Narkotikai ir narkomanija
TURINYS:
ĮVADAS
NARKOTIKŲ ŽALA ŽMOGUI
NARKOMANIJOS KELIAMOS PROBLEMOS
NARKOMANIJOS PRIEŽASTYS
PRIEŽASTYS DĖL KURIŲ NARKOTIKUS VARTOJA JAUNIMAS
NARKOTIKŲ VARTOJIMO RAIDOS KRYPTYS IR STADIJOS
NARKOTIKŲ RŪŠYS, JŲ POVEIKIS IR PADARINIAI
KAIP REIKĖTŲ KALBĖTI SU MOKSLEIVIAIS APIE NARKOTINES MEDŽIAGAS
10 PRIEŽASČIŲ KODĖL TU TURĖTUME PASAKYTI NARKOTIKAMS „NE“
ĮVADAS
Jeigu vaikas nuolat kritikuojamas, jis išmoksta smerkti, jei bauginamas – bijoti. Tuo tarpu padrąsinamas vaikas išmoksta pasitikėti savimi, pagiriamas – vertina save, apsuptas pritarimo išsiugdo pasitikėjimą savimi, apsuptas meilės sugeba pats surasti meilę gyvenime. Tie vaikai, kurie gyvena draugiškoje aplinkoje, supranta, kad pasaulis nuostabus, iir jei jų aplinka rami, tai išmoksta išlaikyti ir dvasios ramybę.
Statistikos duomenys liudija, kad per pastaruosius metus narkomanų Lietuvoje padaugėjo keliolika kartų. Vis jaunesni vaikai siekia narkotikų ar kitų svaigiųjų medžiagų.
“Narkomanija – tai psichologinė problema, kurios sprendimo šiandieną neturime. Narkomanų daroma žala visuomenei, jau nekalbant apie žalą jiems patiems, dažniausiai yra padarinys vagysčių, kurių jie griebiasi savo įpročiui patenkinti, – bet teisės požiūriu nusikaltimas yra vagystė, o ne narkomanija. Tikroji heroino kaina yra maždaug dešimt centų už injekciją; jeigu ji bbūtų įteisinta, paplitusi nelegali prekyba juo pasibaigtų, pasibaigtų ir naujų aukų verbavimas bei vagystės pačių narkomanų, kuriems dažnai reikia 80 dolerių per dieną savo įpročiui patenkinti. Narkomanija neišnyktų, bet išnyktų nusikaltimai: spėjama, kad 75 % visų įsilaužimų Niujorke padaromi narkomanų, oo įteisinus narkotikus visų šių nusikaltimų būtų išvengta vienu ypu.
Turi būti apsiribota tik antros grupės įstatymais, draudžiančiais individų agresiją prieš kitus individus. Tai įstatymai, kurių paskirtis – ginti žmones nuo kitų žmonių kėsinimosi, o tai ir yra, kaip matėme, vienintelė derama valdžios funkcija”. Tai citata iš straipsnio “Kas yra libertarizmas”, kurio autorius J. Hospers (Degutis A.“Laisvoji rinka“ skaitiniai, KTU, 1992).
Šiandien vis garsiau suskamba balsai, prabylantys apie gresiantį pavojų – mokyklose klestinčią narkomaniją. Kiek pagrįstos šios baimės, pasakyti sunku, kadangi išsamių ir rimtų tyrimų Lietuvoje šia tema kol kas dar nėra. Aišku viena – toks reiškinys iš tiesų egzistuoja, neaiškūs tik jo mastai – galbūt jie išpūsti žiniasklaidos, o gal tokie, kokių nei žiniasklaida, nei Vyriausybė, nei tėvai bei mokytojai net nneįsivaizduoja. Susidaro įspūdis, kad Lietuvoje ši problema visiškai nauja, netikėta, gal todėl ji ir atrodo tokia grėsminga. Apie ją pradėta kalbėti neseniai, ir dažnai – gana populistiškai.
Šiame darbe bus bandoma pažvelgti į šią problemą kaip į vieną iš socialinės, psichologinės realybės aspektų, kadangi Lietuvoje ši problema tikrai nėra išskirtinė. Taip pat bus pasiūloma metodų, kaip su šia problema kovoti.
NARKOMANIJOS PRIEŽASTYS
Analizuojant narkomanijos priežastis, neįmanoma išskirti kurios nors vienos ją nulėmusios priežasties. Jei taip būtų – šią ligą būtų galima kontroliuoti. Narkomaniją ssukelia daugybė įvairių susijusių priežasčių – biologinės, psichologinės ir socialinės.
Pagrindinės narkomanijos priežasys yra šios (L. Bulotaitė, 2000; S. Avižinis, S. Čaplinskas, 2001):
Biologinės. Teigiama, kad dėl įgimtos nevisavertės neuromediatorių veiklos kai kurie žmonės yra jautresni ir pažeidžiamesni. Emocinę įtampą jiems padeda įveikti narkotikai.
Psichologinės:
• Pesimizmas ir nusivylimas žmonėmis. Žmonės, linkę į priklausomybę nuo narkotinių medžiagų, dažnai turi bendravimo problemų. Vieni jų stengiasi kontroliuoti ir valdyti juos supančius žmones, kiti nemoka bendrauti. Draugams nuo jų nusisukus, nusivilia, vėl bando užmegzti naujus kontaktus, tačiau kiekvienas toks kontaktas baigiasi dar viena nesėkme, todėl draugų ratas mažėja, jie tampa vieniši.
• Vienišumo jausmas. Šis jausmas paprastai aktyviai slopinamas, tačiau nepasi-tenkinimas ir priešiškumas aplinkai ir visuomenei nuolat stiprėja, ir narkotikų vartojimas įgauna protesto išraišką.
• Baimės jausmas. Dažnai narkotikai pradedami vartoti, norint atsikratyti atsakomybės, įsipareigojimų, kurių bijoma.
• Vidiniai emociniai išgyvenimai ir konfliktai. Dažnai žmonių, turinčių polinkį ar norą išbandyti narkotines medžiagas, emocijų, kurios sukelia vidinį konfliktą, skalė yra labai plati. Jie krypsta į kraštutinumus, viską vertina arba tik labai gerai, arba labai blogai.
• Žemas savęs vertinimas. Dažniau narkotikus vartoja tie, kurie dėl žemo savęs vertinimo jaučiasi nereikalingi ir nevykėliai. Pradėję vartoti narkotikus, jie pasijaučia visaverčiai.
• Jausmų reguliavimas. Paprastai rinkdamiesi narkotikus jaunuoliai atsižvelgia į tai, kokius jausmus nori savyje nuslopinti (baimės, gėdos, ppavydo, ar beprasmybės, depre-sijos).
• Noras išsiskirti iš kitų.
• Nuolatinis noras patirti kuo daugiau malonumų.
• Suaugusiųjų elgesio mėgdžiojimas – noras greičiau tapti suaugusiam.
Socialinės priežastys:
• Šeimos įtaka. Šeima turi didelią įtaką vaiko ugdymuisi. Narkotikų vartojimą gali lemti šie veiksniai:
– Netinkamas auklėjimas šeimoje;
– Nepilna šeima arba nuolatinis vieno iš tėvų užimtumas ilgose komandiruotėse ar darbe;
– Dažnai sergantis (ar lepinamas) ir vienintelis vaikas šeimoje;
– Dvasinės ir fizinės traumos;
– Piktnaudžiavimas alkoholiu ir kitais narkotikais šeimoje.
“Žinoma, ne visų šeimų, kuriose vaikų auklėjimas yra nesistematiškas arba vaikai per daug prižiūrimi, viskas sprendžiama ir daroma už juos, vaikai taps narkomanais. Tačiau tai, jei vaikas auga socialiai pasyvia, neatsakinga, vartojiška asmenybe, nenorinčia ir nesugebančia kurti ateities planų, nes to neišmokė suaugusieji, yra labai pavojinga. Tokios nesubrendusios asmenybės, nesugebančios apsaugoti savęs nuo pagundų pabandyti naujų, nepatirtų ir malonių pojūčių, gali tapti narkomanais ( S. Avižinis, S. Čaplinskas, 2001)”.
• 3.2. Draugų įtaka ir kitos priežastys. Draugystė su narkotikus vartojančiais ar norinčiais išbandyti narkotikus bendraamžiais. Paauglystėje didžiausią įtaką turi bendraamžiai, noras būti pripažintam bei bendrumo jausmas. Tai gali paskatinti paauglį pradėti vartoti narkotikus.
– Neteisingas ir nekritiškas požiūris į narkotikus.
– Smalsumas ir noras patirti narkotinių medžiagų sukeliamus psichikos pakitimus.
– Bendruomenės ryšių susilpnėjimas. Bendruomenėje, kurios nariai mažiau susieti bendrumo jausmu ir yra didelis nusikalstamumas, gyvenantys paaugliai dažniau piktnaudžiauja narkotikais.
– Nenoras mokytis, neužimtumas.
– Narkotinių medžiagų prieinamumas. Lengvai įsigyjami narkotikai ssudaro galimybę juos dažniau vartoti.
– Nepakankamas mokinių užimtumas užklasinėje, užmokyklinėje veikloje.
– Mada.
“Apsaugantys veiksniai šeimoje – tai geri tėvų ir vaikų tarpusavio santykiai, pasitikėjimo bei bendradarbiavimo atmosfera šeimoje, tėvų domėjimasis vaikų problemomis, abipusė pagarba.
Apsaugantys veiksniai mokykloje – geri santykiai tarp pedagogų ir moksleivių, pasitikėjimo ir bendradarbiavimo atmosfera klasėje, mokytojų domėjimasis ne vien pažangumo rodikliais, bet ir moksleivių problemomis, vaikų užimtumas, pagarba ir dėmesys moksleiviams. Psichologai pripažįsta: jei mokinys jaus suaugusiųjų meilę, pagarbą, globą, domėjimąsi savo asmenybe, tikės, kad šie nori jį suprasti, padėti, tai sumažins narkotikų vartojimo tikimybę (L. Bulotaitė, 2000) ”.
PRIEŽASTYS DĖL KURIŲ NARKOTIKUS VARTOJA JAUNIMAS:
Smalsumas ir nuolatinis noras patirti kuo daugiau malonumų;
Noras būti kitokiu, madingu, laisvu, parodyti, kad esi „kietas“ ar „krūtas“;
Nesuvokimas, ką daro ir kad tai yra pavojinga ir rimta;
Geriama ar vartojami narkotikai norint pamiršti problemas, užuot jas išsprendus;
Vidiniai emociniai išgyvenimai;
Nenorėjimas išsiskirti iš draugų;
Vienišumo jausmas;
Noras greičiau tapti suaugusiu;
Neturėjimas ką veikti, neužimtumas;
Atsakomybės ir įsipareigojimų vengimas;
Žemas savęs vertinimas;
Jausmų reguliavimas.
NARKOMANIJOS KELIAMOS PROBLEMOS
Pagrindinės narkomanijos keliamos problemos visuomenės lygmenyje yra šios:
Politinės. Tiesiogiai ir netiesiogiai daromas poveikis demokratijos plėtrai ir valstybių integracijai (valstybė dėl didelio narkomanų skaičiaus gali netekti užsienio investicijų ir užsienio valstybių paramos).
Ekonominės. Valstybė, kurioje daug vartojančiųjų ir platinančiųjų
narkotikus, praranda darbingų žmonių išteklius, tuo pačiu ir biudžeto pajamas. Daug ekonominių išteklių panaudojama „kovai” su narkotikų prekeiviais.
Socialinės. Didėja valstybės išlaikomų asmenų ir našlaičių skaičius.
Demografinės. Valstybė netenka darbingų žmonių bei biudžeto pajamų, miršta darbingo amžiaus žmonės.
Teisinės. Problemas, susijusias su narkomanija reikia spręsti nuolat tobulinant įstatymus.
Kriminalinės. Daugėja nusikaltimų, susijusių su narkotikų vartojimu ir prekyba. Narkotikų vartojimas reikalauja lėšų, kurios neretai gaunamos nusikalstamu būdu.
Psichologinės. Visuomenė psichologiškai nepasirengusi padėti spręsti narkomanų problemos.
Kultūrinės. Jaunimas elgiasi ir vertina narkotikų vvartojimą ir rizikingą elgesį priklausomai nuo šalies kultūros normų ir auklėjimo.
Religinės. Bažnyčia didesnei jaunimo daliai nėra didelis autoritetas ir atsvara masinei kultūrai. Nepaisant to, narkotikų vartojimas yra dvasinė – religinė problema, nes dorovės normų nesilaikymas skatina narkomanijos plitimą.
Moralinės. Visuomenėje, kur vyksta dideli pokyčiai, susiję su šeimos autoriteto smukimu, konkurencine darbo rinka, mažėjančiu jaunimo savęs vertinimu ir nesugebėjimu pasirinkti, moralinės normos nepaisymas sunkina galimybę joje įsitvirtinti.
Avižinis S., Čaplinskas S. ir kt. Narkomanija ir jos prevencija. Informacinė medžiaga. V., 2001
NARKOTIKŲ ŽŽALA ŽMOGUI
Potencialiu narkomanu tampama, kaip žinoma, ne iš karto. Kai kam užtenka pabandyti kartą, kurio jam užtenka, kad suvoktų, kad dėl keliolikos minučių ekstremalių pojūčių neverta nuodyti savo gyvenimo. O kitas pabandęs galvoja, ką parduoti, kad tik galėtų gauti eilinę ddozę. Jau su tokiu paaugliu sunku susikalbėti, jis viską neigia, svarbiausia, tai kad nesutinka su kitų nuomone, jog jis jau yra ligonis.
Dažnas atsakymas iš narkomano lūpų yra toks, kad jis ne narkomanas o tokiu būdu atsipalaiduoja, ir kada tik panorėjus jis gali mesti narkotikus. Bet tai yra visiškas ne kitų, o savęs apgaudinėjimas. Taigi, prasideda bėgimai iš namų, valkatavimai, ieškojimas tokio pat likimo bendrų. Nuo vieno asmens pereinama prie grupės, tai tarsi bendruomenė, kuriuos sieja vienas ir tas pats poreikis: iš kur gauti dozę narkotikų. Prasideda badymasis švirkštais, narkotikų virimas ir t. t.
Kol taip atsitinka žmogus praeina kelis šios ydos etapus. Bet iš ydos narkomanas gali išbristi bet kokioje šios ligos, jei taip galima pavadinti, stadijoje, jei tik jis tai ppripažįsta. O jei ne, tada lieka tik vegetavimas. Žmogus nesulaukęs pagalbos jau nebegyvena, o skurdžiai vegetuoja. Tas vegetavimas nepanašus į žmogaus gyvenimą. Galbūt daug kam yra girdėtas toks pavyzdys: lindynė, kurioje yra du kambariai, virtuvė ir vonia, tikrai nėra panaši į gyvenamąją patalpą, bet čia gyvena – egzistuoja penkiolika, dvidešimt jaunuolių. Ant grindų pakloti kilimų, užtiesalų likučiai, kartais pasitaiko kokia nors kėdė su išlaužta koja, kartais sofutė be apmušalų. Virtuvėje, vonioje galima matyti buvusias įrangos liekanas. Čia vietoje ir valgoma iir atliekami gamtiniai reikalai. Visur mėtosi atliekos, panaudoti švirkštai, karaliauja utelės, kirmėlės ir niežai. Kiekviename kambario plote gali išvysti gulintį žmogų, kuris greičiau prilygsta skudurui. Kažkas bando kalbėti, bet jo kalba panaši į nerišlų vapėjimą. Ar tai yra gyvenimas? Ne, kiekvienas sveiku protu mąstantis žmogus ko gero taip ir pasakytų. Ši situacija gerai apibūdina jau paskutinę narkomanijos stadiją – vegetavimą. Šie žmonės ateities neturi, bet turi praeitį, kurią patys susikūrė.
NARKOTIKŲ VARTOJIMO RAIDOS KRYPTYS IR STADIJOS
Visoje Europoje, o taip pat ir Lietuvoje, narkotikų vartojimas mokymo įstaigose bei jaunimo pasilinksminimo vietose plinta. Tai pavojingas tiek socialinis, tiek psichologinis reiškinys, nes narkomanija paauglystėje kenkia įgūdžių ir gebėjimų formavimuisi, normaliai psichiniai egzistencijai. Formuojasi savitas paauglių požiūris, esą narkotikai verčia pajusti kažką naujo, “padeda atsiskleisti”, “plečia sąmonės ribas” (L.Bulotaitė,2000)
Deja, šiandieninių jaunų žmonių kultūroje narkotikai užima reikšmingą vietą. Vakaruose gaminamos LSD tabletės ryškiaspalvėse, animacinių herojų piešinėliais papuoštose pakuotėse; vaikai vakarėlių metu perpardavinėja pagal gydytojo receptą gautus vaistus kaip narkotikus; vartojami gyvūnams skirti raminamieji „Ketaminas“; pernakt vykstančiuose šokių vakarėliuose, skambant „reivui“, palaikyti energiją padeda narkotikai. Tai ne naujiena ir Lietuvoje – vis daugiau paauglių patenka į ligonines, apsinuodiję narkotinėmis medžiagomis.
Pamokėlės ar valandėlės narkotikų žalos tema kažin ar gali atsverti iš supančios aplinkos gaunamą „švietimą“, kurį suteikia bendraamžiai iir populiariosios kultūros terpė. Vaikai imlūs naujovėms, ir žinių jie gauna iš kino filmų, televizijos, vaizdajuosčių, kompaktinių diskų, žurnalų, interneto svetainių, virtualių pokalbių kambarių. Mūsų šiandieninės kultūros mados ir tendencijos propaguoja kartais šokiruojančias vertybes. Vaiką ar paauglį supa gausybė įvairių pranešimų apie tai, kas gero „slypi“ tokiose medžiagose kaip alkoholis, tabakas ar narkotikai. TV personažai gyvena narkotikais uždirbtų pinigų sukurtoje prabangoje; interneto svetainė propaguoja pritarti marihuanos legalizavimui; mėgstamos kino žvaigždės herojus naujausiame filme nesiskiria su cigaru; populiari daina pasakoja, kaip nuostabiai narkotikų poveikyje atrodo Paukščių takas.
Su narkotikais, alkoholiu, cigaretėmis susiję „pranešimai“ paauglius gali pasiekti visai netikėtai: iš žurnale išspausdintos reklamos, parduotuvėje skambančios dainos, kino filmo herojaus posakio. Šie „ženklai“ paprastai tiesiogiai neskatina vartojimo – tačiau jie tarsi kuria nuostatą, kad vartojimas yra „normalus“ dalykas.
Tiesa ir tai, kad paauglystė – nelengvas žmogaus gyvenimo laikotarpis, nes tuomet jaunas žmogus pergyvena staigius kūno pokyčius, lydimus nuotaikų kaitos bei nesaugumo jausmo; jis siekia išsiaiškinti, kas toks yra, bando prisitaikyti. Pasak paplitusių stereotipų, paaugliai maištingi ir linkę į pavojų, kartais – net į savęs sunaikinimą, jiems labai svarbi bendraamžių įtaka. Nekeista, kad būtent šiuo laikotarpiu daugelis jaunų žmonių pabando alkoholio, tabako ir kitų narkotikų.
Kaip teigia sveikatos apsaugos ministerijos Visuomenės sveikatos skyriaus vyriausioji specialistė O. GGrimalauskienė teigia (2002),kad narkotikų vartojimas gali būti keleto tipų:
Eksperimentinis, kai vartojama norint “pabandyti”. Eksperimentuoti gali įvairaus amžiaus, įvairios socialinės padėties žmonės, tačiau dažniausiai jauni;
Rekreacinis, kai vartojama diskotekose ar baruose, siekiant smagiai praleisti laiką;
Situacinis, kai vartojama siekiant sumažinti stresą ar įveikti nuovargį, esant tam tikroms situacijoms;
Intensyvus narkotikų vartojimas galimas kaip reakcinio ar situacinio vartojimo pasekmė, siekiant išvengti nuolatinių problemų, tačiau toks jaunuolis dar nepraranda socialinių, ekonominių ryšių;
Priverstinis, kai vartotojas jau priklausomas nuo vieno ar kito narkotiko. Tokie asmenys kreipiasi dėl gydymo ir yra registruoti sveikatos priežiūros centruose.
Pagal N. Craig, yra ir keletas priklausomybės raidos stadijų:
Asmenybės pokyčiai. Viskas prasideda tada, kai žmogus patiria nuotaikos pasikeitimą dėl tam tikro įvykio ar pan. Priklausomybės ligomis sergančių asmenų tyrimai liudija, kad tai buvo labai įsimintina ir sukėlė ryškų nuotaikos pasikeitimą. Dauguma narkomanų detaliai prisimena savijautą kai pirmą kartą pavartojo narkotikus. Esant nepriklausomybei, asmuo nepasitiki kitais žmonėmis, aplinka. Priklausomybė vis labiau užvaldo žmogaus mintis. Pamažu apima gėdos jausmas, kuris mažina pasitikėjimą savimi, savikontrolę, pagarbą sau. Jausmai, kurie sukelia diskomfortą, skatina veikti. Kartais šie žmonės supranta, kad tai, ką jie daro yra negerai. Tada jie ieško pasiteisinimų ir greitai juos randa.
Gyvensenos pasikeitimas. Šioje stadijoje aplinkiniai pastebi, kad kažkas vyksta
ne taip. Elgesys vis labiau tampa nekontroliuojamas. Žmogus meluoja, kaltina kitus, ritualizuoja savo veiksmus. Visi aplinkiniai tokiems žmonėms trugdo, jų nesupranta. Šeimos nariai irgi į tai įsitraukia, jausdami gėdą ir kaltę dėl priklausomo asmens elgesio.
Gyvenimo sudužimas. Šią stadiją žmogus pasiekia sunkiai “dirbdamas”, kad susikurtų skausmą, baimę, gėdą, vienišumą ir pyktį, kuriuos galėtų nuslopinti piktnaudžiaudamas.
Šioje stadijoje nei ritualinis elgesys, nei logika, nei mintys apie įvykį ar objektą nebetenka prasmės. Piktnaudžiavimas. Žmogus nebesirūpina savo kūnu, o tik be atodairos juo nnaudojasi. Vis didėjantis vienišumas ir izoliacija kelia emocinių ryšių poreikį. Toks žmogus bando priartinti prie savęs namiškius, draugus, sakydamas “Tu vienintelis, kurį turiu.” psichologai bando rasti atsakymą į klausimą, kodėl tiek daug žmonių susikuria priklausomybės ryšius Viena priežasčių – šiuolaikinė visuomenė, vertinanti tobulą, visur suspėjantį, save kontroliuojantį žmogų. Gyvenimo tempas, konkurencija sukelia nemažai skausmo, įtampos stresų. O kartu kyla ir poreikis juos numalšinti. Priklausomybės priežastys glūdi ir šeimoje – jos vertybėse, nuostatuose, šeimos narių elgesyje.
Taigi paaugliai, vartojantys narkotikus turėtų būti ppriskiriami pirmajai priklausomybės raidos stadijai.
NARKOTIKŲ RŪŠYS, JŲ POVEIKIS IR PADARINIAI
Gamtoje yra daug medžiagų, veikiančių žmogaus psichiką. Labiausiai žinomi legalūs narkotikai – etilo spiritas, gaminamas iš įvairių maisto produktų, ir nikotinas, esantis tabako stiebuose bei lapuose. Narkotinių medžiagų yra daržinėse aaguonose, indiškose kanapėse, kokamedžių lapuose, kai kuriuose grybuose ir kt. Dabar daug narkotinių medžiagų gaminama dirbtiniu būdu.
Narkotikų poveikis priklauso nuo kelių veiksnių:
Narkotikų kiekio, suvartoto vienu metu;
Ar asmuo vartojo narkotikus anksčiau;
Narkotikų vartojimo būdo;
Situacijos, kurioje narkotikai yra vartojami.
Pagal poveikį narkotines medžiagas galima skirstyti į:
stimuliuojančiąsias;
slopinančiąsias;
haliucinogenines.
Psichiką stimuliuojančių medžiagų grupei priskiriami amfetaminai, kokainas, krekas, „ekstazi“, efedronas (džefas), nikotinas ir kofeinas.
Stimuliuojančių narkotinių medžiagų, vartojimo padariniai yra šie:
Greitai atsirandantys:
• Pakinta mąstymas, dėmesio koncentracija, atsiranda traukuliai, sutrinka pusiausvyra, koordinacija, atliekami beprasmiški, daug kartų pasikartojantys veiksmai.
• Išsiplečia akių vyzdžiai, pagreitėja kvėpavimas, pakyla temperatūra, pašiurpsta oda, džiūsta burna.
• Padidėja lytinis potraukis.
Ilgalaikio vartojimo padariniai ir pavojai:
• Organizmo išsekimas, pervargimas.
• Dantų gedimas.
• Kraujo užkrėtimas virusiniais hepatitais, ŽIV.
• Plaučių embolija kraujo krešuliu, mikrobais ar svetimkūniais.
• Plaučių vėžys.
• Insultas, infarktas.
• Imuniteto susilpnėjimas.
• Kepenų atrofija.
• Impotencija ar frigidiškumas.
• Psichozės, ddepresija.
• Agresyvus elgesys.
Psichiką slopinančių medžiagų grupei priskiriami heroinas, opijus, morfijus, metadonas, alkoholis, raminamieji ir migdomieji vaistai.
Slopinančiųjų medžiagų sukeliami padariniai:
Greitai atsirandantys:
• susitraukia ir nereaguoja į šviesą akių vyzdžiai, džiūsta burna.
• sulėtėja pulsas, kvėpavimas, sumažėja kraujospūdis, atsiranda pasyvumas, mieguistumas, apsunksta galūnės.
• pakinta laiko ir atstumo suvokimas.
• pasidaro nerišli kalba, sutrinka judesių koordinacija.
• perdozavus ištinka šokas.
Ilgalaikio vartojimo padariniai ir pavojai:
• abstinencija, kai organizmas negauna narkotiko.
• kraujo užkrėtimas virusiniais hepatitais bei ŽIV.
• kepenų ligos cirozė, kepenų vėžys.
• organizmo išsekimas, įsisenėjusių ligų suaktyvėjimas.
• stiprūs sąnarių skausmai.
• cianozė, širdies ritmo kraujospūdžio sutrikimai.
• inkstų nepakankamumas.
• impotencija, frigidiškumas, menstruacijų ciklo sutrikimai.
• apsigimimai.
• psichozės, depresijos.
Haliucinogenų ggrupei priskiriamos kanapės, LSD, haliucinogeniniai grybai, lakiosios medžiagos.
Haliucinogenų grupės medžiagų vartojimo padariniai:
Greitai atsirandantys padariniai:
• Pagreitėja širdies ritmas, parausta akių baltymai, išsiplečia akių vyzdžiai.
• Džiūsta burna, gerklė, norisi valgyti, ypač saldumynų.
• Pakinta laiko suvokimas, orientacija, sulėtėja psichinė veikla.
• Apima silpnumas, svaigulys, karštligiškas drebulys.
Ilgalaikio vartojimo padariniai ir pavojai:
• Sulėtėjęs emocinis vystymasis.
• Susilpnėjusi atmintis ir gabumai, sunkiai susikaupiama ir įsisavinami nauji dalykai.
• Sunki depresija, paranoja, bloga nuotaika, sutrikęs miegas, mintys apie savižudybę.
• Psichozės panika, iškreiptas realybės suvokimas, paūmėja kitos psichinės ligos.
• Susilpnėjęs imunitetas.
• Sutrikusi augimo ir lytinių hormonų gamyba, sumažėjęs seksualinis pajėgumas, sutrikęs menstruacijų ciklas.
KAIP REIKĖTŲ KALBĖTI SU MOKSLEIVIAIS APIE NARKOTINES MEDŽIAGAS
Pasak D. Jurgaitienės, kalbantis su moksleiviais apie narkotikus, šiandien jau nebegalima apsiriboti paprasta paskaita. Per kelerius metus vaikai labai pasikeitė, daugelis pabandė narkotikų arba tam pritarė. Kai kuriose klasėse tokių vaikų gali būti apie 10 – 20%.
Narkotikai – populiari įvairiausių moksleivių vakarėlių, pertraukų pokalbių tema. Narkotikai ypač dažnai vartojami diskotekose. Suaugusiųjų, požiūris į juos labai miglotas, o juk būtent suaugusieji šiandien ruošiasi šviesti jaunimą: skaito paskaitas apie narkotikus, organizuoja įvairaus pobūdžio akcijas. Daugeliui žmonių kyla klausimas, ar verta tai daryti? Dažnai paskaita ar pokalbis apie narkotikus neduoda laukiamo rezultato, vaikai triukšmauja ir nesiklauso arba stengiasi paneigti kiekvieną pasakytą sakinį. Labai dažnai vaikai sako, kad jie nori paskaitos apie AIDS, lytiškai pplintančias ligas, apsisaugojimo nuo jų priemones, apvaisinimo išvengimą, bet tik ne apie narkotikus. Antra vertus, vaikų žinios apie narkotikus labai savotiškos: jos nėra paviršutinės, bet įsidėmimos tik patinkamos: vaikai žino tik tai, ką nori žinoti, o apie narkotikus – tik prekeivių peršamą tiesą. Pavyzdžiui, išgirdę apie malonius pojūčius, kuriuos teikia narkotikų vartojimas, vaikai galvoja, kad „lengvieji“ – tabletės, milteliai, cigaretės ir pan. – tai kaip ir ne narkotikai, o tie, kurie uostomi, rūkomi, dedami ant liežuvio – mažai pavojingi. Be to, apie narkotikus sklinda daug mitų, kuriuos įsidėmi vaikai, pvz., „jei vartosi ne kasdien, narkomanu netapsi“, „vienas kartas tikrai nepakenks“, „jeigu tik rūkysi, bet nesileisi į veną, narkomanu netapsi“ ir t.t.
Šiandien lektorius, einantis į mokyklas skaityti narkomanijos prevencijos paskaitų, turi būti labai gerai tam pasiruošęs: žinoti naujas nelegalių narkotikų rūšis, naujas jų prekines formas, naujus pasiūlos ir vartojimo būdus bei orientuotis, kokių tikėtis klausimų. Jo užduotis – apsaugoti tuos, kurie dar nevartoja, neplatina narkotikų arba svyruoja. Kolektyvinė diskusija mažai tepagelbės tiems, kurie narkotikus jau vartoja arba juos platina mokykloje. Su jais reikėtų kalbėtis individualiai. Geriausias būdas dirbti su klase būtų atskyrus vartojančius narkotikus vaikus nuo nevartojančiųjų arba dar geriau – suskirstyti klasę į tris grupes:
• nevartojantys, bet galintys pradėti;
• svyruojantys; <
• vartojantys arba tam pritariantys.
Suskirstyti vaikus į grupes pravartu ir todėl, kad vieniems ir kitiems informacija pateikiama skirtingai. Vartojančius narkotikus vaikus paprastai domina narkomanų gydymo sąlygos, kartu su narkotikais plintančios ligos, pagalba narkomanams ir pan. Nevartojantiesiems dažniausiai rūpi, kokius pojūčius sukelia vieni ar kiti narkotikai, ar tampama narkomanu pabandžius narkotikų tik vieną kartą, ar narkomanija išgydoma ir t.t. Šis modelis, kai vaikai skirstomi į tris grupes, plačiai taikomas Kaliningrado bendrojo lavinimo mokyklose (A.Dreizinas, 2000), be abejonės, tinka ir mūsų šalies vaikams.
Daugelis lektorių gali pateikti labai daug tikslios negatyvios informacijos apie narkotikus, bet tai ne visada reikalinga. Paskaita apie narkotikus neturi būti moralizavimas arba gąsdinimas. Labiausiai vaikus įtikina faktais pagrįsta informacija, paliekant išvadas jiems patiems, arba toks žinių pateikimo būdas, kai aktyviai dalyvauti turi ir jie patys (pokalbis, diskusija, aptarimas). Tačiau dažniausiai vaikai priima tik tokią informaciją apie narkotikus, kuri jiems šiuo metu patogi ir naudinga.
Daugelis autorių sutinka, kad pati efektyviausia yra paskaita arba diskusija mažoje auditorijoje su vienodo amžiaus ir išprusimo vaikais.
10 PRIEŽASČIŲ KODĖL TU TURĖTUME PASAKYTI NARKOTIKAMS „NE“
Narkotikai sukelia klaidingą palaimos jausmą;
Narkotikai trukdo galvoti pačiam;
Narkotikų vartojimas yra daugelio nelaimingų atsitikimų priežastis;
Narkotikai išardo draugystę;
Narkotikai daro žmogų silpną ir bevalį;
Narkotikai priverčia žmogų imtis vagysčių ir
smurto;
Narkotikai yra daugelio susirgimų priežastis;
Narkotikai ardo šeimas;
Narkotikai sukelia vaikų išsigimimus;
Narkotikai trukdo žmogui dvasiškai tobulėti.
IŠVADOS:
Narkotikai nusineša nemaža gyvybių, atneša daugelį nelaimių šeimoms.
Narkotikai skatina organizuotą nusikalstamumą, sukelia grėsmę valstybės saugumui.
Žinodami apie kai kurias žalingas narkotikų vartojimo pasekmes, žmonės nesupranta, kas yra fizinė ar psichologinė priklausomybė, abstinencija.
Narkotikų vartojimas yra neteisėtas, todėl kartais mes, bijodami teisinių pasekmių, vengiame apie tai kalbėti, juolab kreiptis į specialistus. Iš tiesų ignoruoti problemą neteisinga, nes ji savaime neišsispręs. Stenkimės sužinoti vviską apie narkotikų poveikį, niekada nespręskime narkotikų problemos vieni!
Narkotikai labai žalingi ir pavojingi žmogui ir jo organizmui!
Narkotikai nesirenka aukos pagal išsilavinimą, intelekto koeficientą, ar amžių. Jiems nerūpi žmogaus gabumai ar trūkumai. Verta susimąstyti ar keli gramai narkotikų yra verti mūsų sveikatos, mūsų tėvų, vaikų, draugų.
Taip, narkotikai tarsi pagirdo laimės ištroškusį, duoda tai ko jis ieško ir neranda. Žmogus tada jaučiasi laimingas, stiprus, didis, bet tik dvidešimčiai, trisdešimčiai minučių ar net kelias valandas, bet ar tai verta.
NAUDOTA LITERATŪRA:
1. Laima BBulotaitė „ Alkoholio ir kitų narkotikų vartojimo prevencija mokykloje“ 1990 Vilnius.
2. Ruth Peters „Nebijokite drausminti vaikų“ 1999 Vilnius
3. L. Gasiliauskas, K. Levickaitė, G. Našlėnas „Vaikai klausia“ 2001 Vilnius
4. Avižinis S., Čaplinskas S. ir kt. Narkomanija ir jos prevencija. Informacinė medžiaga.Vilnius, 2001.
5. Bulotaitė L. Alkoholio iir kitų narkotikų vartojimo prevencija mokykloje. Vilnius, 2000.
6. Bulotaitė L. Moksleiviai ir narkotikai (tyrimų medžiaga). Vilnius, 1998
7. Černiauskienė M. Apie priklausomybę sukeliančias medžiagas ir jų vartojimo prevenciją ugdymo institucijose: Metodinė medžiaga. Vilnius, 2000
8. Davidavičienė A.G. Sveikos gyvensenos įtvirtinimas mokyklose. Vilnius, 1996.
9. Vogt F. Narkotikai – grėsmingas mūsų laikų šauksmas. Vilnius, 2001.
10. http://www.stok.lt/official/prevencija
11. www. viesoji policja.lt
