Paauglystės ypatumai

T U R I N Y S

I. ĮVADAS 3

II. FIZIOLOGINIAI PAAUGLYSTĖS YPATUMAI 4

III. PSICHOLOGINIAI PAAUGLYSTĖS YPATUMAI 5

1 Paauglio reakcija į fizinį brendimą. 5

2. Tapatumo raida 6

2.1. Paauglio poreikiai 6

2.2. Psichologiniai paauglystės sunkumai 8

3. Mąstymas, būdingas paaugliui 10

4. Emocijos paauglystėje 11

5. Elgesio ypatumai 12

IV. ASMENYBINIAI PAAUGLYSTĖS YPATUMAI 13

V. PAAUGLYSTĖS RAIDOS YPATUMAS 16

NAUDOTA LITERATŪRA 20I. ĮVADAS

Kiekvienas amžiaus tarpsnių turi tipiškų bruožų, kurie ilgainiui kinta. Tarp vieno ir kito tarpsnio įsiterpia perėjimo fazė. Kai vieni psichikos ypatumai pasidaro nebe tokie reikšmingi, atsiranda kiti, jiems ttenka pagrindinis svoris asmenybės struktūroje. Šiame kitimo procese svarbų vaidmenį atlieka vyraujanti vaiko veikla, naujas tos veiklos turinys, nauji santykiai su suaugusiais. Pereinant iš vaikystės į jaunystę tokia fazė vadinama paauglystė.

Paauglystės amžius gana sąlygiškas. Kai kurie autoriai nurodo jas esant nuo 12 iki 18 metų. Po to eina jaunystės periodas. Užsienio autoriai šį ilgą paauglystės laikotarpį dažnai vadina adolescencija: 12-14 metų laikotarpis yra ankstyvoji adolescencija, 15 metai laikomi pereinamaisiais ir vėlyvoji adolescencija nuo 16 iki 18 metų. Paauglystės , arba aadolescencijos , pabaigos tiksliai nurodyti negalima, tad ir jaunystės pradžios tiksliai negalima nurodyti. Kai kuriose šalyse laikoma, jog paauglystė baigiasi, kai individas visiškai subręsta lytiškai ir gali reprodukuoti naują kartą. Kitose šalyse, tai savaime suprantamas perėjimas į subrendimą, teisė kurti ššeimą. Paauglystės periodizacijos sudėtingumas susijęs su nesinchroniška socialine ir psichine raida. Ankstesnis, lyginant su berniukais, mergaičių brendi-mas taip pat kliudo nustatyti vienodas paauglystės amžiaus ribas. Todėl net juridiniuose dokumentuose to paties amžiaus žmogus gali būti traktuojamas kaip ribotos atsakomybės nepilnametis ir kaip pilnateisis. Jungtinių Tautų organizacijos Vaiko teisių konvencijoje, galiojančioje ir Lietuvoje, teigiama, kad „vaiku laikomas žmogus, neturintis 18-os metų, jeigu pagal taikomą įstatymą jo pil-nametystė nepripažįstama anksčiau.“II. FIZIOLOGINIAI PAAUGLYSTĖS YPATUMAI

Paauglystės pradžia yra ir sparčių fizi-nių kūno kitimų pradžia. Ryškiausi jų kūno proporcijų ir ūgio. Lytinis brendimas skirstomas į 3 fazes: prepubertetą ( brendimo įžangą), pubertetą ( tikrąjį brendimą) ir postpubertetą (brendimo pabaigą). Paauglystėje augimo tempas toks pat kaip pirmaisiais gyvenimo me-tais (15-25 cm per metus). Augant kūnui keičiasi jo pproporcijos, paauglys tampa fiziškai stipresnis, nors jo judesių koordinacija lai-kinai menkėja.

Nustatyta, jog lytinis brendimas gali prasidėti apie 7 metus, o vėliausiai apie 14 metus. Nuo metų berniukams pradeda smarkiai augti sėklidės, ypač padidėja 11-12 metais, paauga ir varpa, o 13 metais atsiranda gaktiplaukiai, plaukai pradeda augti ir pažastyse. Intensyviausias brendimas yra 13-14 metais. Mergaičių pirmieji lytinio brendimo požymiai matyti jau 7-9 metais. Jos sparčiai bręsta nuo 11 iki 12 metų, kartais iki 13 metų visiškai subręsta. Mergaičių lytinį brendimą rrodo antriniai lytiniai požymiai ( gaktinių ir pažastinių plaukų augimas), klubų suapvalėjimas, krūtų augimas, o būdingiausias iš jų yra apie 11 metus, tai staiga padidėjęs ūgis. Šiuo metu mergaitės pralenkia berniukus. Vėlyvosios paauglystės laikotarpiu toliau vyksta lytinis brendimas, kuris maždaug trunka iki 17 metų. Berniukams atsiranda poliucijos, mergaitėms- mėnesinės. Krūtys ir klubai pilnėja iki 16 metų. Berniukai 13-14 metais ūgiu pasiveja mergaites ir pralenkia visam laikui. Paauglystė baigiasi lytinių liaukų subrendimu, jų funkcionavimu, kuris dažnai sąlygoja ir vaisingumą.

Dabar lytinio ir fizinio brendimo požymiai pasirodo maždaug dviem metais anksčiau nei prieš keliasdešimt metų. Šis brendimo greitėjimas vadinamas akceleracija.

Fizinis atskirų organų bei jų sistemų brendimas paaug-lystėje yra netolygus. Tai kartu su objektyviais sunkumais paaug-liui kelia ir psichologinių sunkumų naujai suvokiant ir įvertinant save. Intensyvus brendimas paauglystėje susilpnina atsparumą li-goms, padidina dirglumą.

PSICHOLOGINIAI PAAUGLYSTĖS YPATUMAI

1. Paauglio reakcija į fizinį brendimą

Paauglys suvokia, kad jo kūno pokyčiai yra greitai pasibaigsiančio tapsmo suaugusiuoju požymiai. Jis (ji) ban-do save įvertinti, kaip atitinka suaugusio vyro ar moters vaidme-nis, lygina save su bendraamžiais. Taigi ypatingai domisi savo kū-nu ir net nežymius nukrypimus nuo jam neaiškios bei sunkiai nu-sakomos „normos“ suvokia kaip grėsmę. Kūno pojūčių įsisąmoninimas ir įtraukimas į kūno schemą savojo kūno vaizdinių ir nuo-statų į jį vvisumą – viena svarbiausių paauglio asmenybės tapatumo problemų. Dėl brendimo variacijų ir paaugliams būdingo savęs ly-ginimo su bendraamžiais ar kokiais nors etalonais jiems sunku sa-ve adekvačiai vertinti, o pernelyg aukštas ar žemas vertinimas gali tapti agresyvaus ar depresyvaus elgesio paskata, lemti neurotiškas reakcijas, anoreksiją. Abiejų lyčių paaugliai savo antrinius lytinius požymius laiko visavertiškumo patvirtinimu, tačiau gali negatyviai reaguoti į pirminių lytinių požymių raidą. Psichologiniai fizinių pasikeitimų aspektai:

1. Labai svarbu, kad pirmųjų menstruacijų ir poliucijų pasirodymą paaugliai ir jiems artimi suaugę žmonės ( tėvai, mokytojai) priimtų kaip normalų, būtiną reiškinį.

2. Jeigu tėvai nepaaiškins, kas tai yra, paaugliai ilgai gali bijoti naujų lytinio brendimo pasirodymo požymių.

3. Padėti įveikti baimę gali ne tik tėvai, bet ir klasės auklėtojai, bendraamžiai.

4. Dauguma paauglių, kaip taisyklė, patiria neigiam jausmą pasirodžius pirmosioms menstruacijoms ar poliucijoms.

5. Normaliai į šį reiškinį reaguoja tie paaugliai, kurių tėvai juos ruošė brendimo periodui.

6. Pernelyg greitas fizinis paauglių vystymasis sudaro daug sunkumų ne tik pačiam paaugliui, bet ir tėvams.

7. Bet kuriuo atveju, kai besivystantis paauglys “eina koja į koją”su bendraamžiais – anksčiau ar vėliau bręsta, – dėl viso to jis gali rimtai sielotis ir rimtai gali nuspręsti, jog yra sergantis ar nepilnavertis žmogus.

8. Prie neigiamų ankstyvojo fizinio išsivystymo pasekmių. galima priskirti per didelį suaugusiųjų reiklumą: jiems sunku suprasti, kad nepaisant ūgio, vyriškos veido išraiškos, susiformavusios eisenos, – vis tiek jie dar vaikai.

9. Lėtai bręstantiems paaugliams labai sunku varžytis su bendraamžiais, pvz., nedidelis ūgis neleidžia pasiekti gerų rezultatų sporte. Bendraamžiai ignoruoja paauglį, vadina “vaiku”, iš jo šaiposi.

10. Ankstyvas brendimas mergaitei tampa našta. Ji išsiskiria iš kitų. O jai norisi būti tokia, kokios yra bendraamžės. Dėl to ji gali susirgti anoreksija arba bulimija.2. Tapatumo raida

Paauglystėje emocinis ir protinis patyrimas persitvarko, elgesys pasidaro savarankiškas, atsikratoma vaikiškos priklausomybės, mėginama į pasaulį pažvelgti suaugusiųjų požiūriu. Intensyvus paauglio savęs suvokimas, vertinimas, savęs vaizdo sudarymas, pozicijos gyvenime ieškojimas psichologų vadinamas identiškumo (tapatumo) formavimusi.

Eriksono teorija paauglystę apibūdina kaip tapatumo arba vaidmenų sumaišties periodą. Jis suteikė ypatingą reikšmę paauglystės periodui, ir visuomenė taip pat pripažįsta, kad ši raidos stadija unikali, ji leidžia pasirinkti ištęstą psichosocialinį moratoriumą, kurio metu paaugliui suteikiama laisvė įveikti savo tapatumo krizę.

Paauglys ieško savo asmeninio tapatumo, nors šis procesas ir nėra vertinamas vienareikšmiškai. Norint visiškai suprasti paauglio tapatumo raidą, reikia atsižvelgti į daugelio raidos procesų tarpusavio sąveiką: fizinį brendimą, socialinį patyrimą, kognityvinę raidą. Paaugliui įveikti tapatumo krizę padeda naujas mąstymo būdas, kuriame realybė tampa antraeile. Paauglys, pasiekęs formalaus operacinio mąstymo stadiją, gali įsivaizduoti savo ateitį, apsvarstyti realiai egzistuojančias socialines

problemas.

Visuomenė tapatumui ieškoti pateikia vertybes, kurios išlaikė laiko išmėginimus ir vis dar atlieka savo funkcijas, ir socialines struktūras arba papročius, kurie palengvina šį perėjimą. Pagal tai, kaip visuomenės nariai sutaria pagrindinių vertybių atžvilgiu, kaip keičiasi socialinės normos, tapatumą pasiekti būna lengviau arba sunkiau.

Paauglys, išsilaisvinęs iš tėvų, vis daugiau prisiima bendraamžių vertybes. Grupių struktūra priklauso nuo amžiaus. Paauglių draugystė darosi vis pastovesnė. Bendraamžių grupės padeda paaugliui užmegzti ryšius su priešingos lyties asmenimis.

Šeima taip pat yra svarbi formuojantis paauglio tapatumui. Tyrimai rodo, kkad nuo tėvų elgesio su paaugliu stiliaus labai priklauso, kaip paaugliui pavyks įveikti tapatumo krizę.

1.1. Paaug1io poreikiai

Paauglio poreikiai artėja prie suaugusiojo po-reikių. Remiantis A. Maslovo siūloma poreikių klasifikacija, pa-auglio poreikius galima apibūdinti kaip:

a) fiziologinius, tarp kurių stiprėja fizinio ir seksualinio aktyvumo poreikis;

b) saugumo,kurių sustiprėjimą lemia paaugliui keliančios nerimą fizinės ir

psichologinės permainos, o tenkinami jie nebe tik šeimoje, bet ir bendraamžių grupėse;

c) nepriklausomybės, kurie remiasi naujomis paauglio kognityvinėmis ir fizinėmis

galimybėmis;

d) prisirišimo (meilės), kurie remiasi atsiskyrimu nuo tėvų ir llytiniu brendimu;

e) pasiekimų, kurie gali turėti skirtingą pagrindą realizuoti naujas kognityvines

galimybes, padaryti įspūdi priešin-gai lyčiai, pakelti savo statusą bendraamžių grupėje; pasiekimų po-reikis gali ir susilpnėti, jei paauglys priklauso grupei, pasižyminčiai menka motyvacija;

f) savirealizacijos, kurie siejami ir su pasieki-mais, iir su įsitvirtinimu visuomenėje.

Nurodytų poreikių reikšmė paauglystės laikotarpiu skirtinga. 12–14 metų paaugliai yra komformistiški, jie labiau orientuojasi į ben-draamžius, o todėl jų savirealizacijos poreikis silpnesnis. Poreikiai priklauso ir nuo lyties. Antai mergaitės jaučia stipresnį saugumo poreikį nei berniukai.

Paauglio psichologiniai poreikiai . Paaugliui reikia tėvų meilės. Nepaisant to, kad fiziškai sūnus ar dukra jau gali atrodyti subrendę, emociškai jie tebėra vaikai, kuriems reikia jausti, kad yra mylimi ir svarbūs savo tėvams net ir tada, kai jų elgesys yra nepakenčiamas. Paauglys – kaip veidrodis: jis daugiau atspindi jam teikiamą meilę, negu pats ją skleidžia. Jeigu paaugliui rodoma meilė – jis ją grąžina, jei pyktis – jis ir gražina pyktį.

Paauglys nori jaustis saugus, bet nevaržomas. Paauglystė – savo nepriklausomybės ribų plėtimo amžius. PProtestas prieš tėvų įkyrią kontrolę, griežtų taisyklių laužymas yra būdas įrodyti pasauliui, kad jie yra, nes kitaip to išreikšti dar nesugeba, bet protingos, argu-mentuotos taisyklės, užtikrinančios paauglių saugumą, parodo, kad jie. tėvams rūpi. Per didelė kontrolė skatina protestą ar pasyvumą, visiška laisvė – palieka paauglį vienišą ir pažeidžiamą.

Paauglys nori gerbti savo tėvus. Paauglystė – santykių šeimoje pertvarkymo laikas. Jei vaikas klausė tėvų todėl, kad jie yra tėvai, tai paauglys klausys tik tada, jei reikalavimai bus logiški ir argumentuoti. Priversti ggalima tik bijoti, o pagarbą reikia nusipelnyti.

Paauglys nori būti vertinamas ir gerbiamas. Ko jie bijo labiausiai – tai ne nuomonių skirtumo, o pykčio, pajuokos, nuvertinimo. Jei į netinkamą sūnaus ar dukros elgesį sureagavote grubiai, per stipriai, dera atsiprašyti. Nuoširdumas, drąsa pripažinti savo klaidas, sugebėjimas nekritikuoti yra elgesio stilius, kurio paaugliai išmoksta iš tėvų. Jausdamas tėvų pagarbą sau, paauglys išmoksta gerbti ir vertinti save bei aplinkinius.

Paauglys turi teisę atvirai ir tiesiogiai reikšti savo jausmus. Jei nuolat kartosite savo supykusiam paaugliui „Nedrįsk su manimi taip šnekėti!“, jis liausis tą sakyti tiesiogiai, bet išreikš, pats to nesuvokdamas, jus liūdinančiu elgesiu: iššaukiančia šukuosena, blogais pažymiais mokykloje, galbūt alkoholiu ar narkotikais. Paaugliai dažnai netinkamu elgesiu netiesiogiai išreiškia priešiškumą mums, kai draudžiame jį išreikšti žodžiais.

2.2.Paauglystės psichologiniai sunkumai

Paauglystės raidos apžvalga atskleidė ir kai kuriuos paaugliui būdingesnius sunkumus. Dalis jų susijusi su raidos variacijomis (pvz.: spartesnis ar lėtesnis nei bendraamžių kūno augimas paprastai ap-sunkina fizinių pokyčių priėmimą, stabdo asmeninio tapatumo pa-ieškas; spartesnis lytinis brendimas skatina aplinkinius griežčiau kontroliuoti paauglį ir kliudo šiam eksperimentuoti autonomija ir atsakomybe). Kokių nors brendimo normų nustatymas yra itin są-lygiškas, ir daugelis paauglių vienu ar kitu brendimo aspektu išsiskiria iš bendraamžių, tad su paminėtais, tačiau skirtingo masto sunkumais susiduria kone visi ppaaugliai. Dėl šių priežasčių sudėtin-ga vienareikšmiai atskirti paauglių psichinę normą ir patologiją, nes ir statistiniai, ir idealios raidos kriterijai paaugliams sunkiai pritaikomi. Subjektyvūs paauglių išgyvenimai taip pat nėra pakan-kamas psichinės patologijos rodiklis.

Paaugliai taip pat išgyvena ir nemažai psichosocialinių konfliktų. Nagrinėjant pastaruosius pirmiausiai dera pastebėti, jog savaran-kiškumo įgijimo laikotarpis nuolat ilgėja, todėl psichologinė, fizinė ir socialinė brandos raida gali būti netolygi. Tai skatina konflik-tus, kuriuos, kalbant apie paauglystę, reikėtų vertinti kaip normą. Paauglys paprastai konfliktuoja su artima socialine aplinka. Tad šeima, mokykla, religinė bendruomenė gali sėkmingai spręsti šiuos konfliktus, ir tik atskirais atvejais jų sprendimui prireikia profesio-nalios paramos.

Psichologinė parama paaugliams. Nors psichologinio paauglių konsultavimo, psichologinės para-mos jiems praktika remiasi skirtingais teoriniais modeliais, ją vie-nija vienodi paramos tikslai vidinių problemų įveikimas, santy-kių su bendraamžiais korekcija, socializacijos skatinimas. Ben-driausia prasme psichologinė parama paaugliui turi skatinti kon-struktyvų jo prisitaikymą ir sunkumų įveikimą.

Šiuos tikslus paauglys dažnai netiksliai suvokia. Todėl psichologas susiduria su priešiškai nusiteikusiu arba nemotyvuotu konsultuo-jamuoju, lengviausiu atveju konsultuojamuoju, kuris dėl nepakan-kamo savęs pažinimo ar drovumo nurodo savo sunkumus perne-lyg apibendrintai, nepilnai ir iškreiptai. Be to, paauglys gali pri-skirti psichologą prie „suaugusiųjų“, kuriuos jis vertina kritiškai ar negatyviai. Todėl psichologui svarbu parodyti, jog jis domisi ne tik paauglio sunkumais, bet ir jo asmenybe ir vvertybėmis, parodyti pagalbą paaugliui, pripažinti iš pirmo žvilgsnio menkas jo proble-mas, garantuoti prielaidas, kurios padėtų paaugliui įsisąmoninti, kad psichologinis konsultavimas remiasi psichologo ir konsultuo-jamojo ryšiu, kuriame svarbiausias vaidmuo tenka konsultuojama-jam, t.y. paaugliui.

Psichologo ir paauglio bendradar.biavimas yra esminė paauglio sun-kumų įveikimo sąlyga. Kadangi į šį bendradarbiavimą neretai tenka įtraukti kitus asmenis, psichologinę paramą paaugliams tikslin-ga skirstyti į kelias kryptis.

Psichologinė parama paauglio šeimai. Paauglys emancipuojasi nuo šeimos ir tuo pat metu patiria stiprią jos įtaką. Dauguma šeimų augina nepakankamą gyventojų atkūrimui rei-kalingą vaikų skaičių (taigi joje augantis paauglys nepatiria įvairiapusių globos ir globojamojo santykių, neįgyja pakankamos patirties); daug šeimų yra nestabilios arba išyra (taigi paauglys gyvena aplinkoje, nepalankioje jo emocinei raidai ir lytinei iden-tifikacijai); daug šeimų nepakankamai materialiai aprūpintos (tai-gi paauglys negali pilnavertiškai ilsėtis, plėtoti savo gabumus, o kartais net nepakankamai tenkinami jo fiziologiniai poreikiai). Paaugliams iš tokių šeimų dažniausiai ir reikia psichologo pagal-bos. Psichologinė parama paaugliams, patiriantiems bendravimo su bendraamžiais sunkumus

Santykiai su bendraamžiais savita pasirengimo gyventi visuomenėje „mokykla“. Paauglystėje bendraamžių grupės įtaka itin iš-auga, nesutarimai su ja išgyvenami ypač skaudžiai. Antra vertus, paaugliui reikia įgyti ne tik priklausymo grupei, bet ir konfliktų su bendraamžiais ir jų sprendimo patirties. Tad daugeliui paauglių praverstų specialus apmokymas bendrauti grupėje, bendrai veikti, siekti kompromiso, vadovauti

ir paklusti.

Paauglystėje ypač suaktyvėja ir pasidaro aktualus savęs vertinimas ir savo kūno vaizdo formavimasis. Vaikinai ir merginos paprastai turi savo idealą, į kurį nori būti panašūs. Matydami, kad neatitinka idealo, labai dėl to kremtasi. Dažnai paaugliai nerealiai save vertina: pirmiausia mato trūkumus, idealo neatitikimą`, nevertina ir nemoka parodyti savo gerųjų savybių.

Paaugliui vis svarbesnis darosi vienmečių vertinimas. Savęs vertinimas būna jau iš dalies susiformavęs tėvų, kitų suaugusiųjų vertinimų ir paties vaiko patirties įtakoje. Jis kai kada trukdo teisingai suprasti draugų vertinimus. KKartais paauglys net ir teigiamą draugų vertinimą gali suvokti kaip neigiamą, jei jau iš anksčiau yra įsitikinęs savo menkavertiškumu. Dar blogiau, kai dėl savo nepasitikėjimo savimi jis nedrįsta padaryti to, ką sugebėtų. Būna ir priešingų atvejų: įsitikinęs esąs teisus ir neklystantis, paauglys gali nesuvokti, kad draugai jį kritikuoja ir net juokiasi.

Kita šios paramos krypties atmaina bendravimo su priešinga lyti-mi tobulinimas. Kad ši problema pakankamai aktuali, patvirtina ir demografinė statistika, kuri leidžia konstatuoti, jog mažėjant ben-dram gimstamumui, jo rodikliai didėja 15-18 mmetų amžiaus moterų grupėje. Tai tarsi kraštutinė problemos išraiška, patvirtinanti, jog bendravimo su kita lytimi sunkumai būdingi didelei daliai jaunimo. Paaugliams reikia spręsti asmeninio tapatumo, o drauge ir lytiškumo suvokimo uždavinius, įgyti bendravimo ir bendradarbiavimo su kita lytimi patirties, susikurti ssantuokinio partnerio idealą. To-dėl psichologinė parama, padedanti paaugliui įveikti bendravimo sunkumus, neretai persipina ir su kitų paauglio problemų sprendimu.

Psichologinė parama įveikiant vidinius paauglio sunkumus. Nuo gimimo būdamas tam tikroje šeimyninių ryšių sistemoje, nesąmoningai perėmęs jai įprastus emocijų reiškimo būdus ir ben-dravimo stereotipus, vaikas negali turėti didelės įtakos šeimos situ-acijai. Paauglio galimybės tai padaryti taip pat nėra didelės. Dides-nės įtakos jis gali turėti mokyklai, nors ir šiuo atveju paauglio spren-dimai didesnės reikšmės neturi, tačiau jis bent jau gali pasirinkti kitą mokymosi įstaigą. Paauglio įtaka bendraamžiams lygi pastarų-jų įtakai jam, o bendraudamas su kita lytimi paauglys jau sąmo-ningai renkasi tam tikrą elgesį ir vaidmenį. Dar didesnės jo galimybės įveikti savo vidinius sunkumus. Tačiau juos atskirti nuo psichosocialinių paauglio sunkumų galima tik sąlygiškai.

Toks aatskyrimas pasiteisina dėl skirtingų psichologinės paramos metodų, nors visi jie remiasi unikaliu, emociškai reikšmingu, in-tensyviu .psichologo ir paauglio bendravimu, sukuriančių prielai-das paaugliui keistis. Pastarosios atsiranda dėl asmeninio ryšio, už-simezgančio tarp psichologo ir paauglio, bei specialių psichologinio poveikio paaugliui procedūrų. Tai neatsiejami dalykai, nors vieni teoriniai psichologinio poveikio, konsultavimo, psichologi-nės paramos modeliai labiau akcentuoja asmeninį psichologo ir konsultuojamojo kontaktą, o kiti tikslų poveikio metodų panau-dojimą. Pirmieji kelia didesnius reikalavimus psichologo asmeny-bei, o antrieji jo profesinėms žinioms bei įgūdžiams. Pirmuosius sunku tiksliai aaprašyti ir apibendrinti, o antruosius pavyksta nuo-sekliai išdėstyti, todėl toliau ir aptarsime specialius psichologinės paramos paaugliui būdus.

Paauglio psichologiniai sunkumai gali būti ir jo brendimo, ir jo asmenybinės krizės ar konflikto, kilusio bendraujant su reikšmingais paaugliui žmonėmis, pasekmė. Būdingos paauglio krizės tai savęs ir savo galimybių suvokimo bei vertinimo sunkumai, nevisavertiškumo jausmas, identiteto problemos, disfunkcinė patirtis. Be subjektyvių nepasitikėjimo savimi ir savo unikalumo perdėjimo jaus-mų, paauglys susiduria su ilgalaikių tikslų pasirinkimo, dorovinio apsisprendimo, santykių su bendraamžiais, kita lytimi, šeima ir mokymosi institucijomis problemomis, kurias dar pagilina paaugliui būdingos protesto reakcijos, autoritetų neigimas ir lojalumo paieškos. Paauglys paprastai nesuvokia visų savo disfunkcinės patirties as-pektų, o kaip tik šie turi įtakos jo elgesiui ir savijautai. Todėl psichologinių sunkumų turintis paauglys dažnai reaguoja ne į realy-bę, bet tik į kai kuriuos jam reikšmingus, savaip susietus su jo pa-tirtimi esamos situacijos elementus.3. Mąstymas, būdingas paaugliui

Formalus operacinis mąstymas. J. Piaget nuomone, kognityviškai subręstama formalaus operacinio mąstymo periodu 11-16 gyvenimo metais. Tai yra paskutinė kognityvinės raidos stadija, kai vaiko ankstesnės kognityvinės struktūros pasikeičia kokybiškai. Formaliam operaciniam mąstymui būdingas abstraktumas. Formalų operacinį mąstymą, būdingą paaugliui, nuo vaikui būdingo konkretaus operacinio mąstymo skiria du pagrindiniai mąstymo požymiai : hipotetinis-dedukcinis ir propozicinis mąstymas. Paauglystėje įsisavinamas naujas hipotetinis–dedukcinis mąstymas, sugebėjimas vvadovautis bendresnėmis teorijomis ir jomis remiantis kurti dalines hipotezes, pritaikomas kon-krečiu atveju. Kitas svarbus mąstymo pasikeitimas propozicinio mąstymo raida. Paauglys išmoksta vertinti žodinius teiginius, jų vidinį neprieštaringumą ir tikslumą, kurio gali nebesieti su realy-be, išmoksta samprotauti apie teiginių sąsajas. Taigi tiksliau ir vi-sapusiškiau naudojasi kalba. Pažintinė raida lemia didėjantį paaug-lio gebėjimą stebėti save. Jis analizuoja nuosavas mintis, jausmus bei poelgius, o tam būtina patį save suvokti ir kaip subjektą, ir kaip objektą. Savistaba leidžia paaugliui geriau pastebėti prieštara-vimus tarp minčių, žodžių ir poelgių, o tai skatina kurti idealus, kuriuos nebūtina tuoj pat išdėstyti ar įgyvendinti.

Paauglio idealizmas ir egocentrizmas. Paauglio sugebėjimas mąstyti apie tai, kaip viskas turėtų būti, užuot apsiribojus tuo , kas yra, leidžia jam būti idealistu ir visuomenės reformatoriumi. Kitas paauglių egocentrizmo tipas kyla dėl naujo abstraktaus mąstymo galimybių. Paauglys supranta, kad kiti žmonės gali turėti skirtingą nuomonę, tačiau dėl ribotų sprendimų ir ribotos logikos pradeda manyti, jog jis yra aplinkinių psichologinio pasaulio centre.4. Emocijos paauglystėje

Paauglystė, jaunystė – jausmingiausi žmogaus gyvenimo periodai, o jausmai tuo tarpu tokie nauji, anksčiau dažnai dar nepatirti, dažnai gąsdinantys, dėl ko daugiausiai ir slepiami.

Emocijų požiūriu paauglystė gali būti netikrumo laikotarpis, susijęs ne vien su perdėtu domėjimusi savimi, bet ir su nerimu dėl aateities. Iš jaunimo reikalaujama išmokti susidoroti su atsirandančiu seksualumu, kurį komplikuoja rūpesčiai dėl galimo nėštumo ir AIDS; didėjantis noras atsikratyti tėvų kontrolės; daugeliui kylančiu rūpesčiu dėl bedarbystės; dėl pinigų. Tačiau kai kuriems šis perėjimas įvyksta visai sklandžiai, kitų beveik niekas nemotyvuoja, mažai kas remia, ir jie kartais išgyvena didelę depresiją ir neviltį.

Patenkinti vaiko meilės poreikį nėra taip paprasta, kaip gali atrodyti, ypač prasidėjus paauglystei. Jos pavojai gerokai bauginantys; įžengiantis į šį laikotarpį vaikas su tuščiu emociniu rezervuaru yra ypač neapsaugotas nuo paauglystės amžiui būdingų problemų. Vaikai, kurie auga mylimi tik sąlygiška meile, ir patys išmoksta taip mylėti. Tapę paaugliais jie dažnai manipuliuoja tėvais ir juos kontroliuoja. Nepataikaudami jie įvaro tėvus į neviltį. Tai pritrenkia suaugusiuosius, nes šie tikėjosi, kad jų paaugliai vaikai stengsis patikti. Tačiau šie paaugliai nemoka mylėti besąlygiškai. Šitas uždaras ratas žadina pyktį, nuoskaudas ir paauglių maištą.

Pagrindinis mechanizmas, padedantis persitvarkyti psichinei struktūrai, pereinant iš paauglystės į jaunystę, yra emocinis nepasitenkinimas pačiu savimi, kai pajuntama, kad suvokime, poelgiuose, samprotavimuose atsirado prieštaravimų. Tokiems prieštaravimams susikaupti padeda turtėjantis paauglio patyrimas, mąstymas ir asmeninis bendravimas. Kuo daugiau tokių prieštaravimų savimonė sukaupia, tuo greičiau atsiranda nepasitenkinimas savimi. Atsiranda dažni pykčio protrūkiai, agresija, depresija.

Ne visada teigiamas emocijas paauglystėje teikia domėjimasis priešinga lytimi, įsimylėjimo jausmas,

draugystė. Emocijos būdingesnės mergaičių draugystei. Jos, apibūdindamos draugystę, dažnai pasakoja apie įtampą, pavydą, konfliktus; taip pat dažniau mini berniukų atstūmimą. Tai ypač aktualu paauglystės viduryje. Mergaitės labiau linkusios išgyventi pavydo jausmą ir baimę būti atstumtos, todėl, kad jų socializacijai labai svarbus artimumo ir priklausomybės siekimas. Draugystė yra labai svarbi tiek berniukų, tiek mergaičių gyvenime, bet šiek tiek skirtingai: berniukų draugiški santykiai orientuoti į bendrą veiklą, o mergaitėms svarbiau socialinis pasitenkinimas ir abipusis artumas.

5. Elgesys

Paauglystė pasižymi ir jai būdingoms elgesio rreakcijomis. Kai kurios jų yra iš vaikystės.

Protesto reakcija. Dažniausiai sukeliama atskyrus vaiką nuo motinos, šeimos, įprastos gyvenamosios vietos. Vaikas atsisako maisto, kontaktų, žaidimo. Tokia reakcija būdinga infantiliems paaugliams, kada jie atskiriami nuo namų ar įprastos bendraamžių draugijos.

Opozicijos reakcija. Sukeliama pernelyg dideliais reikalavimais vaikui (pvz. gerai mokytis). Dažniausiai ši reakcija pasireiškia, kai sumažėja artimųjų dėmesys. Vaikas apsimeta ligoniu ar kitam pritraukia dėmesį. Paauglys prieštaringai elgiasi ne tik namuose, bet ir mokykloje. Dažnai bėga iš pamokų, namų, vagiliauja, kartais bando demonstratyviai žudytis.Visų ššių poelgių tikslas – pabėgti nuo sunkumų arba atkreipti dėmesį.

Imitacijos reakcija. Tai stengimasis mėgdžioti tam tikrą asmenį ar literatūros, kino herojų. Paprastai paauglys mėgdžiojimo objektą pasirenka ne pats, bet veikiamas grupės, kuriai priklauso. Imitacijos reakcija dažniausiai būdinga nepastovaus charakterio akcentuacijos ttipo paaugliams.

Neigiama reakcija. Šiuo atveju elgiamasi priešingai šeimoje vyraujančioms elgesio normoms. Paauglio elgesys tampa lyg negatyviu tėvų ar reikšmingo jam asmens gyvenimo modeliu. Dažnai paauglys atsisako gerų materialinių sąlygų, kurias jam suteikia tėvai, vaikšto apiplyšęs, nešvarus.

Kompensacijos reakcija. Paauglys nesėkmes vienoje srityje stengias.i kompensuoti pasiekimais kitoje. Pvz., fiziškai silpnas paauglys , nesugebantis jėga kovoti už save, gerai mokosi, turi žinių įvairiose srityse. arba atvirkščiai – blogiau besimokantis stengiasi kompensuoti tai drąsa, įvairiais nutrūktgalviškais poelgiais.

Hiperkompensacijos reakcija. Šiuo atveju rezultatų siekiama toje srityje, kurioje paauglys jaučiasi silpnas. Pvz., drovus paauglys gali pasiryžti patiems įžūliausiems poelgiams.

Emancipacijos reakcija. Būdinga tik paauglystei. Pasireiškia siekimu išsiveržti iš suaugusiųjų globos ir kontrolės. Gali būti nukreipta į suaugusiųjų nustatytą tvarką, taisykles, jų elgesio normas, vertinimo kriterijus. Poreikis išsilaisvinti nnuo globos susijęs su kova už nepriklausomybę, savęs kaip asmenybės įtvirtinimu. Kaip emancipacijos reakciją galima traktuoti ir paauglio norą mokytis kitame mieste, gyventi atskirai nuo tėvų Kraštutinis reakcijos pasireiškimas – bėgimai iš namų, valkatavimas.

Paaugliams būdingas beveik instinktyvus bendravimo su bendraamžiais siekimas. Jie linkę burtis į grupes. Vienmečiai pagreitina paauglio tapatumo ieškojimą, grupėje keliami reikalavimai, geri ar blogi, papildo šeimoje ir mokykloje įgytus įpročius. Grupės elgesį, jos normų ypatumus paauglys priima kaip pavyzdį. Joje formuojasi paauglio nuomonė daugeliu gyvenimo aspektų. Kuo ppaauglys sunkiau auklėjamas, kuo blogesni jo santykiai namuose ir mokykloje, tuo didesnė grupės įtaka.

III. ASMENYBINIAI PAAUGLYSTĖS YPATUMAI

Įvairių psichologinių teorijų šalininkai skir-tingai aiškina paauglio asmenybės raidos priežastis ir esmę, tačiau daugelis jų sutinka, kad paauglys ieško asmeninio tapatumo. Greitai besikeičiant fizinei paauglio išvaizdai, socialiniam statusui ir psichologinėms galimybėms, jam itin svarbu suvokti esmines savo sa-vybes, jų ištakas praeityje ir potencialias galimybes ateityje, ekspe-rimentuojant pasirinkti psichologinius ir socialinius vaidmenis, siek-tinus idealus. Paauglystėje įgyjamos galimybės išeiti už aplinkybių primesto tapatumo ribų ir savomis pastangomis įgyti pasirinktą identiškumą. Antra vertus, paaugliui dažnai sunku pasirinkti, ir jis perima grupės, socialinės aplinkos nuostatas, kurios gali neati-tikti jo interesų. Paauglio „Aš“ raidą lemia brendimo ir statuso kaita. Jos sėkmė priklauso nuo tų uždavinių, kuriuos turi spręsti paauglys. Tarp pastarųjų pirmiausiai reikia pažymėti didesnio sa-varankiškumo įgijimą (planuojant savo laiką, pasirenkant verty-bes, vaidmenis ir tikslus, nustatant ryšius su grupėmis, kurioms paauglys priklauso, įgyjant atsparumą kitų įtakai, frustracijai ir ge-bėjimą paveikti kitus); savęs vertinimo pakitimus (reiklumo sau didėjimas, įvairiapusis savęs vertinimas); gebėjimo pasirinkti ilga-laikius tikslus raida; moralės raida.

Paauglystė – natūralus ir laipsniškas brendimo bei tapsmo suaugusiu procesas. Iš kūdikystės ir vaikystės atsinešami tam tikri paveldėti ir įgyti asmenybės bruožai, bet būtent paauglystės laikotarpiu formuojasi charakteris, socialiniai ryšiai, išryškėja asmenybės ppolinkiai ir interesai. Kartais tam tikrų charakterio bruožų dominavimas trukdo paaugliui mokymosi, tarpasmeninių santykių srityse, gali skatinti nepageidaujamą asmenybės kryptingumą, mažesnį atsparumą neigiamiems aplinkos poveikiams

Rusų psichiatras A.Ličko skiria 11 charakterio akcentuacijos tipų paauglystės amžiuje.

1. Hiperteminis tipas. Šio tipo paaugliai labai aktyvūs, energingi, visada pakilios

nuotaikos, todėl dažnai nesugeba įvertinti pavojų ir aplinkybių. Stiprus noras patirti naujų įspūdžių verčia hipertiminio tipo paauglį griebtis vis naujų darbų, ieškoti naujų nuotykių, pramogų. Jis yra valdingas, anksti pradeda reikalauti savarankiškumo ir nepriklausomybės, jį traukia nauji žmonės, naujos vietos. Jam būdingas optimistinis požiūris į ateitį, lengvabūdiška pažiūra į realią grėsmę, savo sugebėjimų pervertinimas.

2. Epileptoidinis tipas. A.Ličko vienu iš svarbiausių epileptoidinio tipo charakterio bruožų laiko mąstymo inertiškumą. Toks paauglys pasižymi irzlu.mu, agresyvumu, dažnai yra smulkmeniškas, nepasitikintis kitais, kerštingas, užsispyręs, būdingi stiprūs pykčio priepuoliai. Nemėgsta vadovauti, nekelia sau didelių tikslų. Jį nelengva išvesti iš pusiausvyros, bet pyktis auga palaipsniui ir prasiveržia stipriu pykčio bei įniršio priepuoliu. Dažniausiai su lytinio brendimo pradžia prasideda ir blogos nuotaikos laikotarpiai. Paauglystėje šie laikotarpiai pasireiškia ne tik susierzinimu ir liūdesiu, bet ir apatija, neveiklumu. Neformalioje paauglių grupėje dėl savo pedantiškumo ir inertiškumo epileptoidui dažniausiai tenka skeptiko arba skandalisto vaidmuo.

3.Isteroidinis tipas. Šio tipo paauglių pagrindinės savybės – egocentrizmas,

pernelyg didelis noras atkreipti įį save dėmesį, demonstratyvumas, noras nustebinti. Tokie paaugliai stebina neįprastu apsirengimu, giriasi neeiliniais sugebėjimais, linkę fantazuoti. nesugeba giliai ir nuoširdžiai jausti. Savęs vertinimas neadekvatus, dažniausiai save priima tokį, koks esamoje situacijoje gali padaryti įspūdį. A.Ličko isteroido baziniais bruožais laiko du: beribį egocentrizmą ir nuolatinio dėmesio savo asmeniui siekimą . Isteroido elgesys labiausiai krinta į akis dėl demonstratyvumo. Šio charakterio akcentuacijos tipo paaugliams būdingas kritikos nepaisymas, numatymo stoka, nesirūpinimas ateitimi. Jie yra linkę perdėti kitų patiklumą, galvoti, kad visi yra jiems palankūs.

4. Nepastovus (silpnavališkas) tipas.Šios charakterio akcentuacijos atstovams būdinga valios stoka, nesugebėjimas įveikti atsiradusių sunkumų, nesavarankiškumas, priklausomybė nuo susiklosčiusios situacijos. Jie nuolankūs, lengvai paklūsta tiems, su kuriais bendrauja. Patinka tik tai, kas nereikalauja pastangų. Pasižymi asmeninio prieraišumo stoka, netinka ištikimai draugystei, siekia išsilaisvinti iš tėvų globos. Charakterio akcentuacijos baziniai bruožai – valios stoka ir nesugebėjimas pasipriešinti aplinkos įtakai. Valios stoka nulemia ir kitas asmens savybes: tingumą, paviršutiniškumą, polinkį į alkoholizmą ir narkomaniją. Tokie paaugliai dažniausiai neagresyvūs, nekerštingi, lengvai pripažįsta savo kaltę dėl savo charakterio ypatumų šio tipo paaugliai dažniausiai priklauso kokiai nors grupe, kurioje jie naudojami kaip įrankiai.

5. Cikloidinis tipas. Tipiški cikloidai pasižymi tuo, kad periodiškai kinta jų nuotaika ir darbingumas (kas 2-3 sav.). Brendimo pradžią dažnai pažymi depresinė fazė. Kinta

nuotaika, paauglys tampa apatiškas, dirglus, nenori bendrauti, bet kokia veikla reikalauja didelių pastangų. Energingi paaugliai šiuo periodu tampa namisėdomis, bet kokias nesėkmes išgyvena labai jautriai.

6. Labilus tipas. Pagrindinis charakterio bruožas – ryški nuotaikų kaita. Nuotaika kinta labai greitai, atsižvelgiant į menkas, aplinkiniams kartais nepastebimas priežastis. Nepaisant nuotaikos svyravimų, labilaus tipo atstovai sugeba giliai jausti, draugystė gali būti ilgalaikė. Bendraminčių grupėje jie nepretenduoja į lyderius, o siekia emocinių kontaktų, mėgsta būti globojami. Kartais būna užsispyrę, konfliktiški.

7. Asteninis tipas. Pagrindiniai bbruožai – padidėjęs nuovargis, dirglumas, perdėtas rūpinimasis savo sveikata. Greit susierzina, išlieja savo pyktį ant aplinkinių, pyktis gana greitai virsta atgailavimu. Bendraamžių kolektyvas reikalingas, tačiau gana greit išsekina, todėl dažnai siekia būti vieni arba bendrauti tik su artimu draugu.

8. Sensityvus tipas. Charakterio akcentuacija išryškėja vėlesniame paauglystės laikotarpyje – 16-19 metų. Būtent šiame amžiuje išryškėja pagrindiniai charakterio bruožai – padidėjęs jautrumas ir nepilnavertiškumo jausmas. Linkę save nuvertinti, mato daug trūkumų, ypač moralinėje-etinėje plotmėje. Sunkiai užmezga kontaktus su nepažįstamais, būna drovūs ir uuždari, tačiau su artimaisiais bendravimas emociškai šiltas. Ryškus pareigos, atsakomybės jausmas, reikalavimai sau. Tokie paaugliai nelinkę vartoti alkoholio, dažniausiai nerūko, nepažeidžia elgesio normų.

9. Psichosteninis tipas. Šio tipo charakterio bruo.žai išryškėja jau pradinėse klasėse, kai atsiranda pirmieji atsakomybės reikalavimai. Paauglystėje mes mmatome padidėjusį nerimastingumą, neryžtingumą, polinkį svarstyti ir analizuoti, būdinga savianalizė.

10.Šizoidinis tipas. Pagrindiniai bruožai – uždarumas, intuicijos stoka bendraujant. Sunkiai užmezga neformalius emocinius kontaktus. Dėl intuicijos stokos dažnai nesugeba suprasti kitų jausmų, norų, atjausti.Dažnai kenčia nuo vienišumo, nesugebėjimo bendrauti. Sunkiai įsitraukia į bendraamžių grupę. Siekdami lengviau užmegzti kontaktus su kitais paaugliais, kartais pradeda nedideliais kiekiais vartoti alkoholį, narkotikus, dažnai susiformuoja psichologinė priklausomybė.

11. Komforminis tipas. Gana paplitęs tarp paauglių. Pagrindinis bruožas – pastovus ir padidintas savo veiksmų priderinimas prie artimiausios aplinkos poreikio. Dėl grupės įtakos paaugliai atsisako savo nuomonės ir perima daugumos požiūrį. Gana konservatyvūs, sunkiai adaptuojasi naujose situacijose.

V. PAAUGLYSTĖS RAIDOS YPATUMAI

Naujos paauglio pažintinės galimybės, at-sakomybės augimas keičia ir jo moralines pozicijas. Moralinės pozicijos turi tris komponen-tus: kognityvųjį (samprotavimai, vertinimai, nuomonės ir kkt.), afektyvųjį (emocijos ir jų išraiškos), elgesio (pasirengimas veikti vienu ar kitu būdu). bei elgesį. Paauglystėje peržiūrimos moralinės vertybės, jos imamos mažiau sieti su tėvų autoritetu, laisviau interpretuojamos, o drauge ir abstrakčiau suvokiamos, sektinu pavyzdžiu tampa bendraamžių grupė ir jai svarbūs autoritetai. Tuo pat metu stiprėja paauglių komformizmas savo referentinei grupei bei nepakantumas jos nepripažįstamoms vertybėms. Paauglys idealistiškai vertina ap-linkinius, t.y. reikalauja, kad šie atitiktų, jo požiūriu, aukščiau-sius kriterijus. Jis taip pat egocentriškas, suvokia aplinkinius kaip nuolat besidominčius juo. Moralinė ppaauglio raida turėtų ska-tinti išsivaduoti nuo egocentrizmo, ugdyti specialius gebėjimus, sau ir kitiems taikyti tuos pačius dorovinio vertinimo kriterijus, atsižvelgti į aplinkinių ir savo poreikius bei interesus.

Vaikystė ir paauglystė yra jautriausiais periodas, lemiantis didelius pokyčius mažojo žmogaus fizinio ir emocinio vystymosi sferoje. Nesiimant efektyvių intervencijos priemonių prieš anksti vaikystėje pasireiškiančius nežymaus elgesio, emocijų socialinio bendravimo sutrikimus, jie paauglystės laikotarpiu perauga į grėsmingus socializacijos sutrikimus, pasireiškiančius agresija prieš visuomenę (nusikalstamumas) arba prieš save (savižudybės, savęs naikinimas psichoaktyviomis medžiagomis).

Narkotikai, alkoholis. Šiandien vis garsiau suskamba balsai, prabylantys apie gresiantį pavojų – mokyklose klestinčią narkomaniją. Paauglystė – nelengvas žmogaus gyvenimo laikotarpis, nes tuomet jaunas žmogus pergyvena staigius kūno pokyčius, lydimus nuotaikų kaitos bei nesaugumo jausmo; jis siekia išsiaiškinti, kas toks yra, bando prisitaikyti. Pasak paplitusių stereotipų, paaugliai maištingi ir linkę į pavojų, kartais – net į savęs sunaikinimą, jiems labai svarbi bendraamžių įtaka. Nekeista, kad būtent šiuo laikotarpiu daugelis jaunų žmonių pabando alkoholio, tabako ir kitų narkotikų. Kodėl vaikai pradeda vartoti narkotikus? Tėvų nuomone, dažniausiai juos pastūmėja draugai. Tačiau patys jauni žmonės nurodo šias pagrindines priežastis, dėl kurių jie vartoja narkotikus: kad jaustųsi suaugę; kad prisitaikytų prie grupės; kad atsipalaiduotų ir gerai jaustųsi; kad surizikuotų ir pamaištautų; kad patenkintų smalsumą.

Tai, ar žmogus taps ppriklausomu nuo narkotikų ir kada tai įvyks, priklauso nuo įvairių paties individo savybių.

13-15 metų moksleiviai. Amžiaus ypatumai: tai ankstyvoji paauglystė. Paaugliams kyla tapatumo klausimų. Jie ima domėtis ateitimi. Ima suprasti, kad jų veiksmai turi pasekmes, jų elgesys veikia ir kitus asmenis. Šiame amžiuje paaugliams kyla daugybė egzistencinių klausimų, dažni konfliktai su suaugusiais, būdingas nepasitenkinimas savimi.

Labai svarbi emocinė parama ir geras suaugusi.o žmogaus elgesio modelis. Dauguma jaunuolių šiame amžiuje pabando vartoti alkoholį ir narkotikus, nes jų draugai tai daro. Todėl reikia suteikti jiems pakankamai informacijos apie narkotikus, įgalinančios padaryti teisingus sprendimus, pasirinkti. Moksleiviai turi įgyti įgūdžių atsispirti bendraamžių spaudimui. Mokytojai ir tėvai turi stengtis stiprinti paauglio motyvaciją vengti alkoholio ir kitų narkotikų. Reikia priešpastatyti suaugusiųjų įtaką bendraamžių įtakai. Kad paaugliai suprastų, jog svaigiųjų medžiagų vartojimas yra draudžiamas, ir ne visi jas vartoja.

Paauglys turi sužinoti: apie narkotikų cheminę sudėtį; įgyti nuodugnesnės informacijos apie alkoholio ir narkotikų poveikį žmogaus nervų sistemai, vidaus organams, lytinei funkcijai ir pan.; apie ilgalaikes narkotikų vartojimo pasekmes; apie fizinę bei psichinę priklausomybę nuo alkoholio ir narkotikų; kaip alkoholio ir narkotikų vartojimas veikia tam tikrą žmogaus elgseną, pvz., vairavimo įgūdžius, sportavimą ir pan.

16-18 metų moksleiviai. Amžiaus ypatumai:šiame amžiuje paaugliai jau galvoja apie ateitį, karjerą, kuria planus. Jie jau ggali abstrakčiai mąstyti. Paaugliai nori su suaugusiais aptarti rūpimus klausimus, problemas, jų sprendimo būdus. Išlieka ir bendraamžių įtaka.

Reikia padėti moksleiviams formuojant jų požiūrį į narkotikų vartojimą visuomenėje; suaugusieji neturi vengti diskusijų su paaugliais, išklausyti jų nuomonės, pateikiamų argumentų, turi stengtis padėti jiems įsisąmoninti, kad alkoholis ir narkotikai gali sutrukdyti įgyvendinti ateities planus.

Paauglys turi sužinoti: apie alkoholizmą ir narkomaniją kaip ligas; apie svaigiųjų medžiagų poveikį besilaukiančioms kūdikio moterims; apie įstatymus, kovą su alkoholizmu, narkomaniją.

Savižudybės. Dažni santykiai tarp paauglių ir tėvų lemia pasirinkimą paaugliui sprendžiant problemą, gyventi ar pasitraukti iš gyvenimo. Autoriai, nagrinėjantys suicido problemą, teigia, jog tas paskutinis įvykis, dažnai vertinamas kaip savižudybės priežastis, iš tikrųjų yra tik paskutinis incidentas ilgoje nesėkmių grandinėje. Be to, nustatyta, kad daugelis paauglių, nusižudžiusių ar mėginusių žudytis, paprastai būna iš nepilnų šeimų arba jaučiasi šeimoje nereikalingi, nemylimi vieno ar abiejų tėvų.

Nepilnamečių nusikaltimai. Tai svarbi visuomenės problema. Tokių nusikaltimų skaičius yra išaugęs, apie tai daug kalbama ir rašoma. Tačiau diskusijose dažniausiai akcentuojamas tik pats faktas ir jo mastai, pamirštant, kad yra ir kita pusė – šį reiškinį lemiantys veiksniai, galintys lemti nepilnamečių nusikalstamą elgesį, bet tai nereiškia, kad tik šie veiksniai yra reikšmingi ir vieninteliai.

Šeima yra pirmasis vaiko socializacijos institutas. Tai vienas iš svarbiausių agentų,

lemiančių asmenybės formavimąsi; ji perduoda socialines vertybes, moko dorovės, moralės, t. t. Prie nusikalstamo elgesio modelio gali atvesti šeimoje vykstantys procesai: grubumas, žiaurumas, piktnaudžiavimas alkoholiu, auklėjimo klaidos, blogos materialinės sąlygos ir pan. Kartais net pati šeima gali įtraukti vaiką į nusikalstamą veiklą. Prie padidėjusios rizikos asmenų grupės priskiriami ir vaikai iš struktūriškai nedarnių šeimų, kai tėvai neskiria pakankamai dėmesio savo vaikams, o kartais net nežino, ką jie veikia, kur būna, kaip elgiasi, su kuo bendrauja ir pan

Mokykla: tai antras nnepilnamečio socializacijos agentas. Tačiau pasitaiko atvejų, kad ir mokykla gali lemti, kad nepilnametis pakryps į nusikalstamą kelią. Tokio elgesio tikimybė padidėja, kai tiek mokykla, tiek ir šeima nesugeba suteikti nepilnamečiams žinių, įgūdžių, nesuformuoja įsitikinimų, kurie pakreiptų vaiką visuomenei priimtina kryptimi. Jei mokinys patiria pažeminimą, pedagogų priekaištus, jis ir pats save gali pradėti blogiau vertinti. Maža to, gali susiformuoti priešiškumas mokyklai ir jos aplinkai, antivisuomeniško elgesio pakraipos. Problema iškyla ir tada, kai mokinys yra pašalinamas iš mokyklos už nusižengimus, ir jis ppaprasčiausiai neturi kur dėtis.

Neformalio.s grupės: tai nepilnamečių, kartais ir vienmečių, kompanijos, kurios gali nepilnamečiui turėti didelę reikšmę, ypač kai jis turi problemų namuose ar mokykloje. Tokiose grupėse bendravimas vyksta tarp sau lygių, požiūris į daugelį dalykų yra panašus, jos ttenkina daugelį nepilnamečių poreikių, o ir patys nepilnamečiai čia jaučiasi laisviau, gali daryti tai, ką namie draudžia tėvai. Ar bus daromi nusikaltimai ar ne, priklauso nuo grupės kryptingumo. Kai nusikaltimas yra įvykdomas, tokią grupę sujungia ne tik bendri interesai, bet ir bendra paslaptis.

Neužimtumas: šiuo metu tai ypač dažnai socialinėje aplinkoje pasitaikantis reiškinys. Tai ir įdarbinimo, ir laisvo laiko organizavimo problema. Yra manoma, kad nusikaltimai padaromi tada, kai turima laiko. Bet ar bus padarytas nusikaltimas ar ne, priklauso ne vien nuo laisvo laiko turėjimo. Čia reikšmės turi dar ir tai, kur, su kuo, kokioje aplinkoje yra praleidžiamas laikas. Nepilnamečiai neturi galimybių arba nenori išreikšti save kokioje nors srityje, o kartą teistiems tai ypač sunku padaryti, nes susiaurėja ir taip menkos ggalimybės susirasti darbą arba įsitraukti į kažkokią veiklą, jei apie jo teistumą žino kiti.

Žiniasklaida: pastebima, kad žiniasklaida perima vaidmenį, anksčiau priklausiusį šeimoms ir mokykloms – ji nulemia vertybes, tikslus, elgesio tipus. Tačiau labai svarbu, kaip žiniasklaida pateikia informaciją apie nusikaltimus, juos įvykdžiusius asmenis, nes pasiekdama plačią auditorija, ji formuoja nuomonę apie tuos žmones. Tačiau apie žiniasklaidos įtaką yra mažai mokslinių tyrimų, ir jie neduoda vienareikšmio atsakymo apie jos įtaką nusikalstamam elgesiui.

Apibendrinant tai, kas buvo išdėstyta, galima teigti, jog paaugliai jjautrūs socialinei aplinkai, jos pokyčiams ir jiems dažnai sunku orientuotis joje, priimti teisingus sprendimus, ypač kai atsiduriama dviprasmiškoje situacijoje: pavyzdžiui, kai šeima reikalauja elgtis vienaip, o neformali grupė – kitaip. Tokie prieštaravimai gali skatinti nusikalsti, vartoti narkotikus ir pan. Todėl labai svarbu, kad nepilnametis būtų teisingai orientuotas gyvenime ir kiek galima mažiau patirtų veiksnių, galinčių lemti apsisprendimą imtis neteisėtų priemonių, įtaką.

Sparčių socialinių ir ekonominių visuomenės pokyčių laik-metis ir jam būdingas tradicijų bei vyresniosios kartos autoriteto silpnėjimas sustiprina paauglių negatyvumą, nerimą, egzistencinės tuštumos jausmą. Paauglio ryšių su aplinkiniais, vertybėmis, vi-suomene ir moderniomis technologijomis irimas, visuomeninių pro-cesų nesuvokimas, o drauge negalėjimas rasti savo vietos visuome-nėje išgyvenami kaip bejėgiškumas, paaugliui susiformuoja nuosta-ta, kad kažkas juo manipuliuoja. Tai gali tapti konflikto su visuo-meninėmis institucijomis priežastimi. Pabėgimai iš namų, alkoho-lio bei narkotikų vartojimas, vandalizmas, savižudybės dažnai yra ir paauglio asmeninių sunkumų bei jo konfliktų su socialine aplin-ka išraiška. Būtina pastebėti, jog nusikaltusių paauglių resocializacija dažnai nevyksta.

Paauglystė – nelengvas laikotarpis pačiam paaugliui ir jį supantiems artimiesiems, tačiau labai svarbus ir reikšmingas gyvenimo laikotarpis. Visi pasipriešinimai, nesutarimais su tėvais, pirmosios meilės patirtis, nuoskaudos, visos teigiamos ir neigiamos emocijos – visa tai užgrūdina jauną žmogų, jis įgyja gyvenimiškos patirties ir išminties, ir tuomet jis žengia į kitą ggyvenimo tarpsnį – jaunystę..NAUDOTA LITERATŪRA

1. Žukauskienė R Raidos psichologija. Vilnius, 1998

2. Gučas A Vaiko ir paauglio psichologija. Kaunas, 1990

3. Kvalifikacijos kėlimo kursų “Nepilnamečių kriminalinė justicija” paskaitų medžiaga, Vilnius, 2001

4. Gary Chapman, Ross Campbell “Ganytojas” Nr.16 , 2001