Nerimas

NERIMAS

Kiekvieną dieną susiduriame su situacijomis, kurios sukelia fizinį diskomfortą: ima stipriau plakti širdis, padažnėja kvėpavimas, išmuša šaltis arba karštis, išpila prakaitas, parausta veidas ir pan. Šitaip organizmas pasiruošia gintis nuo pavojaus. Tokius pojūčius dažniausiai patiriame tada, kai susijaudiname. Dažniausiai į juos nekreipiame dėmesio, nes jie nėra labai stiprūs ir trunka neilgai. Tačiau kartais fiziologinės organizmo reakcijos mūsų dėmesį užvaldo. Tuomet patiriamos vadinamosios nerimo būsenos.

Koks būna nerimas?

Specialistai skiria du nerimo būsenų tipus.

Pirmas tipas – tai pasikartojantys panikos priepuoliai, kkurie užklumpa „iš anksto nepranešę“ ir gali ištikti bet kurioje situacijoje. Panikos priepuolio metu staiga apima sparčiai artėjančio didelio pavojaus nuojauta ir visi minėtieji, tik daug stipresni, fiziologiniai pojūčiai (be minėtųjų, dažnai jaučiamas oro trūkumas, netgi dusulio priepuoliai, galvos svaigimas, pykinimas, alpulys, drebulys, nerealumo jausmas, galūnių tirpimas ir dilgčiojimas). Drauge kyla mirties, išprotėjimo baimė. Visa laimė, kad tokia būsena dažniausiai tetrunka kelias minutes. Tarp panikos priepuolių žmogus nerimauja, tarsi laukia, kada priepuolis vėl prasidės.

Antrojo tipo pagrindinis požymis – nuolatinis nnerimas, nesusijęs su konkrečiomis aplinkybėmis. Fiziškai jaučiamas lengvas nuovargis, sunku susikaupti, kamuoja nemiga, žmogus būna irzlus, raumenys įsitempę. Galvoje sukasi mintys apie bejėgiškumą, iš aplinkinių žmonių laukiama neigiamo įvertinimo, kyla įvairiausių „blogų“ nuojautų ir baimių. Ši būsena gali trukti dienas, ssavaites ar net mėnesius – nelygu asmenybė. Ši būsena vadinama bendruoju nerimu.

Nesunku atspėti, kad šie sutrikimai kai kuriuos gyvenimo tarpsnius paverčia tikra kančia ir gerokai apsunkina kasdienybę. Tačiau neskubėkite „diagnozuoti“ sau tikrosios panikos ir kraštutinio nerimo. Nedidelį nerimą patiriame kasdien, būtent jis leidžia mums susikaupti ir būti budriems, kai to reikia.

Kaip atsiranda nerimas?

Labiausiai paplitęs aiškinimas, kad neigiamų emocijų šaltinis yra ne patys įvykiai, o žmonių lūkesčiai ir tų įvykių interpretacijos. Žmogus suvokia ir aiškinasi įvykius remdamasis prielaidomis ir taisyklėmis, kurių išmoko ankstyvoje vaikystėje. Tam tikras specifinis dabarties įvykis tarsi sužadina ankstyvąją patirtį. Pavyzdžiui, taisyklė, kuria sava vertė matuojama aplinkinių pritarimu: „Jeigu manęs niekas nemyli, tai aš esu bevertis“. Ši taisyklė verčia žmogų manyti, kad pokalbio metu atsirandančios ttylos pauzės reiškia, jog jis pašnekovui yra nuobodus, todėl jį pradeda imti nerimas. Kraštutinio nerimo atveju tokia interpretacija skatina suvokti fizinį ar psichologinį pavojų, o panikos priepuolio atveju žmogus yra linkęs savo kūno pojūčius interpretuoti tiesiog kaip „katastrofą“.

Kasdienybėje dažnai pasitaiko situacijų, kurios yra objektyviai pavojingos, bet nerimo būsenų kamuojami žmonės yra linkę tą pavojų pervertinti. Toks pervertinimas gali „paleisti“ visą nerimo mechanizmą. Žmogus patiria visuotinį nerimą, nes dauguma situacijų jam atrodo grėsmingos. Organizmo nerimo reakcijos kadaise turėjo svarbią išlikimo ffunkciją – įspėdavo pirmykštį žmogų apie gresiantį pavojų ir būtinybę gintis. Ši nerimo paskirtis naudinga ir šių dienų pasaulyje, bet kai pavojus kyla iš neteisingo suvokimo, pats nerimas tampa pavojaus šaltiniu. Susidaro užburtas ratas.

Panikos priepuoliai ištinka, kai niekuo neypatingi fiziologiniai pojūčiai suprantami kaip pavojingi ir net „katastrofiški“, ima atrodyti, jog tuoj tuoj atsitiks kažkas baisaus. Pvz., sunkumo kvėpuojant pojūtis suvokiamas kaip uždusimo ir mirties grėsmė. Žmonės, kuriuos ištinka panikos priepuoliai, nuolat tikrina savo kūno pojūčius. Jie labai dėmesingi, todėl pastebi tokius pojūčius, į kuriuos daugelis žmonių tiesiog neatkreiptų dėmesio. Taigi vėl užburtas ratas: smarkiau suplakus širdžiai, išsigąstama mirties, kuri stovi su dalgiu už durų, išgąstis skatina dar labiau daužytis širdį, todėl imama manyti, kad mirtis jau čia pat. Ir taip be galo.

Nežinojimas ir simuliavimas

Kiekvienas iš mūsų esame patyrę kasdienį scenarijų, kuriame dominuoja nemaloni frazė: „Privaloma atlikti iki šio vakaro / ryt ryto ir ne vėliau,“ – arba tiesiog, – „Privalau, nors labai nenoriu“. Artėjant paskutiniam darbų atlikimo terminui vis dažniau žvilgčiojama į laikrodį, atsiranda tipiškų judesių, kurie iš pradžių kelia šypseną, bet ilgainiui tampa įkyrūs ir nekontroliuojami. Plaukų tampymas, pešiojimas, sukiojimas, rašiklio kramtymas ar intensyvus graužimas, kasymasis, rąžymasis ir kitokio pobūdžio nenustygimas virsta karštligišku, dažnu ir betiksliu bbėgiojimu po patalpą, prisimenami tuo metu visai neprivalomi užsiėmimai („o, seniai beskambinau Jonui – įdomu, kaip jis gyvena?“; „galų gale juk reikia išplauti grindis, užuolaidas ir suremontuoti automobilį“), netikėtai padidėjęs alkis malšinamas „ypatingai geros“ TV laidos fone. Galiausiai konstatuojamas faktas: „Aš supanikavau, mane apėmė beprotiškas nerimas. Viskas, nieko nebegaliu daryti“.

Iš tiesų, tokia situacija charakterizuoja „standartinį kasdienį“ nerimą, bet jokiu būdu – ne panikos priepuolį ar bendrąjį nerimą. Noras išvengti pareigos, kuri žmogui nėra pati maloniausia, trukdo sutelkti dėmesį, ir kyla polinkis nemaloniosios situacijos vengti. Taip kyla tam tikra įtampa ir nerimas (stresas), kurį palaiko nuolatinis žvilgčiojimas į laikrodį ir tokios mintys, kaip „jėzusmarijanespėsiu“, „kur aš buvau anksčiau“ ir „jeigu būčiau pradėjęs vakar.“. Tačiau ši būsena nė iš tolo neprimena tikrosios panikos. Iš pirmo žvilgsnio betiksliai veiksmai tiesiog padeda malšinti nerimą. Jei būtina veikla galų gale pasirodo ypatingai atgrasi ir sustiprėja vengimas („ai, dar yra kelios valandos – spėsiu“), ji atidedama ir pereinama prie malonesnių ir įvairiapusiškesnių dalykų. Jei sukinėjant plaukus vis dėlto pavyksta apmalšinti nerimą ir nugali racionalumas, „privalomoji programa“ atliekama iki pabaigos.

Eglės istorija

– Panikos priepuoliai man prasidėjo įstojus į universitetą, prieš ketverius metus, – pasakoja 22-jų Eglė. – Tuomet net nežinojau, kas tai yra ir kaip vvadinama. Kad čia panikos priepuoliai, sužinojau tik po pusantrų metų.

Pirmąjį kartą atsimenu labai aiškiai. Tiesa, galbūt tikslia eilės tvarka visų pojūčių ir minčių nepapasakosiu, nes viskas vyko žaibišku greičiu. Vakaras buvo niekuo neišsiskiriantis, kaip visada. Atsiguliau miegoti, užsimerkiau ir išvydau kažkokius vaizdus. Staiga ėmė mausti kairiąją krūtinės pusę. Ėmiau vartytis, ieškoti patogios pozos, bet maudimas nepraėjo. Išsigandau, kad stoja širdis. Iš tiesų ji daužėsi kaip paklaikusi. Tą akimirką atsiminiau, kad, jei kas nors negero atsitinka širdžiai, darosi sunku kvėpuoti. Ir iš tikrųjų – man buvo labai sunku įkvėpti ir iškvėpti. Tuomet įvyko baisiausia – apėmė labai aiškus, be galo didelis nerealios baimės jausmas. Pirmoji mintis buvo – „aš išprotėjau ir nebevaldau padėties“. Prasidėjo kažkoks sveiku protu nesuvokiamas košmaras. Atsimenu, buvau visa šlapia nuo prakaito ir taip drebėjau, lyg kambaryje būtų minusinė temperatūra. Užsiklojau gal trimis storomis antklodėmis, bet drebulys net nesumažėjo. Iš tiesų kūnui buvo beprotiškai karšta, bet iš vidaus kylantis drebulys signalizavo, kad šąlu. Man atrodo, kad visa tai truko neilgai, gal 10 ar 15 minučių, bet tuo metu buvau praradusi laiko nuovoką. Priepuolis baigėsi taip pat netikėtai, kaip ir prasidėjo. Po pirmojo priepuolio nesupratau, kas įvyko. Viską suverčiau nuovargiui, nemigai ir per dideliam protinio darbo krūviui.

Po

poros savaičių panika pasikartojo, o vėliau priepuoliai darėsi vis dažnesni. Piko laikotarpiu tokį košmarą tekdavo išgyventi po porą kartų per savaitę. Visi priepuoliai ištikdavo toje pačioje situacijoje – kai savo kambaryje atsiguldavau miegoti. Niekada nėra tekę jų patirti dieną ar šalia esant kokiam nors žmogui. Bijodavau vakaro, nes bijodavau eiti miegoti. Kartais miegodavau kitame kambaryje. Niekam nepasakojau, kas man darosi, nes pati nežinojau, kaip visa tai paaiškinti. Vienu metu buvau įsitikinusi, kad tikrai esu prie išprotėjimo ribos, ir aplinkiniai tikrai ppagalvotų, kad kuoktelėjau, jei jiems papasakočiau.

Tuo tarpu priepuoliai vis stiprėjo ir ilgėjo. Košmaras trukdavo pusvalandį, o kartais ir dar ilgiau. Nežinodama, ką daryti, kaip tikra beprotė vaikščiodavau po kambarį, eidavau atsigerti (be drebėjimo ir prakaitavimo, pradėdavo džiūti burna), bet niekada nepavykdavo veikti ką nors rimčiau, pvz., klausytis muzikos ar skaityti knygą. Galų gale sugalvojau, kad turėtų padėti raminamieji. Kadangi neturėjau tų „tikrųjų“, gerdavau valerijoną. Daug valerijono. Vieną kartą jo išgėriau tikrai nemažai, dingo drebulys, apsiramino širdis, bet užmigti niekaip nnegalėjau. Kūnas tarsi buvo nurimęs, bet galvoje vis dar vyko kažkokie keisti procesai. Nežinau, kiek tie priepuoliai būtų trukę, jei ne valerijonas. Gal iki ryto. Tačiau rytais atsikeldavau jausdamasi visai gerai, išskyrus tai, kad būdavau truputėlį neišsimiegojusi.

Maždaug po gero ppusmečio panikos priepuoliai ėmė retėti. Porą mėnesių išvis nesikartojo. Maniau, kad viskas pasibaigė, kad praėjo „baisiųjų vakarų metas“. Tačiau priepuoliai palaipsniui išnyko, pamažu ir „sugrįžo“. Tik dažnesni. Negalėdavau mokytis, nes beveik visą laiką jausdavausi neišsimiegojusi. Neištvėrusi nuėjau pas psichiatrą. Jam papasakojau ne viską, nes nemokėjau aiškiai apibūdinti to, kas man darėsi. Daug kalbėjau apie nerimą, ir gydytojas išrašė stiprių raminamųjų vaistų. Juos pagėrusi porą dienų supratau, kad jei ir toliau vartosiu tuos vaistus, tai ne tik nepatirsiu savo košmarų, bet apskritai nieko nejausiu. Todėl mažomis dozėmis raminamuosius vartodavau tik prasidėjus panikai. Tuo pačiu metu ėmiau skaitinėti įvairias psichiatrines knygas, ieškoti literatūros apie tai, kas man darosi. Radau beveik visus tuo metu norimus atsakymus. Apsilankiau pas psichologą. Mano ligos istorijoje atsirado įįrašas: „Panikos sutrikimas“.

Žinios apie panikos priepuolius leido pasijusti ne tokiai „išprotėjusiai“, išmokau aiškiai apibūdinti tai, kas vyksta. Pasipasakojau artimiausiems draugams. Susitaikiau su tuo, kad kartais mane gali ištikti panikos priepuolis, kurio metu tikrai nenumirsiu ir neišprotėsiu. Dabar jau pusę metų jie nesikartoja.

Kaip elgtis apėmus nerimui ar panikai

Žmonės, patiriantys bendrąjį nerimą ir panikos priepuolius, dažnai slapukauja ir niekam nepasakoja apie savo „keistenybes“. Dauguma nesupranta, kas jiems darosi, bijo pasirodyti aplinkiniams tikrais bepročiais. Neretai ima vengti vietų ar situacijų, kkuriose išgyvena nemalonią būseną (tai matyti ir iš Eglės pasakojimo). Toks gyvenimas ilgainiui tikrai gali tapti nevisavertiškas. Užsisklęsti – ne pats geriausias variantas, todėl apie savo būseną rekomenduojama kam nors papasakoti. Jokiu būdu nereikia manyti, kad kreipimasis į psichiatrą reiškia išprotėjimą ir būtinybę apsivilkti tramdomuosius marškinius. Informacija apie savo būseną sumažina baimę likti keistuoliu.

Gydant paniką ir bendrąjį nerimą dažnai taikoma kognityvinė elgesio terapija, kuria mėginama nutraukti „užburtąjį ratą“: atpažinti įsitikinimus, kurie lemia klaidingas įvykių, situacijų, savo kūno reakcijų interpretacijas, mintis, kurios kyla nemalonios būsenos metu ir pan. Padeda ir įvairūs relaksaciniai metodai, kurių galima išmokti ir naudoti savarankiškai. Kartais skiriama įvairių raminamųjų vaistų, antidepresantų.

Tačiau nereikia persistengti diagnozuojant sau ir kitiems įvairias panikas ir nerimus kasdienėse situacijose: „oi, negaliu, puoliau į paniką“; „šakės, kaip nerimauju, nieko negaliu“ ir pan. Tokia „diagnozė“ gelbsti mus nuo skubių neatidėliotinų reikalų tvarkymo, bet ar verta žaisti? Juk, jei tikėsime populiariu nerimo būsenų kilmės aiškinimu, žmogus pats yra atsakingas už užburtojo nerimo rato atsiradimą.

Literatūra: David M. Clark „Anxiety states“