Pažinimo psichologija

PAŽINIMO PSICHOLOGIJA

Apie pažinimo psichologija galima pasiskaityti papildomai Mayers D.

Psichologija, 2000.

1. JUTIMAS IR SUVOKIMAS

2.

Pagrindiniai jutimai: rega, klausa, uoslė, skonis, lyta

Mūsų akys, ausys, nosis, liežuvis ir oda yra organai, kurie jungia

mus su išoriniu pasauliu per mums pažystamus pojūčius regą, klausą, kvapą,

skonį ir lytą. Bet žmogus turi daugiau pojūčių negu šie pagrindiniai penki.

Pati oda turi receptorius bent penkiems pojūčiams, o vidinės ausies organas

duoda mums pusiausvyros pojūtį. Be to, sensorinės sistemos, susiję su

raumenimis ir sąnariais sukuria kūno pozos ir judėjimo įsisąmoninimą, ir

daug kitų vidinių receptorių duoda informaciją smegenims apie mūsų kraujo

cheminę sudėtį ir temperatūrą.

Rega yra turtingiausias iš žmogaus pojūčių. Regėjimo pojūčiais

žmogus gauna apie 80% visos informacijos apie tikrovę. Mūsų akys priima

šviesą iš aplinkos objektų ir perveda šią šviesą į neutralius impulsus,

kurie teikia informaciją apie formą, spalvą, gylį, paviršiaus kokybę ir

judėjimą smegenims. Šviesa yra pagrindinis stimulas regai. Regėjimo

pojūčiams dirgiklis yra elektromagnetinės bangos nuo 39 iki 760 milimikronų

ilgumo. Trumpesni ir ilgesni bangavimai regėjimo pojūčių be specialių

aparatų nesukelia (infraraudonieji ir ultravioletiniai spinduliai).

Regėjimo receptorius yra akys, turinčios labai sudėtingą anatominę

struktūrą. Regėjimo pojūčiams susidaryti svarbiausia receptoriaus dalis yra

akies tinklainė. Joje išsidėsčiusios dviejų rūšių šviesai jautrios nervinės

ląstelės, kurios pagal savo formą vadinamos lazdelėmis ir kolbelėmis.

Tinklainėje yra apie 7 mln. kolbelių, jos išsidėsčiusios tinklainės

centrinėje dalyje iir yra dieninis regėjimo aparatas, padedantis skirti

daiktų spalvas ir formas. Lazdelių yra apie 130 mln., jos išsidėsčiusios

tinklainės pakraščiuose, ir yra jautresnės šviesai ir padeda matyti esant

menkesniems elektromagnetiniams dirginimams, bet lazdelės padeda matyti tik

pilkos ir juodos spalvų atspalvius. Dėl to jos vadinamos naktinio regėjimo

aparatu.

Elektromagnetinių bangavimų dirginimus lazdelės ir kolbelės paverčia

į nervinį impulsą, kurie perduodami į galvos smegenų žievės pakaušio sritį,

kur yra regėjimo centrai. Ten susidaro regėjimo pojūčiai. Skirtingų spalvų

pojūčiai priklauso nuo elektromagnetinių bangų skirtumų. Raudonos spalvos

pojūčius sukelia 700 milimikronų, geltonos – 580, žalios – 530, mėlynos –

450, violetinės – 400 milimikronų ilgumo bangos. Žmogus junta daugybę

kiekvienos spektro spalvos atspalvių. Aiškindamas šį reiškinį, vokietis H.

Helmholcas paskelbė trijų komponentų spalvinio regėjimo teoriją, pagal

kurią teigiama, kad akyje yra aparatų, skirtų trims pagrindinėms spalvoms

skirti –– raudonai, mėlynai ir geltonai. Atspalviai atsiranda maišantis

šioms spalvoms.

Žinomi spalvų neskyrimo, arba daltonizmo, reiškiniai, kurie

atsiranda dėl kolbelių aparato defektų. Dažniausiai neskiriama raudona ir

žalia spalvos. Šis sutrikimas būdingas 0,5% moterų ir 4% vyrų. Lazdelių

aparato trūkumai pasireiškia prastesniu regėjimu sutemus ir naktį. Šis

trūkumas dar vadinamas vištakumu (vištos ir balandžiai neturi lazdelių

aparato, todėl sutemus nemato).

Klausa. Pagrindinis stimulas klausai yra garsas, garso bangų

dažnumas ir intensyvumas. Klausa ko gero mažiausiai ištyrinėta iš visų

žmogaus pojūčių. Vis dar neaišku, kaip mūsų smegenys sugeba atskirti mažus

skirtumus tarp tonų, arba kaip žmogus gali pasakyti skirtumą pvz.,

violončelės ir fleitos, grojančių tą pačią natą. Girdėjimo pojūčių

dirgiklis yra oro bangavimai nuo 16 iki 20 000 virpesių per sekundę

dažnumo. Lėtesni negu 16 (infragarsai) ir dažnesni nei 20 000 (ultragarsai)

žmogui daro įtaką, bet girdėjimo pojūčių nesukelia.

Girdėjimo pojūčių receptorių sudaro išorinė ir vidinė ausis. Išorinė

ausis priima oro virpesius ir juos nukreipia į vidinę ausį. Vidinėje ausyje

pagrindinis klausos organas yra sraigė, kurios vidinėse sienelėse išsidėstę

apie 20 000 laipsniškai ilgėjančių skaidulėlių. H. Helmholcas iškėlė ir

klausos rezonansinę teoriją, kurioje teigiama, kad atitinkančios virpesių

dažnumą skaidulos rezonuoja, t. y., pačios ima virpėti. Per klausos

nervines ląsteles jos perduoda nervinius impulsus į smegenų žievės

smilkinių sritį, kur yra klausos centrai ir susidaro garsų pojūčiai.

Girdėjimo pojūčiai teikia informaciją apie garsų aukštumą,

intensyvumą, tembrą ir vietą, iš kurios sklinda garsai. Garsų aukštumo

jutimas priklauso nuo virpesių dažnumo – juo dažnesni virpesiai, tuo

aukštesni garsai. Intensyvumas priklauso nuo virpėjimų amplitudės, o

tembras – nuo papildomų virpesių, kurie supa pagrindinį bangavimą. Vietą,

iš kurios sklinda garsas, padeda nustatyti tai, kad žmogus girdi dviem

ausim – ne tuo pačiu metu pasiekdami ausis, virpesiai nurodo apie virpėjimo

šaltinio padėtį erdvėje.

Odos pojūčiai. Oda turi receptorius penkiems pojūčiams: lietimui,

spaudimui, šilumai, šalčiui ir skausmui. Šie receptoriai yra skirtingos

struktūros ir išsidėstę skirtinguose odos sluoksniuose. Visi jjie susiję su

neuronais, kurie perneša informaciją smegenims. Daugiausiai lietimo taškų

yra rankų, pirštų ir delnų, o ypač liežuvio ir lūpų paviršiuje, mažiausiai

– nugaros srityje. Lietimo pojūčiai suteikia žinių apie liečiamų daiktų

paviršiaus savybes – lygumą, šiurkštumą, lipnumą, švelnumą, kietumą,

skystumą ir kt.

Skausmo pojūčius sukelia arba specifinių skausmo taškų dirginimas,

arba labai intensyvus lietimo ir temperatūros receptorių dirginimas.

Skausmo pojūčiai praneša apie kenksmingus dirgiklius, kurių reikia vengti.

Cheminiai pojūčiai: uoslė ir skonis. Uoslė ir skonis yra labai

susiję pojūčiai. Abu savo prigimtimi yra cheminiai – tai yra, abu reaguoja

į cheminę stimulo sudėtį. Kadangi abiejų šių pojūčių receptoriai yra taip

arti vienas kito, tai mes dažnai sumaišome šiuos du skirtingus pojūčius.

Pvz., pasakodami apie maisto skonį, mes dažnai įjungiame ir jo kvapo

aprašymą. Ypatingai tas ryšys pajuntamas, kai mes netenkame uoslės

sugebėjimų, pvz., susergame sloga, tada visas maistas yra panašaus skonio.

Uodimo pojūčių dirgiklis yra smulkios medžiagų dalelės, patenkančios

į nosies ertmę. Uodimo receptorių sudaro nosies gleivinės plėvelėje

išsidėsčiusios uodimo ląstelės, sujungtos su smegenų žievės smilkinių

srityje esančiais uodimo centrais.

Skonio pojūčių dirgiklis yra įvairios medžiagos, ištirpusios

vandenyje, seilėse ar kituose skysčiuose. Skonio receptorius sudaro skonio

svogūnėliai, išsidėstę liežuvio, ryklės, gomurio paviršiuje. Šių receptorių

dirginimas sukelia nervinius impulsus, kurie patenka į smilkinių sritį, kur

yra skonio jutimo centrai. Skonio aparatas skiria saldumo, kartumo,

rūgštumo ir sūrumo pojūčius. Prie jų ddar prisijungia uodimo, temperatūros,

lietimo pojūčiai, ir taip susidaro daugybės skonių jutimai. Nemažai įtakos

skonio jutimams turi aplinka, pvz., stalo serviravimas.

2. DĖMESYS

Apie tai bus konspektuose.

3. ATMINTIS

Atminties apibūdinimas. Atminties mechanizmai

Atmintis – tai sugebėjimas įsiminti, laikyti ir po kiek laiko

atgaminti jutimų dėka gautą informaciją, kitaip tariant, tai ilgas

išlaikymas to, kas išmokta. Atmintis – viena svarbiausių žmogaus psichiką

integruojančių funkcijų, padedanti funkcionuoti psichikai kaip suderintai

sistemai. Atmintis padeda kaupti naujas žinias. Ji lemia normalų žmogaus

funkcionavimą. Bet koks išmokimas remiasi atmintimi. Be atminties gyvenimas

būtų panašus į akimirką trunkančių epizodų rinkinį. Negalėtume suregzti net

paprasčiausio pokalbio.

Dabar atminties mechanizmas aiškinamas remiantis biologiniu

pagrindu: manoma, kad ilgalaikės atminties mechanizmas yra cheminiai

pasikeitimai neuronų ribonukleinėse rūgštyse. Trumpalaikė atmintis remiasi

elektriniais pakitimais neuronuose, o kai šie elektriniai pakitimai sukelia

cheminius pakitimus, tada medžiaga užfiksuojama ilgesniam laikui. Pamažu

kuriami ryšiai tarp neuronų, ir kartojant informaciją šie ryšiai stiprėja.

Ryšių susidarymui svarbu yra neuromediatorių veikimas. Fiziologams dar

nepavyko išsiaiškinti, kur yra atminties buveinė – ar visose smegenyse,

smegenų žievėje ar kurioje nors jos dalyje.

Atminties procesai: įsiminimas, saugojimas,

atgaminimas. Užmiršimas

Įsiminimas, laikymas atmintyje ir atsiminimas sudaro atminties

proceso visumą. Atgaminti negali to, kas neįsiminta ir neišlaikyta, bet ne

viską ką įsimename, išlaikome ir atsimename. Atminties procesai vadinami

mnemine veikla.

1. Įsiminimas (užkodavimas, suteikiant gautai informacijai formą ir

įvedimas į atmintį.) Nevalingas (automatiškas)

– pastangų nereikalaujantis

informacijos apdorojimas, valingas – sąmoningas, reikalaujantis pastangų ir

dėmesio – kartojimo:

▪ mechaninis (pažodinis),

▪ prasminis/semantinis (minties įsiminimas).

Sutvarkymas: informacijos vienetai (dalys) – lengviau įsimename, kai

tvarkome informaciją mums patiems prasmingu būdu (siedami į prasmingus

vienetus).

2. Laikymas atmintyje – tai informacijos, užkoduotos nervinėse

ląstelėse, saugojimas. Žmogus laikymo atmintyje neįsisąmonina, apie laikymą

atmintyje arba apie užmiršimą galima spręsti tik iš atsiminimo. Manoma, kad

atmintyje išlaikoma ne viskas ir nevienodu lygiu. Medžiagos išlaikymas

atmintyje nėra mechaniškas jos buvimas atmintyje kaip nesikeičiantis

antspaudas. Dėl žmogaus veiklos, naujų įsiminimų, išgyvenimų, interesų ir

kt. vyksta nuolatinė atmintyje esančios medžiagos rekonstrukcija.

3. Atsiminimas yra medžiagos išvedimas iš atminties į sąmonę.

Manoma, kad informacijos suradimas remiasi asociacijomis. 3 rūšys:

*atpažinimas (įvykio atpažinimas jam pasikartojus), *atgaminimas (tikslus

įvykio ar jų sekos atsiminimas jam nesikartojant), *atkūrimas (kai

atsimenant užmirštus faktus reikia juos atstatyti ir įjungti į visą faktų

sistemą) Silpniau įsiminta medžiaga rekonstruojama, papildant ankstesniais

patyrimo faktais, samprotavimais. (pvz.: studentas per egzaminą).

Užmiršimas – atminties procesas, dėl kurio suvoktos ir užkoduotos

informacijos negalime prisiminti. Užmiršimo priežastys dvejopos:

❖ Nes neišlaikom, t.y. kažkurioje grandyje “nutekėjimas” (neužkoduota

informacija, negalėjimas atkurti).

❖ Informacija nėra reikšminga.

Žmogus laiko atmintyje daugiau, nei atsimena. Užmiršimas gali būti: *

visiškas ir * dalinis.

Užmiršimo eigą atspindi Ebbinhauzo užmiršimo kreivė. Tuoj po įsiminimo

atsimename 100 ( informacijos. Vėliau atsimenamos medžiagos kiekis smarkiai

mažėja (apie 44 val.), o paskui stabilizuojasi.

Užmiršimas priklauso nuo:

1. Įsiminimo tvirtumo.

2. Užmiršimą skatinančių veiksnių:

a. Laikomos informacijos panaudojimo praktinėje veikloje: kuo

mažiau naudojame, tuo greičiau užmirštame;

b. Interferencija – informacijos persidengimas, susimaišymas, ypač

kai naudojamasi ta pačia užuomina (pvz. draugo, persikėlusio

gyventi į kitą vietą, telefono numeris). Kuo tam tikra užuomina

daugiau „apkrauta“, tuo sunkiau, ja naudojantis, atsiminti. Be

to, kuo silpnesni ryšiai tarp informacijos ir didesnė

interferencija – tuo sunkiau atsiminti. Būna:

c. Atpratimo: savaiminio(kartojimo stoka) ir aktyvaus (dažniausiai

vaikams naudojama atpratinti nuo baimės objektų ar neigiamų

įpročių).

d. Situacijos.

e. Nuostatos pasikeitimo

f. Kai kada užmiršimas būna iš tiesų dėl informacijos laikymo

problemų. Tai yra, informacija išnyksta, jos nebėra atminties

saugykloje. Tai dažniausiai atsitinka įvairių smegenų pažeidimų

atveju.

Jutiminė, trumpalaikė, ilgalaikė atmintis

Moksliniai tyrimai leido nustatyti, kad atminties reiškinyje

tikslinga išskirti struktūras pagal informacijos laikymo trukmę:

1) jutiminė atmintis;

2) trumpalaikė atmintis;

3) ilgalaikė atmintis.

1) Jutiminė (sensorinė) atmintis – momentinė atmintis, išsauganti patį

pojūtį (kol jį suvokiame), dirgiklio išlikimas sekundės dalis.

Sensorinė atmintis veikia 1 – 2 sek. stimului paveikus receptorius,

juose sukeliama gan tiksli informacijos kopija (sensorinis registras).

Sensorinės atminties informaciją žmogus toliau analizuoja – įkoduoja,

t.y suteikia tam tikrą formą, vyksta suvokimo procesai, kai jau ggalima

atsakyti į klausimą “kas tai yra ?”. Dalis informacijos dingsta, i

kita dalis pasiekia sąmonę, ir suvokta informacija ateina jau į

trumpalaikę atmintį.

2) Trumpalaikė – aktyvioji, dinamiška trunka 15 – 20 sek., bet ji irgi

apima visas tas tris stadijas. Trumpalaikėje atmintyje galima

užfiksuoti 7+-2 objektus.

➢ Įsiminimas (užkodavimas) gali būti akustinis arba vizualinis. Kai

kurie žmonės, dažniausiai vaikai, turi „fotografinę“ atmintį. Vaizdas

fotografiškai užfiksuojamas atmintyje ir išlieka toksai keletą

minučių. Paauglystėje tokia atmintis paprastai išnyksta.

➢ Laikymas trumpalaikėje atmintyje yra ribotas. Tai susiję su “čia ir

dabar” – aktualu momentu. Visada susijusi su sąmone ir dėmesiu, kaip

nukreiptumu į objektą ir aktyvumu. Atminties ribas apsprendžia mūsų

sąmonės ribotumas. Vidutiniškai trumpalaikėje atmintyje vienu metu

galima laikyti apie 7 dalykus (žodžius ar skaičius). Universali

trumpalaikės atminties apimties formulė – 7 ( 2. Tai atrado jau 1885

metais H.Ebbinghaus (vienas didžiausių atminties tyrinėtojų). Tačiau

trumpalaikės atminties turinį mes galime išlaikyti trumpai nuo 30s.

iki 1 min. Vėliau tas turinys pakeičiamas kitu turiniu, naujais

faktais; arba tiesiog išnyksta, jei mums nereikalingas, nereikšmingas,

nėra kartojamas.

➢ Atsiminimas. Kuo didesnis trumpalaikės atminties turinys, tuo ilgiau

trunka atsiminimas. Manoma, kad vyksta paieška. Tyrimais yra netgi

matuojama, kiek laiko trunka tokia paieška (kai atsakymas neigiamas,

paieška ilgesnė).

Trumpalaikė atmintis labai svarbi sąmoningame mąstyme, problemų

sprendime, suvokiant kalbą. Realiai trumpalaikė ir ilgalaikė atmintys

nuolat sąveikauja. Viena iš tokių akivaizdžiausių sąveikų – informacijos

skirstymas prasmingais gabalais. Tai daroma su ilgalaikės atminties

pagalba.

3) Ilgalaikė – pasyvioji, trunka nuo kelių minučių iki ištisų metų. Į

ilgalaikę ateina visa sąmoninga informacija iš trumpalaikės atminties,

kuri yra reikalinga. Ji pakliūna tiek valingai, tiek nevalingai,

kuomet yra emociškai reikšminga. Informacija į ilgalaikę atmintį

patenka labiau įprasmintu, semantiniu pavidalu, išlaikoma reikšmė

kuriant asociatyvinius ryšius. Ilgalaikėje atmintyje saugomos žinios,

kurias žmogus naudoja savo gyvenime. Žinios gali būti eksplicitinės

(aiškios) ir implicitinės (vidinės, sunkiai verbalizuojamos).

Informacija laikoma sudarant kategorijas, sąvokas, kuriant ryšius tarp

jų. Ilgalaikė atmintis kinta dėl naujos patirties.

➢ Įsimenami dalykai visuomet „įeina“ per trumpalaikę atmintį. Čia jis

pakartojamas ir tuoj pat keliauja į ilgalaikę atmintį. Tai patvirtina

ir tyrimai: pateikiama 40 žodžių. Prašoma juos atsiminti laisvai, bet

kokia tvarka. Geriausiai atsimenami paskutiniai žodžiai (kurie dar

buvo trumpalaikėje atmintyje) ir pirmieji žodžiai, kuriuos buvo lengva

kartoti. Vėliau kartojimas sunkėjo, nes trumpalaikės atminties apimtis

užsipildė.

Įsiminimas ilgalaikėje atmintyje yra nei vizualinis, nei akustinis, o

prasminis. Į ilgalaikę atmintį medžiaga pereina dėka pakartojimų,

kurių metu trumpalaikėje atmintyje esanti medžiaga įtraukiama į

asociacinių ryšių sistemą. Kai reikia prisiminti kokią nors

neprasmingą informaciją, papildomai pridedami *prasmingi ryšiai (AIO –

Alio). Taip pat labai svarbus yra *patikslinimas, *išvystymas (pvz.

prasmės, bendros minties pastraipoje radimas; priežasties – pasekmės

susiejimas). Teksto įsiminimą lengvina ir *papildomų klausimų

nagrinėjimas.

➢ Laikymas. Apimtis neribota. Trukmė nuo 1 val. iki viso gyvenimo.

Tiriant žmones, kuriems pažeistos smegenys, buvo pastebėta, kad dėl

amnezijos nesugeba sąmoningai prisiminti, bet išlieka nepažeistas

nesąmoningas gebėjimas mokytis. Ilgalaikė atmintis veikia ryšių

pagrindu – t.y., medžiaga įsimenama ir atgaminama ne pavieniais

elementais, o siejant įsimenamus dalykus su jau atmintyje turimais ir

susidarant sudėtingas ryšių sistemas tarp atmintyje saugomos medžiagos

elementų. Ryšiai tarp įsimintos medžiagos elementų vadinami

asociacijomis. Asociaciniai ryšiai dažniausiai susidaro po

pakartojimų, nors gali susidaryti po vienkartinio pakartojimo, kai

įspūdžiai labai stiprūs. Asociacijos ir jų sistemos ne tik padeda

saugoti informaciją atmintyje, bet ir padeda ją surasti bei greitai

atgaminti.

➢ Atsiminimas: daugelis užmiršimo atvejų – ne todėl, kad prarandama

informacija, o todėl, kad nerandama priėjimo prie tos informacijos.

Taigi, ne laikymo atmintyje problemos, o atsiminimo problemos.

Atmintis – ir atpažinimas ir greitesnis informacijos išmokimas iš

naujo.

Atmintį galime įsivaizduoti, kaip informacijos laikymą asociacijų

tinklo/schemų pavidalu. Norėdami ką nors prisiminti, turime atpažinti vieną

iš gijų, vedančių link tinklo. Šis procesas vadinamas prisiminimu. Taigi,

informacija ilgalaikėje atmintyje

– struktūruota ir tai padeda žmogui tiek

atgaminti/prisiminti, tiek suvokti, priimti naują informaciją, pasiremiant

jau turimais struktūravimo būdais ir priskiriant naują informaciją.

Atminties sutrikimai: amnezija – dalinis ar visiškas atminties

praradimas. Tokių žmonių studijavimas daug informacijos suteikė apie pačią

atmintį. Anterogradinė amnezija – neatsimena dabartinių įvykių, neįsimena.

Retrogradinė amnezija – neatsimena įvykių prieš pažeidimą. Amnezijos atvejų

nagrinėjimas patvirtina ir jau anksčiau minėtų skirtingų atminties tipų

egzistavimą. Pvz. *kai kurie amnezijos ištikti žmonės neprisimena faktų,

bet prisimena įgūdžius. Motoriniai, percepciniai ir net kognityviniai

įgūdžiai yra (arba labai greitai atstatomi), o faktų neatsimenama. *

Skirtingose atminties srityse talpinami ir asmeniniai bei bendri faktai.

Žmogus atsimena bendrus faktus (kiek mėnuo turi dienų) bet neatsimena

asmeninių faktų (kas yra mano vyras).

Atminties gerinimas. Atsižvelgiant į tai, kas jau buvo kalbėta apie

įsiminimo ir atsiminimo palengvinimą. 1/ Medžiagos dalinimas prasminiais

gabalais, 2/ asmeninės prasmės suteikimas – vaizduotės pasitelkimas

(asociacijos), 3/ medžiagos nagrinėjimas, 4/ aktyvus kartojimas, 5/

tikslinimas, 6/ konteksto reikšmė (tos pačios aplinkybės), 7/ medžiagos

organizavimas, 8/ praktikavimasis (atsiminimo), 9/ interferencijos

mažinimas (prieš pat užmiegant, nesimokyti panašių dalykų greta) PQRST

metodas (medžiagos peržiūrėjimas, klausimai, skaitymas, pakartojimas sau,

testas).

Metaatmintis – savo paties atminties sistemos žinojimas. Ji lemia,

kokia strategija naudojamės, kad atsimintume naują informaciją. Skirtumai

tarp vaikų ir suaugusiųjų ar normaliai besivystančių ir atsilikusiųjų

atminties veikimo yra dėl skirtingų strategijų naudojimo, o ne dėl

sugebėjimų. Mokant, treniruojant, kai kurie iš šių skirtumų gali būti

panaikinami.

4. MĄSTYMAS

Mąstymo turinys ir operacijos

Mąstymas – aktyvus turimų žinių transformavimas/pertvarkymas į

naujas žinias, siekiant užsibrėžto tikslui. Mąstymas yra sudėtinga vidinė

veikla, kurią naudodamas žmogus atlieka mintines operacijas su simboliais

ir ženklais, pertvarko turimas žinias ir taip suranda kažką naujo, esmingo

ir reikšmingo. Mąstymas apima problemų sprendimus, apibendrinimus, išvadų

darymą, filosofavimą ir kt. Kognityvinės psichologijos specialistai

daugiausiai nagrinėja šį psichinį procesą, kurdami įvairius informacinius

veikimo modelius. Tokių tyrimų pagalba bandoma sukurti ir dirbtinį

intelektą, gerinti kompiuterių problemų sprendimo galimybes.

Mąstymo turinį sudaro įvairiausios problemos apie tikrovės daiktų ir

reiškinių ryšius, iškylančius ir sprendžiamus žmonių pažinimo procese.

Mąstymo turinys yra tiek pat įvairus, kaip ir pati tikrovė. Tačiau koks

bebūtų sudėtingas mąstymo turinys, jis pasireiškia tik apibrėžtomis

formomis: tai sąvokos, teiginiai, klausimai ir samprotavimai. Mąstymo forma

yra turinio ppasireiškimo būdas – tam tikra minčių sąranga. Sąvokos –

objektų, įvykių ar idėjų, turinčių panašių savybių, kategorijos. Jos gali

būti konkrečios ir abstrakčios. Teiginys – tai mintis, kuri ką nors teigia

ar neigia. Juos sudaro dvi ir daugiau sąvokų. Klausimai yra teiginiui ar

neiginiui parengianti mąstymo forma. Samprotavimas yra mąstymo forma, kai

iš vieno ar kelių teiginių yra išvedami nauji teiginiai.

Mąstymo veikloje išsiskiria kai kurie veiksmai, būtini problemoms

spręsti. Jie vadinami mąstymo operacijomis:

1. analizavimas: visumos skaidymas į dalis. Mąstymo objektas

mintyse suskaidomas į sudėtines dalis, išskiriamos jo

savybės, požymiai ir santykiai.

2. sintezavimas: mintinis išskirtų objekto dalių, savybių bei

santykių sujungimas į visumą. Šios dvi operacijos vyksta

sprendžiant bet kokius uždavinius.

3. lyginimas: nustatomi objektų panašumai, skirtumai ar

tapatumai. Tam reikia objektus išskirti ir sugretinti.

Sugretinami tie objektai, tarp kurių yra kokių nors ryšių.

4. abstrahavimas: atskirų reikšmingų savybių ar objektų dalių

atskyrimas nuo visumos. Tačiau atsiejus dalį ir pamiršus

visumą negalima išspręsti problemos, todėl kad taip

neatsitiktų abstrahavimas turi remtis konkretizavimu, kurio

pagalba išsaugoma visybiška mintis.

5. apibendrinimas: tai mintinis daiktų ar reiškinių sujungimas į

tam tikrą klasę, atsižvelgiant į jų bendras ir esmines

savybes bei santykius. Apibendrinant atskirus atvejus,

formuojamos bendros sąvokos, kurios taikomos naujiems

atvejams. Mąstymo pagalba galima suderinti kelis, vis

aukštesnius apibendrinimo lygius.

Visos operacijos tarpusavyje yra susijusios.

Mąstymo rūšys

Mąstymo rūšys gali būti veiksminis, vaizdinis ir žodinis

(verbalinis). Veiksminis mąstymas – daiktų ar reiškinių santykių bei

savybių pažinimas, atliekant su jais praktinius, fizinius veiksmus pačioje

suvokiamoje situacijoje. Atliekami fiziniai veiksmai su daiktais, kuriuos

norima pažinti. Pvz., jei vairuotojas negali užvesti mašinos, jis tikrina

variklį, kuro sistemą ir pan. Šiuo atveju uždavinys kyla ir yra

sprendžiamas praktiškai. Vaizdiniu mąstymu daiktų ar reiškinių ryšiai

surandami pertvarkant mintyse turimus jų vaizdinius. Operuojama atmintyje

turimais vaizdiniais. Pvz., galvojimas, kaip greičiau pasiekti tam tikrą

tašką. Sąvokiniu mąstymu reiškinių ryšį galima pažinti susiejant ir

pertvarkant turimas sąvokas. Čia dažniausiai atliekami samprotavimai

remiantis sąvokomis, jas lyginant, analizuojant ir pan. Tai abstraktus

mąstymas, kur operuojama sąvokomis, žodžiais ir kitais ženklais ir

simboliais.

Galima išskirti ir kitas mąstymo rūšis: teorinis – praktinis,

realistinis – autistinis, kasdienis –mokslinis, kūrybinis – kritinis,

loginis – intuityvus.

Mąstymas kaip sąvokų sudarymas ir operavimas jomis

Mąstymas yra operavimas sąvokomis. Sąvokos sudaro pagrindinį mąstymo

turinį, o operacijos yra veiksminė mąstymo pusė, tai būdai, kuriais

pertvarkomos turimos sąvokos ir sudaromos naujos. Apie daiktą ar reiškinį

mes mąstome kaip apie tam tikros grupės (klasės) atstovą, t. y., priskiriam

jį atitinkamai sąvokai. Sąvoka – mintis, kurioje užfiksuoti giminingų

daiktų ir reiškinių bendri ir esminiai požymiai. Sąvokos gali būti

konkrečios (matomos) – paukštis, raudonas, apvalus. O gali būti ir

abstrakčios – teisingumas, meilė. Turėti sąvoką – reiškia atpažinti savybes

ar santykius, kuriuos turi atskiri tai kategorijai priklausantys nariai.

Taigi sąvokos yra būtinos kaip klasifikavimo instrumentas. Pvz. sąvoka

„paukštis“. Jeigu turim sąvoką zylė ir paukštis, tai galim nuspręsti

(sumąstyti), ar zylė yra paukštis, net dabar jos nematydami. Sąvokos

pradėtos nagrinėti logikoje, dar Antikos laikais (Aristotelis). Žmogus turi

sąvokas, kai jis sugeba gerai skirti klases ir poklasius. Galima sudaryti

sistemą pagal tai, kaip vienos klasės įeina į kitas.

Sąvokos turi daug bendrų bruožų su vaizdiniais, nes jie abu

apibendrintai atspindi ttikrovės daiktus ir reiškinius. Be vaizdinio negali

susidaryti ir objekto sąvokos. Bet remiantis tik vaizdiniais negalime

atsakyti, kokie yra esminiai konkretaus objekto požymiai, be to, galime

neatpažinti objektų, priklausančių vienai klasei, tačiau išoriškai

skirtingų, pvz., stalas ir spinta abu yra baldai.

Sąvokos nuo vaizdinių skiriasi didesniu žinių apibendrinimu ir

organizacija. Esminis sąvokos bruožas – jos ryšiai su kitomis sąvokomis,

vieta giminingų sąvokų sistemoje. Sąvokos struktūra visada yra

daugiasluoksnė, ji užfiksuoja skirtingo bendrumo – giminės, rūšies ir

atskiro objekto – santykius. Sudarant naujas sąvokas, ypač didelis vaidmuo

tenka kalbai. Sąvokos ir žodžio ryšys yra būtinas sąvokų formavimosi ir

raidos sąlyga. Žodžiai teikia dideles apibendrinimo galimybes, padeda

atskirti bendrąsias ir esmines daiktų savybes ir santykius, juos atsieti

nuo kitų ir taip pagreitina sąvokų įsisavinimą.

Sąvokos formuojamos ir keičiamos atliekant mąstymo operacijas.

Sąvokos svarbios mąstymo procesui, kita vertus, sąvokos sudaromos,

pasitelkiant tam tikras mąstymo operacijas – analizę, sintezę,

apibendrinimą, lyginimą, konkretizavimą, abstrahavimą.

Mąstymo operacijos formuojasi, kai išoriniai veiksmai yra

interiorizuojami, t. y., perkeliami į vidų. Vaiko veiksmus iš pradžių

reguliuoja daiktų fizinės savybės (pvz., mažesnį daiktą galima įdėti į

didesnį) ir kt. Pamažu vaikas tokius veiksmus išmoka atlikti mintyse, jau

operuodamas ne pačiais daiktais, o jų vaizdiniais. Taip formuojasi vidinis,

mintinis veikimo planas. Tačiau mintiniai veiksmai, lyginant su išoriniais,

jau įgyja naujų savybių – jų negalima tiesiogiai patikrinti. Todėl mąstymą

kontroliuoja pačių operacijų savybės. Vienas,

atskiras mintinis veiksmas

dar nėra mąstymo operacija, kad ja taptų, jis pirmiausiai turi būti susijęs

su priešingu, atvirkštiniu veiksmu, kuris jį tikrina ir koreguoja. Tokios

mąstymo operacijos kaip analizė ir sintezė yra viena kitai priešingos, ir

kartu yra susijusios – jos yra viena kitos atrama, atlikimo ir kontrolės

priemonė.

Mąstymo psichologinį mechanizmą sudaro sudėtinga dinamiškų ir kartu

pastovių bendrųjų operacijų sistema. Jai susiformavus, žmogus įgyja

„logikos jausmą“ – sugebėjimą nejučiomis pasirinkti reikalingą pagrindinę

operaciją, mąstant laikytis tam tikrų taisyklių, susieti mintis, pastebėti

jų netikslumus ir pan. Ši operacijų sistema reguliuoja mąstymą, padeda

spręsti įvairius mąstymo uždavinius.

Uždavinių sprendimas. Sprendimo priėmimas.

Euristikos priimant sprendimus

Mąstymo procesas – tam tikro uždavinio sprendimas. Sunkesnio mąstymo

uždavinio sprendimas paprastai susideda iš kelių pagrindinių momentų

(fazių): 1) uždavinio situacijos ir klausimo iškilimo, 2) sprendimo

ieškojimo, 3) sprendimo suradimo, 4) jo patikrinimo. Visos fazės glaudžiai

siejasi, bet kiekviena turi ir savų ypatumų.

Uždavinio situacija ir klausimo iškilimas. Uždavinio situacija – tai

dar neapibrėžta objekto neaiškumo ir prieštaringų žinių apie jį būsena. Kai

menkai pažįstamas ne tik pats reiškinys, bet ir jo išaiškinimo būdai ir

priemonės, kyla dar sudėtingesnė uždavinio situacija – probleminė

situacija. Ji susidaro, kai įprasti žmonių veiksmai neduoda norimų

rezultatų. Bet kad kiltų uždavinio situacija, žmogus turi turėti apie ją

tam tikrų žinių, nes jei nieko nežinotų, uždavinys nekiltų. Uždavinio

situaciją sukelia žinių stoka.

Nuo uždavinio situacijos pereinama prie uždavinio įsisąmoninimo ir

klausimo suformulavimo. Pirmiausiai išsiaiškinama, kas jau žinoma ir kas

nežinoma, ką reikia surasti. Nežinomasis virsta klausimo turiniu.

Suformulavus klausimą, mąstymas įgauna kryptį. Klausimas ne tik nurodo, ko

ieškoti, bet ir kaip, kokios mąstymo operacijos reikia, pvz., klausimas

„Kuo panašūs.?“ skatina lyginimą.

Sprendimo ieškojimas. Klausimas duoda kryptį sprendimo ieškojimui, o

pats ieškojimas priklauso nuo tam tikro sprendimo būdo, programos ar

strategijos. Skiriamo tokie sprendimų būdai:

• Mėginimų ir klaidų: šiuo būdu žmogus gan dažnai pradeda

ieškoti sprendimo principo, kai neturi numatęs veikimo plano

ar strategijos. Išmėgindamas įvairius būdus, žmogus gaunamą

rezultatą lygina su tam tikru tikslu. Todėl jo veiksmai nėra

visai atsitiktiniai. Nemažai informacijos jis gauna,

analizuodamas klaidas, pasirinkus neteisingą kelią. Tačiau

toks kelias gan ilgas ir ne visada efektyvus.

• Algoritmai: šis būdas padeda visada teisingai išspręsti

uždavinį, apsaugo nuo klaidų. Mėginimų čia nereikia, nes

vadovaujamasi iš anksto sudaryta smulkia sprendimo programa.

Algoritminis sprendimas grindžiamas tikslių, lengvai

suprantamų taisyklių rinkiniu, pagal kurias atliekamas tam

tikras skaičius elementarių operacijų, kurios ir duoda

rezultatą. Algoritminiais nurodymais žmonės dažnai

vadovaujasi, kai reikia atlikti įvairius standartinius, iš

anksto apibrėžtus veiksmus. Bet jais ne visada galima

pasinaudoti, nes yra daug uždavinių, kurių algoritmai dar

nežinomi arba jų negalima sudaryti, nes gali būti sprendžiama

įvairiais bbūdais. Norint parinkti vieną iš daugybės galimų

sprendimų, naudojamas euristinis paieškų būdas.

• Euristika: šis būdas padeda trumpiausiu keliu ir greičiausiai

gauti laukiamų rezultatų. Tai pasiekiama, pasirenkant

optimaliausią sprendimo variantą ne iš visų galimų, o tik iš

kai kurių alternatyvų, kitas atmetant. Todėl euristinis

sprendimas gali būti ir neteisingas. Kartais vėl tenka grįžti

prie kurios nors atmestos prielaidos. Tačiau euristinė

programa pagrįsta ne tik tikslo, bet ir priemonių numatymu, ir

tuo skiriasi nuo mėginimų ir klaidų būdo. Euristinį procesą

reguliuoja ir kontroliuoja bendri tam tikros veiklos

principai. Susidūręs su naujais uždaviniais, žmogus dažnai

vadovaujasi gana bendromis, bet jo paties išbandytomis ir

priimtomis taisyklėmis.

Nuo ko priklauso vieno ar kito ieškojimo būdo pasirinkimas? Visų

pirma, tam turi įtakos paties uždavinio ir analizuojamo objekto ypatumai.

Yra algoritminio tipo uždavinių, kuriuos sprendžiant galima naudotis

išmoktomis specifinėmis taisyklėmis, ir euristinio tipo uždavinių, kuriems

reikia kūrybiškai parinkti ir panaudoti žinias ir bendrus veiklos

principus. Antra, sprendimo ieškojimo kelias ir paties sprendimo būdo

pasirinkimas priklauso nuo tam tikrų žinių – apie nagrinėjamą objektą ir

apie galimus veiksmus su juo. Pirmos žinios yra tam tikra informacija,

antrojo tipo žinios – tai turimos euristinės ir algoritminės programos.

Kartais žmogui sunku išspręsti uždavinį dėl to, kad jis taiko jam sąlygą,

kurios šitame uždavinyje nėra, bet kuri būdavo kituose uždaviniuose. Tuo

remiantis sudaromi galvosūkiai (pvz., keturi taškai, per kuriuos reikia

nubrėžti tris tieses ir grįžti į pradinį tašką neatitraukiant pieštuko nuo

popieriaus).

Nuo ieškojimų pobūdžio priklauso, koks sprendimas surandamas ir kaip

tai įvyksta.

Sprendimo suradimas. Nestereotipinių uždavinių sprendimo suradimą

dažnai sudaro du momentai: hipotezės iškilimas ir įžvalga. Tai dvi to

paties proceso pusės, galinčios vykti tuo pačiu metu, tačiau pirmoje

svarbus intelektinis aktyvumas, o antroje – kartu ir didelė įtampa.

Hipotezė – tai išankstinis spėjimas apie uždavinio sprendimo

rezultatus. Tai tam tikra numatymo forma, kurios dėka žmogus pereina nuo

ieškojimų prie sprendimo vykdymo. Ypač svarbus hipotezės vaidmuo

moksliniame darbe. Iškeltos mokslinės hipotezės tikrinamos, tada arba

patvirtinamos, arba atmetamos; jei pasitvirtina, hipotezės tampa

moksliniais teiginiais.

Įžvalga – po ilgesnio intensyvaus mąstymo kilęs staigus sprendimo

supratimas, nagrinėjamo dalyko esmės atskleidimas. Tai lūžio, staigios

pažangos momentas uždavinio sprendime, kurį lydi stiprios teigiamos

emocijos, atradimo džiaugsmas. Todėl šis momentas yra stiprus tolesnės

savarankiško mąstymo veiklos skatinimas.

Sprendimo patikrinimas. Uždavinio sprendimas baigiasi patikrinimu.

Geriausiai galima patikrinti sprendimo rezultatus panaudojant naujiems

uždaviniams spręsti, taikant juos praktikoje. Pvz., taikant algoritmines

taisykles panašaus tipo uždaviniams spręsti. Sudėtingiausias patikrinimas

yra sprendimo rezultatų įdiegimas praktikoje.

5. KALBA

Kalbos ir kalbėjimo samprata, funkcijos ir rūšys

Bendravimas tarp žmonių, arba komunikacija, yra jų atsiradimo,

egzistavimo ir tobulėjimo sąlyga. Žmonės tarpusavyje bendrauja įvairiai,

pvz., jau susitikus žmogų iš jo veido išraiškos, kūno kalbos galima daug

apie jjį pasakyti. Tačiau toks informacijos perdavimo būdas yra netobulas.

Todėl palaipsniui susiformavo būdai perduoti žinias įvairiais ženklais.

Didėjant žmonių pažinimo ir komunikacijos poreikiams, tokių ženklų atsirado

labai daug; tie ženklai sudarė sistemas, vienodai suprantamas tam tikros

grupės žmonėms. Viena svarbiausių tokių ženklų sistemų yra kalba. Žmonės

sukūrė daug ir įvairų kalbų, vienos jų atsirado natūraliai, kitos buvo

sukurtos dirbtinai, pvz., esperanto ar gestų kalba.

Kalba turi du pagrindinius elementus:

– simboliai (žodžiai)

– gramatika (taisyklių, kaip tie simboliai kombinuojami, rinkinys).

Kalbos ženklų sistemą žmonės vartoja daiktams, reiškiniams, ir

patiems žmonėms įvardinti. Tai – signifikacinė kalbos ženklų funkcija.

Kalbos ženklai taip pat vartojami mintims ir jausmams perduoti. Tai yra

komunikacinė funkcija. Be to, kalbos ženklai atlieka ir paskatinamąją

funkciją (pvz., „prašau sėsti“, „kairėn“ ir pan.). Svarbiausia iš šių

funkcijų yra komunikacinė.

Žmonių bendravimas, remiantis kalbos ženklų sistema, vadinamas

kalbėjimu. Kad bendraujantys žmonės galėtų kalbėtis, jie turi mokėti tą

pačią kalbą, t. y., turi būti perpratę tą pačią ženklų sistemą. Tai

reiškia, kad bendraujančių žmonių atmintyje turi būti įrašytas tam tikras

kiekis tos sistemos ženklų: žodžių, jų jungimo ar keitimo taisyklės ir pan.

Antra, žodžiai kaip ženklai atmintyje turi būti siejami su tam tikru

turiniu, kurį jie perduoda: su daiktų ar reiškinių vaizdais, schemomis,

sąvokomis ar jų junginiais. Trečia, kai reikia ką nors pasakyti ar

suprasti, atmintyje užfiksuoti sistemos elementai turi būti greitai

prisimenami ir

išvedami iš atminties pagal tam tikras taisykles kalbėjimui

būdingu tempu. Tam reikalingi kalbos sistemos vartojimo automatizuoti

veiksmai – kalbėjimo įgūdžiai. Ir galiausiai atmintyje turi būti tam tikras

kalbėjimo planavimo ir organizavimo mechanizmas, be kurio būtų neįmanomas

ilgesnis kalbėjimas ir kalbėjimo supratimas.

Jeigu kalbos žodžiai ir jų kaitymo bei jungimo taisyklės būtų

atmintyje užfiksuotos be tvarkos, būtų neįmanoma iš tūkstančio greitai

atrinkti reikalingus elementus. Gali būti, kad elementai atmintyje

sudėstomi tam tikromis grupėmis, pvz., daiktavardžiai, veiksmažodžiai ir

pan. Atskiri kalbos vienetai vieni su kitais yra susiję įvairiais ryšiais.

Pvz., žodis „„Brisius“ gali priminti Joną Biliūną, gautą dvejetą iš tos

pamokos, ar šunį, žinduolį ir dar aukštesnę kategoriją. Ryšiai, kuriais

atmintyje yra susiję kalbos elementai, vadinami asociacijomis.

Kalbos ženklų sistema skirtingose bendravimo situacijose vartojama

gan nevienodai, be to, ji gali būti naudojama nebūtinai tik bendravimui su

kitais žmonėmis, pvz., gali būti kalbama tik sau. Todėl skiriama keletas

kalbėjimo rūšių:

1. Vidinis kalbėjimas. Vidiniu klabėjimu, arba

kalbėjimu sau, pasirengiama išoriniam kalbėjimui,

iš anksto planuojami būsimi pasisakymai. Be to, juo

remiamasi, sprendžiant žodinius uždavinius. Vidinis

kalbėjimas pasižymi „kalbos kompresija“: mažiau

vartojama žodžių, prastinamos jų jungimo taisyklės.

Toks kalbėjimas susideda iš atskirų fragmentų ir

primena telegramas. Vidinis kalbėjimas dažnai nėra

aiškiai įsisąmoninamas.

2. Išorinis kalbėjimas. Jis skirtas bendrauti su

kitais žmonėmis, todėl turi būti pakankamai

ekspansyvus, intensyvus, išplėstas. Pagrindinės

išorinio kalbėjimo formos yra sakytinis ir

rašytinis kalbėjimas.

3. (3a) Sakytinis kalbėjimas. Jį sudaro girdimų per

tam tikrą laiką signalų grupė. Jį apibūdina garsų

intensyvumo, aukštumo, trukmės, ritmo ir tembro

ypatybės. Priemonių gausumas leidžia išreikšti

mąstymo turinį, kalbančiojo jausmus, nuostatas,

įvairias potekstes ir kt. Sakytinis kalbėjimas

skiriamas į dialoginį ir monologinį.

4. Dialoginis kalbėjimas. Dar vadinamas situaciniu ar

kontekstiniu kalbėjimu. Būdami bendroje

situacijoje, pokalbio dalyviai papildo tariamus

sakinius veido išraiška, gestais, daiktų ir

reiškinių demonstravimu. Kalbėjimą įtakoja

kontekstas.

5. Monologinis kalbėjimas. Čia ilgesnį laiką kalba

vienas asmuo, o kiti kalbėjimą tik suvokia, bet

patys jame aktyviai nedalyvauja. Kad žmogus galėtų

ilgesnį laiką kalbėti vienas, jis privalo turėti

išankstinį tikslą ir klabėjimo planą – programą.

Kalbančiojo sąmonė pasiskirsto į dvi sferas:

planuojama tolesnė kalbėjimo eiga, antra,

generuojami ir kontroliuojami dabar tariami žodžiai

ir sakiniai.

6. (3b) Rašytinis kalbėjimas. Ši kalbėjimo rūšis

atsirado vėliau už sakytinį, ieškant būdų

nuolatiniais ženklais užfiksuoti mintis, kad jas

būtų galima išsaugoti ilgesnį laiką ir perduoti per

atstumą. Rašymo (taip pat ir skaitymo) neriboja

tempas, dėl to rašantysis gali geriau parinkti

žodžius, sakinių konstrukcijas ir pan. Taip pat ir

skaitantysis. Visa tai teikia rašytiniam kalbėjimui

pirmenybę prieš sakytinį, ypač kai reikia didesnio

minčių tikslumo. Tačiau rašytinis kalbėjimas nneturi

tokių turtingų išraiškos galimybių kaip sakytinis.

Jis negali betarpiškai perduoti kalbančiojo jausmų,

pageidavimų, potekstės.

Komunikacijos aktas

Išoriniame kalbėjime galima skirti du aspektus:

1. kalbos kompetencija: tai abstrakčios lingvistinės

žinios, kurias kiekvienas kalbantysis privalo

turėti. Jos yra neįsisąmoninamos.

2. kalbiniai veiksmai: tai sakymas, susidedantis iš

generavimo ir supratimo – kito sakančiojo

informacijos priėmimas. Generavimas ir sakymas yra

kalbiniai veiksmai.

Kalbos kompetenciją – taisykles – nagrinėja lingvistiniai mokslai.

Veiksmus nagrinėja psichologija. Dabar šie mokslai susilieja, pvz., yra

naujas mokslas psicholingvistika.

Kalbos generavimas, suvokimas ir supratimas

Psicholingvistika pasiūlė modelį, kuriuo remiantis nagrinėjamas

kalbėjimas. Modelis pritaikytas šnekai, laikant, kad ji yra komunikacijos

aktas.

as

Kodas yra atitinkami kalbos ženklai, kalbos taisyklės. Šis modelis

apima tiek sakytinę kalbą (garsinius signalus), tiek rašytinę (rašybos

ženklai). Taip pat šis modelis tinka tiek dialoginei kalbai, kai keičiasi

siuntėjas ir priėmėjas, tiek monologinei kalbai.

Pokalbio metu kalbos supratimui didelę įtaką turi daugybė kitų

veiksnių – tai,* kaip abu pašnekovai supranta tą dalyką, * kontekstas, *

apie ką kalbama, * intonacija, etc. Pagaliau, * humoro, * žargono, etc.

supratimas.

———————–

Siutėjas sugeneruoja

Siutėjas užkoduoja

perdavimas

Gavėjas atkoduoja

Gavėjas sugeneruoja