MISTIKA IR PSICHOTERAPIJA POSTMODERNIZMO EPOCHOJE

Pranešimas konferencijai “Šiuolaikinis mokslas ir misticizmas”

ĮŽANGA

Tikriausiai, nė vienam teko stebėti Fiziko dieną Vilniuje, kai miesto gatvėmis link Filologijos fakulteto juda didžiulis dinozauras. Mažą vaiką šis renginys be abejo žavi savo paslaptingumu. Jam tai yra mistika. Dinozauras atgijo ! Jis gali net pravirkti. Tačiau tarkime, kad jūs nesate vaikas. O esate mokslininkas. Pabandykime įlįsti į šio dinozauro vidų tikslu nustatyti, kodėl jis juda. Mes pamatysime , kad dinozauro viduje yra karkasas, popierius, fanera. Ar cheminė šių mmedžiagų analizė atsako į klausimą, kodėl juda dinozauras? Ne.Yra ratai, kartais varomi varikliu, o senais laikais- pačių fizikų rankomis. Ar mechanikos dėsniai paaiškina mums , kodėl juda dinozauras? Iš dalies. Bet viduje dar yra jį valdančių fizikų. Jie judina šį gyvūną. Bet ar tai jau bus atsakymas į klausimą, kodėl juda dinozauras? Be abejo , tik šis paaiškinimas ne pilnas . Mums trūksta motyvų. Todėl paklauskime fizikų, kokiu tikslu, dėl ko jie judina šį dinozaurą. Atmetę linksmus palinkėjimus eiti toliau mmes gausime tokių rimtų atsakymų :

Nes mane čia pastatė organizatoriai;

Nes tikiu, kad tai turi prasmę;

Nes tokia yra tradicija;

Nes mums reikia pagrobti kelias filologes.

Nes priešybės- fizikai ir filologės – turi susijungti, simboliškai išlyginant prarają tarp humanitarinių ir gamtos mokslų.

Šie atsakymai tarsi ppapildo vaiko atsakymą : nes dinozauras atgijo. Ir mes netgi turime kelias mokslines teorijas , grindžiančias šiuos naujus atsakymus.

Animistinis mažo vaiko patyrimas pasako, kad dinozauras juda stebuklingu būdu : gal jis atgijo ? Juk maži vaikai įdvasina viską, ką mato : ir drugelis, ir akmuo vaikui turi sielą.

Mokslas , būtent mechanika, aiškina, kad dinozauras juda dėl į jį nukreiptos fizikų rankų jėgos.

Sociologija ir istorija pasako, kad dinozaurą judina universiteto tradicija ir ritualas.

Psichologija teigia , kad fizikus link filologių judina sublimuotas libido- seksualinė energija, įgaunanti ritualo formą.

Filosofas svarsto, kad priešybės traukia viena kita.

O kas gi yra iš tikrųjų ?

Šiuolaikinė filosofija paneigia terminą “iš tikrųjų”. Ji reliatyvistiškai atsako :”kiekvienas turi savo požiūrį, o mums prieinama tikrovė – ttai tik vienpusiška pasaulio reprezentacija”. Joje dalis informacijos būtinai ištrinta, dalis- per daug apibendrinta, dalis- iškreipta. Prisimenamos ir F.Bekono nurodytos tipinės pažinimo klaidos, ir Kanto apriorinės pažinimo savybės ir jo garsioji “grynojo proto kritika”.

Vienas iš galimų atsakymų , kas yra “iš tikrųjų “, gali būti toks : iš tikrųjų yra žmogus. Jis turi tris bazinius sugebėjimus: pažinti, mylėti ir tikėti.

Kiekvienas iš šių sugebėjimų sukuria vis kitokį požiūrį į pasaulį. Šie požiūriai organizuoja suvokimą, pažinimą ir elgesį vis kitokiu bbūdu. Ir šitie būdai , įgiję sistematizuotą formą, vadinasi : mokslas, mistika , religija.

Šios konferencijos organizatorių motyvas yra man labai artimas: rasti, kas apjungia mokslą, mistiką ir religiją. Mano manymu, jei išnyktų ši jungiamoji grandis- žmogus- iš Visatos išnyktų ir mokslas, ir mistika , ir religija.

Ta prasme, šioje auditorijoje nėra susėdusių mistikų, mokslininkų ir tikinčiųjų. Taip dalinant mes prieiname prie neišvengiamos konfrontacijos, kurios metu tiesa neišaiškėja. Išaiškėja tik, kad žmonės linkę dalintis į klanus ir ginti savo klaną. Iš tikrųjų šioje erdvėje sėdi keliasdešimt žmonių. Iš jų kiekvienas turi šiuos tris sugebėjimus: pažinti, mylėti ir tikėti.

1. SUGEBĖJIMAS PAŽINTI IR MOKSLAS.

Sugebėjimas pažinti pasaulį kaip nuo manęs nepriklausančią visumą- štai pirmo priėjimo esmė. Psichologine kalba tai “kognityvinė ego funkcija”. Jos ypatumas tame, kad į pasaulį čia žiūrima iš pozicijos “šalia ir virš”. Tai reškia, kad tiriantysis pasaulio atžvilgiu atsistoja į poziciją, kurioje patogu stebėti objektą , juo manipuliuoti pažinimo tikslais- tai yra, su juo eksperimentuoti. Polinkį šitaip elgtis galima pastebėti pas bet kurio amžiaus vaiką, kai jis nėra apimtas stiprių malonių ar nemalonių emocijų. Užtenka palikti ką tik išmokusį vaikščioti vaiką be priežiūros- ir jis ims intensyviai eksperimentuoti su aplinka. Tai gali būti tiesiog smėlio pripilimas į kibirėlį ir jo išpilimas- įįdėmiai stebint šio proceso dėsningumus. Tai visuomet ne pasyvus, o aktyvus pažinimas. Jo metu iš pradžių ne mąstoma, o eksperimentuojama- mąstymas praktiškai tolygus veiksmui ( konkrečių operacijų stadija pagal Jean Piaget). .

Šis sugebėjimas vystosi nuo pat naujagimystės ir pasireiškia laipsnišku pasaulio skaldymu į “aš” ir “ ne aš”. Šio proceso etapai smulkiai aprašyti Jean Piaget, Valonn, Vineckott , Vygotskij ir kitų psichologų. Proceso pradžia galima laikyti vaikišką “solipsizmą”- vaikui egzistuoja tik visuma, kurioje susilieja “aš” ir” ne aš“ –arba “aš- objektai”. . Po truputį visuma diferencijuojasi į “mano kūnas”- “svetimas kūnas”, O šios dvi visumos- į smulkesnes dalis, arba objektus. Kai kurie objektai – dažniausiai, žmonės kartu su juos lydinčiomis “aš “–būsenomis , pirmaisiais gyvenimo metais nusidažo neigiama spalva -“blogi aš – aš- objektai”, kiti- teigiama – “geri aš – aš- objektai”.Tai- tandemai, kuriuose “aš” ir “ne aš” dar susilieja.. Vėliau – maždaug antraisiais gyvenimo metais – šios dvi visumos stabiliau susiskirsto į tandemus” gerasis aš- gerasis objektas”, “blogasis aš- blogasis objektas”. Čia blogis aiškiai atskirtas nuo gėrio. Logika – juodai balta. Trečiais metais ir vėliau vystosi objektyvesnis požiūris: “ aš su gerais ir blogais aspektais”- “ne aš su gerais ir blogais aspektais”. Žinoma, elementai “juodai baltos logikos” išlieka vvisam gyvenimui. Taip gimsta suaugusių žmonių gyvenime “geri saviškiai ir blogi svetimi”, draugai ir priešai, žinantis “vienintelę tiesą” ir jos nežinantys ir t.t.

Šis procesas vyksta pažinimo dėka, t.y. dėka to, kad vaikas yra mažas tyrinėtojas ir aktyvus eksperimentatorius. Kai kuriais savo gyvenimo etapais jis skiria didesnį dėmesį subjektyviam pasauliui- tėvų veido išraiškoms, santykiams ir dilemoms”myli- nemyli”. Kitais laikotarpiais- objektyviems pasaulio dėsningumas : koks sniego skonis, iš ko sudarytas vabalas, kas paslėpta tėvelio portfelyje ir t.t. Mažas žmogus iki mokyklinių metų jau yra sukaupęs didžiulį žinių bagažą apie pasaulį, gerokai viršijantį žinias , sukaupiamas bet kurio kito mūsų planetos gyvio per visą gyvenimą. Vaikystės masteliu visi be išimties darželinukai yra maži mokslo daktarai.

Svarbu yra ir tai, kad kartu vystosi ir pats instrumentas- pažintinės funkcijos. Tai yra mąstymas- nuo konkretaus link abstraktaus, nuo įvykio – iki įvykių eigos nusakymo, suvokimai- nuo globalinių iki diferencijuotų , valia- nuo atsitiktinės orientacinės motyvacijos (smalsumas) link orientacijos į tikslą ( žingeidumas ), atmintis- nuo mechaninės iki prasminės , kalba- nuo konkrečios išorinės iki abstrakčios ir vidinės .

Sugebėjimas pažinti yra lydimas ypatingo malonumo- malonumo atrasti, gilintis ir suprasti. Deja, šiuolaikinė mokykla netrukus užslopina šį malonumą, nes pastato vaiką į konkurencijos- kontrolės ir priverstinumo situaciją.

Tik talentingi pedagogai sugeba išlaikyti šį malonumą pažinti vaikuose, jei nesakyti daugiau- jį pažadinti.

Ta vaikų dalis, kuriuose sugebėjimas pažinti ir jį lydintis malonumas neišnyksta nuo darželinio amžiaus per mokyklinius metus , papildo mokslininkų gretas. Mokslininko sugebėjimas pažinti yra labiausiai diferencijuotas, labiausiai motyvuotas ir santykinai atskirtas nuo dviejų kitų- sugebėjimo mylėti ir sugebėjimo tikėti. Pastarieji sugebėjimai gali netikėtai iškilti bet kuriame amžiuje , ir tuomet apie mokslininką sako :” gaila- į gyvenimo galą nuėjo į misticizmą” arba “ kaip keista- įįsimylėjo”. Kai kurie mokslininkai griežtai atskiria pažinimą nuo mistinės meilės ir tikėjimo- tarkime, F. Beckon arba Skinner. Kai kurie kiti mokslininkai sugeba sugebėjimą pažinti suderinti su sugebėjimu tikėti- tarkime, I. Newton ir A. Einstein. Vis dėlto maksimalus šių trijų sugebėjimų išsivystymas viename asmenyje atrodo problematiškai.

Asmenys su išreiktu pažintiniu sugebėjimu kuria žinių, pažinimo principų ir instrumentų duomenų bazę- visumą, vadinama mokslu. Šiuo metu mokslas remiasi pozityvistiniais principais, kaip, tarkime verifikacijos principas . Kiekvienas mokslininko atrastas faktas ar dėsningumas turi būti patvirtintas aar paneigtas bet kurio kito eksperimentatoriaus. Visuma turi turėti panašias savybes nepriklausomai nuo eksperimentatoriaus. Taip kuriasi konvencinės tiesos- visuminis supratimas apie pasaulį. Mokslo netenkina požiūris , pagal kurį yra “Petro daugybos lentelė” ir “Jono daugybos lentelė”. Ji turi būti viena vvisiems žmonėms. Šios visumos kūrime, tiesa, vis dėlto atsiranda kritinių taškų, kai pagrindiniai principai yra peržiūrimi. Juos žymi tokie sąvadai , kaip , tarkime , Aristotelio “Organon”, F. Bekono “ Organon Secundum ”, ir kai kurių siūlomas “Organon Tercium “( Uspenskio pretenzija ). Revoliucingai keitė požiūri į pasaulį Euklidas, Niutonas, Lobačevskis, Einšteinas, Linėjus, Darvinas. Jie buvo revoliucionieriai , nes vadovavosi principu:

Tam, kad pažintum, reikia peržengti per prietarus ir išmokti abejoti

2. SUGEBĖJIMAS MYLĖTI IR MISTIKA.

Terminas “mistika” graikų kalboje reiškė “ slaptos ceremonijos”. Taip Graikijoje vadindavosi apeigos – elizijos ir dionisijos. O šiuo metu mistiku vadina žmogų, kuris tiki , kad už žmogaus suvokimo ribų esama kitokių realybių. Su šiuo žodžiu sieja terminus “ezoteriškas”, “okultiškas”. Žmonės įprato laikyti mistika kažką, kas yra uuž įprasto suvokimo ribų. Tačiau mano supratimu, mistika – tai tiesiog toks patyrimas, kuris geriausiai apibūdinamas žodžiu “meilė”. Jei žmogus sugeba patirti meilę, jis pažįsta mistinį patyrimą. Iš ko galima padaryti tokią išvadą?

Įdėmiai perskaičius , ką rašo apie mistinius patyrimus žmonės, kuriuos mes priskiriame mistikams.

Taigi, ir Platonas, ir šv.Paulius, ir šv.Augustinas, ir šv. Pranciškus, ir M. Ekchardas, ir J. Beme, ir T. De Shardenas Vakaruose, ir Lao dze, ir Buda, ir Šankara, ir Boddhiharma, ir Vivekananda , ir SSudzuki Rytuose kalba, moko ir dalinasi ypatingais patyrimais. Šių patyrimų esmė- susiliejimas, tai yra didžiulis vienybės ir harmonijos jausmas su. Čia prasideda įvairovė : su Kristumi, su Dao, su Brahmanu, su Budos sąmone ir t.t. Psichologine kalba kalbant, visa tai yra meilės apraiškos.

Meilė čia gali įgyti įvairias formas: tai meilė tėvams, meilė kitos lyties atstovui, meilė draugui, meilė tėvynei, meilė dievui.

Susiliejimas meilėje prasideda tuomet, kai kūdikio žvilgsnis susijungia su mylinčios motinos žvilgsniu , atsispindi jame ir sugrįžta atgal. Apsikabinimas papildo šį susiliejimą. Meilės vienybėje išnyksta skirtumai tarp “aš “ ir “ne aš”. Skirtingai nuo pažintinio “aš” ir “ne aš” pasidalinimo, kuris visam laikui išlieka bet kurio žmogaus sąmonėje ( aš nesu mano brolis) ši vienovė meilėje atsinaujina bet kuriame amžiuje. Ji išreiškiama žodiniais ekvivalentais : “mes su tavimi- vieno kraujo ”, “aš ir tu- tai vienas asmuo “, “tu ir esi tavo tėvynė”, “liaudis ir partija- vienybė “ . Visais šiais atvejais ignoruojamas objektų ir subjektų skirtumas ir tarp jų dedamas lygybės ženklas. Taigi, mistinio patyrimo metu logika užleidžia vietą kitokiam mąstymui, paremtam sinteze, analogijomis , ekvivalentais ir metaforomis.

Mylintis žmogus dramatiškai keičia savo pasaulio matymą.Suvokimai tampa idealizuoti . Psichologine kalba kalbant, į objektą projektuojamas narcistiškas žmogaus “aš iidealas” arba idealioji savastis. Mylimoji moteris atrodo nuostabi. Ji praranda kritiniam pažinimui būdingas savybes- ji nepalyginama su kitais, ji nepakartojama. Loginiai argumentai:”pažiūrėk- juk ji negraži ir tokia, kaip visos”- neveikia. Nes mąstymas pasikeičia link idealizuojančio mąstymo. Jis tampa katatiminiu- emociškai įkrautu. Patyrimas čia ateina ne žodžiuose, o tyloje, pauzėse tarp žodžių. “Išsakyta mintis yra melas”. “Dao , kuri gali pažinti, nėra tikrasis dao”.

Skiriamasis meilės patyrimo bruožas – ne tik kitokia kalba ir kitokia logika. Sugebėjimas mylėti pakeičia ir žmogaus veiklos kryptingumą. Jei pažįstantis žmogus su objektu eksperimentuoja, mylintis žmogus su mylimu žmogumi yra nuolatiniame stebėjime arba dialoge “ar tu mane myli ?” Pažįstantis objektą žmogus irgi užduoda klausimus, tačiau nežino, kokį atsakymą gaus. Mokslininkas įlašina į mėgintuvėlį reagentą- tai klausimas . Tiriamoji medžiaga sureaguoja- tai atsakymas. Atsakymas pažinimo metu tik tikėtinas ar prognozuojamas. Mylintis žmogus užduoda objektui kitokį klausimą “ar tu myli mane?” – daugiau retoriškai. Ir žino, kokį atsakymą gaus : “ir aš tave myliu”- ir siaubingą- “ ne, nemyliu” – štai ir visas atsakymų repertuaras.

Mylinčio žmogaus veiksmai meilės objekto atžvilgiu- ne manipuliavimas, o susiliejimas, dažnai įgaunantis netikslingą – statinę ar dinaminę – fizinę išraišką. Vaikas apkabina motiną. Jaunuolis apkabina merginą. Jogas užima tam tikrą statinę kūno ppozą- asaną, atlieka kvėpavimo pratimą ir koncentruoja dėmesį. Per ilgą praktiką jis susilieja samadhi būsenoje su savo dievybe.Tai- statiniai veiksmai, neprimenantys mokslinių manipuliacijų. Šventas Pranciškus atsigula ant žemės ir atlieka su ja lytinio akto imitaciją. Sufija sukasi ratu ir susilieja šokyje su Alachu. Tai- či praktikoje lėti judesiai susilieja su energijos”ci” tekėjimu. Tai- dinaminiai veiksmai. Pasiūlymas elgtis moksliškai- paeksperimentuoti su meilės objektu -skamba mylinčiajam šventvagiškai. Jis jau žino, jog objektas- nuostabus, kokių dar klausimų gali kilti ?

Palyginkime: biologas gali skrosti gyvūną mokslo tikslais- ar gali jis skrosti savo mylimą šuniuką?

Chirurgas operuoja moterį. Ar gali jis operuoti savo aistringai mylimą merginą?

Taigi, sugebėjimas mylėti- tai sugebėjimas susilieti su objektu. Žmogus, kuris sugebėjo žiūrėti į objektą iš šono ir viršaus buvo pažinimo būsenoje. Pakeitęs požiūrį į “mes kartu sudarome vieną ”, jis pradėjo mylėti objektą. Pagrindinė prielaida tam įvykti- nesuinteresuotas dėmesys.

Kodėl buvo priimta manyti , ir ne be pagrindo, kad tikras mokslininkas neturi pasiduoti emocijoms?

Pirmiausiai, mistinį patyrimą klaidingai painioja su fantazijomis ir transo būsenomis, savotiškomis haliucinacijomis ar “įsikalbėjimu “. Tuo tarpu mistinis patyrimas ateina ne iš fantazijų,o iš kūniškų pojūčių ir emocijų stebėjimo .

Antra, ne toks jau retas mistinis požiūris į objektą “jis nuostabus” – prieštarauja analitiniam

požiūriui “koks jis yra?”. Mokslininkas turi išlaikyti su objektu distanciją ir tam tikrą poziciją, leidžiančią nesusiliejant su objektu jį tyrinėti.

Trečias dalykas – sugebėjimas mylėti yra gan rizikingas , ir kai kurie žmonės jaučiasi nesaugiai mylėdami. Jie per daug bijo savo emocijų, nes gali prarasti savo poziciją “iš viršaus ir šono” ir kuria ironiškus paaiškinimus :”meilė- tai tik hormonai” arba “meilė- tai iliuzija”, “visi ieško naudos”, “viskam galima rasti slaptą priežastį” ir t.t.Deja, tapęs mokslininku toks žmogus gali neigti savo mmistinį sugebėjimą taip stipriai, kad ima neigiama žiūrėti ir į meilę apskritai. Jam tai tampa kažkuo “patologišku”, “ neįrodomu”, “nepatikimu” ir “pavojingu”. Jis linkęs įtariai žiūrėti į religinius mistikus , o meilę aiškinti hormonų audromis. Deja, bet šiam požiūriui buvo artimas ir Zigmundas Froidas.

Tam, kad pamiltum, reikia peržengti per savo racionalų mąstymą ir pajausti vienybę.

3. SUGEBĖJIMAS TIKĖTI IR RELIGIJA

Sugebėjimas tikėti pasižymi tuo, kai į objektą žiūrima iš apačios ir su juo užmezgamas tam tikras ryšys. Tai – psichologinė pozicija, kkuri vaikystėje sutampa su fizine. Pirmas vaikų tikėjimo objektas- tėvai. Pirmaisiais gyvenimo metais vaikas mokosi ne tik pažinti ir mylėti, bet ir tikėti. Psichologine kalba kalbant, (H. Kohut) , vaikai savo normaliam vystymuisi turi turėti šalia savęs “savasties objektus”- tobulus iir visagalius. Ryšys su jais formuoja paties vaiko meilę sau ir savo galios jausmą- sveikos savaites branduolį. L. Fojerbacho nuomone, pagal tėvų pavyzdį mažas žmogus kuria ir savo supratimą apie dievus. Taigi, religinis tikėjimas- tai iš dalies vaikiškų santykių su tėvais projekcija į dangų. Tęsiant Fojerbacho mintį: kadangi suaugusiųjų pasaulyje tikėjimas tėvais nėra priimtinas, jo vietą užima tikėjimas Dievu.

Būdingos tikėjimo savybės- užtikrintumas dėl nematomų dalykų ir dėl savo norų įgyvendinimo.

Tikėjimo apraiškos : pasitikėjimas žmogumi ( tuo jame , kas neakivaizdu ); tikėjimas ateitimi ( kuri neakivaizdi); tikėjimas dievu ( kuris neakivaizdus), malda. Tikėjime atsiranda specifiniai suvokimai ir specifinis elgesys. Tikinčiojo suvokimuose įmanomas tik intuityvus pažinimas ir fantazija- Dievo vaizdas. Pagal apibūdinimą, tikėjimas turi reikalą su nematomais dalykais, todėl kitokio ssuvokimo čia būti ir negali.

Dažniausia tikinčio elgesio forma- malda ir paklusimas.. Paklusdamas Dievo valiai diskomforte buvęs žmogus pajaučia palengvėjimą ir dvasinį komfortą . Tačiau išeidamas iš tikėjimo- maištaudamas- jis jaučia suirzimą ir meta Dievui iššūkį. Beje, galima manyti, kad tikėjimas kartais nuo karto ir turi būti pertraukiamas abejonių. Tikėjimas be abejonių- fanatizmas ir prietarai.

Sistematizuotas sugebėjimas tikėti įgyja religijos formą. Jų yra daug:

Dievo definicijos panašios ir skiriasi įvairiose religijose.

Daosizmas: “dao, subtili visatos realybė, negali būti aprašyta, nes aprašomi ddalykai- tai jau mūsų minčių realybė. Ji tarsi išsisukinėja ir yra nepagaunama.Ji egzistavo prieš laiko atsiradimą kaip gili ir subtili visatos realybė. Iš jos atsiranda viskas” ( Dao De Dzin)

Budizmas : “ Yra, o , vienuoliai, negimęs, neturintis pradžios, nesukurtas, neturintis formos.

Jei jo nebūtų, nebūtų išsilaisvinimo nuo pasaulio, kuriame yra gimstama, kur būna pradžia, kur kuriama, kur yra forma.” ( Psalmė Budai )

Induizmas : “Nei dievų gausa, nei didieji išminčiai nežino mano atsiradimo, nes aš esu visų dievų ir visų išminčių šaltinis . Mirtingasis, kuris mane pažįsta kaip negimusį, neturintį pradžios pasaulių valdovą išsilaisvina nuo visų iliuzijų ir visų blogybių .” (Bhagavad-Gita, dešimtasis pamokymas)

Sikhizmas : “ Yra Viena, tik Viena Aukščiausioji Būtybė, Amžinoji Tiesa, Visko, kas matoma ir nematoma, Kūrėjas, Bebaimė, Neturinti pykčio, Amžinoji Būtybė, Ne- Inkarnuojanti, Save kurianti, pažini tik Maloningam Guru ( Tik Tobulam Meistrui. ) “( Guru Granth Sahib, Page1)

Islamas : “Nėra Dievo aukščiau už Alachą ir Mahometas jo pranašas “( Koranas)

Judaizmas :”Pradžioje Dievas sukūrė dangų ir žemę. ( Genėsis 1:1)

“ Ir pasakė Amžinasis , kuris sukūrė dangų ; pats Viešpats , kuris suformavo ir sukūrė žemę; jis ją įkūrė netuščiai, jis ją sukūrė, kad apgyvendintų : aš esu pats sau egzistuojantis; ir daugiau nieko nėra .. ( Izaokas, 45:18)

Krikščionybė : “ Pradžioje buvo Pasaulis, ir Pasaulis buvo su Viešpačiu, ir pasaulis buvo Viešpats. . Visi dalykai atsirado per Jį; ir be Jo nei vienas dalykas neatsirado “. (Jono psalmė, 1: 1-3)

Sufizmas : “Tu esi Absoliuti Egzistencija kuri sukelia ( mūsų ) laikinųjų ( egzistencijų) atsiradimą ( Masnavi- Pirmoji knyga – Kūrėjas ir Kūrinys) .

Apibendrinus galima pasakyti, kad Dievą galima bandyti apibūdinti taip : neaprašomas, nesukurtas, egzistuojantis pats iš savęs , visažinantis mūsų realybės ir būties šaltinis.

Kodėl į tikėjimą nemaža dalis mokslininkų žiūri skeptiškai?

Sugebėjimas tikėti – tai sugebėjimas priimti vaikiškąją poziciją į objektą- “iš apačios”.

Kasdieniame gyvenime tokia pozicija pas mus laikoma gėdinga, ji žeidžia suaugusio žmogaus narcisizmą. Paklusimas kitam asmeniui mūsuose laikomas dalyku žeminančiu, o jei jį dar lydi malonumas- mazochizmo forma. Mokslininkas nesuklumpa prieš bakteriją ar net taifūną- jis užima poziciją iš viršaus ir šono bei drąsiai tyrinėja šiuos objektus. Suklupęs tikintysis kelia jam pašaipą.

Tam, kad patikėtum, reikia peržengti per savo išdidumą ir tapti vaiku

Įdomu, kad tikint Dievu, bet kurio amžiaus žmogus stichiškai užima vaiko poziciją: meldžiasi ir prašo malonių , atleidimo, dėkoja, kartais ( chasidizme)- net priekaištauja . “Jei tu, Viešpatie, atleisi man mano nuodėmės, tai aš tau aatleisiu tavąsias. “ .

Įdomu, kad ekstremaliomis situacijomis ima melstis net giliai ateistiškais save laikantys žmonės.

Pažymėtinas ir toks faktas : Templtono premijas už progresą religijos srityje gavo :

2001 metais : Arthur Peacocke, fizikas ir biochemikas, anglikonų pastorius, Oksfordo Universitetas

2002 metais : John C. Polkinghorne, matematikas ir fizikas, anglikonų pastorius;

2003 metais : Holmes Rolston III, filosofijos profesorius, Kolorado Valstijos Universitetas,

2004 metais : George F. R. Ellis, taikomosios matematikos profesorius, Keiptauno Universitetas (Pietų Afrika)

4. PSICHOTERAPIJA , TIKĖJIMAS IR MISTICIZMAS

Medicininis priėjimas prie žmogaus tradiciškai yra pažintinis- mokslinis. Tai reiškia, kad gydytojas paciento atžvilgiu užima poziciją iš šono ir iš viršaus. Tačiau kalbant apie psichiką toks priėjimas netinka, nes tiriamas objektas nesusiveda į materialius faktorius, o problematiškas žmogus neretai turi problemų būtent su tikėjimu ir meile.

Psichoterapija- ypatinga medicina. Tai žmogaus psichinių, somatinių bei psichosomatinių sutrikimų gydymas per kontaktą , profesionali pagalba sprendžiant jo tarpasmenines problemas bei asmenybės ugdymas . Psichoterapija turėtų padėti žmogui vystytis, tačiau vystymosi idėja turi kažkaip susiderinti su religijų siūlomais keliais.

Šiuo metu žmogus turi galimybę rinktis tarp mokslininkų, parapsichologų, psichologų , netradicinių gydytojų ir šventikų. Natūralu, kad atsiranda tam tikra konkurencija tarp praktikuojančių profesionalų. Jos įtakoje

šių profesijų atstovai žiūri vienas į kitą skeptiškai arba net kovingai. Kartu atsiranda didelė terminologinė, ideologinė ir pasaulėžiūros painiava, kurioje sunku pasielgti neprieštaraujant sau pačiam . Panašu, kad tai yra situacija, kurią galima nusakyti terminu “postmodernizmas”.

Pavyzdys :

Psichoterapijoje skatinamas “ego stiprumas”, tai yra sugebėjimas toleruoti tam tikrą kiekį nerimo, ambivalencijos, realistiškai vertinti aplinką ir save.

Budizme “ego” skelbiama kova, jis laikomas iliuzija, kurio poreikiai skatina žmogaus kančias.

Psichoterapijoje žmogus, vaizdžiai tariant, yra “nukeliamas nuo debesų”.

Dauguma religijų siūlo žmogui pamiršti kasdieninį ggyvenimą kaip iliuziją ir mąstyti apie gyvenimą po mirties.

Psichoterapijoje skatinama nepriklausoma asmenybės pozicija, priklausomybė nuo tėvų laikoma nerimo bei agresijos šaltiniu ir nesubrendimo išraiška ;

Krikščionybė propaguoja romumą ir paklusnumą Dievo valiai, tėvams, daosizmas siūlo nekovingą prisitaikymą prie pasaulio įvykių. Nerimas ir agresija laikomi žmogaus nesusitaikymo su pasauliu išraiška.

Psichoterapija skatina žmogų reikšti jausmus, ypač agresyvius, nerimastingo žmogaus konfrontacija su tėvais laikoma progreso ženklu;

Krikščionybė, islamas ir judaizmas skelbia taisyklę : Gerbk tėvą ir motiną.

Psichoterapija skatina moters emancipaciją;

Islamas propaguoja visišką moters ppaklusimą vyrui.

Ir.t.t.

Tačiau psichoterapija turi ir privalumų : ją praktikuojantis profesionalas dirba ne tik iš pozicijos “šalia ir virš”, kaip , tarkime, vaistais gydantis psichiatras. Psichoterapeutas sudaro su žmogumi ryšį “iš vidaus”, tik ne per mistinę meilę, o per empatiją- įsijautimą.

Psichoterapinis pozityvus požiūris į mokslą, mistiką ir tikėjimą galėtų būti toks : jie atspindi tris bazinius žmogaus sugebėjimus :pažinti, mylėti ir tikėti. Šie sugebėjimai yra įgimti ( N.Peseshkian ), ir besivystydami sudaro antrinius sugebėjimus . Kiek perfrazuojant daktarą Peseškianą, pasakysime, kad sugebėjimas pažinti diferencijuojasi į sugebėjimą orientuotis laike, palaikyti švarą, mandagumą , tvarkyti aplinką ir t.t.. Sugebėjimas mylėti vystosi į tokius derivatus , kaip kantrybė, bendravimas, švelnumas, seksualumas. Sugebėjimas tikėti- į tikėjimą, pasitikėjimą, religingumą.

Psichoterapinį požiūrį ir ezoterinius kultus jau seniai tyrinėjo, lygino ir derino tokie psichologai, kaip V. James, G. Bateson. profesionalūs psichoterapeutai : K. G. Jung, S. Groff, J. Vilber, Ch. Tartr, A. Mindell ir daugelis kitų.

Postmodernistinė situacija įdomi ne tik tuo, kad įvairios disciplinos siekia susilieti :: taikomoji matematika – molekulinė fizika- molekulinė biologija- – biotechnologijos- praktiškai susiliejo.

Kažkas panašaus vyksta tarp psichoterapijos ir dvasinių praktikų.

O Fizikų dinozauras reguliariai – kartą metuose- aplanko filologijos fakultetą. Galbūt, tai yra mūsų dar drąsesnio ilgesio ir dar revoliucingesnių tendencijų išraiška ?

5. SANTRAUKA

Konferencijos tikslas- rasti mokslo, mistikos ir religijos santykį šiuolaikiniame pasaulyje. Vienas iš galimų atsakymų- juos jungia žmogus . Baziniai žmogaus sugebėjimai : pažinti, mylėti ir tikėti- skiriasi pozicija objekto atžvilgiu. Sugebėjimas pažinti siejasi su pozicija “ iš ššono ir viršaus”, sugebėjimas mylėti – pozicija “mes esame viena “ , sugebėjimas tikėti- pozicija “iš apačios”. Šių sugebėjimų įtakoje atsiranda mokslas, mistika ir religija. Yra natūralių priežasčių, dėl kurių šie sugebėjimai ir šios kultūros sritys turi ribas. Yra tendencijų, rodančių, kad šios ribos darosi skaidresnės.

LITERATŪROS SARAŠAS :

1. M.Buberis ”Dialogo principai”, “Vaga”, 1993

2. “Grupinė psichoterapija Lietuvoje”, sud. R. Kočiūnas, “Vaga”, Vilnius, 1999

3. Encyclopedia Encarta 2004 , Microsoft Corporation, 2003.

4. “Filosofijos istorijos chrestomatija, Renesansas”, “Mintis”, Vilnius,1984

5. “Filosofijos istorijos chrestomatija, renesansas 2d.”, Vilnius,”Mintis”, 1986

6. “Filosofijos istorijos chrestomatija, Naujieji amžiai, “Vilnius, “Mintis” ,1987

7. Psichologijos atlasas , t.1-2 “Alma littera”, Vilnius, 2002

8. Psichoterapija i duchovnyje praktiki”, Minskas, “Vida- N”, 1998

9. “Laodzi”, “Vaga”, Vilnius, 1997

10. Šv. Raštas , “Vaga”, 1990

11. John Simmons “ 100 įtakingiausių mokslininkų pasaulio istorijoje “ , “Tyrai”, Kaunas, 1999

12. N. Peseshkian “Positive Psychotherapy” , CFPP leidykla, Wisbaden, 1988

13. Vasiljev, “Istorija religij vostoka” “Vysšaja škola”, Maskva,1983

14. Vivekananda, “ Radža- joga”, rotopr. leid. Riga, “Vesima”,1936