Minios psichologija

Turinys

Įvadas…………………………3

1. Pagrindiniai minios elgesio ypatumai…………………4

2. Veiksniai, turintys įtakos minios elgesiui………………..5

2.1. Minios dydis…………………………5

2.2. Minios tankumas………………………6

2.3. Minios poliarizacija……………………..6

2.4. Triukšmas minioje………………………6

2.5. Sėdimos arba stovimos vietos minioje………………..6

2.6. Minios sandara………………………..7

3. Minios tipai…………………………9

3.1. Stovinčiųjų eilėje minia…………………….9

3.2. Panikos apimta minia…………………….9

3.3. Agresyvi minia………………………10

3.3.1. Frustraciją patyrusi minia………………….11

3.3.2. Minia, esanti už įstatymo ribų……………….11

3.3.3. Protestuojanti minia…………………..12

3.3.4. Konfrontuojanti minia………………….12

3.3.5. Ekspresyvi minia……………………12

4. Minios elgesį aiškinančios teorijos………………….13

5. Minios elgesio kontrolės būdai……………………16

6. Šiuolaikinės masinės visuomenės psichologinės ypatybės…………17

Išvados…………………………19

Naudota literatūra………………………..20Įvadas

Minios psichologija, minios elgesio ypatumai – tai turbūt viena iš labiausiai intriguojančių socialinės psichologijos temų. Dar mūsų amžiaus ppradžioje susidomėjimą šia tema paskatino G.Le Bono minios elgesio analizė, jo iškeltos problemos bei prielaidos.

Minia – tai didelė, santykinai neorganizuota grupė, dažniausiai susidaranti spontaniškai. Minios elgesys priklauso nuo jos dalyvių tarpusavio stimuliacijos laipsnio bei pobūdžio ir yra gana sunkiai prognuozuojamas. Minios dalyviams būdingas didelis emocionalumas ir aukštas konformizmas (kuriai nors grupei priklausančio žmogaus veiksmų priderinimas prie tos grupės požiūrio, poreikių, kai jis pats turi kitą nuomonę), stereotipinis mąstymas bei veiksmų homogeniškumas (panašumas, vienarūšiškumas, vienalytiškumas). Psichologijos literarūroje nedaug diskutuojama, koks minimalus ddalyvių skaičius sudaro minią. Vienų autorių manymu, minią gali sudaryti 6 ir daugiau individų, kiti autoriai nurodo, kad minią sudaro 30 ir daugiau dalyvių. Reikia pažymėti, jog empirinių minios elgesio tyrimų atlikta gana nedaug, nes tai padaryti yra labai sunku.1. PPagrindiniai minios elgesio ypatumai

Minioje individualūs žmonių skirtumai tampa beveik nepastebimi. Visi minios dalyviai tampa kažkuo panašūs, nepaisant jų išsilavinimo, socialinės kilmės, statuso ir panašiai (galima sakyti, jog asmenybė tarytum “ ištirpsta’’ minioje). Minios dalyvių mintys, veiksmai , emociniai išgyvenimai įgauna bendrą kryptingumą, minioje atsiranda bendrumo ir vieningumo jausmas. Šis jausmas gali būti ypač stiprus išoriškai organizuotoje minioje (pvz., kai mitingą surengia kokia nors partija arba politinis judėjimas). Dažniausiai į tokį mitingą susirenka žmonės, iš anksto pritariantys tam tikroms idėjoms arba idealams, o pačio mitingo metu jie dar imituoja tą patį elgesio modelį (arba modelius) – oratorių ar lyderį, kuris stengiasi kuo įtikinamiau perteikti atitinkamas nuostatas bei pažiūras.

Minioje sumažėja žmonių sąmoningumas bei intelektualinė elgesio kontrolė, todėl jie gali atlikti tokius veiksmus, kkuriuos kitu atveju nuslopintų, išgyventų dėl jų gėdą ar kaltę. Pavyzdžiui, minios dalyvis gali atsiduoti ekstazei, panikai, nerealistiškoms vizijoms ir pan. (galima prisiimti elgesį, kai susižavėjusi gerbėjų minia sutinka savo mėgstamą dainininką, tūkstančių žiūrovų džiaugsmą stadione, kai jų komanda įmuša įvartį ir t.t.). Įkaitintoje minios atmosferoje abejojantieji pradeda tikėti, neryžtingieji greitai apsisprendžia, o nuosaikieji ima reikšti ekstremistines nuotaikas. Mąstymas minioje tampa tarytum automatinis, pradeda vyrauti stereotipinės jo shemos bei klišės.

Minios dalyvių veiksmai bei būsenos yra labai emocionalios ir impulsyvios (žmogaus eemocionalumas minioje gerokai viršija atskiro individo elgesio emocionalumą, kai jis buna vienas). Be to, miniai būdingas stipriai išreikštas konformizmas – žmogus greitai pasiduoda kitų spaudimui, paklūsta įvairiems nurodymams, nekritiškai perima idėjas, ima aklai tikėti arba neapkęsti .

Galiausiai minioje dažnai išnyksta moraliniai draudimai, susilpnėja arba visai prarandamas žmogaus asmeninės atsakomybės jausmas, todėl pasireiškia įvairios nepageidautinos elgesio formos. Galima sakyti, kad minioje išlaisvinami nuo suvaržymų esminiai instinktai (pvz., savisaugos ar agresijos), kurie kartais pasireiškia visa savo jėga. Pavyzdžiui, panikos apimtoje minioje bėgimo ar pasitraukimo reakcija pasireiškia taip stipriai, kad žmogus visiškai neatsižvelgia į kitų interesus. Jo mąstymą užvaldo vienas tikslas – išlikti gyvam. Miniai taip pat neretai būdingas destruktyvumas, naikinimo bei griovimo reakcijos. Kartais jos gali pasireikšti gana švelniomis formomis (pvz., konkurencija su priešininkų komandos sirgaliais) arba atsiskleisti visu smarkumu – išreiškiant panieką autoritetams bei prosocialioms elgesio normoms, plėšiant, naikinant turtą, žalojant ir žudant žmones.2.Veiksniai, turintys įtakos minios elgesiui

Psicholigijos literatūroje išskiriami tokie pagrindiniai veiksniai, galintys nulemti minios elgesio ypatumus – minios dydis, tankumas, poliarizacija, triukšmas, sėdimos arba stovimos vietos ir minios sandara.

2.1 .Minios dydis.

Kaip žinia, minią gali sudaryti dešimtys, šimtai ir tūkstančiai žmonių. Minios dydis gali priklausyti nuo gyventojų tankumo konkrečioje vietovėje, paros laiko, įvykio išskirtinumo ir kitų veiksnių. Nuo minios ddydžio priklauso jos daromas poveikis atskiriems minios dalyviams. Pavyzdžiui, esant panikai, minios dydis yra svarbus todėl, kad nuo jo priklauso konkurencijos dėl galimybės pasitraukti ir išvengti grėsmės stiprumas. Esant priešiškai bei agresyviai miniai, jos dalyvių skaičius svarbus dėl to, kad didelėje minioje yra sukuriamas didesnis anonimiškumas, galios įspūdis, taip pat pasireiškia atsakomybės išsklaidymo tendencija.

Ryšį tarp minios dydžio ir jos dalyvių išreiškiamos agresijos bei smurto gali lemti tokie veiksniai:

1) didelėje minioje yra didesnė tikimybė, kad atsiras savo elgesio nekontruoliuojantys agresyvūs individai;

2) didelėje minioje yra daugiau galimybių patirti frustraciją (pvz., siekiant tam tikrų paslaugų, išsirenkant patogesnę vietą varžyboms stebėti ir pan.);

3) didelėje minioje yra didesnis triukšmas, žmonės yra kūniškai artimesni, o kartu ir labiau emociškai sužadinti, o tai svarbus veiksnys, galintis skatinti agresijos pasireiškimą;

4) didelėje minioje yra didesnis jos narių anonimiškumas (tai gera priedanga į smurtą linkusiems individamas), dėl to yra susilpninamas arba panaikinamas nepageidautino elgesio slopinimas.

Minios dalyvių skaičiaus sumažėjimas yra svarbus jos sandaros požiūriu. Iš minios pirmiausiai pasitraukia tie žmonės, kuriuos įvykis mažiausiai domina (pvz., juos gali paveikti blogos oro sąlygos), atsitiktiniai praeiviai, smalsūs žiūrovai ir panašiai. Ilgiausiai minioje pasilieka aistringi remėjai, ištikimi šalininkai, kurie gali būti psichologiškai pasirengę bet kokiems veiksmams. Kai kada minios dydis gali nuolat kisti – vieni žmonės ppalieka minią, kiti tuo pačiu metu prie jos prisijungia (pvz,., įvykus didelei autoavarijai, tuojau pat susirenka smalsių žiūrovų minia, kurios dalyvių skaičius nuolat svyruoja).2.2. Minios tankumas.

Žmonių skaičius tam tikroje apibrėžtoje erdvėje lemia minios tankumą. Kuo didesnis tankumas, tuo siauresnė tarpasmeninė erdvė tarp žmonių, tuo dažniau jie priversti fiziškai kontaktuoti su nepažįstamais individais. Dėl to minios dalyviai gali patirti frustraciją, padidintą emocinį sužadinimą, o tai savo ruožtu gali skatinti nepageitautinų elgesio formų pasireiškimą. Be abejo, vertinant minios tankumo poveikį jos narių elgesiui, reikia atsižvelgti į tai, kad skirtingoje kultūrinėje aplinkoje gali būti nemaži tarpasmeninės erdvės ir žmonių tankumo tolerancijos skirtumai. Tačiau kai tankumas minioje yra didelis, bet koks staigus žmonių judėjimas (pvz., siekiant įeiti ar išeiti iš stadiono) greitai atsispindi minioje ir tam tikromis aplinkybėmis gali sukelti paniką.2.3. Minios poliarizacija.

Šis veiksnys atspindi minios dalyvių bendrą dėmesio kryptingumą bei vieningumą. Jeigu visi minios dalyviai nukreipia savo dėmesį į vieną objektą (pvz., į oratorių), tai tokia minia yra stipriai poliarizuota. Jeigu minios dalyviai paskirsto savo dėmesį įvairiomis kryptimis, tai tokios minios poliarizacija yra nedidelė. Poliarizacija paprastai yra didesnė minios centre ir mažesnė – jos pakrasčiuose. Minios poliarizacijos pokyčiai gali liūdyti apie oratoriaus arba lyderio daromą poveikį miniai. Poliarizacija taip pat yra susijusi su

minios iširimu – mažėjanti poliarizacija paprastai reiškia apontaniško minios irimo pradžią.2.4.Triukšmas minioje.

Žmonės minioje dažnai bendrauja tarpusavyje, garsiai išreikšdami savo mintis, emocinius išgyvenimus, pritarimą arba nepritarimą, padrąsinimą. Taip pat jie gali dainuoti, švilpti, skanduoti ir panašiai. Paprastų, nesudėtingų šūkių skandavimas gali reikšti, kad minia pritaria tam tikroms idėjoms, palaiko savo mylimus žaidėjus arba komandą, padrąsina save, stengiasi labiau susitelkti ir panašiai. Bendrą triukšmą gali padidinti tiesioginės minios reakcijos į tam tikrus aplinkos stimulus (pvz., į teisėjų sprendimus varžybų metu, policijos veiksmus aarba paskelbtą informaciją).

Triukšmas minioje yra tam tikras jos dalyvių emocinio sužadinimo ir susijaudinimo rodiklis, kuris savo ruožtu gali skatinti tolesnį minios sužadinimą, taip pat panaikinti agresyvaus elgesio slopinimą (kuo didesnis emocinis sužadinimas, tuo didesnė agresyvaus elgesio pasireiškimo tikimybė). Triukšmas minioje yra glaudžiai (nors nebūtinai nuolat) susijęs su minios dydžiu ir tankumu. Didelė, triukšminga ir susispaudusi minia sudaro labai palankias sąlygas nebeslopinamam nepageidautinam elgesiui.2.5.Sėdimos arba stovimos vietos minioje.

Ar minios dalyviai sėdi, ar stovi gali būti svarbus papildomas veiksnys, skatinantis paniką ar ssmurtą. Sėdintys minios dalyviai paprastai yra pasyvesni ir drausmingesni. Pavyzdžiui, tuose stadionuose, kuriuose visos vietos yra sėdimos, sportinių renginių metu pasitaiko santykinai mažiau smurto ir kitų nepageitautino elgesio apraiškų (minios elgesio ypatumus po varžybų gali lemti kiti veiksniai). Stovintys minios ddalyviai yra aktyvesni ir gali greičiau pažeisti nustatytas elgesio normas. Jie renginio metu dažnai svyruoja nuo kojos ant kojos, ramstosi ir kitaip trukdo vieni kitiems, ypač jei renginys užtrunka ilgai. Stovinčioje minioje yra didesnė galimybė erzinti bei įžeisti kitą žmogų arba įsižeisti pačiam, nes šiuo atveju nėra aiškiai pažymėta asmeninė teritorija. Be to, stovintys žmonės gali laisviau atlikti kai kuriuos veiksmus, negu sėdintys (pvz., ką nors mesti ar panašiai). Esant spaudimui, stovinčioje minioje žmonės gali greičiau vieni kitus pastumti, užkliūti, nugriūti ir sukelti mąsinę paniką (pvz., išeinbant iš stadiono).2.6. Minios sandara.

Minios sandarą galima nagrinėti įvairiais aspektais – socialiniu – demografinio, elgesio nukrypimų ir struktūriniu. Nors tikslių duomenų apie masinių riaušių dalyvių amžių nėra, tačiau vis dėlto galima pasakyti, jog dažniausiai aagresyvios minios dalyviai – tai vyriškos lyties paaugliai bei nevedę suaugusieji (iki 24m. amžiaus). Kaip rodo tyrimų duomenys, masinėse riaušėse JAV dažniausiai dalyvauja juodaodžiai, tačiau jie paprastai nėra kriminaliniai nusikaltėliai – apie 56 procentus 10-ties – 19-kos metų juodaodžių anksčiau neturėjo jokių susidūrimų su policija, 48 procentai – reguliariai lankė bažnyčią, 53 procentai – mokykloje mokėsi vidutiniškai ir geriau nei vidutiniškai. Tačiau paauglių ir jaunuolių dominavimas minioje gali būti pakankamai pavojingas. Paaugliai ir jaunuoliai, palyginti su suaugusiais , lengviau pasiduoda įįtaigai ir deindividualizacijai, greičiau reaguoja į minios lyderių nurodymus, turi mažiau interiorizuotų prosocialių elgesio normų bei draudimų, mažiau kontroliuoja savo impulsus, aktyviau siekia aštrių pojūčių bei susijaudinimo, taip pat mažiau bijo teisinių savo elgesio pasekmių (dėl amžiaus). Jie, kaip minios dalis, be abejo, gali skatinti jos smurto pasireiškimą.

Pagal minios dalyvių polinkį pažeisti prosocialaus elgesio normas, galima išskirti tokius sudėtinius minios elementus:

1. teisiškai nepaklusnius individus, kurie asocialiai elgiasi ne tik minioje, bet ir kitais atvejais;

2. individus, kurie turi polinkį asocialiam elgesiui, bet normaliu atveju jį slopina dėl gręsiančios bausmės arba kitų nemalonių pasekmių (jų tikimybė sumažėja dėl minioje esančių anonimiškumo sąlygų);

3. individus, kurie nėra teisės pažeidėjai, tačiau yra labai jautrūs ir lengvai pasiduoda įtaigai, todėl greitai paklūsta asocialių minios lyderių nurodymams;

4. individus, kurie paprastai yra pasyvūs ir į minios veiksmus įsitraukia tiktai tada, kai visi žmonės aplinkui taip elgiasi ir kai atsiranda vieningumo bei visuotinumo jausmas;

5. individus, kurie neįsitraukia į bendrus minios veiksmus, tačiau jai netrukdo ir aktyviai nesipriešina;

6. individus, kurių perimtos elgesio normos bei vertybės prieštarauja minios veiksmams, kurie stengiasi priešintis minios poveikiui.

7. Struktūriniu požiūriu minioje galima išskirti tokius pagrindinius elementus – minios lyderį arba lyderius, artimiausius lyderio pagalbininkus arba remėjus, agresyvius remėjus, agresyvius individus, lengvai pasiduodančius įtakai asmenis, pasyvius minios dalyvius bei smalsius stebėtojus. Nors destruktyvūs mminios veiksmai gali pasireikšti ir spontaniškai, tačiau dažnai juos vienaip ar kitaip lemia lyderis. Pavyzdžiui, kaip pažymi kai kurie autoriai, Anglijos futbolo sirgaliai tam tikra prasme iš anksto ruošdavosi smurtui, iki rungtynių sudarydavo atitinkamą veiksmų planą, turėdavo savo neformalius lyderius. Lyderis minioje dažniausiai pirmas išsako tam tikras idėjas bei atlieka veiksmus, kuriuos vėliau kartoja kiti. Galima sakyti, jog lyderis suteikia minios aktyvumui atitinkamą kryptingumą. Lyderio funkciją agresyvioje minioje paprastai atlieka asmenys, kuriems prosocialaus elgesio normos nėra labai reikšmingos, kurie retai slopina nepageidautiną savo elgesį, dalyvauja asocialių grupių veikloje, jau anksčiau yra turėję susidūrimų su policija ir panašiai. Dėl įvairių priežasčių (taip pat ir asmeninių) kai kuriems minios dalyviams lyderio tikslai ir išgyvenimai yra labai priimtini ir suprantami, o atliekami veiksmai – patrauklūs ir užkrečiantys. Šie minios dalyviai – tai artimiausi lyderio pagalbininkai arba rėmėjai. Jie labai greit paskleidžia minioje lyderio minitis bei išgyvenimus, taip pat skatina kitus elgtis pagal lyderio nurodymus. Trečiasis svarbus minios elementas – agresyvūs individai. Juos galima priskirti tokiems žmonėms, kurie dėl savo individualių ypatybių bei sukauptos patirties yra labai agresyvūs ir pasinaudoja mažiausia galimybe, siekdami pademostruoti agresiją. Paprastai jie pirmieji minioje smogia savo priešininkui, pirmieji paleidžia. į parduotuvės vitriną akmenį ir panašiai. Dėl minėtų savybių agresyvūs iindividai minioje yra labai pavojingi, nes būtent jų veiksmai dažnai paskatina agresijos bei smurto protrūkį. Šie trys minios elementai – lyderiai, jų pagalbininkai ir agresyvūs individai – patys aktyviausi ir potencialiai pavojingiausi. Jie lemia minios elgesio ir išgyvenimų kryptingumą, aktyviai provokuoja nepageitautinus veiksmus bei didina emocinę įtampą.

Minioje paprastai visuomet būna lengvai pasiduodančių įtaigai asmenų, kurie labai jautriai reaguoja į kiekvieną stipresnį stimulą, greitai ,,užsikrečia” įvairiais emociniais išgyvenimais bei visiškai atsiduoda minios stichijai. Šiais žmonėmis lyderiams lengva manipuliuoti – minioje jie gali greitai pradėti skanduoti kokį nors reikalavimą, ką nors smerkti, kuo nors piktintis ar kam nors išreikšti begalinį savo atsidavimą. Tačiau bene gausiausias minios elementas – smalsūs stebėtojai. Jiems lyderių skelbiamos idėjos gali būti suprantamos ir artimos, bet dėl savo individualių ypatybių šie žmonės elgiasi pasyviai. Kartais jie patenka į minią atsitiktinai arba todėl, kad klaidingai suprato sisidariusią situaciją. Pasyvūs dalyviai visuomet padidina minią, todėl lyderiams bei kitiems aktyviems elementams gali atsirasti jėgos ir galimybės jausmas. Paskutinis struktūrinis minios elementas – smalsūs stebėtojai. Šiuos žmones į minią vilioja įvykių neįprastumas, emocionalumas, noras pirmam sužinoti įdomią informaciją ir t.t. Smalsūs stebėtojai paprastai laikosi toliau nuo įvykių centro, stengiasi tiesiogiai nedalyvauti įvykiuose, nors kartais vis tiek patenka į veismo sūkurį.3. Minios

tipai

Vyraujančių elgesio normų pagrindu galima išskirti keletą minios tipų – stovinčiųjų eilėje minią, panikos apimta minią, agresyvią minią, ekspresyvią minią ir panašiai. Aišku, ši klasifikacija yra gana sąlygiška, nes vienas minios tipas gali lengvai transformuotis į kitą (pvz., besigelbstinti, panikos apimta minia gali tapti agresyvia arba, priešingai, agresyvi minia gali transformuotis į besigelbstinčią). Be to, kai kuriais atvejais gali pasireikšti atskirų minios tipų deriniai (pvz., po mėgstamos komandos pergalės euforijos apimta sirgalių minia gali ne tik džiaugtis, bet taip pat ssiautėti bei naudoti smurtą).3.1.Stovinčiųjų eilėje minia

Ilgalaikės žmonių, norinčių įsigyti bilietus į sporo varžybas arba koncertą, nusipirkti įvairių prekių, eilės yra vienas iš drausmingiausių minios tipų. Stovėdami eilėje, minios dalyviai nustato tam tikras bendras elgesio normas, arba taisykles, kurios reguliuoja stovinčiųjų elgesį (pvz., laikiną išėjimą, galimą įsiterpimą į eilę ir panašiai).Minioje gali būti formuojama savita atmosfera: skleidžiami gandai, nuomonių pasikeitimas apie renginį, prekių praktinė vertė ir t.t. Be to, ilgas stovėjimas minioje (ypač šaltu lietingu oru) gali susieti bei suvienyti minios ddalyvius.

Stovinčiųjų minioje paprastai visuomet būna žmonių, kurie ateina pavėlavę. Jie vadinami ,,optimistiškais vėluotojais”, nes prieš juos stovi daugiau žmonių, nei yra bilietų ar prekių. Manoma, kad ,,optimistiškas vėluotojas”, trokšdamas gauti tai, ko nori, nesąmoningai nuvertina priešais jį stovinčių žmonių skaičių, ttaip pateisindamas savo stovėjimą ir praktiškai bergždžias pastangas.3.2.Panikos apimta minia

Paniką galimą apibūdinti kaip labai emocionalų bei iracionalų elgesį, kuris pasireiškia tada, kai žmogui iškyla realus pavojus arba grėsmė. Panika priklauso nuo aplinkos fizinių charakteristikų ir dažniausiai kyla tada, kai minia atsiduria uždaroje erdvėje, iš kurios yra sunku pasitraukti. Tačiau tam, kad kiltų panika dar būtina:

a) galimybė pabėgti ar pasitraukti;

b) galimybė likti pavojingoje vietoje ir neišsigelbėti.

Kai negatyvūs aplinkos stimulai (pvz., ugnis, pastatų griūtis) patiriami uždaroje erdvėje, iš kurios negalima pasitraukti, panika paprastai nekyla. Panika taip pat retai kyla tokiais atvejais, kai veikiant negatyviems stimulams žmonės gali laisvai pasitraukti ir išsigelbėti.

Panikai pasireikšti yra labai svarbus netikėtumas bei informacijos trūkumas.Ji dažniausiai kyla tada, kai žmonės susiduria su realiu arba numanomu pavojumi, kuriam nėra iš anksto ppasirengę, kai konkreti situacija yra neaiški ir neapibrėžta. Aktyviausiai paniką minioje išreiškia psichologiškai nestabilūs ir nerimastingi žmonės. Pradinėje panikos stadijoje vengimo elgesys yra heterogeniškas, t.y. žmonės siekia išvengti pavojaus pačiais įvairiausiais būdais. Tačiau tai trunka neilgai, nes minioje atsiranda vienas ar keli lyderiai, kurių elgesį pradeda imituoti visa minia. Šioje stadijoje kiekvienas stengiasi išsigelbėti pats ir nepaiso kokios yra jų elgesio pasekmės.

Kadangi minia gali paniškai stengtis pasitraukti iš tam tikros uždaros erdvės, tiek ir įeiti į tam tikras patalpas, kai kkurie autoriai išskiria dvi panikos rūšis: įėjimo ir išėjimo.

Įėjimo panika. Ši panikos rūšis atsiranda tada, kai žmonės, pradėję nerimauti dėl to, kad gali nepatekti į renginį, ima spaustis bei stumti kitus, norėdami kuo greičiau patekti į tam tikrą vietą. Įėjimo panika atspindi eiliškumo principo pažeidimą. Ji pasireiškia, kai norinčių įeiti minia būna labai didelė, o įėjimas mažas.

Išėjimo panika. Ši panikos forma yra dažniausia ir turbūt pati pavojingiausia. Ją gali paskatinti atsiradusi grėsmė arba pavojus miniai esant uždaroje arba apribotoje erdvėje, iš kurios sunku pasitraukti dėl siaurų išėjimų arba nedidelio jų skaičiaus.Grėsmė gali būti susijusi su ugnimi, sprogimu arba kitomis, gyvybei pavojingomis aplinkybėmis. Didžiausi nuostuoliai patiriami ne dėl pačios grėsmės, bet dėl neadaptyvių išgasdintų žmonių reakcijų, nes jie dėl paklaikusio noro kuo greičiau pasitraukti blokuoja išėjimus ir trypia vieni kitus.3.3.Agresyvi minia

Agresyvius minios veiksmus skatinantys veiksniai. Vienas iš svarbiausių minios smurto šaltinių – tai pablogėjusios socialinės – ekonominės sąlygos. Jos gali sukelti frustraciją, kuri savo ruožtu iššaukia perkeltą agresiją ir priešiškumą. Panašų poveikį gali turėti ir deprivacijos sąlygos, kuriomis yra apribojamas svarbių poreikių patenkinimas (pvz., tai gali paskatinti masinį smurto ir agresijos protrūkį kalėjimuose). Palankias sąlygas smurtui atsirasti taip pat gali sudaryti reikšmingi visuomenės arba tam tikros grupės gyvenimo pokyčiai. Dėl šių ppokyčių žmonės dažnai išgyvena chaosą, situacijos neprognozuojamumą ir dezorganizaciją, jaučia grėsmę savojo Aš ir savo grupės identiškumui, praranda nusistovėjusius ryšius bendromenėje ir t.t.

Svarbiu masinį smurtą skatinančiu veiksniu beveik visada tampa išankstinės negatyvios nuostatos tam tikrų grupių atžvilgiu.Šios nuostatos gali pasireikšti įsisenėjusiu atskirų grupių nuvertinimu, žeminimu, taip pat priešiškumu jų atžvilgiu. Identiškumo, susietumo ir kitų svarbių poreikių frustraciją gali nulemti tai, kad išankstinis priešiškumas ir tam tikros grupės nuvertinimas padarys šią grupę ,,atpirkimo ožiu”, o kai kada minios smurto bei agresijos objektu. Priešiškumas ir antagonizmas gali nulemti netgi tai, kad kita grupė bus vertinama kaip priešas, keliantis grėsmę savajam Aš. Tokiais atvejais net paprasčiausias kitos grupės laimėjimas gali sukelti neigiamą socialinį palyginimą bei menkesnį savosios vertės išgyvenimą, o kartu ir grėsmę savajam Aš. Tos socialinės sąlygos, kuriomis atsiranda suvokto neteisingumo jausmas, pyktis arba priešiškumas, gali suteikti atskiriems įvykiams arba veiksmams stiprią jėgą, galinčią paskatinti mąsinio smurto protrūkį, nors kitais atvejais išprovokuoti masinio smurto jie nepajėgtų.

Dar viena palanki sąlyga minios smurtui pasireikšti – tai negalėjimas padaryti įtakos arba sukelti norimų pokyčių taikiomis, prosocialiomis priemonėmis (pvz., nesėkmingi mažumų bandymai atkreipti valdžios atstovų dėmesį į padarytą skriaudą gali skatinti priešiškos bei agresyvios minios susiformavimą.). Be to, minios smurtą gali išprovokuoti tam tikri specifiniai įįvykiai. Jiems galima priskirti nepopuliarius politinius – ekonominius valdžios sprendimus, brutalius policijos veiksmus, areštus ir kitas provokacijas. Tam tikrais atvejais provokuojantys poveikiai gali pasireikšti gan ilgą laiką (kelias savaites ar net mėnesius), laipsniškai didindami atitinkamų visuomenės grupių įtampą, o susikaupusi ji pagaliau įgauna masinio smurto ir agresijos formą.

Agresyvios minios rūšys. Priešiškai nusiteikusios minios agresyvaus elgesio motyvai gali skirtis. Todėl, panašiai kaip ir panikos atveju, psichologijos literatūroje yra išskiriamos kelios agresyvios minios rūšys: a) frustraciją patyrusi minia, b) minia, esanti už įstatymo ribų, c) protestuojanti minia, d) konfrontuojanti minia, e) ekspresyvi minia.3.3.1.Frustraciją patyrusi minia.

Šiuo atveju smurtas ir agresija pasireiškia todėl, kad minios dalyviai, patyrę frustraciją, siekia atkeršyti frustratoriui. Pavyzdžiui dėl sužlugdytų jų nuomone teisėtų lūkesčių suvokimo neteisingumo (pvz., šališkas teisėjo sprendimas nulėmė mėgiamos komandos pralaimėjimą). Remiantis frustracijos – agresijos teorija galima sakyti, jog kuo žiūrovai yra labiau frustruoti, tuo didesnė tikimybė, kad jie išreikš stipresnę agresiją.

3.3.2.Minia esanti už įstatymo ribų.

Šiuo metu yra gana plačiai paplitęs ,,futbolo chuliganizmo” terminas. Jis atspindi tūkstančius jaunų sirgalių asocialų elgesį, kai savo kelyje į stadioną ar sugrįždami po rungtynių jie niokoja troleibusus, daužo automobilius, mušasi su kitų komandų sirgaliais, siautėja greta stadiono esančiose gatvėse ir pan. Tarp šių sirgalių visada yra žmonių, kuriems rungtynės

yra puiki proga išreikšti savo destruktyvius polinkius (jiems pačios rungtynės arba jų rezultatas dažniausiai nėra pats svarbiausiais dalykas). Kitaip tariant, sirgalių minioje yra į smurtą linkusių kriminalinių elementų, kurie susirenka tam, kad išreikštų savo asocialias tendencijas (jiems tereikia nedidelio preteksto, kad jie parodytų tikruosius savo ketinimus). Agresijos aukomis gali tapti atsitiktiniai praeiviai, policininkai, valdžios atstovai bei jų nuosavybė.3.3.3.Protestuojanti minia.

Kai kuriais atvejais priešiškai nusiteikusi minia gali išreikšti politinius reiklavimus bei protestus. Tam gali būti pasirenkami masiniai renginiai. Jų metu staiga įsiveržiama įį renginio vietą, imama mėtyti sprogmenis, dujines bombas ar kaip kitaip destruktyviai elgtis. Tokiu elgesiu siekiama, kad įvykis susilauktų kuo didesnio atgarsio.3.3.4.Konfrontuojanti minia.

Tarp dviejų priešingas idėjas atstovaujančių grupių gali atsirasti įtampa ir įvykti susirėmimas (kai kuriais atvejais smurto protrūkiai gali išplisti ir pasireikšti didesniu mastu). Jei susiremia dviejų sporto komandų sirgaliai, tai provokatoriais dažniausiai būna pralaimėjusios komandos sirgaliai, nors nugalėtojų komandos sirgaliai, būdami labai susijaudinę ir emociškai sužadinti, taip pat gali užpulti bei išprovokuoti riaušes.3.3.5.Ekspresyvi minia.

Kai kada masiniai siautėjimai gali bbūti vien tik labai stiprios euforijos išraiška, arba gilaus nusivylimo, liūdesio bei pykčio pasekmė. Ekspresyvios minios smurto motyvai skiriasi nuo kitų agresyvios minios paskatų, nes šiuo atveju nepatiriama frustracija, iš anksto nesirengiama destruktyviems veiksmams, ir pan. Ekspresyvūs masiniai siautėjimai atsiranda ddėl ypač stipraus emocinio sužadinimo, kuris paaiškina nepageidautino elgesio slopinimą. Kita vertus, kai žmogus yra stipriai susijaudinęs (dėl intensyvaus džiaugsmo, pykčio, liūdesio ar pan.), racionalūs psichiniai procesai bei kognityvinė elgesio kontrolė prislopinami, todėl taip pat padidėja impulsyvaus, nepageidautino elgesio tikimybė. Pagal sužadinimo hipotezę, šiuo atveju pats svarbiausias dalykas yra emocinio sužadinimo laipsnis, o ne išgyvenamų emocijų pobūdis. Stipriai sujaudinus gali pasireikšti įvairios elgesio formos – agresija, ekhibicionizmas, seksualinio pasitenkinimo siekimas, infantiliškas elgesys ir pan.

Ekspresyvi minia paprastai yra nepastovi, neturi aiškių lyderių, tačiau joje emocinis sužadinimas greitai gali pasiekti tokį lygį, kai žmonės pradeda nebekontroliuoti savo elgesio. Smurtas ekspresyvioje minioje gali pasireikšti tiesiogiai (kaip didelio emocinio sužadinimo pasekmė) arba pratrūkti tada, kai minia susiduria su kokiais nors trukdymais.

Be jau apibūdintų mminios tipų, dar būtų galima išskirti agresyvią – imlią minią, kuri ne tik išreiškia agresiją, bet ir plėšikauja, ekstazės apimtą minią, kuri paprastai susiformuoja tada, kai žmonės atlieka kokius nors ritualinius veiksmus, atsitiktinę minią, kuri susidaro įvykus kokiai nors nelaimei arba išskirtiniam įvykiui ir pan.4. Minios elgesį aiškinančios teorijos

Žmonėms susibūrus į minią, kurioje tvyro įtampa ir emocinis sužadinimas,įvyksta stiprūs jų elgesio pokyčiai. Natūraliai kyla klausimas, kokie psichologiniai procesai vyksta minioje ir kaip galima paaiškinti minios dalyvių elgesio pokyčius. Dar praeito aamžiaus pabaigoje, aiškindamas minios elgesio ypatumus, G.LeBonas išskyrė tris pagrindinius veiksnius:

1. anonimiškumą, dėl kurio išnyksta atskirų individų atsakomybės jausmas;

2. ,,užkrėtimą” elgesiu, dėl kurio minioje greitai pasklinda tam tikri emociniai išgyvenimai bei veiksmai;

3. įtaigą, dėl kurios žmonės minioje nekritiškai priima įvairias idėjas bei teiginius, nesugeba objektyviai vertinti savo bei kitų žmonių veikmų, paklūsta reikalavimams, kurie prieštarauja jų įpročiams bei įsitikinimams ir pan.

Atskirų individų elgesio pokyčius minioje bandė paaiškinti ir Z.Freudas. Jo manymu, minios dalyvių vieningumą lemia libidiniai ryšiai, kurie susiformuoja tarp grupės narių ir jos lyderio. Šie ryšiai yra grindžiami identifikacija, dėl kurios atskirų žmonių Ego idealas (sudėtinė Superego dalis) yra pakeičiamas bendru objektu – minios lyderiu (dėl to minios nariai tampa nuo jo labai priklausomi). Be to, kadangi minios dalyviai turi bendrą Ego idealą, jie taip pat identifikuojasi vieni su kitais. Tačiau ryšiai su lyderiu išlieka dominuojantys, o lyderio pašalinimas gali sukelti minios susiskaldymą. Taigi, Z.Freudo manymu, minios elgesio homogeniškumas pasireiškia todėl, kad minios dalyviai turi bendrą Ego idealą ir identifikuojasi vieni su kitais. Smurtas bei agresija minioje gali atsirasti dėl to, kad jos dalyvių Superego praranda savo galią, o jų elgesį ima kontroliuoti lyderis, turintis agresyvių ketinimų.

Vėliau aiškinant minios elgesio ypatumus, susiformavo trys klasikinai požiūriai – ,,užkrėtimo” elgesiu, konvergencijos bbei iškylančių elgesio normų teorijos.

,,Užkrėtimo” elgesiu teorija.Dar nuo G.Le Bono laikų tyrinėtojai atkreipė dėmesį į tai, kaip greitai minioje gali pasklisti įvairūs emociniai išgyvenimai ir veiksmai. Toks ,,užkrėtimas” gali paskatinti vieningo situacijos vertinimo, bendrų tikslų bei to paties kryptingumo elgesio formavimąsi. ,,Užkrėtimo” elgesiu teorija akcentuoja įtaigos, imitacijos bei identifikacijos reikšmę, dėl kurių tarp minios dalyvių greitai pasklinda tam tikros nuotaikos, idėjos ir veiksmai. Pavyzdžiui, dėl identifikacijos su kitais, kurie suprantami kaip tos pačios grupės nariai, turintys panašius interesus, nusivylę tais pačiais dalykais, išgyvenentys tą patį priešiškumą kurios nors išorinės grupės atžvilgiu ir pan., gali padidėti jautrumas kitų žmonių išgyvenimams ir galima ,,užsikrėsti” atitinkamais veiksmais. Remiantis šiuolaikine socialine kognityvine teorija galima pridurti, jog ,,užkrėtimo” elgesio metu svarbų vaidmenį atlieka modeliavimas (minios lyderis arba aktyviausi nariai tampa modeliais, skatinančiais analogiškus kitų žmonių veiksmus arba išgyvenimus). Be to, minioje vyksta ne tik vienpusis, bet ir abipusis modeliavimo procesas. Kitaip tariant, tas žmogus, kuris stimuliuoja kitą, taip pat mato arba girdi atitinkamas kitų žmonių reakcijas, kurios pagal grįžtamojo ryšio principą dar labiau sustiprina pirmojo žmogaus išgyvenimus ir t.t. Šios daugkartinės grįžtamosios reakcijos gali būti ,,užkrėtimą” elgesiu lemiantis mechanizmas.

Konvergencijos teorija. Ši teorija daugiau dėmesio skiria ne atskirų individų tarpusavio sąveikai, bet minios sandarai. Šiuo atveju yyra keliama prielaida, kad į minią susibūria žmonės, pasižymintis panašiomis charakteristikomis. Šias panašias charakteristikas lemia tam tikri įvykiai, objektai, idėjos ar vertybės, svarbios visiems minios dalyviams (arba bent jų daugumai). Pavyzdžiui, į minią gali susiburti žmonės, pripažįstantys tą patį autoritetą arba ideologiją, patyrę panašią skriaudą arba neteisybę, parėmę tas pačias asocialias elgesio normas ir pan. Pagal minėtą požiūrį minios elgesio homogeniškumą lemia jos formavimosi pagrindai. Kai į minią susiburia kuo nors panašūs žmonės, jie gre.itai emociškai sužadina vieni kitus, taip pat sustiprina bei suintensyvina vieni kitų reakcijas. Aišku, jog tiek ,,užkrėtimas” elgesiu, tiek konvergencija dažnai gali pasireikšti karu.

Iškylančių elgesio normų teorija. Pagal šią teoriją minios veiksmų homogeniškumas (panašumas, priklausimas vienai giminei) priklauso nuo to, ar minios dalyviai suformuoja ir laikosi tam tikrų elgesio normų. Nustatant minios elgesio normas, paprastai didžiausią poveikį turi kelių aktyviausių minios dalyvių elgesys, kuris yra suprantamas kaip dominuojantis elgesio būdas. Dėl to kiti minios nariai pradeda elgtis panašiai kaip ir aktyviausioji minios dalis, slopina savo veiksmus, prieštaraujančius demonstruojamam modeliui, taip pat skatina atitinkamai elgtis ir kitus. Laikantis minėto požiūrio galima sakyti, jog vienodi minios veiksmai atsiranda todėl, kad žmonės supranta juos kaip tinkamus arba būtinus, o ne dėl mechaniško ,,užsikrėtimo” ar aklos imitacijos. Iškylančių elgesio normų

teorija gerokai skiriasi nuo kitų minios elgesio aiškinimo būdų. Pavyzdžiui, šioje teorijoje pažymima, kad visiškas minios veiksmų vienodumas yra iliuzija (daug minios dalyvių elgiasi pasyviai, tuo suteikdami numanomą paramą aktyviajai minios mažumai), ir kad žmonės nuslopina su minios išgyvenimais nesuderinamas nuotaikas, bet ne būtinai ,,užsikrečia” šiais išgyvenimais. Be to, iškylančių normų teorija teigia, kad, siekiant suformuoti elgesio normų veiksmingumą, reikia nustatyti minios dalyvių socialinį identiškumą. Kitaip tariant, jeigu minioje buvo nustatytos agresiją skatinančios elgesio normos, tai didžiausias destruktyvumas turėjo pasireikšti ttada, kai minios dalyviai pažįsta vieni kitus (tai prieštarauja anonimiškumo idėjai).

Deindividualizacjos teorija. Tai viena iš šiuolaikinių minios elgesio ypatumus aiškinaančių teorijų. Ji akcentuoja tai, kad žmonių elgesio pokyčius minioje skatina atskirų minios dalyvių deindividualizacija. Tradiciškai deindividualizaciją galima apibūdinti kaip trikomponentį procesą, kuris apima:

1) situacinius veisnius, pasireiškiančius grupėje arba minioje;

2) vidinius asmens pokyčius;

3) anksčiau slopinto (nepageidautino) elgesio pasireiškimą.

P.G.Zimbardo pažymi, kad deindividualizaciją skatina tokie situaciniai veiksniai kaip anonimiškumas, pakitusios atsakomybės sąlygos, grupės dydis, pakitusi laiko perspektyva (pvz., dėmesio sutelkimas į dabartinį momentą), sensorinis perkrovimas, ppadidintas sužadinimas, naujos, neaiškios situacijos ir pan.. Kai kurie kiti autoriai, analizuodami deindividualizaciją skatinančias sąlygas, akcentuoja grupės vieningumą, kolektyvinius veiksmus bei dėmesio sutelkimą į išorę. Visi minėti situaciniai veiksmai sunkina asmenybės savęs įsisamoninimą, didina abejingumą asmeniniams ir socialiniams elgesio standartams, mmažina žmogaus dėmesingumą jo elgesio išoriniams vertinimams, minimizuoja savistabą bei savęs vertinimą, silpnina savikontrolę (kuri grindžiama kaltės bei baimės jausmais), atsižvelgimą į galimas elgesio pasekmes, o kartu mažina anksčiau slopinto elgesio pasireiškimo slenkstį. Dėl to, žmogui patekus į deindividualizacijos būseną, pasireiškia anksčiau slopintos elgesio formos ir polinkiai (pvz., impulsyvūs ir asocialūs veiksmai).

Diferencinė savęs įsisąmoninimo teorija. Tobulindami bei tikslindami deindividualizacijos sampratą, S.Prentice – Dunnas ir R.W.Rogersas išskyrė du savęs įsisamoninimo komponentus:

1) asmeninių savojo Aš aspektų įsisamoninimą (t.y. dėmesį tokioms mintims bei jausmams, kurie paprastai viešai nedemstruojami);

2) socialinių savojo Aš aspektų įsisąmoninimą (t.y. dėmesį sau kaip socialinių vertinimų objektui).

Remdamiesi minėtais skirtingais savęs įsisamoninimo komponentais, šie autoriai aprašo du minios poveikio atskitiems individams mechanizmus:

1. Anonimiškumas bei išsklaidyta atsakomybė minioje skatina nepageitadautiną individo elgesį todėl, kad jjis mažiau įsisamonina socialinius savojo Aš aspektus. Kitaip tariant minioje žmogus mažiau domisi, kaip apl.inkiniai jį vertina, mažiau bijo įvairių sankcijų, pasmerkimo ar nepritarimo. Žmogus supranta ką daro, tačiau nesitiki negatyvių savo elgesio pasekmių.

2. Fiziologinis sužadinimas, taip pat minios dalyvių vieningumas ir tarpusavio priklausomybė sumažina asmeninių savojo Aš aspektų įsisąmoninimą. Šiai būsenai būdingi mąstymo, emocinių išgyvenimų pokyčiai bei sutrikusi savireguliacija. Žmogus tampa jautrus išoriniams stimulams, o ne vidinėms paskatoms.

Apibendrinant galima pasakyti, jog pirmuoju atveju anksčiau slopintas elgesys pasireiškia todėl, kad žmogus aapsvarsto ir numato sau palankias pasekmes. Antruoju atveju, sumažėjus asmeninių savojo Aš aspektų įsisąmoninimui, susilpnėja kognityvinė elgesio reguliacija, dėl to atitinkamai padidėja nepageidautino elgesio pasireiškimo tikimybė.

Galiausiai minios elgesio ypatumams įtakos gali turėti kai kurie komunikaciniai mechanizmai. Žmonės, susiburia į minią, dažnai bendrauja tarpusavyje, keisdamiesi turima bei siekdami naujos informacijos. Tokiais atvejais minioje pasklinda gandai, kurių pagrindu žmonės sprendžia apie tai, kas atsitiko, vyksta ar ketina įvykti. Tyrimai rodo kad minioje perduodama informacija yra dažnai iškraipoma, todėl formuojasi netikslūs vertinimai ir juos atitinkantys veiksmai.5. Minios elgesio kontrolės būdai

Atsižvelgiant į anksčiau aprašytus minios elgesio ypatumus, šį elgesį lemiančius veiksnius bei minios tipus, galima pateikti keletą rekomendacijų, kaip būtų galima kontroliuoti minios elgesį.

1. Kartais palankias sąlygas riaušėms gali sudaryti valdžios institucijų abejingumas atskirų žmonių grupių problemoms ir jų patiriamos skriaudos. Todėl būtina laiku reaguoti į tam tikrų žmonių grupių problemas, sumažinti tarpgrupinę įtampą, laiku priimti sprendimus dėl susidariusios sudėtingos socialinės – ekonominės padėties ir pan. Demokratija ir tarpgrupinių konfliktų nebuvimas – tai sąlygos, galinčios sumažinti masinio smurto pasireiškimo tikimybę.

2. Tarp bendruomenės ir policijos turėtų būti formuojamas tarpusavio supratimas ir pasitikėjimas. Tai galėtų padėti išvengti skirstymo į skirtingas grupes, sumažintų tarpusavio priešiškumą.

3. Išėjimo panikai galima užkirsti kelią, jeigu bus imtasi aatitinkamų priemonių pasitraukimo galimybėms ir prioritetams sukurti. Svarbu, kad instrukcijos ir nuorodos būtų suprantamos ir priimtinos žmonėms.

4. Norint užkirsti kelią įėjimo panikai, būtina atsižvelgti į tuos dėsningums, kurių dėka minioje yra palaikoma tvarka ir kontrolė. Būtina imtis atsargumo priemonių (apsauginės tvorelės, policininkai), kad žmonės nespaustų ir netryptų vieni kitų.

5. Tada, kai minios paniką arba agresiją gali išprovokuoti nepagrįsti gandai, labai efektyvi gali būti laiku pateikta objektyvi ir įtikinama informacija.

6.Siekiant kontroliuoti minios elgesį, teoriškai optimalus variantas – jos lyderių izoliacija.

7. Paveikti visą minią iš karto yra praktiškai neįmanoma, todėl reikia stengtis suskaidyti ją į mažesnes dalis ir tik tuomet paveikti.

8. Jeigu priešiška minia jau susiformavo, jai reikia parodyti jėgą, tačiau policijos veiksmai turi būti labai gerai apgalvoti.6. Šiuolaikinės masinės visuomenės psichologinės ypatybės

Technikos ir masinės komunikacijos priemonių tobulėjimas sparčiai didėjant gyventojų skaičiui, pakeitė grupinio gyvenimo reiškinius. Masinėje visuomenėje vyksta tarpusavio įtaka tarp tūkstančių asmenų ir grupių, kurie tiesioginių kontaktų gali ir neturėti.

Masinėje visuomenėje, siekiant gamybos efektyvumo, įmonės jungiamos, stambinamos, vyksta darbo pasidalijimas bei jo specializacija. Tai būna ne tik gamyboje – didelių universitetų studentai skundžiasi asmeninių kontaktų su dėstytojais trūkumu, tas pats pastebima ligoninėse ir t.t. Industrinėje visuomenėje žmogaus socialinis statusas priklauso ne tiek nuo jo atliekamo ddarbo kokybės, kiek nuo užimamos vietos, organizacijos prestižo ir pan. Bedarbystė tampa problema ne tik tiems, kurie neturi iš ko pragyventi – nedirbantis žmogus pasijunta nepilnaverčiu visuomenės nariu.

Kylant industrijos lygiui, daugėja gyventojų miestuose. Didėjant gyventojų tankiui, juose darosi neįmanomi artimesni kontaktai su daugeliu sutinkamų žmonių. Į pastaruosiuis žiūrima kaip į tam tikrus stereotipus (pirkėjas, policininkas, artistas ir pan.), jie vertinami pagal aprangą, odos spalvą, susitvarkymo skoningumą, o ne pagal jų vidines savybes. Kai neįmanoma daugybės sutinkamų žmonių pažinti, tai jie vertinami pagal materialinio naudingumo kriterijus. Masėse tarp žmonių vis mažiau lieka jungiančių jausmų, kurie būdingi bendraujant mažose grupėse. Nenuoširdumas ir išskaičiavimas vis labiau plinta tarp miesto žmonių. Žmonės vienas į kitą žvelgia vis atsargiau, dažnai manydami, kad kitas žmogus siekia tik savo egoistinių tikslų. Dėl to prisieina labiau pasitikėti formaliomis taisyklėmis, įstatymais ir juos saugojančiais prievartos organais (ypač tai būdinga mūsų dabartinei aplinkai, didėjant nusikalstamumui).

Kita būdinga masinių visuomenių ypatybė yra dėl masinių komunikacijos priemonių gausėjimo vykstantis žmonių socialinės erdvės plėtimas. Kol spauda, radijas, televizija, videofilmai ir kt. Nebuvo lengvai prieinamos priemonės, daugumos žmonių gyvenimą ribojo vietinės bendruomenės teikiama socialinė erdvė. Dabar kiekvieno žmogaus horizontai gerokai išsiplėtė: jie ne tik žymi įvykius, vykstančius už tūkstančių kilometrų, bet ir vertina juos, priima

savo sprendimus, diskutuoja ,,neakivaizdiniu būdu” su politiniais veikėjais, religijų pranašais ir save tapatina su jais, teoriškai dalyvauja žymių asmenybių asmeniniame gyvenime ir t.t. Vienas iš socialinės erdvės išplėtimo padarinių yra lokalinių grupių įtakos ir jų socialinės kontrolės sumažėjimas. Atskiras žmogus, jeigu jo interesai kitokie, gali išsilaisvinti nuo jį supančių žmonių vertybių, jas ignoruoti ir elgtis kitaip, tikėdamasis kitų grupių palaikymo.

Masinės visuomenės žmonės dažnai tampa dalyviais tokių sąveikų, kurioms asmeninių įtakų galimybės tėra minimalios. Jeigu valstybė paskelbė karą, tai nesvarbu, ar ttaikos metu daugelis žmonių turi laikytis standartų, nors juos laiko idiotiškais, vien dėl to, kad reikia išsaugoti darbą, padėtį visuomenėje. Pvz. Įvairių madų paplitimas: tukstančiai žmonių seka tos mados pavyzdžiais, nenorėdami pasirodyti senamadiški, neturintys skonio ir t.t. Sekdamas mada, kiekvienas žmogus nesąmoningai padeda jai plisti.

Būdingas masinės visuomenės bruožas yra demokratizmas. Tokioje visuomenėje daugybė paprastų žmonių įjungiami į politinius procesus. Politika nebėra išimtinė elito teisė.

Nors didesnė dauguma kontaktų tarp žmonių, gyvenančių miestuose, vyksta tarpininkaujant kategorijoms, žmonės iš esmės liko nepasikeitę. Pirminės ggrupės visur klesti, ir jausmai liko tie patys. Žmonės po senoviai myli ir neapkenčia, pavydi ir jaučia skriaudą. Masinė visuomenė turi tam tikrą moralinę tvarką: žmonės kaip ir anksčiau sprendžia apie save ir kitus pagal tuos elgsenos standartus, kuriuos jie ssusikūrė pirminėse grupėse. Socialinė kontrolė dėl gyvenimo sąlygų masinėse visuomenėse pasidaro sudėtingesnė, tačiau proceso esmė nepasikeičia.Išvados

Masinių stichinių reiškinių subjektu gali būti bet kokia didelė žmonių grupė, daugiau ar mažiau įsisąmoninanti save kaip tam tikrą visumą. Minia – tai neorganizuota žmonių masė, kuriai būdingas didelis ją sudarančių individų konformizmas, vieningumas ir emocingumas.

Minioje žmonėms atsiranda šie svarbesni pasikeitimai:

padidėja emocinė reakcija į visus suvokiamus reiškinius; padidėja įtaigumas ir sumažėja kritiškas gaunamos informacijos, savo ir kitų elgsenos vertinimas; sumažėja atsakomybė už savo elgseną; padidėja jėgos ir savo autonomiškumo pojūtis. Šie pasikeitimai gali būti įvairaus lygio priklausomai nuo situacijų, atskirų asmenybių, ideologinių veiksnių ir kt.

Minioje sumažėja žmonių sąmoningumas bei intelektualinė elgesio kontrolė. Minios dalyvių veiksmai bei būsenos yra labai emocionalios ir iimpulsyvios. Be to, miniai būdingas stipriai išreikštas konformizmas – žmogus greitai pasiduoda kitų spaudimui, paklūsta įvairiems nurodymams, nekritiškai perima idėjas, ima aklai tikėti arba neapkęsti.

Minioje dažnai išnyksta moraliniai draudimai, susilpnėja arba visai prarandamas žmogaus asmeninės atsakomybės jausmas, todėl pasireiškia įvairios nepageidautinos elgesio formos. Galima sakyti, kad minioje išlaisvinami nuo suvaržymų esminiai instinktai (pvz., savisaugos ar agresijos), kurie kartais pasireiškia visa savo jėga.

Miniai taip pat neretai būdingas destruktyvumas, naikinimo bei griovimo reakcijos.

Psicholigijos literatūroje išskiriami tokie pagrindiniai veiksniai, galintys nnulemti minios elgesio ypatumus – minios dydis, tankumas, poliarizacija, triukšmas, sėdimos arba stovimos vietos ir minios sandara. Veikiant kokiems nors faktoriams, pavyzdžiui, vadovaujant lyderiui, plintant gandams, informacijai per technikos kanalus, esant išorės poveikiams ir pan., minios gali lengvai transformuotis į kitą. Atsitiktinė minia gali virsti veiksminga, agresyvia, besigelbstinčia (su panikos reiškiniais) ir pan.Naudota literatūra

1. A.Suslavičius, G. Valickas ,,Socialinė psichologia teisėtvarkos darbuotojams” 1999m. Vilnius

2. A.Jacikevičius ,,Žmonių grupių (socialinė) psichologija “ 1995m. Vilnius

3. David G.Myers ,,Psichologija” 2000m. Vilnius