Neįsisamoninti psichiniai reiškiniai

Turinys

Įvadas ………………………… 3

Sapnai ……………………….. 4

Hipnozė ……………………….. 6

Išvados …………………………9

Literatūra ……………………….. 10

Įvadas

Visi mes žinome, kad žmogus yra viena sudėtingiausių žemėje gyvenančių gyvybės formų. Žmogus sudeda iš dviejų pagrindinių dalių, tai kūnas ir psichika. Žmogaus psichiką nagrinėja ir tiria dar visiškai jaunas mokslas – psichologija. Žmogaus, arba Homo Sapiens, psichika susideda iš sąmonės ir pasąmonės. Sąmonę galima būtų apibūdinti kaip atrankinį dėmesį nuotoliniams suvokiniams, mintims ir jausmams . Mokantis sudėtingo elgesio , pavyzdžiui mokantis vairuoti automobilį, sąmonė sutelkia dėmesį įį automobilio valdymą ir eismą. Visiškai kitaip yra su pasąmone , kuri iki šiol yra viena didžiausių paslapčių psichologams ir psichoanalitikams tokiems kaip S.Freud’as ,K.G.Jungas ar kitiems. Pasąmonė arba kitaip dar vadinami neįsisąmoninti psichiniai reiškiniai yra labiausiai neištirta psichikos sritis, nes niekas tiksliai negali nurodyti kas vyksta kai žmogų valdo ne sąmonė ,o pasąmonė.Pati pasąmonė susideda iš dviejų pagrindinių dalių tai sapnai ir hipnozė. Būtent apie sapnus ir hipnozę bus kalbama tolimesnėje darbo eigoje .

Sapnai

Viena iš neįsisąmonintų psichinių reiškinių ddalių yra sapnai, apie kuriuos visi žinome tik, ne visiems rūpi ką gi iš tikro jie reiškia ir kas tai per anomalija, ir kam ji skirta. Sapną dauguma žmonių apibūdintų kaip spalvotą filmuką. Bet išties sapnas yra vienas sudėtingiausių smegenų ddarbo padarinių, kuris vyksta kai žmogus yra visiškos ramybės būsenoje, kai žmogaus kūnas yra atsipalaidavęs ir valdomas elementarių instinktų , o šis procesas dažniausiai pasireiškia kai žmogus yra apimtas miego fazės. Sapną dauguma žmonių painioja su svajone , bet sapnai kitaip nei svajonės yra daug gyvesni ir emocingesni. Būtent dėl to pasitaiko atvejų kai iš miego atsikėlęs žmogus nebesupranta ar tai buvo sapnas ar tikrovė , bet pakanka vieno stipresnio dirgiklio ir sapnas gali iškristi iš tikrovės konteksto.Kai kurie žmonės, sapnuodami “ryškius sapnus” sugeba atlikti savo sąmonės tikrinimą , o tai darydami jie atlieka žmogaus fiziologijai neįmanomus veiksmus kaip sklandymas , ar sugebėjimas krintant iš didžiulio aukščio prieš pat žemę sustoti ir t.t.

Mes dažnai sapnuojame kasdienius įvykius , kkurie yra nemalonūs ir liaudiškai vadinami “košmarais” .Šie sapnai, anot D.G. Myers’o nuomone, trunka apie šešerius metus viso žmogaus gyvenimo.Šių sapnų metu žmogus pasijunta visiškas bejėgis , nes sapnuodamas jis visiškai nevaldo situacijos.Tai dažniausiai siejama su ateities prognoze ar praeityje įvykusia psichologine trauma, kokiu kitu stipriu sukrėtimu. Pasąmonė ir jos sapnai, kaip ir mūsų sąmoningos mintys, dažnai užimtos ateitimi ir jos galimybėmis. Ilgai vyravo įsitikinimas, kad ir pagrindinė sapnų funkcija – prognozuoti ateitį. Senovėje iki pat Viduramžių pabaigos sapnai atliko ttam tikrą vaidmenį medicininėse prognozėse. Remdamasis šiuolaikiniu sapnu K. G. Jungas savo knygoje “Žvelgiant į Pasąmonę” rašo: “.aš galiu patvirtinti prognozės (arba išankstinio pažinimo) elementą, kurį galima rasti sename sapne” (2. http://perkunas,vtu.lt/Psichologija/Pasąmonė ).Tai labai vienpusiškas teiginys, nes jau S.Freudo knygoje “Sapnų aiškinimas” rašoma, kad dažniausiai sapnų siužetas apima praėjusios dienos išgyvenimus, atliktus tam tikrus veiksmus ar užsiėmimus(1. 223.) .

Sapnas žmogui leidžia išgyventi jausmus, kurie tikrame gyvenime būtų gana skausmingi ir nemalonūs arba anaiptol gali išreikšti slapčiausius sanuojančiojo troškimus. Tokie sapnai, anot S.Froido, leidžia žmogui išgyventi jausmus, kurių žmogus realiame gyvenime trokšta ir dėl tam tikrų priežasčių negali išgyventi.

Hipnozė

Dauguma žmonių naudoja sąvoka “hipnozė” net nesusimąstydami ką gi ji reiškia. Hipnozė – aiškiai padidėjęs įtaigumas , kai hipnotizuotojo įkalbinėjimai gali sukelti tam tikrus hipnotizuojamojo veiksmus, prisiminimus ar net suvokinius (1. 228.) . Dauguma mano, kad hipnozė artima narkozės būsenai ar sąmonės netekimui, nors iš tikrųjų net giliausiai pasinėrus į hipnozės būseną to nebūna. Sąmonė ir pasąmonė visada išlieka budrios, išskyrus nebent tuos atvejus, kai organizmui taip reikia miego, kad užhipnotizuotasis pasineria į miego būseną.

Hipnotizuotojas seanso metu užhipnotizuotajam gali įteigti kad jis yra ne žmogus ,o kokia nors beždžionė ar net negyvas daiktas (pvz.spinta), niekas negali Jums hipnozės būsenoje eefektyviai įteigti ar net priversti padaryti ką nors tokio, kas neatitinka Jūsų asmenybės struktūros. Dažnai manoma, jog hipnozės būsenoje gali būti išplepėti tokie dalykai, kurie jokiu būdu nėra skirti kitiems. Tačiau iš tikrųjų niekas ir niekada negali jūsų priversti tai padaryti, nes sąmonė vis dėlto visą laiką budi. T.Scherz’o teigimu užhipnotizuotasis po hipnozės viską prisimena. O tuo tarpu Davido G. Myers’o teigimu , gavęs nurodymą užhipnotizuotasis viską užmiršta ir jam prasideda vadinamoji pohipnozinė amnezija . Mano manymu abu psichologai yra teisūs ,nes viskas priklauso nuo užhipnotizuotojo psicho sensorinių sugebėjimų.

Visko, kas tik prieštarauja žmogaus etninėms ir moralinėms normoms, jis nepriims ir būdamas užhipnotizuotas. Gali atsitikti net taip, kas jis pats nesąmoningai nutrauks hipnozės būseną. Kiekvienas priima tik tas įtaigas, kurias yra pasiruošęs priimti. Taigi kiekviena kito hipnotizuotojo atliekama hipnozė yra ir autohipnozė, tik šiuo atveju įtaigas pateikia kitas žmogus.

Jei darysime prielaidą, jog mūsų tikrovė, kitaip sakant, tai, kaip mes žiūrime patys į save ir savo aplinką, prasideda mūsų mintyse, tai pasirodys, kad mes visą savo gyvenimą esame daugiau ar mažiau gilios hipnozės būsenoje. Mes savarankiškai neveikiame, o tik reaguojame į įvairiausias mūsų aplinkos įtaigas.

Tačiau priklausomybė nuo įtaigų, nuostatų ir pagrindinių poreikių susiaurina mūsų mąstymą. Kiekvienoje dabarties situacijoje mes sąmoningai ar nnesąmoningai sutelkiame dėmesį į atitinkamas iš aplinkos ateinančias įvairiapuses įtaigas. Nuostatos ir praeities patirtys įtraukiamos į to, kas vyksta, vertinimą, ir viskas kartu nulemia mūsų reakciją, mūsų mintis, jausmus ir veiksmus.

Hipnozė yra gimininga miegui būsena tarp miego ir budėjimo, kuri, priklausomai nuo hipnozės gylio, artimesnė tai miegui, tai budėjimui.

Mūsų smegenys visą laiką skleidžia bangas, kurių dažnis matuojamas hercais. Natūralaus miego metu jų dažnis būna mažesnis už aštuonis hercus (tai vadinamosios teta ir delta bangos). Nuo trylikos hercų jau prasideda smegenų veikla (beta bangos). Tarp aštuonių ir dvylikos hercų yra alfa bangų sritis – nei miegas, nei budėjimas,- būsena, kurios siekiama ir kuri pasiekiama hipnotizuojant.

Hipnozės būsenai budinga visų nervų ir raumenų, taigi ir viso kūno nuostabi ramybė ir atsipalaidavimas: tai pasireiškia daug smarkiau nei miegant. Tai nuostabus geros savijautos jausmas, kad nebėra jokių jaudinimų. Nepaisant to, kai kurios galvos smegenų žievės sritys išlieka aktyvios.

Išlieka ir ryšys su hipnotizuojančiu terapeutu. Jei terapeutas pats nepanaikina hipnozės būsenos, tai po kurio laiko ji pereina į visai normalų miegą, o vėliau į normalų pabudimą.

Labai svarbus hipnozės požymis yra sąmonės lygio pažemėjimas. Tai reiškia, kad proto lygis – arba pavadinkime jį sąmonės lygiu nemiegant – dideliu mastu yra išjungtas, kritiškumas apribotas. Tai atveria

nuostabias galimybes apeiti sąmonės filtrus ir kreiptis tiesiai į pasąmonę.

Pasąmonė yra mūsų dvasinės psichinės srities ir visų mūsų kūno procesų valdymo centras. Pasąmonė budi visada, net naktį: kai mes miegame, ji sapnuose veikia toliau. Mūsų pasąmonėje kaupiasi visa patirtis.

O hipnozės būsena atveria tiesų kelią į pasąmonę ir tam tikromis įtaigomis galima pakoreguoti pačią pasąmonę. Darosi įmanoma pasiekti visų neteisingų nuostatų ir baimių šaknis ir jas pašalinti. Tikrąja ta žodžio prasme galima viską programuoti iš naujo.

Kartais gydymo metu daroma įtaiga, kkuri gali būti realizuojama tik po hipnozės, taigi tik būdravimo būsenoje. Tokia vadinamoji posthipnozė paskatina pacientą būdravimo būsenoje daryti tokius dalykus, kurių jis šiaip jau niekada nepadarytų.

Hipnozės ir autohipnozės gilumas individualiai labai svyruoja. Dauguma žmonių pasiekia palyginti negilios hipnozės būseną, bet yra ir tokių, kurie gali pasiekti ir labai gilią hipnozę, kurią lydi fizinė, psichinė ir dvasinė apatija. Tada labai susiaurėja galimybės ne tik pačiam daryti įtaką sau, bet susilpnėja ir kito žmogaus daromai hipnozei reikalingas ryšys tarp palyginti sąmoningo mminčių valdymo ir pasąmonės aruoduose esančių minčių ir jausmų.

Tačiau hipnozės gylis nėra pats svarbiausias dalykas. Visada pakanka vidutinio gylio hipnozės. Svarbiausia priversti veikti sąmonę ir pasąmonę viena linkme, nes tik tada galima bus pasiekti didžiausią norimą rezultatą.

Daugelis mokslininkų ir mmokyklų įvairiai žiūri į hipnozę, bet visi pripažįsta jos teigiamą poveikį. Taigi tikrai reikia sutikti su gydomosiomis ir atpalaiduojančiomis hipnozės savybėmis.

Išvados

Apibendrinus galima daryti išvadas, kad :

1) pasąmonė arba kitaip dar vadinami neįsisąmoninti psichiniai reiškiniai yra labiausiai neištirta psichikos sritis,

2) sapnas yra vienas sudėtingiausių smegenų darbo padarinių, kuris vyksta kai žmogus yra visiškos ramybės būsenoje, kai žmogaus kūnas yra atsipalaidavęs ir valdomas elementarių instinktų. šis procesas dažniausiai pasireiškia kai žmogus yra apimtas miego fazės,

3) hipnozė – aiškiai padidėjęs įtaigumas , kai hipnotizuotojo įkalbinėjimai gali sukelti tam tikrus hipnotizuojamojo veiksmus, prisiminimus ar net suvokiniu.

Literatūra

1. David G.Myers. Psichologija. – Kaunas ,2000

2. Karl G.Jung. Žvelgiant į pasąmonę – http://perkunas,vtu.lt/Psichologija/Pasąmonė

3. Karl G.Jung. Psichoanalizė ir filosofija – Vilnius 1999

4. Maria Furst. Psichologija – Vilnius 1998

5. Sigmud Freud. Psichoanalizės įvadas – Vilnius 1999

Thomas SScherz. Psichikos treniravimas