Paauglystes amziaus tarpsnio ypatumai

Paauglystės amžiaus tarpsnio ypatumai ir jų poveikis ateities planavimui.

Ne kartą teko girdėti pasakymą, kad gimęs kūdikis yra tarsi „tobula rasa“, kurioje jam augant gyvenimas ir patirtis įrašo asmenybės kaitos tarpus. Psichologai įvardija nemažai amžiaus tarpsnių, nurodydami jiems būdingus bruožus, psichinio, socialinio vystymosi ypatumus. Itin daug dėmesio jie skiria paauglystei, nes būtent tuo metu vyksta reikšmingų fiziologinių organizmo kitimų, lydimų savos vietos visuomenėje sudėtinga paieška. Tai laikas, kuris, netgi pagal visuomenėje nusistovėjusias nuostatas, yra pats sudėtingiausias, dramatiškiausias. Jis ypač glaudžiai susijęs ssu mokykla, todėl pedagogams labai svarbu kuo išsamiau pažinti paauglį, suvokti jo pasaulio sudėtingumą, kad galėtų padėti, apsaugoti, nukreipti augančio ir ieškančio asmens energiją tinkama linkme.

Asmenybe ne gimstama, ja tampama. Ego psichologas E. Eriksonas (labiausiai domėjęsis paauglyste ir nuo jos analizės pradėjęs savo teorijos kūrimą) manė, kad kiekvienu amžiaus tarpsniu žmogus susiduria su to tarpsnio krize, kurios sėkmingas išsprendimas lemia tobulėjimą ir ėjimą pirmyn. Jis pabrėžė, kad amžiaus krizės yra natūralus dalykas ir rodo sėkmingą vystymąsi. Asmenybės tapatumas pradedamas suvokti ttais laikotarpiais, kai išgyvenamos psichosocialinio vystymosi krizės. Jos skatina asmenybės tobulėjimą arba regresavimą. Krizių ir dilemų laikotarpiu žmogus pasidaro labiau pažeidžiamas, asmenybė sustiprėja tik jas įveikusi. Tad asmenybės augimas – tai vis išsamesnis žinojimas apie save ir pasaulį. O juk bbūtent paauglystėje jaunas žmogus vis daugiau sužino apie pasaulį, apie save, išgyvena bene daugiausia įvairių krizių, tampa itin pažeidžiamas, dažnai jaučiasi nelaimingas, nesuprastas. Vis dėlto galima būtų teigti, kad šios krizės yra labai svarbios, nes jas išgyvenus augama.

Susanna Tamaro knygoje „Eik, kur liepia širdis“ teigė: „Žmogus, kurio paauglystė pernelyg giedra ir laiminga, niekada nebus iš tikrųjų didelis“. Ši knyga kalba apie tai, kas iš tiesų turėtų būti svarbu paauglystės tarpsniui – kas patinka, kur mano, kaip jauno žmogaus, vieta, pagaliau kaip svarbu išgirsti ne tik kitus, bet ir save.

Parengimas paauglystei prasideda jau kūdikystėje ir vaikystėje. Ir patirtys labai individualios ir įvairios. Vienas svarbiausių uždavinių, keliamų suaugusiajam, kaip išminčiui,- padėti jaunam žmogus kuo sėkmingiau išgyventi tą nelengvą gyvenimo tarpsnį, padėti pprisitaikyti prie pasikeitimų, tinkamai nukreipti, padėti atsiskleisti ir pasirinkti savo gyvenimo kelią.

Šiuo ieškojimų tarpsniu paauglys kelia klausimus: „Kas aš esu?, „Ko aš siekiu?“, „Į ką aš esu panašus?“, „Su kuo man bendrauti?“, „Ką man rinktis?“ ir pan. Svarbu žinoti, kad jis pats vienas ne visada pajėgus surasti atsakymus, tad labai dažnai šalia jo reikalingas yra suaugęs žmogus- tėvas, motina, artimieji, mokytojas. Jie žinodami paauglystės psichologinius ypatumus galės ateiti į pagalbą jos ieškančiam paaugliui.

1. Paauglystės psichologiniai ypatumai

Paauglystė – tai sumaišties ir krizių, „„audrų ir sunkumų“ laikotarpis, kai, atrodo, viskas griūva, nors nieko dar nėra. Mokykliniais metais paauglys patenka tarp „egzistencinių žirklių“ – sena (vaikystės) gyvenimo prasmė jau nebetenkina, o nauja (suaugusiųjų) dar neatrasta. Todėl dažnai jaunas žmogus pakimba egzistenciniame vakuume, kurį lydi neurozės sindromas, depresijos, žalingi įpročiai, apima tuštumos, beprasmybės jausmas. Pasak V.Černiaus, tai judėjimas iš pažįstamos vaikystės į nežinomą suaugusio žmogaus gyvenimą. Nesugebėjimas suprasti, kas aš esu, – tapatumo stoka – sukelia sumaištį. Paauglystės laikotarpį vieni autoriai įvardija kaip 10 – 16 metus, kiti 13- 17, dar kiti mano, kad jis tęsiasi iki 20 metų. Jei nesiseka šį laikotarpį sėkmingai įveikti, paauglystė užtrunka. Įveikus ją, atsiranda pasitikėjimas savimi ir saugios ateities jausmas. Žmogus – individualybė, jo vystymosi raida sąlygojama daugybės faktorių, todėl įsprausti į griežtus rėmus, kada prasideda ir baigiasi šis laikotarpis, vargu ar galima ir svarbu, tačiau bendros tendencijos ir apibrėžties charakteristikos, būdingos tarpsnio išgyvenimams, išlieka tos pačios.

Fizinė ir pažintinė branda išryškėja savo laiku. Paaugliai gyvena tarsi dviejuose pasauliuose: bendraamžių ir suaugusiųjų.

1.1. Fizinė raida

Paauglystės tarpsniui būdingas spartus augimas ir lytinis subrendimas. Fizinis vystymasis netolygus ir intensyvus. Šis amžiaus tarpsnis- svarbiausias fizinio ir emocinio brendimo periodas. Tiksliausią informaciją apie save, savo jausmus, vidines reakcijas paauglys gauna iš savo kūno. LLaiku įsisąmoninęs savo vidines reakcijas, augantis žmogus dažniau remsis svarbiausiomis vertybėmis ir doriau elgsis. Vienas svarbiausių fizinio vystymosi faktų – lytinis brendimas (B.Grigaitė, 2006). Kai gėdijamasi savo išvaizdos, neskiriama dėmesio fizinei savijautai, sulėtėja ne tik kūno, bet ir proto bei jausmų raida. Palankiam prisitaikymui svarbu ne tik tai, kada bręstama, bet ir tai, kaip į šiuos pokyčius reaguoja aplinkiniai. Todėl negalima apsimesti nepastebint, kad šalia esantis jaunas žmogus jau išoriškai išauga iš vaikystės, kaip ir tiesiog nusikalstama į matomus pokyčius reaguoti pašaipomis, dviprasmėmis užuominomis.

1.2. Pažintinė raida

Paauglys pajėgesnis tampa sudėtingesniam analitiniam-sintetiniam suvokimui. Tai lemia išaugęs jo proto smalsumas, kuris reikalauja aukštesnės bei labiau organizuotos veiklos. Didėja suvokimo apimtis ir jis darosi nuoseklus ir visapusiškas tuo atveju, jei yra interesas, motyvas, jei ne – suvokimas lieka paviršutiniškas bei negilus. Darosi valinga atmintis, pagerėja atminties produktyvumas, naudojami įvairūs įsiminimo ir prisiminimo būdai, pastebimas gebėjimas susieti naujas ir senas patirtis bei žinias. Greičiau išmokstama įsiminti ir išlaikyti atmintyje daugiau informacijos. Mechaninį įsiminimą keičia loginis. Jau nebenorima „kalti atmintinai“, protestuojama prieš panašius mokytojų reikalavimus ir stengiamasi medžiagą pateikti savais žodžiais (B. Grigaitė, 2006).

Keičiasi paauglio mokymosi motyvai, dažnai mokymesi stokojama nuoseklumo, darosi svarbūs patarimai kaip mokytis. Santykiams su mokytojais būdingas paviršutiniškumas, svarbūs tokie dalykai: ppaties mokytojo asmenybė, jo erudicija, ar gerbiami mokiniai ir su jais skaitomasi, ar yra teisingi, vertinant poelgius ir mokymąsi. Todėl mokytojas turi labai pasistengti, kad nesugriautų savo autoriteto, nes jo pozicija jau nebėra priimama nesvarstant, kaip kad vaikystės metu, vien dėl to, kad mokytojas vyresnis, turintis daugiau patirties. Kiekvienas mokytojo žingsnis įvertinamas, neretai netgi vadovaujantis išankstinėmis neigiamomis nuostatomis.

Paauglystėje praplatėja interesų ratas, interesai tampa pastovūs, dėl to dažnai nukenčia mokymasis, mintys ir energija nukreipiama kitur. Sumažėja susidomėjimas mokykla, išryškėja įvairūs kraštutinumai. Jausmų pasaulis darosi subjektyvus, greičiausiai keičiasi ir mažiausiai matomas. Paauglystėje jausmai pasireškia labai subtiliai. Šiuo fizinio ir emocinio brendimo laikotarpiu pastebimas emocinis atsiribojimas nuo tėvų (arba jų vaidmuo jau netiesioginis), vienmečių, grupės nuomonės, normos paaugliams tampa labai svarbios. Jie įeina į grupes, apie kurias dažnai nežino net jų tėvai. Emocinis atsiribojimas nuo tėvų įvyksta todėl, kad paauglys galėtų ir būtų pajėgus užmegzti emocinius ryšius su bendraamžiais. Paaugliai, nepajėgūs šio uždavinio išspręsti, neįstengs priimti sprendimų, laisvai jaustis suaugusiųjų pasaulyje, nes emociškai bus dar vaikai, kaip ir nesugebės sukurti ryšių su bendraamžiais.

Ankstyvoje paauglystėje mąstymas yra dar egocentriškas. Dažnai paaugliai mano, kad jų asmeninis patyrimas yra unikalus ir kiti jų negali suprasti. Įvyksta esminių mąstymo pasikeitimų, paauglys jau geba

abstrakčiai, logiškai mąstyti, apibendrinti, lyginti, aktyviai reiškia savo nuomonę. Plėtojantis paauglių mąstymo gebėjimams, tobulėja jų socialinis supratingumas ir moraliniai sprendimai. Pradedama suprasti, ką kiti žmonės galvoja apie juos. Didėjant pažintiniams gebėjimams, daugelis paauglių pradeda galvoti apie tai, kas idealu, ir tampa gana kritiški visuomenės, savo tėvų ir savo trūkumų atžvilgiu. Labai svarbu, kad atsiradęs mąstymo kritiškumas, kuris labai charakteringas paauglystėje, nevirstų nepateisinamu abejojimu viskuo, ginčijimusi, nepagrįstu priešgyniavimu. Ne mažiau svarbus paauglio mąstymo bruožas – kūrybinio mąstymo vystymasis (B. Grigaitė, 2006). KKaip save ir savo aplinką suvokti, keisti, formuoti, kaip susikurti sąlygas, kurios suteiktų teigiamų emocijų ir kuriose galima visiškai atsiskleisti? Tai gali padaryti tik kūrybingas žmogus, kuris savo gyvenimo pažinimo eksperimentą vykdo be galo nuosekliai, atkakliai, be nuolaidų ir išlygų sau. Kūrybiška asmenybė paprastai geba vienaip ar kitaip save realizuoti, išreikšti, būti atvira gyvenimui ir visokiam patyrimui, pasitikinti savimi. Labai gyva vaizduotė, kaip neatskiriama kūrybiškumo savybė. Jos plėtojimas ugdo originalų, nešablonišką mąstymą, intuiciją, norą suprasti ir interpretuoti savo patirtį. Kūrybiškumo ppuoselėjimas labai svarbus jaunam žmogui projektuojant ateitį, nes kūrybingas jaunuolis lengviau randa ir panaudoja pačias įvairiausias priemones savo tikslui pasiekti, naujoms vertybėms kurti (R. Žukauskienė, 1996).

Dėmesiui būdingas prieštaringumas ir selektyvumas, atsiranda galimybė daugiau apimti ir ilgiau išlaikyti dėmesį. Svarbu, kkad paaugliui būtų įdomu ir prasminga tai, ką jis daro, kad būtų įvertintos jo pastangos. Jau pradedama mąstyti apie ateitį, daugelis svajoja apie prestižines profesijas, įdomų darbą. Todėl jaunam žmogui svarbu pasirinkti tokį užsiėmimą, kuris atitinka asmeninius interesus ir sugebėjimus. Gyvenimas pilnas įvairių konfliktų, tad mokykla, tėvai turėtų padėti jaunuoliui išlavinti sugebėjimą suvokti ir analizuoti situacijas, kurti vertybes bei išsiugdyti atsakomybę. Jau nuo pat paauglystės reikia priimti sprendimus, kurie ne visada lengvi, svarbu padėti paaugliui suformuoti tinkamą vertybių sistemą, kuri padėtų apsispręsti, kurią galimybę iš daugelio rinktis, tai nulems jo santykius su kitais žmonėmis ir aplinka (V. Černius, 2006). Tokiu būdu galima teigti, kad būtent paauglystės laikotarpiu formuojasi tos vertybinės nuostatos, kurios tolesniame gyvenime padės arba trukdys sugyventi su savimi, aartimaisiais ir visuomene, darys įtaką priimant sprendimus.

Paauglystėje pradeda ryškėti tam tikri subrendimo elementai. Besiformuojantis subrendimo jausmas yra svarbiausias psichologinis darinys, tai subjektyvus požiūris į save, kaip suaugusįjį, pasirengimo būti suaugusiųjų kolektyvo visaverčiu nariu išgyvenimas(B. Grigaitė, 2006). Paauglio subrendimas gali pasirekšti moraliniu elgesiu, protine veikla, interesais, romantiniais santykiais, išorine išvaizda ir pan. Socialinis moralinis subrendimas matyti iš santykių su suaugusiais, kai paauglys pradeda rūpintis savo šeima, stengiasi jai padėti kritiškais momentais, dalyvaudamas šeimos gyvenime suaugusiojo teisėmis. Tai itin svarbus pokytis, nes ddalyvaudamas šeimos gyvenime jaunas žmogus tam tikra prasme projektuoja būsimos savo šeimos modelį, mokosi būti ne tik šalia, bet ir kartu. Proto ir interesų subrendimas pasireiškia troškimu lavintis pačiam. Būtent paauglystės laikotarpiu surandami tie interesai, kurie lydės tolesniame gyvenime. Dažnai išore, manieromis, elgesiu pamėgdžiojami suaugusieji. Paauglio subrendimą rodo, kai paauglys stengiasi, kad su juo būtų elgiamasi kaip su suaugusiu, t.y. siekia, kad jį gerbtų, pripažintų jo orumą (jei to nepavyksta pasiekti, protestuoja įvairias būdais, jaučia nuoskaudą, nemandagiai elgiasi); siekia savarankiškumo; turi savo elgesio nuostatas, pažiūras ir nuomonę, stengiasi ją ginti. Neretai tai lemia įvairių situacijų konfliktišką prigimtį, tačiau svarbu suvokti, kad konfliktiškumas kyla ne dėl išankstinių priešingų nuostatų, o dėl sieko būti lygiam su suaugusiais, įvertintam, gerbiamam, noro dalyvauti primant sprendimus.

1.3 Psichosocialinė raida

Paauglystėje sprendžiamas psichosocialinės raidos stadijos uždavinys- tapatybė ir vaidmenų neaiškumas.

Paauglys gilina savivoką, mėgindamas vaidmenis, paskui suderindamas juos ir taip siekdamas individualios tapatybės. Pagal E. Eriksoną, šiuo tarpsniu būdinga psichosocialinė krizė: tapatumo jausmas ßà vaidmenų sumaištis (ją reikia išspręsti). Tapatumo jausmas yra suvokimas, kas tu esi ir kaip tinki prie likusios visuomenės dalies, kaip tau tinka kultūra, kurioje gyveni (C. Boerree, 2006).

Šį poreikį giliau save suvokti E. Eriksonas vadina „tapatybės paieška“. Ieškomas „savasis aš“, intensyviausiai formuojasi charakteris.

C. Rogersas manė, kad tapatumo jausmas leidžia mums pamatyti save tokius, kokie esame iš tikrųjų, sėkmingas asmeninis tapatumas pasiekiamas tada, kai tampama visiškai funkcionuojančia asmenybe. Tai priklauso nuo pasirengimo būti atviriems patirčiai. Paauglystė yra svarbus laikas tokiam atvirumui pasiekti. Paauglys, kuris tobulėja ir lieka atviras naujai patirčiai, gali matyti gyvenimą visai kitaip ir surasti kūrybiškus socialinių problemų sprendimus. Šiuo laikotarpiu labai svarbus pasitikėjimas savo paties sugebėjimais, o jis negali atsirasti be tiesioginės patirties. Paauglys turi išmokti savo interesus paaukoti dėl kitų ir tuo pačiu metu siekia pripažinimo, jo pastangų įvertinimo.Paaugliai, formuodami savo tapatybę, pradeda atsiskirti nuo tėvų. Jie laisviau ir atviriau jaučiasi su draugais negu su šeima. Tik nedidelei mažumai tėvų ir jų paauglių tai reiškia tikrąjį susvetimėjimą. Kai santykiai su tėvais geri, tai jie paprastai geri ir su bendraamžiais.

Paauglystėje dedami dorovinės sąmonės pagrindai. Intensyvus dorovinės asmenybės formavimas, dorovinės sąmonės formavimas bei elgesio normų įvaldymas – svarbiausia psichologinė paauglystės charakteristika. Pastebimai bręsta asmenybė, formuojasi pasaulėžiūra, doroviniai įsitikinimai, idealai, vertinimo sprendimai, kuriais paauglys pradeda vadovautis. Idealai labai svarbūs paauglystėje: gilūs, turiningi, tarsi moraliniai etalonai, į kuriuos siekiama lygiuotis ir kurie įsikūnija svajonėse. Kita vertus, svajonėse paauglys tarsi projektuoja savo būsimą gyvenimą ir veiklą (B.Grigaitė, 2006). Todėl itin svarbu, sužinojus paauglio ssvajones, iš jų nesišaipyti, nesijuokti, nerodyti nepasitenkinimo, nes vis dėlto pats jaunas žmogus nori priimti sprendimus ir, jeigu to negali padaryti, pasijunta pažemintas. Jis pats turi modeliuoti savo gyvenimą ir padėti jam gali tik neįkyri pagalba, patarimas, o ne tiesioginis kišimasis, juolab priešinimasis.

Vienas svarbiausių momentų paauglio vystymesi – savimonės, poreikio suvokti save, kaip asmenybę, formavimasis. Paauglys pradeda domėtis savimi, savo vidiniu pasauliu, atsiranda poreikis įvertinti save ir lyginti su kitais. Kaip teigė A. Augustinas, „Pažindamas save, aš pažįstu ir kitą”. Savimonės formavimosi pradžia paženklina visą paauglio psichinį gyvenimą, jo santykius su aplinka. Paauglystėje vis didesnę įtaką savęs vertinimui daro bendraamžiai, draugai; perdėtai reaguojama į pasakytus neigiamus žodžius. Suaugusieji turi padėti paaugliui bręsti doroviškai, pažinti save, formuotis savimonei, bendrauti. Paauglys bando surasti savo vietą gyvenime, bet gyvenimiškos patirties dar neturi, todėl pagalba jam reikalinga.

Neprisitaikymo požymis ir žalinga veikla: fanatiškumas (yra tik juoda arba balta, galimas vienintelis būdas – tas, kuris yra), ßà savęs išsižadėjimas, išsiskyrimas iš kitų, nepritapimas (atsiranda neatradus savo tapatumo, įninkama į narkotikus, religinius judėjimus, delinkventiškas grupes, nes galiausiai buvimas „blogu“ yra geriau nei iš viso nežinoti, kas esi). Tai sudėtinga stadija, kuri gali sukelti ir labai skaudžių krizių, tačiau beveik neįmanoma jos išvengti, todėl išgyvenant tokio pobūdžio

krizes labai svarbus supratingumas.

Kai sėkmingai pereinama per šią stadiją, atsiranda lojalumo jausmas, atsidavimas, vietos visuomenėje, kuriai priklausai, atradimas.

Vienas ryškiausių paauglio bruožų yra jo socialumas – siekimas bendrauti su bendraamžiais. Tačiau socialumas ribotas: paauglys linkęs bendrauti ne su visais, tik su savo bendramečiais ir šiek tiek vyresniais (L. Jovaiša, 1993).

Bendraamžiai labai paveikia visą paauglio socialinį gyvenimą. Draugystės motyvai tampa svarbesni, ieškoma bendraminčių, artimo draugo.

Psichologai išskiria paauglių tarpusavio santykių formas: bendravimą, draugavimą ir draugystę. Bendravimo veikloje paauglys pažįsta kitą iir save, atsiranda kiti vertinimo kriterijai. Labiausiai paaugliai siekia draugystės, nes ji suponuoja glaudų paauglių suartėjimą, psichologinį kontaktą ir pasitikėjimą. Paauglystė ir jaunystė jau Antikos laikais buvo laikoma priviligijuotu draugystės amžiumi. Tai intensyviausias ir emocionaliausias bendravimo periodas, įtraukiantis į draugystės sūkurį. Tai polėkis, veržimasis, puolimas. Sokrato žodžiai: “Pasakyk, su kuo draugauji, ir aš pasakysiu, kas tu esi”, ne mažiau aktualūs ir šiandien, “Draugas-mūsų antrasis aš”-tarsi papildo Aristotelis. Paauglių draugystė tampa vis pastovesnė. Iki paauglystės ta draugystė yra gana neemocinga ir nnebūna didelės įtampos tarp meilės ir neapykantos. Nutrūkę draugystės ryšiai išgyvenami labai sunkiai.

Draugystės idealas –visada kartu, viską pusiau. Senovės išminčius Seneka teigė, kad kiekvienam žmogui reikalingas kažkas, su kuo galėtų ieškoti. Labai svarbus tampa pasitikėjimas draugu, atsakomybės jausmas. ““Mažajame prince” lapė pasakė tokius žodžius: “Pasidarai amžinai atsakingas už tą, su kuriuo susibičiuliauji” (A.de Sent Egziuperi). Tai žodžiai, kurie gana tiksliai atspindi paauglių poreikį ne tik turėti draugą, bet tarsi susilieti su juo, tokiu būdu padėti ir sau, ir jam išgyventi sudėtingų krizių periodus. Taigi augant tampa labai svarbus sielų bendrumas, dvasinis panašumas.

Elgesiui su priešinga lytimi būdingas ambivalentiškumas: nors berniukai ir mergaitės yra atsiskyrę, jie tuo pačiu ir domisi vieni kitais. Susidomėjimas kitos lyties vienmečiais turi nemažą reikšmę paauglio asmenybės raidai.

Žmogus kiekviename savo raidos etape turi atlikti to meto vystymosi uždavinius, tai jam garantuoja sveiką ir sėkmingą gyvenimą. Anot E. Eriksono, jei turi galimybę, pakeliauk, pamatyk pasaulio, suprask, kas tau patinka, kas tu esi (C. Boerree, 22006), taip galime išvesti paralelę su ateities pasirinkimu – pamatyk, išbandyk viską, kas tave domina, ką mėgsti daryti, kam esi gabus, per tai geriau suprasi, kas tu esi.

2. Paauglystės psichologinių ypatumų įtaka ateities planavimui

Paauglystės etapas yra bene reikšmingiausias žmogaus ateities požiūriu. Sėkmingai įveikus tapatumo ir vaidmenų sumaišties krizę, atsiranda pasitikėjimas savimi ir saugios ateities jausmas. Karjeros požiūriu šis etapas yra ypatingas tuo, kad būtent paauglystėje tarp kitų tapatumo įtvirtinimui svarbių klausimų keliami ir tokie: kokį darbą aš ketinu dirbti? kkokia bus mano karjera? Taigi jau paauglystėje, jei sėkmingai įveikiama jos krizė, žmogus ima kurti savosios ateities planus. Paauglystės laikotarpis yra svarbus karjeros aspektu ir dėl kitų priežasčių, t.y. kai paauglys bando įtvirtinti savąjį tapatumą, nustatyti savąjį vaidmenį visuomenėje, kyla natūralus poreikis giliau pažinti save, bendrauti ir veikti socialinėje aplinkoje. Tokia veikla yra prielaida asmeninei ir socialinei kompetencijoms, kurios yra būtinos karjeros procese, ugdytis. Ugdymo aspektu svarbu, kad tos prielaidos būtent šiame amžiuje būtų pakankamos.

Paauglys rengiasi suaugusiojo žmogaus gyvenimui – pasiekti emocinę ir ekonominę nepriklausomybę, įgyti socialinius įgūdžius, reikalingus profesijai pasirinkti ir pasirengti gyvenimui.

Ieškojimų erdvėje nuostatos dėl ateities gali dažnai keistis. Renkantis dažnai orientuojamasi į tai, ką renkasi bendraamžiai, nes santykiai su jais yra svarbūs. Todėl, individualios tapatybės siekimas labai svarbus ateities kelio pasirinkimui. Ieškoma savo vaidmens, taigi galima orientacija į autoritetus: mokytojus, vyresnius draugus, giminaičius, TV žvaigždes ir pan. Autoritetas gali būti arba teigiamas, arba neigiamas. Kaip ir pasirinkimas.

Tėvai gali ir sustiprinti paauglio pasirinkimą arba sukelti norą priešintis (nes juk tėvai yra tie, kurie skiriasi nuo bendraamžių, taigi ir nuo pateis paauglio, vadinasi, jais negalima pasikliauti, sprendžiant apie ateitį). Ateities projekcijai gali turėti įtakos besiformuojantys paauglio pasaulėžiūros idealai, kurie motyvuoja jo veiklą, jie dar labai konkretūs –– idealai, į kuriuos norima būti panašiems. Kiekvienam karjeros vystymosi etape žmonės atliepia skirtingus vaidmenų aspektus. Paauglystė – tyrinėjimo etapas, kuriam būdingas savęs atradimas dalyvaujant įvairiose diskusijose, vaidmenų atlikimas, stebėjimas, savęs pažinimas.

Atvirumas visokiai patirčiai laiduoja pasitikėjimą savimi, autonomiškumą, supratimą, kad pasirinkimas glūdi pačiame subjekte. Šiuolaikinė karjeros samprata išryškina paties žmogaus atsakomybę už savo gyvenimą, dvasinį augimą. Tačiau, kad žmogus galėtų sėkmingai pasirinkti, t.y. pasirinktų augimą, jam būtinas vertybinis pagrindas. Jis formuojasi asmenybės brendimo laikotarpiu. Savirealizacija neatsiejama nuo vertybinių orientacijų. Gerėja darbo reikalavimų supratimas, laiko perspektyvos suvokimas, įsisamoninamas skirtumas tarp mėgstamų ir nemėgstamų veiklos rūšių, polinkiai susiejami su profesinėmis aspiracijomis, ryškėja pageidaujamų profesijų grupės kontūrai. Remdamasis tam tikromis vertybėmis individas prisiima atsakomybę už profesijos rinkimąsi ir tam tikrą konkretų sprendimą. Individas įsisąmonina savo pasirinkimo esmę ir atsakomybę už šio sprendimo įgyvendinimą. Kokia veikla geriausia individui, lemia individualios savybės.

Karjera yra erdvė asmenybės sklaidai, todėl labai svarbu padėti tinkamus jos pamatus. Būtent paauglystė, kaip savęs, savo tapatumo ieškojimo laikas, ir yra labai tinkamas tam metas, nes jaunas žmogus yra linkęs aiškintis, daug kuo domėtis, susirasti vietą ir tarp bendraamžių, ir visuomenėje. Jei šiuo laiku nebus sudarytos sąlygos pasijusti nereikalingam, pažemintam, įskaudintam, paauglys sėkmingai išgyvens šį krizių laikotarpį ir padės tvirtus ppamatus sėkmingai savo, kaip žmogaus ir visuomenės nario, ateičiai.

Apibendrinimas

Paauglystėje susiduriama su identiteto (savojo „aš“) ir vaidmenų pasikeitimo krize (kas aš esu?), todėl pagrindiniu uždaviniu tampa savo individualaus „aš“ susikūrimas. Įvyksta esminių mąstymo pasikeitimų, paauglys jau geba abstrakčiai, logiškai mąstyti, apibendrinti, lyginti, aktyviai reiškia savo nuomonę. Plėtojantis paauglių mąstymo gebėjimams, tobulėja jų socialinis supratingumas ir moraliniai sprendimai. Pradedama suprasti, ką kiti žmonės galvoja apie juos. Didėjant pažintiniams gebėjimams, daugelis paauglių pradeda galvoti apie tai, kas idealu, ir tampa gana kritiški visuomenės, savo tėvų ir savo trūkumų atžvilgiu. Paauglystėje dedami dorovinės sąmonės pagrindai. Intensyvus dorovinės asmenybės formavimas, dorovinės sąmonės formavimas bei elgesio normų įvaldymas – svarbiausia psichologinė paauglystės charakteristika. Pastebimai bręsta asmenybė, formuojasi pasaulėžiūra, doroviniai įsitikinimai, idealai, vertinimo sprendimai, kuriais paauglys pradeda vadovautis. Paauglys rengiasi suaugusiojo žmogaus gyvenimui – pasiekti emocinę ir ekonominę nepriklausomybę, įgyti socialinius įgūdžius, reikalingus profesijai pasirinkti ir pasirengti gyvenimui. Vienas ryškiausių paauglio bruožų yra jo socialumas – siekimas bendrauti su bendraamžiais

Nesugebėjimas suprasti, kas aš esu, tapatumo stoka, sukelia sumaištį. Jei nesiseka šią krizę sėkmingai įveikti, paauglystė užtrunka. Ją įveikus atsiranda pasitikėjimas savimi ir saugios ateities jausmas. Jei tapatumas neįtvirtinamas, žmogus yra nepajėgus sąmoningai rinktis tolesnes savo mokymosi ar darbines veiklas. Tokio žmogaus karjera negali būti

sėkminga, nes pats negali atsakyti sau, ko siekia ir kas jam yra karjeros sėkmė.

Naudotos literatūros sąrašas:

1. Boerree C. G. Personality Theories: Erik Erikson. Shippensburg University, Department of Psychology. 2006. Aplankyta: 2007-02-10, http://webspace.ship.edu/cgboer/erikson.html

2. Černius V.J. Žmogaus vystymosi kelias. Nuo vaikystės iki brandos.-Kaunas: Pasaulio lietuvių kultūros, mokslo ir švietimo centras, 2006, p.72-202.

3. Grigaitė B. Asmenybės raidos psichologija: paskaitų konspektai. Kaunas, 2006, p.45-63.

4. Jovaiša L. Edukologijos įvadas. Kaunas: Technologija, 2003. -192p.

5. Stanišauskienė V. Rengimos karjerai proceso socioedukaciniai pagrindai: monografija. Kaunas: Technologija, 2004. -170p.

6. Žukauskienė R. Raidos psichologija. VVilnius: Valstybinis leidybos centras, 1996, p.295-306.