Profesinis Konsultavimas

TURINYS

1. Įvadas 1

2. Šeimos konsultavimo teorijos 2

3. Šeimos terapija ir konsultavimas, pagrindiniai šeimos terapiniai metodai 3

4.Konsultavimo tikslai 4

5. Konsultavimo procesas 5

6. Pavyzdinė problema 6

7. Išvados 7

8. Literatūra 9

ĮVADAS

Šeima yra žmonių bendruomenė, kuri turi savo pareigas ir atsakomybę. Ji, kaip bendruomenė, atlieka funkcijas, apimančias visas gyvenimo sritis, o to negali jokia kita visuomenės struktūra. Šeima yra svarbiausia emocinio ir materialinio rėmimo institucija, jos narių augimo ir gerovės garantas.

Bendriausia šeimos funkcija – siekti laimės, ji apima visą grupę kitų funkcijų :

¨ Žmonių giminės tęsimas.

¨ Vaikų socializacija ir auklėjimas.

¨ Ukinė eekonominė.

¨ Rekreacinė.

¨ Bendravimo

¨ Seksualinių poreikių tenkinimo

Visos šeimos daro vienokią ar kitokią įtaką vaikų socializacijai. Tačiau svarbiausia vaikų socializacijos ir auklėjimo funkcija. Vos tik gimęs kūdikis dar neturi jokių socialinių bruožų. Jis tik biologinė butybė. Vaikas stebi ir perima šeimos gyvenimo būdą, jos narių dorovinę ir dvasinę kultūrą, vertybines orientacijas, elgesio normas, veiklos ir bendravimo su kitais būdus. Tėvų tarpusavio santykiai, požiūris į gyvenimą, darbą, save yra nepakeičiama terpė vaikams socializuoti ir auklėti.

Šeima – maža bendruose namuose gyvenančių žmonių grupė. Kartu ššeima yra ir emocinė sistema, į kuria įeina visi šeimos nariai ( tiek gyvi, tiek mirę, tiek gyvenantys šeimoje, tiek atskirai.) Ši emocinė sistema egzistuoja dabartyje ir šeimoje net ir tuo atvėju, jei šeimos nariai šiuo metu realiai neegzistuoja arba eerdviškai yra atskirti vienas nuo kito.

Šeimos emocinė sistema, kurią vaizdžiai galima pavadinti bendru šeimos AŠ, jos emocinis savitumas, veikia vaikus ir formuoja jų asmenybes.

Be tradicinių funkcijų, kurios susijusios su vaiko gimimu ir auklėjimu, su kasdieninių problemų sprendimu, šeimos pašaukimas – būti patikima pastogę, padedančia žmogui išgyventi sudėtingomis, greitai besikeičiančiomis šiuolaikinio gyvenimo sąlygomis.

Dirbdamas su šeima socialinis darbuotojas diagnozuoją problemą ir parengia pagalbos šeimai programą. Šioje programoje skiriama daug dėmesio įvairioms socialinėms funkcijoms: vaikų auklėjimui, rūpinimuidi specialųjų poreikių vaikais, tradicijų užtikrinimui, dvasinių ryšių tarp šeimos narių specialiųjų poreikių vaikais, tradicijų užtikrinimui, dvasinių ryšių tarp šeimos narių stiprinimui, sveiko gyvenimo būdo programavimui.

ŠEIMOS KONSULTAVIMO TEORIJOS

Šeimos konsultavimo teorijos paskirtis – paaiškinti šeimos dabartį susiejant ją su praeitimi ir numatyti ateitį. Teorija taip pat turi pasiulyti vveiksmų, galinčių pakeisti šeimos situaciją.

Visos šeimos konsultavimo teorijos nepajėgios iki galo išpręsti šiuos uždavinius.

Tiklsiai nustatyti konsultuojamos šeimos patiriamus sunkumus ir jų sumažėjimą dėl konsultavimo kol kas neįmanoma. Nors šeimos teorija telkia žinias ir siūlo poveikius, kurie panašiomis aplinkybėmis panašioms šeimoms buvo naudingi, ji nėra absoliuti tiesa, o tik vienas iš artėjimo prie jos būdų, turintis savų privalumų bei trūkumų.

Šiais laikais gera šeimos konsultavimo teorija turi būti aiški ir neprieštaringa, pritaikoma organizuojant psichologinę paramą šeimai, paaiškinanti poveikių šeimai, taigi ir ją kkonsultuojančio psichologo, veiksmų pasekmes, padėdanti kaupti naujas žinias apie šeimą.

Kodėl konsultuojama visa šeima?

Dauguma specialistų mano, kad reikėtu konsultuoti visa šeimą.Visų pirma, ligonio buvimas šeimoje visuomet sutrikdo visos šeimos pusiausvyrą, arba homeostazę, todėl kenčiant vienam šeimos nariui dažniausiai skausmą vienaip ar kitaip jaučia visi šeimos nariai. Antra, ligonis, tai yra šeimos nurodomas (arba identifikuojamas) pacientas, dažniausiai yra tas šeimos narys, kurį stipriausiai veikia šeimos disfunkciniai santykiai. Identifikuojamo ligonio simptomai dažniausiai reiškia pagalbos šauksmą. Pavyzdžiui, vaiko psichinė liga dažnai gali reikšti, kad jis jaučia savo tėvų bendravimo sunkumus ir savo liga “siekia” palengvinti, panaikinti šeimyninių santykių sunkumus. Individualaus ir šeimos konsultavimo skirtumus, mano manymu, gerai iliustruoja vienas paprastas pavyzdys. Prisiminkime vaikystėje girdėtą pasaką – “Alisa Stebuklų šalyje”: vieną kartą Alisai nutinka keistas dalykas – ji staiga ima sparčiai augti. Tuo metu jai atrodo, kad tai ne ji auga, o jos kambarys mažėja. Elementaru: jei kartu su Alisa augtų ir kambarys, tai ji greičiausiai nieko nepastebėtų. Augimas juntamas tik tuomet, kai augame tik mes, o mūsų aplinka (šiuo atveju – kambarys) nekinta. Šis pavyzdys atskleidžia individo ir jį supančios aplinkos tarpusavio santykį – individualus (intrapsichinis) konsultavimas nukreiptas į žmogaus vidinius pokyčius, o šeimos konsultantas tuo nesitenkina ir siekia žmogaus šeimoje pokyčių.

Šeimos konsultavimas išpopuliarėjo ttik pastaraisias dešimtmečiais. S. Freudo lai-kais buvo dirbama išimtinai tik su vidiniais paciento išgyvenimais. Šeimos terapijos, taigi ir šeimos konsultavimo, pradžia siejama su schizofrenijos psichopatogenezės tyrimais. Tiriant ligonius maždaug prieš penketą dešimtmečių buvo “atskleista”, kad schizofrenija – tai gyvybiškai svarbus prisitaikymas, leidžiantis žmogui išgyventi sutrikusioje (arba disfunkcionalioje) šeimoje. Be abejo, nuo to laiko šeimos terapija labai pakito ir patobulėjo. Šiuo metu manoma, kad dirbant su pacientais labai svarbu įtraukti visą šeimą, todėl šeimos terapija apima vis naujas ir naujas klientų grupes, šeimos dalyvavimas tampa ypač svarbus, kai dirbama su vaikais ir paaugliais.

ŠEIMOS TERAPIJA IR KONSULTAVIMAS

Lyginant šeimos terapiją ir konsultavimą visų pirma reikia pasakyti, kad jie turi daugiau panašumų nei skirtumų. Abiem atvejais remiamasi tomis pačiomis teorinėmis prielaidomis, tas pats yra terapijos subjektas – šeima, šeimos narių tarpusavio santykiai. Tačiau šeimos konsultavimas paprastai trunka trumpiau, čia orientuojamasi į konkrečių problemų sprendimą, naujų, efektyvesnių bendravimo ir elgesio būdų mokymą. Be to, šeimos konsultantų rengimas yra trumpesnis procesas nei šeimos psichoterapeutų.

PAGRINDINĖS ŠEIMOS TARAPINĖS IR KONSULTAVIMO PRIELAIDOS

Šeimos terapija remiasi nuostata, kad šeima yra atvira sistema, ir prielaida, kad žmogaus elgesys gali būti iki galo suprastas tik analizuojant jo ar jos santykius su kitais šeimos nariais. Visų pirma, šeimos terapija remiasi pagrindiniais sistemų teorijos teiginiais, kkad “visuma yra daugiau nei atskirų jos dalių suma”; “veiksmai, veikiantys vieną sistemos dalį, veikia ir bendrą visumą” ir “kiekviena sistemos dalis besikeičiančiu santykiu susijusi su kitomis sistemos dalimis”. Antra, šeimos sąveikos supratimui labai svarbus kibernetinis uždaro priežastingumo dėsnis: “šeimos nariai nuolat bendrauja vienas su kitu, todėl vieno iš jų elgesio pasekmė yra kito iš jų elgesio priežastis”. Trečia, labai svarbu žinoti, kad bendravimas niekada neapsiriboja vien žodžiais, kad svarbios yra abi komunikacijos dalys – tiek veiksmai, tiek žodžiai (bendravimo teorija). Galiausiai, šeimos terapijos prielaidos glaudžiai susijusios su pagrindinėmis struktūrinės, socialinės konstruktyvinės ir psichodinaminės teorijos prielaidomis.

PAGRINDINIAI ŠEIMOS TERAPINIAI METODAI

Šeimos terapijos metodai yra orientuoti į šeimos narių tarpusavio santykius, jų gerinimą, šeimos narių asmeninio lankstumo ir vienas kito palaikymo skatinimą. Egzistuoja daugybė skirtingų šeimos terapijos mokyklų:

¨ psichodinaminė (pagrindiniai atstovai: N.Ackerman, J.Framo, I.Boszarmenyj-Nagy);

¨ patyriminė egzistencinė (C.Whitaker, V.Satir);

¨ tarpgeneracinė (M.Bowen);

¨ struktūrinė (S.Minuchin);

¨ sisteminė, arba strateginė (J.Haley, C.Madanes, M.Selvini-Palazzoli ir Milano grupė);

¨ kognityvinė bihevioristinė (G.Patterson, J.Alexander).

Vienos mokyklos supranta šeimą kaip nedalomą vienetą, kitos visų pirma orientuojasi į atskirus šeimos narius. Todėl šeimos konsultavimas gali atrodyti labai įvairiai, pvz., kiekvienas šeimos narys gali turėti savo konsultantą, kuris jam padeda, arba asistuoja, bendros šeimos terapijos ar konsultavimo metu; visi

šeimos nariai gali “dalytis” vienu terapeutu; arba terapeutas iš esmės gali dirbti su vienu žmogumi ir tik kartas nuo karto, matydamas reikalą, susitikti su kitais tos šeimos nariais. Vis dėlto šeimos terapijos efektyvumo tyrimai rodo, kad geriausi rezultatai yra pasiekiami, kai šeima suvokiama kaip nedaloma vienovė. Dirbant tik su vienu šeimos nariu, kiti šeimos nariai dažnai, sąmoningai arba nesąmoningai, trukdo jo individualiam gydymui, tarytum nuo šio šeimos nario pasveikimo priklausytų ir jų likimas. Pavyzdžiui, buvo pastebėta, kad hospitalizuotam pacientui dažnai ppablogėdavo po to, kai jį aplankydavo jo šeimos nariai, be to, gerėjant identifikuoto paciento sveikatai, dažnai pablogėdavo kitų šeimos narių sveikata ar būsena.

KONSULTAVIMO TIKSLAI

Nėra paprasta apibūdinti konsultavimo tikslus, nes jie priklauso nuo kliento, besikreipiančiančio pagalbos, poreikių ir paties konsultanto. Tačiau yra keletas universalių tikslų.

¨ Skatinti keisti elgesį, kas klientas galėtų gyventi produktyviau, būtų patenkintas gyvenimu net esant tam tikrų neišvengiamų socialinių apribojimų.

¨ Lavinti įgūdžius, padedančius įveikti problemas, iškylančias susidūrus su naujomis gyvenimo situacijomis ir naujais reikalavimais.

¨ Užtikrinti, kad būtų priimami eefektyvūs gyvenimo sprendimai. Tam konsultavimo metu reikia išmokti daugybę dalykų : įvertinti poelgius, laiko ir energijos sąnaudas, rizikos padarinius, vertybių lauką, kuriame priimami sprendimai, tirti savo asmenybės yaptybes, emocinius sunkumus, nuostatų įtaką sprendimams ir kt.

¨ Lavinti gebėjimą užmegzti ir palaikyti ttarpasmeninius santykius. Bendravimas su kitais žmonėmis užima didelę gyvenimo dalį ir daugeliui žmonių tai yra sunku dėl žemo jų savigarbos lygio ar nepasitikėjimo savimi.

Konsultanto ir kliento tikslai turi būti susiję, nes paprastai kiekvienas konsultantas omenyje turi savųjų bendrųjų tikslų, o kiekvienas klientas turi savo individualius tikslus, priklausančius nuo jį privertusių konsultuotis gyvenimo sunkumų ior troškamų sprendimų. Labai dažnai tikslai formuluojami ir keičiami konsultuojantis, bendraujant konsultantui ir klientui. Konsultanto tikslų realizavimas priklauso nuo kliento poreikių ir lūkesčių.

KONSULTAVIMO PROCESAS

Konsultavimas susideda iš :

¨ Problemos tyrimo . Šioje stadijoje konsultantas pradeda kontaktuoti su klijentu ir plėtoja abipusį pasitikėjimą, dėmėsingai klausosi kliento, kalbančio apie savo sunkumus, rūpesčius, problemas, būna nuoširdus, autentiškas, empatiškas, rūpestingas, nevertinantis, į klientą reaguoja taip, kad skatintų jį giliau tyrinėti savo problemas, ffiksuoja kliento jausmus.

¨ Dvimačio problemos apibrėžimo. Šioje stadijoje konsultantas siekia tiksliai apibūdinti kliento problemą fiksuojant jo emocinius ir pažintinius aspektus. Problema tikslinama tol kol ją vienodai supranta klientas ir konsultantas, ji aprėžiama tiksliomis, konkrečiomis sąvokomis. Tikslus apibrėžimas leidžia suprasti iš kur kilo problema, o kartais nurodo kaip ją spręsti.

¨Alternatyvų identifikacijos. Šioje stadijoje iškeliamos ir atvirai aptariomos visos galimos problemos sprendimo alternatyvos. Konsultantas skatina klientą įvardyti visus galimus pasirinkimus, kurios jis laiko tinkamais ir realiais. Tam naudodamas atvirus klausimus, padeda iškelti ppapildomas sprendimo alternatyvas, kurias klientas galėtų priimti, bet neprimeta savo sprendimų.

¨ Planavimo Šioje stadijoje kritiškai įvertinamos problemos sprendimo alternatyvos. Konsultantas padeda klientui nuspręsti, kurios iš jų tinkamos ir realistiškos atsižvelgiant į kliento ankstesnį patyrimą bei dabartinį pasirengimą keistis. Sudarant realistiška sprendimo planą, padedama klientui suprasti, kad ne visos problemos gali būti išsprendžiamos, kad kai kuriomis iš jų išspresti reikia daugiau laiko, kad kai kurios gali būti išsprestos tik iš dalies. Problemos sprendimo plane turi būti numatyta, kokiomis priemonėmis ir būdais klientas patikrins pasirinktų sprendimo alternatyvų realistiškumą, galimybes.

Labai svarbu, kad pagrindinis problemos sprendimo plano autorius būtų pats klientas.

¨ Veiklos. Šioje stadijoje nuosekliai realizuojamas problemos sprendimo planas Visus savo veiksmus klientas sieja su galutiniu tikslu.

¨ Įvertinimo ir grįžtamo ryšio. Šioje stadijoje klientas kartu su konsultantu įvertina tikslo pasiekimo lygį (problemos įveikimo laipsnį) atsižvelgiant į kliento poreikius, apibendrina pasiektus rezultatus. Prireikus patikslinamas sprendimo planas. Iškilus naujoms ar giliau slypėjusioms problemoms, grįžtama prie ankstesnių konsultavimo stadijų.

PAVYZDINĖ PROBLEMA

Toliau, norėčiau pristatyti gyvenimiška situacijja, kuria man teko pastebėti vienos praktikos metu.

Problema: Mokytoja mokykloje pastebėjo per daug seksualizuotą vaiko elgesį. Žaisdamas su kitais vaikais berniukas kartais paglostydavo juos, plekštelėdamas per sėdmenis. Berniuko elgesys buvo seksualizuotas taip pat ir su mokytojais. Berniukas nebijojo prisiliesti mokytojai prie šlaunų, pavaišinti ją kkeliais saldainiai ir rodyti įvairiausius seksualizuotus gestus.

Mokytoja kreipiasi į specialistus prašydama ištirti vaiko elgesį.

Pasirodo, jog vaikas gyvena per daug seksualizuotoje aplinkoje. Tėvai nuolat namie vaikšto nuogi, jų manymu, jie vienas kitą myli ir neturi ko gėdytis, jų kūnai jiems labai gražūs ir jiems toks gyvenimo būdas yra priimtinas. Gamtiniai reikalai namuose atliekami neužsidarius durų, motinos ir tėvo lytinis gyvenimas vyksta bet kokių metų bet kokioje vietoje namuose – matant vaikui. Vaikui aiškinama, kad tėvai be galo myli vienas kita ir jis gimė iš didelės meilės, taigi tame nėra nieko smerktino. Tėvai įsitikinę, kad kai berniukas užaugs, jis supras kokioje švelnioje ir mylinčioje aplinkoje jų sunūs užaugo.

Šeima yra padori, tėvai inteligentai, namuose jaučiasi tvarka, vaikų rupinamasi tiek fiziologiniai tiek ir psichologiniai vaiko poreikiai yra patenkinami, vaikas paklusnus ir gerai mokosi. Berniukas labai myli savo tėvus ir tėvai jį labai myli, bet apie vaiko elgesį su bendraamžiais, mokykloje nieko nežino.

T. Furniss išskiria 4 seksualinių išnaudotojų grupes, iš kurių vienai priklauso ir per daug seksualizuotoje aplinkoje užaugę berniukai:

¨ patys patyrę seksualinę prievartą

¨ užaugę šeimose, kur broliai ir seserys buvo seksualiai išnaudojami. Net jei šie berniukai nebuvo patys išnaudoti , dažnai jie žino apie išnaudojimą ir kartais yra buvę lytinių santykių liudytojais. DDėl tėvų klaidų šiems berniukams gresia pavojus tapti išnaudotojais

¨ berniukai, užaugę šeimose, kur santykiai tarp vaikų ir tėvų buvo seksualizuoti. Jie užauga turėdami menką savigarbą. Siekdami emocinio pasitenkinimo tokie berniukai griebiasi brolių, seserų ar kitų vaikų seksualinio išnaudojimo

¨ užaugę šeimose, kur patyrė stiprų fizinį smurtą ir stokojo emocinės paramos.

Mokytojai pasikalbėjus su vaiko tėvais, šeima kreipėsi į šeimos konsultantą tam, kad įšspręsti šia problemą.

Ištyrus šia problemą, tėvai nusprendė :

¨ informuoti vaiką apie jo teises

¨ apie lytinius skirtumus ir seksualinį gyvenimą

¨ informuoti apie įvairaus prisilietimo būdus, mokyti atskirti gerus, blogus, paslaptingus prisilietimus

¨ suteikti informacijos apie geras ir blogas paslaptis

¨ pradėti lankyti konsultavimo grupes skirtas tėvams, taikant bendravimo su vaikais metodą

¨ pasidomėti informacija apie normalaus ir susirūpinimą keliančio seksualinio vaikų elgesio skirtumus

¨ peržvelgti savo elgesį su vaikų.

IŠVADOS

Mano atrasta pavyzdinė problema yra retai sutinkama mūsų visuomenėje tačiau ši problema labia paplitusi kitose kitose šalyse, pvz. Didžiojoje Britanijoje, Jungtinese Amerikos Valstyjose ir t.t.

Pagirtina tai, kad vaiko tėvai sužinoje apie vaiko seksualizuotą elgesį kreipėsi į specialistus užkirsti kelią tokiam jo elgesiui, nes toks elgesys gali turėti įtaką vaiko tolimesniai socializacijai.

Norečiau pabrėžti, jog konsultavimo situacijos negali būti lygiai tokios pat, šeimos problemos išoriškai gali atodyti panašios, bet ištikrųjų jos yra unikalios, nes kyla, plėtojasi, egzistuoja žmonių

nepaprastų gyvenimo kontekste. Kartu kiekvienas kontaktas konsultuojant irgi yra unikalus, nepasikartojantis.

Geriausias savo problemos žinovas žinoma yra pats klientas, todėl konsultuojant reikėtų padėti jam prisiimti atsakomybę už savo problemos sprendimą. Juk kiekvienas iš mūsų geriausiai žino ko reikia jam ir jo šeimai.

LITERATŪRA

1. G. Navaitis “ Psichologinis šeimos konsultavimas”

2. G. Navaitis “ Psichologinis konsultavimas”

3. V. Indrašienė “ Socialinio ugdymo technologijos”