mažiau reikšmingas, tačiau ne toks akivaizdus. Tarp vaiko ir tėvų arba tarp vyro ir žmonos užsimezga saugaus prieraišumo ryšiai, kurie vėliau laikomi savaime suprantamais. Prieraišumo jėga gali būti nepastebima ir tampa akivaizdi tik tuomet, kai ryšiams kyla grėsmė arba kai jie visiškai nutrūksta (tarkim partneriui mirus). Autoriai Elaine Hatfield ir Ellen Berscheid (1998) skiria aistringą meilę, kuri apima stiprius jausmus, seksualinį potraukį bei visišką atsidavimą kitam žmogui, ir draugišką meilę, tai yra šiltą ir patiklų prisirišimą. Jų nuomone, aistringa meilė būna pažinties pradžioje ir pamažu blėsta, o draugiška meilė laikui bėgant stiprėja.

SANTUOKA

Santuoka – tai įvykis, kai du suaugę priešingos lyties žmonės susijungia emociniu požiūriu ir įgyja abu lygias teises pagal įstatymą. Ką reiškia pasakymas emocinis ryšys? Jis atspindi dviejų žmonių motyvaciją ir visų žmonių akivaizdoje duotą priesaiką rūpintis vienas kitu, drauge džiaugtis ir liūdėti, dalintis visu savo gyvenimu.

Santuoka tai yra visuomenės nustatyta tvarka sudaryta vyro ir moters sąjunga, iš kurios kyla jų teisės ir pareigos vienas kito ir vaikų atžvilgiu. Santuoka – yra teisinis šeimos pagrindas.

Pirmaisiais santuokos metais partnerių draugystės rodikliai nekinta, tačiau keičiasi bendra veikla: iš pradžių daugiau dėmesio skiriamas poilsiui ir pramogoms, o vėliau kuriama darbinė partnerystė. Kitaip tariant, būti kartu ima reikšti ne tiek bbendras pramogas, kiek bendras pareigas. Kintantys sutuoktiniai ryšiai gali tapti sudėtingu išbandymu jaunoms sutuoktinių poroms, kurie iki vedybų tikėjosi visiškai kitokio bendravimo. Tyrėjai santuoką vertina kaip procesą. Pereinamasis laikotarpis nuo ikivedybinės palaimos prie tikrovės, nuo tėvų šeimos iki savosios, nuo aistringų ryšių iki draugiškų ir iki pasiryžimo palaikyti santykius dažnai lemia, ar santuoka išliks, ar ne. Be to, ypatingą reikšmę įgyja tokie sutuoktinių bruožai, kaip rūpinimasis, garbingumas, jautrumas, šiluma ir priėmimas. Nesėkmingas pirmų bendro gyvenimo problemų sprendimas vėliau gali turėti neigiamų pasekmių.

POKYČIAI, ĮVYKUS SANTUOKAI

Individualaus – asmeninio pobūdžio pokyčiai. Vestuvių ceremonijos metu svečiai dalyvauja šventėje, linki sutuoktiniams visokeriopos sėkmės, dovanoja dovanas ir sako kalbas. Tokia yra tradicija, nes liūdėti žmogus gali ir vienas, – džiaugtis, deja ne! Po vestuvių prasideda pirmieji įsipareigojimai vieno sutuoktinio kitam. Iškyla punktualumo svarba. Draugystė atrodo lyg specialiai tam skirta, kad pora būtų kartu; susituokus, kasdieninis gyvenimas drauge tampa realybe, o realybė ne visada atitinka svajonę. Šiam laikotarpiui būdinga žavesio praradimas, nes nebeliko nieko slapto, todėl įmanomas ir dar vienas pokytis – dėmesio savo partneriui susilpnėjimas. Dažniausias iš sutuoktiniams būdingų pokyčių – moteris gali tapti nėščia, taigi kūdikio laukimas.

Pokyčiai draugų rate. Įvykusi santuoka įpareigoja bendrauti su tėvais. Tai turėtų būti net tuo atveju, jei tėvai nepritarė santuokai.

Dėl laiko stokos kažkiek atitolstama nuo savo tėvų, nes atsiranda jau dveji tėvai. Jeigu vieno ar kito sutuoktinio tėvai ir toliau nori intensyviai bendrauti tik su savo sūnumi ar dukra, tai jau atsiranda priežastis ir būsimam konfliktui. Privalomi ryšiai su sutuoktinio tėvais, sumažina dėmesį ir laiką skirtą draugams. Keičiasi ryšiai su priešingos lyties asmenimis, nors jie buvo tik draugai, nes atsiranda prielaida sulaužyti ištikimybę. Šeimos tyrinėtojai tvirtina, kad poros, atsisakę tokių ryšių, mažiau konfliktuoja. Savaime aišku, kad neprotinga atsisakyti gerų ddraugų, tačiau geriau su jais susitikti drauge su sutuoktiniu.

Ekonominiai pokyčiai. Jeigu buvo koks nors turtas iš vieno ar kito sutuoktinio pusės, po santuokos juo naudojamasi bendrai. Vyras pasidaro oficialiai atsakingas už esamus ar būsimus vaikus ekonomiškai. Pagal įstatymą, net išsiskyrus, vyras privalo išlaikyti vaikus.

Seksualiniai pokyčiai. Po santuokos noras seksualiai bendrauti natūraliai sumažėja, nes ir taip aišku, kad sutuoktinis bus su jumis ne tik šiąnakt, bet ir kasnakt. Sutuoktiniams nebūtina mylėtis kas penkias minutes, nes tam jie turi pakankamai daug llaiko. Sakoma, kad sumažėja sekso dažnumas, bet padidėja jo kokybė. Padidėja taip pat ir atsakomybė. Ypač, jei dar neplanuojama artimiausiu metu turėti vaikų, tenka saugotis pastojimo. Jeigu planuojama turėti kūdikį, negalima savęs stimuliuoti alkoholiu, nes rizikuojama pakenkti būsimam kūdikiui.

Pokyčiai darbo ssferoje. Pirmaisiais santuokos metais, vyrai dar nebūna pamiršę duotos priesaikos, o gal ir santuokos kontrakto, todėl jie stengiasi būti pavyzdingi ne tik darbe, bet ir padeda žmonai namų ruošoje, nuperka maistą, padeda išvalyti butą, gamina maistą. Vyrų pagalba namų ruošoje svarbi dirbančiai moteriai, nes niekas nedaro nuolaidų vien todėl, kad moteris ištekėjo. Deja, vyrų pagalba namų darbuose dažniausiai baigiasi pirmaisiais santuokos metais.

Draugystė iki santuokos buvo lyg įvadas į santuoką, tačiau gyvenimo realybė santuokoje visai ne tas pats, todėl ir vyksta dideli pokyčiai įvairiuose žmonių bendro gyvenimo sferose.

VEDYBINIAI VAIDMENYS

Šiuo metu gerokai keičiasi lyčių vaidmenys, todėl jaunoms sutuoktinių poroms kyla nemažai sunkumų dalinantis pareigomis. Kas ir kaip atliks namų ruošą arba spręs šeimoje kylančius klausimus? Kaip bus priimami sprendimai? Pagal tai, kkaip į šiuos klausimus atsakoma, šeimas, galima skirstyti į kelias rūšis. Pavyzdžiui, pagal vaidmenis ir partnerių vietą šeimoje galima skirti dviejų rūšių – tradicinę ir lygiateisę – šeimas. Tradicinėje šeimoje dominuoja ir neginčytiną šeimos galvos padėtį užima vyras. Žmona visais svarbiais klausimais jam nusileidžia. Namų ūkio darbais dalinamasi tradiciškai: žmona rūpinasi vidiniais reikalais, tai yra namų ruoša ir vaikais, o vyras – išoriniais. Kitaip sakant, čia laikomasi „vyriškų ir moteriškų darbų“ skirstymo.

Levinsonas (1996), aprašydamas tradicinės šeimos ūkį, nubrėžia aiškią rribą tarp moters, besirūpinančios namais ir vyro, išlaikančio šeimą. Moters gyvenimas daugiau susijęs su namais (namų ūkiu, jį supančiais giminystės ryšiais ir socialiniu pasauliu), o vyrų gyvenimas dažniau nukreipiamas į visuomeninę sritį (profesiją ir įvairias institucijas, nesusijusias su šeima). Jis pastebi, kad šiuo metu visuomenėje vyksta lyčių revoliucija, keičianti lytiškumo reikšmę, vyrų ir moterų padėtį visuomenėje ir jų tarpusavio ryšius visose gyvenimo sferose. Šių pokyčių esmė – mažėjantys skirtumai tarp lyčių, dėl ko mažėja namų šeimininkės ir išlaikytojo vaidmenų reikšmė, bei nyksta dichortomija tarp visuomeninės ir namų sferos. Kaip individualybės, vyrai bei moterys ir jų gyvenimai panašėja, todėl atsiranda naujos šeimos formos. Nemažai moterų nusprendžia ne namuose ir lygiomis teisėmis dalyvauti visuomeniniame gyvenime.

Lygiateisė santuoka, arba partneriška santuoka, priešingai tradicinei šeima, yra demokratiškesnis lygiateisių asmenų ryšis, taip bendrai dalijamasi įtaka ir atsakomybe. Šiandien beveik 60 procentų žmonų dirba ir dažnai uždirba daugiau nei jų vyrai. Tokiose santuokose labiau vertinamas partnerio gebėjimas bendrauti, vesti derybas ir spręsti konfliktus. Tradiciniai ryšiai dažnesni tuomet, kai šeimoje dirba tik vyras.

Kai kurie mokslininkai laikosi nuomonės, kad daugiau uždirbantis sutuoktinis naudojasi ir didesnėmis teisėmis priimant sprendimus, dalijantis namų apyvokos darbais ir kitose bendro gyvenimo srityse. Jai taip, galima manyti, kad, didėjant moterų uždarbiui, tarpusavio santykiuose jos ddažniau tikisi lygiateisiškumo ir jo reikalauja. Kitas klausimas, ar jos pasiekia šį tikslą. Nei žmonos dalyvavimas darbinėje veikloje, nei vyro išėjimas į pensiją nekeičia ūkio darbų pasidalijimo. Taip, kaip būtų galima tikėtis. Pavyzdžiui, Walker nustatė, kad net dirbančios motinos namuose atlieka penkis kartus daugiau namų ruošos darbų nei jų vyrai. Naujausias tyrimas patvirtina, kad pradėjusios dirbti žmonos dažniausiai lieka atsakingos ir už didesnę namų ūkio darbų dalį.

Nuo partnerių susitarimo dalintis lyčių vaidmenimis labiau priklauso jų šeimyninė laimė ir asmeninė gerovė, o ne pačios santuokos pobūdis. Susitarimas arba vaidmenų neatitikimas lemia prisitaikymą santuokoje. Blogiausias šeimyninio gyvenimo scenarijus susiklosto, kai žmona labiau nei vyras siekia netradicinio modelio; kuo ryškesnis neatitikimas, tuo santuoka prastesnė.

SĖKMINGOS SANTUOKOS SAVYBĖS

Palyginti su vienišais, išsiskyrusiais ir našliais, suaugusiems, gyvenantiems santuokoje, ypač vyrams, būdingas stipresnis gerovės jausmas ir retesni tokie psichologinės įtampos požymiai, kaip depresija arba nerimas. Svarbiausias dalykas, lemiantis gerą psichologinį klimatą šeimoje, yra emocinė parama. Tačiau santuokos labai skiriasi viena nuo kitos. Kokie požymiai apibūdina „gerą“, tai yra didesnę laimę teikiančią santuoką, lyginant ją su mažiau nusisekusiais vedybiniais ryšiais? Nors laimingos santuokos formulės nėra, mokslininkai aprašė kai kuriuos veiksmus, kurie iš dalies lemia santuokos kokybę. Skolnick (1981), mano, kad svarbiausi iš jų yra šie: šilti ir mmalonūs tarpasmeniniai ryšiai, vieningumas, geri tėviškų vaidmenų modeliai, požiūris į konfliktą kaip normalų reiškinį ir homogamiškumas. Nemažai tyrimų įrodo, kad sėkmingas seksualinis gyvenimas stipriai susijęs su ryšių apskritai kokybe.

Santuokos sėkmė dažnai priklauso ir nuo sutuoktinių asmenybės. Remiantis Kelly ir Conley (1987), „Kelly tęstinis santuokinio suderinamumo tyrimas“ duomenimis, daroma išvada, kad sutuoktinių asmeniniai bruožai lemia tarpusavio ryšių pastovumą ir patiriamą laimę. Nesėkmingą santuoką geriausiai apibūdina vyro ir žmonos neurotiškumas ir prasta vyro impulsyvumo kontrolė. Manoma, kad santuokoje formuojami pažintiniai ir elgsenos modeliai labiausiai priklauso nuo asmenybės bruožų. Neurotiškumas padidina perdėtų reakcijų bei konfliktų tikimybę ir trikdo bendravimą. Levenson ir kiti taip pat mano, kad labai svarbi pasitenkinimo santuoka sąlyga yra poros gebėjimas spręsti kylančius konfliktus. Nesėkmingoje santuokoje abu partneriai dažniau demonstruoja neigiamus jausmus ir elgesį. Sėkmingai santuokai neužtenka tik meilės. Būtinas gebėjimas spręsti problemas ir efektyviai bendrauti. Neišspręsti svarbūs klausimai palaipsniui kaupiasi ir galų gale gali sukelti rimtą grėsmę santuokos stabilumui. Vedybiniais ryšiais labiausiai patenkinti sutuoktiniai paprastai sugeba gerai prisitaikyti prie svarbiausių asmeninio gyvenimo ir šeimos ciklo pokyčių. Tokie įvykiai, kaip išėjimas į pensiją, nekeičia santuokinių ryšių, o tik išryškina teigiamus ir neigiamus santuokos aspektus. Kadangi viso gyvenimo eigoje žmonės paprastai laikosi tų pačių elgsenos modelių, santuokos kokybė po šių esminių

įvykių dažnai priklauso nuo ankstesnių santuokos ypatumų. Gyvendamos bendrai visos sutuoktinių poros privalo prisitaikyti prie daugybės stresą keliančių įvykių. Jų gebėjimas prisitaikyti priklauso nuo streso stiprumo ir partnerių asmeninio pažeidžiamumo. Poros, turinčios gerus įveikos įgūdžius ir patiriančios nedaug stresų, paprastai labai patenkintos santuoka ir ilgiau ją išsaugo. Poros, kurios patiria daugiau stresų, turi daugiau silpnų bruožų ir prastesnius įveikos įgūdžius, būna daug mažiau patenkintos bendru gyvenimu ir dažniau skiriasi. Be to, net sėkminga santuoka gali nukentėti, jei stresas viršija poros ggebėjimą jį įveikti.

Kuo panašesnės partnerių asmenybės savybės, socialinė kilmė, šeimyninių vaidmenų modeliai, prieraišumo istorija ir požiūriai į lyčių vaidmenis, tuo mažesnė konfliktų galimybė ir labiau tikėtinas santuokos stabilumas bei tarpusavio suderinamumas. Poroms, kurios turi geresnius socialinius įgūdžius ir sugeba spręsti konfliktus, geriau sekasi palaikyti intymius ryšius. Jeigu sutuoktiniai sugeba išgyventi, paprastai sunkesnę, vidurinę santuokos pakopą, kai svarbiausias uždavinys yra vaikų auginimas, dažniausiai jie būna labiau patenkinti ir santuoka, ir gyvenimu apskritai. Sutuoktinis – svarbi socialinio tinklo dalis, pagrindinis socialinės pparamos teikėjas. Žinoma, kad vyrai santuokoje apskritai gauna daugiau naudos nei moterys. Žinoma, kad santuokos kokybė stipriai veikia vaikus ir jų santuokas. Be to, žinoma, kad daugelyje santuokų šie tikslai nepasiekiami, o sutrikusi paramos sistema kelia nemažą grėsmę individui.

ŠEIMA <

Pagrindinė socialinė sritis yra šeima. Šeimos ryšiai yra gyvybiškai svarbūs. Įvairiuose šeimos problemų ir jos reikšmės suaugusiojo raidai tyrimuose dažniausiai naudojami tokie metodai, kurie šeimą apibrėžia kaip atskirą vienetą. Laikantis šeimos raidos požiūrio, šeima vertinama kaip dinamiška tarpusavio ryšiais susieta sistema ir tyrimais siekiama nustatyti, kaip ji kinta nuo susikūrimo iki iširimo. Taip ieškoma visoms šeimoms bendrų požymių ir siekiama nustatyti universalų šeimos kaip atskiro vieneto raidos modelį.

Šeima yra daugiau negu vien teisinis, visuomeninis ir ekonominis vienetas, tai – meilės ir solidarumo bendruomenė, unikaliai suderinta mokyti ir perduoti kultūrinėms, etinėms, visuomeninėms, dvasinėms bei religinėms vertybėms, kurios yra esminės jos narių ir visuomenės vystymuisi ir gerovei.

Šeimos apibrėžimuose dažniausiai nurodoma, jog ji yra mažoji socialinė grupė; beveik visur pabrėžiama, kad jji egzistuoja kiekvienoje visuomenėje ir kad jai būdinga savita gyvenimo organizacija, papročiai bei tradicijos. Kai kurie šeimos tyrinėtojai linkę akcentuoti gyvenimą kartu; ekonominę kooperaciją bei seksualinę reprodukciją.

ŠEIMOS FUNKCIJOS

Santuoka ir šeima, kaip visuomeninė institucija turi specifines funkcijas:

· Gimdo ir auklėja vaikus.

· Atlieka socializacijos funkciją. Įdiegia savo vaikams visuomenėje priimtas socialines normas ir vaidmenis.

· Atlieka emocinio stabilumo funkciją – parodo meilę ir rūpestį, suteikia galimybę priklausyti kažkam, kas gali patarti, pakonsultuoti, iškilus svarbiam klausimui.

Nėra kitos tokios institucijos visuomenėje, kuri taip išbaigtai atliktų emocinę funkciją.

Peržvelgę ššeimos funkcijas, matome, jog šeima nepaprastai daug talkina visuomenei, būtent socializuodama ir paruošdama gyvenimui visuomenėje būsimus piliečius. Nežiūrint to, šeimos ir visuomenės ryšio klausimas nėra tinkamai sureguliuotas, nes kol kas visuomenė iš šeimos labai daug reikalauja, bet nieko jai nesuteikia. Jeigu ji ir teikia kokias nors lengvatas, tai vis dėlto tą daro labai specifiniu būdu. Dažniausiai ji remia tas šeimas, kurios beveik neužsiima vaikų socializavimu. Tai reiškia, kad šeimos, kurios įdeda dideles pastangas, deramai auklėdamos savo vaikus, lieka net nepastebėtos, nes jos visuomenei nesukelia nepatogumo jausmo. Ar tai tinkama reakcija į gerai atliekamą darbą?

Kas atsitiktų, jei šeimos, kurios rūpinosi savo vaikais, pamirštų juos ir lauktų, kol atsitiks kažkas neįprasta? Tikriausiai ir tie gerai auklėti vaikai įgytų problemų. Todėl nedera nepastebėti gero šeimų elgesio lyg tai būtų savaime suprantamas dalykas. Dažnai galima išgirsti sakant, kad šeima yra tokia, kokia yra visuomenė. Be abejo, besikeičiant visuomenei, šeima keičiasi, bet ji stabilesnė, ir yra geriausia humaniška bendrija greitai besikeičiančiose visuomenėse.

Šeima, kaip socialinės paramos sistema, privalo atlikti nemažai funkcijų: apsaugoti savo narius, mokyti vaikus bendrauti, rūpintis seneliais. Vienus uždavinius kelia kultūrinė aplinka, kiti susiję su konkrečia šeima, vieni uždaviniai – nuolatiniai, kiti išplaukia iš tam tikros gyvenimo pakopos. Šeimos raidos užduotis – ttai „atsakomybė už augimą, kylantį tam tikru šeimos gyvenimo laikotarpiu, kurį sėkmingi pasiekusi šeima jaučiasi patenkinta dabartimi, yra remiama aplinkų ir galių efektyviai spręsti tolesnes užduotis, tuo tarpu nesėkmė veda į nusiminimą, visuomenės nepritarimą ir apsunkina tolesnių raidos užduočių vykdymą“. Šeimos gyvenimo ciklo eigoje keičiasi šeimos atsakomybė.

SUTUOKTINIŲ TARPUSAVIO DARNA

Sutuoktinių požiūris į sukurtą šeimą, gali būti išreikštas tam tikrais būdais. Ne visi vienodai suvokia santuokinę sąjungą, nes santuokos sėkmė ar laimė, kaip kartai žmonės vadina tokį savo gyvenimo laikotarpį, yra subjektyvus momentas. Jis priklauso nuo kiekvieno individualaus požiūrio, tačiau dauguma sutuoktinių mano, kad svarbiausia – daug laiko praleisti drauge.

Savo santuokinę darną poros geriausiai įvertina tik įsižiūrėję į savo draugų ar artimųjų šeimyninį gyvenimą. Lygindami save su kitais, jie pastebi įdomų reiškinį: visuomet patrauklesni atrodo tie, su kuriais neteko kartu gyventi. Yra itin subjektyvus atspalvis santuokinėje darnoje. Jeigu turite gerą intuiciją ir sugebate atspėti savo partnerio norus ir dar juos patenkinti, bus tikra išorinė darna. Būtent, išorinė, nes asmenybė savo viduje gali pajusti per didelį konformizmą, taigi galima prarasti vidinę darną. Santuokinę darną taip pat galima įvertinti pagal abipusį tam tikrų poreikių patenkinimą. Tai galėtų būti:

· Seksualinis pasitenkinimas. Kai kurie sutuoktiniai tai laiko giliu emociniu suartėjimu; kiti – mano, kad tai jų ssielų susiliejimas. Abipusis seksualinis pasitenkinimas sukelia teigiamus fiziologinius pokyčius, kurie pakelia nuotaiką.

· Empatija – vienas kito supratimas, savitarpio pagalba, aukojimasis, siekiant gero kitam.. Tia be galo reikšminga sutuoktiniams, nes empatija stabdo egoizmą.

· Prieraišumas. Jeigu sutuoktiniai vienas kitą supranta, negali vienas be kito gyventi, jien daug ką padarys šeimos labui; geri darbai ir pačius juos daro laimingais.

· Sutuoktinių tarpusavio darna yra vienas svarbiausių šeimos funkcionavimo kriterijų. Tačiau neverta pamiršti ir apie kitus jos narius, nes tik visų jų visiškas įsijungimas į šeimą, sudaro jos stiprybę.

ŠEIMOS GYVENIMO CIKLAS

Šeimai būdingi tam tikri gyvenimo ciklai, kurie jai itin reikšmingi. Tie ciklai yra susiję su šeimos gyvenimo įvykiais. Tai:

· Santuoka,

· Pirmo vaiko gimimas,

· Paskutinio vaiko gimimas,

· Vaikai išeina iš namų,

· Sutuoktiniai virsta seneliais,

· Našlystė,

· Mirtis.

Kiekvienas gyvenimo ciklas šeimai savaip svarbus. Be abejo, ne visi ciklai pasikartoja kiekvienoje šeimoje: vaikų neturinčios šeimos neišgyvena jausmų, susijusių su vaikų gimimu, išėjimu, anūkais. Vargu, ar įmanoma tvirtinti, jog šeimos, neturinčios vaikų, neturi ir problemų. Kiekviena naujai susikūrusi šeima tikisi turėti palikuonių. Jeigu paaiškėja, kad tai neįmanoma, dažniausiai ieškoma priežasčių dėl ko taip yra. Tai jau kitokie gyvenimo ciklai, Bet jie susiję su nemažesniais pergyvenimais.

Psichologiniu požiūriu šeimoje ypač svarbu savęs supratimas ir saviraiška. Šeimos nariai yra lyg socialiniai veidrodžiai, kuriuose kiekvienas pamato save ir tai, kaip jį suvokia kiti. Gaudamas

pritarimą savo elgesiui iš kitų šeimos narių, žmogus išsiugdo teigiamus jausmus.

Kiekvienas šeimos narys yra organiškai įpintas į visos šeimos struktūrą. Elgesio pavyzdžiai arba ryšiai, tarp šeimos narių reguliuoja jų elgesį šeimos viduje. Šeimos struktūra dažniausiai funkcionuoja hierarchijos principu. Tai reiškia, kad tėvai ir vaikai yra skirtingame pavaldumo lygyje. Šeimos struktūra taip pat gali atspindėti skirtingus šeimos narių lūkesčius vienas kito atžvilgiu bei leistino elgesio ribas. Elgesio ribų aiškumas yra nepaprastai svarbus šeimos funkcionavimo rodiklis. Jeigu šeimos nariai griežtai atsiriboja vieni nnuo kitų, pavyzdžiui sutuoktiniai nuo vaikų, pasidaro sunku bendrauti tarpusavyje. Taip pat šiuo atveju lengvai pažeidžiamos visos šeimos apsauginės funkcijos. Ima atrodyti lyg kiekvienas atsakingas tik pats už save, tačiau labai skirtingas tas atsakomybės laipsnis.

Ne itin gera situacija susidaro ir priešingu atveju, kai sutuoktiniai susilpnina ribas tarp savęs ir kitų šeimos narių – vaikai ar kiti šeimos nariai gali įsiveržti į sutuoktinių tarpasmeninių santykių sferą ir trukdyti jai funkcionuoti.

Šeima, būtent, yra stipri, jeigu jos vidaus struktūroje nėra per ddidelių nukrypimų. Labiausiai šeima yra pažeidžiama streso atvejais, atsiradus šalies ekonominei krizei ir diskriminacijos atveju.. Visi šie išoriniai veiksniai daro skirtingą poveikį šeimai, tačiau šeima geriau sugeba įveikti sunkumus, jeigu ji yra sutelkta. Sutuoktiniams būtina turėti savo psichosocialinę erdvę, kurioje jjie gali pajusti emocinę darną. Toks sutuoktinių bendrumas taip pat apibūdina jų santuokinį pasitenkinimą.

Šeimos gyvenimo ciklo modelis pagrįstas prielaida, kad šeimos praeina universalias, numatomas raidos pakopas. Šios pakopos apibūdina tam tikru laikotarpiu vykstančius kokybinius šeimos sudėties, struktūros ir funkcijų pokyčius. Kiekvienoje pakopoje iškyla tam tikros raidos užduotys, kurias reikia spręsti, kad šeima toliau galėtų efektyviai funkcionuoti ir plėtotis. Manoma, kad kiekvienoje pakopoje šeimos užsiima panašia veikla ir sprendžia panašius klausimus, nors veikiausiai kiekviena šeima ir individai visa tai išgyvena labai skirtingai. Taigi tam tikra pakopa apibūdina šeimos vaidmenų struktūrą ir šeimos narių tarpusavio ryšius: jų poreikius, lūkesčius, gaunamą naudą ir pareigas. Žinoma, kaip ir individas, šeima nepasijunta vieną rytą pasiekusi naują ir visišką skirtingą gyvenimo pakopą. Viena pakopa šiek ttiek dengia kitą arba jas skiria tam tikri pereinamieji laikotarpiai. Iš tiesų kiekviena pakopa kyla iš ankščiau įgytos patirties, o joje padaryti sprendimai siekia gana tolimą ateitį. Manoma, kad pereinamieji laikotarpiai kelia nemažai sunkumų, nes šeimos nariai turi iš naujo nustatyti vaidmenis, pakoreguoti santykius ir lūkesčius. Nemažai dėmesio skiriama pakopų pradžiai ir pabaigai (pavyzdžiui, ankstyvai ar vėlyvai santuokai, tėvystei) bei pasekmėms, kurias sukelia konkrečioje pakopoje atsiradę sunkumai ( tarkim, šeimose, negalinčiose susilaukti vaikų. Šeimos gyvenimo ciklas susijęs su šeimos narių ppsichologine gerove, kuri įvertinama tokiais kriterijais: pasitenkinimas santuoka, bendras pasitenkinimas gyvenimu, vaidmens reikalavimai, savivoka ir psichikos sveikata.

Taigi šeimos gyvenimo ciklo perspektyvos šerdis – vidinė šeimos sistemos organizacija. Jos kaita ir pokyčių įtaka visai šeimai bei jos nariams. Teigiama, kad šeima plėtojasi ir bręsta kaip atskiras individas.

Vienas populiariausių – Duvall (1977) šeimos raidos modelis, pagal kurį skiriamos aštuonios šeimos gyvenimo ciklo pakopos. (Priedas Nr. 1)

Atkreipkite dėmesį, kad vienas svarbiausių veiksnių, pagal kuri Duvall nustato šeimos vietą gyvenimo cikle, yra vyriausiojo vaiko amžius ir jo mokymaisi: “Vyriausias vaikas, žengdamas augančios patirties laipteliais, visuomet kartu vedasi ir savo šeimą. Augindama jaunesnius vaikus šeima iš esmės kartoja šią raidos patirtį, pasinaudodama įgytais įgūdžiais. Vėliau gimę vaikai patenka į šeimą, esančią kitoje raidos pakopoje, nei pirmagimiai. Vien chronologinis amžius mažai ką pasako apie šeimos vietą cikle, nes žmonės tuokiasi ir susilaukia vaikų būdami labai skirtingo amžiaus. O individo padėtis šeimos gyvenimo cikle stipriai veikia jo objektyvų požiūrį į savo amžių.

TĖVYSTĖ

Tėvystė, viena svarbiausių raidos užduočių pilnametystėje, labiau nei bet kuris kitas vaidmuo žymi nebrandumo pabaigą., lemia individo savivoką, jo ryšius su kitais ir gyvenimo būdą. Be kitų vaidmenų, individui tenka tėvo vaidmuo. Tėvystės sąvoka apima būdus, kuriais dauguma suaugusiųjų išreiškia asmeninį tęstinumą. Tėvystė itin reikšmingai aapibrėžia vyrų ir moterų lyčių vaidmenis. Pirmo vaiko gimimas atspindi esminį pereinamąjį laikotarpį šeimos ir individo raidoje. Vyras ir žmona tampa tėvu ir motina, keičiasi santuokos struktūra ir funkcijos, kadangi diadiniai ryšiai tampa tradiciniais. Raidos pokyčiai paliečia ir kitus šeimos narius, kurie tampa seneliai, tetomis, dėdėmis. Pusseserėmis ir pusbroliais. Keičiasi individo padėtis kartų sekoje, jauniausios kartos nariai pereina į vyresniųjų kartą, kuriai tenka rūpintis nauja karta. Vyriausioji karta taip pat pakeičia pozicijas: seneliai tampa proseneliais.

Nežiūrint to, kad dauguma moterų gimdydamos jaučia skausmą, kūdikio gimimas sukelia didžiulį džiaugsmą. Kūdikis yra motinos dalis, ir jo buvimas motinos įsčiose devynis mėnesius, sustiprina jų abiejų emocinį prieraišumą. Toks prieraišumas sąlygotas pirmiausiai biologiškai tik vėliau peraugs į socialinį prieraišumą.

Pasitaiko atvejų, kai pagimdžiusios motinos atsiduria depresinėje būklėje, pasidaro verksmingos, blogos nuotaikos, praranda apetitą, arba jas kankina nemiga. Manoma, kad depresiją gali sukelti fiziologiniai ir psichologiniai pokyčiai nėštumo metu.

Motinystė įneša didelius pokyčius į gyvenimo būdą, ypač didina atsakomybės ir susirūpinimo jausmus. Atsakomybė priverčia motiną išmokti daug dalykų, kokių ji dar neturėjo progos mokytis.. Dauguma būtinų įgūdžių siejama su kūdikio priežiūra. Susirūpinimas siejamas su kūdikio saugumu. Šis jausmas, atsiradęs gimus kūdikiui, retai kada palieka motiną, nepriklausomai nuo to kokio amžiaus jos vaikai.

Ne kiekvienas vyras, tapęs ttėvu, iš karto suvokia savo tėvystę. Jis greičiau suvokia savo socialinę atsakomybę kaip asmuo, kuris aprūpina šeimą. Tik vėliau, kai tenka rūpintis kūdikiu, tėvo požiūris į kūdikį pasikeičia: iš besirūpinančiojo materialiai, jis tampa dvasiškai bendraujančiu, žaidžiančiu su kūdikiu. Kai kurie tėvai linkę mokyti savo vaikus, nes tėvystę suvokia kaip vaikų paruošimą gyvenimui. Vaikams tokie tėvai tikras lobis, tačiau vaikai nelinkę tą lobį įvertinti, kol jį praranda.

Kita kategorija tėvų, kurie siekia karjeros, nepriklausomai nuo šeimos reikmių, linkę būti minimaliai atsakingi už tėvystę. Savo vaidmenį jie apriboja ekonomine pagalba. Užaugę vaikai apie tokius tėvus sako, jog tėvas išleido mane į mokslus, nupirko mašiną, bet jis man visiškai svetimas.

Tėvystės procesus tyrinėjantys mokslininkai teigia, jog tėvystę geriau suvokia tie, kurie dar iki kūdikio gimimo, rūpinosi motina, o kūdikiui gimus, kartu su ja aktyviai padeda prižiūrėti naujagimį.Pirmojo kūdikio priežiūra ir auklėjimas yra begaliniai didelė patirtis, bet ji yra tėvams visai nauja.

Pastaruoju metu motinos ir tėvo vaidmenys keičiasi, kadangi apskritai keičiasi vaidmenų darbe ir šeimoje modeliai. Tokia motinystė, kai jai skiriamas visas moters laikas, jau nelaikoma norma. Tam tikra vyru dalis, kuriems ankščiau tėvystė buvo tik antrasis vaidmuo po pagrindinio – šeimos maitintojo – vaidmens, pradeda daugiau bendrauti su vaikais ir siekia didesnės pusiausvyros tarp darbo

ir šeimos. Poslinkius šia kryptimi iliustruoja tokie pokyčiai: didėja vienišų tėvų, kurie po skyrybų gauna teisę auginti vaikus, skaičius, daugiau tėvų dalyvauja gimdyme ir pasiima vaiko priežiūros atostogas; tėvai dažniau veda vaikus į darželį ir pasiima iš jo, lydi vaikus pas gydytojus ir pan.; reklamose dažnėja siužetų apie kūdikius globojančius vyrus; vyrai dažnai atsisako su darbu susijusių persikėlimų į kitą gyvenamąją vietą, nenorėdami sukelti sunkumų šeimai.

Tėvystė yra normatyvinis pereinamasis šeimos laikotarpis, dauguma suaugusiųjų bemaž tame pačiame gyvenimo tarpsnyje tampa ttėvais. Tėvystė yra numatomas individo vaidmuo, kuriam teikiama socialinė parama; diegiama nuostata, kad tai – teigiamas patyrimas. Nežiūrint to, tyrimai rodo, kad tėvystė kelia nemažą stresą. Plati suaugusiųjų apklausa atskleidė, kad žmonės, auginantys vaikus, patyria daugiau stresinių situacijų ir jaučiasi blogiau, nei neturintys vaikų. Tai lemia nepakankamas pasiruošimas tokiam sudėtingam vaidmeniui: daugelis suaugusiųjų dažni neturi reikiamų įgūdžių ir nuostatų, kad galėtų sėkmingai auginti vaikus. Taigi vien tai, kad dauguma tikisi tapti tėvais ir jais tampa, negarantuoja tėvystės džiaugsmo ir tinkamo ššio vaidmens atlikimo. Būti mama – viena didžiausių ir laimę teikiančių pareigų pilnametystėje. Tuo pat metu tai ir sunkiausia bei daugiausia pastangų reikalaujanti užduotis. Tėvo ir motinos vaidmenys kelia daugybę reikalavimų, dėl kurių iš esmės keičiasi gyvenimas.

Labai išauga darbo krūvis, nnes prie turimų pareigų prisideda vaiko poreikiai. Labai daug darbo ir jėgų reikalauja vieno mažo kūdikio priežiūra. Reikia laiko, kol nusistovi tam tikra dienotvarkė ir sugrįžta pusiausvyros jausmas. Pamažu suprantama, kad „niekada“ negalima bus ilgiau pamiegoti ir beveik nebelik laisvalaikio, ir susitaikoma su tuo. Tėvų dienotvarkė pertvarkoma pagal kūdikio poreikius. Pertvarkoma net patalpa, kurioje tenka sutalpinti daugybę kūdikio reikmenų, vystymo stalą, lopšį, sauskelnių dėžę ir pan.

Keičiasi šeimos struktūra. Susiformuoja triada, todėl kiekvienas narys privalo varžytis su kūdikiu dėl dėmesio. Kadangi motina paprastai yra pagrindinė globėja, padidėjęs darbo krūvis reiškia, kad ji greičiausiai mažiau laiko skirs vyrui, kuris gali pasijusti atstumiamas. Netgi iki kūdikio gimimo lygiateisėmis buvusios šeimose vėliau pastebimas tradicinis darbų pasiskirstymas.

Keičiasi ir visuomeniškumo pobūdis. Daugelis tėvų laisvalaikį praleidžia namuose, uužsiimdami bendra veikla, rečiau kur nors išeina ir susitinka su draugais. Iš dalies dėl didesnių išlaidų, tačiau dažnai ir dėl sumažėjusių pajamų, jei žmona išeina vaiko priežiūros atostogų, padaugėja finansinių problemų.

Taigi priešingai mitui, kad vaiko gimimas sustiprina ar net išgelbėja santuoką, šis įvykis sukelia papildomą įtampą tarp vyro ir žmonos. . Žinoma, šeimos pokyčiai, sulaukus vaikų priklauso ir nuo daugelio kitų veiksnių. Priežastys, lemiančios rimtesnius sunkumus, gali būti šios: pašlijusi santuoka; pagalbos ir socialinės paramos stoka; prastas pasiruošimas auginti vvaikus ir menka patirtis; finansinės problemos; emociniai sunkumai, nelauktas nėštumas, neramus, sergantis ar negalią turintis vaikas; stresas, susijęs su vaidmeniu darbe. Visos šios aplinkybės gali gerokai apsunkinti šeimos gyvenimą ir sumažinti jaunų tėvų gebėjimą prisitaikyti bei tinkamai atlikti tėvo arba motinos pareigas.

Dauguma tyrimų skirta moters vaidmens, jai tapus motina, pokyčiams analizuoti. Labai mažai dėmesio skiriama tam, kaip vyras tampa tėvu. Žinoma galima spėti, kad tėvo prisitaikymo amplitudė nėra tokia plati kaip motinos, nes jis neatsisako karjeros ir nesiima pagrindinio globėjo pareigų.

Atlikta labai daug motinos ir kūdikio ryšio tyrimų. Šis ryšis remiasi globa, tai yra turi genetinį pagrindą. Tėvo ir kūdikio sąveika nėra pakankamai ištirta, tačiau kai kurie tyrimai rodo, kad tėvai sugeba efektyviai atlikti globėjo vaidmenį net ir turėdami silpnesnį biologinį pagrindą bei gaudami mažesnį socialinį palaikymą. Tačiau tikrovė tokia, kad jie retai imasi šio vaidmens.

Kodėl taip mažai tiriamas tėvo vaidmuo? Klaidingai manoma, kad žymiai sunkiau tyrimams rasti tėvų, nei motinų. Iš tikrųjų , tėvai dažnai tiriami netiesiogiai, pagal tai, kaip jų elgseną vertina motinos.. Pagrindinė to priežastis – nuomonė, jog auginti vaikus turi moterys, o ne vyrai. Iki aštuntojo dešimtmečio vidurio vyrai nedalyvaudavo vaikų raidos tyrimuose, nes tradiciškai tėvo vaidmuo apsiriboja šeimos išlaikymu, o vaikų priežiūra bbuvo laikoma nevyrišku užsiėmimu. Tėvas buvo laikomas nesvarbus vaiko socialinėje ir emocinėje raidoje, todėl vaiko raidos teorijos ir tyrėjai jo vaidmeniu nesidomėjo,

Tyrimai, atlikti per paskutinius 30 metų, patvirtino, kad ankstesnės teorijos apie tėvo vaidmenį nėra teisingos ir remiasi pasenusiomis taisyklėmis. Nors vyrai ne tai aktyviai prisideda prie vaikų auginimo kaip motinos, jų įtaka gali būti labai reikšminga ir ne mažiau svarbi. Taigi tėvystės tyrimai negali remtis nuostata, kad vaikų auginimas – tik motinos rūpestis, ir privalo apimti abiejų tėvų patirtį.

Šiandieninė šeima Lietuvoje nėra gausi vaikų skaičiumi. Yra netgi nuogąstaujama, nes pastaraisiais metais gyventojų mirtingumas pradėjo lenkti gimstamumą. Manoma, kad tai blogų socialinių – ekonominių sąlygų pasekmė. Tėvystė ir motinystė, visų pirma, tai suvokimas, kad esi tėvas ir motina. Tik tada pasidaro aišku, kad tai ir pareiga, ir didžiulė atsakomybė. Motina ir tėvas nevienodai suvokia tėvystę ir motinystę. Motina pradeda tai suvokti nuo pirmųjų kūdikio judesių. Tėvas gi tėvystę suvokia tik kūdikiui gimus arba netgi dar vėliau. Tėvystės ir motinystės suvokimas yra savęs identifikavimas su tėvu ir motina, kaip socialine grupe. Žmogaus pastangos priskirti save tam tikrai grupei neišvengiamai susijęs su dviem būviais tuo pačiu metu: kažkam priklausyti ir būti autonomišku.

SANTUOKINĖ LAIMĖ IR VAIKAI

Vienas iš dažniausiai tiriamų perėjimo į tėvystę aaspektų – santuokinė laimė. Dauguma tyrimų atskleidžia nedidelius neigiamus santuokos kokybės pokyčius, gimus pirmajam vaikui, tai yra mažesnį pasitenkinimą santuoka, ypač moterų, ir dažnesnius sutuoktinių konfliktus. Tačiau šis modelis tinka ne visoms šeimoms. Šeimos keičiasi ne vienodai, o šiuos pokyčius lemia labai įvairios aplinkybės. Santuokinės laimės nykimas gali būti susijęs su tuo, kad išauga darbo krūvis, ypač motinoms, mažiau laiko praleidžiama kartu, padaugėja finansinių problemų. Sutuoktinių poros galėtų išvengti perkrovos ir neigiamų pasekmių, kurias sukelia nauji vaidmenys, daugiau dėmesio skirdami bendravimui ir laisvalaikio leidimui su sutuoktiniu.

Dauguma moterų pirmaisiais mėnesiais po gimdymo jaučiasi prislėgtos, pasimetusios ir dirglios, jų jausmai vyrams susilpnėja, tačiau palaipsniui stiprėja šilti jausmai kūdikiui. Pamažu didėja artimumas kūdikiui, rūpinimasis juo teikia daugiau džiaugsmo ir mažėja nerimas dėl naujo vaidmens. Greičiausiai šie pokyčiai susiję su gerėjančia savijauta ir augančia motinystės patirtimi. Vaiko augimas teikia malonumą ir džiaugsmą, o tėvų gyvenimas įgyja naują prasmę.

Belsky parengtame tyrime, kuris buvo skirtas neišsipildžiusiems lūkesčiams įvertinti ir nustatyti, ar šeimyninės laimės mažėjimą lemia neatitikimas tarp tikros tėvystės patirties ir prieš tai turėtos nuostatos. Padaryta išvada,kad kuo daugiau įvykių abiem sutuoktiniams, ypač moterims, kelia ne tokias teigiamas (arba daugiau neigiamų) emocijas nei buvo tikėtasi, tuo mažesnis partnerių pasitenkinimas santuoka ir mažiau stengiamasi išsaugoti šeimą. Tai

ypač akivaizdu per paskutinius tris nėštumo mėnesius ir pirmus tris mėnesius po vaiko gimimo. Kadangi didžiausia atsakomybės našta gula ant savo būsimojo vaidmens. Moterys paprastai tikisi lygesnio vaiko priežiūros ir namų ruošos darbų su vyru pasidalinimo, nei iš tikrųjų pavyksta. Šeimoje vykstantis artėjimas prie tradicinio pareigų pasiskirstymo lemia santuokinio gyvenimo patrauklumo mažėjimą.

Kito tyrimo metu buvo nustatyta, kad moters reakcija į didesnį namų ruošos ir vaiko priežiūros darbų krūvį priklauso nuo to, kiek jų nuostatos į lyčių vaidmenis atitinka tradicinį aarba netradicinį modelį. Netradicinių pažiūrų moterys, kaip buvo tikėtasi, gimus pirmajam vaikui labai nusivildavo santuoka. Tačiau tradiciškai nusiteikusios buvo netgi labiau patenkintos, kad atlieka daugiau darbų nei tikėjosi. Mokslininkų nuomone, taip atsitinka dėl to, kad didesnė atsakomybė ir padidėjęs krūvis šioms moterims tekia daugiau vidinio pasitenkinimo ir kalba apie žmonos ir motinos vaidmenų reikšmę. Tokiais atvejais mažesnis krūvis veikiau lemia nusivylimą. Taigi lūkesčius lemia vertybių sistema. Kai ryšiai neatitrinka turimos vertybių sistemos.

Tėvystė ir motinystė yra tik tam tikra pakopa bendrame ssutuoktinių gyvenime. Tėvai-vaikai ryšiai yra ilgalaikiai, bet ne nuolatiniai, nes užaugę vaikai sukuria savo šeimas ir palieka namus. Taigi, sutuoktinių pora vėl lieka vieni; jie vėl gali grįžti į jiems priimtiną gyvenimo būdą. Tačiau interesai dažniausiai jau būna kiti , kkitoks ir gyvenimo stilius.

VIDURINIEJI TĖVYSTĖS METAI

Vidurinysis tėvystės laikotarpis trunka ilgiausiai ir yra viena įdomiausių bei svarbiausių, nors labai retai tiriamų, gyvenimo pakopų. Tuo metu vaikai auga ir pasiekia pilnametystę

Užauginusi vaikus šeima, kartais vadinama „tuščiu lizdu“, yra gana dažnas reiškinys, nes tėvai ilgiau gyvena ir augina mažiau vaikų. Iki šiol daugiausiai rūpesčių kėlė motinų gerovė, jų vaikams paliekant namus. Juk tradicinių įsitikinimų moterys savo gyvenimą sieja su motinyste. Kaip vėliau jos gali užpildyti atsiradusią tuštumą? Tačiau žmonės skirtingai reaguoja į tokius gyvenimo pokyčius, todėl tyrimai rodo, kad mūsų laikais dauguma tėvų laukia, kada vaikai paliks namus, ir tai atspindi jų išaugęs pasitenkinimas gyvenimu. Šis pereinamasis šeimos gyvenimo laikotarpis ir ryšiai tarp kartų paprastai priklauso nuo vaikų ir tėvų tarpusavio santykių ir ttėvų bei vaikų gyvenimo aplinkybių.

Vidutiniame tėvystės amžiuje tenka pertvarkyti ryšius su savo suaugusiais vaikais, priimti jų pasirinktą gyvenimo kelią, bendrauti su jų sutuoktiniais ir vaikais. Ir susitaikyti su tuo, „kuo jie tapo“. Tai, kaip vaikams sekasi moksle, darbe, ar sėkmingas jų asmeninis bei visuomeninis gyvenimas grindžia tėvų esminius įsitikinimus, ar jiems pavyko būti gerais tėvais. Šis įvertinimas lemia tėvų gerovės jausmą ir savigarbą. Atlikus apklausą, kur tėvai buvo paklausti apie viltis ir svajones, kurias jie turėjo augindami vaikus, ir motinos, iir tėvai dažniausiai minėjo vaikų laimę ir sėkmę moksle, darbe, laimingą šeimyninį ir asmeninį gyvenimą ir norą, kad vaikai užaugtų geri ir sveiki žmonės. Pastebėta, kad tėvų nuomonė apie savo vaikų pasiekimus ir nesėkmes tampriai siejasi su jų gerovės kriterijais, tai yra gyvenimo prasme ir savęs vertinimu.

IŠVADOS

Jei mes nesieksime pažinti ir suprasti vienas kito pasaulį, negalvosime, ar kito partnerio pasaulis tilps mūsų pasaulyje, ar netaps jis pančiais, varžančiais mums kurti ir tobulinti savąjį pasaulį. Priešingu atveju vargu ar galima bus sukurti tikrąją laimę. Ilgam patraukti kuris nors žmogus gali tik tada, jei jis mums patinka kaip visa asmenybė ir atrodo vertas meilės. Meilė didžiausia dalimi yra bičiulystė. Kai tarp žmonių įsigali tvirta ir gili bičiulystė, jie vienas prie kito veržiasi laisva valia. Į tokios bičiulystės sąvoką įeina draugiški santykiai, abipusis atvirumas, asmenybės gerbimas, pasaulėžiūrų atitikimas, tarpusavio užuojauta, rūpinimasis, pakantumas. Svarbus bičiulystės požymis visuomenėje – abiejų partnerių stengimasis tobulinti savo asmenybę. Meilė be bičiulystės neįmanoma. Jei visame kame, taip pat lytiniuose ryšiuose, rūpinimasis partnerio gerove, vidinio poveikio verčiami dalinasi su juo gyvenimo rūpesčiais ir džiaugsmais, stengiamasi įveikti savo nerangumą jo labui, tada atsiranda pasitenkinimas savimi ir galima apibrėžti: tai tikra meilė.

Taigi šeima yra žmonių bendruomenė, kuri turi savo ppareigas ir atsakomybę. Šeima, kaip bendruomenė atlieka funkcijas, apimančias visas gyvenimo sritis, ko negali jokia kita visuomenės struktūra. Šeima yra svarbiausia emocinio ir materialinio rėmimo institucija (struktūra), jos narių augimo ir gerbūvio garantas.

Šeima, kurioje narių bendradarbiavimas ir emocinis bendravimas yra sutrikę ir kurios neigiama aplinka neskatina sveiko ir produktyvaus asmenybės augimo ir vystymosi – socialinės rizikos šeima. Šiose šeimose dažnai yra netenkinami vaikų fiziniai ir emociniai poreikiai, tai lemia labai žemą vaikų savęs vertinimą, skurdžius socialinius įgūdžius bei menką adaptaciją.

Priedas Nr.1

Duvall aštuonių pakopų šeimos gyvenimo ciklas.

Pakopa Apibūdinimas

1 Susituokusios poros (be vaikų)

2 Vaikus auginančios šeimos (vyriausias vaikas – nuo gimimo iki 30 mėnesių

3 Šeimos su ikimokykliniais vaikais (vyriausias vaikas – 2,5-6 metų)

4 Šeimos su mokyklinio amžiaus vaikais (vyriausias vaikas 6-13 metų)

5 Šeimos su paaugliais (vyriausias vaikas 13-20 metų)

6 Šeimos, išleidžiančios suaugusius vaikus (nuo pirmojo vaiko, paliekančio namus iki jauniausio)

7 Vidutinio amžiaus tėvai (nuo “tuščio lizdo” iki išėjimo į pensiją)

8 Senstantys sutuoktiniai (nuo išėjimo į pensiją iki sutuoktinio mirties)