PAGYVENĘ ŽMONĖS IR SAVIŽUDYBĖS: MASTAI IR PRIEŽASTYS, LYGINAMOJI ANALIZĖ PAGAL AMŽIŲ, SOCIALINĖS, EKONOMINĖS CHARAKTERISTIKOS

TURINYS

ĮVADAS………………………… 3

TEORINĖ DALIS………………………… 4

1. PSICHOLOGINĖS SAVIŽUDYBIŲ PROBLEMOS………………. 4

1. 1 Suicidinių elgsenų dinamika………………………… 7

1. 2 Savižudybių klasifikacija………………………… 9

2. SAVIŽUDYBIŲ PLITIMAS LIETUVOJE…………………… 11

IŠVADOS………………………… 15

LITERATŪRA………………………… 15

PRIEDAI………………………… 16ĮVADAS

Problemos aktualumas.

Savižudybė – dažniausiai ilgo, kartais net visą gyvenimą trunkančio proceso rezultatas. Pamažu problemos kaupiasi, žmogus vis labiau jaučiasi nevertas ir nereikalingas, kol pagaliau jam ima atrodyti, kad atsidūrė visiškoje aklavietėje, jį užvaldo tik neviltis ir ją stiprinančios mintys. Galų gale užtenka paskutinio lašo – kokios konkrečios priežasties ar preteksto – ir tada jau savižudybė įvyksta ggreitai.

Lietuvoje kasmet nusižudo apie 1700 žmonių, o dešimt kartų daugiau, tai yra per 17000, kasmet mėgina nusižudyti. Kasdien Lietuvoje nusižudo 4 – 5 žmonės. Tai daugiau, negu žūsta avarijose. Kiekviena savižudybė labai stipriai emociškai paveikia mažiausiai šešis su nusižudžiusiuoju susijusius žmones.

Savižudybių skaičius – šalies dvasinės sveikatos rodiklis. Šia prasme Lietuva kol kas atrodo liūdnai – mūsų savižudybių rodiklis pats aukščiausias Europoje, o pasaulyje tiek pat savižudybių įvyksta tik Šri Lankoje. Nuo mūsų ne daug atsilieka Estija, Latvija, Rusijos Federacija. SSavižudybių gausa visada garsėjusią Vengriją mes pralenkėme jau prieš keletą metų. Tuo tarpu kaimyninėje Lenkijoje savižudybių įvyksta tris kartus mažiau.

Tiesa, epidemiologinių duomenų tikslumas visada kelia nemaža problemų: dėl daugelio priežasčių toli gražu ne visos įvykusios savižudybės oficialiai užfiksuojamos; taip pat ggali būti, kad dėl registravimo procedūrų netikslumo ar kitų motyvų kai kurios smurtinės mirtys nepagrįstai priskiriamos savižudybėms (Gailienė D., 1998).TEORINĖ DALIS

1. PSICHOLOGINĖS SAVIŽUDYBIŲ PROBLEMOS

Daugelį žmogaus išgyvenimų gaubia paslaptingumo ir neįprastumo aureolė. Plužek Z. (1996) teigė, kad vienas iš tokių išgyvenimų, be abejonės, yra savižudybės arba mėginimas atimti sau gyvybę. Kaip stipriai turi būti geidžiama mirties, jei žmogus, suaugęs, jaunas, subrendęs ir, atrodytų, pačiame psichinių ir fizinių jėgų žydėjime, nugali stiprų gyvybės instinktą ir ryžtasi pakelti ranką prieš save patį? Kokie sunkūs turi būti individą užklupę išgyvenimai, kurie pastūmėja jį prie tokio sprendimo?

Savižudybė yra labai sudėtingas išgyvenimas, todėl ja domisi daugelis mokslo disciplinų: sociologija, filosofija, medicina, psichologija, kriminologija ir teologija. Šį dėmesį rodo ir moksliniai tyrimai, ir steigiami Savižudybių profilaktikos centrai, kuriuose tteikiama pagalba asmenims su aukštais savižudybės rizikos rodikliais arba tiems, kuriems po nepavykusio mėginimo nusižudyti reikia ilgalaikės pagalbos ir terapijos.

Paskutiniais dešimtmečiais išsiskyrė dvi mokslo disciplinos, kurių pagrindinis domėjimosi objektas ir yra savižudybės, suicidinės elgsenos tipai. Viena iš jų – suicidologija (pavadinimas kilęs iš lotyniško žodžio suicidium – savižudybė), mokslas apie savižubybes, o kita tanatologija, mokslas apie mirtį, – ir natūralią, ir savižudišką.

Savižudybė yra tipiškas pavyzdys tokio reiškinio, kurį tirti reikia interdisciplinariai, siekiant išsiaiškinti šios elgsenos motyvus ir profilaktikos, ir gydymo ttikslais. Ypatingas vaidmuo čia tenka psichologams, psichiatrams ir dvasininkams. Jų supratimo ir pagalbos kartais tikimasi net labai dramatiškais gyvenimo momentais.

Taigi kodėl kai kurie žmonės nenori gyventi?

Tai vienas iš pagrindinių klausimų apie savižudybes – tai klausimas, kokia yra tokios elgsenos motyvacija. Suicidinių elgsenų motyvacija galima domėtis dviem aspektais:

1. Pirmasis aspektas siekia išsiaiškinti, kodėl žmogus mėgina nusižudyti ir kodėl jis nori atimti sau gyvybę, kas jį link to stumia ir kokį vidinį pasipriešinimą jis turi nugalėti, kad įveiktų baimę ir stiprų gyvybės instinktą?

2. Antrasis aspektas siekia išsiaiškinti, kodėl kitas žmogus, atsidūręs subjektyviai labai sunkioje situacijoje ir ištiktas stiprios psichologinės krizės, vis tiek nori gyventi?

Pirmasis klausimas liečia mirties pasirinkimo motyvaciją, o antrasis – sunkaus gyvenimo pasirinkimo motyvaciją. Abu šiuos klausimus galima traktuoti ir kaip du tos pačios problemos aspektus, kai turima omeny žmogaus gyvenimo vertės bei garbingumo ir mirties garbingumo problema.

Ieškant atsakymo į šiuos klausimus reikia pažinti ir aprašyti patį savižudybių reiškinį – tokį sudėtingą ir sąlygišką, koks jis yra, – ir tik tada bus galima mėginti suprasti, kodėl kažkam savižudybė gali tapti ilgai ieškotu būdu sunkiai situacijai įveikti. Kartais žmogus to kaip reikiant nesuvokia, kartais kažkas visai nerūpestingai rizikuoja savo gyvybe, kartais savižudybė būna įrankis, padedantis manipuliuoti aplinkiniais, kartais – ppagalbos šauksmas. Tačiau nepaisant visų čia suminėtų suicidinės elgsenos skirtingumų, visos savižudybės turi kažką bendrą, kas sieja savižudybes į didelę bendrą elgsenų grupę.

Edvinas Shneidmanas, vienas žymiausių šiuolaikinės suicidologijos kūrėjų, Los Andžele esančio Kalifornijos universiteto instituto direktorius, pateikė 1980 metais 10 visoms savižudybėms bendrų charakteristikų.

1. Bendras savižudybių tikslas – rasti problemos sprendimo būdą.

2. Bendra savižudybių užduotis – atimti sau sąmonę, kad galima būtų negalvoti.

3. Bendras savižudybes sukeliantis dirgiklis – tai dirgiklis, teikiantis nepakeliamą psichinį skausmą.

4. Bendras savižudybes sukeliantis stresorius – frustruoti psichiniai poreikiai.

5. Visoms savižudybėms bendra emocinė būklė yra bejėgiškumo ir nevilties pojūtis.

6. Visoms savižudybėms bendra vidinė pozicija – ambivalentiškumas gyvenimo atžvilgiu: potraukiai gyventi ir negyventi susilygina.

7. Visoms savižudybėms bendra pažinimo sferos būklė yra horizontų susiaurėjimas.

8. Vi.sose savižudybėse pasirenkama veiklos rūšis – pasitraukimas.

9. Visoms savižudybėms bendra tarpasmeninio komunikavimo forma yra atskleidimas kam nors savižudybės plano.

10. Visoms savižudybėms bendra priežastis, dėl kurios atsiranda vidinis sutelktumas, yra ryšys tarp būdų, kuriais žmogus visą gyvenimą kovojo su sunkiomis situacijomis.

Plužek Z. (1996) teigė, kad šie savižudybių panašunų sugretinimai rodo, kad nepaisant didžiulės įvairovės, vis dėlto galima rasti visų kultūrų suicidentams bendrų bruožų, yra ir tam tikrų plačiai suvokiamos motyvacijos prielaidų.

Pagal Pasaulinės sveikatos organizacijos priimtą klasifikaciją savižudybės priskiriamos prie autodestruktyvių elgsenų, kurių esama įvairių tipų.

Autodestruktyvi elgsena gali būti tiesioginė ir netiesioginė žiūrėti 3 priedą. Tiesioginė aautodestrukcijos atveju asmuo jaučia norą, o kartais net vidinį poreikį nužudyti save arba suluošinti savo kūną, kas gali, nors ir nebūtinai, baigtis mirtimi. Tuomet mirtis būna numatytas ar bent jau numanomas tikslas. Jei autodestrukcijos forma netiesioginė, žmogus sąmoningai nesirenka mirties ir sąmoningai neapsisprendžia suluošinti savo kūną. Tačiau jis sukelia riziką savo gyvybei ar sveikatai liaudamas rūpinęsis sveikata arba atsiduodamas sveikatai ir gyvybei kenksmingų priemonių poveikiui.

Plužek Z. (1996) teigė, kad autodestrukcijos schemą galima išplėsti priėmus, tokį apbrėžimą, pagal kurį autodestrukcija taip pat būtų laikomas kenkimas savo psichinei sveikatai bei asmenybės raidai. Šitaip sau kenkti galima apleidžiant saviauklos darbą; taip pat galima savo asmenybės raidą užblokuoti, tokiu gyvenimo stiliumi, kuris neleis iki galo išnaudoti visas savo galimybes.

Tiesioginės autodestrukcijos atveju asmuo turi aiškią motyvaciją atimti sau gyvybę ar bent jau viduje neatmetama, tokios galimybės. Netiesioginės autodestrukcijos atveju, tai nėra suvokiama. Asmuo nesiima jokios veiklos aiškiais savižudiškais tikslais.

Taigi savižudybė – sudėtigas išgyvenimas, turintis 10 bendrų charakteristikų, būdingų visoms savižudybėms. Tai autodestruktyvi elgsena, kurios metu žmogus pasitraukia iš gyvenimo. Nors šia pasitraukimo forma domisi daugelis mokslo sryčių, tačiau savižudybės vis dar apglėbtos paslaptingumo skraiste.

1. 1 SUICIDINIŲ ELGSENŲ DINAMIKA

Suicidinės, t. y. prie savižudybės vedančios elgsenos yra nepertraukiamai besirutuliojąs vyksmas, kurį bet kuriuo momentu galima užblokuoti ir

vidiniais, ir išoriniais veiksniais. Krizinė situacija sukelia mažų mažiausiai nenorą gyventi arba mintis apie savižudybę. Visa tai lydi mintys apie savo mirtį kaip apie kažką geidžiama, prabėgom gali kilti noras „ne – gyventi“, užmiršti rūpesčius, pabėgti nuo sunkumų ir skausmo. Tačiau nieko nedaroma ir neplanuojama, kaip tas mintis ir fantazijas galima būtų įgyvendinti. Jeigu pereinama į kitą – savižudybės tendencijų – etapą, grėsmė gyvybei padidėja. Tada jau rimtai mąstoma apie savižudybės galimybę. Pradedama planuoti, kokiu būdu galima tai padaryti, numatomos iir aplinkybės, pasirenkami asmenys, kuriems dera apie tai pranešti, ruošiamas pakankamas kiekis priemonių savižudybei įvykdyti, rašomi atsisveikinimo laiškai, užbaigiami pradėti darbai ir panašiai. Kyla minčių apie laidotuves, kartais joms netgi ruošiamasi.

Savižudybės tendencijos jau kelia rimtą grėsmę, kadangi padidėja savižudybės rizikos rodiklis. Dar trūksta galutinio apsisprendimo imtis šio veiksmo. Šiuo laikotarpiu taip pat stiprėja baimė ir ambivalentiškas požiūris į gyvenimą. Šiame etape dažnai dar atsisakoma planuojamos savižudybės, jeigu kas nors ištiesia pagalbos ranką ir sužiba bent menkutė vilties kibirkštėlė, jog pavyks tteigiamai išspręsti savo problemas. Būtent šiuo laikotarpiu labai svarbi Savižudybių profilaktikos centrų veikla. Dvasininkai šituo metu irgi turi didelių galimybių išgelbėti žmogų.

Suicidinių elgsenų grandinėlės paskutinioji grandis yra savižudybės aktas, prieš kurį įvyksta apsisprendimas. Savižudybės aktas, nors suplan.uotas kaip savęs numarinimas, nne visada baigiasi būtent taip. Taigi susiduriame arba su įvykdyta savižudybe, kuri baigėsi mirtimi, arba su mėginimu nusižudyti. Pastarasis ne visuomet būna taip pat suplanuotas. Kartais tik dėl atsitiktinumo mėginimas baigiasi mirtimi. Kartais priemonės, pavartotos žudantis, pasirodo nepakankamos, kartais laiku pavyksta suteikti efektyvią pagalbą. Taip pat negalima atmesti prielaidos, kad tam tikras nusižudžiusių asmenų procentas, tokios mirties neplanavo, tai liudija jų palikti laiškai arba užrašai. Jie tik ketino įvykdyti dramatišką nevilties ar pagalbos šauksmo aktą, atkreipti į save dėmesį, nes jautėsi bejėgiai padėti patys sau. Lauktoji pagalba, deja, atėjo per vėlai. Negalima kategoriškai teigti, kad visada, kiekvienu atveju savižudiška mirtis iš tiesų buvo taip apgalvota ir suplanuota. Galima dar atkreipti dėmesį į kitą faktą: kartais savižudybė yra ilgai planuotas, ilgai rruoštas aktas, kai žmogus grūmėsi su savižudybės tendencija, kol pagaliau ryžosi jai, tačiau nereta savižudybė yra impulsyvus, neapgalvotas veiksmas, staiga kilusios desperacijos aktas.

Žmonės, išgelbėti po geriau ar prasčiau suplanuoto mėginimo nusižudyti, dažnai būna labai dėkingi už išgelbėtą gyvybę. Jie dėkoja už suteiktą pagalbą ir džiaugiasi gyvenimu. Bet būna ir taip, kad išgelbėtasis dėl to piktai protestuoja. Tačiau po kuriuo laiko ir jis pradeda džiaugtis, kad liko gyvas. Klinikiniai tyrimai leidžia padaryti įdomių išvadų, jog net tada, kai mėginimas nusižudyti ne ppataisė, o tik dar pablogino situaciją, kurioje atsidūręs suicidentas, gyvybės išgelbėjimas pažadina gyvenimo džiaugsmą ir norą gyventi. Gyvybės inkstinktas stipresnis už mirties inkstinktą.

Išplėstinė savižudybė yra retas reiškinys, žinomas teisminei psichiatrijai. Pvz., gilios depresijos apimtas pacientas yra tvirtai įsikalbėjęs, kad žmonėms gresia kažkoks kataklizmas. Jis nemato sau kitos išeities, kaip tik savižudybę, tačiau rūpindamasis artimiausių žmonių – dažniausiai mažų vaikų ar vaikaičių – likimu, kokiu nors būdu „pasiima“ juos su savimi, kitaip tariant, pirmiausia įvykdo žmogžudystę, o paskui mėgina nusižudyti pats. Išgelbėtas toks žmogus dažniausiai gydomas psihiatrų. Šitoks savižudybės aktas, jei jis reikiamai įrodytas, kvalifikuojamas kaip išplėstinė savižudybė, o ne žmogžudystė. (Plužek Z., 1996)

Taigi žmogus, kuris žengia link susinaikinimo, pirmiausia išgyvena kažkokią krizinę situaciją, neradęs savyje jėgų, jis ima galvoti apie savižudybę, rašo atsisveikinimo laiškus, priima galutinį sprendimą ir galiausiai įvykdo savižudybės aktą, tačiau sulaukę pagalbos, bet kokiame etape, daugelis džiaugiasi, kad nepasitraukė iš gyvenimo.

1. 2 SAVIŽUDYBIŲ KLASIFIKACIJA

Atsižvelgiant į tai, kaip aiškiai suvokė savižudybės intenciją mėginusieji žudytis, remiantis daugiau nei 2000 suicidentų tyrimais buvo išskirti trys savižudybių tipai:

1. Tikrosios savižudybės, kurios pasižymi noru mirti.

2. Tariamosios savižudybės, kuriose ne pasirenkama mirtis, o tik neatmetama jos galimybė.

3. Savižudiški gestai, kai žmogus bijo mirties, nenori mirti, bet nori tokiu gestu ką nors laimėti.

Tikrosios savižudybės

Šiose savižudybėse nėra, kokios nnors konkrečios motyvacijos, kuri sukeltų troškimą mirti. Norą nusižudyti galima apibudinti taip, kaip kadaise pasakė vienas Z. Plužek pacientas, paklaustas kaip jaučiasi: „Atrodytų, viskas yra taip, kaip turi būti, ir namuose viskas gerai, dvejetų neturiu, bet man nesinori gyventi, gyvenimas man jau baigėsi“. Dažnai motyvacija nusakoma žodžiais „noriu pasidaryti galą“, „nesinori gyventi“, „bijau, kad nusižudysiu, o taip norėčiau gyventi“. Kartais kalbėdamas su psichologu žmogus ieško patvirtinimo, jog gyventi nėra prasmės.

Prie šios kategorijos Plužek Z., (1996) priskiria ir tas savižudybes, kurios yra bėgimas nuo sunkumų arba atsisakymas mėginti įveikti sunkią situaciją.

Tariamoji savižudybė

Šių savižudybių bruožas yra ambivalentiškas požiūris į gyvenimą – viena vert.us, juntamas stiprus potraukis gyventi, bet antra vertus, gyvenimas yra visų kančių šaltinis, ir dėl to gimsta noras su juo išsiskirti. Šiuo atveju pasirenkama ne mirtis kaip pagrindinis savižudybės tikslas, bet tokia elgsena, kuri sudaro mirties galimybę. Mirtis yra tylomis įskaičiuojama, nesąmoningai įtraukiama į savižudybės riziką.

Dominuoja tokių suicidinių elgsenų motyvacijos:

1. Savižudybės aktas gali būti savo bejėgiškumą jaučiančio žmogaus pagalbos šauksmo forma, slypi troškimas atkreipti į save dėmesį;

2. Mėginimas nusižudyti yra tam tikra agresija, nukreipta prieš asmenį, su kuriuo konfliktuojama, pvz., tėvai, mokytojai, sutuoktinis, bendraamžiai;

3. Agresija pasireiškia kaip noras sužadinti kaltės jausmą kažkam, kas atsakingas už sukeltą skausmą;

4. Savižudybės aktas yra padarinys konflikto, kurį galima aapibūdinti taip: pabėgti nuo sunkumų ar kažkam atsilyginti už suteiktą skausmą;

5. Savižudybė yra tam tikra bausmė kažkokiam asmeniui: „Tai bent pasijaudins.“;

6. Savižudybė yra protestas prieš kažkokį asmenį ar situaciją, pvz., prieš siuntimą į pataisos namus, kalėjimą, vaikų namus, prieš sutuoktinio išėjimą;

7. Savižudybė yra šantažo forma: Jei mane paliksi, aš nusižudysiu“;

8. Savižudybė yra priemonė, kuria galima ką nors laimėti, pvz., sugrąžinti mylimąjį;

9. Savižudybė gali būti nevilties, bejėgiškumo, desperacijos aktas;

10. Savižudybė gali būti reakcija žmogaus, kurio viltys buvo nelauktai apgautos, pvz., jį paliko mylimas asmuo ir pan.;

Savižudiški gestai

Šiuose mėginimuose nusižudyti nėra tendencijos numirti nei pakenti sau. Mirties galimybė kelia baimę. Tokiam gestui pasirenkamas ir būdas, teikiantis kuo daugiau galimybių pademonstruoti savo emocijas, padaryti įspūdį rūpimam asmeniui, atkreipti į save dėmesį, sulaukti užuojautos ir gailesčio. Tačiau vertinant suicidentą nesunku suklysti, kadangi labai emocingi žmonės, pasižymintys turtinga jausmų raiška, gali šitaip nebrandžiai ir demonstratyviai rodyti savo bejėgiškumą.

Pateiktoji tipologija rodo, kad pirmąjį savižudybių tipą dažniausiai sukelia egzistencinė krizė. Kartais ji vystosi lėtai, tik kaip kognityvinė krizė, – kai pritrūksta motyvacijos gyventi. Antrojo tipo savižudybė būna motyvuota Lindemanno ir Caplano aprašytos krizės, kai netikėtai prarandamas koks nors tikslas, vertybė arba kažkas, kas teikė saugumo pojūtį, kas buvo svarbiausias gyvenimo motyvas, o savižudiškų gestų atveju dėmesys nukreiptas ne tiek į motyvą, dėl kurio

mėginama žudytis, kiek į tai, kad tokia elgsena rodo nestabilią, menkai subrendusią asmenybę.

Šis suskirstymas, klinikiniu atžvilgiu yra pravartus terapijai ir profilaktikai.2. SAVIŽUDYBIŲ PLITIMAS LIETUVOJE

Lietuvoje 2001 metais nusižudė 1535 asmenys. Lietuva 2001 metais pagal savižudybių skaičių 100 tūkstančių gyventojų Europoje pirmavo – 44,1 savižudybės, Latvijoje – 34, Estijoje – 33, Rusijoje – 39, Vengrijoje – 32 savižudybės. Kiekviena savižudybė labai paveikia nusižudžiusiojo artimuosius. Užsienio mokslininkų duomenimis, mėginusiųjų nusižudyti būna nuo 10 iki 20 kartų daugiau nei nusižudžiusiųjų. Mėginimų nusižudyti statistikos, baigtų epidemiologinių ttyrimų Lietuvoje kol kas nėra. Dažniau mėgina žudytis jauni asmenys.

Nepriklausomoje Lietuvoje (oficialūs duomenys nuo 1924 metų) savižudybių pasitaikydavo retai, kelis kartus rečiau negu Estijoje, Vengrijoje, Austrijoje ir kai kuriose kitose Europos valstybėse (1930 metais Lietuvoje 100 tūkstančių gyventojų teko 9 savižudybės, Estijoje ir Vengrijoje – apie 30). Savižudybių paplitimas Vakarų Europos valstybėse ir buvusiose socialistinėse Rytų Europos valstybėse iš esmės skiriasi. Vakarų Europose savižudybių rodiklis pastaruosius 30 metų buvo gana stabilus, o Centrinėje ir Rytų Europoje nuolat kito. Tai llėmė politiniai, socialiniai ir ekonominiai pokyčiai. Po Antrojo pasaulinio karo beveik visose šiose valstybėse savižudybių nuolat daugėjo. 1970 metais 100 tūkstančių gyventojų Lietuvoje teko 25, o 1985 metais – jau 35,8 (padidėjo 44,6 procento) savižudybės, ir šis rodiklis beveik nesiskyrė nnuo Latvijos ir Estijos. Skirtingai nei kitose Rytų Europos valstybėse, buvusiose Sovietų Sąjungos respublikos pastarąjį dešimtmetį savižudybių skaičius labai kito: 1986 metais jis staiga ir labai žymiai sumažėjo (Lietuvoje – 25 procentais, visoje Sovietų Sąjungoje – 35 procentais). 1986 – 1990 metais šie rodikliai išliko stabilūs, o nuo 1991 metų, atkūrus nepriklausomybę ir prasidėjus radikalioms reformoms, ėmė labai sparčiai didėti: 1991 – 1996 – 74 procentais (nuo 26,5 iki 46,4 100 tūkstančių gyventojų), 1998 metais 100 tūkstančių gyventojų teko 43,8, 1999 metais – 44, 2000 metais – 46,6 ir 2001 metais – 44,1 savižudybės. Europos Sąjungos valstybių vidurkis – 25.

Savižudybių dažnis Lietuvoje 1930 – 1940 ir 1986 – 2002 metais (žiūr. 1 priedą).

Lietuvoje daugiau žmonių nusižudo didžiuosiuose miestuose (53 pprocentai visų savižudybių), tačiau pagal skaičių 100 tūkstančių gyventojų kaime šis rodiklis dvigubai didesnis negu mieste (atitinkamai 65 ir 31). Pastaruosius 20 metų Lietuvoje vyrų nusižudo 5 kartus daugiau nei moterų. 2000 matais nusižudė 1317 vyrų ir 314 moterų, 2001 metais – 1257 vyrai ir 278 moterys. Savižudybių dinamika miestuose ir kaimuose 1930 – 1940 ir 1980 – 2002 metais žiūrėti 2 priedą.

Didžiumoje Europos Sąjungos valstybių šis santykis yra 3 : 1, prieškario Lietuvoje – maždaug 2, 3 : 1. DDidžiausios rizikos grupė Lietuvoje dabar – 40 – 49 metų kaime gyvenantys vyrai ir 40 – 49 metų ir vyresnės nei 75 metų moterys, miesto ir kaimo gyventojos. Pastaruosius 10 metų paauglių savižudybių padaugėjo 55,8 procento.

Rečiausiai žudosi žmonės, turintys aukštąjį ir nebaigtą aukštąjį išsilavinimą – 19 žmonių iš 100 tūkstančių gyventojų (Špirkauskas S., 1994).

Savižudybių skaičiaus 100 tūkst. gyventojų

Lietuvoje fiksuojami pokyčiai savižudybių rodikliuose pagal lytį. Per pastaruosius 20 metų Lietuvoje vyrų nusižudo 5 kartus daugiau nei moterų. Tačiau per pastaruosius trejus metus labiau padaugėjo moterų, o ne vyrų savižudybių skaičius.

Šiuo metu Lietuvoje didžiausią savižudybės rizikos grupę sudaro šios populiacijos grupės:

• 40 – 49 metų amžiaus kaimo vyrai, 243/100000 (daugiau nei 50proc. vyrų savižudybės susijusios su alkoholio vartojimu);

• 40 – 49 metų amžiaus moterys;

• vyresnės nei 75 metų miesto ir kaimo moterys;

• 15 – 19 metų amžiaus jaunuolių savižudybių rodiklis žemiausias iš visų amžiaus tarpsnių, bet aukštas santykyje su kitų šalių analogiško amžiaus tarpsnio grupėms.

Savižudybės pagal lytį ir amžių 1999m. (Pranešimas apie socialinę raidą Lietuvoje, 2000)

Iš viso Mieste Kaime

Vyrai Moterys Vyrai Moterys Vyrai Moterys

Iš viso 1287 265 625 .159 662 106

Iš jų pagal amžių

10 – 14 8 1 3 1 5 –

15 – 19 47 15 31 7 16 8

20 – 24 82 9 29 7 53 2

25 – 29 108 10 43 5 65 5

30 – 34 116 12 51 6 65 6

35 – 39 140 20 76 12 64 8

40 – 49 306 52 148 29 158 23

50 – 59 259 44 127 25 132 19

60 – 69 125 40 60 23 65 17

70 – 79 74 42 44 30 30 12

Virš 80 20 20 11 14 9 6

Pastebimas savižudybių „sezoniškumas“. Dažniausiai žmonės žudosi pavasarį ir rudenį.

Kai kurios savižudybių priežastys: alkoholizmas –– 21 procentas, psichinės ligos – 14 procentų, įvairios ligos (vėžys, chroniškos ligos, įtariama nepagydoma liga) – 10 procentų, šeimyniniai konfliktai – 10 procentų, konfliktai darbe, nesėkmingas mokymasis – 7 procentai, vienatvė – 3 procentai. Maždaug trešdalio savižudybių priežasčių nepavyksta nustatyti dėl duomenų stygiaus.

O štai ką apie savižudybę mano Kalifornijos (JAV) mokslo tyrimo centro direktorius psichiatras Džeromas Išvagas.

Lietuvos pacientai su psichika susijusių problemų turi nė kiek ne daugiau, nei pvz., pacientai Kalifornijoje, tačiau statistika teigia, kad Lietuva užima vieną pirmųjų vietų pagal savižudybių skaičių. Anot Dž. Išvago, tai idomi statistika, tačiau ji logiškai išplaukia iš tyrimų, kuriuos jau daugiau nei du dešimtmečius atlieka pasaulio psichiatrai. Šie tyrimai nagrinėja savižudybių priežastis. Ne tik žmogaus, bet ir valstybės, regiono mastu. Kyla klausimas, kodėl vienoje šalyje savižudybių skaičius kraupus, o kitose (turinčiose panašias ekonomines, politines sąlygas) jų beveik nėra? Kodėl, pvz., Somalio gyventojai, išgyvenantys bado, skurdo, ligų kančias, nesižudo, o konforte gyvenantys skandinavai vis dažniau į tai linksta?

Padaryta išvada, kad savižudybių priežastys ne vien socialinės, politinės, bet ir biologinės. Štai keletas svarbių faktorių: klimatas, charakteris, genetinis polinkis.

Pastebėta, jog savižudybių daug daugiau įvyksta šiaurės kraštuose negu pietų ar vidutinio klimato juostose.

Priežastis paprasta: šiaurės valstybių gyventojai beveik pusę metų nemato saulės. Tai labai slegia, išryškėja nneurozės, psichozės. Žmogus, nematantis saulės, mažiau darbingas ir kūribingas. Net ir sveiką žmogų kamuoja depresija, melancholija. Asmenims, kurių psichika labili – dar blogiau.

Špirkauskas S. (1994) teigė, kad šiaurietiškas klimatas turi įtakos ir nacijos charakteriui. Jei pietiečiai sugeba ekspresyviai, spontaniškai bendrauti, išsipasakoti, galų gale išsirėkti, tai šiauriečiai – intravertai, neigiamas emocijas jie dažniausiai “kaupia“ savyje, kol sušlubuoja psichika.

Lietuva – viena šiaurės šalių, kur specifinės biologinės, klimato, ekologijos sąlygos suformavo ir lietuvišką charakterį.

Vilniaus Arkikatedros klebonas monsinjoras Kazimieras Vasiliauskas teigė, kad bažnyčia savižudybės aktą laiko sunkia nuodėme. Bažnyčios kanonuose skelbiama, kad savižudžiai nelaidojami šventose vietose ir už juos nesimeldžiama. Tačiau tuo bažnyčia tik siekia sulaikyti žmogų, bekeliantį ranką prieš save.

Taigi didenę kai kurių žmonių savižudybės riziką lemia ir asmenybės brandumo bei atsparumo laipsnis, ir žmogaus socialinė bei šeimos situacija, ir krizę sukėlusių įvykių sudėtingumas bei kiti veiksniai. Savižudybės riziką labai padidina: ankstesni mėginimai nusižudyti, psichikos sutrikimai, piktnaudžiavimas alkoholiu ir narkotikais, sukrėtimai šeimoje, sunkios, lėtinės, neišgydomos ligos, artimųjų savižudybės, lemtingos netektys, nepalankios psichologinės sąlygos vaikystėje.IŠVADOS

1. Savižudybė ar mėginimas nusižudyti – tai tik ledkalnio viršūnė. Norėdami išvengti beprasmiškų savižudybių, turime išmokti pažvelgti gilyn – atpažinti depresiją, “išgirsti” užsimezgančias mintis apie savižudybę, pajusti žmogų kankinančią emocinę krizę.

2. Savižudybė – dažniausiai labai vienišo ir ne laimingo

žmogaus pagalbos šauksmas, kuris turi būti išgirstas ir pasistengti užkirsti kelią beįvykstančiai nelaimei.

3. Savižudybė – sudėtigas išgyvenimas, turintis 10 bendrų charakteristikų, būdingų visoms savižudybėms.

4. Žmogus, kuris žengia link susinaikinimo, pirmiausia išgyvena kažkokią krizinę situaciją, neradęs savyje jėgų, jis ima galvoti apie savižudybę, rašo atsisveikinimo laiškus, priima galutinį sprendimą ir galiausiai įvykdo savižudybės aktą, tačiau sulaukę pagalbos, bet kokiame etape, daugelis džiaugiasi, kad nepasitraukė iš gyvenimo. .

5. Savižudybė – užkrečiama ir tai įrodo ne tik moksliniai tyrimai, bet ir ppati praktika.LITERATŪRA

1. Emociniai sutrikimai ir savižudybių prevencija. – Lietuvos Respublikos Sveikatos apsaugos ministerija, 2000. – 9 p. – ISBN 9986 – 745 – 45 – 4.

2. Gailienė D. Savižudybių prevencijos idėjos. – Vilnius: Tyto alba, 2001. 18 – 19 p. – ISBN 9986 – 16 -211 – 4.

3. Gailienė D. Jie neturėjo mirti. Savižudybės Lietuvoje. – Vilnius: Tyto alba, 1998. 47 p. – ISBN 9986 – 245 – 15 – 7.

4. Gyvenimo sankirtos / Red. M. Taljūnaitė. SSudarytojai: J. Aidukaitė, D. Dirgėlienė, Ž. Driskiuvienė, A. Matulionis, G. Maniukaitė, M. Taljūnaitė, A. Žvinklienė. – Vilnius: Filosofijos, sociologijos ir teisės institutas, 1992. – 108 p.

5. Špirkauskas S. Mirties blyksnis. – Kaunas: Europa, 1994. 155 – 157 p. –– ISBN 9986 – 436 – 90 – 7.

6. Plužek Z. Pastoracinė psichologija. – Vilnius: Amžius, 1996. 186 – 200 p. – ISBN 9986 – 430 – 38 – 0.

7. Pranešimas apie socialinę raidą Lietuvoje, 2000

8. http://www.vpsc.lt/statistika.html