Pavydas ir neištikimybė

Problema

Amerikiečių psichologai Deskuretas ir Geselis XX a. pradžioje identifikavo pavydą su pavyduliavimo jausmu. Jie neįžvelgė šių sąvokų skirtumų. Pasakymai „Aš pavydžiu, kai jis meilinasi kitai“ ir „Aš pavyduliauju, kai jis meilinasi kitai“ ir šiuo metu yra suvokiami dažniausiai identiškai, kaip tapatūs teiginiai. Dabartinės lietuvių kalbos žodyne (V. ,1993. P. 351) sąvoka „pavyduliauti“ aiškinama taip: „liguistai įtarinėti mylimą žmogų dėl neištikimybės, jausti pavydą“. „Pavydo“ sąvoka turi dvi prasmes: 1. „Kartėlio jausmas dėl kitų pasisekimo, gerovės“. 2. „Kankinamas abejojimo jausmas dėl mylimo žžmogaus neištikimybės“. Psichologiniame žodyne (V., 1993. P. 206) pavyduliavimu vadinama patologinė pavydo forma. Čia nenurodoma, kokio pavydo – dėl kito gerovės ar neištikimybės. Normatyviniai leidiniai aiškina, kad „pavydo“ sąvoka yra platesnė, o „pavyduliavimas“ yra tarsi šios sąvokos rūšis, turinti labiau neigiamą emocinį krūvį ir išreiškianti tik vyrų ir moterų santykius. Beje, ne bet kokius santykius, bet įtariamus vieno kitam neištikimybe. Pastarasis akcentas – įtarumas, netikrumas, abejojimas, faktų stoka – pavydą transformuoja į pavyduliavimą. Neargumentuoti būgštavimai ir įsivaizduojamas pavojus prarasti mylimą žžmogų nulemia šiek tiek ironišką pavyduliautojo(–s) asmenybės vertinimą, tačiau pavyduliavimas perauga į neapykantą, kerštą, širdgėlą ar dar baisesnius išgyvenimus, jei abejonės dėl neištikimybės pasitvirtina.

Beje, pavyduliavimą nuo pavydo esmiškai skiria emocinis objekto vertinimas. Pavyduliaujame žmogaus, kai jį mylime, o pavydime kitam, kkai jo nemylime. Vadinasi, šios sąvokos nėra sinonimiškos, nors mūsų kalboje jos beveik nediferencijuojamos.

Vienas iš pirmųjų mokslininkų, kuris apibrėžė šias definicijas, buvo G. Telenbachas (Vokietija). Jis pažymėjo, kad pavydo objektas pradžioje priklauso kitam asmeniui. Pavyduliavimas kyla tais atvejais, kai mylimasis ar mylimoji psichologiškai priklauso subjektui, bet atsiranda pavojus, kad meilės objektas gali atitekti kitam. Pavyduliauja ne kokios nors asmenybės, bet viso žmogaus.

Pavydas moraliniu požiūriu – neigtina savybė, kuri yra kruopščiai maskuojama. Pavyduliavimas nėra taip aiškiai smerkiamas ir slepiamas.

Pavyduliavimą tyrinėja kriminologai, psichiatrai, antropologai, seksologai, menotyrininkai, filosofai, galiausiai – medikai. Pastarieji šį reiškinį ištyrė giliau. Į medikus dažniausiai kreipiasi pagalbos žmonės, kurių pavyduliavimas liguistas ir reikalauja gydymo.

Pavyduliavimas dažniausiai yra nerezultatyvus. Šis jausmas neturi mechanizmo sugrąžinti pasitikėjimą mylimu žmogumi. Jis beprasmis.

Struktūra

Pavyduliavimas –– tai meilės (aistros), despotizmo, egocentrizmo, pykčio ir keršto, nepasitikėjimo savo jėgomis, baimės, įtarumo lydinys. Beveik visada šių išgyvenimų išraiška yra negatyvi. Jei iš šios struktūros pašalintume pozityvų meilės išgyvenimą, tai visi likusieji jausmai asocialūs, kurie tolina žmogų nuo žmogaus. Kai kurie iš jų, kaip pyktis ar kerštas, nuo pat pradžių blokuoja širdingą bendravimą. Pavyduliavimas, pasak Spinozos, yra neapykantos ir meilės mišinys.

Z. Froidas rašo, kad pavyduliavimas yra viena iš afekto būsenų, kuri susideda iš trijų sluoksnių: 1) konkuruojančio, arba nnormalaus, 2) projekcinio ir 3) liguisto. Antrojo, arba, projekcinio, sluoksnio vyro ir moters pavyduliavimas atsiranda iš jų pačių neištikimybės. Arba iš neištikimybės troškimo, kuris buvo nuslopintas. Žmogus (vyras ar moteris – nesvarbu) savo paties neištikimybės troškimą ar faktinę neištikimybę primeta (pagal Z. Froidą, projeziert) tam asmeniui, kuriam pats buvo neištikimas. Ši dingstis padeda pateisinti save. Samprotaujama: nėra ko graužtis, nes partneris(–ė) ne ką geresnis(–ė). Pavyduliavimas, kai savo nuodėmės primetamos kitam, yra nenuoširdus, netikras, „projekcinis“. Ši jausmo rūšis retesnė, palyginti su normaliu, arba konkuruojančiu, pavyduliavimu.

Psichologai H. D. Mamendėjus ir H. J. Šreiberis (1983) empiriniais tyrimais įrodė, kad pavyduliavimas artimai susijęs su žemu savo vertės jausmu, baimingumu, netikrumu, dirglumu, dogmatiškumu.

Skirtinga vyro ir moters pavyduliavimo struktūra, nes vyrų ir moterų požiūris į meilės objektą nėra vienodas. Vyras labiausiai vertina moters seksualumą, todėl vyrų pavydas telkiasi apie seksualinę neištikimybę, labiausiai baiminantis, kad kažkoks kitas vyras gali būti vaiko tėvas. Moterų pavydas siejamas su emocinio įsipareigojimo praradimu, nes moterys labiau vertina tarpusavio santykius, moralinę paramą. Matyt, šie skirtumai turi įtakos vyrų bei moterų pavyduliavimo struktūrai. Vyrų pavyduliavimas pasižymi stipriu įtarinėjimu, nepasitikėjimu savo seksualinėmis potencijomis, pykčiu. Neretai šis vyrų jausmas pasidaro liguistas, net juokingas. Pavyduliaujančios moterys kerštingesnės. Jos gali sukelti audringą sceną namuose, gatvėje, svečiuose. VVyrai santūresni ir šį jausmą išgyvena dažniau viduje.

Pagal Devitso (1969) tyrimus, pavyduliaujantis žmogus pažeidžia savo vertę, nebepasitiki savimi, jį nuolat kankina psichologinė vidinė žaizda. Apskritai pavyduliavimas apima labai plačią negatyvių jausmų skalę.

Suvokimas, kad gresia pavojus netekti mylimo žmogaus, savo vertės ryškus sumenkėjimas užima centrinę vietą loginėje pavyduliavimo jausmo sudėtyje (H. D. Mummendey, H. J. Schreiber, 1983). Tyrimais įrodyta, jog pavyduliavimas neatsiranda žaibiškai, iš karto. Šio jausmo preliudija yra ilgas įtarinėjimų metodas. Dažniausiai jis yra ilgalaikė emocija.

H. Markūzės (Markuze) nuomone, moters pavyduliavimo jausmas apskritai silpnesnis. Taip mano ir O. Evaldas. Vyras labiau nerimauja dėl artimo žmogaus neištikimybės, jis bijo netekti mylimos moters ir likti vienišas, Be to, veikia ir psichologinis faktorius. Jis sunkiau pakelia atstūmimą todėl, kad smarkiai pažeidžiama jo vyriška ambicija.

Į klausimą „kas pavydesnis“ vienareikšmiškai atsakyti negalima. Pavydūs yra ir vyrai ir moterys. Manoma, jog 75 procentus sutuoktinių kankina pavydas. Jis labiau būdingas gyvenantiems monogaminėje santuokoje, nepatenkintiems seksualiniais, o taip pat ir tarpasmeniniais ryšiais. Pavydesnės vis dėlto yra moterys, nes vyrai dažniau būna neištikimi.

Priežastys ir pasekmės

Pavyduliavimo priežasčių yra keletas: psichologinės, fiziologinės, socialinės. Kitokia patologinio pavyduliavimo psichologinė struktūra. Eksvirdas buvo vienas iš pirmųjų mokslininkų, aprašęs pavyduliavimą, kuris „pasiekia kraštutines ribas“. Tai psichinė liga, pamišimas. Patologinio pavydo priežasčių daug: infekciniai susirgimai, iintoksikacija, somatiniai faktoriai, impotencija, intelekto anomalijos. Liguistas pavydas dažnai neatsiejamas nuo endokrininių liaukų (menstruacijų, klimakso, nėštumo ir t. t.). Patologinį pavydą beveik visada sukelia išgarsėjęs meilės trikampis.

Pavydą sukelia priežastys, kurios gali būti vidinės ir išorinės.

Išorinės – tai elgesio pavyzdžiai. Gana tipiniu tokio elgesio pavyzdžiu galėtų būti susirinkusi nemaža kompanija, kuri vaišinasi, šoka, linksminasi. Pavydas dažniausiai atsiranda, jei vienas iš partnerių daug laiko praleidžia su kitos lyties asmeniu, bendraudamas, šokdamas, ar kokiu nors būdu stengdamasis patraukti dėmesį. Akivaizdus partnerio susidomėjimas kitu asmeniu, ypač, jeigu tai sukelia jų abipusį pasitenkinimą, ar galima įtarti meilės užuomazgą, sudaro prielaidas kilti pavydui.

Mintys apie partnerio elgesį – tai vidinės priežastys pavydui atsirasti. Tokios mintys žmogų užvaldo neatsitiktinai, dažniausiai jos susijusios su ankstesne patirtimi, kai tokie dalykai jau yra buvę.

Nors pavyduliavimo psichologinė struktūra apytikriai nustatyta, tačiau šis jausmas ypač individualus. Kiek pavyduliautojų, tiek nepakartojamų atvejų.

Pavyduliavimas labiausiai klesti šeimose, kur sutuoktinių amžiaus skirtumas didelis.

Koks bebūtų pavyduliavimo, anot Z. Froido, sluoksnis – normalus ar projekcinis, pavydas yra sunki emocinė būsena. Vidinis diskomfortas slegia, todėl natūralu, kad žmogus norėtų atsikratyti šio jausmo. Bene pats neefektyviausias veiksmas – prašyti partnerio prisipažinti. Tuomet nuskriaustasis neva suprasiąs ir atleisiąs. Pamirštama, kad jausmų valdymas nepaklūsta loginiams argumentams. Neva išsklaidomos abejonės arba atgailaujama.

Pasiaiškinimo ramybė trunka neilgai. Pakanka menkiausios kibirkšties, kad kiltų naujos pavydo scenos.

Pavyduliavimas yra baimė. Ir ne bet koks menkutis išgąstis pamesti daiktą, bet netekti mylimo, brangaus žmogaus. Tokios fundamentalios žmogaus emocijos, kaip baimė, pyktis, skausmas, neigiamai veikia ir kūną, ir sielą, taigi, pavydas žmogų naikina fiziškai ir psichiškai. Pavyduliavimo, ypač liguisto, sužadinta baimė gali būti pražūtinga todėl, kad ji išoriškai nėra išreikšta ir degina asmenybę iš vidaus. Pavyduliavimas kartais turi tragiškas pasekmes. Yra daug pavyzdžių, kai dėl jo kyla vaidai, ppeštynės,atsiranda depresija, vystosi alkoholizmas, net žudomasi arba nužudomi kiti asmenys.

Reguliavimas

Svarbu, kad pavyduliavimas neperaugtų į nesutaikomą žmonių susipriešinimą, negalima leisti jam išsikeroti, nes priešingu atveju partneriai nebegalės nieko padaryti, kad išsklaidytų įtarinėjimus ir išsivaduotų iš šios emocijos. Vienintelis būdas – įterpti logiką, suvokiant beprasmybę.

Turintiems polinkį pavyduliauti psichologai pataria galvoti maždaug taip:

• Tavo išrinktasis (–oji) pats (–i) savo valia nutarė, kad bus su tavimi. Netinka laisvą žmogų nuolat versti prisiekinėti;

• Kito praeitis, dabartis ir ateitis – negali būti niekieno nuosavybė, niekas į tai neturi tteisės;

• Jeigu jums kas nors neaišku, įtariate, kad partneris jums neištikimas, išsiaiškinkite santykius. Tačiau turite teisę į tai tik vieną sykį. Pašnekėjote ir daugiau ta tema nebekalbėkite;

• Jeigu negalite įveikti pavyduliavimo, nekaltinkite dėl to nieko, tik patį save. Tai jūsų problema, ir sspręsti ją turite savarankiškai;

• Jeigu partneris iš tikrųjų meluoja, ką nors slepia, pagalvokite, ar kartais patys neverčiate jo taip elgtis;

• Manote, jog jūsų išrinktasis yra nepatikimas (lengvabūdis, koketiškas, silpnavalis), ir todėl jį reikia nuolat sekti. Tąsyk pagalvokite, kodėl jį pasirinkote;

• Nors santuoka kuriama abiejų laisva valia, tačiau nereiškia, kad vardan šios sąjungos kitam privalu atsisakyti visų ankstesnių draugų ar pomėgių tik todėl, kad tai nėra jūsų draugai, jūsų pomėgiai. Nesikėsinkite į natūralų kiekvieno žmogaus autonomiškumą;

• Įsisąmoninkite – žmogus nėra kito nuosavybė;

• Liguistas pavyduliavimas gali kilti dėl įvairių priežasčių: karčios patirties, charakterio ypatumų (polinkio įtarinėti, noro kontroliuoti), nepilnavertiškumo komplekso ir pan. Tai reikia jas išsiaiškinti ir ryžtingai šalinti

• Išsiaiškinkite santykius ir pasiruoškite draugiškai bendrauti su partneriu tokiu, koks jis yra.

Esama ir kitokių terapinių koncepcijų, kaip gydyti pavyduliavimą –– aistrą. Viena iš jų – įsisąmoninti pavyduliavimo jausmą, suvokti, kodėl jis atsirado, ir, susumavus visus „už“ ir „prieš“ argumentus, atsisakyti meilės objekto. Tai vienas iš efektyviausių veiksmų.

Neištikimybė

Nežiūrint į tai, jog dorovė visokeriopai smerkia svetimavimą, jis nenyksta. Kyla klausimas, kodėl? Neišnyksta ir pavyduliavimas, nors tiek vyras, tiek žmona nori, kad partneris visą laiką laikytųsi seksualinės ištikimybės. Deja, šito nėra ir nebus štai dėl kokių priežasčių. Neištikimybė yra biologiškai paveldima. Amerikos mokslininkas Robertas Raitas knygoje „The Moral Animal“ rašo, kad žmogų ggamta sukonstravo taip, kad jis geba įsimylėti, bet nebūtinai visam laikui. Todėl esą visiškai „natūralu“, kad šiaip jau monogaminėje santuokoje gyvenantys vyrai ir moterys retkarčiais mylisi su svetimais. Vyriškoji giminė instinktyviai trokšta (toks gamtos dėsnis, prieš kurį beprasmiška kovoti) savo sėklą paskleisti kuo plačiau. Patelės siekia tikslingos selekcijos būdu gauti patį geriausią maitintoją savo palikuonims. Monogamija su ištikimybės ir globos reikalavimu šia prasme būtų vien moteriškas interesas. Nė vienas patinas nebūtų su tuo sutikęs, jei ne paniška baimė būti apgaudinėjamam ir auginti konkurento atžalą.

Vyro meilė kitai moteriai žmoną įskaudina daug labiau negu jo lytinė sueitis su nemylima moterim. Ji trokšta būti pirmąja ir vienintele vyro meile. Tuo tarpu vyrui lytinė žmonos neištikimybė yra nepakeliama, o kito vyro meilė – mažiau įžeidžianti.

Antropologė Siuzana Freizer įrodė, kad visose kultūrose, kuriose netoleruojama santuokinė neištikimybė, moters nusižengimas smerkiamas ir baudžiamas griežčiau, negu vyro. Pastarojo meilė už namų sienų daugelio visuomenių laikoma neištikimybe tik tada, kai jis susideda su kito vyro žmona.

Apskritai neištikimybės problema kyla dėl paties žmogaus. Mat jis iš esmės linkęs į poligamiją, ir monogaminė santuoka jam ne pagal jėgas.

Ne mažiau svarbi neištikimybės priežastis yra psichologinė. Visi žino, kad daug metų partneriams gyvenant kartu „meilės“ įkarštis išnyksta arba bent susilpėja. Tačiau ttroškulys karštai mylėti, bučiuotis, glamonėtis,žavėtis vienas kitu išlieka ilgai, kartais iki gilios senatvės. Didelė tikimybė, kad naujas partneris patiks labiau, negu senas. Traukia naujumo poreikis, paslaptingumas, į jų santykius mažiau įsipina buitiniai rūpesčiai. Ir gamta tartum sufleruoja: mylėkitės.

Iki šiol buvo manoma, kad vyrai – dėl fiziologinių ypatybių – elgiasi laisviau ir mylėdami yra nepastovesni, negu moterys. Bet, pasirodo, šitaip nėra. Jeigu tikėsime naujausiais mokslininkų „atradimais“, abiejų lyčių atstovai elgiasi vienodai, o moterys niekuo nenusileidžia vyrams. Skirtumas tik tas, kad jos – dėl įgimto kuklumo – mažiau giriasi savo pergalėmis, negu jų partneriai.

Moterų polinkis į neištikimybę paaiškinamas ne tik atavistiniu protėvių šauksmu, bet ir psichologiniais veiksniais. Daug meilužių moteriai dažniausiai yra jos pasitikėjimo rytdiena garantas.

Šie duomenys patvirtina teiginį – meilės trikampiai neišvengiami ir pavyduliavimas – amžinas jausmas. Kovoti su prigimtimi – beprasmiška, bet reguliuoti šio jausmo įtampą – būtina.

Ar gali santuoka išgyventi neištikimybę ?

Iširusių santuokų priežastimi labai dažnai būna neištikimybė, nes taip, kaip ji, žeidžia tik nedaugelis dalykų gyvenime.

Vis dėlto skyrybų tam tikrais atvejai galima išvengti. Dauguma porų, atskleidę neištikimybę, karščiuodamiesi padaro klaidų, dėl kurių nutrūksta tarpusavio santykiai. Šių klaidų atpažinimas ir supratimas galėtų išsaugoti santuoką.

PIRMOJI KLAIDA: skuboti ir neapgalvoti veiksmai.

Įskaudinti, pažeminti, apgauti ir išduoti sutuoktiniai mano, kad eelgiasi teisingai, imdamiesi neatidėliotinų veiksmų. Tačiau žmonės klysta skubėdami paduoti dokumentus skyryboms arba papasakoti draugams ir pažįstamiems apie partnerio neištikimybę. Pradžios fazėje ekspertai pataria išduotam sutuoktiniui susilaikyti nuo pernelyg skubotų veiksmų. Jeigu norite išsaugoti santuoka, geriausia palaukti, kol sugebėsite blaiviai mąstyti.

ANTROJI KLAIDA: atsakymas tuo pačiu

Atsakomoji neištikimybė, kurios griebiamasi iš keršto, suteikia nemažą adrenalino antplūdį, bet moralinės jos pasekmės paprastai būna liūdnos: paminamos daug metų puoselėtos vertybės ir einama į kompromisą su savo sąžine. Neištikimybė atneša daugiau žalos nei naudos, nes tai prieštarauja viskam, kuo anksčiau buvo tikima.

TREČIOJI KLAIDA: tikėjimas, kad viskas bus taip, kaip buvo.

Kai neištikimybė atskleista, jūsų santuokos įsivaizdavimas subyra į šipulius. Jeigu anksčiau idealizavote savo tarpusavio santykius, dabar šias idėjas teks pakeisti kur kas žemiškesne realybe ir susitaikyti vienam su kito privalumais ir trūkumais.

KETVIRTOJI KLAIDA: stengimasis vis dar išsaugoti paslaptį.

Jeigu jūsų neištikimybė atskleista, ir sutuoktinis(–ė) spaudžia prie sienos, norėdamas(–a) išsiaiškinti detales nuoširdus(–i), bet ir jautrus(–i) jos (jo) jausmams. Jūsų dėmesingumas šiuo skausmingu periodu itin svarbus tolimesniam santuokos išlikimui, nes padeda atkurti tarpusavio bendravimą ir pasitikėjimą.

PENKTOJI KLAIDA: realybės neigimas.

Prieš sielos žaizdų gydymą nuklydęs į šoną sutuoktinis turi baigti savo nuotykį. Kai kuriems tai būna be galo sunku padaryti. Idealizuoti, romantiški nesantuokiniai ryšiai yra pagrįsti greičiau iliuzija nei realybe, o

iliuziją sunku išlaikyti. Svetimautojas gali įsivaizduoti, kad meilužė apdovanota visomis tomis savybėmis, kurių trūksta jo žmonai, bet tikrasis intymumas yra pagrįstas nuoširdžiu abipusiu supratimu ir sugebėjimu pripažinti ir priimti kito ydas, trūkumus, silpnybes ir keistybes.

Neištikimybė gali sustiprinti jūsų santuoką (aišku, jei ją pavyks išsaugoti), nes išsisklaido jūsų romantiškos iliuzijos apie sutuoktinį, ir jūs nebeturite būti tobuli 24 valandas per parą.

ŠEŠTOJI KLAIDA: nenoras prisipažinti klydus.

Paaiškėjusi neištikimybė daugumą porų pribloškia ir sunaikina santuoką. Apie santykių atkūrimą negali būti nė kalbos, kol ištikimybę ssulaužęs partneris neprisipažins klydęs ir nepaprašys atleidimo. Kitu atveju išduotoji pusė išliks pikta ir manys, kad partneris taip elgsis ir toliau.

Spręsdami neištikimybės sukeltas problemas vis dėlto galite išsaugoti ir sustiprinti tarpusavio santykius:

 Raskite laiko ir vietą dviese pasikalbėti apie tai, kas atsitiko;

 Gyjant randams mokykitės iš skaudaus patyrimo;

 Atgaivinkite tarpusavio santykius.

Testas

„Ar esate pavydus“

Kaip reaguojate tokiomis aplinkybėmis:

1. Prisiminus partnerio(–ės) buvusius meilės ryšius:

a) nervinuosi ir įsivaizduoju nemalonias situacijas;

b) stengiuosi išlikti rami (–us), įtikinėdama(–s) save, kad tai jau seniai buvo;

c) manau, kad tai natūralu ir net naudinga: praturtino patirtį.

2. Kai mano ppartneris(–ė) susibūrime šnekasi su priešingos lyties asmeniu:

a) įtariu, kad tarp jų – intymūs santykiai;

b) stengiuosi sužinoti, apie ką jie kalba;

c) tai manęs neliečia.

3. Pastebėjus, kad partneris(–ė) blogai nusiteikęs(–usi), manau:

a) aišku, kad tarp mūsų kažkas trečias;

b) ji(–i) rūpinasi manimi;

c) smulkmena, natūralus reiškinys.

4. Turite nenuginčijamų įrodymų, kad jūsų partneris(–ė) neištikima(–s):

a) tai kkatastrofa, kartu gyventi neįmanoma;

b) manau atsilyginti tuo pačiu;

c) reikia ieškoti galimybių išsaugoti draugystę/šeimą.

5. Partneris(–ė) ruošiasi praleisti vakarą kompanijoje be jūsų:

a) nė už ką neleisiu;

b) leisiu tik su sąlyga: pasitikiu, bet tikrinu;

c) tegu linksminasi, o aš pailsėsiu viena(–s).

6. Pastaruoju metu partneris(–ė) labiau rūpinasi savo išvaizda negu anksčiau:

a) pabandysiu sužinoti, dėl ko ji(–s) stengiasi;

b) aš sujaudinta(–s) – ji(–s) nori man patikti;

c) nekreipiu į tai dėmesio.

7. Grįždama(–s) namo po ilgos išvykos stengiuosi:

a) „užgriūti“ netikėtai;

b) nudžiuginti partnerį(–ę) dovana;

c) pranešti apie parvykimą, kad ji(–s) galėtų deramai mane sutikti.

8. Aš pastebiu partnerio(–ės) elgesyje netikėtą permainą, sutikus jo(–s) seną pažįstamą:

a) jie buvo artimi ir dabar vėl nori atnaujinti santykius;

b) pasistengsiu išsiaiškinti, kodėl taip atsitiko;

c) nekreipiu į tai dėmesio.

9. Pastaruoju metu lytiniai santykiai darosi vis retesni:

a) ji(–s) turi meilužę(–į);

b) ji(–s) manimi nusivylusi(–ęs);

c) tai natūralus dalykas, nėra ko jaudintis.

10. Konfliktai tarp mūsų kyla dėl:

a) mano įtarinėjimų neištikimybe;

b) požiūrių skirtumo į įvairius dalykus;

c) buitinių nesklandumų.

11. Mes stengiamės bbūti visuomenėje:

a) visada kartu;

b) geriau, kai kiekvienas partneris turi savo bičiulių;

c) kaip išeina.

12. Kai partneris(–ė) grįžta iš komandiruotės arba visuomeninio renginio, aš:

a) pykstu, kad ji(–s) buvo be manęs;

b) stengiuosi sužinoti smulkmenas;

c) džiaugiuosi, kad mes vėl kartu.

13. Noriu, kad partneris(–s) rengtųsi:

a) taip, kad į ją(–į) nekreiptų dėmesio;

b) elegantiškai, bet kukliai;

c) ekstravagantiškai ir elegantiškai.

14. Testai, kuriuos skaičiau laikraštyje, mane sudomino, ypač partnerio(–ės) atsakymai:

a) taip, labai;

b) nelabai;

c) visiškai nesudomino.

Už atsakymus „a“ skaičiuokite 3 taškus, „b“ – 2, „c“ – 1.

Jei surinkote 14 – 21 tašką

Esate įsitikinęs(–usi) partnerio(–ės) pažiūrų pastovumu arba paprasčiausiai nekreipiate į tai dėmesio. Jūsų abejingumas gali nnulemti tarpusavio santykius.

Jei surinkote 22 – 32 taškus

Esate pavydus(–i), o tai, kaip sako prancūzai, „kaitina kraują“ ir neleidžia užgesti jausmams. Jūsų partnerė tai jaučia ir vertina.

Jei surinkote 33 – 42 taškus

Jūsų pavydas sukelia konfliktus, slegia jus ir jūsų partnerį(–ę). Pamąstykite, ar yra realus pagrindas, o gal tai tik jūsų vaizduotės vaisius?

Naudota literatūra:

1. http://moteru.takas.lt/straipsnis.php?msg_id=212;

2. Kašys Juozas, „Pavydas ir pavyduliavimas“, V., 1995;

3. Matulienė Gražina, „Šeimos psichologija“, K., 1997;

4. Pikūnas Justinas, „Meilės psichologija“, K., 1998;

5. Psichologija tau, 2004, Nr. 5.