Motyvacija

Plačiąja prasme motyvacija siejasi su tuo, kodėl vyksta tam tikras elgesys. Kiekvieną kartą, kai mes kažką darome, paprastai už to slypi tikslas (motyvas). Psichologai sutaria dėl dviejų pačių svarbiausių faktorių, susijusių su motyvacija – ji suteikia energijos ir nukreipia. Motyvacija leidžia susikaupti ties tam tikru elgesiu, tokiu būdu pasiekiami atitinkami tikslai. Kai žmogus alkanas, jis ieško maisto, kai ištroškęs – vandens ir t.t.

Nors psichologai sutaria dėl to, kaip motyvacija veikia, tačiau nesutinka dėl to, kas motyvacija yra, t.y. skiriasi nnuomonės dėl to, kas slypi už elgesio priežasčių. Todėl yra nemažai motyvacijos teorinių požiūrių, kurie pabrėžia skirtingas motyvacijos sąvokas.

Motyvacijos teorijos

Motyvacijos teorijos apima tris pagrindinius požiūrius, kodėl atsiranda tam tikras elgesys. Pirma, teigiama, kad elgesys yra instinktyvus arba automatiškas. Antra, pateikiamas homeostatinis modelis, kuris teigia, kad motyvacija reikalinga fiziologiniam arba psichologiniam balansui palaikyti. Ir trečia, pateikiamas motyvų hierarchinis modelis.

Instinktai. Vienas iš seniausių požiūrių psichologijoje teigia, kad elgesį sukelia biologinės, įgimtos, mechaninės jėgos. Instinktas paprastai yra užprogramuotas, adaptyvus elgesys, kuris padeda išlikti ttiek atskiram individui, tiek ir visai rūšiai. Nors instinktai pradeda veikti išorinių dirgiklių poveikyje, tačiau manoma, kad jie patys turi savo energijos šaltinį. Taigi, instinktai duoda pradžią ir nukreipia elgesį. Jeigu instinktyvų elgesį išoriniai dirgikliai tik atpalaiduoja, tai tokiam elgesiui aatsiradus, jis turi būti užbaigtas su ar be dirginančio stimulo. Būtent tokį reiškinį stebėjo etologai N. Tinberg’as ir K. Lorenz’as, tirdami kiaušinio vystymąsi ir išsiritimą (išėmus iš žąsies lizdo kiaušinį, žąsis toliau liko perėti įsivaizduojamą kiaušinį). Kitas svarbus instinktyvaus veiksmo požymis yra tas, kad jį gali paskatinti tik vienas kuris nors dirgiklio aspektas. Tokiu būdu, instinktu galima pavadinti elgesį, kuris yra pastovus, vienodas ir nėra išmoktas.

Paskutiniu metu instinktų teorija tapo stipriai kritikuojama. Nors žmogaus elgesiui taip pat būdingi tam tikri įgimti polinkiai, tačiau žmogaus elgesys yra per daug sudėtingas, kad jį galima būtų paaiškinti vien įgimtais instinktais.

Homeostatinės teorijos. Homeostazė yra apibrėžiama, kaip polinkis palaikyti sąlyginai stabilią vidinę aplinką. Vidiniai homeostaziniai mechanizmai funkcionuoja taip, kad užtikrinti tinkamas kūno reakcijas. Pvz., kkai kūno temperatūra nukrenta per daug, kraujagyslės odos paviršiuje susitraukia, kad palaikyti šilumą ir kūnas refleksyviai pradeda tirtėti; tokiu būdu generuojama daugiau šilumos ir pusiausvyra atstatoma. Homeostatiniai principai pasitarnavo kaip kelių skirtingų motyvacijos teorijų pagrindas. Dauguma šių teorijų galima suskirstyti į dvi kategorijas: tos, kurios teigia, kad psichologinis poreikis sukelia paskatas ir tos, kurios teigia, kad elgesys kyla esant psichologiniam disbalansui. Bet kokiu atveju organizmas yra motyvuojamas sumažinti įtampą, kuri kyla sutrikus pusiausvyrai.

HULL’O PASKATŲ SUMAŽINIMO MODELIS. C. Hull’as (1884-1952) llaikėsi bihevioristinio požiūrio į psichologiją. Jo nuomone, elgesį sukelia vidinės psichologinės paskatos, kylančios dėl biologinio poreikio. Pvz., kai gyvūnas ilgą laiką yra neėdęs, poreikis pasisotinti didėja, kartu su atitinkama alkio paskata. Alkis, kaip pirminis motyvas, yra pakankamas priversti organizmą ieškotis maisto. Kai tikslas pagaliau pasiekiamas, biologinis poreikis sumažinamas ir atitinkamai nyksta ir alkio paskata.

KOGNITYVINIO PASTOVUMO TEORIJA. Kognityvinio disonanso teorija buvo viena iš labiausiai pripažintų iš visų kognityvinio pastovumo teorijų. Šis modelis teigia, kad kai asmuo patiria keletą poreikių (minčių), kurie tarpusavyje nesutampa, kyla psichologinis diskomfortas. Ši neigiama motyvacinė būsena išjudina specifinius mechanizmus, kurie suformuoti taip, kad suderintų minčių neatitikimą ir taip sumažintų stresą. Nepaisant to, koks sprendimas yra priimamas, egzistuoja tendencija akcentuoti pozityvius pasirinkimo aspektus ir padidinti alternatyvaus, bet nepriimto sprendimo neigiamą reikšmę. Tokiu būdu disonansas ir psichologinė įtampa sumažėja. Ši teorija nuo Hull’o teorijos skiriasi tuo, jog čia į biologinio poreikio svarbą nekreipiama dėmesio. Šio modelio stiprioji pusė yra ta, kad pabrėžiama ryšio tarp mąstymo ir motyvacijos svarba, tačiau ji taip pat turi ir savo minusų.

Maslow savirealizacijos teorija. Vieni poreikiai yra svarbesni už kitus. Todėl tam tikri poreikiai, motyvuojantys elgesį, priklauso nuo to, kurie iš jų nėra patenkinami ir kurie yra svarbesni. A. Maslow (1970) savirealizacijos teorija ppateikia poreikių hierarchinę sistemą.

Piramidės apačioje yra fiziologiniai poreikiai, pvz., maisto, vandens, pastogės. Tik tuomet, kai šie poreikiai patenkinami, kyla saugumo poreikis; vėliau pasireiškia tik žmogui būdingi poreikiai mylėti ir būti mylimam, savigarbos poreikis. Aukščiausias iš visų žmogaus poreikių, anot Maslow, – tai visų savo galimybių įgyvendinimas (savirealizacija). Tokia poreikių eilė nėra visuotinai pastovi. Kartais žmonės badauja, keldami politinius reikalavimus. Tačiau mintis, kad kai kurie motyvai, kol jie nepatenkinti, yra stipresni už kitus, yra svarbi motyvacijos sampratai.

Kai kurie motyvai yra įgimti ir būdingi visiems gyvūnams, tame tarpe ir žmogui. Šie motyvai vadinami pirminiais poreikiais. Tokie pirminiai poreikiai, kaip alkis, troškulys bei seksualinis poreikis, yra stipriai įtakojami vidinių kūno dirgiklių. Šie dirgikliai yra dalis biologinio sužadinimo, susijusio su organizmo išlikimu arba, seksualinio poreikio atveju, su rūšies išlikimu.

Pasiekimų motyvacija

Biologinių poreikių motyvacija tik iš dalies paaiškina tai, kas skatina ir nukreipia mūsų elgesį. Yra motyvų, kurie, priešingai nei alkis ar lytinis potraukis, nėra susiję su biologiniais poreikiais. Milijonieriai gali būti motyvuoti gauti dar pinigų, kino žvaigždės – dar labiau išgarsėti. Šie motyvai, net ir juos patenkinus, nesusilpnėja. Tad pasiekimų motyvacija yra troškimas atlikti viską labai gerai, tobulinti savo įgūdžius bei mąstymą, valdyti padėtį ir greitai pasiekti aukštą lygį. Žmonės, kuriems būdingi sstiprūs laimėjimo poreikiai, būdami atkaklūs ir priimdami realistinį iššūkį, pasiekia daugiau. Tai reiškia, kad kuo stipresnė pasiekimų motyvacija, tuo daugiau pasiekiama.

Turinčių panašias galimybes žmonių pasiekimų motyvacija būna skirtinga. Labai motyvuoti vaikai dažniausiai turi tėvus, kurie skatina vaikus nuo mažens savarankiškai veikti bei apdovanoja juos už jų sėkmę. Manoma, kad šių vaikų stipri laimėjimų motyvacija turi emocinį pagrindą: vaikai išmoksta laimėjimus sieti su teigiamomis emocijomis. Taip pat svarbus gali būti ir pažintinis pagrindas: vaikai išmoksta priskirti savo laimėjimus savo pačių sumanumui ir pastangoms ir taip plėtoti didesnius lūkesčius

Mokantis, dirbant ar sportuojant reiškiasi dvi pasiekimų motyvacijos rūšys. Vidinė motyvacija – tai noras būti veiksmingam ir veikti dėl pačios veiklos. Išorinė motyvacija – tai išorinio atlygio siekis arba noras išvengti baimės. Išstudijavę studentų, mokslininkų, lakūnų bei sportininkų motyvaciją bei laimėjimus, J. Spence ir R. Helmreich’as (1983) padarė išvadą, kad vidinė motyvacija lemia didelius laimėjimus, kai, tuo tarpu, išorinė motyvacija didelių laimėjimų nelemia. Šie mokslininkai išskyrė ir įvertino tris vidinės motyvacijos apraiškas: meistriškumo siekį, norą dirbti ir rungtyniavimą. Būdami panašių gebėjimų, paprastai daugiau laimi siekiantys meistriškumo bei mėgstantys sunkų darbą žmonės.

Vidinė motyvacija padeda siekti laimėjimų, ypač tuomet, kai žmonės dirba savarankiškai. Tyrimų rezultatai parodė, kad norint skatinti šią motyvaciją reikia: pirma, pateikti

užduotis, kurios yra pakankamai sudėtingos ir žadina smalsumą ir, antra, perdėtu išoriniu atlygiu nesužlugdyti žmogaus laisvo apsisprendimo jausmo.

Išorinį atlygį galima taikyti dviem atvejais: kontroliuojant arba informuojant žmogų apie sėkmę. Mėginimas kontroliuoti žmonių elgesį atlygiu ir priežiūra gali būti sėkmingas tol, kol trunka kontrolė. Tačiau, nutraukus kontrolę, domėjimasis veikla dažnai nutrūksta. Kita vertus, atlygis, kuris informuoja žmogų apie gerą jo veiklos kokybę, gali stiprinti kompetencijos jausmą bei vidinę motyvaciją.