Paauglystė

TRUMPAI APIE PAAUGLĮ

Jau nuo 13 savo gyvenimo metų paaugliai keičiasi ne tik fiziškai ir lytiškai, bet ir dvasiškai. Jaunesniojo amžiaus berniukams labai smagu šaipytis iš mergaičių, kurios, žinoma, yra silpnesnės už pastaruosius. Taip pat pradinukai dažnai muša savo bendraamžes ir bendraamžius. Aišku, jie šitaip daro tik todėl, kad jiems visa tai patinka, jiems malonu. Tačiau su laiku, visa tai praeina. Berniukai pradeda bręsti ir tada keičiasi jų požiūris į gyvenimą ir į mergaites. Jie pradeda noriai su jomis bendrauti.

Mes ttikriausiai jau pastebėjome, kad paaugliai rūko dažniau, nei paauglės. Taip yra todėl, kad jie nori kuo greičiau suaugti. Taigi, jau nuo pat paauglystės jie pradeda rūkyti, nesaikingai vartoti alkoholį, kai kurie net narkotikus. Tai labai žalingi įpročiai. Jų daug sunkiau atsisakyti, negu pradėti juos vartoti.

Statyba, mechanikos, ir santechnikos sritys, žvejyba – tai daugiau vyrams būdingos profesijos. Moterims tokių profesijų geriau būtų vengti, nes vėliau jos pačios gailisi, kad neapgalvotai pasirinko moterims nelabai tinkamą profesiją. Tai rodo, kad vyriškosios lyties atstovai yyra stipresni ir ištvermingesni. Jie turi daugiau kantrybės už moteriškosios lyties atstoves. Ir tai savotiškai juos aukština, nes kantrybė yra labai svarbus bruožas. Kantrūs žmonės daugiau pasiekia gyvenime. Galbūt todėl visais laikais vyrai buvo laikomi daug viršesniais už moterį.

Kai kkurie paaugliai yra labai geros nuomonės apie save, labai vertina savo sugebėjimus ir nori būti visko centras. Jie galvoja tik apie savo malonumus, yra egoistai, nemoka kukliai elgtis. Kiti, priešingai, per daug kuklinasi, nevertina savo galimybių, save niekina, užsidaro, šalinasi kitų bendraamžių, nes bijo pasirodyti esą netinkami, ko nors nesugebantys. Taigi, kaip matome, ne visi paaugliai yra panašūs. Pasitaiko jaunuolių, kurie drąsa vadina netaktišką, šiurkštų elgesį su suaugusiu žmogumi ar mokytoju, jautrumą vadina sentimentaliu verkšlenimu. Akiplėšiškumą vadina tiesumu, suktumą – gebėjimu protingai gyventi. Pareigingą, kuklų, jautrų, mandagų jaunuolį vadina atsilikusiu nemadingu.

Mokykloje yra nemažai pareigingų, ištvermingų, tvarkingų, darbščių paauglių, bet netrūksta ir tokių, kurie į viską žiūri pro pirštus, išsisukinėja nuo jiems skirtų pareigų. Pvz; bėga iš pamokų, nedaro paskirtų namų ddarbų, neklauso tėvų užduodamų darbų namų ruošoje ir pan.

PAAUGLIŲ AUGIMAS IR BRENDIMAS

Paauglystės laikotarpis daugmaž sutampa su vaikų mokymusi vidurinėse mokyklos klasėse ir trunka nuo 10-11 iki 14-15 metų. Per kelerius metus vaikai subręsta ne tik fiziškai, bet ir protiniu, moraliniu bei socialiniu požiūriu. Visais šiais požiūriais subręsta nauja kokybė, visose srityse prasikala brandos daigai: persitvarko paauglio organizmas, pasikeičia jo sąmoningumas, santykiai su suaugusiais ir vienmečiais, įvairėja interesai. Pažintinė ir mokomoji veikla. Tuo metu visa kinta: vieni bruožai pamažu blanksta, rryškėja kiti. Tai netikėtumų amžius.

VII klasėje yra berniukų dar ir vaikiškos išvaizdos, ir vaikiškų interesų, bet yra ir gerokai ūgtelėjusių, kai kuriais bruožais jau primenančių suaugusiuosius; vieni paaugliai jau savarankiškai lavinasi, o kiti dar neįstengia patys įsilavinti net mokomosios medžiagos; yra vaikų, neturinčių aiškių ateities planų, o yra ir jau pradėjusių sąmoningai rengtis būsimajai profesijai; vienos mergaitės – plačių interesų, daug skaito, o kitos labiau domisi madomis ir berniukais; vieni vaikai tapo išlepintais egoistais, o kiti – patikimais vyresniųjų namiškių pagalbininkais.

Bendroji paauglių brendimo pakraipa gali būti įvairiopa, ir kiekviena pakraipa gali turėti daugelį variantų. Visose klasėse esama vadinamųjų intelektualų, bet ir šie gali būti labai skirtingi. Antai vienam “intelektualui” svarbiausia skaityti ir daug žinoti, o visose kitose srityse jis dar tėra visai vaikiškas. Kitas “intelektualas” namie skaito elektronikos mokslų straipsnius ir žavisi radiotechnika, bet nieko neveikia per pamokas, pernelyg vaikosi madų ir užvis labiausiai brandina draugystę su suaugesniais vaikais, su kuriais gali pasikalbėti apie viską, pradedant gyvenimo prasme ir baigiant geriausia kirpykla. Trečią “intelektualą”, taip pat susižavėjusį radiotechnika ir fizika, ne itin traukia išoriniai subrendimo požymiai, bet jis labai stengiasi ugdyti savo vyriškumą, o su mergaitėmis elgiasi, jų nuomone, vaikiškai; tampo kaklaraiščius, taršo plaukus. Šie trys vienos gijos siejami variantai rodo, kad bręstama įvairiai, ir kartu išsiugdomos nevienodos gyvenimo vertybės. Paauglystė svarbi tuo, kad šiame amžiuje pagrindžiamos ir pasukamos tam tikra linkme tos asmenybės dorovinės ir socialinės nuostatos, kurios jaunystėje plėtosis toliau

Šiaip ar taip, paauglystėje įvyksta daugybė kokybinių poslinkių, kurie kartais iš pagrindų pakeičia vaiko ankstesnes savybes, interesus ir santykius; tai gali įvykti per palyginti trumpą laiką, dažnai netikėtai, ir dėl to tas procesas esti šuoliškas, audringas. Šie pokyčiai neretai pačiam paaugliui sukelia nemaža įvairių subjektyvių sunkumų, o antra vertus, komplikuoja jo auklėjimą: paauglys nepasiduoda suaugusiųjų įtakai, išryškėja įvairios neklusnumo, priešinimosi ir protesto apraiškos (atkaklumas, šiurkštumas, negatyvizmas, atžarumas, uždarumas, slapumas).

Paauglių ypatumų ir paauglystės kritinio vystymosi reiškinių kilmės problema labai svarbi šio amžiaus tarpsnio pedagogikai. Jau daugiau kaip pusę šimtmečio vyksta teorinis ginčas, ar tai sąlygoja biologiniai, ar fiziologiniai veiksniai.

Neabejotina, kad kaip tik tokio amžiaus vaiko organizmas iš pagrindų pakinta, biologiškai bręstama kartu su lytiniu brendimu. Visa tai įvyksta dėl to, kad organizmas morfologiškai ir fiziologiškai persitvarko. Tarytum savaime peršasi išvada, kad paauglio ypatumus, jo auklėjimo sudėtingumą sąlygoja biologiniai veiksniai.

Vaiko lytinis brendimas kuo glaudžiausiai susijęs su bendruoju jo augimu; vaikas nepaliaujamai lytiškai bręsta nuo pat gimimo. Tačiau tam tikrais metais šis brendimas gerokai paspartėja, per palyginti trumpą laikotarpį vaikas llytiškai subręsta. Šis laikotarpis ir vadinamas lytinio brendimo laikotarpiu; jo pradžia sutampa su paauglystės laikotarpiu, kurį psichologai ir pedagogai nustato, vadovaudamiesi savais sumetimais, atsižvelgdami į asmenybės tobulėjimą, vaiko elgseną.

Paauglystei būdingas intensyvus augimas. Iš tiesų niekada žmogus neauga taip audringai, kaip šiuo amžiaus tarpsniu (neskaitant pirmųjų dvejų gyvenimo metų). Kūnas pailgėja 5-8 cm per metus !!! Mergaitės sparčiausiai auga 11-aisiais – 12-aisiais metais (gali paaugti 10 cm per metus), berniukai – sulaukę 13-14 metų. (Taigi iš pradžių ūgiu atsilikę nuo mergaičių, 16-aisiais metais ima ja lenkti). Paaugliai labai taikliai vadinami “ilgakojais” – jų ūgis didėja labiausiai dėl to, kad sparčiai ilgėja kojų vamzdiniai kaulai.

Kūno masė taip pat sparčiai didėja (bet griaučiai auga dar greičiau, todėl paaugliai dažniausiai būna ištįsę, “drambloti”.) Mergaičių svoris per metus padidėja 4-8 kg (daugiausia svoris padidėja 14-15-aisiais metais); berniukų – 7-8 kg per metus.Taip pat pakinta atramos-judėjimo aparatas: sukaulėja kremzlės, sustiprėja raumenys. Antai 8 metų vaiko raumenų masė sudaro maždaug ketvirtį viso kūno masės, o 15 metų – jau trečdalį. Bet svarbu ne tik masė – sustiprėja ir raumenų kraujagyslės, baigia vystytis raumenų nervų aparato jutimo ir judamosios galūnės.

Taigi lytinis brendimas – tai staigus kūno vystymosi šuolis.

PAAUGLIŲ MOKYMASIS

Daug gražių jaunystės dienų prabėga mokykloje.

Ar visos jos tinkamai išnaudojamos? Ar visos užpildomos prasmingu darbu? Ar padeda rengtis savarankiškam gyvenimui?

Mokykloje įgyjama didelė dalis tų svarbių žinių, kurias žmonija sukaupė per savo istoriją. Mes gyvename tokiame amžiuje, kai didžiuliais šuoliais vystosi mokslas ir technika, kai kiekvieną dieną vis sukuriama, atrandama kas nors nauja. Mokytis taip, kaip seniau, nebegalima. Reikia išmokti dirbti savarankiškai, sugebėti iš tos gausybės turtų atsirinkti ir įsiminti, kas svarbiausia ir reikalingiausia. Mokymas – tai tik gyvenimo pradžia, mokslo ir darbo pradžia. Joje tartum ppadedami pamatai būsimam ateities pastatui, kuris bus kuriamas, išėjus į visai savarankišką gyvenimą.

Besimokydami paaugliai daug ką sužino, ir visa tai labai reikalinga bendram jų išsilavinimui. Mokykloje įgyja pirmuosius visuomeninės veiklos įgūdžius. Mokosi gyventi ir dirbti kolektyve, paklusti jo valiai, jam vadovauti. Draugų įpareigojimai ugdo paauglių pareigos ir atsakomybės jausmą, moko pareikalauti sąžiningumo bei punktualumo iš kitų ir iš savęs.

Sakoma, kad vaikai ypač susidomi skaitymu paauglystėje. Paauglį pirmiausia patraukia įdomus siužetas, dinamiškas veiksmas, stiprios valios, drąsių žmonių paveikslai. Jie mmėgsta fantastinio turinio, kelionių, nuotykines, istorines knygas, domisi ir mokslo populiarumo literatūra. Paaugles ypač traukia poezija. Ji perteikia įdomų, prisodrintą minčių ir jausmų pasaulį. Žodžių perkeltinės reikšmės, emocinis, garsinis vaizdo nuspalvinimas suteikia kuriamiems paveikslams nepakartojamą žavesį. Knygose paaugliai randa daug įįvairių mokslo žinių, knygos turtina jų emocijas, moko mylėti gėrį ir neapkęsti blogio, padeda geriau bendrauti su žmonėmis. Apsiskaitęs mokinys raiškiau dėsto savo mintis, jo kalba turtingesnė ir vaizdingesnė.

Teigiamam požiūriui į mokymąsi labai svarbūs yra paauglio santykiai su mokytojais ir tėvais. Jie turi būti pagrįsti meile ir pasitikėjimu, o ne prievarta ir baime. Jeigu paauglys nemėgsta ar prisibijo mokytojo, jis nedrįsta paklausti nežinomų dalykų, išsiaiškinti. Tokiomis sąlygomis jis pradeda prasčiau mokintis.

Pastebėtina, jog pradinių klasių berniukai neturi tvirto požiūrio į mokymąsi. Jie nejaučia atsakomybės, mažai jaudinasi ar visai nesijaudina dėl blogų pažymių, dažnai pamiršta, kas užduota ir pan. Berniukai bręsta maždaug vieneriais ar pusantrų metų vėliau už mergaites, taigi jie vėliau įgyja reikiamus darbo įgūdžius, vėliau išsiugdo atkaklumą, kantrybę, stropumą, uolumą. VVertindami mokymosi rezultatus berniukai ne tokie kritiški kaip mergaitės. Jų nuotaika nepastovesnė – arba per daug pasitiki savimi arba visai praranda pasitikėjimą.

Paauglių berniukų požiūris į mokymąsi jau brandesnis ir pamažu pradeda susilyginti su mergaičių. Anksčiau jiems trūko ne gabumų, o sąmoningumo. Kai kurie paaugliai ir toliau nenori mokytis; tai jau aktyvus neigiamas požiūris: jų sąmonėje mokymasis nesusijęs su niekuo, kas malonu. Paauglius stipriai veikia mikroaplinka. Mergaitėms ji palankesnė – jos glaudžiau ir nuoširdžiau bendrauja su motina, jų kiemo draugės ramesnės, jjos prieraišesnės. Berniukai, nepajutę mokymosi džiaugsmo, pradeda nemėgti mokyklos. Jie susikuria aktyvų gyvenimą už mokyklos sienų, brandina ateities planus, visai nesusijusius su mokykla. Aktyvumas už mokyklos sienų nereikalauja valios pastangų, atkaklaus darbo, o tai ir blogiausia. Gyvenimas tampa impulsyvesnis, be griežto reglamento, tai gyvenimas – pramoga. Toks gyvenimas paauglį vilioja ir dėl to, kad mokykloje ar klasėje jis retai susilaukia pripažinimo, o draugų grupėje – gana greitai.

Berniukų ir mergaičių polinkiai bei interesai skirtingi (berniukų platesni negu mergaičių). Berniukai daugiau domisi tuo, kas nepaprasta, reta. Jų žodžių atsarga didesnė kalboje vyrauja žodžiai, nusakantys veiksmą, mergaitės labiau linkusios į konstatuojamąją kalbą. Berniukams geriau sekasi matematika, mergaitėms – literatūra, užsienio kalbos. Pirmieji labiau mėgsta sportuoti, žaisti judrius žaidimus, pastarosios labiau domisi muzika, knygomis.

Kalbant apie mokinių gabumus, reikia pažymėti, kad geras pažangumas iš atskirų dalykų dar nerodo ypatingų tos srities gabumų. Gerų mokymosi rezultatų pasiekia ir vidutinių gabumų mokinys, jeigu jis moka susikaupti, organizuoti savo darbą, yra drausmingas, pareigingas. Tuo tarpu tikrai gabūs mokiniai kartais mokosi vidutiniškai ir išsiskiria tik iš tų dalykų, kurie juos domina, kuriems jie turi specialių gabumų. Taigi reikia išskirti bendruosius ir specialiuosius gabumus kuriai nors veiklos rūšiai, pvz., matematikai, muzikai, dailei.

Mokykla suteikia mokiniams žinių, ugdo jų savišvietos poreikį, ppadeda asmenybei dvasiškai suklestėti. Mokykla stengiasi, kad mokiniai ne tik įgytų tam tikrų žinių, bet ir pratintųsi jas naudoti kasdieniame gyvenime ir veikloje, padeda tas žinias paversti idėjiniais bei doroviniais įsitikinimais, atsispindinčiais visoje auklėtinių veikloje ir elgesyje. Per visus mokymosi metus ugdomas mokyklos auklėtinių kolektyviškumas, pagarba darbui ir darbo žmonėms, darbštumas, drausmingumas, optimizmas, tikėjimas rytdiena. Jų gyvenimo tikslas – sąžiningas, pasiaukojamas darbas visuomenės labui.

Svarbus harmoningas paauglio asmenybės ugdymo momentas – sąmoningas požiūrio į mokymąsi lavinimas, pažintinio aktyvumo ir protinio darbo kultūros plėtojimas. Norint sėkmingai išspręsti uždavinį, privalu paskatinti mokinį savarankiškai siekti žinių, pratinti jį gilintis į daiktų ir reiškinių esmę, tinkamai ir kritiškai vertinti savo ir kitų žinias.

Mokyklai dera ne tik teikti paaugliams žinių ir mokėjimų. Sparti mokslo ir technikos pažanga verčia žmogų be paliovos intelektualiai tobulėti, savarankiškai įgyti naujų žinių, kad baigdamas mokyklą, kiekvienas auklėtinis pats trokštų toliau tobulintis, turėtų kryptingų pažintinių interesų, būtų labai smalsus, linkęs į protinį darbą, išlavinęs kūrybinius sugebėjimus.

PAAUGLIAI IR SUAUGUSIEJI

Jei suaugusieji į paauglį vis dar tebežiūri kaip į vaiką, neigiamų padarinių paprastai išvengti nepavyksta. Juk toks suaugusiojo požiūris prieštarauja pirmiausia patiems šio amžiaus vaikų auklėjimo uždaviniams, jis tiesiog stabdo paauglio socialinį brendimą, užuot palaikęs, skatinęs. Bet tai dar ne viskas – toks suaugusiojo ppožiūris prieštarauja paauglio nuomonei apie savo brandumą ir jo pretenzijoms į naujas teises.

Labai svarbu, kad santykiai keistųsi suaugusiojo žmogaus iniciatyva. Tik tada jis kontroliuoja visą vyksmą, gali vadovauti santykių su paaugliu raidai ir jo brendimo raidai, vadinasi, gali išvengti nereikalingų nesklandumų. O kai permainų iniciatoriumi tampa paauglys, nesklandumų tikimybė didžiulė. Juk tai priverstinė iniciatyva, tai atsakymas į suaugusiojo norą išlaikyti ankstesnę padėtį. Tai jau signalas prieštaravimų, dar labiau komplikuojančių santykius.

Suaugusiojo despotizmas gali sukelti paauglio troškimą atkeršyti jam už asmenybės slopinimą, už patirtas nuoskaudas arba norą “atsigriebti” bendraujant su kitais, su silpnesniais, mažais, kai susiklosčiusi situacija nežada bausmės. Dažnai užsitęsęs konfliktas paskatina paauglį išeiti iš namų. Galimas ir toks varantas.

PAAUGLIŲ SVAJONĖS

Kiekvieno žmogaus gyvenime ir veikloje nemažai vietos užima kūryba. Kuriami nauji darbo reikmenys, naujos mašinos, nauji meno kūriniai, tobulinama ir gražinama aplinka. Kūrybinėje žmogaus veikloje visada dalyvauja vaizduotė. Ji padeda žmogui persikelti į ateitį, sukurti trokštamus vaizdus, parinkti priemones ir būdus jiems įgyvendinti. Tačiau kūrybos negalima sutapatinti su vaizduote. Kūrybinei veiklai, be vaizduotės, reikia praktinių įgūdžių. Be to, kūryba atsiranda tik tada, kai vaizduotėje kilę vaizdiniai realizuojami gyvenime – pagaminami atitinkami daiktai, atliekami konkretūs veiksmai. Taigi, kad galėtum tapti kūrybingu darbuotoju, neužtenka mokėti fantazuoti.

Kartais vaizduotės procesas nerealizuojamas betarpiškai veikloje, bet

lieka savita vidine veikla, kuriančia tik tuos trokštamus, pageidaujamus vaizdus. Tokie vaizdai vadinami svajonėmis. O svajonių būna įvairių įvairiausių. Svajojame apie savo laimę, apie savo gyvenimą, apie darbą, apie brangius ir artimus žmones, apie visos žmonijos ateitį bei svarbius visuomeninius reikalus. O ar ne svajonėse, ne vaizduotėje pirmiausia gimsta kiekvienas literatūros, meno, muzikos kūrinys?

Pomėgis svajoti – ypač būdinga jauno žmogaus savybė. Kiek daug dar mokyklos suole svajojama apie meilę, apie laimingą santuoką, apie tolesnį savarankišką gyvenimą, apie būsimą profesiją, apie kkūrybinių sumanymų įgyvendinimą. Gražu, kai tos svajonės suteikia jaunam žmogui sparnus ir skatina atkakliai dirbti ir siekti pasirinkto tikslo. Svajonės – tai lyg ta spindinti žvaigždė, kurią žmogus norėtų pasiekti. Tačiau, į ją stiebdamasis, jis neturi atitrūkti nuo žemės, nuo realaus gyvenimo, o ir laikinai atitrūkęs, turi laiku sugrįžti į tikrovę ir pagalvoti, ar tos svajonės turi realų pagrindą, ar įmanoma jas kada nors įgyvendinti. Svajonės, kurios virsta realia veikla, kūrybingu darbu, padeda žmogui sukurti didelius dalykus.

Taip, mes galime padaryti iišvadą, kad paaugliai dažniausiai svajoja apie meilę. Tačiau, kai jie supranta, kad tos jų svajonės niekada neišsipildys – būna per vėlu. Vaikinų svajonės yra šiek tiek kitokios negu merginų. Jie svajoja kuo greičiau baigti mokyklą ir pradėti savarankišką gyvenimą. O ppaauglės nori būti su joms patinkančiais vaikinais, nori, kad jos būtų mylimos. Vis dėl to visi paaugliai jaučiasi laimingi galėdami užmiršti kasdieninę rutiną ir pasinerti į nuostabų svajonių pasaulį.

PAAUGLIŲ MEILĖ

Meilė atėjo į žemę kartu su žmogumi ir gyvena su juo, būdama žmogiškojo grožio dalis. Ji sklinda iš motinos akių džiaugsmu ir sielvartu. Ji skamba jaunuolių dainoje ir dega jų žvilgsnyje. Ji milžino jėga prasiveržia iš kario širdies, kai priešo rankos tiesiasi į tėvynę. Pasidairykime. Visur į žemę spaudžiasi jos gilios pėdos.

Meilė – tai ypatingas jausmas. Jis remiasi ir prigimtyje slypinčiais pradais, ir dvasiniu žmonių pasauliu, jų charakterių, pažiūrų artumu. Šis jausmas subtilus, kartais iš šalies ir nematomas. Jis tvirtas, nes žmones padaro neatskiriamais draugais ir išlaiko sunkius gyvenimo mėginimus. TTikras, gilus meilės jausmas neatskiriamas nuo savęs išsižadėjimo, pasiaukojimo kitam, jam svetimas egoizmas. Tai patvirtina ir plačiau praskleisti istorijos puslapiai, žymių žmonių biografijos.

Meilė pažadino kūrėjus, meilė ir pati įėjo į kūrinius kaip jų neatskiriama dalis. Mus žavi literatūros kūrinių herojai, kurie kovoja už meilę, iš jos semiasi jėgų ir atlieka didelius darbus. Tad meilė – puiki dovana, kurios močiutė gamta nė vienam nešykšti. Tik vienoj širdy ji stipriai dega, o kitoj – vos vos rusena. Tai priklauso nuo žmogaus prigimties, aaplinkos, kurioje jis gyvena. Meilę taikliai apibūdina rusų rašytojas ir sociologas J. Riurikovas, sakydamas, kad “meilė – tartum žmogaus vidaus šešėlis, ji atitinka žmogaus charakterį. Koks charakteris, tokia ir meilė. Drauge ji yra šešėlis ir aplinkos, kurioje gyvena žmogus. Meilė priklauso nuo žmogaus asmenybės ir jo gyvenimo”. Tikroji meilė nėra smulkūs jausmeliai ar trumpalaikis susižavėjimas. Ji ateina, žmogui subrendus, ir tampa šeimos pagrindu.

Šiandien mūsų jaunimas stengiasi išsiugdyti pastovius, tvirtus jausmus. Jie atspindi gražų vidinį pasaulį, sveiką moralę, tvirtą charakterį ir valią. Tokie jaunuoliai išmoks mylėti, išsaugos savo meilę ir sunkiausiomis sąlygomis. Ji suteiks jiems didelę asmeninę laimę, bus tvirtas šeimos pagrindas.

Meilė atėjusi į paauglio širdį pripildo ją džiaugsmo, nerimo, svajonių. Jis laukė jos nuo tada, kai išgirdo žmonėse ar knygose jos vardą. Laukė ir nežinojo kada ateis. O kai atėjo, suprasti jos ir savęs nebegali. O kas išmatuos įsimylėjusios širdies jautrumą ir jos kančias? Iš vieno žodžio ar žvilgsnio didžiausios tragedijos sukuriamos, ištisos savaitės praslenka.

Jaunystėje daug svajojama ir galvojama apie mylimąjį, dar jo nepažinus sukuriamos gražiausios meilės istorijos, būsimojo mylimojo modelis.

Tvirtai draugystei išsaugoti reikia, kad jaunuoliai būtų panašūs dvasiniu atžvilgiu: artimi požiūriai, interesai, idealai, panašūs charakteriai, elgsena namuos, su draugais. Tarp kita ko, nereikia užmiršti ir temperamentų.

Draugystės pradžioje jaunuoliai nesigilina įį tvirtos meilės pagrindus. Juos sieja panašūs jausmai, toks pat potraukis vienas kitam. Jiems neatrodo, kad viskas gražu, darnu, jie taip atitinką vienas kitą. Tačiau juo toliau draugaujama, juo labiau ryškėja kitų jų dvasinių pasaulio pusių nesuderinamumas, charakterių skirtumai, prasideda nesutarimai, nusivylimas.

Nesuklysim pasakę, jog mergaitės dažnai labai skuba įsimylėti, sakosi, turėti draugą (simpatiją) – šiuolaikinė mada. Vargu ar tai tiesa. Tai tik savo lengvabūdiškumo pateisinimas. Paaugliams reikia išmokti atskirti įsimylėjimą nuo meilės. Įsimylėjimas – tai tik trumpalaikis susižavėjimas, o meilė yra gilus, pastovus, ilgalaikis jausmas. Pamilti turbūt galima daugelį, o mylėti tik tą, kuris tave atitinka, kurio jausmai, charakteris, idealai, įpročiai, elgesys darniai susilies su tavaisiais ir sudarys gražų skambesį. Žinoma, įsimylėjimas taip pat gali išaugti į didelę, tikrą meilę. Bet tai parodo laikas.

Kuklumas, savigarba, santūrumas – būtini meilės palydovai. Kitaip ji taps palaida meile, griaunamąja jėga, kuri žudo jaunuolius pačiame jų gyvenimo pavasaryje, žlugdo jų moralę. Meilė turi taurinti jaunuolius, žadinti jų kūrybinius polėkius ir gražiausius dvasinius pradus.

Meilės kryptis, jos turinys labai priklauso nuo mergaitės. Mat, mergaitės ir prigimtis tokia, ji tvirtesnė, pastovesnė. Draugaudama mergaitė nori nuoširdžiai kalbėtis su vaikinu, būti visur drauge su juo, bet noro intymiai suartėti paprastai nejaučia. Todėl ji turi nuteikti, priversti ir draugą laikytis mmoralės reikalavimų.

Tačiau ne paslaptis, kad pasitaiko, jog pamilusi mergina pati netenka galvos ir savo jausmų neleidžia kontroliuoti nei savam, nei kito žmogaus protui. Visagalis autoritetas jai – mylimas asmuo, kuris atrodo pats protingiausias ir geriausias. Ir pasitiki juo, aklai paklūsta jo valiai, atiduoda visą save. O jis ne visada moka gerbti ir saugoti savo draugę.

Dažnai į meilę jauni žmonės žiūri kaip į kažką ateinantį ir egzistuojantį savaime, kur nereikia dvasios turtingumo, grožio, gerumo, pasiaukojimo. Tai šaltiniai, maitinantys meilę, teikiantys gyvybingumą ir kartu didelę jėgą. Tokią meilę išsaugoti sunkiau, negu pamilti. Tačiau tokios meilės reikia siekti, dėl jos kovoti, ja grįsti šeimos pamatus.

MENAS PAAUGLIO GYVENIME

Ypač didelę įtaką paauglio brendimui turi grožinė literatūra, kinas, teatras, televizija. Apie visuotinį vaikų žavėjimąsi kinu ir televizija daug kalbėti nereikia. Dėl to žinoma potraukis prie knygų silpnėja. Kartu teisingas yra tvirtinimas, jog daugumai paauglių knyga – būtinybė. Būdinga, kad vaikų literatūrą pakeičia suaugusiųjų skaitoma literatūra, o paskui ir knygos “tik suaugusiems”, romanai. Tokia pat kryptimi plėtojasi domėjimasis kino filmais, teatrų spektakliais, televizijos pastatymais.

Žinome, kad knyga ir filmas savo prigimtimi yra priemonė gyvenimui ir žmonėms pažinti. Tačiau svarbu, kad dabar paauglys pats pradeda juos taip vertinti. Kaip tik todėl daugeliui paauglių skaitymas tampa mėgstamu užsiėmimu, o

kai kuriems jis pasidaro vieninteliu, visiškai pavergiančiu potraukiu: paauglys tarsi randa dar vieną pasaulį – pasaulį, kurį sukuria knygos.

Mėgstamas paauglio herojus – aktyvus žmogus, siekiantis tikslo, nugalintis rimtas, beveik neįveikiamas kliūtis ir visada laimintis. Paauglį vilioja pavojų ir rizikos romantika, didvyriškumas ir didelė draugystė, stiprūs, aiškūs ir vyriški charakteriai, gebėjimas rizikuoti gyvybe siekiant tikslo, pakelti smūgius, kad būtų išgelbėtas draugas, mokėjimas nepasimesti jokioje padėtyje, optimizmas. Jį traukia kova su gamtos jėgomis, įvairiausiais sunkumais, su blogiu visomis jo apraiškų formomis. Žavi aaiškus, kupinas dinamikos ir įvykių gyvenimas: kelionės ir atradimai, skverbimasis į žemės, jūrų ir dangaus paslaptis, revoliuciniai perversmai ir kova už laisvę, nepaprasti nuotykiai ir sudėtingų, neaiškių, pavojingų situacijų išaiškinimas.

Tokios knygos atveria paaugliui duris į platų pasaulį, supažindina su įvairių žemynų ir tautų gyvenimu, su istoriniais įvykiais ir įžymiais žmonėmis, uždega aistrą ieškoti ir atrasti. Retai kuris 11-13 metų paauglys nesvajoja būti keliautoju , naujų žemių atradėju, jūrininku, gamtos paslapčių tyrinėtoju, didelių įvykių dalyviu.

Paauglį vis labiau domina žmonių santykių problemos, žžmogaus galimybės, meilė. Jis stengiasi suprasti visus žmones, įsiskverbti į jų savitumus ir išgyvenimus, suvokti santykius ir poelgius, motyvus ir tikslus, vidinį žmogaus gyvenimą.

IŠVADOS

Galime padaryti išvadą, kad paauglystė tikrai yra sunkus gyvenimo tarpsnis. Daugelio paauglių nuotaika būna nepastovi, jie pradeda rrūkyti ir vartoti alkoholį. Taip pat daug ką galima pasakyti ir apie paauglių meilę. Žinoma jos nepalyginsime su suaugusio žmogaus meile, tačiau jauna širdis taip pat moka mylėti !!! Ar iš vis kieno nors širdis sensta? Man atrodo ne. Gal žmogus ir pasensta, tačiau jo širdis visada išlieka jauna. Amžiams !!! Visiškai priešingai yra su svajonėmis. Suaugusieji supranta, kad neverta yra svajoti apie neįmanomus dalykus, o paaugliai giliai širdyje irgi tai žino, tačiau vis tiek svajoja. Manau, kad paauglystė yra ne tik pats sunkiausias gyvenimo tarpsnis, bet ir pats gražiausias. Juk būtent jaunystėje visi sužino kas yra pirmoji meilė, pirmasis bučinys ir t.t. Jaunystėje žmonės gali būti laisvi, jie gali džiaugtis laisve !!! Ir jie būna laimingi !!!

Gražiai apie jaunystę rrašo poetas Kazys Inčiūra:

AŠ JAUNYSTEI.

Aš jaunystei – kuklų žvilgsnį,

Man jinai – žaibų strėles,-

Ir išskrisiu paskraidyti

Per upes, lankas žalias,

Pasakų pasekęs vytį,

Po dausų užgintą sritį,-

Paskraidyti, pasidžiaugti,

Prisirinkt šviesos žibintų,

Spinduliais apsisvaigint!

Aš jaunytei duosiu meilę,

O jaunystė man – žiedų.

Ir todėl aš tau žadu

Amžius amžinus gyventi-

Ir klajoti, ir giedoti,

Ir mylėti – švęsti šventę.

LITERATŪRA

1. A. CHRIPKOVA ir D. KOLESOVAS “Berniukas – paauglys – jaunuolis”

2. MARIJA BAGDONAITĖ “Tau, mergaite”

3. V. KOBILECKA ir A. JAČEVSKIS “Mergaitėms apie mergaites”

4. D. VĖBER ir G. VĖBERIS “Tu ir Aš”

5. K. MIŠKINIS “Šimtas atsakymų tėvams”

6. N. GRANATAS ir E. MATVEJEVA “Mergaitė – mergina – moteris”

7. A. CHRIPKOVA, T. DRAGUNOVA ir k.t. “PAAUGLYS”

8. KAZYS INČIŪRA “ Stirnų šaltinis”