Našlaičiai vaikai

ŠIAULIŲ KOLEGIJA

SVEIKATOS FAKULTETAS

SOCIALINIO DARBO KATEDRA

Savarankiškas darbas Nr. 2

[pic]

(soc. darbas su šeima)

Darbą atliko: Ingrida Čaika, IISD

Tikrino: G.

Gerikaitė

Šiauliai

2003m.

Turinys

Įvadas……………………

……………3

Socialinė

našlaitystė…………………..

……….4

Situacija…………………..

……………. 5

Problemos sprendimo ir konsultavimo

eiga………………..6

Išvados ir

pasiūlymai………………….

……….7

Literatūra………………….

……………8

Įvadas

Kai šeimos narys miršta, vaikai reaguoja skirtingai nei suaugę.

Ikimokyklinio amžiaus vaikai mirtį suvokia kaip laikiną ir negalutinę –

dažniausiai paveikti filmukų ar kompiuterinių žaidimų, kuriuose herojai

miršta ir vėl atgyja. Vaikai nuo 5 ir 9 metų jau labiau suvokia mirties

negrįžtamumą, bet vis dar netiki, kad tai gali atsitikti ir jiems ar kam

nors, ką jie pažįsta.

Šeimos nario mirties atveju vaiko šoką apsunkina tai, kad kiti

šeimos nariai būna emociškai neprieinami dėl jų pačių išgyvenimų.

Svarbu žinoti galimas vaikų reakcijas, o taip pat pavojaus

signalus, kada vaikui reikalinga pagalba.

Neigimas. Keletą savaičių po mirties vaikas gali neigti mirties

faktą, bet ilgalaikis neigimas ir liūdesio vengimas gali sukelti kitų

problemų. Vaikas, kuris bijo dalyvauti laidotuvėse, neturėtų būti

verčiamas, tačiau rekomenduotina nors ir neilgas dalyvavimas kokioje nors

ceremonijoje – maldoje, žvakės degime ar pan.

Liūdesys ir gedulas. Kai vvaikas suvokia mirties faktą, jis aktyviai

liūdi ir gedi. Svarbu, kad jis žinotų, jog galima liūdesį rodyti.

Pyktis. Miręs asmuo buvo svarbus vaiko gyvenime, ir pyktis yra

natūrali reakcija, jo netekus. Vaikas pyktį gali išreikšti žaizdamas

agresyvius žaidimus, jįė gali kamuoti naktiniai košmarai. Kartais pyktis

gali būti nukreiptas į likusius šeimos narius.

Kaltė. Mažesni vaikai, dėl savo magiško mąstymo tiki, kad jie yra

visko, kas atsitinka priežastis. Jie gali prasimanyti, kad brolis ar sesuo,

mama ar tėtė mirė, nes jie kažkada to „norėjo“. Vaikai jaučia kaltę, tarsi

tas „noras“ išsipildė.

Socialinė našlaitystė

Socialinė našlaitystė, kaip reiškinys, tampa labai opi. Vaikai,

priskiriami socialiniams našlaičiams, turi gyvus tėvus. Kodėl tėvai ar

dažniausiai vienišos mamos palieka savo vaikus? Kokios priežastys?

I.Leliūgienė knygoje „Žmogus ir socialinė aplinka“ teigia, kas

socialinė našlaitystė žinoma nuo senų laikų. Jau tada iškildavo klausimas:

kas tokiais vaikais pasirūpins, juos išlaikys, auklės? Mokslinėje

literatūroje našlaičių prieglaudos minimos jau IV – V amžiuje. Šiose

prieglaudose buvo rūpinamasi vaikais, kurie visiškai neturėjo tėvų,

pamestinukais bei tėvų paliktais vaikais.

Socialinė, ekonominė ir politinė situacijabet kurioje šalyje lemia

visų tos šalies žmonių gyvenimo gerovę. Nuo to priklauso, ar šeima

ateinančio į šį pasaulį kūdikio lauks su džiaugsmu ar su nerimu, kurį dar

labiau padidins rūpestis dėl papildomų išlaidų.

Tyrinėjant socialinės našlaitystės reiškinį pastebėta, kad adugelis

motinų, kurios atsisakė savo vaikų, pačios augo nedarniose šeimose. Joms

nuo vaikystės buvo skiepijamas neigiamas požiūris į vyro ir moters

santykius. Dauguma tokių moterų kaip asmenybės formavosi savotiškoje

subkultūroje. Dalis jų vaikystėje kentėjo nuo artimųjų pažeminimų,

išnaudojimo, abejingumo, seksualinio priekabiavimo, smurto.

Vaikams labai didelę reikšmę turi motinos auklėjimas. Prievarta ir

motinos patyčios mergaitei įskiepija klaidingą požiūrį į motinystę,

sumenkina jos svarbą. Mokslininkai pastebėjo, kad tokios mergaitės jau nuo

vaikystės yra agresyvios ir netolerantiškos. Jos savo problemas sprendžia

kumščiais ir grubumu. Vėliau, kai pačios tampa motinomis, tomis pačiomis

priemonėmis sprendžia konfliktus su savo vaikais.

Labai jauna mama dažnai atsisako savo kūdikio, nes pasirodo

nesugebanti priimti naujagimio emocinių ir ekspresyvinių signalų. Tokia

motina neatsako į savo kūdikio šauksmą, nes ji tam morališkai

nepasiruošusi, ji nemoka elgtis ir dažniausiai net nenori mokėti. Ką tik į

pasaulį atėjęs vaikutis ieško atramos, šiltų rankų ir širdies plakimo. Jis

ieško mamos. Bet mama jo negirdi, todėl ryšys nutrūksta tik perkirpus

virkštelę. Vaikas pasilieka vienas. Tai pirmas, bet labai stiprus

naujagimiui stresas; artėjančios nemeilės ir abejingumo pradžia.

Situacija

Netoli mano gyvenvietės esnančiame kaime, prieš 3 metus įvyko

didelė nelaimė, nes trys mergaitės tapo našlaitėmis, jų tėveliai vieno

nelaimingo atsitikimo metu per autokatastrofą žuvo. Ši tragedija sukrėtė

visus aplinkinius miestelius bei kaimus. Pats didžiausias klausimas buvo:

kur dėsis mergaitės, kas jas užaugins ir jomis pasirūpins? Kitas dalykas

kas labiausiai sukrėtė tai, kad mergaitės buvo paliktos antrame plane, nes

visi giminės ir artimieji puolė savintis viską kas tuose namuose buvo, mat

jie turėjo nuosavą būstą. Skaudžiausia buvo tai, kad niekas neguodė

mergaičių, o tiesiog prie jų akių pykosi dėl turto. Kai jau beveik visą

turtą išgraibstė, kilo kitas ginčas pas ką mergaitės gyvens. Siaubingai

atrodė, kai giminės net prie operatorių (šitą istoriją rodė net per

televiziją), pykosi pas ką gyvens mergaitės, nes juk gautų už kiekvieną

mergaitę į mėnesį po 500 litų. Mergaitės per visus barius buvo prislėgtos

ir tarsi negirdėjo apie ką kalba kiti, joms nerūpėjo, kad giminaičiai daug

ką sprendžia už jas pačias, neklausdami jų nuomonės. Į šitą situaciją teko

įsijungti ir socialiniai darbuotojai, kuri liepė ir prašė, kad giminės

atsižvelgtų į mergaičių nuomonę bei jų norus, nes jos jau buvo

ūgtelėjusios. Kai į šitą situaciją įsikišo socialinis darbuotojas baigėsi

mergaičių tėvų turto graibstymas. Po laidotuvių mergaitės jautėsi labai

prislėgtos, nes jos neteko pačių artimiausių savo šeimos narių. Soc.

darbuotojos dėka buvo atsižvelgta į mergaičių nuomonę ir jos savo noru

sutiko gyventi pas savo tėvelio seserį. Žinau, kad mergaitės tikrai buvo ir

yra mylimos, bet tai, kad per laidotuves artimieji jas norėjo dalintis

kaip turtą, joms paliks didelį randą visam gyvenimui. Juk tai darė ne

svetimi žmonės, o iki šiol buvę artimiausi giminaičiai. Vien dėl 500 litų

giminėje įsiplieskė didžiausi pykčiai. Blogiausia tai, kad mergaitėms iki

šiol yra diegiama, kad tėvelio sesuo jomis rūpinasi tik dėl tų nelemtų

pinigų. Manau, kad mergaites skaudina tokios kalbos ir dėl to negali

pilnai atsiverti naujiems savo globėjams. Našlaičių dalia jas lydi ne tik

kaime, bet ir mokykloje, nes iš jų yra tyčiojamasi ir jos yra

užgauliojamos, o juk žinome, kokie yra žiaurūs vaikai.

Problemos sprendimo ir konsultavimo eiga

Visų pirmiausia į šitos problemos sprendimą turėtų įsijungti soc.

darbuotojas bei psichologas, nes mergaitėms reikia atstatyti jų pažeistą

pasitikėjimą kitais žmonėmis bei padėti sutarti su naujais globėjais. Šiuo

periodu, vaikams rekomenduojama daugiau laiko leisti su mylimais žmonėmis,

nei su svetimais. Psichologai bei soc. darbuotojai turėtų kalbėti su

mergaitėmis , jų globėjais bei pedagogais. Mergaites ypatingai turėtų

palikyti morališkai jų globėjai, nes tai jų artimiausi žmonės. Manau, kad

mergaitės šiuo metu labai kenčia, dėl to, kad giminės iš jų norėjo tik

naudos. Reikia padėti mergaitėms, kad jos nejaustų pagiežos ir nelaikytų

savyje pykčio ant kitų giminaičių, nes pyktis ir pagieža gali pakenkti

mergaitėms. Mokykloje būtina vykdyti prevencinį darbą, kad kiti vaikai

nesityčiotų iš našlaičių, nes tai labai skaudina. Toks nesupratingumas

mokykloje gali išprovokuoti net vaikų savižudybę. Toms mergaitėms būtina

turėti kam pasiguosti ar išsipasakoti, kad nieko savyje neužgniaužtų. Aš

manau, kad globėjai turėtų įsivaikinti mergaites, nes gal jos labiau jausis

saugiomis, nes visos tos kalbos jas žeidžia. Mergaitės gal ir nemano, kad

globėjai jas globoja dėl pinigų, bes giliai širdyje gali jaustis blogai.

Globėjai dažniai turėtų mergaites girti bei jas skatinti, kad jos

nesijaustų atstumtomis, juolab, kad globėjai turi ir savo vaikų. Globėjai

su savo vaikais taip pat turėtų pasikalbėti, kad jie kada supykę

neįžeidinėtų globojamų

mergaičių, nes gali būti ir pavydo jausmas. Globėjai

turėtų visus vaikus mylėti vienodai, nei vieno negalima išskirti, ar kuriam

nors vaikui daryti nuolaidas.

Išvados ir pasiūlymai

Manau, kad mergaitės yra gerose rankose, jomis yra rūpinamasi, joms

nieko netrūksta. Vienas iš pasiūlymų, kad mergaitės ir globėjai kars nuo

karto apsilankytų pas psichologą bei kartu pasikalbėtų. Manau, kad

mergaitėms nėra lengva adaptuotis prie naujos šeimos, jas gali ištikti

įvairios krizės, kurias turi padėti įveikti globėjai. Norint padėti

vaikui įveikti kokią krizę, nieko daugiau nereikia – tik pasidomėti. Tik

žinoti, kad vvaikas išgyvena ištisą jausmų gamą ir visi jie yra svarbūs ir

teisėti. Mokykla turi suteikti emocinį palaikymą, bet ir aktyviai pagelbėti

vaikui netekus jam svarbaus žmogaus.

Skaudu, kai vaikai tampa našlaičiais ir niekuo mes negalime padėti,

galime tik emociškai palaikyti bei išklausyti, nes, kad ir stengtumėmės

vaikui įtikti, jam niekas neatstos tikrų tėvų.

Literatūra

1. A. Kurienė, R. Pivorienė. Būkime atidūs – vaiką ištiko bėda.

2. I. Leliūgienė. Žmogus ir socialinė aplinka.