Pagrindinių psichologijos krypčių palyginimas

Turinys

Įvadas 3

Biheviorizmas 3

Psichoanalizė 4

Kognityvinė psichologija 5

Humanistinė psichologija 6

Apibendrinimas 9

Literatūra: 11Įvadas

Psichologija yra gana jaunas mokslas, jam yra vos šimtas metų, tačiau užuomazgos buvo jau gerokai anksčiau, kaip filosofijos mokslo dalis. Nepaisant to, kad tai yra jaunas mokslas jis išsiskaidė į gana daug psichologijos krypčių. Formuojantis kiekvienai iš jų buvo rememasi įvairiais veiksniais, pvz.: elgsena, sąmonė, pasąmonė ir daugybe kt. Mes aptarsime keturias pagrindines kryptis: biheviorizmą, psichoanalizę, kognityvinę ir humanistinę psichologijas. Apibendrinime išskirsime svarbiausius jų bruožus, privalumus ir trūkumus, bei paliginsime jas. Taip pat paminėsime ir kitų psichologijos krypčių ppagrindinius teiginius.Biheviorizmas

Ši psichologijos kryptis atsirado XX amžiaus pradžioje šiaurės Amerikoje. Jos pradininkas J. Watson. Tai materialistinė psichologija, kuri psichologijos objektu laiko žmogaus elgesį, kuris gali būti objektyviai stebimas. Pats elgesys buvo suprantamas kaip organizmo reakcijos į aplinkos stimulus visuma.

Ši psichologija atmetė visas prieš tai buvusias psichologijos sąvokas (pojūčio, jausmo, protavimo, atminties) ir žiūri tik į išorinį žmogaus elgesį, bei aktyvumą įvairiomis aplinkybėmis. Bihevioristai teigia, kad išorinė aplinka sąlygoja žmonių poelgius. Psichinis gyvenimas grindžiamas paerzinimais ir reakcijomis.

Inrospekcijos metodą bihevioristai llaiko netinkamu, nes jų manymu sielos ir sąmonės sąvoka yra miglota ir neįrodoma, savo tyrimams jie vartoja objektyviuosius metodus: eksperimentinį ir ekstrospekcijos metodą, kiti metodai jų nuomone yra subjektyvūs ir dėl to yra klaidingi ir nepatikimi.

Ši psichologija teigia, kad ddirginimas sąlygoja žmonių veiksmus. Žmonių reakcijos būna dviejų rūšių: prigimtinės (būdinga naujagimiams) ir tų, kurios yra įgyjamos gyvenimo metu, o šios pasak J. Watson’o yra sukeliamos dėl įvairių aplinkybių. Bihevioristinė psichologija sutelkia savo dėmesį į aplinkybių sukeltas reakcijas, jomis bandydama paaiškinti, visą žmonių elgimąsi, veikimą ir psichinį gyvenimą. Instinktas laikomas viena iš tokių reakcijų.

Prigimtinės emocinės reakcijos (jausmai) būna trijų tipų: baimė, meilė ir pyktis, net naujagimiai jaučia šiuos jausmus. Visi kiti jausmai atsiranda iš šių pirmųjų, vystymosi metu.

Watson’as teigė, jog individualūs žmonių skirtumai atsiranda dėl trijų priežasčių: skirtingų gyvenimo sąlygų, skirtingo auklėjimo, taip pat dėl skirtingos žmonių fizinės bei cheminės struktūros.

Žymiausi atstovai abejojo ar sąmonės apraiškos gali būti analizuojamos objektyviai ir moksliškai, tačiau suaugusių žmonių, vaikų, gyvulių poelgiai ir iišviršinis laikymasis galėjo būti analizuojami objektyviai. Iš pradžių savo tyrimus jie bandė atlikinėti su vaikais, bet po to tai buvo uždrausta, todėl jie ėmė naudoti gyvūnus, pvz.: viščiukus, peles. Atlikę įvairius tyrimus su gyvūnais bihevioristai padarė tokias išvadas, kad apdovanojimas padaro teigiama įtaką išmokimui. Buvo teigiama, kad elgesys yra sąlygotas patyrimo ir yra tiesioginis jo rezultatas. Kai yra žinomas patyrimas galima nuspėti ir elgesį. Remdamiesi šiais tyrimais jie darė išvadas ir žmonių elgesio aiškinimui, bet už tai buvo labai kritikuojami, ttai manoma yra esminis jų trūkumas. Nepaisant to šios psichologinės krypties atstovai iškėlė psichologinių tyrimų objektyvumo problemą, nes elgesys yra nustatomas daug sudėtingiau nei buvo manoma iš pradžių.

Vėliau atsirado neobiheviorizmas, kurio žymiausias atstovas Z. Tolman. Ši kryptis apėmė pažintinius ir motyvacinius elgesio komponentus, įvedant tarpinių kintamųjų sąvoka. Išmokimas, pasak šios krypties atstovų, yra pagrįstas universaliais mechanizmais, jis yra automatiškas nes vyksta nervų sistemos lygmenyje ir priklauso nuo subjekto valios ar nervų. Neobihevioristai padarė labai svarbias išvadas: Pasitelkiant stimulais ir pastiprinimu įmanoma suformuoti įvairų elgesį, manipuliuoti individu.Psichoanalizė

Šios krypties pradininku vadinamas S. Freud. Jis buvo praktikuojantis psichiatras ir po ilgų tyrimų stebint pacientus, jis padarė tokia išvadą, kad žmonių elgesį sąlygoja pasąmoninės jėgos, vėliau pavadintos potraukiais, kurių pagrindą sudaro instinktai. Kadangi sąmonės lygmenyje instinktų pasirodymas yra uždraustas, jie pasireiškia pasąmonės lygmenyje, nors sąmonė to nežino. Potraukiai pasireiškia sapnuose, kalbiniuose apsireiškimuose, nukrypimuose nuo adekvataus elgesio, tuo padarydami lemtingą įtaką asmenybės profesijos pasirinkimui bei kūrybai.

Pagrindinių instinktu psichoanalizės krypties atstovai laiko seksualinį, nes jis yra labiausiai ribojamas visuomenėje, todėl žmogaus sąmonėje jo trūksta ir jis ima vis labiau pasireikšti pasąmonėje. Šie psichologai perdaug sureikšmina žmogaus seksualinę prigimtį, nes ja grindžia visus žmogaus poelgius, įskaitant žmogaus mokslo pasiekimus, meno kūrinių ir netgi teigiama, kad žžindantis kūdikis yra seksualinio susijaudinimo būklėje, kuri jam suteikia smagumo.

Nepaisant to, kad trūkumai yra gana ženklūs, šios krypties nuopelnai yra labai svarbūs. Kalbėdamas apie pasąmonę S. Freud’as bandė atskleisti dinamiškus ryšius tarp sąmonės ir pasąmonės. Asmenybės sąmonė pasidarė psichinės visumos dalimi, o ne uždara erdve. Jis pirmasis atkreipė dėmesį, kad žmogaus gyvenime labai svarbi yra seksualinė sfera. Taip pat seksualinės gynybos sąvoką, kuri šiomis dienomis tapo viena iš svarbiausiu psichoterapijos sąvokų.

Šiandien mažai kas galėtų ginčytis dėl to, jog mūsų pasąmoniniai procesai įtakoja mūsų elgesį, kad vaikystės patyrimai, išgyvenimai ir vidiniai konfliktai yra svarbūs asmenybės gyvenime. Tačiau prieš du trečdalius amžiaus tai buvo nepriimtina, nepaisant to S. Freud’as buvo populiariausias ir įtakingiausias XX amžiaus psichologijos mokslininkas.

Psichoanalizė – diagnostinis metodas tyrinėjantis psichiškai nenormalius žmones. Kadangi vaikai nėra pilnai susiformavusios asmenybės, tai yra nėra normalūs asmenys, todėl psichoanalitikai dažnai savo tyrinėjimams naudoja vaikus, bet tai sukėlė psichoanalizės kritikų pasipiktinimą, nes tai paneigia visas pedagogikos taisykles ir padaro didžiulę žalą vaiko vystymuisi. Psichoanalitikas, remdamasis laisvų asociacijų metodu, sapnų analize ir kt., analizuoja giliausius psichikos lygmenis, kurie slypi ne tik sąmonėje, bet ir pasąmonėje. Psichoanalizė paprastai trunka 4-5 metus, o pacientas su savo psichoanalitiku susitinka ne rečiau keturių kartų per savaitę. Todėl llaikoma, kad psichoanalizė yra pats giliausias ir sudėtingiausias savęs pažinimo ir gydymo būdas.

Psichoanalizės metodas vis dėl to tapo dogmatiška teorija, dėl tos pačios ydos, kad jis teigė jog pagrindinis instinktas valdantis žmogų visuose gyvenimo ir kūrybos srityse, yra seksualinis. Žinoma tai yra labai originali teorija, tačiau dėl savo kraštutinumų šiandien daugumos psichologu yra atmesta, nes trūksta moksliškų koncepcijų.Kognityvinė psichologija

1 lentelė

Kognityvinė psichologija yra šiuolaikinė psichologijos kryptis, kurios žymiausias atstovas U. Neisser. Ši psichologijos kryptis kėlė tikslą – išanalizuoti, kas atsitinka su sensorine informacija po to, kai ji yra apdorojama receptoriuose. Žmogaus informacijos perdirbimo modelis atrodo taip kaip pavaizduota 1 lentelėje.

Tai, kad šis informacijos perdirbimas nėra toksai paprastas, rodo daugybė klaidų. Vienos klaidos įvyksta suvokiant ir interpretuojant informaciją. Kitos klaidos – parenkant ir vykdant atsakymą. Pastarosios klaidos dažniausiai įvyksta tada, kai veikiame beveik automatiškai ar mažai kreipdami į tai dėmesio.

Šios psichologinės krypties atstovų tyrimams labai budingas griežtas eksperimentavimas, stipri kontrolė, bei tikslus teiginių formulavimas. Eksperimentiškai dažniausiai (ir geriausiai) yra matuojamas reakcijų laikas – t.y. kiek laiko praeina nuo užduoties pateikimo iki jos įvykdymo. Tai priklauso nuo užduoties sudėtingumo ir nuo kai kurių išorinių ypatybių (kaip reikia atlikti užduotį, kurį mygtuką nuspausti). Praktinis tokių tyrimų pritaikymas gamyboje, buityje ir t.t.

Kas vyksta

tame tarpe tarp užduoties pateikimo ir jos įvykdymo – sunkiausia išmatuoti. Tai ir yra mąstymas – manipuliavimas mentaliniais vaizdiniais (reprezentacijomis). Kitaip dar mąstymas apibrėžiamas kaip individo pažintinės veiklos procesas – apibendrintas ir netiesioginis tikrovės atspindėjimas. Kognityvinio požiūrio šalininkai teigia, kad net gyvūnai turi galvose kognityvinius žemėlapius ir operuoja ne su realia aplinka, o su mentaline tos aplinkos reprezentacija.

Kognitivistai daugiausia dėmesio skyrė mąstymo kaip psichinio proceso tyrinėjimams, jie tyrė tiek žmonių, tiek dirbtinio intelekto mąstyseną, bandė jas palyginti, surasti panašumų. Mąstymas &– tai problemų sprendimas, apibendrinimai, išvadų darymas, filosofavimas ir kt.

Bandyta ieškoti analogiškų procesų, kurie vyksta kompiuteryje. Kognityvistai kurdami įvairius informacinius veikimo modelius, sukūrė didelę įvairovę pažinimo procesų blokų, kurie užtikrino informacijos saugojimą ir užduotų komandų vykdymą, šio proceso metu buvo išskirtos ilgalaikė ir trumpalaikė atmintys. Tokių tyrimų pagalba bandoma sukurti ir dirbtinį intelektą, gerinti kompiuterių problemų sprendimo galimybes. Nors teorinių schemų skaičius didėjo, bet aiškumo, ne.

Tada buvo iškeltas tikslas parodyti, kad lemiamą vaidmenį žmogaus elgsenoje vaidina pažinimo procesai. ŠŠią esminę poziciją palaikė mokslininkai J. Piaget, J. Bruner, G Kelly, kurie daugiausia tyrinėjo vaizdinį mastymą, atminties organizacijos analizę, bei motyvacijos kaip “atrankos” mechanizmai supratimai.

Šios psichologinės krypties atstovai buvo labai kritikuojami, kadangi tūrėjo esminių ydų, kurias labai akcentavo jų kkritikai. Kognityvistai labai sumenkino aplinkos vaidmenį žmogaus elgsenoje, tačiau dar didesnis jų trūkumas buvo tai, kad jie visiškai ignoravo pasąmonės procesus.Humanistinė psichologija

Humanistinė psichologija atsirado po Antrojo Pasaulinio karo Jungtinėse Amerikos Valstijose kaip įvykusių civilizacijos raidos sukrėtimų pasekmė ir kaip reakcija į pačios psichologijos vystymosi ypatumus: vyravusią psichologijoje ribotą „griežtai mokslinę“, tačiau žymiu laipsniu mechanistinę tradiciją, analizavusią atskirus psichikos procesus ir nemačiusią žmogaus kaip visumos. Humanistinė psichologija buvo reakcija ir į psichologijos bei psichoterapijos praktikoje vyravusią psichoanalizę, žiūrėjusią į žmogų kaip į pasąmonėje slypinčių biologinių instinktų valdomą būtybę. Naujoji psichologijos kryptis buvo pavadinta „trečiąja kryptimi“, priešpastatant ją biheviorizmui ir psichoanalizei.

Oficialia humanistinės psichologijos atsiradimo data gali būti laikomi 1961 metai, kai buvo įsteigta Asociacija už humanistinę psichologiją. Per praėjusius kelis dešimtmečius humanistinės ppsichologijos idėjos plačiai paplito pasaulyje. Ši kryptis ne tik užėmė deramą vietą psichologijoje, bet jos teorijos ir praktika turėjo didžiulį poveikį visai vakarų kultūrai. Humanistinės psichologijos idėjos plačiai taikomos šiuolaikinėje medicinoje, pedagogikoje ir organizacijų valdyme.

Humanistinės psichologijos pradininkais ir kūrėjais laikomi tokie žymūs dvidešimtojo amžiaus psichologai, kaip Šarlota Biuler (Ch.Buhler), Gordonas Olportas (G.W.Allport), Henris Marėjus (H.Murray), Gardneris Merfis (G.Murphey) ir daugelis kitų. Humanistinės psichologijos kūrėjai teigė, kad psichologija turi orientuotis realias žmogaus gyvenimo problemas ir praktinį jų sprendimą, o ne į ssiaurai suprastą mokslinį objektyvumą. Jie taip pat teigė, kad psichologija neturi ignoruoti unikalios žmogiškosios prigimties, jo laisvės ir kūrybiškumo, tobulėjimo ir saviraiškos, aukščiausiųjų vertybių siekimo. Humanistinės psichologijos atstovų nuomone, psichologija privalo aprėpti visą žmogaus asmenybę, atsižvelgti į jo subjektyvumą ir individualumą.

Humanistinė psichologija neatsirado staiga ir iš nieko. Artimos jai idėjos buvo keliamos jau XIX a. pabaigoje – XX a. pradžioje tokių psichologų, kaip Viljamas Džeimsas (W.James), Vilhelmas Diltėjus (W.Dilthay), Eduardas Šprangeris (E.Spranger). Jos būdingos tokiems žymiausiems XX a. pirmosios pusės psichologams kaip individualiosios psichologijos pradininkas Alfredas Adleris (A.Adler) ir analitinės psichologijos pradininkas Karlas Gustavas Jungas (C.G.Jung). Daugelis Froido mokinių ir pasekėjų revizavo klasikinės psichoanalizės idėjas ir taip pat priartėjo prie požiūrio, kurį teigė humanistinė psichologija (Karen Horni, Erikas Eriksonas, Ėrichas Fromas ir kt.). Nemažai šių autorių antrojo Pasaulinio karo išvakarėse buvo priversti emigruoti iš Europos į JAV, todėl nors humanistinė psichologija atsirado JAV antrojoje XX a. pusėje, jos atsiradimui lemiamą įtaką turėjo XX a. pirmosios pusės Europos psichologų darbai.

Nors humanistinės psichologijos atstovų idėjos psichologijoje buvo naujos ir maištingos, filosofijoje šios idėjos buvo sutinkamos daugelį šimtmečių pačių įvairiausių autorių darbuose. Čia galima būtų paminėti Sokratą ir Platoną, B.Paskalį ir Ž.Ž.Ruso, A.Šopenhauerį ir F.Nyčę ir daugelį kitų. Tačiau artimiausiais humanistinei psichologijai iir didžiausią įtaką jai turėjusiais filosofais gali būti laikomi XX a. prancūzų filosofas Anri Bergsonas, suformulavęs kūrybinės evoliucijos teoriją ir iškėlęs intuicijos reikšmę, bei dvidešimtajame amžiuje naujai atrastas XIX a. danų filosofas, šiuolaikinio egzistencializmo pradininkas Siorenas Kjerkegoras.

Žymiausiais humanistinės psichologijos atstovais laikomi amerikiečių psichologai Abrahamas Maslou (A.Maslow), Karlas Rodžersas (C.Rogers) ir Rollo Mėjus (R.May). Pripažintos ir plačiai taikomos yra A.Maslou idėjos apie saviaktualizaciją, žmogaus poreikių hierarchinę struktūrą, stokos ir vystymosi motyvaciją, didžiulę įtaką psichologijai turėjo jo atliktas brandžių, save realizavusių asmenybių tyrimas ir žmogiškųjų vertybių analizė. K.Rodžersas gali būti laikomas žymiausiu humanistinės p.sichologijos praktikos atstovu. Jis sukūrė visai naują psichologinio konsultavimo ir psichoterapijos kryptį, kuri vadinama nukreipta į klientą terapija. Rodžersas taip pat buvo pradininkas nestruktūruotų asmeninio ir tarpasmeninio patyrimo grupių (encounter groups), kurios buvo labai plačiai taikomos pasaulyje, ir kuriose dalyvavę patys įvairiausi asmenys turėjo galimybę žymiau giliau pažinti save ir kitus. R.Mėjus tapo tarpininku tarp šiuolaikinės psichologijos ir europietiškojo egzistencializmo bei fenomenologijos. Savo darbuose akcentuodamas tragiškuosius žmogiškosios būties aspektus, jis neleido humanistinei psichologijai nuslysti paviršutiniško ir perdėto optimizmo link.

Nors kiekvienas iš anksčiau paminėtų atstovų sukūrė savo nuosavą teorija, bet galima išskirti bendrus teiginius, su kuriais vienareikšmiškai sutinka visi šios krypties atstovai:

1. žmogus turi būti tiriamas ir suprantamas kaip visuma;

2. kiekvienas žžmogus yra unikalus kaip individas, todėl atskiro atvejo analizė yra ne mažiau pateisinama kaip ir statistiniai apibendrinimai;

3. žmogus yra atviras pasauliui; žmogaus pergyvenimas pasaulio ir savęs pasaulyje yra pagrindinė psichinė realybė;

4. gyvenimas turi būti suprantamas kaip vieningas žmogaus brendimo, tobulėjimo ir būties procesas;

5. žmogus yra apdovanotas nepaliaujamo vystymosi proceso ir savirealizacijos potencija;

6. žmogus turi tam tikrą laisvės laipsnį, susijusį su prasme ir vertybėmis, kuriomis vadovaujasi pasirinkime;

7. žmogus yra aktyvi, intencionali ir kūrybiška esybė.

Toks humanistinis požiūris yra gerokai nutolęs nuo mokslinės psichologijos, nes pagrindinis vaidmuo, šiuo atveju, tenka žmogiškajam patyrimui. Tai yra pagrindinis nuomonių nesutapimo objektas, nes dažniausiai yra sunku nustatyti skirtumą tarp to, ką žmogus galvoja apie save, ir kas jis yra iš tikrųjų, taip sakant stebint iš šalies. Tačiau humanistinės psichologijos atstovai yra daugiau suinteresuoti rūpintis konkretaus žmogaus, kaip asmenybės, gyvenimo kokybe, nei kurti teorijas, kurios yra praktikos apibendrinimo rezultatas.Apibendrinimas

Apibūdinome pagrindines psichologijos kryptis, pabaigai norėtume dar kartą įvardinti pagrindinius jų bruožus bei ypatumus.

Bihevioristinė psichologijos kryptis yra pernelyg vienašališka. Žinoma iš žmogaus elgesio ir laikysenos galima tikrai labai daug pasakyti apie jo psichinį gyvenimą, bet gi neįmanoma visos žmogaus psichologijos sutalpinti tokiose siauruose kriterijuose. Žmonių veiksmus ši kryptis aiškina kaip mechaniškus fizikos dėsnius. Susiklosčius tam tikroms aplinkybėms ir esant tam tikram vystymuisi žmogus veiks

būtinai taip kaip yra numatyta tokiu atveju. Šioje psichologijoje aiškiai trūksta žmogaus valios, sąmones, pasąmonės laisvės,- visa tai yra nepripažįstama. Bihevioristai yra griežti, absoliutūs deterministai.

Psichoanalizės kryptis didžiausia dėmesį skiria žmogaus pasąmonėj. Tačiau visą psichinį gyvenimą jie glaudžiai sieja su seksualine žmonių prigimtimi, t.y. visus veiksmus, poelgius psichoanalitikai aiškina per lytinę sferą. Tyrinėjimų objektu dažnai būna psichinės nenormalybės, o tai pasak jų – “įžnybtosios lyties idėjos”. Žmogaus amžius, vystymosi aplinkybės, bei kiti veiksniai turi labai nedaug įtakos žmogaus elgsenai lyginant su llytinių motyvų pasireiškimų žmogaus pasąmonėje. Būtent dėl šito perdėto nusistatymo ši psichologijos kryptis, šiomis dienomis daugumos psichologų laikoma dogmatiška ir yra atmesta.

Kognityvinė psichologijos kryptis didžiausią dėmesį skiria tikslui išsiaiškinti kas vyksta su sensorine informacija , po to kai ją perima receptoriai. Taip pat ieškoma analogijų su dirbtiniu intelektu. Dar vienas svarbus teiginys tai, kad pažinimo procesai padaro yra lemtingi, būtent jie suformuoja žmogaus elgesį. Tačiau visiškai pamiršta pasąmonė, už tai ši kryptis taip pat buvo kritikuojama.

Humanistinė psichologija didžiausią dėmesį skiria žžmogaus asmenybei, kuri yra nepakartojama, norinti išreikšti save, gebanti keistis bei prisitaikyti. Taip pat tvirtai tikima, kad kiekvienas individas turi galimybę pats nulemti ir valdyti savo likimą, viską turi savo rankose. Humanistų nuostata, kad žmogus yra visuma, remiasi labai paprastais jjausmais – meile ir pasitikėjimu. Ši psichologijos kryptis yra plačiai paplitusi šiomis dienomis, jos koncepcijos yra labiausiai priimtinos šiuolaikiniam žmogui bei psichologui.

Be šių pagrindinių krypčių taip pat yra dar keletas svarbesnių:

Struktūralizmo psichologijos atstovai labiausiai koncentravo savo dėmesį ties žmogaus sąmonės struktūros, kuri siejama su patyrimu, tyrinėjimais. Sąmonę šie psichologai skirstė į įvairias sudedamąsias dalis, pvz.: pojūčiai, vaizdai, jausmai, kurie susijungia pagal asociacijų dėsnius ir suformuoja sąmonės turinį. Tačiau ši psichologijos kryptis turi ir trūkumų. Žmonės yra subjektyvūs, todėl ir tyrimai, kuriuos atliko struktūralizmo šalininkai negalėjo pilnai paaiškinti to, kas vyksta žmogaus sąmonėje. Nepaisant trūkumų, kai kurie šios psichologinės krypties nuopelnai egzistuoja iki šių dienų, pvz.: savistaba kartais laikoma papildomu informacijos šaltiniu.

Funkcionalizmas – ši psichologijos kryptis stengėsi atskleisti psichikos poveikį žmogaus eelgsenai, pasirinkimui, prisitaikymui prie besikeičiančių aplinkos sąlygų. Visų tyrinėjimų dėmesys sutelktas į žmogaus vidinę psichinę realybę, kuri esti unikali. Kritikos ši kryptis susilaukė už tai, kad teorinės išvados daugiausia rėmėsi į savęs tyrinėjimus, o ne į kitų žmonių tyrimus bei eksperimentus. Svarbiausias pasiekimas yra tas, kad ši psichologijos kryptis sąlygojo spartų taikomosios psichologijos vystymąsi, bei tai, kad psichiką apibūdino kaip dinaminę.

Geštalpsichologija savo uždaviniu laikė tyrinėti suvokimą ir atmintį. Pagrindine psichikos savybe laikė įgimtą sugebėjimą suvokti informaciją ir ją organizuoti į ttam tikras formas (gestal (vok.) – forma). Geštalpsichologai svarbiausiomis sąvokomis laikė “figūrą” ir “foną”, nagrinėjo, kaip viena išsiskiria iš kitos. Šios psichologinės krypties trūkumas yra tai, jog savo teiginių įrodymams ne visada telkėsi eksperimentais, s.ąvokos ir teiginiai nebuvo tiksliai apibrėžti.

Neopsichoanalizė – šią kryptį kūrė S. Freud’o mokiniai. Jie savaip interpretavo didžiojo psichologo teorijas. A. Adler suformulavo tokį svarbų teiginį, kad žmogaus asmenybė susiformuoja iki 5 metų amžiaus. Šis Freud’o mokinys kūrė individualiąją psichologiją. Kitas gabus Freud’o pasekėjas C. Jung kūrė analitinę psichologiją. Jis skirtingai nuo savo mokytojo interpretavo pasąmonę, jos neįspaudė vien tik į seksualinės sferos rėmus, bet apibūdino kaip bendrą gyvybės energija.

Kiekviena psichologijos kryptis bandė parodyti kažką ypatingo, telkė visą dėmesį ties kažkuriuo aspektu, todėl dažnai sulaukdavo daug kritikos. Šališkumas yra vienas svarbiausių trūkumų, todėl šiuolaikinė psichologija nesusitelkia ties kuria nors viena kryptim, vienu metu naudodama ir tirdama psichologiją pagal įvairius metodus, požiūrius. Įvairios teorijos susipina, ir šių dienų psichologai toliau bando suprasti ir paaiškinti psichiką.Literatūra:

“Psichologija” David G. Myers

“Psichologija studentui vadovėlis” (Kaunas 2000)

“Psichologijos įvadas” J. Kralikauskas (Kaunas 1993)

“Bendroji psichologija” A. Jacikevičius, A. Gučas ir kt. (Vilnius 1986)

“Psichologijos įvadas” J. Lapė, G. Navikas (Vilnius 2003)