motyvai ir jų rūšys

TURINYS

Įvadas…………………………2

1. Motyvo samprata…………………..3

1. 1. Motyvų rūšys…………………..3

1. 2. Motyvų hierarchija…………………4

2. Alkis………………………..5

2. 1. Alkio fiziologija………………….5

2. 2. Išorinės paskatos…………………6

2. 3. Valgymo sutrikimai………………..6

3. Laimėjimų motyvacija…………………7

3. 1. Laimėjimų motyvacijos nustatymas……………7

3. 2. Laimėjimų motyvacijos šaltiniai……………8

3. 3. Vidinė motyvacija ir laimėjimai……………8

3. 4. Žmonių skatinimas………………..8

Išvados……………………….10

Literatūros sąrašas…………………..11ĮVADAS

Motyvu vadinama visa tai, kas sužadina žmogaus aktyvumą ir nulemia to aktyvumo kryptį. Tai jėga, kuri reiškiasi noru valgyti, lytiniu geismu, troškimu laimėti.

Norėdami išsiaiškinti tam tikro elgesio motyvus, paprastai klausiame: „Kas vertė tave tai daryti?“ arba „Kodėl tu taip pasielgei?“ Psichologijoje motyvas – tai poreikis ar ttroškimas, kuris teikia elgesiui energijos ir nukreipia jį į tikslą. Motyvas yra hipotetinė sąvoka.

Šiame referate aš bandysiu panagrinėti motyvaciją sutelkdama dėmesį į du motyvus – alkį, ir laimėjimų poreikį. Yra ir daugiau motyvų (troškulys, smalsumas, poreikis būti pripažintam ir t.t.), bet atidžiau paanalizavus šiuos du motyvus atsiskleidžia sąveika tarp prigimties (biologinių motyvų) ir patirties (socialinių ir kultūrinių motyvų). Ši sąveika ir sudaro viso motyvuoto elgesio pagrindą.

Kartu pabandysiu atsakyti į keleta įdomių klausimų:

Kaip kyla kankinantis alkis?

Kodėl su šiais motyvais kylantis sužadinimas nnukreiptas į vienus objektus, o ne į kitus?

Kas skatina mus siekti laimėjimų – vidinis poreikis tobulėti ar noras gauti atpildą, pavyzdžiui, visuomenės pripažinimą?1. MOTYVO SAMPRATA

Motyvas – elgesio, psichologinės priežastys, skatinančios žmogų veikti, susijusios su jo poreikių tenkinimu. Tiesiogiai motyvų stebėti iir tirti neįmanoma, apie juos sprendžiame iš elgesio.

Žmogaus elgesiui būdingi tam tikri įgimti polinkiai, pavyzdžiui, tokie paprasti pastovūs kūdikio veiksmai, kaip čiulpimas. Tačiau dauguma psichologų mano, kad žmogaus elgesį valdo biologiniai poreikiai ir psichologiniai norai. Daugumos psichologų požiūriu, poreikis yra nepriteklius, pavyzdžiui maisto stoka, kuris ir stumia mus tą poreikį patenkinti. Psichologinius norus (dar vadinamus poreikiais, pavyzdžiui laimėjimų poreikis) įžiebia paskatos, kurios traukia ir vilioja mus.

Motyvas – tai vidinė būsena, skatinanti žmogų sąmoningai veikti siekiant tikslo. Žmogų veikti skatina ne vienas, o daug motyvų. Tai motyvacija. Motyvacijos teorijos nagrinėja priežastis, kurios skatina žmogų veikti. Jos ieško atsakymo į klausimą, kodėl žmogus taip elgiasi. Pavyzdžiui, kodėl gabus studentas, kuriam mokslas gerai sekasi, nenori toliau studijuoti arba kitas kiekvieną savaitę eina įį operą.

1. 1. Motyvų rūšys

Motyvai tradiciškai skirstomi į biologinius ir socialinius. Biologiniais motyvais visada yra biologiniai poreikiai. Biologiniai poreikiai būdingi ir žmonėms, ir gyvūnams.

Kai kurie elgesio motyvai netenka biologinių poreikių. Devynių mėnesių kūdikis iščiupinėja visus jam pasiekiamus namų kampus; keliautojai išdrįsta plaukti į vandenynus ir pasinerti į jų gelmes. Jiems būdingas tyrinėjimo motyvas. Socialiniai motyvai – tai žmogiški motyvai, kurių atsiradimą apsprendžia socialinės sąlygos (knygų, meno poreikis).

Eksperimentais nustatyta, kad net kai visi mūsų biologiniai poreikiai patenkinti, mes norime jjusti dirgiklius. Be jų mums nuobodu ir mes ieškome būdų, kaip padidinti dirginimą iki tam tikro palankiausio lygio.

Mus ne tik stumia palankiausio dirginimo „poreikis“, bet taip pat traukia paskatos. Tuo pasireiškia individualaus mokymosi įtaka motyvams, nes paskata – tai teigiamą arba neigiamą vertę turintis aplinkos dirgiklis, kuris motyvuoja mūsų elgesį. Nuo mūsų patirties priklauso, kas gali motyvuoti mūsų elgesį. Tai gali būti kepintų žemės riešutų kvapas, patrauklus žmogus, kitų nepritarimo grėsmė. Ne tik vidiniai poreikiai, bet ir išorinės paskatos teikia energiją bei nukreipia mūsų elgesį. Kai veikia ir poreikiai, ir paskatos, mes jaučiamės stumiami. Analizuodami kiekvieną motyvą, mes galime klausti: kaip stumia įgimti biologiniai poreikiai ir traukia aplinkos paskatos.1. 2. Motyvų hierarchija

Kiekvienas žmogus turi savitą, tik jam būdingą motyvų sistemą. Toje sistemoje motyvai išsidėstę nuo pačių reikšmingiausių iki mažiau reikšmingų. Vieni poreikiai yra svarbesni už kitus. Jei jūsų poreikis kvėpuoti ir gerti yra patenkintas, galbūt kiti motyvai, pavyzdžiui, noras gauti gerą pažymį, aktyvina ir nukreipia jūsų elgesį. Ilgai nepatenkinus vandens poreikio, užvaldo troškulys; bet jei pradės trūkti oro, troškulys pranyks.

Šie pavyzdžiai rodo, kaip tam tikri poreikiai, motyvuojantys mūsų elgesį, priklauso nuo to, kurie iš jų nėra patenkinami ir kurie yra svarbesni. Abrahamas Maslow (1970) yra pateikęs tokią poreikių hierarchiją.

Maslow pporeikių hierarchijos piramidė. Tik tada, kai žemesnio lygio poreikiai yra patenkinami, kyla skatulys tenkinti aukštesnio lygio poreikius.

(iš Maslow, 1970)

A. Maslow hierarchinė poreikių sistema ypatinga tuo, kad tarp atskirų poreikių rūšių yra griežtas tarpusavio priklausomybės ryšys. Jie kyla nuoseklia eile: aukštesnėje pakopoje esantys poreikiai kyla tik patenkinus žemesnėse pakopose esančius poreikius. Tik patenkinus fiziologinius poreikius kyla saugumo poreikis; vėliau pasireiškia tik žmogui būdingi poreikiai mylėti ir būti mylimam, savigarbos poreikis. Aukščiausias iš visų poreikių, anot Maslow – tai visų savo galimybių įgyvendinimas (saviraiška).Toliau pabandysiu plačiau aptarti du motyvus. Pradėsiu nuo žemiausio fiziologinio lygmens motyvo – alkio. Paskui pereisiu prie aukštesnio lygmens – laimėjimų poreikio. Analizuojant šių lygmenų motyvus, galime stebėti, kaip sąveikauja psichologiniai ir biologiniai veiksniai.2. ALKIS

Akivaizdus pavyzdys, kokie stiprūs būna žmogaus fiziologiniai poreikiai, yra pasakojimai apie tai, kaip Antrojo pasaulinio karo metu belaisviai badavo koncentracijos stovyklose ir okupuotose teritorijose.

Kas sukelia kankinantį alkį? Ir kas verčia laikas nuo laiko valgyti?2. 1. Alkio fiziologija

Kaip tiksliai apibūdinti tai, kas sukelia alkio pojūtį? Ar tai tuščio skrandžio spazmai? Taip atrodė ir tuo buvo galima įsitikinti, kai A. L. Washburnas, dirbantis kartu su Walteriu Cannonu, tam tikslui prarijo balioną. Skrandyje išpūstas balionas perduodavo skrandžio susitraukimus registruojančiam prietaisui. Tyrimo metu Washburnas kiekvieną kartą pajutęs aalkį, paspausdavo mygtuką, ir tai taip pat buvo perduodama registruojančiam prietaisui. Paaiškėjo, kad skrandžio susitraukimai ir alkio pojūčiai sutapo.

Deja, alkis kyla ne tik dėl tuščio skrandžio spazmų. Mokslininkai nustatė, kad ir pašalinus skrandį, alkio pojūtis neišnyksta.

CHEMINIAI ORGANIZMO POKYČIAI. Alkio pojūčiui įtakos taip pat turi cheminiai organizmo pokyčiai. Kad palaikytų pastovų kūno svorį, žmonių ir gyvūnų organizmai automatiškai reguliuoja kalorijų vartojimą. Vienas iš organizmo išteklių yra gliukozės kiekis kraujyje. Įšvirkštus didelę dozę hormono insulino, gliukozės kraujyje sumažėja, nes dalis jos paverčiama riebalais, kurie kaupiasi organizme, todėl alkis stiprėja.

Kai valgomas maistas įsisavinamas ir alkis mažėja, žmogaus elgesys keičiasi. Žmogus kramto vidutiniškai 1,8 kartų per sekundę. Kai valgant alkis ima mažėti ir maistas nebeatrodo toks skanus, pradedama kramtyti ilgiau. Paradoksalu, bet kuo maistas skanesnis, tuo trumpiau žmogus jį laiko burnoje.

Nuo organizmo cheminių procesų taip pat priklauso, kokio skonio maisto norime. Ar, jausdami įtampą, būdami prislėgti, nenorime saldainio ar krakmolingo, angliavandenių turinčio maisto? Angliavandeniai padidina neuromediatoriaus serotonino, kuris veikia raminamai, kiekį. Vartodami vaistus, padidinančius serotonino kiekį, žmonės mėgstantys daug angliavandenių turintį maistą, netenka šio savo pomėgio. Vadinasi, su stresais susiję pomėgiai gali būti reguliuojami maisto pakaitalais, imituojančiais angliavandenių biocheminius padarinius.

SMEGENYS IR NUSTATYTOJI SVORIO RIBA. Kai gliukozės kraujyje nedaug, juntamas alkis. Smegenys kontroliuoja

informaciją apie jūsų organizmo vidinę būseną. Signalai iš skrandžio, žarnyno ir kepenų praneša smegenims, ar skatinti valgymą, ar jo neskatinti. Šio amžiaus penktuoju ir šeštuoju dešimtmečiais mokslininkai manė, jog alkį kontroliuoja pogumburis – maža, bet sudėtinga smegenų dalis – nervinių takų sankirta, – esanti giliai smegenyse.

Pogumburyje yra du centrai, kontroliuojantys valgymą. Šoninė pogumburio dalis, vadinama šoniniu pogumburiu (ŠP), sukelia alkį. Vidurinės ir galinės pogumburio dalies, vadinamos ventromedialiniu pogumburiu (VMP), veikla mažina alkį.

Veikiant šias dvi pogumburio sritis, keičiasi organizmo „svorio termostatas“, kkuris verčia mus palaikyti tam tikrą svorio lygį, vadinamą nustatytąja svorio riba.

Mūsų organizmas nepaprastai gerai reguliuoja svorį. Jei mūsų svoris viršija nustatytąją svorio ribą, mažiau juntame alkį, jei svoris tampa mažesnis už šią ribą, norisi daugiau valgyti. Išlaikyti nustatytąją svorio ribą padeda ir organizmo reguliuojamas medžiagos apykaitos greitis – t. y. pamatinis energijos suvartojimo greitis.

2. 2. Išorinės paskatos

Noras valgyti kyla, kai „stumia“ mūsų fizinė būklė – cheminiai procesai ir pogumburio veikla – ir „traukia“ išoriniai dirgikliai. Žmonės išmoksta skirti seiles, llaukdami patinkančio maisto. Kai maisto labai daug, žmonės, kurie ypač jautrūs išoriniams dirgikliams, dažnai priauga daug svorio.

Žmonės, kurie valgo veikiami ne tiek vidinių veiksnių, o dėl to, kad yra maisto, vadinami „eksternalais“. Jiems svarbūs išoriniai dirgikliai, kitų nuomonė. O žmonės, kkurie vadovaujasi savo pojūčiais, savo protu, vadinami „internalais“.

Vidinių ir išorinių veiksnių sąveiką puikiai įrodė Judith Rodin (1984), pasikviesdama į savo laboratoriją priešpiečių žmones, nevalgiusius 18 valandų. Imant jų kraujo mėginius, didžiulis, sultingas, dar tebespragsintis kepsnys buvo įvežtas į laboratoriją. Rodin pastebėjo, kad alkanų žmonių, matančių ir užuodžiančių kepsnį, kuris greit bus valgomas, insulino kiekis kraujyj.e, o kartu ir alkio pojūtis padidėjo. Veikiant kepsnio vaizdui, garsui bei kvapui, „eksternalų“ insulino kiekis bei alkio pojūtis buvo didžiausi. Šis pavyzdys rodo, kaip išorinių paskatų (kepsnys) psichologinis potyris gali veikti vidinę fiziologinę būklę. 2. 3. Valgymo sutrikimai

Psichologinių veiksnių įtaka valgymui ypač akivaizdi, kai yra valgymo sutrikimų.

Pastaraisiais dešimtmečiais išplito nervinė anoreksija – sutrikimas, kai žmogus, sverdamas gerokai mažiau nei reikia, vis dar jaučiasi storas iir bijo pastorėti. Net ir labai išsekęs žmogus vis riboja maisto kiekį. Šis sutrikimas būdingiausias paauglėms.

Dažnesnis atvejis yra nervinė bulimija – kai nuolat persivalgoma, paskui sukeliamas vėmimas ar vartojami vidurius paleidžiantys vaistai. Šis sutrikimas būdingiausias vyresnėms paauglėms ir moterims virš dvidešimt. Panašiai kaip ir tos, kurias vargina anoreksija, jos dažnai galvoja apie valgį, bijo pastorėti, būna prislėgtos ir nerimastingos. Kadangi valgyti malonu, žvėriškas alkis malšinamas su pasimėgavimu, skubant, nejaučiant ribų. Taip noras turėti gražų, liekną kūną nueina niekais. Pasibaigus valgymo ppriepuoliui, jas apima gėda dėl to, kad nesusivaldė, jos jaučiasi kaltos, priekaištauja sau. Taigi viskas, kas buvo skaniai suvalgyta, su pasibjaurėjimu išvemiama. Daugumos varginamų bulimijos kūno svoris yra beveik normalus ar net truputį didesnis, todėl jie lengvai gali paslėpti savo padėtį. (M. Furst, 1998)

Nervinė anoreksija visada prasideda kaip svorį mažinanti dieta, o bulimijos pradžia beveik visada būna pačių sukeltas vėmimas, kai sulaužomi dietos ribojimai ir persivalgoma.

3. LAIMĖJIMŲ MOTYVACIJA

Biologinių poreikių motyvacija tik iš dalies paaiškina tai, kas skatina ir nukreipia mūsų elgesį. Yra motyvų, kurie, priešingai negu alkis, nėra susiję su biologiniais poreikiais. Milijonieriai gali būti motyvuoti gauti dar pinigų, kino žvaigždės – dar labiau išgarsėti. Šie motyvai, net ir juos patenkinus, nesusilpnėja. Kuo daugiau laimime, tuo dar daugiau norime laimėti.3. 1. Laimėjimų motyvacijos nustatymas

Asmuo, kuris nori pasiekti kuo geresnių rezultatų, atlikdamas bet kokią vertinamą užduotį, turi stiprų poreikį siekti laimėjimų, kitaip tariant, jam būdinga laimėjimų motyvacija: troškimas atlikti viską labai gerai, tobulinti savo įgūdžius, valdyti padėtį ir pasiekti aukštą lygį.

Aukštesnio laimėjimų poreikio lygio asmenys visada rinksis sudėtingas užduotis. Savęs vertinimas siekimo lygiu pasirodo jau tuo, kad žmogus paprašytas rinktis užduotį, kurią jis norėtų išspręsti, dažnai renkasi sunkesnę, negu paprašytas rinktis užduotį, kurią jis galėtų išspręsti. Savęs vertinimą veikia dvi priešingos ttendencijos: noras pasiekti kuo geresnių rezultatų ir noras išvengti nesėkmės. Esant rizikai vieni linkę siekti kuo geresnių rezultatų, kiti – išvengti nesėkmės. Pirmieji rinksis sudėtingesnes užduotis, kiti – paprastesnes. (J. Lapė, G. Navikas, 2003)

Dažnos nesėkmės neretai žemina siekimų (laimėjimų) poreikių lygį, o nuolatinė sėkmė jį didina.

Kaip ir galima tikėtis, žmonės, kuriems būdingi stiprūs laimėjimų poreikiai, būdami atkaklūs ir priimdami realistinį iššūkį, pasiekia daugiau. Tyrinėjimai rodo, kad garsūs sportininkai, mokslininkai ir menininkai yra labai motyvuoti, daug laiko skiriantys saviugdai ir savo kasdieniniams tikslams pasiekti. Didžiausi laimėtojai išsiskiria ne tiek savo nepaprastu talentu, kiek nepaprasta kasdiene drausme.

Kuo stipresnė laimėjimų motyvacija, tuo daugiau pasiekiama.3. 2. Laimėjimų motyvacijos šaltiniai

Labai motyvuoti vaikai dažniausiai turi tėvus, kurie skatina vaikus nuo mažens savarankiškai veikti bei apdovanoja juos už jų sėkmę. Tokie tėvai iš pradžių skatina vaikus pačius apsirengti ar pavalgyti, paskui – gerai mokytis ir džiaugiasi jų laimėjimais. Manoma, kad šių vaikų stipri laimėjimų motyvacija turi emocinį pagrindą: vaikai išmoksta laimėjimus sieti su teigiamomis emocijomis. Taip pat svarbus gali būti ir pažintinis pagrindas: vaikai išmoksta priskirti savo laimėjimus savo pačių sumanymui bei pastangoms ir taip plėtoti didesnius lūkesčius.

3. 3. Vidinė motyvacija ir laimėjimai

Mokantis, dirbant ar sportuojant reiškiasi dvi laimėjimų motyvacijos rūšys. Vidinė motyvacija – tai noras būti vveiksmingam ir veikti dėl pačios veiklos. Išorinė motyvacija – tai siekis išorinio atlygio arba noras išvengti bausmės.

Išstudijavę studentų, mokslininkų, lakūnų bei sportininkų motyvaciją ir laimėjimus, Janet Spence ir Robertas Helmreichas (1983) padarė išvadą, kad vidinė motyvacija lemia didelius laimėjimus, o išorinė motyvacija (pavyzdžiui, noras turėti gerai apmokamą darbą) dažnai didelių laimėjimų nelemia. Spence ir Helmreichas išskyrė ir įvertino tris vidinės motyvacijos apraiškas: meistriškumo siekį, norą dirbti ir rungtyniavimą.

Būdami panašių gebėjimų, paprastai daugiau laimi siekiantys meistriškumo bei mėgstantys sunkų darbą žmonės. Ir tai nestebina. Tačiau stebina tai, kad, Spence ir Helmreicho tyrimo duomenimis, tie, kurie yra ypač linkę rungtyniauti (o tai yra daugiau išorinis kryptingumas), dažnai pasiekia mažiau.

Žmonėms, kurių nedžiugina meistriškumas ir sunkus darbas, rungtyniavimas padeda; tiems, kuriems svarbiausia meistriškumas ir darbas, naudingesnis mažesnis rungtyniavimas.3. 4. Žmonių skatinimas

Kiekvienas vadovas norėtų žinoti, kaip jis turi veikti, kad darbuotojai dirbtų noriai, produktyviai ir būtų patenkinti darbu. Vadovo veiksmingumas priklauso nuo keturių pagrindinių veiksnių: vidinės motyvacijos ugdymo, atsižvelgimo į žmonių motyvus, konkrečių tikslų ir tinkamo vadovavimo stiliaus pasirinkimo.

Vidinė motyvacija padeda siekti laimėjimų, ypač tuomet, kai žmonės dirba savarankiškai. Todėl kyla klausimas, kaip galima būtų ją skatinti. Šimtų tyrimų rezultatai leidžia tvirtinti: pirma, reikia pateikti užduotis, kurios yra pakankamai sudėtingos ir žadina smalsumą; antra,

perdėtu išoriniu atlygiu nesužlugdyti žmogaus laisvo apsisprendimo jausmo.

Išorinį atlygį galima taikyti dviem atvejais: kontroliuojant („Jei sutvarkysi kambarį, gausi ledų“) arba informuojant žmogų apie sėkmę („Puikiai padirbėta. Sveikiname!“). Mėginimas kontroliuoti žmonių elgesį atlygiu ir priežiūra gali būti sėkmingas tol, kol trunka kontrolė. Tačiau, nutraukus kontrolę, domėjimas veikla dažnai pranyksta.

Kita vertus, atlygis, kuris informuoja žmogų apie gerą jo veiklos kokybę, gali stiprinti kompetencijos jausmą bei vidinę motyvaciją. Taigi atlygis gali silpninti arba stiprinti vidinę motyvaciją, – tai priklauso nuo to, ar jjuo siekiama kontroliuoti, ar informuoti.

Atpildo pobūdis veikia vidinę motyvaciją.

Tai, kuris vadovavimo būdas veiksmingas, priklauso nuo to, kokiems žmonėms vadovaujama. Patartina vadovavimo stilių priderinti prie dirbančiųjų motyvų. Skirtingiems žmonėms – tinka skirtingi būdai, bet kiekvienas būdas turi teikti energijos ir nukreipti, t. y. motyvuoti, elgesį.

Taip pat labai svarbu aiškiai ir konkrečiai suformuluoti tikslus.

Kuris iš vadovavimo stilių tinkamesnis – direktyvinis–autokratinis ar lygiateisis–demokratinis – priklauso nuo aplinkybių ir vadovo. Vieniems yra sėkmingesnis tikslinis vadovavimas, kai nustatomi reikalavimai, organizuojamas darbas, dėmesys sutelkiamas į tikslą. TTokiems vadovams pavyksta sutelkti grupę užduočiai atlikti. Jiems dažniausiai būdingas direktyvinis vadovavimo stilius.

Kiti vadovai yra pranašesni socialiniu vadovavimu, kai reikia organizuoti komandos darbą, tarpininkauti konfliktuose ir paskatinti žmonių pastangas. Tokiems vadovams dažniausiai būdingas demokratinis vadovavimo stilius: jie komandos narius sskatina dalyvauti sprendžiant valdymo klausimus.. Net ir šiek tiek kontroliuojami, jie taip pat yra labiau motyvuoti siekti laimėjimų. Pastebėta, kad moterys dažniau yra pranašesnės socialiniu vadovavimu, o vyrai – tiksliniu vadovavimu.

IŠVADOS

Taigi žmogaus suvoktas poreikį tenkinantis objektas arba tai, kas atsispindi žmogaus sąmonėje ir skatina jį veikti, nukreipia jo veiklą taip, kad būtų patenkintas kilęs poreikis, vadinamas tos veiklos motyvu.

Motyvai – tai vidinė paskata veikti, motyvacija – tai motyvų visuma.

Motyvacija teikia elgesiui energijos ir jį nukreipia tam tikra linkme. Tai jėga, kuri reiškiasi noru valgyti, troškimu laimėti.

Taigi, apibendrinant visą šiame referate išdėstytą medžiagą, būtų galima teigti, kad:

• Dauguma fiziologinių poreikių sužadina psichologines būsenas, kurios ir skatina tuos poreikius patenkinti.

• Mus ne tik skatina vidinė jėga, bet ir traukia išorės paskatos. MMūsų norus žadina tam tikri dirgikliai, ir tai priklauso nuo mūsų asmeninės ir kultūrinės patirties.

• Maslow poreikių hierarchija remiasi idėja, kad tam tikri motyvai, kol jie nėra patenkinti, būna stipresni už kitus.

• Su alkio fiziologija susijusi smegenų dalis yra pogumburis, kuris apdoroja informaciją, susijusią su gliukozės ir insulino kiekiu organizme, ir reguliuoja kūno svorį, veikdamas alkio ir sotumo jausmą. Kad būtų išlaikoma nustatytoji svorio riba, mūsų organizmas taip pat reguliuoja energijos apytakos greitį.

• Kai kurie žmonių elgesio motyvai nėra susiję su biologinių poreikių ttenkinimu. Pavyzdžiui, laimėjimų poreikį daug stipriau lemia asmeninių tikslų siekimas, noras išmanyti arba išorinis atlygis (pripažinimas).

• LITERATŪROS SĄRAŠAS

1. Fur.st M. Psichologija. – Vilnius, 1998.

2. Myers D. G. Psichologija. – Kaunas, 2000.

3. Lapė J., Navikas G. Psichologijos įvadas. – Vilnius, 2003.