narkotikų vartojimas paauglysteje

TURINYS

1. Įvadas…………………………3

2. Tikslas…………………………4

3. Narkotikų vartojimo raidos kryptys ir stadijos………….4

4. Narkomanija ir elgsena…………………….6

5. Kokios gi pagrindinės psichologinės priklausomybės teorijos?…6

6. Kodėl vaikai pradeda vartoti narkotikus?…………….7

7. Narkomanijos prevencijos ypatumai mokyklose………..9

8. Apibendrinimas, rekomendacijos………………..13

9. Literatūra…………………………16

Įvadas

.Kavinėje sėdi keturi jaunuoliai. Vienas iš jų iš kišenės išsitraukia baltą popieriaus gumulėlį, kruopščiai jį išvynioja. Paskui ant stalo patiesia keturias popierines servetėles, paima išvyniotą popieriaus gumulėlį, iš kurio ant kiekvienos servetėlės beria baltus miltelius. Likusieji susikaupę stebi jo judesius. Kai jis baigia, kiekvienas iš sėdinčiųjų pasitraukia kas sau po baltą popierinę servetėlę, prikiša ją prie nosies, ir užsimerkę godžiai uuosto baltus miltelius. Šis vaizdelis – anaiptol ne iš Holivudo filmo ar Olandijos „kavinių”, kuriose galima nusipirkti narkotikų. Viskas vyko vienoje iš Vilniaus kavinių, o šios scenos pagrindiniai herojai – mūsų gimnazijos mokiniai, matyt, tokiu būdu nusprendę atšvęsti mokslo metų pabaigą. Specialistai aliarmuoja, kad pastaruoju metu labai plinta narkomanija, ypač tarp nepilnamečių. Šis reiškinys – ne tik didmiesčių specifika. Jis vis dažniau pasiekia ir vadinamąją provinciją. Tokią kaip Ignaliną ar aplinkiniai kaimai. Statistikos duomenys liudija, kad per pastaruosius metus narkomanų LLietuvoje padaugėjo keliolika kartų. Vis jaunesni vaikai siekia narkotikų ar kitų svaigiųjų medžiagų.

“Narkomanija – tai psichologinė problema, kurios sprendimo šiandieną neturime. Narkomanų daroma žala visuomenei, jau nekalbant apie žalą jiems patiems, dažniausiai yra padarinys vagysčių, kurių jie griebiasi savo įįpročiui patenkinti, – bet teisės požiūriu nusikaltimas yra vagystė, o ne narkomanija. Tikroji heroino kaina yra maždaug dešimt centų už injekciją; jeigu ji būtų įteisinta, paplitusi nelegali prekyba juo pasibaigtų, pasibaigtų ir naujų aukų verbavimas (tiekėjams siekiant daugiau pinigų) bei vagystės pačių narkomanų, kuriems dažnai reikia aštuoniasdešimties dolerių per dieną savo įpročiui patenkinti. Narkomanija neišnyktų, bet išnyktų nusikaltimai: spėjama, kad 75 procentai visų įsilaužimų Niujorke padaromi narkomanų, o įteisinus narkotikus visų šių nusikaltimų būtų išvengta vienu ypu. (Tik tuo atveju, kai narkotikų vartojimas nepaneigiamai kelia pavojų kitiems, jis turi būti draudžiamas įstatymu. Libertarizmas atmeta tik tuos įstatymus, kuriais žmones ginami nuo savęs pačių).

Turi būti apsiribota tik antros grupės įstatymais, draudžiančiais individų agresiją prieš kitus individus. Tai įstatymai, kurių paskirtis – gginti žmones nuo kitų žmonių kėsinimosi, o tai ir yra, kaip matėme, vienintelė derama valdžios funkcija”. Tai citata iš straipsnio “Kas yra libertarizmas”, kurio autorius J. Hospers (Degutis A.“Laisvoji rinka“ skaitiniai, KTU, 1992).

Šiandien vis garsiau suskamba balsai, prabylantys apie gresiantį pavojų – mokyklose klestinčią narkomaniją. Kiek pagrįstos šios baimės, pasakyti sunku, kadangi išsamių ir rimtų tyrimų Lietuvoje šia tema kol kas dar nėra. Aišku viena – toks reiškinys iš tiesų egzistuoja, neaiškūs tik jo mastai – galbūt jie išpūsti žžiniasklaidos, o gal tokie, kokių nei žiniasklaida, nei Vyriausybė, nei tėvai bei mokytojai net neįsivaizduoja.

Susidaro įspūdis, kad Lietuvoje ši problema visiškai nauja, netikėta, gal todėl ji ir atrodo tokia grėsminga. Apie ją pradėta kalbėti neseniai, ir dažnai – gana populistiškai.

1. Tikslas

Šiame darbe nebus pateikinėjami statistiniai duomenys apie pradedančių jaunuolių narkomanų skaičių. Tiesiog bus bandoma pažvelgti į šią problemą kaip į vieną iš socialinės, psichologinės realybės aspektų. Lietuvoje ši problema tikrai nėra išskirtinė. Taip pat bus pasiūloma metodų, kaip su šia problema kovoti.

2. Narkotikų vartojimo raidos kryptys ir stadijos

Visoje Europoje, o taip pat ir Lietuvije, narkotikų vartojimas mokymo įstaigose bei jaunimo pasilinksminimo vietose plinta. Tai pavojingas tiek socialinis, tiek psichologinis reiškinys, nes narkomanija paauglysteje kenkia įgūdžiū ir gebėjimų formavimuisi, normalaii psichiniai egzistencijai. Formuojasi savitas paauglių požiųris, esą narkotikai verčia pajusti kažką naujo, “padeda atsiskleisti”, “plečia sąmonės ribas” (L.Bulotaitė,2000)

Deja, šiandieninių jaunų žmonių kultūroje narkotikai užima reikšmingą vietą. Vakaruose gaminamos LSD tabletės ryškiaspalvėse, animacinių herojų piešinėliais papuoštose pakuotėse; vaikai vakarėlių metu perpardavinėja pagal gydytojo receptą gautus vaistus kaip narkotikus; vartojami gyvūnams skirti raminamieji „Ketaminas“; pernakt vykstančiuose šokių vakarėliuose, skambant „reivui“, palaikyti energiją padeda narkotikai. Tai ne naujiena ir Lietuvoje – vis daugiau paauglių patenka į ligonines, apsinuodiję narkotinėmis medžiagomis.

Pamokėlės ar valandėlės narkotikų žžalos tema kažin ar gali atsverti iš supančios aplinkos gaunamą „švietimą“, kurį suteikia bendraamžiai ir populiariosios kultūros terpė. Vaikai imlūs naujovėms, ir žinių jie gauna iš kino filmų, televizijos, vaizdajuosčių, kompaktinių diskų, žurnalų, interneto svetainių, virtualių pokalbių kambarių. Mūsų šiandieninės kultūros mados ir tendencijos propaguoja kartais šokiruojančias vertybes. Vaiką ar paauglį supa gausybė įvairių pranešimų apie tai, kas gero „slypi“ tokiose medžiagose kaip alkoholis, tabakas ar narkotikai. TV personažai gyvena narkotikais uždirbtų pinigų sukurtoje prabangoje; interneto svetainė propaguoja pritarti marihuanos legalizavimui; mėgstamos kino žvaigždės herojus naujausiame filme nesiskiria su cigaru; populiari daina pasakoja, kaip nuostabiai narkotikų poveikyje atrodo Paukščių takas.

Su narkotikais, alkoholiu, cigaretėmis susiję „pranešimai“ paauglius gali pasiekti visai netikėtai: iš žurnale išspausdintos reklamos, parduotuvėje skambančios dainos, kino filmo herojaus posakio. Šie „ženklai“ paprastai tiesiogiai neskatina vartojimo – tačiau jie tarsi kuria nuostatą, kad vartojimas yra „normalus“ dalykas.

Tiesa ir tai, kad paauglystė – nelengvas žmogaus gyvenimo laikotarpis, nes tuomet jaunas žmogus pergyvena staigius kūno pokyčius, lydimus nuotaikų kaitos bei nesaugumo jausmo; jis siekia išsiaiškinti, kas toks yra, bando prisitaikyti. Pasak paplitusių stereotipų, paaugliai maištingi ir linkę į pavojų, kartais – net į savęs sunaikinimą, jiems labai svarbi bendraamžių įtaka. Nekeista, kad būtent šiuo laikotarpiu daugelis jaunų žmonių pabando alkoholio, ttabako ir kitų narkotikų.

Kaip teigia sveikatos apsaugos ministerijos Visuomenės sveikatos skyriaus vyriausioji specialistė O. Grimalauskienė (2002), narkotikų vartojimas gali būti keleto tipų:

eksperimentinis, kai vartojama norint “pabandyti”. Eksperimentuoti gali yvairaus amžiaus, įvairios socialinės padėties žmonės, tačiau dažniausiai jauni;

rekreacinis, kai vartojama diskotekose arbaruose, siekiant smagiai praleisti laiką;

situacinis, kai vartojama siekiant sumažinti stresą ar įveikti nuovargį, esant tam tikroms situacijoms;

intensyvus narkotikų vartojimas galimas kaip reakcinio ar situacinio vartojimo pasekmė, siekiant išvengti nuolatinių problemų, tačiau toks jaunuolis dar nepraranda socialinių, ekoniminių ryšių;

priverstinis, kai vartotojas jau priklausomas nuo vieno ar kito narkotiko. Tokie asmenys kreipiasi dėl gydymo ir yra registruoti sveikatos priežiūros centruose.

Pagal N. Craig, yra keletas priklausomybės raidos stadijų.

1 stadija – asmenybės pokyčiai. Viskas prasideda tada, kai žmogus patiria nuotaikos pasikeitimą dėl tam tikro įvykio ar pan. Priklausomybės ligomis sergančių asmenų tyrimai liūdija, kad tai buvo labai įsimintina ir sukėlė ryškų nuotaikos pasikeitimą. Dauguma narkomanų detaliai prisimena savijautą kai pirmą kartą pavartojo narkotikus.

Esant nepriklausomybei, asmuo nepasitiki kitais žmonėmis, aplinka. Priklausomybė vis labiau užvaldo žmogaus mintis. Pamažu apima gėdos jausmas, kuris mažina pasitikėjimą savimi, savikontrolę, pagarbą sau. Okiai asmenybei būdingi saviti jausmai, galvosena, elgsena. Jausmai, kurie sukelia diskomfortą, skatina veikti. Kartais šie žmonės suprnta, kad tai, ką jie daro yra negerai. Tada jie

ieško pasiteisinimų ir greitai juos randa.

2 stadija – gyvensenos pasikeitimas. Šioje stadijoje aplinkiniai pastebi, kad kažkas vyksta ne taip. Elgesys vis labiau tampa nekontroliuojamas. Žmogus meluoja, kaltina kitus, ritualizuoja savo veiksmus. Visi aplinkiniai tokiems žmonėms trugdo, jų nesupranta. Šeimos nariai irgi į tai įsitraukia, jausdami gėdą ir kaltę dėl priklausomo asmens elgesio.

3 stadija – gyvenimo sudužimas. Šią stadiją žmogus pasiekia sunkiai “dirbdamas”, kad susikurtų skausmą, baimę, gėdą, vienišumą ir pyktį, kuriuos galėtų nuslopinti piknaudžiaudamas.

Šioje stadijoje nei ritualinis elgesys, nei logika, nnei mintys apie įvykį ar objektą nebetenka prasmės. Svarbiasia – piknaudžiavimas. Žmogus nebesirūpina savo kūnu, o tik be atodairos juo naudojasi. Vis didėjantis vienišumas ir izoliacija kelia emocinių ryšių poreikį. Toks žmogus bando priartinti prie savęs namiškius, darugus, sakydamas “Tu vienintelis, kurį turiu.” psichologai pando rasti atsakymą į klausimą, kodėl tiek daug žmonių susikuria priklausomybės ryšius Viena priežaščių – šiuolaikinė visuomenė, vertinanti tobulą, visur suspėjantį, save kontroliuojantį žmogų. Gyvenimo tempas, konkurencija sukelia nemažai skausmo, įtampos stresų. O kartu kyla ir pporeikis juos numalšinti. Priklausomybės priežastys glūdi ir šeimoje – jos vertybėse, nuostatuose, šeimos narių elgesyje.

Taigi paaugliai, vartojantis narkotikus turėtų būti priskiriami pirmąjai priklausomybės raidos stadijai.

3. Narkomanija ir elgsena

Kaip teigia O. Grimalauskienė, vartojančio narkotikus jauno žmogaus kinta psichka ir eelgesys. Jam sunku bendrauti su aplinkiniais ar šeimoje. Narkotikams reikia pinigų, todėl januoliai jų prasimano iš nusikalstamos veiklos: iš namų neša daiktus, brangenybes, nelanko mokyklos. Kad gautų reikiamą dozę, dažnai imasi platinti narkotikus. Elgesyje pastebima pasikeitimų: nesidomi tuom, kuo ankščiau.

Narkomanijos problema elgsenos požiūriu nagrinėjama integruojant farmakologijos žinias. Pagal tradicinę sampratą, vartotojo įgyta tolerancija skatina didinti vartojamojo narkotiko dozes, o tai sunkina abstinencijos reakciją. Dauguma narkotikų, vartojamų vidiniam pasitenkinimui sukelti, ilgainiui suformuoja tam tikros elgsenos stereotipus. Narkotikų vartojimo elgsenos negalima aiškinti vien gelbėjimusi nuo abstinencijos simptomų, kurią aiškina abstinencijos vengimo teorijų. Jai didelę įtaką daro narkotikų prieinamumas.

4. Kokios gi pagrindinės psichologinės priklausomybės teorijos?

Taigi, viena iš pagrindinių psichologinės priklausomybės teorijų ir yra abstinencijos vengimo teorija. Taip pat labai plačiai yra aaiškinamos ir kitos dvi teorijos, tai noro patirti malonumą ir motyvacijos iškreipimo.

Kaip jau ir buvo prieš tai užsiminta, abstinencijos vengimo teorija daugiausia taikytina farmakologinei priklausomybei. Remiantis ja, narkotikų vartojimą skatina smalsumas, socialiniai veiksniai, medicinos preparatų poreikis, malonumo ar pasitenkinimo troškimas. Kaip minėta, ilgalaikio narkotikų vartojimo pasekmė – įgyjama tolerancija jo poveikiui, tad siekiant to paties rezultatoreikia vis didesnės dozės. Ši tolerancija tai prisitaikymas prie pusiausvyros atkūrimo mechanizmo. Prisitaikymas reiškia, jog negavus narkotiko, patiriama abstinencija, nemalonūs pojūčiai ar net kyla grėsmė ggyvybei – klinikinės abstinencijos būsena (L. Bulotaitė, O. Grimalauskienė, 1999).

Noro patirti malonumų teoriojs skiriasi pagal vartojamą narkotiką. Pavyzdžiui yra teorija, jog žmogui tampasvarbesnė už sveikatą. Tvirtinama, jog alkoholis padeda įveikti stresą, skatindamas veikti, bukindamas pojūčius, trukdydamas rišliai mąstyti ar atpalaiduodamas, sukeldamas slopinimą. Teigiama, jog tokie psichomotoriniai stimuliantai, kaip amfetaminas, ne tik sukelia euforiją, bet padeda geriau atlikti sudėtingas užduotis.

Nors teigiamas sukeliančių priklausomybę medžiagų poveikis iš dalies paaiškina, kodėl žmonėms sunku susilaikyti, jei jie nepatiria abstinencijos nemalonumų, tačiau to nepakanka priklausomybės sampratai. Pavyzdžiui noro pajusti malonumą teorijos negali paaiškinti, kodėl tapti priklausomam reikia nemažai laiko. Narkotiko poveikis patiriamas anksti, todėl galoma manyti, kad didėjant tolerancijai, vartojimo turėtų būti atsisakyta.

Pasak motyvacijos išreipimo teorijas, ilgalaikis narkotiko vartojimas ar besikartojanti elgsena keičia jos stereotipą ir iškreipia motyvaciją. Psichologai vartoja sąvoką įpročio jėga. Ji reiškia priežastinį ryšį tarp paskatos veikti ir būsimo veiksmo. Neaišku kas stiprina ryšį, kai esant paskatai veiksmas kartojamas. Motyvacijos iškreipimą galima aiškinti ir vartojamų nrkotikų poveikiu. Pavyzdys – nuomonė, kad nikotinas veikia gliukozės reguliavimo procesą, todėl metimas rūkyti susijęs su apetito padidėjimu ir saldumynų poreikiu.

5. Kodėl vaikai pradeda vartoti narkotikus?

Tėvų nuomone, dažniausiai juos pastūmėja draugai. Tačiau JAV Sveikatos apsaugos departamento duomenimis, patys jauni žmonės nurodo šias pagrindines priežastis, dėl kkurių jie vartoja narkotikus:

Kad jaustųsi suaugę;

Kad prisitaikytų prie grupės;

Kad atsipalaiduotų ir gerai jaustųsi;

Kad surizikuotų ir pamaištautų;

Kad patenkintų smalsumą.

Tai, ar žmogus taps priklausomu nuo narkotikų ir kada tai įvyks, priklauso nuo įvairių paties individo savybių. Pavyzdžiui, tyrimai rodo, kad alkoholį ir tabaką vartojantys vaikai labiau linkę pradėti rūkyti marihuaną; o marihuaną vartojantys paaugliai labiau linkę pradėti vartoti kitus priklausomybę sukeliančius narkotikus, taip pat jiems lengviau perimti ir atitinkamą gyvenimo stilių, susijusį su sunkumais mokykloje, ankstyvu seksualiniu gyvenimu, neplanuotu nėštumu, problemomis su teisėsauga ir t. t. JAV Nacionalinės narkotikų kontrolės politikos tarnybos duomenimis, nors priežastinis ryšys tarp rūkymo bei alkoholio vartojimo paauglystėje ir narkotikų vartojimo vėlesniame gyvenime nėra įrodytas moksliškai, tačiau statistinė koreliacija yra akivaizdi: cigaretes rūkantys vaikai 5,9 karto labiau linkę naudoti nelegalias narkotines medžiagas; jie 12,1 karto dažniau pradeda rūkyti marihuaną, ir 19,3 karto labiau linkę pradėti vartoti kokainą. Egzistuoja ir tam tikri genetiniai, socialiniai ir aplinkos rizikos veiksniai, lemiantys, jog vieni individai tampa priklausomais nuo alkoholio, tabako bei kitų narkotikų, o kiti – ne. Ypatinga rizikos grupė – alkoholikų vaikai, kurie gali paveldėti polinkio į priklausomybę genus, be to, jų sunki vaikystė taip pat yra riziką didinantis veiksnys. Įtakos turi ir charakterio savybės – čia pavojus kyla naujų potyrių iieškotojams, kuriuos traukia apsvaigimo jausmo naujumas. Psichologinių problemų turintys, pavyzdžiui, nuo elgesio sutrikimų kenčiantys vaikai, šiomis medžiagomis gali bandyti „gydytis”. Į padidėjusios rizikos grupę patenka ir mokymosi sutrikimų turintys ar sunkiai prie mokymosi sistemos prisitaikantys vaikai, arba skurdžiomis sąlygomis gyvenantys vaikai, nematantys galimybių ir išteklių siekti pasisekimo. Kuo daugiau tokių rizikos veiksnių būdinga vaikui, tuo labiau pažeidžiamas jis yra.

Viena narkotinių medžiagų populiarumo tarp paauglių augimo priežasčių gali būti ir tai, jog jiems nebūdinga mirties baimė – mirtis jiems atrodo labai tolima; jie net gali save įtikinti, kad tuomet, kai problema taps jiems „aktuali“, jų ligas bus galima išgydyti. Be to, niekas, pradėdamas vartoti narkotikus, negalvoja, kad taps nuo jų priklausomas.

Įdomu tai, kad dažnai laikomasi nuomonės, jog pradėti vartoti narkotikus pastūmėja draugai; tačiau iš tiesų dažnai vyksta atvirkščiai – draugai keičiami tam, kad būtų su žmonėmis, pasirinkusiais tokį patį gyvenimo stilių.

Tai, ar paauglys pradės vartoti narkotikus, labai priklauso nuo jo nuostatų narkotikų atžvilgiu: tiek to, kaip jis supranta narkotikų keliamą pavojų savo sveikatai, tiek nuomonės, ar jo bendraamžiai pasmerks šį jo žingsnį. Paauglystėje bendraamžių bičiulių įtaka yra labai didelė – ji svarbi ir apsisprendžiant vartoti cigaretes, alkoholį ar narkotikus. Jei paauglys galvos, jog jo bendraamžiai nepritars jam ir jį pasmerks,

didelė tikimybė, kad jis ir nepradės vartoti nė vienos iš šių medžiagų.

Jungtinių Tautų Ekonominės ir socialinės tarybos posėdžio metu pristatyto tyrimo rezultatai teigia, kad nėra teisinga tėvams priskirti kaltę dėl to, jog jų vaikams kyla narkotikų vartojimo problemų, tačiau narkotikų vartojimas gali būti įtakotas tokių veiksnių, kaip griežta disciplina ar tėvų narkotikų vartojimas. Tyrimai parodė, kad piktnaudžiavimas uždraustais narkotikais stipriau koreliuoja su šeimos dezintegracija, nei su skurdu. Amerikos medicinos asociacijos duomenimis, tie paaugliai, kurie jautė artimus ryšius su savo šeimomis, rrečiau vartojo narkotikus, alkoholį ar tabaką.

Kažin ar paaugliui pakanka pamoralizuoti apie narkotikų žalą – plačiai paplitę ir giliai įsišakniję mitai dažnai gali paversti tokias kalbas bevertėmis. Tokių mitų yra nemažai. Štai keletas mitų ir realios situacijos palyginimų:

Mitas: Marihuana nekenksminga, kadangi ji yra „visiškai natūrali“ – gaunama iš augalų.

Tiesa: Marihuanos dūme yra tų pačių vėžį sukeliančių komponentų, kaip tabake – kartais jų koncentracija net dar didesnė.

Mitas: Marihuaną galima saugiai vartoti tol, kol nesi nuolatinis vartotojas.

Tiesa: Atsitiktinis vartojimas labai lengvai gali virsti nnuolatiniu.

Mitas: Kadangi miltelinio heroino vartojimui nereikalinga adata, tai nėra labai rizikinga.

Tiesa: Heroinas yra pavojingas, nesvarbu kokiu būdu jis yra vartojamas. Pripratę prie heroino, vartotojai gali pradėti jį leistis – taip pigiau.

Mitas: Narkotikai nėra tokie pavojingi, aš galiu kontroliuoti situaciją.

Tiesa: Narkotikų vvartojimas yra visiškai neprognozuojamas dalykas, jie skirtingai veikia žmones. Kiekvienas gali tapti priklausomu nuo narkotikų.

Narkotikų vartojimas paauglystėje lemia ir akademines nesėkmes ir pašalinimą iš mokyklos; narkotikus vartojantys nepilnamečiai dažniau tampa nusikaltėliais arba išprievartavimo, apiplėšimo, užpuolimo, žmogžudystės ir kitų smurtinių nusikaltimų aukomis.

Iš tiesų nėra paprasto ir vienprasmiško atsakymo į klausimą, kodėl vaikas ar paauglys pradeda vartoti narkotikus ar alkoholį. Dažniausiai tai lemia keleto veiksnių – visuomenės, šeimos, bendraamžių – situacinė kombinacija. Gal jaunas žmogus bando išvengti streso, pabėgti nuo vienatvės, nugalėti drovumą, atrodyti suaugusiu ar patenkinti savo smalsumą. Juk paauglystė – žemo savęs vertinimo laikotarpis. Jaunas žmogus paprastai nespėja augti ir keistis taip greitai, kaip jam norėtųsi. Jis gali jaustis ne toks protingas, patrauklus, talentingas ar populiarus, kaip jo bendraamžiai; jį ggali slėgti tėvų, mokytojų ir kitų žmonių spaudimas, verčiantis siekti jo nuomone nepasiekiamų tikslų. Ir vienas būdų išspręsti kylančias problemas – mėginimas pasitelkti narkotikus ar alkoholį.

6. Narkomanijos prevencijos ypatumai mokyklose

Kalbėdamiesi su moksleiviais apie narkotikus šiandien jau nebegalime apsiriboti paprasta paskaita. Per kelerius metus vaikai labai pasikeitė, daugelis pabandė narkotikų arba tam pritarė. Kai kuriose klasėse tokių vaikų gali būti apie 10-20 proc. Tyrimų duomenys rodo, kad kartais moksleiviai apie narkotikus žino daugiau negu suaugusieji – mokytojai, tėvai ir gydytojai. Tai nnatūralu. Narkotikų vartojimas – jų laikmečio problema. Įvairių apklausų duomenys rodo, kad moksleiviai domisi šiuo klausimu,turi narkotikus vartojančių draugų, būna kompanijose, kuriose vartojami narkotikai.

Narkotikai – populiari įvairiausių moksleivių vakarėlių, pertraukų pokalbių tema. Narkotikai ypač dažnai vartojami diskotekose. Mūsų, suaugusiųjų, požiūris į narkotikus labai miglotas. Mažiausiai apie juos žino moksleivių tėvai, kurių jaunystėje narkotikų mokyklose nebuvo. 0 juk būtent mes, suaugusieji, šiandien ruošiamės šviesti jaunimą: skaitome paskaitas apie narkotikus, organizuojame įvairaus pobūdžio akcijas. Kartais kyla klausimas, ar verta tai daryti? Lektoriai pastebi, kad paskaita ar pokalbis apie narkotikus neduoda laukiamo rezultato, vaikai triukšmauja ir nesiklauso arba stengiasi paneigti kiekvieną pasakytą sakinį. Labai dažnai vaikai sako, kad jie nori paskaitos apie AIDS, lytiškai plintančias ligas, apsisaugojimo nuo jų priemones, apvaisinimo išvengimą, bet tik ne apie narkotikus. Antra vertus, mes, suaugusieji, turime suvokti, kad vaikų žinios apie narkotikus labai savotiškos: jos nėra paviršutinės, bet įsidėmimos tik patinkamos: vaikai žino tik tai, ką nori žinoti, o apie narkotikus – tik prekeivių peršamą tiesą. Pavyzdžiui, išgirdę apie malonius pojūčius, kuriuos teikia narkotikų vartojimas, vaikai galvoja, kad „lengvieji“-tabletės, milteliai, cigaretės ir pan. -tai kaip ir ne narkotikai, o tie, kurie uostomi, rūkomi, dedami ant liežuvio – mažai pavojingi. Be to, apie narkotikus sklinda daug mitų, kuriuos įįsidėmi vaikai, pvz., „jei vartosi ne kasdien, narkomanu netapsi“, „vienas kartas tikrai nepakenks“, „jeigu tik rūkysi, bet nesileisi į veną, narkomanu netapsi“ ir t.t. Beveik visi Alantos (buvo atlikta apklausa) vyresniųjų klasių moksleiviai galvoja, kad prie „žolės“ (t.y. prie marihuanos) rūkymo nepriprantama, nes kodėl gi tuomet ji būtų legalizuota Olandijoje ir t.t.

Kol gydytojai ir pedagogai svarstė, kokius šviečiamojo darbo metodus pasirinkti, vaikų sąmonėje susiformavo tokia tvirta nuostata dėl narkotikų, kad dažnam lektoriui paskaitos metu (ypač jeigu jis toje klasėje vienintelis) telieka tik gintis nuo klausimų, kuriuose girdėti pritarimas narkotikų vartotojams ar jų pateisinimas. Šiandien lektorius, einantis į mokyklas skaityti narkomanijos prevencijos paskaitų, turi būti labai gerai tam pasiruošęs: žinoti naujas nelegalių narkotikų rūšis, naujas jų prekines formas, naujus pasiūlos ir vartojimo būdus bei orientuotis, kokių tikėtis klausimų.

Lektorius paskaitoje gali patirti įvairių trukdymų, kurių dažniausiai griebiasi jau vartojantieji, išbandžiusieji arba tam pritariantys vaikai. Ką besakytų lektorius, narkotikus vartojantys vaikai viską neigs. Tai – gynyba. Šitokiu būdu jie bando apsiginti, pasiteisinti klasės draugams, o gal ir sau, nes gindamiesi jaučiasi saugiau. Suprasdami, kad lektoriaus teiginiai griauna jų autoritetą bendraklasių akyse, nenori girdėti tiesos apie narkotikus, visokeriopais būdais gina savo nuomonę, svaido replikas, neigia arba bando viską nuleisti juokais, sudarydami auditorijoje netinkamą atmosferą. KKuo labiau pasikaustęs lektorius, tuo didesnis bus pasipriešinimas ir gynyba.

Jeigu į vieną paskaitą sukviečiami visos mokyklos vadinamieji sunkūs vaikai, paprastai paskaita nepasiekia tikslo arba lektorius turi iš kailio nertis, kad klausytojus sudomintų. Dažnai tenka atremti visokias replikas į kiekvieną teiginį. Tokiems klausytojams kartais geriausia prieš paskaitos ar pamokos pradžią (ypač jeigu lektorius iš svetur) paskelbti tarsi ultimatumą: „Vaikai, lektorius atėjo ne tam, kad jus įtikintų, jog narkotikus vartoti pavojinga – jūs patys tą puikiai žinote. Ir ne tam, kad priverstų jus klausytis tokios informacijos, kurią jau žinote, bet esate linkę neigti. Jis neprašys jūsų išklausyti paskaitos. Mums to nereikia, nes suaugusieji – vyresnioji karta, kuri puikiai nugyvens savo amžių be narkotikų, o jūs, jaunimas, patekote į bėdą ir galite labai greitai prarasti dalį savo draugų. Mes neketiname prašyti jūsų klausytis, bet manome, kad lektorius galės atsakyti į jums rūpimus klausimus, todėl nevenkite klausti. Žinoma, jeigu esate tam pasiruošę ir nebijote išgirsti atsakymų, kurie vargu ar jums patiks. O baiminamasi dėl to, kad tiesa apie narkotikus dažną gali priversti pakeisti savo požiūrį ne tik į narkotikus, bet ir į daugelį kitų dalykų, gal net ir į savo elgesį“. Dažnai po tokių žodžių auditorija surimtėja, triukšmadariai nutyla ir lektorius gali pradėti darbą.

Lektoriaus

užduotis – apsaugoti tuos, kurie dar nevartoja, neplatina narkotikų arba svyruoja. Kolektyvinė diskusija mažai tepagelbės tiems, kurie narkotikus jau vartoja arba juos platina mokykloje. Su jais reikia kalbėtis individualiai.

Geriausias būdas dirbti su klase būtų atskyrus vartojančius narkotikus vaikus nuo nevartojančiųjų arba dar geriau – suskirstyti klasę į tris grupes: 1) nevartojantys, bet galintys pradėti; 2) svyruojantys; 3) vartojantys arba tam pritariantys.

Atskirti narkotikus vartojančius vaikus nuo nevartojančiųjų nelengva, bet įmanoma. Reikia pabandyti leisti jiems susiskirstyti į tris grupes pagal tai, kas ssu kuo draugauja. Vaikai tą padaro puikiai ir dažnai susiskirsto taip, kaip reikia.

Suskirstyti vaikus į grupes pravartu ir todėl, kad vieniems ir kitiems informacija pateikiama skirtingai. O paskaita sėkminga tik tada, kai lektorius tenkina vaikų norus. Vartojančius narkotikus vaikus paprastai domina narkomanų gydymo sąlygos, kartu su narkotikais plintančios ligos, pagalba narkomanams, metadonas ir pan. Nevartojantiesiems dažniausiai rūpi, kokius pojūčius sukelia vieni ar kiti narkotikai, ar tampama narkomanu pabandžius narkotikų tik vieną kartą, ar narkomanija išgydoma ir t.t.

Šis modelis, kai vaikai sskirstomi į tris grupes, plačiai taikomas Kaliningrado bendrojo lavinimo mokyklose (A.Dreizinas, 2000 m.), be abejonės, tinka mūsų vaikams, ir, kaip rodo praktika, yra gana efektyvus.

Kai klasė padalinta į tris dalis, vartojantieji ar tam pritariantieji neturėtų girdėti tos informacijos, kuri teikiama nnevartojantiesiems arba svyruojantiesiems, kad vėliau nebūtų progos jos sukritikuoti. Jeigu neįmanoma atskirti vartojančių arba tam pritariančių vaikų nuo nevartojančiųjų, galima bent jau atskirti berniukus nuo mergaičių. Pats mergaičių atskyrimo nuo berniukų faktas savotiškai intriguoja. Tam visada galima surasti motyvą. Kartais užtenka pasakyti tik tiek, kad nuo narkotikų vartojimo sumažėja vaikinų lytinė potencija, o mergaitėms išnyksta menstruacijos.

Nerimtų, provokacinių arba kvailų klausimų nesunku išvengti, kai vaikams pasiūloma klausimus pateikti raštu. Klausimai gali būti anoniminiai. Lektorius pasirinks, į kuriuos atsakyti, o prireikus atsakymą papildys tokia informacija, kurią būtina žinoti, nors klausimo apie tai nebuvo.

Daugelis lektorių gali pateikti labai daug tikslios negatyvios informacijos apie narkotikus, bet tai ne visada reikalinga. Paskaita apie narkotikus neturi būti moralizavimas arba gąsdinimas. Labiausiai vaikus įtikina faktais pagrįsta informacija, ppaliekant išvadas jiems patiems, arba toks žinių pateikimo būdas, kai aktyviai dalyvauti turi ir jie patys (pokalbis, diskusija, aptarimas). Tačiau dažniausiai vaikai priima tik tokią informaciją apie narkotikus, kuri jiems šiuo metu patogi ir naudinga.

Vaikus dažnai klaidina tai, kad apie narkotikų vartojimą lektorius kalba abstrakčiai, nenurodo bendrosios jų veikimo schemos ir būsimo potraukio stiprėjimo, vartojimo dažnėjimo, priklausomybės didėjimo stadijų bei pakopų. Dažnai sakome vaikams: „išmes iš mokyklos, tapsi valkata, mirsi, pateksi į kalėjimą“. Paaugliui sunku įsivaizduoti, kas bus po daugelio mmetų. Aplinkui tiek daug narkotikus vartojančių draugų, bet jie nemiršta, vaikšto gražiai apsirengę, tebelanko mokyklą. Susidaro klaidinga iliuzija, kad tie narkotikai, kuriuos vartoja jų pažįstami, yra lyg ir kitokie, netikri arba mažai pavojingi. Kad paauglys suprastų, kokius neigiamus reiškinius narkotikų vartotojas tikrai patirs po kelerių metų, paskaitos metu pravartu nupiešti ir paaiškinti psichinės ir fizinės priklausomybės nuo bet kokio narkotiko raidos kreivę (kurią rekomenduoja soc.m.dr.L.Bulotaitė). Atskirti vartojančius ar tam pritariančius vaikus nuo nevartojančiųjų pravartu ir todėl, kad kalbėdami apie narkotikus mestume paskutinį tūzą: „Vaikai, narkomanija šiuolaikiniais medicinos metodais yra neišgydoma liga, nuo kurios anksti mirštama“. Nors šis pasakymas nėra humaniškas jau vartojančių narkotikus vaikų atžvilgiu, tačiau nevartojantiesiems jis padaro didelį įspūdį ir sustiprina nuostatą: „geriau nepradėti“. Jeigu pasakoma nors viena frazė, kad nuo narkomanijos labai retais atvejais galima išsigydyti, visi anksčiau išdėstyti argumentai tarsi ištirpsta, o vaikų akyse sužimba šelmiškas žiburėlis: „Aš būsiu tas, kuris išsigydys“.

Nereikia stebėtis, kad vaikų, ypač mažesniųjų, dažniausiai užduodamas klausimas būna toks: „Bet jeigu aš turėsiu stiprią valią, ar galėsiu mesti narkotikus?“

Vaikai jokiu būdu nenori patikėti, kad tai liga visam gyvenimui, kad būtent ji palaužia valią, sutrikdo psichiką ir kad tik vienam kitam iš tūkstančio pačiam pavyksta nutraukti narkotikų vartojimą.

Dėl tos pačios priežasties negalima leisti neva iišgijusiems narkomanams kalbėtis su vaikais apie narkotikus. Vaikai iškart rezga tokią mintį: „Aha, jis štai išsigydė, taigi ir aš galėsiu – šiek tiek pavartosiu, o paskui mesiu.“

Jeigu su narkotikų nevartojančiais vaikais galima dirbti grupėmis ar net su visa klase, tai su vartojančiaisiais arba linkusiaisiais vartoti geriausiai tinka individualūs pokalbiai. Tai jau mokyklos psichologo, klasės auklėtojo ar kito autoritetingo žmogaus darbas, tačiau kartais su tokiais vaikais tenka dirbti ir lektoriui. Dažniausiai jiems taip pat siūloma iš anksto paruošti klausimus, kurie gali būti ir anoniminiai. Po to lektorius klasėje (arba individualiai) atsako į šiuos klausimus.Nors šis darbas reikalauja daugiau laiko, bet jis gerokai rezultatyvesnis už vienos valandos paskaitą 30-čiai moksleivių.

Dažnai vaikai nežino, koks lektorius ateis į pamoką ir nesupranta, kokio pobūdžio klausimus jie galėtų užduoti, todėl dažnai kuriam nors mokyklos darbuotojui tenka padaryti įžangą arba tam tikrą įvadą į šią temą, tuomet ir vaikų klausimai būna kur kas praktiškesni, konkretesni, atitinkantys lektoriaus kompetencijos lygį.

Kartais į mokyklą atėjusio kalbėti apie narkotikus lektoriaus laukia blogiausias variantas: vaikai neparuošti, nesuskirstyti į grupes, klausimų nėra, vietoje vienos klasės sukviesti kelių, daugiausiai problemų keliančių klasių, skirtingo amžiaus vaikai. Tokiu atveju tenka ieškoti išeities: vietoj ramios paskaitos ar nuoširdaus pokalbio surengti kažką panašaus į mitingą, kalbėti tezėmis ir llozungais, pažerti šiurpinančios statistikos, užduoti vaikams provokacinių klausimų, pažaisti žaidimą, „taip“ ir, „ne“, parodyti vaizdajuosčių, pakomentuoti lankstinukus, atsakyti į klausimus ar panašiai. Be abejonės, tokios priemonės efektyvumas bus kur kas mažesnis. Pati efektyviausia yra paskaita arba diskusija mažoje auditorijoje su vienodo amžiaus ir išprusimo vaikais.

Puiku, kai mokykloje yra atsakingas už narkotikų vartojimo prevenciją specialistas, šį darbą dirbantis pedagogas ar psichologas, kuris galėtų padėti atėjusiam lektoriui: prieš paskaitą apie tai pasikalbėtų su vaikais, iš anksto surinktųjų klausimus, sužinotų vaikų norus ir pasakytų lektoriui, ką pabrėžti šios paskaitos ar diskusijos metu konkrečioje klasėje ar tam tikro moksleivių amžiaus grupėje.

7. Apibendrinimas, rekomendacijos

Taigi, vargu ar rasime nors vieną moksleivį, kuris nebūtų girdėjęs ape narkotikus. Beveik kiekvienas jau turi savo nuomonę, šiuo klausimu, paremtą draugų pasakojimais, matytais flmais ir t.t.. tyrimai taip pat rodo, kad jaunimas apie narkotikus žino daugiau nei suaugusieji (B. Burba, E. Čiapaitė, 1997).

Nėra prasmės apsimesti, kad šią problemą įmanoma išspręsti įprastais būdais. Privalome keisti elgesį, požiūrį ir tai turime daryti organizuotai, sistemiškai, išmintingai, derindami siekius ir galimybes visuotinio gėrio vardan. Nors šalyse kaimynėse padėtis kur kas sudėtingesnė, net keleri nesėkmingi kovos su narkomanija metai padaro didelių ekonominių ir moralinių nuostolių visuomenei. Kovoti su narkomanija yra mūsų visų pilietinė pareiga ir

vienas iš svarbiausių valstybės tikslų bei uždavinių.

Pagrindinis tikslas – stiprinti paauglio asmenybės atsparumą, ugdant konstruktyvius socialinius įgūdžius, formuojant pozityvius lūkesčius bei sudarant galimybes paaugliams ir jaunimui aktyviai dalyvauti priimant tokius sprendimus, kurie atitinka jų poreikius ir nuolat augančias galias.

Uždaviniai:

• propaguoti sveiko gyvenimo būdo privalumus tarp jaunimo; kartu su jaunimu rengti diskusijas, konkursus, seminarus, žaidimus apie alkoholizmo, rūkymo, narkomanijos, etc. žalą;

• įtraukti vaikus ir jaunimą į savo laisvalaikio ir popamokinės veiklos organizavimą;

• inicijuoti profesinio orientavimo modelių, kurie padėtų jaunimui efektyviau integruotis įį darbo rinką ir taip sumažintų žalingų įpročių plitimą, kūrimą;

• šviesti šeimas, vaikus ir paauglius, mokyklos ir vietos bendruomenes apie žalingus įpročius, jų poveikį bręstančiai asmenybei ir žalingų įpročių priežastis;

• skatinti į projektą „Aš galiu“ įsitraukusias mokyklas diegti naujoves ir tobulinti savo savivaldą, kad moksleiviai turėtų vis daugiau galių ir galimybių dalyvauti, sprendžiant jų gyvenimą mokykloje liečiančius klausimus;

• inicijuoti ir koordinuoti socialinių įgūdžių ugdymo technologijų radimąsi ir taikymą;

• mažinti prievartos vaidmenį vaikų socializacijos procesuose, padėti prievartą patyrusiems vaikams ir krizėje atsidūrusioms šeimoms;

• organizuoti konsultacijų centrus ((internetas, telefoninės linijos), žalingų įpročių prevencijoje dalyvaujančių specialistų mokymus, ruošti moksleiviams, mokytojams ir tėvams atitinkamą mokomąją ir metodinę literatūrą

Kitas tikslas – kurti efektyvų nacionalinį žalingų įpročių prevencijos tinklą, įtraukiant į jį jaunimo organizacijas, švietimo ir sveikatos įstaigas, kitas suinteresuotas vyriausybines iir nevyriausybines organizacijas, verslo atstovus, o taip pat pavienius asmenis.

Uždaviniai:

• telkti mokyklos bendruomenes žalingų įpročių prevencijos veiklai, skatinti mokyklos bendruomenių partnerystę su vietos bendruomenėmis, valstybės institucijomis (darbo birža, policija ir pan.), prevencijos srityje dirbančiais ekspertais, Bažnyčia, visuomeninėmis bei religinėmis organizacijomis, verslininkais;

• skatinti žalingų įpročių prevencijos programų priėmimą kiekvienoje mokykloje, suteikiant joms atitinkamą metodinę pagalbą;

• įtraukti vietos bendruomenes ir vietos institucijas (seniūnijas, švietimo įstaigas, visuomenines organizacijas ir pan.) į žalingų įpročių prevenciją, panaudojant jų integracijos ir partnerystės patirtį;

• skatinti vietos bendruomenes kartu su vietos institucijomis stiprinti savivaldą, kuri remiasi integracija, dalyvavimu ir solidarumu, ir taip įsitraukti į žalingų įpročių prevenciją;

• inicijuoti ir koreguoti įstatymus, poįstatyminius aktus ir valstybines bei regionines programas, kurios siejamos su žalingų įpročių prevencija;

• vykdyti žalingų įpročių prevencijos informacinę kampaniją, laužyti stereotipus iir mitus apie žalingus įpročius;

• nuolat vykdyti žalingų įpročių plitimo monitoringą; taip pat reguliariai analizuoti įvairių visuomenės grupių atstovų – visų pirma jaunimo – požiūrį į žalingus įpročius bei valstybės politiką šiuo klausimu;

• reguliariai analizuoti, kaip įgyvendinama „Aš galiu“ strategija ir, esant reikalui, ją koreguoti ir tobulinti.

modelius, kurie remiasi partnerių grupių (švietimas, socialinė apsauga, sveikatos priežiūra) bendradarbiavimo, visuomeninių organizacijų bei piliečių dalyvavimo ir socialinės atskirties mažinimo principais.

8. Literatūra

1. Bulotaitė L. Alkoholio ir kitų narkotikų vartjimo prevencija mokykloje. – V., 2000

2. Bulotaitė L. Narkotikai kklubuose ir diskotekose. Tyrimo medžiaga. – V., 2000

3. Degutis A.“Laisvoji rinka“ skaitiniai. – KTU, 1992

4. Grimalauskienė O., Bulotaitė L. Priklausomybę sukeliamčių medžiagų vartojimo prevencija tarp jaunimo. – V., 1999

5. Grimalauskienė O., Bulotaitė L. ir kt. Narkotikų vartojimo prevencija bendruomenėje. Pirminės sveikatos priežiūros darbuotojo žinynas. – V., 2002

6. Narcotics rugs, psychotropic substances and doping reagents. – Stockholm, 2000