pirmieji gyvenimo metai

Pirmieji gyvenimo metai

Fizinė raida:

Smegenų raida. Dar prieš gimstant per minutę susiformuoja maždaug ketvirtis milijono nervinių ląstelių. Gimimo dieną tiek smegenų ląstelių, kiek jų turėsime visą laiką. Tačiau tik gimusio žmogaus nervų sistema yra nesubrendusi: nerviniai tinklai, kurie įgalina mus vaikščioti, šnekėti, dar tik formuojasi.

Brendimas ir kūdikio atmintis. Tai, kad neprisimename, kas įvyko iki trečiojo ar ketvirtojo gimtadienio, aiškinama nepakankamais nerviniais ryšiais. Nuo gimimo kūdikis jau gali mokytis. Naujagimis, kurio liečiama kakta, gali išmokti pasukti galvą į dešinę ar į kairę, ssiekdamas saldinto vandens. Kai trijų mėnesių kūdikiui kartkartėmis primenama, kad pajudinus kojytę, sujuda žaislelis, šią sąsają jis prisimins mažiausiai mėnesį. Jei tokio mokymo neatnaujinsime, jo rezultatai neišliks.

Patirtis ir smegenų raida. Patirtis, kaip ir biologinis brendimas, padeda formuotis smegenų nerviniams ryšiams. Net ir “pamirštas” ankstyvasis išmokimas nėra visiškai ištrinamas. Dar daugiau, jis padeda parengti mūsų smegenis mąstymui, kalbai bei tolesniam patyrimui. Tyrinėtojai nustatė, kad prieš laiką gimusiems kūdikiams naudingas yra lietimas, masažas. Visi mažyliai, kuriems tai buvo daroma, greičiau sunkėjo bei ssparčiau tobulėjo neurologiškai. Vėliau nustatyta, kad pasikartojantys potyriai, kurie kyla liečiant bei masažuojant, keičia nervinį audinį – būtent tas smegenų vietas, kurios apdoroja šį potyrį. Taip išsaugomi aktyvus nerviniai ryšiai, ir kartu netrukdoma sunykti nenaudojamiems ryšiams.

Ilgainiui mūsų nervinis audinys kinta. VVaizdai ir kvapai, lietimai ir tempimai kai kuriuos nervinius takus aktyvina bei stiprina, tuo pat metu kiti nenaudojami takai silpnėja. Mūsų genai lemia bendrą smegenų struktūrą, o nuo patyrimo priklauso jų detalės.

Judėjimo raida. Stiprėjant kūdikio raumenims bei tobulėjant nerviniams tinklams, formuojasi vis sudėtingesni įgūdžiai. Nors kiekvienas vaikas sėdėti, stovėti ir vaikščioti išmoksta sulaukęs skirtingo amžiaus, bet tvarka, kuria vaikai pereina šias raidos pakopas, yra vienoda. Biologinis brendimas – apimantis ir sparčią smegenėlių, esančių smegenų užpakalinėje dalyje, raidą – sudaro sąlygas, sulaukus maždaug vienerių metų, mokytis vaikščioti. Patyrimo įtaka iki to laiko gana menka. Po spartaus šuolio pirmaisiais dvejais gyvenimo metais augimas sulėtėja iki 5-7 cm per metus, ir taip toliau augama per visą vaikystę. Antrųjų metų pabaigoje susiformuoja dauguma neuronų ttarpusavio ryšių. Nuo tada smegenų raida sulėtėja. Juntamoji ir judinamoji žievės sritys vis dar bręsta, sudarydamos sąlygas tobulėti judesiams. Smegenų žievės asociacinės sritys, susijusios su mąstymu, atmintimi bei kalba, formuojasi ilgiausiai.

Pažintinė raida:

Kai formuojasi smegenų asociacinės sritys, vaiko psichiniai gebėjimai gerokai šokteli. Smegenys ir psichika tobulėja kartu. Pažinimas apima visas psichinės veiklos rūšis, susijusias su mąstymu, žinojimu ir atmintimi. Raidos psichologas Jeanas Piaget (tariama Pjažė) daugiau kaip 50 metų praleidęs su vaikais, įsitikino, nėra sumažinta suaugusiojo proto kopija. Maži vaikai visai kkitaip kuria savo pasaulio supratimą. Į tai kartais neatsižvelgiame mokydami vaikus. Piaget manymu, vaiko protas tobulėja pereidamas keletą stadijų – nuo paprastų naujagimio refleksų iki suaugusio žmogaus abstraktaus mąstymo.

Kaip tobulėja vaiko protas. Intelekto pažangos varomoji jėga yra mūsų pastangos suprasti pasaulį. Tam tikslui bręstančios smegenys kuria sąvokas, kurias Piaget pavadino schemomis. Schemos yra pasaulio suvokimo būdai, jos tvarko praeities patyrimą ir yra rėmai ateities potyriams suprasti. Gyvenimą pradedame turėdami paprastas schemas, kurios apima pojūčių valdomus refleksus. Suaugęs žmogus jau yra susidaręs galybę schemų. Piaget pasiūlė dvi sąvokas, paaiškinančias, kaip naudojame ir pritaikome schemas. Pirma, mes aiškinamės savo patyrimą taip, kaip dabar suprantame. Piaget terminais, įtraukiame, arba asimiliuojame, naują patyrimą į jau esančias schemas. Taip pat mes pritaikome, arba akomoduojame, savo schemas, kad jos tiktų naujų potyrių detalėms.

Piaget teorija ir pažintinių stadijų dabartinė samprata. Piaget aprašė keturias pagrindines raidos stadijas. Yra keturios stadijos: sensomotorinė, priešoperacinė, konkrečių operacijų ir formaliųjų operacijų stadija.

Sensomotorinė stadija. Sensomotorinės stadijos metu, nuo gimimo beveik iki dvejų metų, vaikai supranta pasaulį, jutimų ir judesių dėka sąveikaudami su daiktais – žiūrėdami, liesdami, kramtydami ir čiulpdami. Iš pradžių, atrodo, jie nesupranta, kad daiktai esti ir tuomet, kai jie jų nesuvokia. Viename iš savo tyrimu Piaget parodydavo kūdikiui patrauklų žaislą, paskui ppaslėpdavo jį po kepure ir žiūrėdavo, ar vaikas jo ieškos. Jaunesni negu 8 mėnesių vaikai žaislo neieškodavo. Jie nesuprato “nuolatinio objektų nebuvimo” – nežinojo, kad daiktai neišnyksta, kai jie jų nesuvokia.

Kūdikis gyvena dabartimi. Ko nebemato, tą ir pamiršta. Apie 8 mėnesį išryškėja tai, ką psichologai vadina nebematomų daiktų atsiminimu. Jei paslėpsime žaisliuką, kūdikis tuoj pat ima jo ieškoti. Praėjus dar mėnesiui ar dviem, kūdikis jau ieško net ir anksčiau paslėpto žaislo. Tuo pat metu, kai vaikai ima suprasti nuolatinį objektų buvimą, atsiranda nepažįstamų žmonių baimė. Nuo 8-ojo ar 9-ojo mėnesio vaikai verkia, kai juos paima svetimi žmonės. Aštuonių mėnesių vaikas jau turi pažįstamų veidų schemas; negalėdamas asimiliuoti naujo veido į prisimenamas schemas, jis sunerimsta. Tai rodo, kad smegenys, psichika ir socialinis-emocinis elgesys plėtojasi kartu.

Šiandien mokslininkai galvoja, kad raida yra tolydesnis procesas negu manė Piaget. Pavyzdžiui, manoma, jog supratimas, kad daiktai nuolatos esti, formuojasi laipsniškai, pradedant nuo to, kad kūdikis ieško žaislelio ten, kur prieš sekundę matė jį paslepiant. Tyrinėtojai, pavyzdžiui, Jeanas Mandleris, mano, kad, Piaget ir jo pasekėjai nepakankamai įvertino mažų vaikų gebėjimus. Piaget teigė, iki dvejų metų vaikas negali mąstyti. Jis gali tik atpažinti daiktus, šypsotis jiems, ropoti jų link bei imti juos į rankas. Vaikai nemąsto aapie gyvenimą, o gyvena jį.

Socialinė raida:

Kūdikiai yra socialinės būtybės jau nuo pat gimimo. Beveik iš pat pradžių naujagimis ir tėvai bendrauja akimis, prisilietimu, šypsena ir balsu. Iš to kylantis socialinis elgesys skatina kūdikių savivokos formavimąsi ir sudaro sąlygas jiems išlikti – jie taip pat ilgainiui galės auginti naują žmonių kartą.

Visų kultūrų kūdikiai labai prisiriša prie tų, kas jais rūpinasi. Iš pradžių kūdikius traukia visi žmonės, vėliau jie teikia pirmenybę pažįstamiems veidams bei balsams, dar vėliau, pastebėję tėvo ar mamos dėmesį, čiauškia ir guguoja. Apie aštuntąjį gyvenimo mėnesį, kai jau geba suprasti daiktų pastovumą ir pradeda bijoti nepažįstamųjų, kūdikis ropoja paskui tėvą ar motiną ir nuliūsta nuo jų atskirtas. Dvylikos mėnesių vaikai tvirtai įsikabina į tėvus išsigandę, nujausdami išsiskyrimą, o vėl susitikdami su tėvais, juos stipriai apkabina ,džiaugsmingai šypsosi. Nėra nuostabesnio socialinio elgesio kaip ši stipri kūdikio meilė, vadinama prieraišumu, stiprus išlikimo impulsas, laikantis kūdikį prie tų, kurie juo rūpinasi. Tarp ankstyvųjų socialinių reakcijų – meilės, baimės, agresijos – pirmasis ir stipriausias yra meilės ryšys.

Prieraišumo kilmė. Įvairiausi veiksniai padeda atsirasti tėvų ir vaiko ryšiui.

Kūno sąlytis. Ilgai raidos psichologai manė, kad kūdikiai prisiriša prie tų, kurie juos maitina. Tai labai įtikinama. Tačiau vienas netikėtas atradimas parodė, kad tai nepakankamas prieraišumo paaiškinimas.

Wisconsino universiteto psichologas Harry Harlow 1950m. augino beždžiones mokymosi tyrimams. Kad suvienodintų jų patyrimą ir apsaugotų nuo ligų, jis vos gimusius beždžioniukus atskyrė nuo motinų ir augino atskiruose gardeliuose, kur kiekviename buvo po vaikišką marlinę antklodę. Visų nuostabai, mažyliai labai prisirišo prie tų antklodėlių: kai jas paimdavo skalbti, jie labai nusimindavo. Žmogaus kūdikių prieraišumui svarbus kūno sąlytis su tėvais, kurie yra švelnūs bei šilti, kurie supa, maitina ir glosto.

Artimumas. Kitas prieraišumo veiksnys yra artimumas. Daugeliui gyvūnų prieraišumas, grindžiamas artumu, formuojasi jjautriu, kritiniu laikotarpiu – palankiausiu metu netrukus po gimdymo, kai turi įvykti tam tikri įvykiai, kad raida būtų normali. Nors žmonių kūdikiai teikia pirmenybę pažįstamiems veidams bei objektams, tačiau nėra apibrėžto kritinio laikotarpio, kada formuojasi prieraišumas. Žinoma, galime pritarti skatinimui, kad tėvai dalyvautų gimdant, bet motinos, kurioms buvo padarytas cezario pjūvis, arba tėvai, įsivaikinę vaikus, neturi nerimauti, kad jie bus mažiau prisirišę prie vaikų.

Beje, yra nedaug įrodymų, kad maitinimas krūtimi teikia motinai ir vaikui psichologinį pranašumą. Dirbtinai maitinami kūdikiai ttaip pat glamonėjami, su jais bendraujama akimis, jų jutiminis patyrimas yra panašus kaip ir krūtimi maitinamų kūdikių. Taigi maitinimas krūtimi yra rekomenduojamas kaip teikiantis artumo džiaugsmą, idealus, tobulas, kaip ir kiekvieno žinduolio pienas, maisto šaltinis. Tačiau psichologiniu požiūriu maitinimas iš bbuteliuko nėra vaiko luošinimas.