Nežodinis bendravimas

TURINYS

TURINYS 2

ĮVADAS 3

AKIŲ KONTAKTAS 4

VEIDO IŠRAIŠKA 7

GESTAI 9

KŪNO KALBA 11

APRANGA BEI IŠVAIZDA 13

MŪSŲ TURIMI DAIKTAI 14

PRISILIETIMAI 15

GARSINIAI BŪDAI 17

PAVEIKSLAI 18

IŠVADOS 19ĮVADAS

Iš visų žmogaus savybių gebėjimas bendrauti yra pats svarbiausias. Bendraudami mes galime perduoti kitiems žmonėms tai, ką galvojame ar jaučiame, kokiais matome save ir mūsų aplinką. Mes turime būdų perteikti aplinkiniams savo požiūrį į juos, mūsų susidarytą nuomonę, susiformavusius vertinimus. Tik bendraudami žmonės gali ugdyti kitus ir tobulinti save, mokyti ir mokytis, padėti kitiems ir ieškoti pagalbos bei paramos sau. Bendravimas – tai viena pagrindinių žmogaus vertybių, t.y. tai, ką žmonės laiko ssvarbiausiu ir labiausiai vertina. Juk kaip tik bendraujant iš kartos į kartą yra perduodama amžiaus kaupta žmonių patirtis, žinios, kultūrinės tradicijos. Be bendravimo neįmanomas joks profesinis pasirengimas bei tobulėjimas, negalima jokia kuriamoji veikla. Taigi bendraudamas žmogus gauna informacijos, kuri yra svarbi žmogaus gyvenimui.

Kai bendraudamos susitinka dvi asmenybės, jos stengiasi „perskaityti“ viena kitą, iššifruoti tai, ką pastebi ar pajaučia. Pirmieji bendravimo įspūdžiai yra labai svarbūs: pažindami kitą asmenybę, formuojamės ir patys. Be to, sugebėdami tiksliai „skaityti“ vieni kitus, galime tikėtis bbendravimo sėkmės. Todel bendravimo reikia nuolat mokytis ir tobulinti savo įgūdžius. Juk ir geriausias plaukikas nuolat treniruojasi, norėdamas išlaikyti savo pasiektą rezultatą ir jį patobulinti.

Bendravimo būdų yra daug ir įvairių. Dažniausiai kasdieniniame gyvenime, minėdami bendravimą, turime galvoje visų pirma bendravimą žžodžiais. Jis mums geriausiai žinomas. Tačiau psichologiniai tyrimai parodė, jog įprasto, normalaus pokalbio tarp dviejų žmonių metu tik apie trečdalį informacijos perduodame ir priimame žodžiais, o maždaug du trečdalius – kitais būdais. Taigi egzistuoja ne tik žodinė kalba. Ši nežodinė kalba (dar kitaip vadinama neverbaline kalba) yra sudaryta iš daug dalykų. Kūno judesiai, akių kontaktas, veido išraiška – visa tai teikia mums tam tikros informacijos, kurią nori perduoti pašnekovas.

Supratę neverbalinio bendravimo siunčiamą informaciją galime geriau pažinti save ir kitus. Juk kalba vien žodžiais būtų pernelyg „sausa“. Gestai, mimikos išraiškos, kūno padėtis daro mūsų kalbą spalvingą ir įdomią. AKIŲ KONTAKTAS

Beveik kiekvienoje bendravimo situacijoje tenka susidurti su vadinamuoju moraliu žvilgsnio laiku. Tai laiko tarpas, per kurį mes galime žvelgti žmogui į akis, nnepasirodydami nemaloniais, agresyviais ar familiariais. Pavyzdžiui, lifte moralus žvilgsnio laikas siekia kelias milisekundes. Maždaug tiek laiko mes leidžiame sau pažiūrėti lifto pakeliaiviui į akis. Visą likusį laiką, jeigu kylame ar leidžiamės liftu kartu su nepažįstamu žmogumi, mes žiūrime į grindis, į lubas, į lifto valdymo mygtukus, bet ne į šalia stovinčiojo akis. Šiek tiek ilgesnis moralus žvilgsnio laikas bus perpildytame autobuse, dar ilgesnis – gatvėje. Gatvėje neretai galime pagauti priešais einančių žmonių žvilgsnį. Tačiau žmonės ima jaustis nejaukiai, jei į jjuos žiūrime ilgiau negu tris sekundes. Vieno tyrimo metu eksperimentatoriai stengėsi sąmoningai ilgiau žiūrėti žmonėms, einantiems per gatvę, į akis. Atlikti matavimai parodė, jog šie žmonės gatvę pereidavo sparčiau, negu tie, kuriems į akis nebuvo žiūrima.

Kodėl taip yra? Kodėl ilgesnis akių kontaktas tarp mūsų ir kitų žmonių, ypač tarp mūsų ir tų žmonių, kuriuos pažįstame menkai arba visai nepažįstame, sukelia nepatogų jausmą? Taip atsitinka todėl, kad akių kontaktas yra labai aiškus mūsų ketinimo bendrauti su kitu žmogumi požymis. Mūsų akys tarsi pačios sako: “Esu pasirengęs su tavimi bendrauti”. Pastebėta, jog su mums patinkančiu žmogumi esame linkę palaikyti ilgesnį akių kontaktą, su nepatinkančiu – trumpesnį. Įsimylėjėliai ilgiausiai žvelgia vienas kitam į akis, o susipykę žmonės, priešingai, vengia vienas į kitą žiūrėti. Taigi kodėl mus verčia pasijusti nejaukiai įdėmesnis nepažįstamo žmogaus akių žvilgsnis? Visų pirma todėl, kad akių kontaktu parodomas ketinimas užmegzti bendravimo ryšį, tačiau mes nežinome, ką jis reiškia. Mes nežinome, ar žiūrintysis vertina mus palankiai, ar ne. Galbūt mes jį sužavėjome, tačiau gal jis, priešingai, pamatė mumyse ką nors neįprasto ar nemalonaus. Galime tikėtis, jog jis pasakys mums komplimentą, tačiau lygiai taip pat galime laukti, jog mus išbars ar įžeis. Psichologų tyrimai rodo, jog tais atvejais, kai įdėmiai žvelgiančių įį mus tikslas yra visiškai aiškus, mes visai nesijaučiame nepatogiai. Mūsų neerzina ir netrikdo autostopu keliaujančio turisto žvilgsnis, padavėjo, restorane priimančio mūsų užsakymą, arba pardavėjos, laukiančios, kokius pirkinius mes išsirinksime, žvilgsniai. Priešingai, vairuotojai mieliau sustoja prie to keliautojo, kuris prašo pavežėti žvilgsniu, o ne dairosi aplinkui. Noriau perkama tose parduotuvėse, kur pardavėjos išsyk parodo pastebinčios pirkėją, užuot žvelgusios pro langą ar tyrinėjusios savo nagų laką. Vadinasi, tais atvejais, kai pašaliečio žvilgsnis yra visiškai suprantamas, mums nėra reikalo jo vengti – tiesiog į jį vienaip ar kitaip reaguojame. Mūsų reakcija gali būti ir teigiama, ir neigiama. Pardavėjos dėmesys parduotuvėse gali mus pamaloninti, tačiau, antra vertus, ilgesnis jos žvilgsnis, tarsi priekaištaujantis, jog per ilgai neišsirenkame prekės, gali nuteikti nesmagiai. Tačiau tokiais atvejais mūsų reakcija skirsis nuo vengimo reakcijos, kylančios tuomet, kai žvilgsnio prasmė mums neaiški.

Yra siūloma keletas patarimų, kaip naudoti akių kontaktą sėkmingesniam bendravimui įtvirtinti:

1. Tam, kad sėkmingiau užmegztume gerus santykius su jums svarbiais žmonėmis, stenkitės ilgiau išlaikyti žvilgsnį su jais susitikę, prasilenkdami ar sveikindamiesi.

2. Žiūrėkite į žmogų, kuriam ką nors sakote ar kurio klausotės, tačiau nesistebeilykite pernelyg atkakliai. Tiesiog parodykite jam, jog jo klausotės, kad jums rūpi tai, ką jis arba ji sako.

3. Kai tenka ką nors kritikuoti, akių kontaktas turi būti trumpesnis. Žmogus, kkurį jūs kritikuojate, turi jausti tam tikrą saugumo pojūtį. Trumpesnis akių kontaktas suteikia daugiau saugumo ir kartu leidžia geriau įsiklausyti į tai, ką jam sakote.

4. Palaikydami akių kontaktą, turite daugiau galimybių įrodyti, jog sakote teisybę. Aplinkiniai yra įpratę abejoti žodžiais žmogaus, kuris ne.žiūri jiems į akis.

Jeigu jūsų santykiai labiau dalykinio, o ne asmeninio pobūdžio, akių kontakto laikas taip pat turėtų būti trumpesnis. Trumpi ir su pertraukomis žvilgsniai pokalbio metu tarsi pasako, jog jums rūpi ne tik pašnekovas, kiek problema, kurią jūs aptarinėjate. Pastebėta, jog įprasto pokalbio metu dauguma žmonių žiūri vienas kitam į akis maždaug trečdalį viso pokalbio laiko arba šiek tiek ilgiau, ir to pakanka abipusiam dėmesiui palaikyti. Akių žvilgsniu reguliuojama ir pati pokalbio eiga. Akimis tarsi perteikiama pokalbio gija. Baigę šnekėti, mes pažvelgiame į pašnekovą ir žvilgsniu tarsi perduodame jam pokalbio estafetę. Savo ruožtu, mūsų bendravimo partneris, baigęs kalbėti, taip pat tai parodo žvilgsniu. Kalbant šie akių signalai yra tiesiog būtini. Jei jais nesinaudotume, būtų labai sunku palaikyti tvarkingą pokalbį.

Jau minėjau, jog bene ilgiausiai vienas į kitą žvelgia įsimylėjėliai. Tačiau intensyvus akių kontaktas gali būti skirtas ne vien meilei ir prieraišumui išreikšti. Akių žvilgsnis gali būti panaudotas ir grasinimui. Agresyvūs ir linkę dominuoti žmonės taip pat mėgsta žvelgti atkakliu

ir veriančiu žvilgsniu, kurio neištvėrę, mes galų gale nuleidžiame akis. Tokiu žvilgsniu tėvai žvelgia į vaikus, o viršininkai – į pavaldinius, kai šie kuo nors prasikalsta. Priešingai, drovūs ir nuolankūs žmonės paprastai vengia akių kontakto ir dažnai žvelgia ne į pašnekovą, bet pro šalį arba žemyn. Tai kartais gali mus suklaidinti. Nuleistas akių žvilgsnis nebūtinai reiškia, jog pašnekovas mūsų nemėgsta ar sako netiesą: galbūt mes tik bendraujame su droviu, linkusiu užsisklęsti savyje žmogumi. Akių kontakto taip pat vengiama pranešant blogą žžinią arba ką nors skaudaus. Akių kontakto nebuvimas gali reikšti, jog pašnekovas gėdijasi arba yra išsigandęs. Žvilgsnio nuleidimas gali būti ir pagarbos ženklas. Istoriniuose filmuose dažnai matome, kaip valdovui pasirodžius, jo pavaldiniai pagarbiai nuleidžia akis. Kaip matome iš pateiktų pavyzdžių, šis bendravimo signalas gali turėti daugelį reikšmių, ir jį teisingai suprasime tik gerai žinodami visą bendravimo situaciją.

Kalbant apie akių kontaktą, negalima nepaminėti ir egzistuojančių kultūrų skirtumų. Pietų Europos gyventojai žiūri vieni kitiems į akis gerokai dažniau ir ilgiau negu šiaurės eeuropiečiai ar amerikiečiai. Bendraujant skirtingų kultūrų žmonėms, tai gali sukelti problemų. Pavyzdžiui, anglui gali pasirodyti, jog italas savo ilgais žvilgsniais darosi pernelyg įkyrus, tuo tarpu italas pamanys, jog anglas pernelyg šaltai ir atsainiai su juo bendrauja.VEIDO IŠRAIŠKA

Kiekvienas veidas mums neišvengiamai kką nors sako. Vieni veidai gali būti mažiau išraiškingi, kiti – labiau, tačiau visi jie yra tarsi savita žmogaus jausmų skelbimo lenta. Jau seniai žinoma, jog mokėjimas „skaityti“ aplinkinių veidus leidžia geriau suprasti ar nuspėti, kokie jausmai juos tuo metu valdo. Tai mums padeda orientuotis, ko reikia vengti, kam turėtume padėti, su kuo verta užmegzti pokalbį, o ko geriau nekalbinti.

Daugelis mūsų žino arba bent jau spėja, jog ta pati veido išraiška atspindi vienodas žmonių emocines būsenas net ir tuomet, kai žmonės labai įvairūs, priklauso skirtingoms rasėms ar kultūroms. Taip iš tiesų yra. Skirtingose šalyse atlikti tyrimai rodo, jog visi pasaulio žmonės daugmaž vienodai supranta veido išraiškų reikšmę. Yra panašių išraiškų, nusakančių svarbiausias žmogaus emocijas: pyktį, liūdesį, laimę, nuostabą, pasibjaurėjimą ir bbaimę. Amerikiečių mokslininkas P.Ekmanas (P. Ekman) su savo kolegomis atliko daugybę tyrimų, kurių metu rodė nuotraukas su šešiomis pagrindinėmis mūsų paminėtomis emocijomis penkių skirtingų šalių atstovams – japonams, amerikiečiams, brazilams, čiliečiams ir argentiniečiams. Nepaisant gana ryškių kultūrinių skirtumų, visi apklaustieji pademonstravo stebėtiną vieningumą apibūdindami nuotraukose pavaizduotas emocijas. Dar įtikimesnių įrodymų P. Ekmanas ir jo kolegos rado atlikdami tyrimus įvairiuose nuošaliuose Naujosios Gvinėjos rajonuose. Nepaisant itin ribotų žmonių, kuriuos tyrė mokslininkai, kontaktų su kitomis kultūromis, Naujojoje Gvinėjoje išgirsti emocijų apibūdinimai beveik ssutapo su rezultatais, gautais kitose pasaulio dalyse.

Žinoma, tai anaiptol nereiškia, jog veido išraiška sugebame perduoti tik šešias skirtingas emocijas. Įmanomi labai įvairūs deriniai. Pavyzdžiui, galima vienu metu atrodyti laimingu ir nustebusiu, išsigandusiu ir piktu, ir pan. Be to, šios emocijos gali būti labai įvairaus stiprumo. Todėl gyvenime susiduriame su gausybe įvairiausių galimų variantų.

Pagrindinė ir universaliausia neverbalinio bendravimo priemonė yra šypsena. Kai kurie psichologai mano, jog mes šypsomės ne tik todėl, kad dėl ko nors džiaugiamės, bet ir todėl, kad šypsena padeda mums jaustis laimingesniems ir savimi pasitikintiems. Nors šį požiūrį galima laikyti ginčytinu, bet vistiek šypsena pirmomis susitikimo minutėmis sumažina įtampą ir palengvina bendravimą. Ji išreiškia susitikimo džiaugsmą ir atskleidžia draugiškumą. Šypsena palydime pasveikinimo ir atsisveikinimo žodžius.

Šypsena turi daugybę aspektų: ji gali būti draugiška, ironiška, pašaipi, niekinanti, pataikaujanti ir kt. Draugišką požiūrį išreiškianti šypsena gali būti daugiaprasmė. Kai besišypsant truputėlį apnuoginama viršutinė eilė dantų, išreiškiamas draugiškesnis požiūris negu paprasta šypsena. Taip atvirai šypsotis nereikėtų pirmo susitikimo metu, nes tai gali sukelti priešingą reakciją ir pasėti nepasitikėjimą. Plati šypsena (kai burna praverta ir matyti abi eilės dantų) būdinga draugiškame vakarėlyje, juokaujant su draugais, bet visiškai netinka susipažįstant.

Žmogus, nesamoningai nustebęs, pakraipo galvą, išpučia lūpas, kreivai nusišypso ar kilsteli antakius. Tai vis emocijų iišraiškos.

Nereikėtų pamiršti, jog veidas ne visada rodo tai, ką žmogus iš tiesų jaučia. Tam gali būti keletas priežasčių:

1. Žmogus gali būti išmokęs rodyti ne tas emocijas, kurias išgyvena. Pavyzdžiui, aktorius gali būti labai gerai nusiteikęs, tačiau pagal scenarijų jam reikia atlikti tragišką vaidmenį tos dienos spektaklyje. Geras aktorius tą padarys meistriškai.

2. Žmogus gali būti suinteresuotas nerodyti savo jausmų. Pavyzdžiui, profesionalus lošėjas stengiasi, kad jo veidas neišduotų priešininkams, ar jo šansai laimėti dideli, ar beveik lygūs nuliui. Patyręs derybininkas taip pat nenori, kad jo veidas rodytų tikruosius jausmus sudėtinguose derybų etapuose.

3. Mes galime neteisingai suprasti vieną ar kitą žmogaus veido išraišką. Pavyzdžiui, jei žmogus labai susimąstęs, mums gali pasirodyti, jog jis liūdnas arba piktas. .

Kaip atskirti tikras veide atsispindinčias emocijas nuo netikrų? Paprastai tikros emocijos pasižymi tuo, jog pasireiškia iš karto, nedelsiant. Ne veltui sakoma, jog pirmoji žmogaus reakcija yra pati tikriausia. Emocijas nuslopinti arba jas pakeisti visada reikia šiek tiek laiko. Pavyzdžiui, jeigu pasakojant juokingą istoriją, klausytojų juokas pasigirs tik po tam tikros pauzės, tai gali reikšti, jog klausytojai jos nesuprato, arba jūsų anekdotas buvo nevykęs.

Daugelyje šiuolaikinių kultūrų nėra priimtina atvirai rodyti savo jausmus, ypač neigiamus: pyktį, susierzinimą ir kitus. Tai dar viena priežastis, dėl kurios žmonės stengiasi valdyti savo veido išraišką. BBendraudami su aplinkiniais, ypač su mažiau pažįstamais žmonėmis, paprastai stengiamės išlaikyti neutralią veido išraišką arba šypsomės vadinamąja socialine šypsena. Šiuo atveju šypsomės ne todėl, kad pašnekovas mums labai patinka, bet todėl, kad to reikalauja mandagumas. Socialinės šypsenos nereikėtų painioti su tikraisiais jausmais, tačiau, antra vertus, be jos sunku įsivaizduoti mandagų bendravimą, ypač ten, kur tenka nuolat susidurti su įvairiais klientais: paslaugų, aptarnavimo, informacijos teikimo sferose ir kitur.

Bendravimui reikalingus signalus mums siunčia ne tik veido išraiška, bet ir galvos judesiai: linkčiojimas, kraipymas, purtymas. Šie signalai taip pat mums gerai pažįstami ir leidžia suprasti, pritaria mums pašnekovas ar abejoja, simpatizuoja, ar ne. GESTAI

Gestai, kaip ir veido išraiška, gali parodyti, ar žmogus pyksta, ar yra apimtas nerimo, ar džiaugiasi, ar liūdi. Dažnai gestai palydi mūsų šnekamąją kalbą; gestais ją papildome ir paįvairiname. Yra žmonių, kuriems gestai ir šnekamoji kalba tiesiog neatsiejami. Apie juos sakoma, jog surištomis rankomis jie paprasčiausiai negalėtų šnekėti. Gestų kalba ypač svarbi kurtiems žmonėms: jie šnekasi rankomis tiesiogine prasme. Mūsų naudojami gestai ne tik paįvairina pokalbį, bet ir nurodo jo kryptį bei tempą. Gestu galime nutraukti pašnekovą, paraginti jį kalbėti, perduoti žodį kitam, parodyti, jog patys norime kažką pasakyti, ir pan. Gestų įvairovė tokia didelė ir jų reikšmė tokia įvairialypė,

jog visiems jiems apibūdinti reikėtų atskiro katalogo.

Deja, nėra tikrai patikimo gestų žodyno. Gestų prasmė dažnai priklauso nuo konkrečios situacijos bei kultūros, kurioje bendraujama.

Yra gestų, kuriuos vartojame nevalingai ir kurie nėra skirti žodžiams pakeisti. Kaip tik šie gestai laikomi tikraisiais signalais, pasakančiais, ką žmogus galvoja. Tai tam tikras „emocijų nutekėjimas“, vykstantis ir tuomet, kai žmogus nori ką nors nuslėpti. Pavyzdžiui, studentas gali tikinti savo draugus, jog nebijo egzamino, tačiau jį išduos rankų drebulys, nervingas pieštuko vartymas tarp pirštų ir kiti nevalingi jjudesiai. Žmogus, dalyvaudamas svarbiame pokalbyje, gali stengtis atrodyti ramus, tačiau pagal dažną kaklaraiščio taisymąsi, švarko sagos sukiojimą ar šukuosenos taisymą įžvalgesnis pašnekovas bematant supras, jog žmogus nervinasi.

Kita vertus, gerai susivaldantis žmogus gali naudoti gestus tikriesiems jausmams nuslėpti. Jeigu smarkiai gestikuliuosime, pašnekovui atrodys, jog esame smarkiai susijaudinę, kai iš tiesų galime būti visiškai abejingi tam, kas sakoma. Priešingai, jeigu, žinodami nevalingų gestų reikšmę, sugebėsime juos suvaldyti, mus gali palaikyti labai santūriu žmogumi, nors tokiu galime ir nebūti. Todėl požiūris, kad gestai, sskirtingai nuo žodžių, visada atskleidžia tiesą, yra gerokai supaprastintas. Abiem šiais bendravimo būdais galima pateikti ir teisingą, ir klaidingą informaciją.

Žemiau pateiktuose stulpeliuose nurodau dažniausiai pasitaikančius gestus ir jų reikšmes žmogaus kalboje:

Gestas Reikšmė

Grasiname kumščiu Pykstame

Triname rankas Kažko tikimės

Plojame delnais Pritariame

Pakeliame ranką Prašome dėmesio

Mojame į save Kviečiame

Ištiesiame ranką Sveikinamės

Pakeliame nnykštį Giriame

Patapšnojame per nugarą Padrąsiname

Parodome pirštu Nurodome kryptį

Iškeliame du pirštus Pergalė!

Patriname delnu pilvą Esame sotūs arba ruošiamės valgyti

Mojame nuo savęs Vejame

Sudedame delnus Meldžiamės arba maldaujame

Pridedame ranką prie širdies Tikiname savo nuoširdumu KŪNO KALBA

Garsus amerikiečių psichologas V. Džeimsas (W. James) pastebėjo, kokį svarbų vaidmenį, parodant savo požiūrį į bendravimą, atlieka mūsų kūno užimama padėtis. Jis surinko trisdešimt nuotraukų, kuriose buvo nufotografuoti žmonės skirtingomis kūno pozomis, ir paprašė tiriamųjų pasakyti, kokį bendravimo ketinimą šios pozos galėtų išreikšti. Gauti atsakymai parodė keturias pagrindines kūno padėtimi reiškiančias tendencijas, kurias V. Džeimsas apibūdino taip:

1. Artėjimas – dėmesinga poza, pasireiškianti kūno palinkimu į priekį.

2. Pasitraukimas – negatyvi poza, pasireiškianti pasitraukimu atgal arba nusisukimu.

3. Išsiplėtimas – išdidi, arogantiška poza, pasireiškianti išpūsta krūtine, stačia laikysena, aukštai pakeltais pečiais bei galva.

4. Susitraukimas – depresiška, prislėgta poza, pasireiškianti į priekį pasvirusiu liemeniu, nnuleistais pečiais ir galva bei įdubusia krūtine.

Šiuolaikinėje psichologijoje šios pozos dažniau vadinamos šilta, atšiauria, dominuojančia ir paklūstančia.

Kūno kalba dažnai būna nepavaldi sąmoningai mūsų proto kontrolei, todėl daugelis mūsų intuityviai jaučiame, jog būtent kūno padėtis gali mums atskleisti gilesnius žmogaus jausmus. Jei pašnekovas jus mėgsta, jis nevalingai orientuos savo kūną taip, kad šis būtų pasisukęs link jūsų ir kiek pasviręs į priekį. Jei šią kūno pozą lydės dar ir intensyvesnis akių kontaktas, tai bus rimtas signalas, jog pašnekovas yra palankiai jūsų aatžvilgiu nusiteikęs ir bendravimas su jumis jam tikrai svarbus. Priimta manyti, jog į pašnekovą palinkęs kūnas simbolizuoja teigiamus jausmus, o nuo pašnekovo atšlijęs – labiau neigiamus. Dažnai teigiamą požiūrį rodo ir galvos linkčiojimas. Priešingai, nuleista žemyn arba aukštyn užversta galva, jos purtymas ar kraipymas demonstruoja abejojantį arba neigiamą požiūrį.

Neretai manoma, jog jeigu žmogus bendrauja įsitempęs, tai pašnekovas jam nepatinka, jeigu atsipalaidavęs – tai patinka. Iš tikrųjų yra ne visai taip. Atlikti tyrimai parodė, kad su nemėgstamu asmeniu bendraujama arba stipriai įsitempus, arba visiškai atsipalaidavus. Su mėgstamu – tik saikingai atsipalaidavus. Juk jeigu pašnekovas mūsų nedomina ir netgi varo nuobodulį, nematome reikalo savo kūno kalba reikšti jam bet kokį dėmesį. Tuo tarpu mėgstamam žmogui stengiamės pasirodyti palankiai, todėl ir kontroliuojame savo kūną tam, kad nebūtume pernelyg atsainūs.

Taip pat pastebėta, kad žmonės, kurie stengiasi būti su mumis atviri, sėdi laisvai, rankas pasidėję ant kelių arba jas nuleidę. Uždaresni, nenorintys atsiverti mums žmonės sėdi susidėję rankas ant krūtinės ir sukryžiavę kojas. Ne veltui sakoma, jog žmogui užsidarius nuo mūsų dvasiškai, užsisklendžia ir jo kūnas. Tačiau nevertėtų šio principo absoliutinti, kadangi sėdėjimui gali turėti įtakos kultūriniai bei lyčių skirtumai, auklėjimo ypatybės. Kita vertus, mūsų paminėtas tendencijas pastebi dažnas psichologas praktikas ar šiaip įžvalgesnis žmogus.

Kūno žženklai gali mums ir padėti, ir trukdyti. Padeda tuomet, kai pabrėžia ir sustiprina tai, ką norime perduoti žodžiais. Trukdo tais atvejais, kai nesiderina arba tiesiog prieštarauja tam, ką sakome. Nesėkmes, naudojant kūno ženklus, galima išskirti į kelias grupes:

1. Nesiseka naudoti kūno kalbą apskritai: ji neišvaizdi, neišraiškinga, statiška.

2. Kūno kalba perteikiamos ne tos žinios. Pavyzdžiui, stengiantis nuslėpti drovumą, kūnas įgauna agresyvią pozą.

Pirmuoju atveju sakoma, jog žmogus nori bendrauti, tačiau nesugeba. Antruoju – jam atrodo, jog bendrauja tinkamai, tačiau jis nepastebi, jog jo kūnas klysta, perteikdamas žinias. Toks žmogus nesuvokia arba per menkai suvokia, kokį poveikį jo kūno perteikiama informacija daro aplinkiniams.

Moterims kūno kalba yra artimesnė negu vyrams. Moterys ne tik sugeba geriau perprasti be žodžių, vien kūno pozomis siunčiamas žinias: jos ir pačios sėkmingiau negu vyrai naudoja kūno signalus savo vidiniams jausmams reikšti. Manoma, kad moterų kūno kalba labiau išlavėjusi todėl, kad joms tenka didžiausias vaidmuo auginan.t vaikus, ypač pirmaisiais jų gyvenimo metais. Kol kūdikiai nemoka šnekėti, tenka bendrauti su jais vien kūno kalba.

Kūno kalboje nesunku įžvelgti ir gana ryškius kultūrinius skirtumus: šiauriečių kūno kalba santūresnė, ne tokia ryški, pietiečių – labai spalvinga, dinamiška. Bene geriausiai tai parodo atliekami šokiai. Prisiminkime Viduramžių Europos riterių pilyse šoktus šokius – statiškas kūnas, itin santūrūs, suvaržyti lliemens, rankų ir kojų judesiai. O dabar palyginkime juos su ritualiniais Afrikos genčių šokiais arba šiuolaikinėse diskotekose paplitusiais šokiais. APRANGA BEI IŠVAIZDA

Rengtis žmonės pradėjo visų pirma norėdami apsisaugoti nuo šalčio. Ir šiandien drabužiai skirti šilumai palaikyti, taip pat apsaugoti kūną nuo aplinkos poveikio (pavyzdžiui, batai ar darbinės pirštinės). Tačiau tai ne visos paminėtos funkcijos. Drabužiai taip pat slepia tam tikras kūno dalis, tiesa, labai skirtingai. Čadra musulmoniškuose kraštuose paslepia beveik visą moters kūną, tuo tarpu maudymosi kostiumėliai mūsų paplūdimiuose slepia labai nedaug ką. Tokie skirtumai priklauso tiek nuo kultūros, tiek nuo laikmečio, kuriame gyvename. Dar praeito šimtmečio pirmojoje pusėje slėpimo diapazonas ir pas mus buvo kur kas platesnis. Tačiau drabužiai skirti ne vien šilumai palaikyti, kūnui apsaugoti ar slėpti. Jie beveik visada skirti ir informacijai perteikti. Šią informaciją mums suteikia drabužių spalva, sukirpimas, nešiojimo stilius, jų buvimas ar nebuvimas. Drabužiai nusako žmogaus socialinę padėtį, grupinę priklausomybę, agresyvumo laipsnį, lytinę orientaciją ir kt. Vien iš aprangos atskirsime futbolo sirgalių, valstybės tarnautoją arba sunkiojo roko gerbėją ir pagal tai spręsime, bendrauti su juo ar ne ir koks bus šis bendravimas. Ypač daug ir labai aiškios informacijos apie bendravimo pobūdį mums suteikia uniforma. Puikiai suprantame, kokio bendravimo stiliaus galime laukti, susitikę uniformuotą policininką,

lėktuvo stiuardesę ar sporto komandos narį. Be abejo, apranga kartais apgauna. Ne vienas esame girdėję arba skaitę pasakojimus apie skurdžiai apsitaisiusius milijonierius arba elgetomis persirengusius princus. Didžiulį aprangos poveikį žino ir patyrę sukčiai bei aferistai, visada daug dėmesio skiriantys nepriekaištingai pasiūtiems, prabangiems drabužiams. Apie tai, kiek galima pasiekti pasinaudojus svetima uniforma, liudija filmai apie žvalgus bei bankų plėšikus. Minėtieji pavyzdžiai rodo apie apranga perduodamos informacijos svarbą bei jos daromą įtaką.

Mus puošia ne tik drabužiai. Moterys pasidabina auskarais, apsimauna žiedus, dažosi vveidą arba lakuojasi nagus. Kartkartėmis apsikerpame, vyrai gali užsiauginti arba nusiskusti barzdą. Visi šie atributai taip pat yra saviti informacijos šaltiniai. Pavyzdžiui, kai kurie sociologai ilgus plaukus sieja su siekimu išsiskirti iš visuomenės, o jų nusikirpimą – įsiliejimu į ją. Jų manymu, nukirpti plaukai yra akivaizdus socialinės kontrolės simbolis. Neatsitiktinai kareiviai, vienuoliai ar kaliniai kerpasi arba kerpami labai trumpai.

Dauguma mūsų minėtų išvaizdos elementų yra laikino pobūdžio: auskarus galima išsisegti, žiedus nusimauti, laką ir dažus – nusivalyti, plaukus ar barzdą – nnusikirpti ar vėl užsiauginti. Tačiau kai kurie papuošimai yra nuolatiniai. Pavyzdžiui, labai įvairiose kultūrose yra paplitusi tatuiruotė. Tai nuolatinė kūno puošimo forma. Tatuiruotės paprastai būna labai informatyvios. Jos gali pasakyti apie žmogaus profesinę priklausomybę (pavyzdžiui, jūreivio tatuiruotė – inkaras), ideologinę oorientaciją, kalinio tatuiruotė – apie padaryto nusikaltimo rūšį. Tatuiruotėms aiškinti skirti moksliniai darbai, leidžiami katalogai – saviti tatuiruočių žodynai. MŪSŲ TURIMI DAIKTAI

Dažname romane apie žvalgus aprašoma, jog kaip sutartą atpažinimo priemonę susitikimo metu ryšininkas laiko rankoje kokį nors ženklą, pavyzdžiui, tam tikros dienos laikraščio numerį arba septynių baltų chrizantemų puokštę. Tai puiki iliustracija, rodanti, kokią svarbią informacinę reikšmę gali įgyti mūsų su savimi turimi daiktai. Jie gali atstoti simbolius, pavyzdžiui, karaliaus laikomas skeptras yra valdžios simbolis, o autoinspektoriaus lazdelė simbolizuoja jo galią tvarkyti eismą. Daiktai gali rodyti žmogaus ketinimus: pavyzdžiui, sunkus lagaminas praeivio rankoje sako, jog šis žmogus kažkur išvyksta, o ginklas nusikaltėlio rankoje – jog jis turi agresyvių ketinimų mūsų arba kitų aplinkinių atžvilgiu. Daiktai gali suteikti informaciją apie mmūsų fizinę būseną, sakysim, akiniai rodo silpną regėjimą, o lazda – su vaikščiojimu susijusius sunkumus. Jie taip pat atskleidžia ir dvasinę būseną: rankoje laikoma gėlių puokštė – džiaugsmingą susitikimo laukimą, kumštyje sugniaužta nosinė – sielvarto ašaras ir pan. Neretai daiktai rodo asmens profesinę priklausomybę, pavyzdžiui, laiškanešio krepšys arba kiemsargio šluota. Pagal turimus daiktus bei jų kokybę galima spręsti ir apie žmogaus užimamą padėtį visuomenėje; neatsitiktinai jiems tiek daug dėmesio skiria tie asmenys, kuriems yra itin svarbu pabrėžti turimą socialinį statusą. GGeros odos rankinukas, brangus skėtis, įmantri pypkė ar meniškai drožinėta lazda – visa tai yra savotiški socialinės padėties simboliai. PRISILIETIMAI

Prisilietimai – tai vienas ankstyviausių ir paprasčiausių noro bendrauti reiškimo būdų. Ilgainiui prisilietimų reikšmė kito. Kai kuriose šiuolaikinėse kultūrose prisilietimų vengiama: jie yra savotiški tabu, kadangi neišvengiamai pažeidžia mūsų asmeninę erdvę. Atlikti bandymai rodo, jog prisilietimai ypač stipriai išryškina kultūros skirtumus. Pavyzdžiui, vieno tyrimo metu stebėtojai registravo, kiek kartų žmonės, sėdintys kartu ir besišnekučiuojantys kavinėje, prisiliečia vienas prie kito. Štai šio tyrimo rezultatai (registruotas prisilietimų skaičius per valandą).

San chuanas (Puerto Rikas) 180

Paryžius (Prancūzija) 110

Florida (JAV) 2

Londonas (Didžioji Britanija) 0

Vieni prisilietimai yra suprantami kaip artimumo arba agresijos pasireiškimas, kiti laikomi priimtinais net ir tarp nepažįstamų žmonių. Pavyzdžiui, prisilietimai, kuriuos patiriame perpildytame autobuse, stovėdami eilėje ar patekę į spūstį, dažniausiai nėra malonūs, tačiau jie toleruojami, priimami kaip neišvengiama būtinybė. Prisilietimo teisę pripažįstame tam tikrų profesijų žmonėms: gydytojams, kirpėjams, siuvėjams, masažuotojams ir pan. Prisilietimas laikomas normaliu reiškiniu daugumoje judriųjų žaidimų: krepšinėje, futbole, rinkinyje, imtynėse. Be to, kiekvienos visuomenės socialiniame gyvenime egzistuoja tam tikros ceremonijos – vedybų, įšventinimo, sveikinimosi ir kt. – kurioms būdingi prisilietimai. Atsižvelgdamas į šią įvairovę, psichologas R. Heslinas (R. Heslin) skiria penkis pagrindinius situacijų, kuriose naudojami prisilietimai, tipus:

1. Funkcinis/profesinis – tai, pavyzdžiui, ggydytojo prisilietimas prie ligonio per medicinos apžiūrą.

2. Socialinis/mandagumo – rankos paspaudimas pasisveikinant.

3. Draugiškas/šiltas – patapšnojimas per petį, apkabinimas.

4. Meilės/intymumo – pabučiavimas.

5. Seksualinis.

Kaip matyti, prisilietimais dažniau reiškiami teigiami jausmai. Prisilietimas neretai naudojamas prašant pagalbos arba ją suteikiant, atsidėkojant, maldaujant malonės ir pan. Psichologiniai stebėjimai rodo, jog į pagalbos prašymą reaguojama labiau, kai prašantysis prisiliečia prie prašomojo. Pavyzdžiui, vieno tyrimo metu moteris prašė praeivių monetos paskambinti telefonu. Tais atvejais, kai moteris prisiliesdavo prie praeivių, monetą davė 51% prašomųjų. Tais atvejais, kai moteris neprisiliesdavo – tik 29%.

Egzistuoja ir tam tikros lyčių bei socialinio statuso ypatybės, sąlygojančios prisilietimus. Pavyzdžiui, pastebėta, jog vyrai dažniau linkę liesti moteris negu moterys – vyrus. Aukštesnio statuso žmonės dažniau liečia žemesnio statuso žmones, negu šie – juos. GARSINIAI BŪDAI

Garsams skleisti geriausiai yra pritaikytas žmogaus gerklinis aparatas, nors galime garsus išgauti ir kitais būdais, pavyzdžiui, plodami rankomis ar trypdami kojomis. Gerklinis aparatas gali sukelti galybę įvairiausių garsų. Bendravimas su kalba nesusijusiais garsais vadinamas paralingvistiniu bendravimu. Tai – juokas, verksmas, kosėjimas, žiovavimas ir kt. Prie paralingvistinio bendravimo priskiriamos ir pauzės, tačiau ne pauzės tarp žodžių ar sakinių, bet apskritai kalbos pauzės, t.y. tylėjimas. Paralingvistinis bendravimas itin svarbus užmezgant ir palaikant kontaktą su kūdikiais, dar nemokančiais kalbėti. Motina neretai gali pasakyti, kada kūdikis alkanas, piktas aar tiesiog pasiilgo mamos, vien pagal jo verksmo toną.

Aptariant lingvistinio arba su kalba susijusio bendravimo ypatybes, pirmiausia reikia pabrėžti, jog mūsų kalba turi būti suprantama. Kalbėti reikia pakankamai garsiai, kad pašnekovas girdėtų, ir pakankamai aiškiai, kad suprastų, ką mes sakome. Kalbama turi būti tinkamu tempu, kad žmogus spėtų suprasti, apie ką šnekama. Labai svarbu pauzės tarp žodžių ir sakinių, dažnai pasakančios ne mažiau negu patys žodžiai. Daugelis pauzių nėra vienaprasmės. Pavyzdžiui, vieniems žmonėms pauzė esti kaip priemonė savo žodžių reikšmingumui pabrėžti, kitiems, priešingai, rodo abejonę tuo, kas sakoma.

Daug ką sako kalbėjimo garsumas. Paprastai garsiau šneka drąsesni, labiau savimi pasitikintys žmonės. Garsiau taip pat kalbama norint išreikšti stiprius jausmus – baimę, pyktį ir pan. Tyliau kalba ramesni, drovesni žmonės. Tylesniu balsu reiškiamos ir subtilesnės emocijos. Pagarsiname ar patyliname savo šneką ir tuomet, kai norime ką nors pabrėžti.

Skiriasi ir kalbant vartojamų garsų aukštumas. Esame pripratę, kad vyrai kalba žemesniu balsu, o moterys – aukštesniu. Žemesnis balsas taip pat dažnai suvokiamas kaip dominuojantis, aukštesnis – kaip paklūstantis. Tačiau beveik kiekvienas žmogus kalbėdamas gali daugiau ar mažiau keisti savo balso aukštį. Kada balso variacijų negirdime, t.y. kai žmogus viską sako vienodu, monotonišku balsu, galime manyti, jog jis jaučiasi prislėgtas, apimtas depresiškos nuotaikos. Ir atvirkščiai,

kai pašnekovas vartoja labai intensyvią ir variacijų gausią šneką, galime spėti, jog tai – aktyvaus ir dominuojančio žmogaus tipas. Tačiau tai anaiptol ne griežta taisyklė. Būna, kai sutrikęs ir susijaudinęs žmogus pradeda šnekėti greitai ir impulsyviai. Gali būti, jog panašia kalbėjimo maniera stengiamasi paslėpti savo drovumą. PAVEIKSLAI

Lūpų dengimas, nosies lietimas dažnai būna susijęs su netiesos sakymu, neužtikrintumu kalbant.

Šis gestas turi keletą reikšmių,

tačiau dauguma jį supranta kaip

„O.K“.

Gestas “patraukimas pečiais”. Jis reiškia, kad žmogus nežino arba nesupranta, apie ką šnekama. TTai kompleksinis gestas, susidedantis iš trijų komponentų: atsukti delnai, pakelti pečiai ir pakelti antakiai.

Pakeltas į viršų nykštys mums

geriausiai suprantamas reikšme

„viskas tvarkoje“.

Gestas, išreiškiantis

pasididžiavimą savo

nuosavybe. IŠVADOS

Šiame darbe aptariau pagrindinius nežodinio bendravimo būdus. Juos būtų galima sujungti į kelias svarbiausias bendravimo sistemas. Priklausomai nuo to, kokį pagrindinį kriterijų pasirinksime, bendravimo sistemos gali šiek tiek skirtis. Žemiau pateikiu dažniausiai pasitaikančią bendravimo būdų klasifikaciją, kurioje aiškiai matyti, kokią svarbą mūsų bendravime turi neverbalinis bendravimas:

Asmeninė erdvė

Akių kontaktas

Veido išraiška

Gestai Regimieji Nelingvistiniai Nežodiniai

Kūno kalba

Apranga ir išvaizda

Mūsų turimi daiktai

Prisilietimas Liečiamieji

Juokas, verksmas ir kt. Garsiniai Paralingvistiniai

Garsų tempas,

aukštumas ir kt. Lingvistiniai

Kalbėjimas Žodiniai

NAUDOTOS LITERATŪROS SĄRAŠAS

1. Rimantas Želvys „Bendravimo psichologija“

2. Vilius Misevičius „Verslo etikos ir bendravimo organizavimo pagrindai“

3. Internetinis puslapis www.sociumas.lt